Kiek užtruko atsikapstyti iki “Patrios”, link plytos namuose ranka nelabai tiesias, geriausias būdas jas perskaityti – išsivežti atostogoms.

Knygos tema labai įdomi – baskų miestelio, tapusio aktyvios ETA (baskų separatistinė organizacija, siekusi įkurti nepriklausomą baskų valstybę) veiklos įkaite. Kontekstui – ETA savo ginkluotą veiklą nutraukė tik 2018 m. – knyga Ispanijoje išleista 2016.

Istorija pasakojama pasitelkus dvi vieno miestelio šeimas – dvi draugės ištekėjo už dviejų draugų, jauni, smagūs, draugiški, smagu kartu gyventi, auginti vaikus, tik va, vienas vyras labiau galvotas, iniciatyvus, prasisuka, įsuka versliuką, o kitas taip ir lieka visą gyvenimą paprastu darbininku, kas sunkiausia jo šeimai – žmonai, sūnui, kuris irgi jėgos turi daugiau nei smegenų – pats tas komunistuojančiai ETA’ai, kuri pradeda reketuoti verslųjį Čatą.

Reketas gal dar būtų pakenčiamas, bet Čatas ir jo šeima pamažu izoliuojami, išsumiami iš miestelio gyvenimo. Nebesisveikina kaimynai, nebeaptarnauja krautuvinikai, į kitą gatvės pusę pereina draugai (buvę). Baimė būti siejamam su ETA taikiniu stipresnė už bet ką, ne paskutinėje vietoje ir pavydas, kuriam tarsi suteikiamas leidimas pasireikšti visu gražumu (ach tas utopinis visiems po lygiai dalinimasis). Girdėtas scenarijus, ar ne? Kaip ir tai, kad neišsilavinę, neišsipildę žmonės visais laikais išnaudojami radikalų, populistų ir “gelbėtojų”.

Man įdomi buvo suradikalėjusio sūnaus Chosė Mari ir motinos linija. Kaip motina, nerasdama kito būdo susitvarkyti su sūnaus sprendimais, klaidom ir pasekmėm, pati nerasdama kelio išlaviruoti tarp juoda ir balta, pasirenka visiškai ir nekvestionuodama palaikyti sūnų, pasiduoti ideologijai, neklausdama ir net gerai nesuprasdama, nei už ką, nei prieš ką kovoja ji kovoja. Lengviau nubraukti draugystes, žmogiškumą, ir rėkti nežinia už ką, įsivaizduojant, kad už Baskiją.

“Patria” labai įdomi savo istoriniu aspektu, tikrai buvo labai įdomu daugiau sužinoti baskus, ETA ir t.t. Bet kartu man kiek pritrūko konteksto politinei knygos daliai, kuri gal visiškai aiški knygą skaitantiems ispanams, bet nelabai visiems kitiems skaitytojams (aišku, visada galima pasigooglint, bet o kodėl turėčiau, gi skaitau grožinę knygą). Žinant mano neromantiškumą, man nusibodo visokios romantinės linijos, ir visų dviejų porų vaikų gyvenimų nupasakojimai, na, ne apie tai gi knyga, o tų istorijų nepasakojant, būtų buve galima labiau išgryninti ir suploninti knygą tuo kritinių 150-200 puslapių, kurie vertės neprideda, o išpučia knygą, kuri paskui dėl to storumo metų metus laukia eilėj.

—————————————

Už knygą dėkoju “Alma Littera”