Kai mano kolegė knygų žiūrkė L papasakojo apie tai, kaip ji medžiojo skaitantį L.Donskį, pamaniau, jog pats laikas yra paskelbti visuotinę skaitančiųjų medžioklę.

Medžioklės taisyklės paprastos: pamačius žmogų kuris skaito, reikia sužinoti, kokią būtent knygą ji arba jis laiko rankose. Už vieną skaitytoją duodamas vienas taškas, o už skaitančią garsenybę-  du.

O sumedžiotus skaitytojus prašome registruoti čia, šio įrašo komentaruose.

Į medžioklę!

Papildymas: tas, kuris išdrįs skaitančiojo paklausti apie tai, kokią knygą ji ar jis skaito (o ne tik vogčiomis pažiūrės į viršelį), gaus tris taškus už bendravimo tarp skaitančiųjų skatinimą ir drąsą.

Tokios naujienos man visada sušildo širdį. Po to, kai Westbury-sub-Mendip kaimelyje Somersete nebeliko mobiliosios bibliotekos, gyventojai už vieną svarą nusipirko raudoną telefono būdelę ir joje įsirengė turbūt pačią mažiausią pasaulyje biblioteką!

Bibliotekoje yra apie 100 knygų, CD & DVD. Bibliotekos lankytojai pasiimą norimą knygą, o vietoj jos į lentyną įdeda jau perskaitytą. Tokiu būdu knygos bibliotekoje nuolat atsinaujina.

Va čia tai graži idėja, ar ne?

Gal ir Lietuvos kaimeliuose tokios bibliotekėles galėtų būti?

Ir nereikėtų mums skųstis karpomais bibliotekų pinigais, tiesiog patiems reikėtų pasidaryti nepretenzingas bibliotekėles, kur mes kaip  bendruomenė patys pasirūpintume savimi ir savo kaimynu.

K.Ž.G

Kažkurią čia dieną pagaliau suvokiau, kad mano mažoji sesė išteka.

Mano.Mažoji.Sesė. Išteka.

VAJĖTUS!

Juk, atrodo, nelabai seniai dar stumdžiau ją mūsų lėlių vežime, jog vos prieš porą mietų prieš miegą skaičiau jai M.Ende “Begalinę istoriją”, visai neseniai anspaudavom savo vaikiškąsias knygas zuikių, ežiukų ir stirniukų antspaudais,ne per seniausiai knygų stirta užremdavau duris, kad ji neįeitų į kambarį.

O ji šią vasarą išteka.

Tad šia seseriška proga- knygos, kuriose vienaip ar kitaip aprašyti seserų santykiai.

K.Ž.G

O kokios “knygynės” seserys jums yra įstrigusios?

Aktorius Alan Rickman turi TOKĮ gražų balsą, kad galima išeiti iš proto dėl to gražumo.

Kartą su kolege klausėmės jo balso darbe, tai net į traukinį pavėlavom, nes tas jo balsas mus taip užliūliavo, kad net laiko suvokimą praradom.

Šiaip tai aš nesu didelė Šekspyro sonetų gerbėja, bet kai tuos sonetus skaito Alan Rickman, sėdžiu pakerėta ir sužavėta.

My mistress' eyes are nothing like the sun;
Coral is far more red than her lips' red;
If snow be white, why then her breasts are dun;
If hairs be wires, black wires grow on her head.
I have seen roses damasked, red and white,
But no such roses see I in her cheeks;
And in some perfumes is there more delight
Than in the breath that from my mistress reeks.
I love to hear her speak, yet well I know
That music hath a far more pleasing sound;
I grant I never saw a goddess go;
My mistress when she walks treads on the ground.
     And yet, by heaven, I think my love as rare
     As any she belied with false compare.

Jos akys man kaip saulė neatrodo;
Jos lūpos – ne koralai; su sniegu
Bijočiau aš palyginti jos odą,
Raizgius ir juodus plaukus – su šilku.

Brangioji mano – ne puošnus bijūnas
(Veidų nemaža gražesnių mačiau),
Jos kūnas toks, kaip ir kiekvienas kūnas,
Ir kvepia ji už rožę daug prasčiau.

Ji prašmatniai kalbėti nesistengia,
Nėr muzikos jos balso šiurkštume.
Galbūt dangaus dievaitės oru žengia,
O mano meilė vaikščioja žeme.

Bet man gražesnė grožio jos dalelė
Už visa, ką kiti padangėn kelia…

O dabar paklausykite, kaip šitas sonetas suskamba, kai jį skaito Alan Rickman

Filme “Sense and Sensibility” (pagal J.Austen knygą) Alan Rickman vaidina pulkininką Brandoną ir savo mylimąjai Marianne skaito ištrauką iš Edmund Spenser “The Faerie Queene”

O naujajame T.Burton filme “Alice in Wonderland” A.Rickman “paskolino” savo balsą vikšrui.

