Category: Premija

Gėlės Aldžernonui

~ kzL ~ Leave a comment

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Akmenyno užrašai

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga prasideda gan intriguojančiai – brandaus amžiaus moteris nusprendžia pailsėti nuo pasaulio vienuolyne – pačiam keisčiausiam ir kažkur pasaulio užkampyje ir – užsilieka. Nelabai romantiška vieta, bet įdomu pats faktas, kad nusprendžiama išbandyti tokį kelią, ypač, kai žmogus neturi nieko bendro su religija. Na, bet intriga tuo ir baigėsi, o toliau man buvo labai sunku su knyga susidraugauti ir rasti ką nors artimo. Nelabai, tiesą pasakius, ir knygos mintį pasisekė pagauti, nors savotiškai pavyko užimti stebinčiosios poziciją, sekioti po koplyčią, kartu su protagoniste tykiai būti, matyti ir girdėti, bet apsalimo, kurį patirė šios knygos fanai, man nepavyko patirti. O gaila.

Labiausiai man įsiminė istorija, kai mano sekiojama veikėja susiduria su savo klasioke, kuri pakilo iš visiško gyvenimo dugno ir skurdo, iškentė visas įmanomas patyčias ir išaugo į moterį, paskui kurią norisi sekti. Bet ir viskas. Nesutrigerino manęs nei pelės, nei kaulai, nei svetimos nuodėmės.

___________________________

Už knygą dėkoju “Balto” leidybos namams.

Tolumoje blyškios kalvos

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, tokia nuobodyliška knyga, kad tokią ploną knygą skaičiau visą savaitę – didžiąją dalį knygos buvo žiauriai nuobodu, tai paskaitydavau kelis puslapius prieš miegą ir dėdavau į šoną. Bet stūmiaus į priekį su mintimi, kad nebus čia viskas taip paprasta ir Ishiguro pakankinęs garantuotai nustebins savo skaitytoją, nes negali būt blogai Ishiguro.

Tai buvau teisi – per tą nieko neveikimą, nuolatinį lankstymąsi ir paklusimą vyresniesiems, pokalbius, kuriuose jokiais būdais neprieštaraujama uošviams, anytoms, tetoms ir visiems kitiems, o tik atsiprašinėjama, kad gal ne taip supratę, suklydę ar panašiai (išskyrus vieną įžūlų mokytoją, nepabijojusį mandagiai rėžti tiesos ir ginti savo nuomonę), lėtai stumiantis per pokario Japoniją, kurioje atomine bomba nubrėžiama linija tarp senojo ir naujojo pasaulio, link pabaigos pradeda aiškėti, kad dvi siužetinės linijos gal visai ir ne dvi, gal prisiminimai apie keistą kaimynę moterį ir į laukinį žvėriūkštį panašią jos nenuoramą mergaitę, gal vis dėlto labiau pasakojimai apie save, lyg susivokus būtų per daug nejaukus pripažint, atskleist ir papasakot, kodėl pasakotoja atsidūrė ten, kur atsidūrė, kaip atsirado Anglijoje ir kaip prarado dukterį. Aišku, kad skaitytojui būtų paniau, nieko Ishiguro neaiškina ir visa knygos esmė – kaip tolumoje matomos blyškios kalvos – nesi tikra, ar tikrai matai, ar miražas.

Tai aš apsistojau ties savo versija, mačiau, kad interpretacijų – daugybė, kiekvienam savo. Puiki knyga knygų klubams – pasidalinti ir aptarti visus įmanomus variantus. Rekomenduoju.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Trilogija

~ kzL ~ 2 Comments

Po 2025 metų knygų mugės buvo užėjęs toks savotiškai skaitymo blokas, nu, kažkaip ir vieną knygą bandžiau, ir kitą skaičiau, ale kažkaip be didelio malonumo, kol ištiko mane Jon Fosse “Trilogija”. Knygą sudaro trys apsakymai/novelės, kurie, kaip vėliau perskaičiau internete buvo išleistos su gan dideliais tarpais viena nuo kitos, kol sugulė į trilogiją. Perskaičius knygą net pagailėjau visų trijų atskirų novelių skaitytojų, kuriems teko niolika metų laukt nuo vienos knygos iki kitos, nes, man pasirodė, kad suprast šią istoriją po vieną gabalą tikrai turėjo būti labai sudėtinga (na, aišku kitaip skaitės).

Istorija prasideda pasakojimu apie du įsimylėjusius jaunuolius, kuriems likimas nepagailėjo išbandymų labai jauname amžiuje. O dabar dar ir paskutines dienas skaičiuojantis nėščiosios pilvas visiems bado akis ir trukdo jaunai būsimai šeimai kur nors prisiglausti. Niekam neįdomu – nereikėjo prisidirbt, maždaug. Skaitytojui nenutuokiant autorius įbruka užuojautos perspektyvą – gaila dviejų benamių, šalta, lyja, nėr kur prisiglaust, bet kažkaip vis dėlto vis pavyksta, nors nelabai aišku, kaip, tai laivė plaukti atsiranda, tai kampas prisiglausti. Verčiant puslapius ima aiškėti, kaip Aslė (vaikinas) tas ištikusias negandas sprendžia, ir autorius po truputį verčia skaitytoją permąstyti nutikusią istoriją ir išbandyti savo empatiją. Koks nusikaltimas? Kokia už jį bausmė? Kaip ji sekioja nusikaltėliui iš paskos? O kodėl vis tiek kažkaip tų herojų gaila, nors gal nebelabai yra ko begailėt?

