Tikriausiai esame balsuotojų šalis 🙂 Besiknaisiodama internte aptikau Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos puslapį (labai apsidžiaugiau, nes mes gi čia vis padiskutuojam apie vertimus), kuriame siūloma prabalsuoti už geriausią vertimą. Niekaip neapsisprendžiu, ar balsuoti už tą vienintelę knygą, kurią esu perskaičius ir galiu vertinti. Pagalvosiu dar. O dabar skaitinėju visokias rezenzijas apie vertimus, visai įdomu. Niekad nebuvau taip susimąsčius, kad vertimu galima šitaip LABAI iškraipyti kūrinį. Jei būčiau R. Harris, tai tikriausiai infarktą gaučiau lietuviškai perskaičius savo knygas. Knygų žiurkės ir draugai čia padiskutuoja apie vertimų niuansus, kurie nublanksta, sakau, nublanksta prieš susidorojimą su R. Harris kūriniais. Paskaitykite…

Ištrauka iš Dalios Dilytės recenzijos apie R.Harris Pompėją: “Visas pasaulis žino, kad amfiteatre, pasmerkdami myriop gladiatorių, romėnai nuleisdavo dešinės rankos nykštį žemyn, tačiau vienoje „Jotemos“ knygoje (Robert Harris. „Pompėja“. Vertė Indrė Žakevičienė. – Kaunas: Jotema, 2004) šis pasmerkimo gestas paverstas atvirkščiu: iškėlė nykštį į viršų. Tebūnie! (p. 27). Rasime ir daugiau atžagareiviškumo pavyzdžių. Vyrus šioje knygoje mėgstama paversti moterimis (Hortenzijos viloje, p. 24; Kalpurnijos vila, p. 91, 166; Klaudijai prireikė viso dešimtmečio, kol išsisėmė, p. 50). Mokyti romėnai įsigydavo vergą, kuriam diktuodavo savo kūrinius vaikščiodami po kambarį ar išsitiesę ant gulto. Šioje knygoje yra atvirkščiai: diktuoja vergas (p. 84), o skaitytojui lieka įsivaizduoti, kad laivyno vadas, istorikas Plinijus užrašinėja jo mintis. Pasitelkus metamorfozės principą imperatorius Tiberijus virsta Tiberio upe (p. 197), o didelė Galijos teritorija – nežinia kokiu Gaulu (p. 39). Iš mūsų epochos į antikos laikus nukeliauja niekada ten nebuvę pieštukas su popieriumi (kad paimtų pieštuką ir popieriaus, p. 256) ir Vokietijos moterys (plaukų, nukirptų nuo kažkokios vokietės vergės galvos, p. 142). Juk anuomet tebuvo žinomos tik germanės, o jų gimtinė vadinta Germanija.”

Man, sakyčiau, čia perfrazuojant – scary translation. Visiškai mėgėjiškas vertimas ir didžiulė tinginystė nesidomėti kūriniu, kurį verti. Baisu.

Apie to paties autoriaus Imperium: “Bene labiausiai pribloškiantis ir pralinksminantis magijos laimėjimas šioje knygoje yra žirnių virtimas vištos plunksnomis. Žado galima netekti perskaičius tokius sakinius: Vienintelis baldas čia buvo indauja, ant kurios stovėjo vaza su vištų plunksnomis. Cicerono vardas kilęs nuo žodžio cicer, reiškiančio vištos plunksną, todėl manydamas, kad neįprastas politiko vardas yra politiko privalumas, jis įdėjo nemažai pastangų, kol pagaliau atkreipė į jį žmonių dėmesį (p. 24). Stulbdami prieš tokią naujenybę, turime suvokti, jog esame labai atsilikę, jeigu iki šiol manome, kad vaza ten turėjo būti pripilta ne plunksnų, o žirnių, nes vardas Ciceronas atsirado dėl vienam garsiojo oratoriaus protėviui ant nosies užaugusios į avinžirnį (lot. cicer) panašios karpos. Aštrialiežuviai karpos negalėjo nepastebėti ir greitai vienai Tulijų giminės atšakai davė Ciceronų vardą. Angliškas žodis the chick-pea, atitinkantis lotynišką cicer, čia buvo paverstas žodžiu the chick ir demonstruojant neišsenkamą fantaziją sugalvota vaza su plunksnomis.”

