Летний план

Mano vasarą skaitomos knygos mažai kuo skiriasi nuo tų, kurias skaitau  likusiais mėnesiais. Na gal tokios lengvesnės geriau skaitosi, karštą dieną šaukštu kabinant mėlynes.

Šia vasarą jokių skaitymo planų neturiu išsskyrus tik vieną norą- iš naujo perskaityti “Aną Kareniną”, kurios visiškai nieko neprisimenu, išskyrus traukinį, Aną ir Vronskį.

Pirmą kartą skaičiau gimnazijoje paskubomis, praleisdama puslapius, kad tik spėčiau perskaityti iki tos literatūros pamokos, kai ją nagrinėjome.
Žodžiu, mea culpa, kad aš tokią gerą klasiką taip apgadinau, ir Tolstojus perlus tokiai kiaulaitei mėtė.

Dabar sėdžiu ir skaitau švedišką seną vertimą, kurį sudaro trys gražūs padabni tomeliai, ir kuriuos žadu ramiai su pasimėgavimu perskaityti.

Ką skaitot?

K.Ž.G.

“Pyktį, deive, apdainuok Achilo…”

Itakė sala. 2008ųjų liepaGraikija…oi Graikija…

Prieš 4 metus atostogavau Graikijoje, Kefalonia saloje. Toj kelionėj ir apturėjau vieną patį gražiausių skaitymo potyrių, iki šiol namuose kalbam apie Graikija su tokia lyrine gaida balse.

Ir nors per TV ir radiją dabar Graikija asocijuojasi su eurokrize, ekonomika, streikais ir bedarbyste, man visai neatrodo, kad kalba eina apie TĄ Graikiją.
Manojoj Graikijoj jokių krizių nėra, manoji Graikija tai ilga diena prie jūros po geltonais skėčiais ant mėlynų gultų su krūva knygų.
Naiviai užsikemšu ausis ir ignoruoju visas neigiamas naujienas. Galų gale yra ten tokių nekintamų dalykų, nuo antikos egzistuojančių konstantų, kurių neveikia nei bankrotai, nei rinkimai.
Pavyzdžiui, jūra. Pavyzdžiui dramatiški tarp savęs kariaujantys graikų dievai. Pavyzdžiui, mitai.

Pyktį, deive, apdainuok Achilo…” //Homeras

Atsimenat, kokia nevaldomo Achilo pykčio priežastis? Achilas baisingai supyksta ir puola žudyti (kad net Dzeusas sureaguoja) po to, kai Hektoras kovoje nužudo Achilo draugą Patroklą.

Kiek skaičiau internete, tai daug kur radau, jog Homeras tiesiai šviesiai nenusako, kokie iš tikrųjų yra santykiai tarp Achilo ir Patroklo, o ką tik Orange premiją laimėjusioje Madline Miller  knygoje “The Song of Achilles”, kur  naujai interpretuojama “Iliada”, be jokių užuominų rašoma, jog Achilas ir Patroklas mylėjo vienas kitą, buvo meilužiai ir gyveno kartu daug metų.

Patroklas ir Achilas

Pasiėmusi skaityti knygą nežinojau, jog tai “Iliados” interpretacija. Ir gerai, kad nežinojau, nes man Homero kūryba yra nelabai traukiantis iššūkis, nes po antikos literatūros kurso mokykloje likau tokia hegzametro atbaidyta.
Bet vos pradėjusi skaityti negalėjau atsitraukti.

Knyga rašyta ne iš Achilo, bet iš Patroklo pozicijos. Jis – jaunutis princas, nesugebantis patenkinti tėvo vilčių, ir po vieno blogai pasibaigusio incidento su bendraamžium išsiunčiamas į karaliaus Pelėjo rūmus, kur sutinka jo sūnų Achilą.

Verčiau lapą po lapo, negalėjau atidėti. Skaičiau pasišviesdama prožektoriuku vidury nakties, atsargiai versdama lapus, kad nepažadinčiau kitų. Knyga įtraukianti, nors iš pat pradžių aišku, kuo istorija baigiasi, o knygos tekstas (skaičiau angliškai) nesipriešina. Man imponavo tai, kad nors M.Miller knyga nėra poezija, jog kalba yra daug švaresnė ir tiesesnė nei Homero, jai vistiek pavyko išlaikyti pasakojimo poetiškumą.

D.Ligare “Achilles and the Body of Patroclus, 1986”

M.Miller Achilas  žmogiškas, su abejonėmis, su baimėmis, silpnybėmis, o ne šiaip sau kokia žudanti mašina kaip maniau anksčiau. M.Miller klausia, ką reiškia būti herojumi ir kaip juo tapti?Ar Achilas yra didvyris nuo gimimo, ar jis juo tampa? Ar būtent jėga palydinti metamą ietį  apsprendžia didvyriškumą?