Trečioj knygos daly – mes visi ateity, dairomės atgal, bandom įmint Alidos (merginos) mįslę, suprast jos “išgelbėtą” likimą. Viskas lyg ir pasakoj – visiškoj nevilty atsiranda pažįstamas geradaris, pasišovęs garbingai ištiesti ranką, bet pamažėl saldūs žodžiai išvirsta grasinimų užuominom, o pagalba – savotiška vergija – nieko nebūna nemokamo. Ir tik minčių niekaip neatimsi, nors kūnas dirba darbus, laiko ūkį ir gimdo gelbėtojo vaikus, mintys įsikibę jaunystės meilės, savotiškai pasilikę ten, kur likimo užgaida prieplaukoj jos laukė mylimojo ženklas, apkabinęs visam likusiam tarp žmonių vienišam gyvenimui. O nudirbus darbus, lyg būtų suskaičiuota, kiek skolos reikėjo atidirbti – galima tiesiog dėt tašką. Gyvenimui.

Fosse sunku nupasakot, geriau į jo tekstą pasinerti ir pasiduoti srovei. Taip gražiai viskas susidėlioja, nors ir ne viskas išaiškėja, bet, ar turi viskas būt aišku? Labai gražus tekstas, puikus vertimas, rekomenduoju, jei jau skaitėt Fosse ir patiko, ar šiaip mėgstat, kai ne viskas tiesiai, ne viskas aišku, bet taip gražiai parašyta. Jei nelabai patinka mistiški neaiškūs, vaiduokliški personažai, gal susilaikykite, yra gi ką skaityt, kam be reikalo erzintis.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Empūsijas

~ kzL ~ Leave a comment

“Empūsijui” aptarti man labai norėjos knygų klubo diskusijos – geroje diskusijoje knyga sušvinta kitom spalvom, kitų skaitytojų įžvalgos ir žinios praplečia perspektyvą, padeda sudėti taškus ant i. Vienai skaityti ir su savim diskutuoti šį kartą buvo iššūkis, bet gali būt, kad dabar knyga galvoj marinuosis, brandinsis ir atsiskleis sluoksniais – tokius gabaliukus dabar rankiojuosi goodreadsuose skaitydama kitų įspūdžius. Taip jau matyt man yra su Olgos Tokarczuk knygom – viena įkvepia, kita lieka nesurezonavus ir neatsiskleidus. Šį kartą “Empūsijas” tapo knyga, prie kurios ne visada su džiaugsmu sugrįždavau, kad ir kokia graži knygos kalba, puikus vertimas, o autorės autoritetas – didžiulis ir imponuojantis.

Knygos atmosferaįsiurbia nuo pirmų puslapių – kurortinis miestelis uždarame slėnyje, kur net vėjai neužpučia, keistuolių ligonių grupelė, nuolatos nuklystančių į nesibaigiančias laikmečiui aktualias diskusijas, užaštrintas vietinės grybukų užpiltinės “švermerai”. Ir nuolatinė mirties nuojauta – džiovininkai visi, vis dėlto. Jaunas iš Lvovo atvykęs vaikinas, toks, jausmas, kad visą laiką vaikšto mano įsivaizduojamo knygos kambario pakampėm, kad per daug neatkreiptų į save dėmesio, neužkliūtų ir nesusilauktų komentarų, kurie jo išdavikus jaunus skruostus nupils raudoniu. Na, o visos knygos moterys, išskyrus tik vaikystėje Mečisėliui motiną bandžiusią atstoti auklę – kažkokios išplaukusios, netikros ir užkadrinės – pagal pensiono vyrukų “modernias” pažiūras – dėmesio nevertos nesivaldančios gimdymo mašinos, nevertos teisės nei į savo kūną, nei į sielą. Beje, visos mizoginiškos iš kompanionų lūpų skambančios mintys didžių istorijos vyrų – Richar Wagner, William Butler Yaets, August Strinberg, Zigmund Freud, Charles Darwin, Jean-Paul Sartre ir kitų – tekstų parafrazės. Juos autorė išvardina knygos pabaigoje.

Lėtas kurortinis dienų stūmimas ir ilgos diskusijos sunkiai man skaitės, vis teko savo pabėgusias mintis gaudyt ir grąžint į perskaitytos pastraipos priekį. Smagiausiai skaitės Mečislovo prisiminimai apie vaikystę, santykius su tėvu ir gydymosi istorija, draugystė su Tiliu, na ir visokie kulinariniai nuotykiai. Su haliucinaciniais nuplaukimais ir slankiojimais po palėpes ir prisirišimais prie kėdžių sekės sunkokai. Pabaiga, palygint su visa knyga, pagreitinta tokia, nežinau, ar mane įtikino toks išrišimas. Na, tebūnie. Dedu tašką ir judam toliau.

____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Demonas Variagalvis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai patiko man “Demonas”. Iš karto pasakysiu, kokia mintis visą laiką sukosi galvoje. Demonas – panašus nelaimėlis kaip tas vargšas Jude is “A Little Life”, bet kaip Jude pertemptas su visom įmanomom pasaulio negandom, nuo kurių, dievaž, neįmanoma atsitiesti, nesvarbu, kokio gerumo žmonės aplink bebūtų, taip Demonas visu kuo yra tikras vaikas ir tikras paauglys.