Matyt neveltui skeptiškai žiūrėjau i Obuolio leidyklos knygas. Radau recenziją apie šios leidyklos leidžiamą Auksinio obuolio seriją, kuri “orientuota į išsilavinusį, modernų miesto žmogų, jau susikūrusį finansinį gerbuvį ir ieškantį dvasios peno. Šioje serijoje – knygos, kuriose perteikiama esminė žmonijos išmintis. Dažnai tai veikalai, parašyti prieš kelis šimtus metų – ir vis dar nepaprastai aktualūs. […] AUKSINIO OBUOLIO knygos išsiskiria puikiu poligrafiniu apipavidalinimu ir kokybe.”

Dalia Švambarytė atkreipia dėmesį, kad serijos knygos verčiamos ne iš originalo, greičiausiai iš anglų kalbos. Įsivaizduoji, ką mes gauname? Interpretacijos interpretaciją. Įdomu, kiek ten autoriaus belieka? Beje, jei neklystu ir H.Murakami knygos į lietuvių verčiamos iš anglų, tai tikriausiai, kai kartais knygos nesupranti, gal rimtai, kaltas vertimas? Ypač lietuviškas? Kai pats vertėjas nesupranta, ką verčia ir, tikėdamasis neišprususio skaitytojo, sumurma bet kokį vertimą. Pikta. O serija orientuojama į turinčius pinigų sakitytojus. Žodžiu – susimokėkit, kvailiai, už gražų paauksuotą viršelį ir pasidėkit į lentyną, tegul jūsų svečiai mato, koks jūs protingas.

Radau ir įdomų I. Balčiūnienės pranešimą apie kūrinių pavadinimus. “Pavadinimas arba antraštė – tai sąlygiškai savarankiška kūrinio dalis visada esanti teksto pradžioje. Kai kas lygina pavadinimą su suspausta spyruokle, kuri išsitiesia tik perskaičius ir perpratus kūrinį. Kiti vadina jį ašimi, apie kurią sukasi visa, kas yra kūrinyje. Dar kiti tvirtina, kad pavadinimas it magnetas sutelkia kaleidoskopišką vaizdų ir prasmių visumą. Rūta Marcinkevičienė savo straipsnyje primena ir G. E. Lessingo iškeltą reikalavimą: „Pavadinimas turi būti kaip meniu: kuo mažiau jis pasako apie kūrinį, tuo geriau” (p. 38).”

“Populiarus M. Mitchel romanas Gone With the Wind į lietuvių kalbą neteisingai verčiamas kaip Vėjo nunešti arba Vėjas nunešė į užmarštį yra frazeologizmas, kuris reiškia be pėdsakų išnykti, nuslinkti, nugrimzti į praeitį, į amžinybę, be pėdsakų išnykti. Šį po M. Mitchel romano pasirodymo išpopuliarėjusį posakį sukūrė anglų poetas E. Dowsonas. (Ir pražuvo kaip sapnas, ir išnyko kaip dūmas)”.

 

“Neskaitę G. Greene romano Brighton Rock, ko gero, šį simbolinį pavadinimą išverstume Braitono uola. Tačiau šiuo atveju rock – tai ledinukas. Tokie ilgi ledinukai su miesto pavadinimu pardavinėjami visuose Anglijos pajūrio kurortuose.

J. Osborno pjesė The Entertainer, prieš kurį laiką rodyta Akademiniame Dramos teatre, vadinosi Komediantas, nors tai anglų teatre įprastas spektaklio vedėjas – artistas, pranešinėjantis ir aiškinantis programą, kada ne kada atliekantis savarankiškus, dažniausiai humoristinius numerius, panašiai kaip mūsų koncertų vedėjai.”

“Dažnai subjektyvūs ir objektyvūs sunkumai persipina – pavyzdžiui, H. Lee romano To Kill a Mockingbird pavadinime – Nežudyk strazdo giesmininko:

1. žudyti vartojama tik kalbant apie žmones, o paukščius ar gyvulius – užmušame.

2. vertėja neutralią konstrukciją to kill a mocking bird – užmušti strazdą keičia emocine nežudyk strazdo giesmininko.

