Gal kada nors ruošeisi būti Kristaus sužadėtinė? Įdomu būtų tokią paskaityti. Daugelis knygų tvarkingai gražiai aplenktos
Toliau kuičiamės ant aukšto pas mano močiutę. Tiesa, paklausiau, kaip čia visos tos knygos atsidūrė, sakė, kad senelio broliai, kurių buvo net du kunigai (apie vieną iš jų čia), kai keldavosi iš vienos parapijos į kitą, dalį knygų palikdavo namuose, kurie niekur nekeliaudavo. Močiutė dar paskaudino man širdį pasakydama, maždaug taip: “kiek tų knygų čia buvo, krūvos, sudeginom”. Vos infarkto negavau. Kaip, kam, kodėl!!! “Žiurkės apgraužė (ir visaip kitaip apdergė, nerašysiu smulkmenų)”. Štai tokia likimo ironija. Tai važiuokit žemyn ir žiūrėkit, kas man dar užkliuvo.
Oi, sužieduotinė. Čia pirmas puslapis. IliustruotaDar viena iliustruotra dideliais paveiksliukais per visą puslapį. Vaikystėj labai mėgau šuniukų iliustracijas, šita būtų baisiai patikusNebūtinai baltos lankos, juodos avys 🙂Švento rašto turinys ant tapetinio aplankaloOriginalus Wilhelm Tell!Ir Orleano mergelė!Kažkokie bažnytiniai leidiniai. Pavyzdinai skaidrūs, su visom pajamom ir išlaidom. Kažin dabar tokių būna? Ar visoj bažnyčioj "juodoji buhalterija"?Va taipIr šitaipPolitinė knygelėKas yra socialistai?
Su garantijom
Ir tokios knygos: su mašinėle ant plonų plonų lapų
Mamos gauta dovana, kai jai buvo 14...
Čia ta dovanaO čia šiaip, jei nežinotum, ką veikti Palangoje 🙂
Anspauduotos knygynuoseDra viena labai labai sena knyga. Garantuotai seniausia bloge
O čia tai mano atradimas. Na, toks. Nebūtų blogo, nebūtų ir atradimo. Kažkada rašiau apie tokį knygų žmogų Vilniuje – Juozapą Zavadzkį. Dar pati pagalvojau, kad tokia senovė čia kabo ant pastato sienos, nei kas žino, nei ką, o pasirodo, pas mano močiutę ant viškaus palaimingai manęs laukia senų senutėlė knyga, spausdinta ne kur kitur, o Zavadzkio spaustuvėj. Tiesiog unvelievable. Lobis. Taip susitinka atsitiktinumai.
151 m. senumo knygaKnyga, spausdinta šalia Vilniaus Universiteto buvusioj spaustuvėj
Jau pabaigiau šiandien pradėtą “Moteris, kuri laukė”, tai dabar man lovoje kompaniją palaiko Romain Gary (ir vėl prancūzas! Charmant! ) ir jo “Moters šviesa”.
Po to, kai mūsų namuose atsirado mylimasis trupinukas, mano meilė trumpoms knygoms pastebimai išaugo, nes gerokai sumažėjo laiko skaitymui.
Žinoma, storos plytos teikia ilgą skaitymo džiaugsmą, bet trumpųjų knygų žavesys yra nenuginčytinas, nes lengviau pajusti knygos dvasią, kadangi ją perskaitai per daug trumpesnį laiką.
Vienas ar du prisėdimai padeda išlaikyti galvoje knygos atmosferą,tada daug sunkiau pamesti pasakojimo siūlą ir daug lengviau įsiurbti į save knygą kaip vientisą, o ne fragmentišką kūrinį.