Antra mintis, kuri sukosi skaitant, kad prieš “Demoną” naudinga būt paskaičius Keefe “Skausmo imperiją”, nes knygoje daug kalbama apie opioidų krizę JAV, apie pradžioj nemokamas tabletytes nuo skausmo, apie prekybą recepčiukais ir t.t. Gali pasirodyti baisoka, bet, kai detaliai žinai visą Oxy istoriją, visa nuopolio istorija yra tiesiog siaubinga. “Demonas” yra gyvenimiškas “Skausmo imperijos” tęsinys ir atspindys, pavyzdys, kaip pagal instrukcijas “saugiai” vaistus geriantys žmonės paverčiami degradais ir narkomanais. Nu, žodžiu, labai rekomenduoju paskaityt.

Knygoje betėvio Demono istorija nuo pat gimimo, kai jį, dar neišsikrapščiusį iš vaisiaus maišelio randa nuostabioji kaimybė Nensė Pegot iki suaugystės. Kaip jam sekasi išgyventi skurde, rūpintis savo jaunute mama, keliauti per globėjų rankas, suvokti save ir savo aplinką nuskurdusioje Li apygardoje. Demonas man atrodo toks pilnas pirmapradžio gėrio, kuris vis prasimuša pro bet kokį, atsiprašau, gyvenimo šūdą.

O šiaip “Demoną” rekomenduoju pasiilgusiems klasikinio romano – ir siužetas, ir puikūs personažai (mano megstamiasi – Angusas, kaimynai Pegotai ir mokytojas iš pašaukimo ponas Armstrongas), ir visiško Virdžinijos valstijos užkampio (žiūr. žemėlapį) kasdienybė, realijos ir istorija man po modernistinių romanų vingrybių buvo tikra atgaiva dūšiai. “Demonas Variagalvis” mano akyse Kingsolver kelia į kitą lygį, čia tikrai mano mėgstamiausia šios autorės knyga.

Pamokos

~ kzL ~ Leave a comment

“Pamokos” yra tokios apimties knyga, kad man net baisu sėst prie apžvalgos (iš tikro tai tingiu subendrint visus savo įspūdžius). Dar tingiu, nes čia iš tų knygų, kur labai patiko ir tik norisi parašyt: “labai gera, skaitykit”, ir visi mano klavišų tarškinimai tiesiog atrodo nereikelingi.

Prisipažinsiu, įsivažiuoti buvo sunkoka, ir vis girdžiu iš aplinkos, kad sunkiai sekasi, stringa. Tai visiškai suprantu, man buvo taip pat, galvojau, kas čia vyksta, gal čia vertimas kaltas, net pasiemiau originalą iš bibliotekos įsitikint, kad vertimas čia niekuo dėtas, o gal ir pačiam autoriui pradžioj buvo sunku, kai tokios aplinkybės – kovidas, nerimas ir visa kita. Na, bet kaip pats autorius sako, lockdown’as buvo bet kurio rašytojo svajonė, kai niekur nereikia keliauti ir rodytis, reklamuoti savo knygų, susitikti su skaitytojais ir taip toliau. Sėdi ir rašai.

Bet kai jau prasilaužiau, tai niekaip negalėjau sustoti. Ir nupasakoti pagrindinio veikėjo gyvenimo niuansus dviem sakiniais neįmanoma. Tiesiog paminėsiu, kad skaitant, dėl knygos autobiografiškumo, vis sukosi mintis, koks nepagražintas ir nedidvyriškas pagrindinis knygos personažas, gal net labiau lūzeris, nei didvyris, nepaisant to, kad vienas nuo kūdikystės augina sūnų. Kaip nejaukiai skaitosi Rolando Beinso savotiškas apsileidimas, neambicingumas ir neišsipildymas, balansavimas ant skurdo ribos niekaip nesistengiant nusverti į gerovės pusę (na, jei ne dėl savęs, tai bent dėl sūnaus). Taip pat ir santykiuose nuolatos tvyro toks kažkoks nerangumas, tingulys, iki pat pabaigos, kai jau be penkių minučių per vėlu… Kiek Rolande Ian’o? Ar jis taip save mato ir jaučia? O kodėl turėčiau teisti nenorą būti kitokiu, nei jis yra? Gal tiesiog bjauru ir nesmagu skaityt?

Labai įdomiai knygoje nagrinėjama moters menininkės linija. Nebus didelis paspoilinimas, nes šis įvykis yra pačioj knygos pradžioj – Rolandą su sūnumi be įspėjimo ant ledo palieka žmona. Tiesiog dingsta, jis net įtarinėjamas žmogžudyste. O vėliau sužinome, kad žmona pabėgo, kad galėtų rašyti. Jei taip padarytų vyras, lyg ir būtų nieko tokio, tikriausiai ne pirmas toks ir būtų, bet jei taip pasielgia moteris? Kaip skaitytojai į ją žiūri, kaip ją teisia arba pateisina? Oi, užvelia jausmų McEwanas, gerai paknebinėja, bet pats neteisia. Ir Rolandą, ir Alisą palieka skaitytojo teismui. Ir aš nežinau, kaip tokį poelgį, kurio niekada negalėčiau padaryti, vertinu. Nei kaip mama, nei kaip skaitytoja, nei kaip feministė.

O knygoje dar ir pokario visuomenės niuansai, Rolando tėvų likimai, branduolinio karo grėsmės atspindžiai, negarbingos šeimų paslaptys garbei išsaugoti, despotai vyrai, įvardijimo laiko tėkmėj laukiantis vaiko išnaudojimas, brendimas, Berlyno siena, sovietinio režimo brutalumas, paskutiniuose puslapiuose net Brexitas ir visada – meilė ir neįkainojamas žmogaus ryšys su žmogumi.

Puiki, viena geriausių metų knygų. Labai rekomenduoju.

___________________________

Už knygą dėkoju “Tyto albai”

Šiurpnakčio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi esu “Alma Littera” suaugusiųjų kategorijos literatūros konkurso narė, man labai smalsu, ką laimėtoja išrenko vaikų ir jaunimo kategorijos komisija. Tuo labiau, kad suaugusiųjų kategorija 2023 m., kai konkursą laimėjo Aušrinė Tilindė, nugalėtojo neturėjo.

Prisipažinsiu, kad devynmetei dukrai skaityti šias šiurpias istorijas iš pradžių buvo kiek nejauku, įsijungė mamos apsauginis mygtukas su žybsinčia raudona lempute – na, kaip aš čia tokius siaubiakus vakarais vaikui skaitysiu, paskui dar nemiegos naktim ar pradės sapnuoti košmarus. Skaitydama vis pasitikrindavau, ar labai baisu (baisu) ir ar skaityti toliau (skaityti), na, nes man pačiai buvo baisu ir nejauku (kas nuduoda mintį, kad gerai parašyta, ane?). Tai įsigąsdinusioms mamytėms ir tėveliams rekomenduočiau knygą pradėti skaityti nuo pabaigos, kurioje vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė išsigandusiuosius nuramina, kad “literatūra negali traumuoti. Taip, ji gali sukelti stiprius jausmus, išgąstį, kartais ir košmarą, bet ne traumą, kaip ji yra suprantama psichologijos mokslo”.

Taigi, skaitydama (ypač apie dvasių iškvietimus) apie daug ką pagalvojau (maždaug, wtf), bet kartu ir prsiminiau, kokius velnius veikėm vaikystėj, ypač nepriklausomybės aušroje, kai visokios ezoterinės ir nežemiškų gyvybių temos sulipo į visus įmanomus laikraščius ir brošiūras, ir būdavo net diskutuojamos per etikos ir tikybos pamokas (O tempora! O mores!). Tokiam kontekste “Šiurpnakčio istorijos” praranda pusę savo šiurpumo, bet vis tiek pakankamai gerai užšiurpina neapibrėžtom pabaigom, kurios neturi nieko panašaus į ramų ir užtikrintą “naktis baigėsi, ir visi gyveno ilgai ir laimingai”. Vuahahahahaaaa – tikrai ne, nieko panašaus. Ir toliau naktim kojas geriau laikyk po kaldra ir tikėkis, kad niekada neišgirsi gyvulėlių kalbos Kūčių naktį. Gyvulėliai gal nieko, svarbu, kad žaislai nepradėtų kalbėti.

Tad rekomenduoju drąsiems ir laukiu istorijos apie juodąją ranką, kuri buvo topinis šiurpas, kai buvom vaikais.

_______________________________

Už knygą niekam nedėkoju, nusipirkau pati.

Pasitikėjimas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Pasitikėjimas” bando užčiuopti daug temų, šią knygą labiausiai prisiminsiu dėl jos struktūros. Čia yra ir romanas romane (labai klasikinis), ir autobiografijos juodraštis, ir prisiminimai, ir dienoraštis, kuriame galiausiai ir sutinkame moterį, apie kurią ši knyga. Man patinka, kai rašytojai įdomiai ir sėkmingai sužaidžia struktūra, pavedžioja skaitytoją už nosies, paintriguoja, manau, Diaz’ui šitai visai pavyko. Kalbėdamas keturių žmonių (nors dėl skaičiaus galime pasiginčyti, nes vis dėlto antra ir trečia knygos dalys kaip ir vieno žmogaus darbo vaisius) balsais, jis nupasakoja istoriją, papasakoja keturių žmonių tiesą (kuria galim tikėt, kiek patys norim – va, čia ir knygos pavadinimas – “Trust”) apie tuos pačius įvykius, ir dar palieka skaitytoją sutrikusį, nes – o tai kaip ten galiausiai buvo iš tikrųjų? Taigi, visose knygos dalyse mes sutinkame vieną paslaptingą moterį, apie kurią sukasi visas reikalas, sutinkam, bet taip jos ir nepažįstam. Įtariu, kad toks ir buvo užmanymas.

Knygoje bandoma užčiuopti daug temų, bet man vis dėlto įsimintiniausia – moters situacija dvidešimto amžiaus pradžios visuomenėje. Na, turint omeny, kada daugelyje šalių moterims buvo pagaliau leista balsuoti, tai norisi plaukus nusiraut nuo galvos beskaitant apie visas įmanomas manipuliacijas moterų atžvilgiu, ypač tų, kurios intelektualiai visa galva aukštesnės už aplinkinius vyrus, ypač tų, kurios kaip mergaitės ir netekėjusios merginos buvo ypatingai lavinamos ir skatinamos duoti smegenims darbo, ir kurių gyvenimas sustoja ir kardinaliai pasikeičia ištekėjus (na, čia vėlgi galime prisiminti ir Lietuvoje atsitikusį moterų supančiojimą po 1926 metų perversmo, kai ištekėjusios moterys automatiškai būdavo atleidžiamos iš valstybinio sektoriaus). Taip ir “Pasitikėjime” protinga moteris turi apsimest trapia pokvaile būtybe, kad bent kiek galėtų gyventi taip, kaip nori. Bet pirmiausia, žinoma, reikia ištekėti. Ir geriausia už tokio vyro, kuris netrukdytų gyventi ir, gerai būtų, galvotų, kad jis visa ko šeimininkas. Nenoriu prispoilint čia labai, bet šiaip knygos twist’as labai priminė Meg Wolitzer “Žmoną“. Žodžiu, niekam neįdomu, kokia tu ten protinga buvai, maksimum galėjai užsiimti labdara, kurios finansavimo kraniuką irgi vyras su malonumu pasukinėdavo, prisidengdamas apsauga nuo per didelio krūvio ir pervargimo.

