Apie tai, kaip atsidūriau storoj knygoj

Laukuva

Yra ant Lietuvos žemės leidžiamos tokios storos knygos žaliais viršeliais (na, atrodo, visos jos žaliais viršeliais) apie Lietuvos valsčius. Viena tokia knyga, t.y. dvi storos knygos yra apie mano mamos gimtąjį miestelį – Laukuvą (tikriausiai visi žinote žymiąją A. Vilčinsko dainą “ten kur laukas – Laukuva”). Ten pat yra ir knygų spinta “ant aukšto” pas mano močiutę :).

Taigi, kai vieno vizito pas močiutę metu pamačiau tokią storą knygą iš karto susidomėjusi puoliau ją vartyti, tuo labiau, kad močiutė vis burbėjo, kad knygos sudarytojai labai jau prie jos pristoję, nes ji turinti šviesią galvą, daug prisiminimų (ir tinginčių prisimint kaimynų, kurie visi sudarytojus pas močiutę siunčiantys) ir nuotraukų. Dažnai su tokiomis knygomis elgiuosi kaip su telefono knyga – atsiverčiu gale vardų suvestinę ir žiūriu, ar daug bendrapavardžių yra. Dažniausiai daug nebūna, nes pavardė tikrai nėra Kazlauskaitė ar Jankauskaitė (o tarp žiurkių tokių pavardžių ir nebūna 🙂 ). Na, matau sąvade, kad yra tokia Žiurkytė Žiurkauskaitė, mano bendravardė ir bendrapavardė. Aišku, verčiu nurodytą puslapį ir… randu save! Aha, ta šventa mergaitė lietuvaitė trumpiausiu sijonu visam puslapy tai aš (malonu susipažinti 🙂 ).

Nuotraukos istorija tokia, kad visi tarybiniai vaikai (spaliukai ir pionieriai) prie Komunijos eidavo slapčiomis, dažniausiai pas močiutę kaime. Kiek atsimenu, lygtais buvau baigus dvi ar tris klases, tai ten vaizduojami gūdūs 1987 m. ar kokie 88 m. Vasarojome kaime pas močiutę ir kas rytą drebėdavom šaltoje bažnyčioje, kur malonus kunigėlis mums aiškino tikėjimo tiesas ir per neįtikėtinai “krūtą” aparatą rodydavo “vidiaką” apie Kristaus gyvenimą.

Mergelės lelijėlės

“Vidiakas” buvo įdomiausia sėdėjimo neįtikėtinai šaltoje bažnyčioje dalis. Prisimenu, kad besėdint klauptuose spoksodavau į ant altoriaus užrašytą žodį “kryžius” ir bandydavau sudėlioti iš žodyje esančių raidžių kuo daugiau žodžių (iki šiol tokia asociacija su ryžiais man kyla :)). Dar su pussesere, kurią matote nuotraukoje man iš dešinės, regzdavome įvairius pabėgimo iš pamokėlių sąmokslus, nes turėdavom daug reikalų miestelio parduotuvėje (ūkinių prekių skyriuje pardavinėjo labai gerą laką nagams :D) ar (neįtikėtina, bet tikra!) knygyne! Laukuvos knygynas buvo žaliam mediniam pastate pirmam aukšte palipus “išeiginiais” laiptais (tais, kurie iš gatvės pusės, paprastai namiškiai pro juos nevaikšto). Ir tame knygyne būdavo deficitinių kalendoriukų! Atsimenu, kaip man drebėjo rankos, kai užėjus radau visą seriją kalendoriukų su oro balionais. Ech, maži džiaugsmai…

Taigi, grįžusios po komunijos buvom tradiciškai nufotografuotos savo dėdės Lino. Kas galėjo pasakyti, kad po beveik dvidešimties metų būsim valsčiaus žvaigždės 😀

|valsčiaus žiurkytė|

Seniausia knyga namuose

Mano seniausia knyga

Mano klasiokams seniausia knyga mano namuose garantuotai sukels šypseną :), nes seniausia knyga mano namuose yra Praktiškas lotyniškai-lietuviškas žodynas, išleistas laikinojoje sostinėje 1932 m. Dabar jau tiksliai nebeatsimenu, kaip knyga atsidūrė mano namuose, bet esu beveik įsitikinus, kad žemaitiškai sakant „nuo viškaus“ pas močiutę. Nesuprantantiems, apie ką mes čia, išversiu – iš močiutės palėpės. Na, pas mano močiutę „ant viškaus“ (palėpėj) yra (tikiuosi, kad vis dar yra, nes labai seniai bebuvau užlipus) tokia sena knygų spinta, kurioj buvo daug visokių knygų. Su šutve pusbrolių ir pusseserių būdami kaime mėgdavom ten užsikabaroti ieškodami paslapčių ir senovinių daiktų. „Ant viškaus“ visada džiūdavo krūva grūdų, kvepėdavo vytinamos dešros, džiūdavo žolelės ir t.t. Na, žodžiu, tikra močiutiška palėpė.

