Šiandien per tv rodo “You Got Mail”, kuriame vaidina Meg Ryan ir Tom Hanks.
Kaip man gaila tos mažos knygų parduotuvėlės, kurią filme uždaro…
Bet tuo pačiu tai man norėtusi ir į tą didžiulį kelių aukštų FOX knygyną.
O dabar sąžiningai prisipažinkite, kas iš jūsų svajoja atidaryti tokią mažą knygynėlį? Aš tai jau ir vietą esu išrinkusi. Tiksliau dvi. Viena visai šalia parko, kita- vienoje pagrindinių gatvių, bet nuoma ten tai ohohoho. Tektų ir man užsidaryti.
K.Ž.G
Dabar žiūriu į šitą nuotrauką ir nesugalvoju, kodėl nenusipirkau šito maišelio. Dabar man isuabingai jo reikia 🙂
Ar atsimenat 1993iuosius?
Per televizorių visi kartu žiūrėjom “Turtuoliai irgi verkia”, laikraščiai vis rašė apie mafiją, naujieji verslininkai vaikščiojo pasipuošę raudonais švarkais, pradėjom plonintis su “Herbalaifo” pagalba ir pradėjome “euroremontuoti” savo tarybinius standartinius butus.
Būtent tą absurdišką ir satyrinį pasaulį aprašo Gary Shteyngart knygoje “Russian Debutant’s Handbook”. Knygos herojus/neherojus-Vladimir Grishkin- emigravo kartu su tėvais į Ameriką iš Sovietų Sąjungos, baigė mokyklą ir dirba imigracijos tarnyboje. Bet po tam tikro įvykio su vietinu mafijozu jam nieko kito nelieka kaip bėgti atgal į Europą, į Republika Stolovaya sostinę miestą Pravą (šiek tiek pakeista ir fikcinė Praha).
Tuometinė Prava (vadinama devyniasdešimtųjų Paryžiumi) pritraukė ne tik amerikiečių bohemišką ir pseudobohemišką jaunimėlį, bet ir, žinoma, rusišką mafiją, kuri pasiūlo Vladimirui Grishkinui prieglobstį už jo idėjas ir planus, kaip užsidirbti pinigų.
Knyga yra tikra satyra, tad tiek intelektualai, tiek mafija, tiek respublikos Stolovaya gyventojai (skinheadai, vietinės agresyvios bobutės megztos beretės) pavaizduoti su humoru, kone karikatūriškai. Mafijos bosas nenori niekam pasakyti, kad jo naujasis biznis yra legalus, nusivylę pensininkai saugo seno paminklo Stalinui nuolaužas, mafijozai važinėja milžiniškomis naujomis mašinomis ir vilki treningais, pseudointelektualai amerikiečiai leidžiasi lengvai išdurninami ir t.t.
Ir nors herojui Grishkinui labai sekasi, jis kažkada turės atsiskaityti už savo darbus.
Tie, kurie yra augę sovietmečiu ir žino, kad būtent krokodilad Gena dainuoja “”Пусть бегут неуклюже пешеходы по лужам”, tie, kurie yra ragavę “Karvutės” saldainių ir tie, kurie supranta rusiškai turėtų knygoje užgriebti viena plotme daugiau nei tie, kurie tų sovietinių džiaugsmų nėra patyrę.
Dabar, kai nuo sovietinės vaikystės ir postsovietiniais paauglystės gūdžiais laikais praėjo geras laiko tarpas galim prisiminę anuos laikus nusijuokti.
Galima, žinoma, sakyti, jog išgyvenome tragediją. O galima, kaip kad knygos autorius vaizduoja, teigti, jog gyvenome absurdiškoje komedijoje.
K.Ž.G
Apie tai, kas džiugina ir graudina vienu metu. Apie aukščiausios klasės lietuvišką absurdą – čia.
Šiandien sugalvojau patrodyti, kaip atrodo universiteto, kuriame dirbu, biblioteka.
Visai šalia vieno įėjimo į biblioteką- žinomos dailininkės Linn Fernstrom kūrinys “Vargstyrning”
Aš tai didelių sentimentų savo mokslinėms bibliotekoms neturiu. Klaipėdos universitete, kai aš mokiausi, apie jokį bibliotekinį grožį ir gerumą nebuvo įmanoma kalbėti 🙂
O kaip jūsiškės mokslinės bibliotekos?
K.Ž.G
Mano mėgstamajame švediškame knygų bloge Bokhora (apie jį esu rašiusi jau anksčiau) kiekvieną pirmadienį būna pokalbis su kokiu nors rašytoju.
