Vakar sugalvojau, kad reikėtų nueiti į vietinį antikvariatą, kur knygos pigios, o ir labai gerų jų dažnai pasitaiko.

Seniau tai būdavo laikai: pasiimi piniginę, užrakini duris ir eini.

Dabar kitokie laikai. Pirmiausia reikia surinkt visokius būtinus dalykus savo mažutėliui: papildomos sauskelnės, megztukas, vanduo, vafliai (kuriais galėčiau papirkinėti savo vaiką, jei jam labai asibostų sėdėti vežime). Aplaksčiau pusę namo, kol suradau kepurę nuo saulės,  pamaitinau trupinuką, kad neišalktų kelionėje (iki antikvariato 10 minučių kelio), ištepiau kremu nuo saulės, pati pasidariau sau atsigerti, nes siaubingai karšta, viską sudėjau į krepšį, ant rankų paėmiau vaiką, raktus įsidėjau į kišenę- keliaujam!

Nulipau du laiptus ir prisiminiau, jog vežimas mašinos bagažinėje, o mašina tai mieste, nes vyras ja išvažiavo į darbą. Tai teko atidėti ėjimą į antikvariatą, nes kad ir kaip man knygos patiktų, eiti du kilometrus per 25 laipsnių karštį su vaiku, kuris visai nenori būti nešioklėje, tikrai nesiryžau.

Bet šiandien nustūmiau vežimą ten be problemų.

Antikvariatas įsikūręs gyvenamo namo rūsyje, tai vežimo ten niekaip nepasiimsti, tai teko palikti jį lauke. Užsikabinau krepšį, fotoaparatą, pasiėmiau trupinuką (maždaug 12 kilogramų trupinuką) ant rankų ir atbula (kaip kitaip atidarysi duris?) įeinu į parduotuvę.

Trupinukas (priėjus pirmą lentyną) pareiškė, jog jam nuobodu. Pažadu, jog “Mamytė labai greitai” (negražu meluoti vaikams, bet ką jau čia darysi…). Trupinukas visaip raitosi, sukasi, lipa.

Po 3 minučių užsikeliu jį ant pečių. Trupinukas džiaugiasi, nes tokiu būdu gali pasiekti viršutines lentynas, traukti iš jų knygas ir mesti jas mamai ant galvos. Mama kenčia, nes nori bent jau akimis permesti lentynas. Trupinukas sugalvoja naują taktiką- tampyti mamai už plaukų ir retkarčiais delnu padaužyti per makaulę.

Nuo lubų nuleisti plakaitai su užrašu “Viskas ant stalo kainuoja 10 kronų” yra labai linksmas dalykas trupinukui, jis bando į juos nutraukti.

Žodžiu, jokios meditacijos, jokio zen, bet vistiek sugebėjau gerų knygų pasirinkti. O namo su manim parkeliavo Rushdie, Allende, Christie ir dar pora kitų.

Dabar bandau atsigauti po mūsų trumputės iškylos, guliu hamake ir skaitau.

K.Ž.G

Pažiūrėjau šitą trumpą reportažą apie knygų leidimą Lietuvoje ir pritariamai palingavau galvą.

Kadangi WordPress neleidžia įdėti filmuko, tai siūlau tik nuorodą į šitą poros minučių reportažą.

Reportaže pasakojama, jog dabar Lietuvoje leidžiama daug šlamšto, o skaitytojui sunku susigaudyti tarp gausybės šitų knygų, trūksta gairių, trūksta patarimų ir t.t.

Iš dalies pritariu literatūrologui, jog rimtų literatūros kritikų Lietuvoje (ypač kai kalba eina apie užsienio literatūrą) nėra. Tik man labai įdomu, ką veikia ta begalė filologų, kurie kasmet gauna diplomą kokiame nors lietuviškame universitete? Nejau jau taip neįmanoma paruošti gero kritiko?

O gal čia ne tik išmokslinimo kaltė? Kiek gi literatūra gauna vietos lietuviškose medijose? Kai naršau delfi.lt visada nervinuosi, jog “Kultūros parkas” yra nukištas kažkur į galą, po “Autonaujienų”, “Nusikaltimų ir nelaimių”, “Pikantiškų naujienų”, “F-1”, “Lietuvos įžymybių”. (Taip taip, faktas kad Stano (?) turi kloną futbolininką yra svarbesnis nei tai, kad prasideda Kristupo vasaros festivalis).