Tikriausiai gyvenime man patinka visokios virtuvės, išskyrus tą tikrąją, kur daromas valgis. Man baisiausiai įdomu, kaip gaminami įvairūs daiktai, kaip baleto šokėjai mokosi šokti, kokie ji būna pavargę, prakaituoti ir apsirengę repeticijų rūbais, kaip režisierius aiškina aktoriams, ką nori juose matyti, kaip siuvimo fabrike ant ilgo stalo suklojamos medžiagos prieš jas sukerpant ir taip toliau, ir panašiai. O šiandien gavau prisiliesti prie to stebuklingo knygos atėjimo į šį pasaulį, nes apsilankiau Tyto Albos leidyklos lietuvių autoių 2010-2011 m. rudens ir žiemos knygų pristatyme. Toks knygų madų show (ačiū labai Giedriui, kad mane pakvietė).
Taigi, preitą savaite užsisakiau knygų internetu ir dar maišą parsinešiau iš Sostinės dienų, tad prieš užmiegant, kaip Bridžit Džons kad sau pažadėdavo surūkyti mažiau cigarečių ir numesti Xkg, taip ir aš pasižadėjau šiemet daugiau knygų nebepirkti. Jei gerai atsimenat, panašiai buvau pasižadėjus po Knygų mugės ir dar poros gerų apsipirkimų. Taigi ir po tokio pasižadėjimo, aš einu į Tyto Albos prezentaciją. Vajei. Dabar noriu perskaityti VISAS pristatytas knygas. Visas. Gerai dar kad Filomena Taunytė ten nedalyvavo, nes tikriausiai norėčiau perskaityti ir jos knygą. Buvo toks šaunus pristatymas, tokie šaunūs autoriai, tokia šauni leidyklos vadovė, tiek skaniai prisijuokiau (balsu, garsiai, CHA CHA CHA!!!). Buvo superinė viena su pusė valandos. Kaip dabar pagalvoju – nerealu vienoj vietoj susitikti su tieka daug autorių. Ir toks saldus prisilietimas prie ateinančių knygų – šita spalį, šita – lapkritį, šitą – pavasarį. O jau tos kurios išleistos – reikės man implantuoti kokį aparatą, kuris imtų pypsėti prisiartinus prie knygyno, tada atvažiuotų apsaugos firma ir mane rėkiančią nuvežtų namo (į tą kitą virtuvę). AAAA!!!
Marius Burokas – poezijos knyga “Užmaršties užkalbėjimai”
Mariau Buroko eilės
Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”
“Poezija – verkti iš laimės”
Ilzės Butkutės eilėraštisMarius, Ilzė
Marius Jonutis “Slibinas Jurgis ir kitos istorijos”
Marius Jonutis :”Ką berašyčiau, deda į vaikų lentynas”
Nomeda Marčėnaitė: “Paveikslus irgi”
🙂
Marius Jonutis, Aušra Matulevičiūtė, Raimundas Milašiūnas
Aušra Matulevičiūtė “Ilgesio kojos” – apie emigrantus. Gal visai kitaip nei kitose knygose?
Raimundas Milašiūnas “Sielos paslaptys” – ne tik apie tai, ką mes sapnuojam ir ką tai reiškia.
Robertas Petrauskas “Trečiojo Reicho triumfas: Antrasis pasaulinis karas Europoje”, kaip sakė leidyklos vadovė, nors autorius ir nėra antrojo pasaulinio karo dalyvis, yra apsėstas tuo karu ir daug apie jį žino.
Linas Slušnys, Jonas Girskis, Paulius Jurkevičius, Algimantas Variakojis, Gabrielius Liaudanskas-Svaras “Būk vyras: berniukų knyga” -šitą irgi labai noriu perskaityt. Labai. Parašyta kaip atsvara mergaičių knygai, bet kažkodėl apie mergaites man visai neįdomu skaityti, o apie berniukus net labai 🙂
Svaras, Algimantas Variakojis ir Jonas Girskis
Martynas Starkus “Tuk tuk Indija”
Mačiau filmukus apie Martyno ir Vytaro kelionę, tai knygą pavartysiu, o štai Martyno knygos konsultanto, jo draugo indo būsimą knygą “Lietuvos žentas”, kurią jis nori parašyti mėnesį keliavęs po Lietuvą vienas (įsivaizduok jį savo kaime), tai tikriausiai norės paskaityti visi 🙂
Vis kur nors pamatydavau šito dailininko paveikslus, net nežinodama, kas tas dailininkas, kokia jo pavardė. Labai išskirtiniai paveikslai, labai kritę man į akį, kad net atsimenu (ne pavardę, paveikslus). O dabar jau žinau, kas jis ir labai laukiu knygos.