Ir pinigai, pinigai, pinigai. Ką gali pinigai. Suteikti laisvę, suteikti valdžią, išvaryti iš proto. Ar įmanoma, kad labai labai dideli pinigai nesusuktų galvos? Ar įmanoma ilgalaikę sėkmę finansų rinkose patiriančiam žmogui nepriskirti savęs dievų kastai? Ir kam gali būti pasiruošęs žmogus, kuriam žūtbūt reikia toje kastoje išsilaikyti? Nes dieviškumo aura labai labai trapi.

Kadangi knygą skaitėme knygų klube, tai prisipažinsiu, kad giliau ją paknaisiojus ir išklausius visų klubiečių, ji man pradėjo patikti labiau, nei po pirminio skaitymo. Pirmoji dalis susiskaitė smagiai, kaip klasikinis romanas, antroji stebino tuo kitu požiūrio kampu, trečioji buvo kiek nuobodoka ir galėjo būt trumpesnė, gal man buvo mažiausiai įtikima, teko net akis pavartyt, kai tos dalies herojė muziejuje atrado mus dominančios moters dienoraštį (nu ne, tikrai, dabar jau gausim stebuklingų atsitiktinumų, kad nebūtų liūdna). Žiūriu, knygų klubas dažnai “pagerina” knygą, tai raginu visas (us) jungtis į visus įmanomus ir patirti geros diskusijos malonumą.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Septyni Malio Almeidos mėnuliai

~ kzL ~ Leave a comment

Nuuu nelengvas buvo skaitinys (gerai, kad skaičiau vertimą, nežinau, ar anglišką būčiau įveikus) ir autorius tikrai pasistengė, kad skaitytojui nebūtų lengva – susuktas siužetas, daug personažų, politiniai aspektai (kas kuriai politinei jėgai priklauso ir kas ten su kuo pjaunasi), kuriame reikia susigaudyti, ir šiaip perskaičius, panašiai kaip ir po Rohinton Mistry “A Fine Balance” – užtruks laiko, kad norėčiau kada nors važiuoti į Šri Lanką – tiek bjaurasties knygoje sudėta apie šalies politiką, apie Šri Lankos pilietinį karą, šitas apskritai vienas bjauriausių žmonijos reiškinių. Beje, indiško knygos leidimo pavadinimas yra “Chatting with Deads” – tikrai labai tinkantis pavadinimas.

Taigi, turime mirusį fotografą Malį Almeidą, kuris bando prisiminti, kas yra jo žudikas, ir nori pasakyti savo draugams, kur yra paslėptos nuotraukos, kurios užfiksuoti pilietinio karo baisumai. Jo kūnas išniekintas visai įmanomais būdais, kaip ir daugelio kitų pilietinio karo aukų, nepatogių žmonių ir kitų nelaimėlių, net nesinori pritimint visų detalių. Ežeras, kur skandinamos kūno dalys, dvokia iš tolo ir yra vienas užterščiausių visoj planetoj.

Malis pirmiausia patenka į numirėlių dvasių skirstymo “punktą”, kur nesusipratėliai visaip kaip stumdomi iš kampo į kampą, vargšai pasimetę ir nežino kaip elgtis (skaitytojui irgi niekas neaišku), visokie nevidonai bando juos išdurti, žodžiu, ką tik susprogai, o vis tiek nėr ramybės net kitam pasauly. Ir kas per velnias ta “Šviesa”? Bet Maliui nėr ramybės dėl tos užduoties, kurią reikia greit kažkaip išsukt, nes laikas, pamatuotas mėnuliais byra, tad reikia pasikliauti pranašais, burtais ir teleportacijom – tu gali patekt tik ten, kur minimas tavo vardas arba kur gyvas arba negyvas buvo tavo kūnas. Aha, jei tokie jums neveikia, tai su knyga neprasidėkit.

Mieliausios knygos dalys man buvo tos, kur apie tris draugus, jų draugystę ir meilę, apie tos meilės neįmanomumą ir nepatogumą tiek knygos laikotarpio laikui, tiek ir dabar. Man labai patiko paslaptingoji Džeki, kazino crazy lošianti ir prisigerianti gražuolė, su kuria Malis nemiega (niekas tuo negali patikėt, oh well), tik švelniai ja rūpinasi. Toks man švelnus tas santykis, daugiau nieko švelnaus ten nerasi. Su kuo jis miega labiausiai rūpi jo meilės tėvui, verslininkui ir politikui, kuriam niekaip į programą neįsipaišo toks sūnus.

Jei ne tos politinės pinklės, su visokiom partijom ir jų peripetijom, tai būtų iš viso super knyga, baisia išvargau tas vietas skaitydama. Ir knygos pabaiga patiko – liūdna, atspindinti pasaulio abejingumą (nieko naujo), ir išvaduojanti (per užmarštį).