Apie knygų “pristatymus” žurnaluose nėra nė ko kalbėti, ten parašomi trys nieko apie knygos vertę nesakantys sakiniai. Yra keli rimtesni puslapiai, bet jei jau atvirai, tai kai kurios knygų apžvalgos “Literatūroje ir mene” man primena labai jau auštą filosofinį pilotažą (bet vistiek labai puiku, kad tokių tekstų ir tokių vietų su tekstais yra)

Na negi nesugebama “sukrapštyti” poros gerų kritikų, poros puslapių šeštadieniniame laikraštyje?

Antra vertus, bent jau šitoje  nelietuvietuviškoje Baltijos pusėje, kritikai nebėra vieninteliai turintys būdų ir kanalų pareikšti savo nuomonę apie literatūrą. Seniau būtent kritikai turėjo tą galią pirštu pabaksnoti į vieną ar į kitą leidinį arba demonstratyviai nusukti nosį nuo kit0.

Dabar gi, kai internetinį tinklaraštį gali turėti kiekvienas, nuomonę apie išleistą knygą gali pareikšti daugelis. O tuo, manau, reikia džiaugtis. Aš pati savo didžiuosius pernykščius literatūrinius atradimus kaip J.C.Oates ar D.Tartt padariau būtent ten, o ne rimtuose puslapiuose.

Tad kol Lietuvos skaitytojas sulauks daugiau gairių iš profesionalių vertintojų, tiems, kurie nori pagalbos naviguoti literatūroje siūlau skaityti apžvalgas laikraščiuose užsienio kalbomis ( Guardian, NYTimes) ir  tinklaraščiuose.

K.Ž.G

Tikriausiai vienintelė neigiama skaitymo pasekmė yra akių nuovargis. Ir blogas regėjimas. Mūsų klasėje iš 19 baigusių žmogeliukų tik 3 nebuvo “ačkarikai”. Nepatikėsite, bet KŽG buvo viena iš trijų, na, o aš, buvau viena iš likusiųjų. G., linkėjimai mamai ir tėtei perdavusiems tau nuostabius regėjimo genus!

Nežinau, ar nuo neperstojamo skaitymo, ar šiaip nuo neprimiegojimo ir pervargimo, mano regėjimas dabar ganėtinai suprastėjęs :(. Važiuosiu prie jūros ir žiūrėsiu į tolius. Į knygą, į tolį (ten, kur juž jūrų marių skaito KŽG), į knygą, į tolį ir tt.

Gerai, kad yra audio knygų, tai nebūtina varginti akių, bet, man pvz., ne visada viską gerai pasiseka suprasti klausant, labai priklauso nuo skaitančiojo balsu akcento, intonacijų ir tt. Na, čia, aišku, turėjau omenyje angliškus audio, lietuviškai kol kas dar suprantu :). Audio knygos yra geras kelionių laiko užmušimo būdas – Vilnius-Klaipėda beveik = perklausytai knyga. Tiesa, yra viena papildoma sąlyga – ramiai miegantys kukuliai 🙂

Ar klausai audio knygas? Ar žiūri į pasaulį pro langelius, kabančius ant nosies (arba kitokius modernius sutvėrimus)? 🙂

|apgraibomis|

Ar galima lanstyti knygos kampučius, kad žinotum, kur baigei skaityti knygą? Nežinau, kodėl, bet man kampučių lankstymas kaip kokia šventvagystė. Bandau prisiminti, kas man tai įkalė į galvą, bet tikriausiai tai buvo padaryta taip seniai, kad tiesiog tapo aksioma.

Labai normalūs žmonės skaitydami knygą naudoja skirtuką, o ką daro žiurkė? O žiurkė svajoja naudoti skirtuką, bet kad ir kaip ji stengiasi, jai nesigauna. Man tikriausiai nėra pavykę dvi knygas perskaityti su vienu skirtuku :(. Jie visada kur nors pasideda, aš niekada nežinau, kuri jie dingsta ir slepiasi lyg bijodami, kad vietoj knygos žiurkė sugrauš jį 🙂 Ką daryti, ką daryti?

Dažniausiai vietoj skituko aš naudoju:

a) jei knygą pirkau, dažniausiai pirkimo čekį knygyne įdedu į knygą ir jį naudoju kaip skirtuką;

b) nukenčia po ranka esantis laikraštis ar žurnalas – atplėštas gabaliukas perlenkiamas ir naudojamas kaip skirtukas;

c) blogiausi, kai knygą pradedau skaityti prieš miegą lovoje ir aplink nėra nei ką suplėšyti; tada laikinai susierzinu, bet kampuko vis tiek nelenkiu :), o pažiūriu į puslapio skaičiuką ir tikiuosi, kad atsiminsiu. Beje, turiu kažkokį keistą įprotį: pradėjus skaityti pažiūriu, kiek knygoje puslapių 🙂 (O tu turi kokių nors knyginių ritualų?)