R.Sližys Dvyniai
Ksenija Jarošovaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė“Degantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006)”
Sakė, šitą knygą reikia duoti skaityti vaikams, kurie nori lankyti dailės mokyklą būti dailininkais. Kad nebenorėtų jais būti arba, priešingai – norėtų.
Taip per savaitę mano prigrūsta knygų eilė… ech, patapo visišku chaosu. O skaityt visai neturiu kada. Šiandien vėl – nė puslapio…
Pagaliau parsiradus namo galiu toliau papasakot apie savo atradimus pas močiutę ant aukšto. Taigi, radau labai įdomų knygų katalogą, išleistą 1938 m.! Pažiūrėkim, kas katalogo viduj:
Kai rašiau apie perskaitytą Silva Rerum, norėjau įdėti šitas nuotraukas, bet sustreikavo mano technika.
Kai knygos būna su aplankais (o man tai visai nepatinka, nes labai nepatogu skaityti, visada juos nulenkiu), tai visada iššniukštinėju, koks po jais yra viršelis. Kai nulenkiau Silvą, tai po aplanku esantis viršelis man kur kas labiau patiko, nei tikrasis viršelis, kuris taip pat yra ir ant paperback. Strėlė su brūkšniu simbolizuoja šeimos, apie kurią rašoma knygoje herbą – tą sužinojau tik paskaičius gabaliuką knygos. Beto, man labai patiko ta knygos dalis, kur būna atvertus kietą viršelį, nežinau, kaip vadinasi, gal specialistai pašnibždės. Toks raudonas, tikriausiai simbolizuoja kraują, o gal ir yra kokia mikroskopinė kraujo nuotrauka (silpnų nervų žmonėms žemiau nežiūreti 🙂 ). Labai gražu.
Šiandien vėl prisiminiau superinę kelionę pas knygų žiurkę Giedrę. Ačiū, ačiū, Giedre, buvo labai smagu. Žiūriu vėl nuotraukas ir šypsausi žiūrėdama į vieną, kurią Giedrė pavadino “Knygų žiurkės vyras knygyne” 🙂 Kantriai sėdintis ant pufo, bandantis susaugoti kukulius, kad mama žiurkė galėtų paskęsti švediškų knygų jūroje. Kantrybė šiuo metu man yra didžiausia dorybė, ačiū, brangusis, už ją, ypač knygyne.
Šiandien aptikau, kad jau yra paskelbtas ilgasis pretendentų laimėti Man Booker premiją 2010-aisiais sąrašas. Visada galvojau, kodėl tas prizas vadinasi Man, tai va, šiandien sužinojau, kad premiją remia Man Group plc. Va. Dabar žinau, jūs irgi 🙂 Taigi iš 138 knygų išrinktas toks tuzinas (o man jau galvą skauda, juk dabar esu sau prisakius jokių knygų nenorėti, bet vis tiek taip norisi, ypač po visokių longlist ir short list…):
Peter Carey Parrot and Olivier in America
Emma Donoghue Room
Helen Dunmore The Betrayal
Damon Galgut In a Strange Room
Howard Jacobson The Finkler Question
Andrea Levy The Long Song
Tom McCarthy C (taip, taip, C)
David Mitchell The Thousand Autumns of Jacob de Zoet
Lisa Moore February
Paul Murray Skippy Dies
Rose Tremain Trespass
Christos Tsiolkas The Slap
Alan Warner The Stars in the Bright Sky
Pastebėjot, kad net du kartus pavadinimuose minimas kambarys? Peter Carey Booker premiją yra laimėjęs du kartus. Vieną jo knygų – Oskaras ir Liusinda esu skaičius, bet man nepatiko. Trys autoriai – David Mitchell, Damon Galgut ir Rose Tremain jau buvo patekę į Booker hshortlist su kitomis savo knygomis, Howard Jacobson pabuvojo longlist’e.