__________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, už anglišką – Saulei.

Dienos namai, nakties namai

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą išsirinkome skaityti Prezidentiniame (darbiniam) knygų klube ir tuo labai džiaugiuosi, nes tai puiki knyga knygų klubui. “Dienos namai, nakties namai” – ne iš tų, kur labai gali pasigirti, kad viską supratai ir viskas kaip ant delno, tai sudėjus kelias galvas ir padiskutavus, kas kokią autorės mintį pagavo ir kaip interpretavo vieną ar kitą knygos vietą, tikrai knyga dar labiau atsiskleidė, pasidavė pažiūrėt į gylį. Knyga tai skaitosi lengvai, labai lengva pasiduot tokiam greitėjančiam puslapių vertimui (ir nieko nesuprast), tad įsivažiavus į skaitymą, traukiau rankinį stabdį ir sakiau sau “galvok, galvok, viskas kažką reiškia, Tokarčiuk tikrai kažką šituo sako, kavok, ką”. Sakau, puiki knyga knygų klubams ir šiaip būtų įdomu kokią profo recenciją gerą paskaityt.

Knygoje susipina pokario istorija (klaipėdiečiams ir Mažosios Lietuvos žemėse gyvenusiems vos atgavus nepriklausomybę labai pažįstamas bus vokiečių sugrįžimas į savo pražuvusius namus (knygoje – Silezijoje) – Klaipėdoje, Nidoje, pamario krašte – šviesiai apsirengę ir baltai apsiavę žilagalviai vokiečiai tarp postsovietinių žmonių tikrai atrodė kaip ufonautai), bibliniai motyvai, šventieji, nusidėjeliai, girtuokliai ir banko darbuotojos, spanuojančios mylimuosius ir ieškančios jų pasaulyje, kuris atsiranda nubudus.

Labai įdomi vienuolio, kuris aprašė Kumernės istoriją, linija apie belytiškumą, translytiškumą – su atgarisiais į šiuolaikinėje bevaikėje šeimoje sušmėžavusia(-iu) gražiuoliu(-e) Agni, kurį įsimyli tiek tos pačios šeimos vyras, tiek žmona (aaaa! Skandalas!). Ar moteriai savo kūno savininke įmanoma tapti tik tada, kai jis nė vienam vyrui nebeįdomus (pvz., gavus dievišką barzdą), ar šventuoju gali tapti tik tas, kuris suvokiamas eiliniam tikinčiajam ir niekaip nenukrypsta nuo dogmų ir be reikalo nesuka paprastam žmogui galvos? Kodėl negali būt normaliu šventuoju, vyru, ar moterim, kaip visi kiti šventieji? Gal palauk laiko eilėj, kol pasikeis normalumo koncepcija. Kol statistinis pilietis suvoks, kad tai, kas jam “nenormalu” nenustoja egiztuoti nuo jo ignoravimo.

Sapnai, vilkolakiai, iš krūtinių besiveržiantys paukščiai, senųjų savininkų po žeme laukiantys lobiai ir kalnų kaimeliuose žiemos miegu miegančios kaimynės, per į perukus įmezgamus plaukus sumezgančios dieną su naktim, sapną su būdravimu ir praeitį su ateitimi – esu įsitikinus, kad kokios pusės to, ką Tokarczuk knygoje užrakino, atrakinti nepavyko. Tikrai tikrai reiktų skaityti antrą kartą, gal kada nors, kai jau pavyks pasiryžt ir įveikt “Jokūbo knygas”.

Patria

~ kzL ~ Leave a comment

Kiek užtruko atsikapstyti iki “Patrios”, link plytos namuose ranka nelabai tiesias, geriausias būdas jas perskaityti – išsivežti atostogoms.

Knygos tema labai įdomi – baskų miestelio, tapusio aktyvios ETA (baskų separatistinė organizacija, siekusi įkurti nepriklausomą baskų valstybę) veiklos įkaite. Kontekstui – ETA savo ginkluotą veiklą nutraukė tik 2018 m. – knyga Ispanijoje išleista 2016.

Istorija pasakojama pasitelkus dvi vieno miestelio šeimas – dvi draugės ištekėjo už dviejų draugų, jauni, smagūs, draugiški, smagu kartu gyventi, auginti vaikus, tik va, vienas vyras labiau galvotas, iniciatyvus, prasisuka, įsuka versliuką, o kitas taip ir lieka visą gyvenimą paprastu darbininku, kas sunkiausia jo šeimai – žmonai, sūnui, kuris irgi jėgos turi daugiau nei smegenų – pats tas komunistuojančiai ETA’ai, kuri pradeda reketuoti verslųjį Čatą.

Reketas gal dar būtų pakenčiamas, bet Čatas ir jo šeima pamažu izoliuojami, išsumiami iš miestelio gyvenimo. Nebesisveikina kaimynai, nebeaptarnauja krautuvinikai, į kitą gatvės pusę pereina draugai (buvę). Baimė būti siejamam su ETA taikiniu stipresnė už bet ką, ne paskutinėje vietoje ir pavydas, kuriam tarsi suteikiamas leidimas pasireikšti visu gražumu (ach tas utopinis visiems po lygiai dalinimasis). Girdėtas scenarijus, ar ne? Kaip ir tai, kad neišsilavinę, neišsipildę žmonės visais laikais išnaudojami radikalų, populistų ir “gelbėtojų”.