K.Ž.G (įsimylėjusi A.Rickman)

Kažkokia nerami ir susikuitus – nė vieno perskaityto žodžio iš mano dabar skaitomos knygos… Ech… liūdesys ir nėr ramybės, nes atrodo, viskas ko nori, ramiai atsisėsti ir perskaityti bent vieną pastraipą. Deja, deja… Tikiuosi šiandien bus geriau

|nieko neperskaičius|

Šiandien parašėm 300-ąjį įrašą 🙂

Imkit mus ir skaitykit 🙂

L+G

Atsimenat tuos laikus, kai iš draugo pasiskolindavai flomasterį (flAmasterį, PLomasterį), o jis arba ji sėdėdavo šalia ir sakydavo “Taip stipriai nespausk” ?

O atsimenat tas korteles mokyklos bibliotekoje, kur piktoka bibliotekininkė įrašydavo pasiskolintas knygas, ir tą kone pasididžiavimo savimi jausmą, kai į kortelę reikėjo įdėti naujų papildomų lapų, nes tu kas antrą dieną skoliniesi vis naujas knygas?

O atsimeni, kaip negrabiai atsiriekusi perdėm storą duonos riekę (suraikyta duona tada dar nebuvo parduodama), užsikaitusi arbatinuką ir pasidariusi arbatos, sėdėjai virtuvėje įsikniaubusi į knyga?

Arba kaip i portfelį (atsimenat universalinėj parduotuvėj ką tik nupirkto portfelio kvapą ir tą malonų garsą, kuris girdėdavosi, kai užsegdavai sagteles ?) grūsdavai storą knygą, kad turėtum, ką paskaityti per pertraukas.

O gal pameni tą sąsiuvinį, į kurį reikėjo aprašyti per vasarą perskaitytas knygas?

Paskutinėmis gegužės dienomis Paryžiuje Montparnass stotyje į pasaulį bus paleista 10000 knygų. Keliautojai galės pasiimti knygas su savimi, o po to palikti jas traukinyje arba kitose stotyse. Societe Nationale des Chemins de fer francais (Prancūzijos geležinkeliai) žada, jog keliautojams bus pasiūlyta ir klasikos,  vaikiškų knygų ir šiuolaikinių romanų.

O radus knygą, bus galima užeiti į puslapį Facebooke, kur skaitytojai dalinsis knygų skaitymo įspūdžiais

Info iš čia

Iškart atsiprašau už klaidas, nes prancūzų kalbos mokiausi tik dvi savaites, bet noriu pasakyti jog c’est une idée merveilleuse

K.Ž.G

Gegužės pabaigos rytas ir nuostabiai linksmas Nick Hornby romanas “High Fidelity”.

Jausmas skaitant šitą knygą man yra  maždaug toks kaip šitos dainos, kurią atlieka Bad Seeds ir Nick Cave (ar žinai, kad jis ne tik dainininkas bet ir rašytojas?)

K.Ž.G

Viename mano mėgstamiausių knygų blogų švedų kalba aptikau blogo autorės komentarą, jog labai didelė lengvosios moteriškos literatūros dalis dėl kažkokių nežinomų priežasčių labai dažnai gauna viršelį su pora moteriškų kojų.

Niekada apie tai nepagalvojau, bet palandžiojau po internetą – tikrai! Vos po 5 minčių paieškos radau visą krūvą tokių viršelių su kojomis (daugumoje viršelių tos kojos yra apautos aukštakulniais)

Ar turit kokį nors paaiškinimą, kodėl ant tų viršelių tiek daug kojų?

Kodėl yra būtent tokia moterims skirtos lengvos literatūros estetika?

K.Ž.G

Tikriausiai daugeliui taip būna, kad tam tikrais gyvenimo periodais skaitosi tam tikros knygos. Žiemą man labai norisi skaityti apie žiemą, o paskutiniu metu “įkritau” į V.Woolf ir  S.Plath, bet prieš kokius 10 metų jos tikrai prie manęs neprilipo.

Bet turiu dar vieną tokia startegiją: neskaičiau knygų apie besilaukiančias moteris, nėštumus ir kitus panšius dalykus, kai pačiai tai teko patirti ne knyginiame, o tikrame gyvenime. Nervai nelaiko 🙂

(Vienintelė išimtis- R.Yates “Revolutionary Road”, bet kai suvokiau, kas vyksta, knygos grožis buvo mane jau per daug įtraukęs).

Visos knygos, kurias žinojau paliečiant šitą temą turėjo kantriai laukti laiko, kai galėsiu jas skaityti mažiau įsijautusi.