Gal skaitėt kas nors kokią nors iš šių knygų? Pasigirkit. Ar patiko? Aš – nė vienos. Tiesa, agentūra VBS spėja, kad šiais metais gali laimėti David Mitchell, kurio knygą Cloud Atlas jau kelerius metus iš eilės man bruka Amazonė. O jei tu toks pat neskaitėlis, kaip ir aš, tai lendam į Man Booker puslapį ir išrenkam gražiausią viršelį – tokį, kuris priverstų perskaityti knygą jai net nebūnant longlist 🙂 Su paveiksliukais žiūrėkit čia.
Aš balsuoju už Emma Donoghue Room (čia autorė pasakoja apie savo knygą, kurią aš dabar baisiai noriu paskaityti) 🙂 O kiti viršeliai man visai negražūs, ypač to David Mitchell – tikriausiai dėl to aš niekaip ir nenusiperku jo knygų.
Rugsėjo 7 d. bus paskelbtas shortlist, o laimėtoją, gausiantį 50 tūkst. svarų sterlingų, sužinosime spalio 12 d. (jei nepramiegosim) :).
Dabar skaitau Stef Penney knygą “Vilkų švelnumas” (apie knygą tikiuosi jau labai greitai parašyti) ir pagalvojau, kad labai jau dažnai tie vilkai švelniai stūgauja iš knygų. Net keista, bent jau tarp mano skaitytų, tai tikrai dažniau nei kokie šunys.
Ir moterų Biblija (kurios taip ir neperskaičiau 😦 ):
Mano lentynoje manęs laukianti H.Mantel “Wolf Hall”:
Negirdėta nematyta (hmm) (pasirodo, tų “tales” yra labai daug dalių – “Wolf tales II”, “Wolf tales V” ir tt 🙂 🙂 🙂 ) :
Ir tokia:
Kažkodėl man vilkų knygos asocijuojasi su Jack London. Gal jo knygos viršelis buvo su vilku, o gal su šunimi? Esu skaičius kažkokią jo knygą, dabar net neatsiminčiau kokią, tik atsimenu kad, apie kažkokį šaltį ir ilgą kelionę, taip pat, kaip ir dabar mano skaitomoje knygoje. Ar žinai dar kokią vilkišką knygą be jau minėto “Išsilavinusio vilko“?
Vakar knygyne uosčiau knygą… Ir nors cinamono kvapas man labai patinka, o taip ir kvepėjo knyga, man kažkaip priimtiniau, kai jais kvepia obuolių pyragas, o ne knyga. Nes knygos kvapas man turi būti knygiškas, ypač nauja knyga turi kvepėti popierium, dažais, na, patys žinot kaip, visos knygų žiurkės mėgsta įkišti nosį į atverstą šviežią knygą ir įkvėpti to kvapo. Todėl tikiuosi, kad nesvajonių leidyklos knygų nekvepins. O kaip tau atrodo?
Na, pagaliau ir Silva rerum eilė priėjo. Perskaičiau greitai, nors sakiniai sakinėliai – tokie kilometriniai barokiniai ilgėliausi, kai pradedi skaityti, tai taip ir nesibaigia.
Ką galėčiau pasakyti apie šitą daug diskusijų sukėlusią knygą? Nenustebino, bet patiko. Skaitėsi linksmai, užmegzta gera intriga, kuri kaip kokio J.Grisham knygose, priverčia skaityti tol, kol nebaigi, nesvarbu, kad jau rytas, kad jau tuoj keltis. Džiaugiuosi, kad tokia knyga atsirado Lietuvos padangėj, nors ir nerašysiu jos į savo šimtuką. Gera pramoginė knyga, daug informacijos apie tai, kaip gyventa Lietuvoje septynioliktam amžiuj, kaip mąstyta, kas su kuo valgyta, kaip kvepėta ar smirdėta (šiandienos Lietuvos ryto Stiliuje galite paskaityti K. Sabaliauskaitės straipsnį apie naujus kvepalus knygų žiurkėms The Library (linko kol kas lyg ir negaliu nurodyti, neradau).