Man įdomi buvo suradikalėjusio sūnaus Chosė Mari ir motinos linija. Kaip motina, nerasdama kito būdo susitvarkyti su sūnaus sprendimais, klaidom ir pasekmėm, pati nerasdama kelio išlaviruoti tarp juoda ir balta, pasirenka visiškai ir nekvestionuodama palaikyti sūnų, pasiduoti ideologijai, neklausdama ir net gerai nesuprasdama, nei už ką, nei prieš ką kovoja ji kovoja. Lengviau nubraukti draugystes, žmogiškumą, ir rėkti nežinia už ką, įsivaizduojant, kad už Baskiją.

“Patria” labai įdomi savo istoriniu aspektu, tikrai buvo labai įdomu daugiau sužinoti baskus, ETA ir t.t. Bet kartu man kiek pritrūko konteksto politinei knygos daliai, kuri gal visiškai aiški knygą skaitantiems ispanams, bet nelabai visiems kitiems skaitytojams (aišku, visada galima pasigooglint, bet o kodėl turėčiau, gi skaitau grožinę knygą). Žinant mano neromantiškumą, man nusibodo visokios romantinės linijos, ir visų dviejų porų vaikų gyvenimų nupasakojimai, na, ne apie tai gi knyga, o tų istorijų nepasakojant, būtų buve galima labiau išgryninti ir suploninti knygą tuo kritinių 150-200 puslapių, kurie vertės neprideda, o išpučia knygą, kuri paskui dėl to storumo metų metus laukia eilėj.

—————————————

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

Palaidotas milžinas

~ kzL ~ Leave a comment

Kazuo Ishiguro jaunystėje tikėjosi dainų kūrėjo karjeros, kuri, žinia, nelabai susiklostė, bet dainų kūrimo įgūdžiai nenuėjo veltui. Autorius net pats yra pasakęs, kad savo romanuose naudoja viską, ką išmoko rašydamas dainas, būtent todėl ir jo knygose dažniausiai reikia esmės ieškoti tarp eilučių – kaip geroje dainoje (pilna idiotiškų dainų, kur nei tekste minties, nei tarp eilučių). Su “Palaidotu milžinu” gavosi absoliučiai neįtikėtinai: visų pirma, skaitant eilutes nuolatos galvoje sukosi – ir ką visa šitai reiškia, nieko nesuprantu, kur jie eina, kam eina ir kas čia per velniai visokie aplinkui puola, o perskaičius galvoje liko tik tai, kas tarp tų eilučių parašyta. Visa ta kelionė tarsi ištarus burtažodį pranyko ir liko tik knygos esmė. Nors man atrodo, kad vis tiek visų simbolių nesupratau, ypač tų minėtų iš upių lendančių velnių ir pabaisų. Tikriausiai reiktų knygą iš naujo skaityti, kas artimiausiu metu tikrai nenusimato.

O tarp eilučių parašyta knyga apie atmintį – kaip ji veikia mūsų gyvenimus, koks mūsų santykis su ja. Kiek mes norime pamiršti, kiek pamirštame nesąmoningai saugodami savo psichiką, kiek nugrūdame į sąmonės užkampius, nes bijome, nenorime daryti sprendimų, nujaučiame, kad įsivelsime į nesmagias situacijas. Kiek naudinga yra neprisiminti? O ar įmanoma gyventi nieko nepamirštant? Knygoje šalia gyvenantys britai ir saksai tik dėl to ir gali gyventi kaimynystėje, kad neatsimena, ką vieni kitiems yra pridarę – iš karto mintis lekia prie šiandienos aktualijų – kada, jei kada nors iš viso, ramiai galės gyventi uikrainiečiai ir rusai, palestiniečiai ir žydai? O kodėl mes, lietuviai, sau primename niekada nepamiršti? Užmaršties rūkas ne tik gelbėjantis, bet ir pavojingas.

Tarp eilučių ir apie mirtį, į kurią iškeliaujame po vieną, nepriklausomai nei nuo to, kiek ir kaip mylėta, nei nuo to, ar yra kas palydi.

Puiki knyga. Labai rekomenduoju knygų klubams, man atrodo, kad, jei ne klubas, knygos būčiau nepabaigus – ir kiek praradus. Verta savęs pakankinimo, jei nesiskaito, nes, kaip jau sakiau, paskui užslenka knygoje minimas rūkas, ir jokio vargo skaitytojas nebeatsimena. Tik rašytojo padovanotą dovaną.

_____________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Vėjo nublokšti

~ kzL ~ 1 Comment

Sunkiai įtikėtina, kad paauglystėje, kai visos klasiokės, mamos, tetos ir kaimynės rijo “Vėjo nublokštus”, aš niekaip šia knyga nesusigundžiau ir likau neskaičius, nors ji ir buvo namų bibliotekoje. Būtų kas pasakęs, kad ją klausysiu už šimto metų, būčiau pati nepatikėjus ir, jei ne dalyvavimas audiotekos.lt komisijoje renkant geriausią metų balsą, vargu, ar būčiau kada susigundžius. Net ir komisijai klausiau maždaug, nu, gerai, nebėra kur čia trauktis. O paskui jau trauktis net nesinorėjo. 46 audio valandos tiesiog ištirpo ir, man atrodo, buvo suklausyta per rekordiškai trumpą laiką. Ir kaip faina, kad nežinojau visiškai siužeto vingių, nei ko laukti ar tikėtis.