Taigi po D.Gluchovsky klaustrofobiškos kelionės po Maskvos metro, po B.Schlink laiko išblukintų užuominų apie holokaustą buvo pats laikas kibti į ką nors visiškai kitokio. Norėjau kažko lengvo, linksmo ir greito, o tam reikalui puikiai tiko S.Bilston “Bed Rest”.

Kažkada rašiau bloge, jog nenoriu naudoti termino chick lit, nes tai šitą žanrą menkinantis terminas. Ir nors apie patį žanrą yra prirašyta daugybė jį peikiančių tekstų, nors ir tenka pripažinti, kad yra parašyta tikrau daug visai prastų knygų, būtų neteisinga jį nuvertinti. Kai kurios šio žanro knygos man net labai patiko: H.Fielding “Bridget Jones dienoraštis”, L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”.

Gal tai ir nėra didžiausią įspūdį paliekančios knygos, bet ne kartą, kai norėjau pralinksmėti, kai norėjau skaityti greitai, be jokių intelektualinių kliuvinių ir “nobeliškai” sudėtingų tekstų, skaičiau būtent knygas apie tas 20-40 metų moteris, kurios bando surasti tą vienintelį, o tuo pačiu galinėjasi su viršsvoriu, pamestų draugių ašaringais pasakojimais, šefais iš pragaro, sudėtingais santykiais su šeima ir t.t.

Skaičiau jas ir nebijau to papasakoti. Intelektualinio/ kultūrinio snobizmo ir taip visur pilna, tai aš nevaidinsiu, jog šitas žanras man visiškai svetimas, o atvirkščiai, be jokių ten slėpimu pamojuosiu naujausia perskaityta knyga- S.Bilston “Bed Rest”.

Knygos herojė 28erių Quinn laukiasi vaikelio ir dėl atsiradusių komplikacijų nuo 27 nėštumo savaitės privalo gulėti lovoje, o advokatei, įpratusiai prie visiskai kitokio gyvenimo ritmo ir 90ies valandų darbo savaitės, tai padaryti tikrai nėra lengva.

Tad Quinn (arba tiesiog Q) tenka tiesiog pasikliauti savo vyro Tom, užbėgančių ją aplankyti draugų, kaimynų ar iš namų atkeliavusių seserų malone , gulėti gulėti gulėti ir laukti, kol kas nors iš jų užbėgs su nupirktais pietumis, sausainiukais ar kitais desertais. Dėl kažkokios priežasties (ji net pati dėl to stebisi) Q ,gulinčiai ant sofos, draugės ir pažįstami  labai noriai atskleidžia visokias paslaptis ir taip įtraukia ją į savo gyvenimus.

Quinn (kaip ir priklauso šiam žanrui) yra emociškai gana nestabilus žmogus (o kur čia dar tie hormonai), ji neslepia savo liūdesio ar pykčio (kas galėtų išgulėti tiek laiko nė karto neverkęs ar neapšaukęs ko nors?). Ir nors to begalinio gulėjimo ant vieno šono metu ji priartėja prie savo seserų ir mamos, tačiau nutolsta nuo savo vyro, ir kalbėtis jiems darosi vis sunkiau.

Būtent tas jos vyras mane labiausiai ir erzino, ir jo paveikslas, sakyčiau, yra silpnoji knygos pusė. Na niekaip aš nesupratau, kuo jis ten toks žavingas. Dirba nuo aušros iki sutemų, vietoj to, kad tikrai BŪTŲ su žmona tokiu sunkiu laiku, jis tik numeta jai dėžutę nupirktų saldumynų, bet niekada neprisėda šalia jos ant tos įkyrėjusios sofos. Man kažkaip sunku patikėti, kad žavingas ir nuostabus vyras taip galėtų reaguoti į tokią gana sudėtingą ir sunkią situaciją. Na, gal aš esu labai nutolusi nuo amerikoniškojo gyvenimo realybės 🙂

Man patiko, kad knygoje nebuvo tendencijos mistifikuoti patį nėštumą, pateiktį tą būseną tarsi kokią dieviškos šviesos nušviestą situaciją arba hipiškai kalbėti apie kažkokią tai moteriškumo jėgą. Tiesa yra ta, kad nors tas laukimo laikas yra savotiškai palaimintas ir šviesus, dažnai jis būna visoks kitoks. Ir sunkus, ir nesuprantamas. Ir gąsdinantis. Ir linksmas. Ir ramus. Pilnas blaškymosi, jaudinimosi ir ateities laukimo.

Ir man gražu, kai apie tai kalbama atvirai, o ne piešiant viska “rūžavai”.

K.Ž.G