Kunigas

Na, o knygų spintoj daugiausia buvo visokios maldaknygės ir bažnytinės knygos, kurios mums, vaikams, buvo įdomios tik savo paauksuotais puslapiais (nes galėdavai įsivaizduot, kad čia kokia karaliaus knyga). Tik vėliau man reikalingas pasidarė lotynų kalbos žodynėlis, kalbos, kurią graužėm ir keikėm su klasiokais ketverius metus. Dar dabar labai gerai prisimenu kontrolinių siaubą. Brrr.

Pati knyga priklausė mano senelio broliui kun. Pauliui Racevičiui, tikriausiai ir visa spinta jam priklausė, reikės močiutės pasiklaust, dabar tiek klausimų pačiai kyla… Net pati nustebau, kad apie jį irgi radau internete. Tai tokia mano seniausios knygos istorija, kurios (čia rašydama supratau) visai nežinau. Tad gal to be continued?

|Žiurkytė nuo viškaus|

Čiunga čianga arba Mama Afrika

Pirmiausia tai graži knyga išoriškai. Knygyne mano akys užkliuvo ir rankos neatsispyrė, štai ką reiškia gražus ir tinkamas viršelis! Ir nors knyga buvo brangoka, vis tiek keliavo mano rankinėj su manim namo, ir buvo greitai sugraužta, nes įdomi, nenuobodi, su nuotraukom, tiesiog graži knyga.

Man atrodo, daugumai mūsų Afrika į pietus nuo Egipto, Tuniso ir Maroko, yra visiška nežinomybė.  Na, kažką girdime iš kalbačio žydrojo ekrano (kad vėl kur nors pilietinis karas, sausra ar dar kokia nors neganda), bet dažniausiai nieko apie tai, kaip gyvena paprasti žmonės, o dar įdomiau, kaip gyvena atvykėliai baltieji jų tarpe. Tai ir galite atrasti šioje knygoje – gabaliuką Afrikos kasdienybės (na, skaitytojui tai egzotika, o ne kasdienybė), gabaliuką Afrikos grožio, tradicijų, kontrastų, žiaurumo, tingulio ir daug daug spalvų.

Noriu į Afriką…

|KŽL|

Tautų draugystė arba 2+2=?

.

Visai neseniai sugraužiau naują labai dabar Lietuvoj populiarią A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”. Iš tiesų labai informatyvi knyga ir svarbiausia – smagi skaityti. Aš juokiausi ir juokiausi (balsu), o mano vyras, kuris knygą perskaitė prieš mane, vis klausė, kuri vieta man ten tokia juokinga :). Įdomu, kad tokioj lietuvių tankiai apgyvendintoj ir dažnai lankomoj šaly, aš iš viso esu buvusi tik vieną kartą ir tai komandiruotės metu. Na ir gerai, nes kelionė po šitos knygos bus turiningesnė, įdomesnė ir tikslingesnė.

Kas labiausiai nustebino ir nuvylė mano vyrą? Ogi tai, kad anglai gyvena baisiai susigrūdę, kaip pats autorius sako “nykštukų nameliuose”, kuriuose yra tokie kambariai kaip one bed bedroom ir jame tikrai nieko daugiau netelpa, tik kokia nusprogus kušetė, ir, mano įsivaizdavimu (o mano įsivaizdavimai dažnai vyksta taip, kap pavaizduota seriale apie Ally McBeal), į tą  lovą dar lipama ne iš šono, o iš kojūgalio, nes iš šono papraščiausiai nėra vietos prieit. Štai toks tai one bed bedroom 🙂. Na, mano vyras nusiminė, nes jis kaip tikras lietuvaitis yra maždaug krepšininko ūgio, tai jam su lovom daug kur prastai ;). Tai va, įsivaizduoju tokį ropojimą į lovą prabangiame Anglijos name ir man baisiai juokinga pasidaro :). Ir tokių linksmų vietų knygoje daug daug daug.