Man pasirodė įdomu tai, kad viena vertus Achilas reprezentuoja hegemonišką vyriškumą. Jis- karys, atletiškas, fiziškai stiprus, autoritetingas, ambicingas. Antra vertus, jis homoseksualas, jo nedomina santykiai su moterimis, nors jis to pats neakcentuoja, bet ir nesepia savo santykių su Patroklu.

A.Tereškinas knygoje “Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje” rašo, jog subordinuotas vyriškumas dažniausiai siejamas su homoseksualiais vyrais. Bet Achilą sunku traktuoti kaip subordinuotą, ir tai, žinoma, susiję su antikiniu požiūriu į seksualumą.
Achilo jėga, ryžtas, pyktis kyla būtent iš tos meilės Patroklui. Ar būtų jis didvyris nei nejaustų tos meilės?

Pagyrimų knygai nestinga:

“Extraordinary… Beautifully descriptive and heartachingly lyrical, this is a love story as sensitive and intuitive as any you will find.” Daily Mail
“sharply written, cleverly re-imagined, enormously promising debut” USA Today

“The Song of Achilles joins a venerable tradition. Taking an ancient story, it interprets the milieu and culture from which it arose, presenting the material through a modern sensibility. It should be read and enjoyed for itself, but if Madeline Miller’s novel sends the reader back to Homer and his successors, she is to be thanked for that as well.” Washington Independent Review of Books

“Even for a scholar of Greek literature, which Miller is, rewriting the Western world’s first and greatest war novel is an awesome task to undertake. That she did it with such grace, style and suspense is astonishing.” The Dallas Morning News

Nors knyga ir laimėjo Orange premiją, yra knygai negailinčių kritikos.

The Telegraph : “Miller’s win represents a triumph of glitzy story-telling over literary depth. She has forged something with its own compelling nature, and, in its choice of subject – the loving, and sexual, relationship between two men – something that promotes tolerance.”

NYTimes apžvalgininkas mano, jog M.Miller nepavyko suteikti autentiškos kalbos herojams. “The real Achilles’ heel of this book is tone — one made disastrously worse by the author’s decision to metamorphose an ancient story of heroes into a modern tale of hormones. A great problem facing writers who want to update or adapt myth and classical history is diction: how should these people sound?

Šitai manyčiau yra vien skonio reikalas. Man pačiai tikrai nekliudė, kad Patroklas ir Achilas nekalbėjo taip, kai antikos graikai, greičiau atvirkščiai. Man lengviau suvokti Patroclus ir Achilles, kai jie kalba šiandienine kalba, o ne homeriška maniera.

Dar kritikas knygą vadina “soft-porn prose” ir “modern tale of hormones“, su kuo aš vėl nesutikčiau (gal jis ir aš ne tą pačią knygą skaitėm?). Ir ta tokia jo pozicija mane erzina. Man kaip tik ir pasirodė, jog būtent ta lyrinė, jausminė pasakojimo pusė, ta paaugliška pirmoji meilė perauganti į visą likusį gyvenimą besitęsiančius santykius, ir yra knygos stiprybė. Būtent ta aiški autorės M.Miller pozicija, jog jausmai, jog ir kūniškas ir romantiškas vienas kito ilgesys nėra rezervuoti vien heterogeniniams santykiams, sustiprina pasakojimo stuburą ir pateisina patį Achilo mito perrašymą.

K.Ž.G

The Secret Scripture

Šita knyga tikriausiai buvo pirmoji mano audio failure. Susiviliojau per sale audible.com. Costa Award winner 2008. Kitą kartą, kaip pirksiu audio knygą, būtinai pirmiausia paklausysiu, kaip ji skaitoma, nes, vis dėlto, šį kartą tikrai supratau, kiek daug tai reiškia. Kas gi man ten atsitiko?

Nagana to, kad darbe kartas nuo karto susiduriu su airišku akcentu, kuris mano ausiai yra tikra kančia, tai ir šioje knygoje veiksmas vyksta Airijoje, ir mieloji knygos skaitytoja su džiaugsmu tą airišką akcentą demonstruoja. Kadangi knygos dažniausiai klausydavau prieš užmiegant, tai ir veikė ji man kaip lopšinė – tik pradedu klausyti – airiškas akcentas – pusės nesuprantu – atsijungiu – žiūr ir jau miegu. Neįtikėtina. Jau net galvojaumesiu šalin, bet perklausiau iki galo,. ir gerai, pabaiga bent jau įdomi buvo.