Šios savaitės pokalbį su David Nicholls, knygos “One Day” (“Viena diena” Alma littera, 2011) autoriumi, su Google translate pagalba angliškai galima paskaityti čia
Apie pačią knygą rašė ir blogas”Kai neskaitau”
K.Ž.G
Vakar paskelbtos Orange premijos laimėtojos Téa Obreht knygos “Tiger’s Wife” pirmąjį skyrių galima paskaityti čia
The Guardian apie premijos laimėtoją rašo čia
K.Ž.G
Prieš porą dienų pabaigiau skaityti norvegų rašytojo H.H.Langeland knygą “Francis Meyers lidenskap” apie 
literatūros profesorių, kuris (ojojoj koks siurprizas) įsimyli savo studentę.
Dėl to profesoriaus tai ten pusė fakulteto ėjo iš proto, nors niekaip nesupratau, kuo jis ten toks patrauklus ir įdomus buvo.
Bet porą kartų tas profesorius gerokai supavydėjo, kai ta jo studentė keliuose knygos skyriuose pasirodė kartu su… H.H.Langeland t.y. pačiu autoriumi.
Autorius tiesiog ėme ir įkėlė save į knygą ir taip sukėlė savo paties sukurto herojaus pavydą.
Nežinau lietuviškojo termino, bet angliškai tokie rašytojiški pokštai vadinami self insertion, ir H.H. Langeland toli gražu ne pirmas taip pasielgęs.
Tokį pat dalyką savo knygose yra padarę A.Burgess (“A Clockwork Orange”), I.Asimov (“Murder at A.B.A.”), K.Vonnegut (“Skerdykla nr5”), P.Auster (“New York Trilogy”) ir kt.
Beje, niekaip nesprantu, kodėl universitete, kuriame jau tiek metų dirbu nėra tokių fantastiškų prfesorių, dėl kurių “lydytųsi” tiek studentės, tiek kitos profesorės ar dėstytojos. Bent jau manajame fakultete tai tokių nėra. Šiaip tai darbe egzistuoja daugybė klišių.
Velvetiniai švarkai? Yra.
Švarkai su odiniais lopais alkūnių vietoje? Yra.
Žiauriai nubodūs fakulteto susirinkimai? Yra.
Tam tikri studentų tipai? Taip. Kiekvienais metais.
Gražuoliai, nuostabiai įdomūs, komunikabilūs profesoriai, dėl kurių tiek kolegės tiek studentės eina iš proto? Nea.
K.Ž.G.
Šių metų Orange prize premiją gavo serbų/amerikiečių rašytoja Téa Obreht. premija jai įteikta už jos debiutinę knygą The Tiger’s Wife.
Tea Obrecht/ jauniausia premijos laimėtoja, jai 25eri.
Jau rašėm, kad Nobelio premijos laureatas VS Naipaul prišnekėjo visokių keistų dalykų apie moteris. Be to, jis sakosi galintis iš vienos pastraipos atspėti, ar knygos autorius yra moteris ar vyras.
Tai The Guardian siūlo jums pasidaryti Naipaul testą ir irgi pabandyti spėti rašytojo lytį.
Kiek teisingų atsakymų surinkot?
K.Ž.G
Vieną po kitos perskaičiau dvi knygas apie darbovietę: T. Rachman ”The Imperfectionists” ir J.Ferris “Then We came to the End”.
Abi knygos turi labai daug bendro, tad rašau bendrą apžvalgą. Jos abi parašytos jaunų rašytojų ir abiems jiems šitos knygos yra debiutinės.
T. Rachman knyga sudaryta iš atskirų novelių- kiekvienoje jų pasakojama apie vieną tarptautinio laikraščio, leidžiamo Romoje, darbuotoją. Kiek vėliau knygoje novelės susiliečia, susipina ir sudaro mažiau fragmentiską ir vis daugiau susisiejantį pasakojimą.
Laikraščio ekonominiai reikalai nesiklosto, daugelis darbuotojų yra atleidžiami ir daugelis bijo būti atleisti.
Lygiai ta pati situacija susiklostė J.Ferris knygoje “Then we came to the End”, kai didelio reklamos biuro darbuotojai vienas po kito atleidžiami, kai jie paskubomis susideda savo asmeninius daiktus į kartonines dėžes ir nuliūdę paspaudžia lifto mygtuką.
Man pačiai teko pajusto atleidimo iš darbo kartėlį, tai ši tema, ypač J.Ferris knygoje man buvo ”tiesiai į širdį”.
Abiejose knygose parodoma, koks svarbus mums yra darbas, kokia didžiulė mūsų identiteto dalis yra mūsų pareigos ir darbovietė. Ir kalba eina ne vien apie tokius akivaizdžius dalykus kaip kas mėnesį gaunamas atlyginimas arba su pareigomis susijęs stausas, bet ir tokie dalykai, kaip priklausymas bendruomenei, kaip bendros realybes darbe kūrimas, kaip mūsu maži darbiniai įpročiai kalbėtis su kolegomis, išgeti kavos, parūkyti, užtepti sviesto ant bandelės personalo kambaryje, bambeti dėl kvailų šefo sprendimų ar skųsti klientų elgesiu.
Tačiau nors knygos kalba apie tuos pačius dalykus, jog kartu yra skirtingos.
Abiejose yra nuostabiai graži ir plati veikėjų paveikslų galerija. Bet T. Rachman, pasirinkdamas ”viena novele- vienas žmogus” struktūrą tuo pačiu savo knygai suteikia ir labai stiprią individo perspektyvą. Išgyvenimai, darbas jo aprašomoje laikraščio redakcijoje yra labai smarkiai individualizuojami ir tokiu būdu jis labai jautriai ir detaliai sugeba parodyti kiekvieno žmogiskąjį vienišumą, izoliaciją.
J.Ferris, (nors jis irgi rašo apie daugybę reklamos biuro darbuotojų) pasirinko kitokį įrankį- knyga parašyta iš “mes ” perspektyvos. J.Ferris knyga- tarsi kolektyvinė griūties dokumentacija. Ir nors jis taip pat labai gražiai su didžiule ironija ir humoru parodo nervingus, vienišus, keistus pavienius žmones, tuo pačiu jis kalba apie bendrus tų žmonių išgyvenimus, nes laikosi ”mes…” perspektyvos:
”WE WERE FRACTIOUS AND overpaid. Our mornings lacked promise. At least those of us who smoked had something to look forward to at ten-fifteen. Most of us liked most everyone, a few of us hated specific individuals, one or two people loved everyone and everything. Those who loved everyone were unanimously reviled. We loved free bagels in the morning. They happened all too infrequently. Our benefits were astonishing in comprehensiveness and quality of care. Sometimes we questioned whether they were worth it. We thought moving to India might be better, or going back to nursing school. Doing something with the handicapped or working with our hands. No one ever acted on these impulses, despite their daily, sometimes hourly contractions. Instead we met in conference rooms to discuss the issues of the day.
Bet nors jis ir rašo iš „mes“ perspektyvos, jis taip pat kaip ir T.Rachman sugeba sukurti įdomius ir detalius veikėjų paveikslus.
Abi knygos yra baisingai išgirtos, gavusios daug teigiamų recenzijų, nors man labiau patiko J.Ferris „The We Came to the End“. Priežasčių (žinoma, kad subjektyvių ) yra keletas.
Visų pirma jo knygoje daug daugiau juoko ir ironijos. (Toks literatūrinis “The Office” serialas.)
Nekyla jokių abejonių, jog spalvos čia kartais gerokai sutirštintos, situacijos tyčia užaštrintos, o veikėjai gerokai pašaržuoti. Ir nors tas reklamos biuro pasaulis yra crazy, daugelis įvykių ar veikėjų tikrai gali egzistuoti vienoje ar kitoje darbovietėje. Tai leidžia laisvai juoktis iš visų tų keistenybių, kurios vyksta biure, o T.Rachman knygoje “Imperfectionists” stengiasi neperžengti tos ribos, nors ir jis įdeda ironijos į savo veikėjus, man vis kilo jausmas, kas jis vistiek labai bandė juos padaryti tikėtinus.
Antra, man labai įdomūs pasirodė reklamos biuro darbuotojų darbo (nedarbo) aprašymai. Kadangi dėstau organizacines teorijas, vadovavimą ir panašius dalykus, tai visi tie J.Ferris aprašymai kaip biuro darbuotojai leidžia savo dienas darbe man buvo kaip medus širdžiai. Ko gero, teks mano studentams skaityti ištraukas iš šitos knygos ir analizuoti jas remiantis teorijomis vadovėliuose 😉
Daugelis situacijų man pasirodė gana pažįstamos iš vadovėlių, kai darbuotojai pasyviai priešinasi pokyčiams, kai prisigalvoja visokių keistenybių, kad paįvairintų savo darbo dieną. Pavyzdžiui vienas darbuotojas sugalvoja, kad praleis visą dieną darbe neliesdama kompiuterio klaviatūros ir pelės. Arba pastebėjęs, jog darbe daugelis kalba nesąmones, jis nusprendžia, jog nuo šiol jis kalbės tik citatomis iš filmų „Krikštatėvis 1 “ ir „Krikštatėvis 2“.