Na, kadangi viskas taip linksmai aprašyta ir kad tie anglai tikrai keisti žmonės, mano sesutė, net suabejojo, ar neprifantazavo autorius toje knygoje. Bet aš žinau, kad ne, nes teko garbės lankyti kursus Lietuvoje pas tokius vyrukus Mike ir John (koks gi kitoks vardas, jei ne John! O Mike, tai dar superine pavarde -Little, taigi, mažasis Mikas :)) . Jie mums ir papasakojo apie anglus. Tiesa, jau kai jie pasakojo, tai irgi galvojau, kad fantazuoja. Ir pasakojo apie tai, kad valstybines mokyklas lankantys vaikai vienos švietimo reformos metu nebuvo mokomi aritmetikos! Kam reikia žinot, kiek bus 2+2, jei gali paspaust kalkuliatorių, ir jis parodys, kiek suma, o jei parodys 5, tai tuo net nebus suabejojama! Dėl to ir nesistebėjau autoriaus pasakojimu, kaip gan aukštas pareigas užimantis verslininkas rašydamas ant lentos su tragiškom spelling klaidom, tik kvailai kikeno tvirtindamas, kad žino, kad su klaidom rašo! Bet anglų manymu čia nieko baisaus! Taigi, gerbiamos blogo skaitytojos, pagal anglus, mes tikrai esam crazy vargšus lietuvaičius linčiuodamos dėl tokių subtilių kalbos klaidų 😉

Na, o jei norit daugiau pasijuokt ir šiaip sužinot apie Angliją, čiupkit šitą knygą, tik nesierzinkite dėl išnašų, kurių labai daug ir ne visos jos iš tikro reikalingos.

...

Na, o tautų draugystę sutvirtinsime Laimos Lavaste “Linksma knyga apie suomius ir Suomiją”. Kadangi knygą skaičiau prieš kokius penkerius metus, tai daug detalių nelabai atsimenu, bet tikrai atsimenu, kad knyga, kaip ir užvadinta – linksma. Jaučiu sentimentus Suomijai, nes tikrai praleidau ten daug gražių dienų naudodamasi Erazmus programa, nes sutikau žmonių “visam gyvenimui”.

Autorė apie Suomiją: “Jei man reikėtų nupiešti Suomiją, aš nupieščiau didelį ledkalnį, iš kurio kyšotų tik patikliai į pasaulį žvelgiančio suomio galva. Jo pasaulis – giliai giliai po ledu. Netiesa, kad į jį neįmanoma prisibelsti”. Tikrai įmanoma!

|Suomių gerbėja L|

Akims ir skrandžiui

Šitos knygos aš nepakeliu su viena ranka (reikės rytoj pasvert ir pažiūrėt, kiek sveria). Ją gavau dovanų išeidama iš darbo iš savo bendradarbių. Buvau ką tik ištekėjus ir, aišku, mano kulinariniai sugebėjimai buvo kiaušinienės ir paprastų blynų lygyje. Taigi, gavau dovaną, pavarčiau, paganiau akis (dėl to ir sakau, kad akims skirta), pavarvinau seilę ir padėjau į lentyną, o kad nebūtų per mažai, dar ir kitom storom knygom apkroviau 🙂

Po trijų metų…

Dabar savo mažų kukulių, šalto oro ir visokio velnio dėka, daug būnu namie, daug kartų per savaitę darau valgyti, dažnai kankinuos dėl “atšokusios” fantazijos, o “ką dar žmonės valgo???!!!”

Užvakar ją atsitiktinai prisiminiau ir parodžiau svečiams. Dar pasijuokėm, kad gali atlikti daug funkcijų, pvz., praversti kaip ramstis ar laiptelis pasilipti. Gal vis dėlto reiktų ir pagal paskirtį panaudot? Jau darau pažangą – peržvelgiau keliolika puslapių ir netgi skirtukais-lipukais pasižymėjau keletą receptų! Labai tikiuosi, kad jiems bus lemta išsipildyti ir knyga pataps ne tik akims 🙂 Beje, man labai patinka, kad šioje knygoje yra ne tik galutinio rezutato nuotraukos, bet ir patiekalo ruošimo eigos, nes aš iš viso nelabai moku ruošti pagal instrukcijas, man reikia matyti, kas tam tikruose etapuose turi gautis. Kaip sako viena lotyniška sentencija “Gyvas žodis moko”. Kaip bus lotyniškai, klauskit Giedrės, nes aš nuoširdžiai nebeatsimenu 🙂