Čia galit pažiūrėti, ką apie geriausius 2011 m. viščiukus mano The New York Times.
Tokį knyginį atviruką gavau iš www.postcrossing.com
Kai atvažiavau į Vilnių, trulikas buvo vienas iš egzotiškiausių dalykų – na, labai ilgai negalėdavau priprasti, kad jis “išsijungia”, kai sustoja prie šviesoforo ir dar tas pradėjimo važiuoti garsas mmMMMMMMMmmm – nerealiai juokingas iki šiol. Taip prisiminiau trulikus, kai knygų žiurkės į savo meilą gavo Vagos pranešimą apie tai, kad Vilniaus trulikuose galima paskaityti knygą “Piligrimai”:
Keliaujantiems Vilniaus troleibusais kompaniją palaiko knyga „Piligrimai“
Paskutinį vasaros mėnesį Vilniaus visuomeninio transporto keleiviams nebetenka nuobodžiauti – nuo rugpjūčio 8 d. visą mėnesį 2 ir 16 troleibusų maršrutų keleiviai į kasdienes savo keliones leidžiasi su nauja bestselerių autorės Elizabeth Gilbert knyga „Piligrimai“ ir jos personažais: rančų darbininkais, turgaus prekeiviais, striptizo šokėjomis, ligonių slaugais ir rodeo dalyviais, keliaujančiais kažkur ir pas kažką, turinčiais storą odą arba paskendusiais iliuzijose, bet žūtbūt ieškančiais ryšio su kitais žmonėmis ir dvasinio artumo.
O pačiai/pačiam ar neteko taip susidurti su knyga trulike? Įdomu, kaip nugyveno savo gyvenimą ta knyga? Buvo pavogta, suplėšyta ar mielai skaitoma ir dabar dar kabo? Kaip tau atrodo?
https://www.youtube.com/watch?v=ItDxV49H5-A&feature=player_embedded
Hmm, nesuveikė mano noras įdėt filmuką. Spauskit nuorodą.
Vakar pagaliau paštu parkeliavo internetu užsakytos knygos
Jo knygas užsisakiau, nes labai smalsu pasidarė po to, kai švediškas knygų žurnalas “Vi läser” priskyrė jį prie dešimties naujųjų amerikiečių rašytojų, kurių kūrybą turėtume sekti.
Dar įdomu ir todėl, kad G.Steyngart (Igor Steyngart) yra gimęs Sovietų Sajungoje, tuometiniame Leningrade. Man labai patinka, kad jis vadinamas amerikiečiu rašytoju. Ten daug dosniau su ta amerikietiškaja priklausomybę dalina nei, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Švedijoj.
Šitą paskutiniąją jau spėjau beveik perskaityti. Joje gana lengvai diskutuojama lygybės šeimoje tema. Kalbama apie tai, kodėl mamos dažniau jaučia kaltę prieš vaikus nei tėčiai. Kalbama ir apie tai, kaip tradicinės moteriškos rolės laikymasisi į šalį nustumia tėčius.
Autorės taip pat diskutuoja apie tai, kaip iš 50ųjų grįžę namų šeimininkių idealai vėl apsuka mums galvas ir kelia vėl žiauriai didelius ir neįmanomus reikalavimus moterims šeimose. Kalba eina apie gražiuose žurnaluose gimstantį norą kepti savo duoną, daryti savo (žinoma, kad tik ekologišką) uogienę, norą iškelti vaikui patį pačiausią įspūdingiausią gimtadienį su minimum penkiais žaidimais, kelių rūšių sausainiukais, namuose keptu tortu. Ir apie tai, kaip dar neprasidėjus vakarienei su savo draugais
moterys jau būna nusivarusios po kojų.
Kalba autorės ir apie tai, jog į tą supertradicinę mamos šeimoje rolę tarsi automatiškai įeina pasiaukojimas ir kaltės (jog per mažai darai, per blogai tvarkaisi, per mažai būni su vaikais) jausmas. Ir kad daugelis moterų tuos jausmus priima kaip vieną svarbiausių motinystės atributų, tokių būdu paversdamos save kone madonomis, atsisakančios laiko sau, savo laiko savišvietai, savo laisvalaikio.
Autorės dažnai remiasi švediška statistika, ir vienas tokių statistinių tyrimų parodė kad moterys ir vyrai pasiruošimą Kalėdoms supranta visai kitaip. Vyrų buvo klausiama, kokios jų pareigos ruošiantis Kalėdoms. Tai didžioji dauguma atsakė, jog jų reikalas yra pasirūpinti eglute. Taškas. 🙂
Didelė dalis moterų nurodė, jog į pasiruošimą Kalėdoms įeina ne tik namų tvarkymas, maisto gaminimas, dovanų pirkimas vaikams, savo artimiesiems, bet ir VYRO artimiesiems.
Skaičiau tą “Branduolinės šeimos šauksmą” ir kartais pritariamai lingavau galva, kartais purčiau galvą, nes visai nepažinau aprašomos situacijos. Bet 100 procentu sutinku su autorių viena pagrindinių minčių, kad niekada nepasieksime lygybės visuomenėje, jei neturėsime lygybės šeimoje.
Ir jei mes nesugebame lygiai pasidalinti atsakomybe už namus ir vaikus su žmogumi, kurį mylime… ką tai sako apie mus?
K.Ž.G
Oi myliu myliu aš naujausią techniką. Ypač, kai ji taip palengvina gyvenimą ir knygų pasirinkimą knygyne.