3. mocking Bird – amerikinis daugiakalbis strazdas. Ar reikia tiksliai nusakyti rūšies pavadinimą? Tos pačios reikšmės žodžiai skirtingose kalbose gali turėti nevienodas konotacijas, t. y. skirtingų kalbinių bendruomenių žmonėms sukelti nevienodas asociacijas. Pavyzdžiui, the mocking-bird – JAV pietų valstijų gyventojams analogiškas mūsų lakštingalai. Lietuviams strazdas giesmininkas neturi tokios emocinės įtaigos kaip lakštingala”.

  

Ajajai, kaip nusiminiau, kai radau U.Mikučionio recenziją apie Torgrim Eggen Hermanas “Kai ne mūzos, o pelės lanko”. K.Ž.G. sutartinai galime akis pavaryti, net nenoriu nieko komentuoti, tik skaitau ir dūsauju. O knyga tai super, bet dabar suprantu, kad tikriausiai skaičiau ne tai, ką autorius parašė…

 

Originalas: „Og deretter gikk strømmen, som et ironisk punktum.“

Vertimas: „O po to viskas nuvažiavo toliau kaip ironiškas taškas“ (p. 23).

Komentaras: strøm reiškia „srovė“ (strømmen – žymimoji šio daiktavardžio forma, plg. anglų k. the stream). Yra ir veiksmažodis strømme – „plūsti, tekėti, srūti, lietis srautu“. Matyt, todėl vertime viskas ir „nuvažiavo“. Na, bet juk reikėtų žinoti, kad norvegai dažniausiai sako tiesiog strøm („srovė“), kai turi omeny elektros srovę. Taigi ir šiuo atveju ne „viskas nuvažiavo“, o „elektra dingo“. Tad ir vertimas galėtų būti toks: „O tada tarsi ironiškas taškas dingo elektra.“

 

Originalas: „Her kommer hun, Vedados skjønne og ukjente muse!“

Vertimas: „O štai ir gražioji, nepažįstamoji Vedado pelytė!“ (p. 26)

Komentaras: dėl skonio nesiginčijama. Neabejoju, kad yra daug žmonių, kuriems pelytės labai simpatiškos. Vis dėlto „pelė“ norvegiškai vadinama mus, o muse – nors skiriasi tik viena vienintele raide – reiškia „mūza“. Taigi adekvatus vertimas galėtų būti toks: „Štai ir ji – gražioji, nežinomoji Vedado mūza.“ Oiiii….

 

Originalas: „Clara var hans livs store kjærlighet, og han mener at Moreira drepte henne fordi han var slurvete.“

Vertimas: „Klara buvo didžioji jo gyvenimo meilė, ir jis mano, kad Moreira ją nužudė, nes ji buvo kekšė“ (p. 41–42).

Komentaras: slurvete reiškia „aplaidus, negrabus (apie žmogų); nerūpestingai, atmestinai atliktas (apie darbą)“. Kokiu būdu vertime atsirado „kekšė“, suvokti išties sunku. Adekvatus vertimas būtų toks: „Klara buvo didžioji jo gyvenimo meilė, ir jis mano, kad Moreira ją nužudė per negrabumą.“

 

“Blogiausia tai, kad romano „Hermanas“ vertime į lietuvių kalbą tokių klaidų ne viena kita, o dešimtys.

Išvada peršasi savaime – kai leidykla galvoja tik apie pelną, o vertėjui sąžinė leidžia versti grožinę literatūrą iš kalbos, kurios jis kaip reikiant nemoka, savotiškais įkaitais tampa ir skaitytojai, ir autoriai. Kenkiama ir Lietuvoje jau pamėgtų skandinavų rašytojų įvaizdžiui, ir vertėjo profesijos prestižui. O jokio kito vaisto, kaip tik apie blogybes kalbėti garsiai, šioje situacijoje, regis, nėra.”

 

Taigi, rekomenduočiau šitą knygą, tik vargu ar lietuvių kalba. Man dabar jau baisu dėl mūsų dovaininės knygos “Viskas nušviesta”, nes išleido “Jotema”, o knygoje daug sunkiai verčiamo humoro, tai tikriausiai bus nuversta į pievas…

Neveltui Irvigas taip rūpestingai prižiūri savo vertimus: