Category: Vaikų literatūra
Beno knyga. 8 skyrius
Beno knyga. 7 skyrius
Brolija. Atstumtieji
Geriausia pasaulyje knyga!
Iki kito geriausio karto!
Nevykėlio dienoraštis. Rašyk ir tu
Aš: kodėl pasirinkai skaityti šitą knygą?
Mano dukra: Skaityti ir rašyti!
Aš: Na, gerai, skaityti ir rašyti. Tai kodėl?
MD: Todėl, kad labai įdomi knyga, kai aš pirmą kartą skaičiau. Pirma dalis labai įdomi.
Aš: Ir kas tau čia patinka?
MD: Labai juokingos istorijos ir dienos.
Aš: Kokios dienos?
MD: Kai jis (nevykėlis, jo kitoks vardas – Gregoris) rašo dienoraštį.
Aš: O šitoj knygoj irgi rašo?
MD: Ne, šitoj knygoj reikia kurti savo dienoraštį.
Aš: Tai ištisai reikia pačiam rašyti, ar pagal kažkokį pavyzdį?
MD: Pagal kažkokį pavyzdį. Dabar dėkim pavyzdį
Aš: Tai paaiškink, kaip viską darei.
MD: Tiesiog rašiau, ką sugalvojau, kas mano galvoje.
Aš: Tiek daug TV!!!
MD: Tai čia netyčia gali per didelį padaryti.
Aš: Nu, tikiuosi, kad netyčia…
Aš: Ką dar gali apie knygą pasakyti? Kokios temos tau dar labiausiai patiko.
MD: Įdomi… Ten yra daug komiksų. Man labai patiko tema smegeninė.
Aš: Šita, kur viršuj?
MD: Aha. Ir dar “Ką pasiimtum į negyvenamąją salą.”
Aš: Tai ką tu pasiimtum?
MD: Aš dar neužpildžiau. Visą namą pasiimčiau.
Aš: Tai viskas? Dar nori ką nors papasakoti?
MD: Ne.
Aš: Tai gal pasakyk, kad ir kitos Nevykėlio knygos tau labai patinka?
MD: Taip. Labai patinka.
Aš: Tai ačiū, kad pasidalinai.
MD: AAAAA.
Paskutinis elfas
“Paskutinį elfą” vakarais skaičiau vaikams. Skaičiau ir galvojau, kad brolis gal kiek per jaunas (6) šitai knygai, nes jautėsi, kad sunku išlaikyti dėmesį ir išvengti visokių pašalinių darbų. Žinoma, vienas iš amžiaus nustatymo kriterijų gali būti ir iliustracijos – teksto čia daug, iliustracijų nėra ir reikia viską pačiam susigalvoti ir susikurti. Tad sakyčiau, kad nors taisyklių kažkokių amžiui ir nėra ir visi skaitytojai yra labai skirtingi, bet gal skaitytojas turėtų būti ne jaunesnis nei 8-9. Bet aš čia gal labiau orientuojuosi pagal savo klausytojus, tad nuomonė labai asmeniška.
Bendra knygos nuotaika man pasirodė kiek apokaliptinė. Na, gal ir natūralu, pažiūrėkite į knygos pavadinimą – elfas tai paskutinis… Jis dar visai mažytis, vos gimęs, bet labai protingas, protingesnis už sutiktus žmones, ir dar labai jautrus ir geras, turintis ypatingus ryšius su praeitimi. Toks šviesos spindulėlis tvano užgrobtoje žemėje. Ir misija jo knygoje – būti geru, būti gėriu.
Žmonės irgi tokie nelaimingi – suaugę žiaurūs dėl to, kad reikia išgyventi, vaikai – skriaudžiami ir našlaičiai – kažkaip iš tiesų nelengva skaityti. Bet čia gal taip suaugusio akim atrodo, vaikams gal kitaip? Vaikams gal čia nuotykiai? Tikiuosi, kad taip ir yra.