Beje, J.Ferris jau esame minėjusios bloge, švediškas žurnalas “Vi läser” įtraukė jį į jaunų amerikiečių rašytojų, nuo kurių kūrybos neturėtume nuleisti akių, dešimtuką.
O “Independent” raš0, kad teises į T.Rachman knygos ekranizavimą įsigijo Brado Pito kompanija. Tai gal bus ir filmas pagal knygą?
Nobelio literatūros premijos laureatas VS Naipaul, paklaustas, ar yra kokia rašytoja moteris jam lygi, atsakė: “I dont think so.”
Ir dar prišnekėjo visokių pasipūtėliškų nesąmonių. Pavyzdžiui “I read a piece of writing and within a paragraph or two I know whether it is by a woman or not. I think [it is] unequal to me.”
Jis dar pasakė, jog moterys turi siaurą pasaulio supratimą. Ir “And inevitably for a woman, she is not a complete master of a house, so that comes over in her writing too“.
Daugiau apie dėdulės blevyzgas The Guardian
Iš mano skaitytinų knygų eilės VS Naipaul knyga yra išbraukiama. Kadangi mano pasaulio suvokimas ir taip, anot dėdulės, yra siauras, tai nežadu skaityti dar labiau siauraprotiškų mizoginiškų autorių knygų.
K.Ž.G
Ką tik pasirodė “Mergina su drakono tatuiruote” anonsas. Filmas pastatytas pagal švedų rašyto S.Larsson knygą, apie kurią turbūt visi jau yra ne kartą girdėję.
Kaip jums Daniel Craig žurnalisto Mikael Blomkvist vaidmeny?
Prieš kelias dienas išėjusiame žurnale “Vi läser” (“Mes skaitome”) radau vieną labai įdomų Therese Bohman straipsnį apie tai, kaip skaitantys žmonės vaizduojami vaizduojamajame mene.
T.Bohman rašo, jog skaitymas, toks, kokį mes įsivaizduojame šiandien, atsirado 18ojo amžiaus antrojoje pusėje: vis daugiau ir daugiau žmonių išmoko skaityti, pagerėjo ekonominės sąlygos. Kadangi žvakės daug kainavo, tai skaitoma daugiausia buvo šviesiu dienos metu, o tai reiškia, jog skaitymas pirmiausia tapo užsiėmimu moterims, kurios nebuvo aktyvios už namų sienų.
T.Bohman taip pat pastebi, jog skaitantys vyrai ir skaitančios moterys mene yra vaizduojami skirtingai. Kai vyras paveiksle skaito knygą, tai skaitymas dažnai išreiškia to vyro statusą- jis užima tam tikras pareigas, jis yra išsilavinęs. Tuo tarpu moterys skaito savo malonumui: jos skaito romanus, jos dažnai vaizduojamos “įkritusios” į knygą, izoliavusios save nuo mūsų pasaulio, o vyrai dažnai žvilgsnį laiko nukreipę į tą, kuris žiūri į paveikslą.
“Tų gražių jaunų knygas skaitančių moterų yra labai daug mene, ypač jos dažnos devynioliktojo amžiaus antroje pusėje. Skaitanti moteris sėdi tarsi namų angelas , tarsi ji būtų interjero dalis savo ramiuose buržuaziniuose namuose ”
Nors žinoma, yra išimčių. T.Bohman išskiria Ramon Casas paveikslą “Po pokylio” (paveikslas dar kartais vadinamas “Dekadansu”), kuriame vaizduojama moteris- visiška priešprieša miestietiškajai namų šeimininkei.
Renesanso metu, rašo T.Bohman, knyga yra dažnas aksesuaras turtingų žmonių portretuose.
Bet Agnolo Bronzino tapytame Laura Battiferri portrete jos laikoma knyga nėra vien aksesuaras- pati Laura Battiferri buvo tuo metu populiari poetė, o knyga, kurią jį laiko, yra Pettrarca rašyti sonetai jo Laurai, taigi – aliuzija į jos vardą.