Nors sunku knygą vertinti, kai hmm biškutį jos nesupratau ( 🙂 ), bet negaliu pasakyti, kad sužavėjo. Nu, nelabai. Pasakojimas rutuliojasi dviejų pasakotojų lūpomis – šimtametės Roseanne McNulty ir jos daktaro Grene. Neįtikėtina, bet jau neatmenamus laikus Roseanne guli psichiatrijos ligoninėje, o kadangi šiąją ruošiasi nugriauti, tai peržiūri visas ligonių bylas, nes XX amžiaus pirmojoje pusėje dažnai į tokias ligonines uždarydavo ne tik ligonius, bet ir šiaip visokius neįtikusius ir neprilipusius. Jos bylą peržiūrinėja gydytojas Grene, kuris senute savotiškai rūpinasi, su ja pabendrauja. O senutė šimtametė paslapčiomis rašo apie savo gyvenimą – taip ir skaitom – tai, ką ji rašo, ir ką rašo daktaras. Na, ir kaip sakiau, tarp užmigimų, prabudimų, teksto atsukimų, pačioj pabaigoj įvyksta kai kas visai įdomaus, truputį netikėto, truputį banalaus, na, čia jau pagal skonį ir airiško akcento supratimo lygį.

Vidury kaimo

Per trumputes atostogas praleistas Österlen (pietrytinėje Skonėje) dar spėjom užsukti ir į vieną labai gražų antikvariatą “Mitt i byn” (“Vidury kaimo”), kurio savininkė viena dailininkė, ir kurio palėpėje galima išsinuomoti kambarį nakvynei.

Nuotrauka iš antikvariato internetinio puslapio
Nuotrauka iš antikvariato internetinio puslapio
Nuotrauka iš antikvariato internetinio puslapio

Tas, kuris pabaigoje turi daugiausia knygų, laimi.

O iš šitoje gražioje knygų spintoje sudėtus šešis H.C.Andersen pasakų tomus aš nusipirkau ir parsivežiau namo.

K.Ž.G

Rusiškas sąrašas

Mano mylimas žurnalas “Vi läser” po ilgo pokalbio s V.Sorokin dar pateikė sąrašą dabartinių Rusijos rašytojų, kuriuos verta perskaityti.

Dalinuosi:

1. Lyudmila Petrushevskaya. Rašo noveles, kur ji maišo pasakas ir siaubo filmus su sovietinio gyvenimo kasdiena. Rekomenduojama knyga “There Once Lived a Woman who Tried to Kill Her Neighbor’s Baby

2. Boris Akunin . Rašo detektyvus, kur veiksmas vyksta Rusijoje prieš revoliuciją. Dalyvavo protesto akcijose, susijusiose su Putino prezidento rinkimais, kuo labai suerzino Putiną. Rekomenduojama knyga: The Winter Queen (Азазель)


3. Viktor Pelevin. Rašo apie paskutinės sovietinės kartos patirtį. Rekomenduojama knyga : Omon Ra

4. Lyudmila Ulitskaya  Rekomanduojama knyga: The Funeral Party (Веселые похороны)

5. Eduard Limonov . Rekomenduoja knyga : “It’s Me, Eddie”

6. Irina Denezhkina. Maniškiame žurnale parašyta “Tas, kuris nori skaityti apie jaunų žmonių gyvenimus šiandieninėje Rusijoje negali rasti geresnės knygos nei I.Denezhkina”Give Me (Дай мне!)”. Denezhkinai tebuvo 21eri, kai knyga apie jaunų merginų gyvenimus be meilės milijoniniame Jekaterinburge buvo  publikuota”

7. Tatyana Tolstaya. Rekomenduojama knyga: “The Slynx”

 

8. Max Frei. Rusiškas fantasy. Rekomenduojama knyga: “Чужак”

 

 

K.Ž.G

Kas paskutinis?

Prisimenu, kaip vaikystėje tekdavo stovėti eilėse prie visko.

Man, gimusiai 1979aisiais, teko gana daug valandų praleidti sovietinėse eilėse. Atsimenu labai ryškiai, kai vasarą viena be tėvų stovėjau eilėje prie bananų. Atsimenat tokius nedidelius atidaromus daržovių kioskelius- spintas? Ta štai prie tokio kioskelio prie “Žardės parduotuvės” ir nutįso didžiulė eilė. Stovėjom ten beveik visą dieną, bet taip tų bananų nei “neužvežė” , nei “neišmetė”.

