Category: Pamąstymai ir prisiminimai

Prisiminimai lentynoje

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Menininke Isabella Vaverka kiekvienai perskaitytai knygai padaro baltą viršelį, ant kurio užrašo, kaip viena ar kita knyga ją paveikė, kokius prisiminimus ji kelia.

Savo interneto puslapyje ji rašo: “mano tikslas yra vizualizuoti mano prisiminimus, kurie yra susiję su šiais objektais (knygomis). “Specialiai šiam projektui ji padarė knygų lentyną, pritaikyta būtent jos turimoms knygoms.

Įkvėpta I.Vaverkos pavyzdžio, paminėsiu tris knygas, kurios kelia man gražius prisiminimus.

  • R.Schneider knyga “Miego brolis” man visada primena mano nuostabiuosius klasiokus. Kai tik ji buvo išleista, pasklido kalbos, kad tai magiška knyga, tad didelė dalis klasiokų užrašė ją kalėdinių norų sąrašuose (lapeliai su tais noras kabėjo auklėtojos kabinete), o per žiemos atostogas ją daugelis perskaitė. Grižę į mokyklą dalinomės įspūdžiais ir pasakojom, kaip skaitydami ją klausėmės vargonų muzikos. Knyga man visada primena tai, kad mums rūpėjo ne kokie madingi rūbai, ne akių šešėliai, o knygų skaitymas ir mokymasis iki paryčių.Primena, kaip mes garsiai juokdavomės autobusuose, kaip mes sėdėdavom ant seno parketo mokyklos koridoriuose, kaip rašydavom nesibaigiančius kontrolinius ir kaip gerai jausdavomės po paskutinės politologijos pamokos penktadieniais.
  • J.R.R. Tolkien “Žiedų valdovą” perskaičiau todėl, kad buvau kaip tik pradėjusi draugausti su savo vyru, o jis skaitė labai daug fantasy ir sci-fi knygų. Perskaičiau visas tris dalis, kad po to galėtume kartu apie jas kalbėtis. Jis man parekomendavo “Žiedų valdovą”, o aš jam- A.Baricco “Šilką”. Kai pagalvoji gerai, tai labai jau ne lygios rekomendacijos buvo: juk “Šilkas” yra plonytė knyga, o “Žiedų valdovo” – net trys tomai.  🙂
  • J.Fowles “Magą” antrą kartą skaičiau atostogaudama Graikijoje, nes knygos veiksmas būtent ten ir vyksta. Vos tik pažiūriu į knygą, prisimenu mėlynus saulės skėčius, Myrtos paplūdimį, svirplius, įdegusios odos kvapą ir knygų krūvą prie baseino krašto.

Parašykit ir jūs prisiminimus, kuriuos kelia knygos.

K.Ž.G

Provincija?

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Žurnale “Vi läser” (“Skaitome”) perskaičiau vieną straipsnį, (autorė-Josefin Olevik , reportažo fotografė-Ylva Sundgren)nuo kurio taip gera ir šviesu pasidarė, tai norėčiau jį jums čia labai trumpai perpasakoti.

Bingsjö kaimas- Švedijos Dalarnos regione. Kaime- 72 gyventojai, 14  iš jų (20%) dalyvauja skaitymo ratelyje. Ratelyje- 13 moterų, kurių amžius nuo 59 iki 79 metų ir vienas vyras, kuriam 55-eri. Į skaitymo ratelį gyventojus sukvietė Siv, kuri buvo neseniai atsikrausčiusi į Bingsjö. Margit pasakoja: “Anksčiau buvau skaičiusi tik knygą “Emilis iš Lionebergos”, kai skaičiau ją savo anūkams.Tad aš neturėjau patirties. Bet vistiek pradėjau skaityti ir skaitysiu iki tol, kol numirsiu” .

Svea- viena iš skaitymo ratelio dalyvių. Foto-Y.Sundgren

Kita ratelio dalyvė – Solveig visada daug skaitė, tačiau apie tai nekalbėjo: “Sėdėjimas su knyga visuomet buvo laikomas tingėjimo viršūne. (…) Jei turiu gerą knygą einu gultis aštuntą valandą.”

Kaip man gražu tokius straipsnius skaityti!  🙂 Kaip būtų gerai, jei daugiau tokių skaitymo ratelių būtų tiek Švedijoj, tiek Lietuvoj, tiek likusiame pasaulyje. Ar ne? Gal tai šiek tiek pataisytų liūdną lietuvišką statistiką?

Solveig gulasi anksti, kad galėtų skaityti. Foto Y.Sundgern

Juk Lietuvoje vykdyto sociologinio tyrimo “Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai” ataskaitoje teigiama: ” Pensinio amžiaus respondentai skaito mažiausia, nors turi tam daugiausia laiko ir net lėšų stokos galimybė šios tendencijos pilnai neapaiškina, nes galima knygų įsigyti viešosiose bibliotekose”

K.Ž.G

Rašytoja

~ kzL ~ 8 Comments

Vaikystėje aš buvau žurnalistė ir rašytoja. Taip, taip, leidau ranka rašytą laikraštį, kurio pavadinimo dabar jau nebeatsimenu, ir kurio vienintelė skaitytoja buvau aš pati :). Ir rašiau knygą.