T.Bohman straipsnyje apie F.Eyble paveikslą rašo: “Eybl paveiklas tipiškas tam laikmečiui: jauna knygos paveikta mergaitė. Jos jausmai tokie atviri, kad paveikslas kone pasiekia kičinę ribą. ”
Anot straipsnio autorės T.Bohman, šis paveikslas yra tipiškas skaitančio vyras portretas- jis nėra visiškai įsitraukęs į knygą.
K.Ž.G
Šiandien Švedijoj švenčiama mamos diena (Mamyt, sveikinu dar kartą, bet šįkart pagal švedišką tradiciją), tad parduotuvės nesnaudžia ir visaip bando prastumti įvairias dovanas mamoms.
Prieš porą dienų buvau savajame knygyne ir ten,žinoma, taip pat yra padarytas “Pasveikink savo mamą” stalas, ant kurio išdėlioti įvairūs dovanų pasiūlymai- knygos ir šiaip visokie niekučiai. Apžiūrėjau tą dovanų stalą ir truputį susinervinau. Nes tie pasiūlymai man pasirodė tokie labai jau stereotipiški.
Pirmiausia tai ant to stalo padėta M.Törnblom knyga “Mia Törnbloms mintys apie savigarbą”. Taip taip. Žinoma žinoma. Net per mamos dieną mes, mamos, turėtume save gerinti, save auklėti, save visaip plėtoti. Savipagalbos knyga apie tai, kaip reikia ugdyti pasitikėjimą savimi, nes visi žinom, kad mes mamos esam labai užguitos, kad esam savimi nepasitikinčios pilkos pelytės 😉 Ir išsigelbėjimas yra vienas- berods jau 5oji M.Törnblom knyga apie vieną ir tą patį.
Nagrinėju toliau. Šalia jau minėtos ant stalo guli “”Moterys, kurios nustojo laikytis dietų. Maistas, treniruotės ir mindfulness po 45erių”. Komentarai nereikalingi. Šalia- “Sommarkalas”, receptų knyga apie vasariškas švediškas šventes, apie “šventes sode ir vakarienės stalus, padengtus baltomis išlygintomis nėriniuotomis staltiesėmis, ir, žinoma, apie tai, kaip mirkome braškes šampane prieš valgydami vasarišką maistą po obelimis“.
Šalia- dvi knygos apie šokoladą ir viena, pilna itališkų klasikinių maisto recetų.
K.Stockett knygos “Niceville” (originalo kalba “Help”, apie kurią jau rašė KŽL)tai net labai norėčiau.
O štai taip atrodo tas “Mamos dienos” stalas- apkrautas rausvomis gėlėtomis dėžutėmis ir maišeliais ir krūva knygų, kurios man sako, kad mano knygyne dirbantys pardavėjai turi susikūrę labai jau tokį stereotipinį mamos paveikslą.
Pagal juos aš kaip mama turėčiau dabar virtuvėje kepti pyragus su rabarbarais ir lyginti nėriniuotas staltieses. O kai pajusiu, kad mano pasitikėjimas savimi dingęs, pasislėpusi valymo įrankų spintelėje šalia šluotų ir dulkių siurblio paslapčiomis valgysiu šokoladą:-) O po to, žinoma, labai nervinsiuosi dėl priaugtų kilogramų.
Kadangi knygyno pardavėjų pasiūlymai manęs nepradžiugino (išskyrus “Niceville” ) tai pati apėjau knygyną ir išsirinkau knygas, kurias norėčiau gauti per mamos dieną arba bet kokią kitą dieną.
Naujas J.Austen “Pride and Prejudice” leidimas ir vertimas. Senasis vertimas, pasirodo, buvo toks labai jau sau daug leidžiantis ir netausojantis teksto.
Ir dar noriu H.Murakami 1Q84.
O jei kurią dieną gerokai įsidrąsinčiau, tai labai norėčiau perskaityti Ingrid Betancourt memuarus apie tai, kaip ji šešis su puse metų praleido FARC sukilėlių nelaisvėje džiunglėse. I. Betancourt dalyvavo Kolumbijos prezidento rinkimuose ir 2002aisias buvo FARC pagrobta. 2008aisias ją ir dar keturioliką belaisvių išgelbėjo Kolombijos armija ir ji pagaliau galėjo vėl pamatyti savo mamą ir savo du vaikus.
Ir dar labai užsinorėjau dailininkės F.Kahlo laiškų surinktų šitoje knygoje.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 