Beno knyga. 6 skyrius
Sidabrinis asiliukas
Labai graži knyga. Kai galvoju, apie ką, tai pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – apie tai, ką gali vaikai ir ko negali suaugę. Įsivaizduok, kad vyksta karas ir randi dezertyravusį kareivį – kaip elgtumeisi? Per sekundę tikriausiai pagalvotum, apie visokias pasekmes, kurios gali tave ir kareivį ištikti, ir paskui dar greičiausiai ilgiausiai keiktum save, kam pasukai ne tuo, o anuo keliu, galvotum, kad niekur nenori kištis ir turėti bjaurių su karu susijusių reikalų, apsimestum, kad nieko nematei…
Bet jei esi vaikas, tai nežinai, kad dezertyrus teisia karo lauko teisme ir čia pat įvykdo bausmę, nežinai, kas būna su dezertyro bendrininkais, ir nežinai daugybės kitų suaugusiųjų sugalvotų dalykų, greičiausiai net tokio žodžio “dezertyras” nežinai. Ir dėl savo švento naivumo ir nežinojimo gali būti pačiu gryniausiu žmogumi – be nereikalingų baimių ir įsitikinimų, tik su gryniausiu noru padėti nelaimingajam, apakusiam nuo karo baisumų kareiviui.
O prie ko čia sidabrinis asiliukas? Tegul lieka skaitantysiantiems atradimas.
Labai rekomenduoju.
Beno knyga. 4 skyrius
Beno knyga. 3 skyrius
Beno knyga. 2 skyrius
Beno knyga
Kiekvienas knygų skaitytojas pagalvoja, kad ir jam reikėtų parašyti knygą. Na, pagalvoja, pagalvoja, tuo viskas ir baigiasi. Tik ne Benas! Mažiau kalbų (minčių), daugau darbų ir kantrybės ir viskas tampa įmanoma.
Tadam! Pristatau Beno knygą, kuri, deja, dar neturi pavadinimo (o čia vos ne sunkiau nei knygą parašyti – sugavoti pavadinimą). Jei kam kils minčių, būtinai pasidalinkite.
O dabar pasiraitokite rankoves, užsidėkite akinius ir keliaujam į nerealią Beno fantaziją.
Spoiler: bus kraujo. Brrr.
Spintos istorijos
Neįtikėtina, bet prieš beveik 6 metus šitam bloge buvo įrašas apie spintą ant viškaus. Skaitydama vaikams šią knygą, prisiminiau, kad ir mano močiutės namo viškus yra pilnas visokių istorijų, paslapčių ir stebuklų (reikia tik tikėti), tai taip kažkaip ir skaičiau ilgesingai ir su nostalgija (nors žodis ir nelabai tinkamas, bet suprantat, ką turiu omeny).
Kaip ir šiandien, lietui lyjant, Emilija iš neturėjimo ką veikti eina ten, kur greičiausiai jai eiti nelabai leidžiama – kopėčiomis į palėpę. O šios dažniausiai, jei jau būna, tai nebūna tuščios. Dėžės dėželės, skrynios, spintos ir spintelės, seni rūbai ir rakandai, iš kurių galima sudėlioti visą šeimos istoriją, o jei dar sugebi juos prakalbinti, tai sužinosi ko neįsivaizdavai, na, pavyzdžiui, tavo būsimo mamos ir tėčio pirmajame pasimatyme juk niekas kitas išskyrus kokį skėtį ar lietpaltį gi ir nedalyvavo, tad jie apie tą pasimatymą ir papasakos objektyviai, geriau nei pati mama ar tėtis.
Tai smagi ir graži knygutė. Pradžioje gal kiek lėtoka ir nieko per daug nevyksta, bet pabaigoje visai smagu. Labai tinka jauniesiems skaitytojams, nes praktiškai nėra puslapių be iliustracijų – su iliustracijom gi smagiau ir greičiau, ir puslapiai neatrodo tokie nesibaigiantys. Tik viena mintis sukasi galvoje – kas dar tokias senienas kaip jaunystės lietpaltis laiko senose palėpių spintose? O gal aš čia tiesiog iš pavydo, kai žinau, kad mano abiejų močiučių palėpėse jau viskas sutvarkyta ir aš begaliu tik kuistis vaikystės prisiminimuose sukabintais džiūstančiais kumpais, spalių krūvom ir daiktais daikteliais, kurių net pavadinimų nežinodavau.
Kaip Rikis rašė istoriją
Mano šešiametis mokosi skaityti. Skie-me-nuo-da-mas. Sako, kad Elementorius jam jau nusibodo. Klausiu, kodėl, tačiau svarių argumentų neišgirstu. Gal žmogui tiesiog norisi įvairovės ir tiek. Kiek gi gali mama malti, o tėtis kalti. Tai štai, prašom, truputis įvairovės mažiesiems skaitytojams- iš pradžių Rikis (čia tas šuo paveikslėlyje) mokėsi skaityti, o kai jau pažengė skaityme, tai jau galima ir istoriją parašyti. O mažiesiems skaitytojams apie tai skiemenuojant paskaityti.
Beje, matai tą mažą geltoną paukštelį šalia Rikio? Tai čia jo mokytojas. Labai labai protingas ir turintis labai gerų patarimų pradedantiems rašytojams. Ir aš čia nė truputėlio neironizuoju.
-Nežinau, ką rašyti, – pasakė jis mokytojui. (Skiemenuotai, aš patingėsiu brūkšnelius sudėlioti).
-Nesijaudink, – nuramino jį paukštelis. – Sugalvoti gerą istoriją – viena sunkiausių rašymo dalių.
Kaip mums sekasi su tuo skiemenavimu? Visaip, būna geriau, būna blogiau, viskas priklauso nuo nuotaikos ir žodžio ilgumo. Klausantis skiemenavimo kartais labai norisi, kad vertėja būtų lankstesnė ir paieškotų paprastesnio žodžio ar žodžio formos. Nes čia tokia kaip ir dilema, taip, vaikas turi išmokti skaityti sudėtingus žodžius, bet pirmiausia turi apskritai išmokti skaityti, o kai jau išmoksta, tai ir sudėtingus žodžius gali perskaityti be specialios skiemenuotos knygutės. Svarbiausia yra neprarasti momento, nesukelti bereikalingos frustracijos, kuri kelia nepasitikėjimą ir atmuša norą bandyti.
Pavyzdžiui, vien tik panaudojant paprastesnę žodžio formą, vietoj keturių skiemenų žodis būtų trijų, o tai juk besimokančiam daug papraščiau perskaitytiir suvokti. Juk tekstas tikrai nenukentės je vietoj “mėgs-ta-miau-sią pa-ga-liu-ką” bus tiesiog “mėgs-ta-mas” arba vietoj “at-si-vers-da-vo” tiesiog “at-vers-da-vo”. Tik tiek, o jau žodį daug lengviau sujungti ir suprasti, nes kol kas to supratimo skaitant tikrai ne per daugiausia. Bet nieko, mokomės, su pagalba perskaitom ir sunkius žodžius, o man nėra geresnio jausmo, kaip išgirdus “mama, einam paskaityti”. Ir nesvarbu, kad čia iš didelio noro gauti prizą už skaitymą. Iš pradžių gudriai suviliosim, o paskui, tikiuosi, meilė pati viską sutvarkys.
Šuo ir jo berniukas
Koks gražus viršelis! Ir knyga ne mažiau graži.
Istorija prasideda gana įprastai – dažniausiai visi vaikai, kurie neturi šuns, jo nori. Dažniausiai tėvai mano, kad norą turėti šunį galima kompensuoti visokiais kitokiais dalykais, ypač, jei turi daug pinigų. Mano vaikai, aišku, irgi nori šuns, tai aš jiems šuns nebuvimą tikriausiai bandau kompensuoti knygomis. Tuo greičiausiai visai nesiskiriu nuo knygos veikėjo tėvų, kurie atrodo baisiausiai susireikšminę ir nesupratingi.
Sterilieji Halo tėvai nusprendžia, kad maldavimų pakaks ir jie kaip nors pakęs šunį keletą dienų. Per tą laiką tai berniukui jis garantuotai nusibos (jiems tai tikrai), ir tada namuose įsivyraus daiktiška ramybė, kai visi dideli norai yra patenkinami parduotuvėse. Taigi Halo tėtis nuvažiuoja į šunų nuomos agentūrą ir išnuomoja šunį savaitgaliui. Kiek džiaugsmo Halui! Kiek naujų atradimų, pažįstamų ir veiklos! Ir kiek skausmo ir nevilities, kai jam nežinant po kelių dienų šuo yra grąžinamas atgal.
Nieko nebus. Halo kantrybė baigiasi, jis nusprendžia pabėgti iš namų, susirasti savo šunį, jį pagrobti ir keliauti pas senelius! Nuotykiai prasideda! Juose paslėptos gyvenimiškos pamokos apie draugystę, pasitikėjimą, ištikimybę – irgi. Aš irgi užsinoriu šuns, tik nenoriu dar anksčiau keltis iš ryto… Ką daryti?
knyguziurkes.com 