Aišku, didžiausi aplodismentai Metų balso laimėtojai Vestai Šumilovaitei-Tertelienei! Jei ne jos nuostabus įgarsinimas, tikriausiai taip ir bučiau nesusipažinsu su Skarlet. Tik jai esu dėkinga už suvystymą švelniu balsu, kai niekur nebesinori lėkti, nieko nesinori žiūrėti, net skaityti – vien tik kuo greičiau pas audio Skarlet! Bravo ir ačiū.

Kadangi nelabai ką turiu neigiamo vardint, tai pasakoju, kas patiko. Tai pirmiausia – istorinis knygos aspektas – JAV pilietinis karas, šiaurės ir pietų susiskaldymas, kuris toks pažįstamas iš šiandienos aktualijų. Net leidžia geriau suprasti šiandienines valstijas. Antra, man taip patiko knygos veikėjai – pradedant nenuorama gaivališkoji Skarlet, kuri taip žavingai laužo nusistovėjusias normas, baigiant aukle ir gražuoliu Retu, kuris, ach, toks žavingas, toks aštriaakis ir aštrialiežuvis pašaipūnas, išjuokiantis pietietišką sąstingį ir nesibodintis traukti Skarlet per dantį. O Skarlet tėvai – pašėlęs rėksnys Džeraldas, tvirtoji Elena ir užknisantis flegma, bet protingas Ešlis. Žavinga, kad veikėjai tokie neplokšti, labai gyvi ir charekteringi.

Na, ir šiaip Margaret Mitchel, beje, 1937 metų Pulitzerio premijos laimėtoja, mane savo kūriniu nustebino – nebuvo kada nuobodžiaut, jokių nukrypimų į pievas (vienintelis kiek užtemptas buvo politinis viražas antroje knygos dalyje), ir kaip savo laikotarpiui (knygos klausiau neištraukdama jos iš laikmečio konteksto) turėjo apskritai būti mindblowing. Labai juokingos man atrodė tik numatomo sekso vietos, kaip kad sovietiniuose filmuose, nutoldavusios kažkur į tolius. Na, tikrai nustebau, kad Skarlet spėjo pastoti nuo savo pirmojo vyro, nes Mitchell nesiteikia savo skaitytojui apie tai užsiminti.

Wiki sako, kad ši knyga yra antra skaitomiausia JAV knyga po Biblijos. Neveltui. “Vėjo nublokšti” – puikus istorinis meilės romanas. Labai rekomenduoju, ypač audio versiją iš audioteka.lt.

Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė

~ kzL ~ Leave a comment

Knygų mugėje mane ištiko laimė susipažinti su vertėja, rašytoja Vytene Saunoriūte Muschick. Kai suvedžiau galus, kad čia Alinos Bronsky knygų vertėja, vos nenualpau iš laimės („Vėjo nublokšti“ įtaka). Vytenė buvo žmogus, kuris mugėje mane labiausiai prajuokino fraze: „Žinau, kad esi Žiurkė, bet koks tavo vardas?“. Priminė darželio laikus. Ir tada dėjom kalbos. Man atrodo, jei ne mugė būtume prakalbėjusios iki vakaro, na, bet mugė, tai autoriams bendravimo su skaitytojais ir glėbesčiavimosi su kitais autoriais laikas, nėr kada su žiurkėm. Bet vis dėlto labai trumpai spėjome pakalbėti apie tai, kaip atsirado „Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė“.

Kokios neįtikėtinos būna knygų atsiradimo istorijos. Atsimenu, kai paėmiau į rankas Sabihą pirmą kartą, tai niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl Albanija, kodėl tokia knyga. Lietuviai, nuvažiavę į Albaniją, archyvuose (?) aptinka visų pamirštą (diktatoriaus pagalba) nuostabią albanų mokslininkę ichtiologę Sabihą Kasimati, ir parašo apie ją knygą! O paskui bando įtikinti albanus atsikvošėti ir pamatyti, kokį lobį turi pamiršę. Atrodo, kad įtikino sėkmingai, nes Tiranos zoologijos sodas įrengė specialią edukacinę erdvę, kurią pavadino „Sabihos Kasimati žuvų mokykla“. Ją sukūrė jauna energinga edukatorė Eni Dare (įkvėpta komikso), jos vyras menininkas Driant Zeneli su savo studentais susuko filmą „Those Sweet Murky Waters“, o komikso autorės (Vytenė su Lina) sukūrė edukacijų vaikams medžiagą. Kuo ne kosmosas?

Visai neseniai “Prieš srovę” perskaičiau dar kartą jau kitom akim. Kokia nuostabi, protinga, drąsi ir kūrybinga buvo Sabiha. Ji ne tik įkūrė gamtos mokslų muziejų, bet ir sukūrė albaniškus pavadinimus žuvim! Tik dar labiau liūdna, kad diktatūra anksti pasirūpino pašalinti šią išdidžią ir nepatogią moterį. Vienas gražiausių momentų Knygu mugėje buvo pamatyti mažytę mergaitę, gal kokių 7-8-erių, už savo santaupas perkančią “Žuvų draugę”. Mama net kelis kartus perklausė, ar tikrai šitą knygelę pirks pati. Koks ryžtingas ir neperkalbamas buvo jos veidelis, beveik apsižliumbiau žiūrėdama ir stebėdamasi, iš kur ji sugalvojo, kad reikia būtent šitos knygos. Tikriausiai auga Sabihos darbų tęsėja.