Įsivaizduokit situaciją: knygyne į akį krenta viena knyga. Bet ar ji gera? Ar verta pirkti? O gal Amazonėj ji 10 kartų pigesnė?
Išsitraukiu savo android telefoną

Tada su skaneriu nuskanuoju knygos barkodą
Tada paspaudžiu mygtuką “Book search” ir…
esu nuskraidinama tiesiai į Google Books puslapį,
kur galiu pamatyti knygos įvertinimus ir recenzijas, jos kainas Bookdepository ir Amazonėje ir t.t.
Gražumėlis
K.Ž.G
K.Ž.G
Iškart pagalvojau apie Helene Hanff knygą 84 Charing Cross Road. 
Amerikietė rašytoja H.Hanff jaučia didelę meilę britų literatūrai. Ieškodama tam tikrų knygų ir tam tikrų leidimų ji parašo laišką Marks&co antikvariate (įsikūrusiame adresu 84 Charing Cross Road) dirbančiam Frank Doel.
Ir tada viskas prasideda… 20 metų Helene ir Frank susirašinėja, 20 metų Helene užsiprašo tam tikrų knygų, o knygyno darbuotojai su dideliu užsidegimu jai tų knygų ieško ir jas siunčia. Helen taip pat padeda knygyno darbuotojams ir Frank šeimai, kadangi 1949aisiais po karo vis dar buvo jaučiamas didelis prekių trūkumas. Tai per vandenyną keliauja kojakelnės, konservuota mėsa, knygos ir nuostabūs nuostabūs laiškai.
Helene- įdomi, aštri moteris su labai aštriu liežuviu, o Frank- tikras anglas, su geromis džentelmeno manieromis, tai galite įsivaizduoti, koks smagus jų susirašinėjimas.
Šitą knygą tai tikrai visiems rekomenduoju perskaityti. Visada toks geras jausmas apima, kai ją skaitau. Ir niekaip nesuprantu, kodėl man niekas nėra apie šitą knygą sakęs? Ar visiems ji taip patinka, kad žmonės nori pasilaikyti ją sau? Nesuprantu, kaip per tiek metų aš galėjau šitą knygą “pražiūrėti”
Yra ir filmas sukurtas- dalį jo galite pažiūreti čia (Frank Doel vaidmenį atlieka A.Hopkins)
KŽL
Kiekviena knyga, kurios noriu, kurios laukiu, kurią gaunu, daro mane laimingą
K.Ž.G.
Kadangi jau apsiskelbiau, kad knygos apie Harį Poteris yra mano mėgstamiausia serija, tai turiu dabar išrinkti vieną iš tų knygų… Renkuosi pirmąją – “Haris Poteris ir išminties akmuo”. Po jos kiekviena dalis darosi vis baisesnė ir tamsesnė.
Beje, dabartinis popiežius smerkia knygas apie Harį Poterį. Viename savo laiške jis yra rašęs “It is good that you enlighten us on the Harry Potter matter, for these are subtle seductions that are barely noticeable, and precisely because of that have a deep effect and corrupt the Christian faith in souls even before it could properly grow.”
Knygos apie Harį Poterį taip pat yra bandytos drausti kai kuriose JAV mokyklose dėl knygoje propaguojamos raganystės. (Išsinarinau akis jas bevartydama)
KŽL
Aš neapsisprendžiu…
K.Ž.G
Pirmoji atėjusi į galvą buvo Charlotte Bronte “Jane Eyre”. Skaičiau ją greičiau dvidešimt kartų nei tris. Tiesiog galiu atsiversti bet kuri puslapį (išskyrus pirmuosius skyrius, kai Jane auga pas tetulę Reid ir apie jos pirmuosius metus Lowoode, man per baisu) ir pradėti skaityti.
Paauglystės metais mano meilė šitai knygai, o ypač misteriui Rochester, atsirado po BBC serialo (1983), kur Rocherster vaidmenį atliko T.Dalton. Atsimenat jį? Nuo tada aš brokyju visus
kitus misterius Rochesterius.
“Jane Eyre” man patinka tuo, jog misteris Rochester nėra princas ant balto žirgo, kuria atjoja išgelbėti Jane Eyre. Patinka, nes knyga nagrinėja santykių tarp dviejų nelygių žmonių temą. Na ta prasme, kad Jane neturi nei tokios socialinės padėties, nei pinigų, nei užtarėjų, kad galėtų jaustis lygiavertė būdama su misteriu Rochesteriu. Ji nenori būti jo išgelbėta, ji nenori būti jo sauguoma ir puošiama lėlytė. Ji nori būti lygiavertė.
Tai, manau, net ir dabar yra labai aktuali tema.
Mėgstamiausios knygos vietos- vakaras, kai misteris Rochesteris nukrenta nuo arklio ir kiti jų dviejų kandūs dialogai, kuriuose tiek Jane, tiek Rochester pasirodo esą vienas kitam lygūs intelektualine prasme.
KŽL
Aš neskaitau antrą kartą, juo labiau trečią. Kad ir kaip galvočiau, neprisimenu tokios knygos. Išskyrus vaikiškas, kurias dabar skaitau po milijoną kartų, kol kukulis išmoksta mintinai. Tada aš pradedu skaityti sakinį, o kukulis jį užbaigia. Taip ir skaitom. Pavyzdžiui šitą.