Matytas vaizdelis

Ir dar atsimenu kaip per 13ą savo gimtadienį tėvai man leido neiti į mokyklą, nes kažkas juk turėjo nueiti į kulinariją ir nupirkti tortą (sovietų tada jau nebuvo, o štai eilės egzistavo).

Atsimenu, kaip nepažįstami žmonės stovintys eilėje kartais paprašydavo mamytės ar tėvelio mane “paskolinti”, kad jie galėtų nusipirkti daugiau bandelių, nes parduodavo po 3 žmogui. Tai stovėdavau aš šalia to žmogaus ir bijodavau, kad neatrodau pakankamai įtikinanti, kad pardavėja nepatikės ir neparduos jai ar jam dar trijų bandelių. 😀

Visi tie sovietiniai prisiminimai išlindo iš užmaršties, kai skaičiau V.Sorokin knygą “The Queue” («Очередь»).

Knyga- vien pokalbis eilėje. Stovi žmonės ten ir laukia. Kažką atvežė. Eina gandai, kad švediški. Po to spekuliuoja žmonės, kad gal būt itališki. O jei…jei patys patys geriausi-amerikoniški? Duos po keturis. O gal tik po du?
Eilėje diskutuojama, susipažįstama, išsiskiriama. Eilė keletą kartų pertvarkoma, perstumdoma, stovintieji gauna numeriukus ir porą kartų per dieną yra šaukiami pavardėmis.

Зеленый!
     - Я!
     - Топоров!
     - Я
     - Саюшенко!
     - Я!
     - Медведкина!
     - Я!
     - Болдырева!
     - Я!
     - Клубова!
     - Я!
     - Рогачева!
     - Я!
     - Поздняк!
     - Я!
     - Осетров!
     - Я!
     - Попович!
     - Я!
     - Бурлаевский!
     - Я!
     - Коготкова!
     - Я!
     - Шуxовской!
     - Я!
     - Коранова!
     - Я!
     - Печников!
     - Я!
     - Сретенский!
     - Я!

Kai tenka stovėti karštyje, eilėje stovintys performuoja eilę, kad ji eitų pro kvaso statinę. Kažkas bėga į skalbyklą parsinešti skalbinių (ar pamenat tuos numeriukus, užsiūtus patalynės kamputyje ir kvapnų popieriuką įkištą tarp paklodžių?). Kažką mama veda atsigerti mineralinio su sirupu. Kažkas bando užlįsti, o kiti tuo piktinasi.
Knyga parašytą 1983 (išleista Paryžiuje 1985) yra labai aiškus postmodernistinės literatūros ir absurdiškos situacijos, kurioje visi buvome įklimpę, pavyzdys, bet V.Sorokin rašo su ironija, tad tas absurdiškumas nėra kafkiškai tamsus.

Berods pilną knygos tekstą  galima paskaityti internete
Esu skaičiusi labai  gerų atsiliepimų apie jo knygą „Opričniko diena“(2008 m., Vilnius, „Kitos knygos“), kuri anot Wikipedia “aprašo Rusiją 2028 m. su caru Kremliuje, rusų kalba su kinietiškais posakiais ir „Didžiąja Rusijos siena“ skiriančia šalį nuo kaimynų”, tai dabar užsinorėjau ir ją paskaityti.

K.Ž.G

Ištrauka iš “Eilės”

 Товарищ, кто последний?
     - Наверно я, но за мной еще женщина в синем пальто.
     - Значит я за ней?
     - Да. Она щас придет. Становитесь за мной пока.
     - А вы будете стоять?
     - Да.
     - Я на минуту отойти xотел, буквально на минуту...
     - Лучше,  наверно,  ее дождаться. А то подойдут, а мне что
объяснить? Подождите. Она сказала, что быстро...
     - Ладно. Подожду. Вы давно стоите?
     - Да не очень.
     - А не знаете по сколько дают?
     - Черт иx знает... Даже  и  не  спрашивал.  Не  знаете  по
сколько дают?
     - Сегодня не знаю. Я слышала вчера по два давали.
     - По два?
     - Ага. Сначала-то по четыре, а потом по два.
     - Мало как! Так и стоять смысла нет...
     - А вы займите две очереди. Тут приезжие по три занимают.
     - По три?
     - Ага.
     - Так это целый день стоять!
     - Да что вы. Тут быстро отпускают.
     - Чего-то не верится. Мы вон с места не сдвинулись...
     - Это там подошли, которые отxодили. Там много.
     - Отойдут, а потом подваливают...
     - Ничего, щас быстро пойдет...
     - Вы не знаете по сколько дают?
     - Говорят по три.
     - Ну,  это  еще  нормально!  Возле  Савеловского вообще по
одному.
     - Так там нет смысла больше  давать,  все  равно  приезжие
разберут все...
     - Скажите, а вчера очередь такая же была?
     - Почти.
     - А вы и вчера стояли?
     - Стояла.
     - Долго?
     - Да не очень...
     - Не очень мятые?.
     - Вначале ничего, а под конец всякие были.
     - Сегодня  тоже  наверно  получше  разберут,  а плоxие нам
достанутся.
     - Да они все одинаковые, я видел.
     - Правда?
     - Ага. Плоxие они отбирают.
     - Да, отберут они! Жди!
     - Обязаны отбирать и списывать.
     - Да бросьте вы! Обязаны!  Они  наживаются  на  этом  будь
здоров...