Beje, man ir šiaip ne visi skirtukai tiktų, nes jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus (juos puikiausiai atitinka laikraščio skiautė 🙂 ) :

a) knyga su įdėtu skirtuku turi normaliai užsiversti, t.y, kad ir koks gražus būtų skirtukas, jis man blogas, jei lengvai iškrenta,

b) jis negali būti medžiaginis, nes negaliu pakęsti kai popierius liečiaisi ar brūžinasi su audiniu (na, trumpai tariant, man šiurpas eina per kūną, jei vyksta toks veiksmas),

c) sirtukas turi neiškristi iš skaitomos knygos, kai jis įdėtas belekur,

d) skirtukas visada turi būti ten, kur man jo reikia (o ten jis niekada nebūna).

Daug kartų esu bandžiusi turėti skirtuką, įsivaizduoti, kiek daug knygų kartu su juo esu perskaičius ir viskas veltui. Nesusidraugavau su jais, todėl į internete esančius skirtukus tik pavarvinu seilę, pasigrožiu ir viskas. Labai labai norėčiau tik šitokio tamspoje šviečiančio skirtuko:

Čia dar visokie skirtukai:

Nuobodžios knygos skirtukas 🙂 :

|niekaip nesusidraugaujanti su skirtukais|

Kadangi knygų žiurkė L pasiėmė trumputes atostogas ir išvažiavo aplankyti vienos mūsų klasiokės ir Miguelio de Cervantes, tai  pabandysiu neapsileisti ir palaikyti frontą, nes kaip žinia, knygų fronte visada yra kas nors naujo.

Mano skaitomuose knygų bloguose paskutiniu metu labai dažnai pradėjo šmėžuoti žodžiai- vasaros skaitiniai. Nežinau, kaip jūs, bet aš niekada neskirstydavau savo skaitomų knygų į vasarines ir ne. (Gal yra ir žieminių knygų? O gal ir demisezoninių?) . Taigi, ta sąvoka “vasaros skaitiniai” arba “vasaros knygos” lenda dabar iš visų kampų, ir aš bandau suprasti, kas turima galvoje.

Štai pavyzdžiui Oprah knygų klubas siūlo šią vasarą skaityti šitas knygas, ir kaip tame puslapyje parašyta šiam sarašui priklauso ir istorinės knygos ir lengvi romanai. Hmmm. Barnes & Noble siūlo iš vasarinio sąrašo vaikams perskaityti 8 knygas ir vieną gauti nemokamai.

Keletas New York bibliotekų net sukūrė specialų interneto puslapį www.summerreading.org, kur vaikai gali užsiregistruoti skaitomas knygas, sukurti savo avatarą, rašyti knygų recenzijas ir t.t.

Man “vasaros skaitiniai” asocijuojasi su tuo “Skaitytinų knygų sąrašu”, kurį mokytoja padiktuodavo prieš pat atostogas. Pamenu, kad labai labai laukdavau tos dienos, kai sužinosiu, ką reikia skaityti ir prisimenu, kaip tai vienas, tai kitas iš mūsų pergalingai nusišypsodavo ar sušukdavo, kai mokytoja pasakydavo jau perskaitytos knygos pavadinimą.

Vieną kartą prisijuokėm, kai mokytoja gana monotonišku balsu pasakė “Dostojevskis- idiotas” 🙂 Prireikė kelių sekundžių, kol supratom, kad čia toks knygos pavadinimas, o ne mokytojos nuomonė apie rašytoją.

O pats terminas “vasaros skaitiniai” man labiau asocijuojasi ne su konkrečiomis knygomis, o su nuostabiomis vietomis, kur galima skaityti. Pirmasis vasaros mėnuo jau įpusėjo, o aš vis dar nenusprendžiau, kokie tie “vasariniai skaitiniai” bus.

Turbūt darysiu taip, kaip darau ištisus metus- skaitau tai, ko užsinoriu. Be jokių planų ir be strategijų.

K.Ž.G

Vakar parduotuvėje užtikau šitą vaizdelį. Kaip jums tokia kombinacija?

K.Ž.G

K.Ž.G