Rašau trumpai. Tarsi telegramą, nes trumpam pasišalinau iš LEGO statybietės, o darbų generalinis rangovas piktai liepia grįžti ir užbaigti statyti Londono ledų autobusą…
S. Oksanen nauja knyga pasirodys šio mėnesio 31 dieną.
Knyga vadinasi Kun kyyhkyset katosivat. Man googlas verčia š švedų kalbą “Kai balandžiai pralaimėjo…”
Kiek suprantu knygos temos skaitytojams jau pažįstamos: pasirinkimas, lojalumas, prisitaikumas ir neprisitaikymas, okupacija.
Estijoj knyga išleidžiama viena diena anksčiau, ir tai sutampa su filmo “Valymas” premjera.
Pirmasis Kareninos ir Vronskio susitikimasAna ir Vronskis negali vienas be kitoScena iš lenktyniųDėl Vronskio kaltės lenktynėse jo mėgstamas žirgas Frou-Frou smarkiai sužeidžiamas“‘Alexsey Aleksandrovich! What is it you want of me?”‘ Karenina nebegali slėpti savo romano nuo vyro ir viską jam papasakoja “‘I want you not to meet that man here, and to conduct yourself so that neither the world nor the servants can reproach you…not to see him.Pabaiga
Kitą savaitę su vaikais inscenizuosime “Trainspotting”
K.Ž.G
Po “Anos Kareninos” norėjau skaityti kažką trumpesnio, be jokių epinių intencijų. Ir todėl skaičiau Kim Thúy “Ru” -150 puslapių, kuriuose autorė pasakoja apie gyvenimą pasiturinčioje šeimoje Pietų Vietname, apie tai kaip šeima pabėgo į Malaiziją, apie naujo emigrantiško gyvenimo liūdesį Kanadoje, apie savo vaikus.
Romanas autobiografinis, bet autorė ignoruoja chronologiją ir iš gyvenimo fragmentų kuria nenusakomai gražų, kažkuo vaikystės spalvotas pablukusias nuotraukas primenantį tekstą.
Romanas labai palankiai sutiktas ir kritikų išgirtas ir Kanadoje, ir Europoje. 2010aisias gavo Kadanos svarbiausią apdovanojimą Governor General’s Award
e i Quebec och i Europa, buvo nominuota Prix des cinq continents de la Francophonie literatūrinei premijai ir gavo prancūzų Grand Prix RTL-LIRE.
The Guardian rašo “Thúy’s impressionistic approach means the book can feel rudderless, but the stories are poetic and powerful.”
The Independent: “the effect is moving, as she suggests that the survivor learns the ability to endure sorrow while holding a steady gaze, “no matter the mood of the moment“.”
Buvau pasižadėjusi sau šią vasarą dar kartą perskaityti “Aną Kareniną”, nes mokykloje ją tik akimis peržvelgiau, skaičiau pamokai, o ne sau.
Prieš kelias dienas baigiau ir negali apsakyti, kaip džiaugiausi, kad ją dar kartą skaičiau. Skaitydama galvojau apie tai, kad galbūt “Aną Kareniną” skaityti
Keira Knightley Anos vaidmenyje. Filmas turėtų pasirodyti Rusijoje, Ispanijoje, Airijoje jau rugsėjį. Švedijoje teks laukti iki kitų metų vasario (spėkit, ar aš tuo patenkinta)
mokykloje yra ankstoka, kad suprastum daugybę niuansų. Kai man buvo 17-18 metų aš niekaip negalėjau suprasti kompleksiškumo, veikėjų minčių, jų sprendimų.
“Anai Kareninai” skaityti reikia tikrai daugiau patirties nei kad aš turėjau mokykliniais laikais. Atsimenu, kaip aš tada visiškai nesupratau Anos apsisprendimo palikti šeimą ir pasirinkti Vronskį. Ir dabar to nesuprantu, bet užtat suprantu pasekmių baisumą.
L.Tolstojui ploju atsistojusi už jo sugebėjimą sukurti daugialypius veikėjus, už tai, kad jie sudėtingi, įdomūs, už tai, kad autorius leidžia įlįsti į jų galvas, į jų gyvenimus. Man, daugiausiai skaitančiai šiuolaikinę postmodernistinės pasakojimo tradicijos įtakotą literatūrą , “Anna Karenina” buvo malonus panėrimas į klasiką “su praba”.
Mano nuomone, L.Tolstojui labai pavyko pavaizduoti Kareninos ir Vronskio santykių klaustrofobiškumą, Annos izoliaciją nuo visuomenės, nuo vaiko.
Tragiška, kad vienintelis žmogiškas ryšys, dėl kurio tiek daug buvo paaukota, sunyksta būtent dėl paties ryšio intensyvumo: kai Anos padėtis komplikuojasi dėl visuomenės smerkiančio požiūrio į ją, Vronskį dusina ne visuomeninės dogmos, bet pati Ana, jos auganti paranoja ir besivystanti depresija.
Kartais taip norėjau papurtyti Vronskį. Man, rodos, jis niekada nesuprato savo santykių su Ana padarinių, niekada nesuvokė, ką tai reikš jiems abiems, jei Ana paliks savo santuoką ir gyvens su juo. Nesuprato, ką tai reiškia, kai ji bus atkirsta nuo savo socialinio statuso, nuo savo ankstesnio gyvenimo ir nesuvokė, jog dėl to, kad pasirenka jį, Anos pasaulis sumažėja milijoną kartų.
Žiūrint iš feministinės perspektyvos (kitaip žiūrėti į pasaulį nemoku), L.Tolstojus pavaizdavo moterims atšiaurų ir jas kontroliuojantį pasaulį.
Seriale “Sex and the City” herojė Miranda sako “The only two choices for women; witch and sexy kitten.” L.Tolstojaus knygoje pasirinkimų moterims ne ką daugiau.
Gali naiviai eiti nustatytu keliu (vyras, santuoka, vaikai) ir tikėtis geriausio, kaip kad Kitty.
Jei santykiai su vyru nenusiseka, kaip kad Dolly, tai gyvenimo prasmingumą teks susikonstruoti pačiai per vaikus ir tapti “višta su viščiukais” (būtent taip Dolly apibūdina knygos veikėjas Levin ).
O jei spjausi į santuoką, kaip kad padarė Ana, jei nevaidinsi spektaklio, kad esi patenkinta, jei rinksiesi tai, ko nori, o ne tai, ką liepia normos, anksčiau ar vėliau teks lįsti po traukiniu, nes privalai būti nubausta.
Ir dar… Noriu pasidžiaugti- dalį knygos skaičiau rusiškai. Po pirmojo puslapio maniau apsverksiu, nes kaip per rusišką viduržiemio pūgą per tekstą kelią skyniausi. Galvojau, kad praradau gebėjimą skaityti rusiškai ir dėl to tikrai labai gailėjausi. Bet po pusvalandžio, po valandos akys tarsi atsivėrė, kirilicos raidės skaitėsi taip kaip reikėjo, ir aš po namus vaikščiojau išsišiepusi su tuo rusišku knygos leidimu rankoje. (Dar svečiai buvo užėję, tai aš knygą strategiškai matomoj vietoj padėjau, cha cha cha!)
Pavydžiu tiems, kurie turėjo progą pamatyti A.Cholinos “Anną Kareniną”. Siaubingai pavydžiu
‘Listening’ – būdavo tokia anglų kalbos užduotis mokykloj. Giedre, atsimeni, kaip klausėme kažkokios istorijos apie Milo? Tokia įdomi buvo, bet taip ir nebaigėm klausyti. O gal pabaigėm, tik aš neatsimenu? Dabar tai prašau Metsuge atsiųsti mums į mūsų pašto adresą savo tikrą adresą, kad turėčiau kur siųsti knygą – 14 valandų ilgumo Listening pamoką. Malonaus!
Dabar klausau Ken Follet “Fall of Giants”. Ken Follet knygos yra vienos geriausių klausyti – ir įdomios, ir nepersunkios – jau trečią jo knygą “klausau”. Prisijunk ir tu! Parašyk komentaruose, ką dabar skaitai ir kodėl labai norėtum (jei nori nelabai, tai teks apsimesti) paklausyti knygos kartu su manim. Šalia manęs sėdėti nereikės, nes CD knygą knygų žiurkės atsiųs tau dovanų ir, kol aš klausysiu važiuodama į darbą, tu irgi galėsi klausyti važiuodama/as namo, valgydama/as ar gulėdama/as vonioj. Pažiūrėsim, kas greičiau perklausys.
Istorijos pasakotoja gyvena XXI amžiuje, Paryžiuje. Ji – amerikietė žurnalistė, gavusi užduotį paruošti straipsnį apie 1942 m. liepos mėnesį įvykusį Vel’ d’Hiv Roundup, kurio metu buvo areštuota apie 14 tūkstančių žydų. Tik 811 grįžo atgal į Prancūziją. Iš Aušvico.
Kitoje siužeto linijoje ankstų rytą į Paryžiaus žydų šeimos duris pasibeldžia prancūzai policininkai ir išsiveda motiną su dešimtmete dukrele, kuri manydama, kad greit sugrįš, savo mažą broliuką užrakina slaptoje sienoje esančioje spintoje. Raktą įsideda į kišenę.
Ar sugrįš Sarah išleisti broliuko? Koks bus jos pačios likimas? Ar galim tikėtis nors trupinėlio šviesos tokioje knygoje? Kaip susijusios mergaitė 1942 m. ir moteris 2002?
Nereikia tikėtis, kad knyga nebus liūdna. Ji siaubingai liūdna ir norisi apverkti kiekvieną puslapį už kiekvieną vaiką ir kiekvieną žmogų.
Šiais metais sueina 70 m. nuo Vel’ d’Hiv Roundup. “Remeber, never forget”.
Šiandien dvylika autorių švenčia ypatingą dieną – jų knygos pateko į ilgąjį šių metų Man Booker sąrašą. Ypač švenčia keturi autoriai debiutantai – įsivaizduoji, pirmoji knyga ir verta Booker’io – man smagiausia už tokius autorius. Štai jis, sąrašas:
Ar jau esi girdėjus apie kurią nors knygą? O gal net skaitei? Iš sąrašo pažįstama Hilary Mantel, kuri kartą jau laimėjo Booker su savo istorine knyga Woolf Hall. Autorė vėl turės galvoti apie ceremonijos planą A ir B, žinoma, jei pateks į trumpąjį sąrašą. Man šiaip smalsu, kuo ypatinga naujoji jos knyga, juk laikoma kaip ir pirmosios pasekėja. Kas joje taip gero ir naujo, kad verta vėl būti sąraše?
Vieną dieną pasmalsavau, ar mano mėgstamas Johnatan Safran Foer kartais nėra išleidęs naujos knygos. Šiandien gavau – Tree of Codes. Kokia tai knyga, gali pažiūrėti čia. Bandžiau darbe paskaityti – nalabi sekasi, bet labai smalsu pabandyt. Gal kas esat įveikę kodą?
Trys krūmuose pasislėpusios lentos byloja, kad šiame name gyveno Balys Sruoga, Vincas Krėvė ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Gerai, kad vasarą laikraščiai neturi apie ką rašyti, tai ima ir parašo kokių įdomių straipsnių, pvz., šeštadienio “Vilniaus diena” parašė apie Tauro gatvės 10 namo gyventojus. Už kletos dienų bus galima paskaityti archyve.
autobusą…
knyguziurkes.com 