Tigro žmona

Magiškojo realizmo knygos mane magiškai užburia ir labai patinka. Tačiau parašyti apie tai, kas man ten jose patinka aš niekaip nemoku ir nesugebu – knygos recenzija man tolygu magijos triuko išdavystei, visų kerų išslaidymui, o aš to visai nenoriu.

Kai skaitau magiškojo realizmo knygas, nuoširdžiai tikiu, viskuo, kas ten vyksta, tikiu, kad Marquez knygoje kokia mergelė baltais naktiniais marškiniais ir ilgais juodais palaidai plaukais kaip pati Mergelė Marija nukeliavo į dangų, kad kur nors senam name gimė žaliaplaukė gražuolė ir taip toliau. Kartais net pamirštu už stebuklo matyti simbolį ar užšifruotą reikšmę. Todėl bet kas, kam numirti negalintis žmogus -bemirtis- atrodo visiška nesąmonė, Tea Obrecht “Tigro žmonos” gal net neskaitykite, nes knyga tiesiog nepatikėsite. O visi kiti – belieka tik pavydėti, kad jūsų šis skaitymo malonumas dar laukia.

Visą laiką stebėjausi ir džiaugiausi, kad knygą parašė toks jaunas žmogus. Kai knyga buvo išleista Tea Obrecht turėjo būti kažkur 26, kai knyga buvo rašoma – kokie 24. Ir nė vienoj vietoj nereikėjo galvoti “na, šita vieta tai čia silpnoka, bet, na, juk autorė tokia jauna, neturi nei rašymo, nei gyvenimo patirties bla bla bla.” Tiesiog telieka sakyti – bravo.

This slideshow requires JavaScript.

O knygoje labai subtiliai paliesta daugybė temų. Viena labiausiai man įstrigusių, ataidinti dar iš Sašos Stanišič “Kaip kareivis gromofoną taisė” – apie dirbtinai sulipintas valstybes, kurios vieną dieną pritvinkusios sprogsta – nieko iš to gero. Aha, ir vėl buvusi Jugoslavija, nors autorė neįvardina nei šalies, nei miesto, neaišku, nei kas tie saviškiai, nei kas priešai, kas į ką šaudo ir kas bombarduoja miestą. O šalia šios siužeto linijos ir kita – pagrindinės veikėjos senelio vaikystės, iš kur ir atsėlina pavadinimo tigras, na, ir bastosi nemirtingasis. Toliau neberašysiu, nes ten jau prasideda magija.

Interviu: http://www.youtube.com/watch?v=w9vupUf1FDI

Q&A su Tea Obrecht http://www.youtube.com/watch?v=SvGQJqti8Fo&feature=related

Knygų žmonės Vilniuje. Po skėčiu

myliu Vilnių. Jis pilnas siurprizų. Kai sužinojau, kad prie šv. Kotrynos bažnyčios yra Juditos Vaičiūnaitės skėtis, tai pagalavojau, nu, no way, juk pro ten esu praėjus kokį vieną milijoną kartų. Ir vis dėlto jis yra. Prie bažnyčios. Pasislėpęs. Nematomas. Praktiškai stebuklingas. Kai pamačiau, negalėjau patikėti, kad tikras.

Plaka vėtra Moniuškos paminklą

Žalvarinę pajuodusią kaktą

Jeigu bokštai baltieji palinktų

Su manim pakalbėti šią naktį?

/Judita Vaičiūnaitė/

Anna Karenina…jau greitai

Šiais metais pasirodysiančio filmo “Ana Karenina” anonsas.

Siaubingai užsimaniau knygą iš naujo perskaityti, nes kai skaičiau ją gimnazijos laikais dėl laiko trūkumo ją per porą dienų perskaičiau, bet anoks ten skaitymas buvo, kai reikėjo skubėti, pulti, be jokio džiaugsmo skaityti.
Kaip jums anonsas? Ar žiūrėsit filmą?

 

K.Ž.G