Ar rekomenduočiau? Būtinai. Ne vien dėl to, kad tai kažkas naujo ir kitokio, bet ir dėl to, kad smagu, lietuviška 🙂
Apči… Čia tiek dulkių, voratinklių ir visokių kitų neįvardijamų šlykštukų, pro kuriuos man tenka prasibrauti iki knygų spintos, pačios knygos po dar vienu tokiu sluoksniu. Atsidariau langą, kad būtų daugiau oro. Pro jį gerai girdėjosi mama: “Kur tu ten įlindai? Ką ten veiki, nu, nulipk pagaliau, man reikia močiutei padėti!”. “Aš tuoj (rytoj)!”.
Einu link spintos, ant kėdės knyga “Paauglys”. Atverčiu –
Dvidešimties metų senumo priešybės –
Keletas tarybinių vaizdelių:
Šitas super - net negalvojau, kad Lietuvos TSR buvo katalikų...Ką veikė kolūkiečiai 1978 m.? Žiūr kitą nuotrauką 🙂Iš pradžių apie ideologiją, paskui apie ūkį, na, pabaigai apie laisvalaikio praleidimo būdus 🙂"Šluotą" prenumeruodavo mano a.a. senalius (taip vadinom senelį)Jei būtų elektros 🙂1977 m. knyga apie emigraciją. Įdomu, ką galėjo rašyti tais metais sugrįžęs į Didžiąją tėvynę?
Ne apie didvyrius daina...Tarp daugybės religinių knygų
Ir visokios kitos, senos.
Senelio brolio kunigo filosofinėsSu tokiom kainom kampučiuoseIr tokiais įspaudaisTarp dulkių ir voratinkliųhmmSkaitymas su paveikslėliaisVade MecumVokiškai lotyniška
Ar pastebėjote, kad Klaipėdoje visi paminklai pradžių pradžiai – Mažvydui, Donelaičiui – tokiems pradininkams. KŽG tikriausiai atsimena, kaip mokykloje (labai jau daug prisiminimų man šis blogas sukelia) į vieną literatūros pamoką atėjo kažkokia ponia iš Švietimo skyriaus ir uždavė mums temą rašyti, kodėl klasikai yra svarbūs ar nesvarbūs ir panašiai. Aš, atsimenu, parašiau, kad svarbūs, bet buvo galima visus juos išdėt į šuns dienas, kai kas taip, atsimenu, ir padarė su paauglišku pasigardžiavimu. Na, skaityti aš jų nelabai mėgstu, žinoma, būtų galima, kaip migdomąją priemonę panaudoti, bet apie juos (Mažvydą ir Donelaitį) galvojant mane apima kažkoks savotiškas graudulys – jie tokie mažučiai vyturėliai, nešantys tą mūsų lietuvišką žodį. Tokie mažučiai pasauliniame kontekste, tokie milžinai mūsų kalbai.
„Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą“- man visada ši frazė skamba galvoj ankstyvą pavasarį stovint ant kokio pažliugusio kalno kaime. Ateinančio pavasario žodžiai.
Radau tokį interviu su Giedra Radvilavičiūte. Kam maga paskaityti jos knygas, gal verta paskaityti ir interviu – tokį trumputį jos esė atgarsį. Galima pajusti esė stilių, nujausti, ar patiks knyga.
Atsimeni, pasakojau apie tokią spintą mano kaime ant viškaus? Šiandien buvau kaime ir kai tik išsivadavau iš kukulių, puoliau ant viškaus, prie tos spintos. Štai ji.
knyguziurkes.com 