Šiam tikslui buvo garbingai paskirtas pusstoris languotas sąsiuvinis, nes romanas ar apsakymas turėjo būti kaip galima ilgesnis. O knyga vadinosi – kaip gi kitaip, žinoma,”Kosmoso istorijos”. Na, tuo metu man labai patikdavo fantastikos knygos ir pilna galva buvo visokių fantastinių istorijų. Atsimenu, kaip ne tik skaitydavau visas įmanomas tokio pobūdžio knygas (o jų tarybiniais laikais nebuvo perdaugiausia), bet ir viena keliaudavau į kino teatrą žiūrėti kokio „kosminio“ filmo. Neatsimenu, kodėl į filmus eidavau viena, bet tai man visai netrukdė, o ir dabartiniais laikais nematau problemos į filmą nueiti viena. Na jau tikrai nežadu prarasti filmo žiūrėjimo malonumo, jei nerandu kompanijos! Iki šiol man įstrigę kažkokio filmo dangus su dviem mėnuliais ir kažkokios lakiojo smėlio duobės, kurios įtraukdavo kosmonautus :).

Tiesa slypi anapus

Neturėjau, aišku, jokio plano, kokia bus mano knyga, žinojau tik, kad bus fantastinė ir ilga :). Kiek atsimenu, pasakojimas prasidėjo tuo, kad kažkokia gudrių vaikų grupelė atskrido į kažkokią planetą, kur stebisi visokiais keistais gyvūnais. Vienas iš jų buvo „kojakojakojakojis“ – kažkas turintis daug kojų :). Dar turiu išsaugojus tuos penkiolika ar trupinuką daugiau (su kokiu pasimėgavimu versdavau naują sąsiuvino lapą ir užrašydavau puslapio numerį vaizduodamasi tos istorijos ilgumą :)) ilgų puslapių savo knygos, tik, aišku, dabar negaliu prisiminti, kur „saugiai“ esu juos paslėpusi.

Gal ir tu esi parašęs (-iusi) knygą? O gal rašai?

Mielai sugraužtume :).

|Rašytoja maža Žiurkytė|

Apie snobiškumą, depresiją ir statusą

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Vieną vasarą nusprendžiau universitete pasimokyti ko nors papildomai ir savo laimei radau kursą, kuris vadinosi “Populiarioji literatūra”. Įsivaizduokit- visą vasarą skaitai knygas, kartais nueini į seminarą, kur su kitais skaitymą mėgstančiais žmonėm  diskutuoji tai, ką perskaitei, po to eini prie jūros ir vėl skaitai. Po to nusiperki ledų ir vėl skaitai. Ne vasara, o svajonė. O jei kas paklausia, tai rimtu veidu sakai, kad mokaisi, ir visiems tai padaro neišdildomą įspūdį, kad vasarą savo noru mokaisi papildomai. Cha! O kad jie žinotų, kad tai buvo ne mokslas, o grynas džiaugsmas.

Vienas dalykas, ko šitas kursas mane išmokė, tai nustoti žiūrėti į literatūrą snobiškai (arba bent jau bandyti tai daryti). Seniau pasimaivydavau, akimis pavartydavau, kai kas nors skaitydavo kokį meilės romaną, o dabar taip nebedarau (arba darau ne taip dažnai), nes manau, jog svarbu skaityti. Jog skaitome tai, ko tuo metu gyvenime reikia. Juk ir “lengvoji” literatūra suteikia džiaugsmo, o tai ir yra svarbiausia. Viena mano draugė,  šiaip skaito tikrai daug, bet kai jai buvo diagnozuota depresija, ji nesugebėjo net laikraščių paskaityti. Vėliau, kai būklė pradėjo gerėti, ji nusprendė, kad laikas pabandyti skaityti. Pradėjo ji nuo tų meilės romanų apie gydytojus (nes būtent tos serijos knygų buvo galima rasti prie kasos jos maisto parduotuvėje). Lėtai, po truputį ji perskaitė pirmąją, po to perskaitė dar tokią pat, o vėliau jau galėjo imtis sudėtingesnių knygų, o ne vien tų apie raumeningus įdegusius rudaakius gydytojus. 😉

Göteborg knygų mugės metu buvo vykdoma apklausa, kurios metu respondentų buvo klausiama, kokio knygų žanro skaitymas suteikia didžiausią statusą?

Mano mylimoji Bridget Jones yra tiesiog apsėsta savipagalbos knygų skaitymo manijos

Atsakymai pasiskirstė taip:

1. Nobelio literatūros premijos laimėtojai  34,3%
2. Užsienietiški romanus originalo kalba  25,2%
3. Klasika 16,2%
4. Lyrika 10,9%
5. Memuarai ir biografijos 7,5%
6. Detektyvai 2,5%

7. Populiarusis mokslas 2,5%
8. Fantasy & Science Fiction 0,3%
9. Vadybos knygos 0,3%
10. Savipagalbos knygos 0,3%

Prisipažįstu, kad turiu tokių šiokių prietarų apie sci-fi, fantasy ir savipagalbos knygas, juo labiau, kad pasirodo, jog pastarosios gali labiau pakenkti nei padėti, tad tikėdamasi atsikratyti prietarų šią savaitę skaitau sci-fi knygą.

O ką jūs galvojat apie knygų statusą?

K.Ž.G

Apie fėją su mėlyna berete

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Aš manau, jog tai stebuklas, kad literatūros programa mokykloje “neatmušė” man noro skaityti. O sąlygos tam buvo sudarytos puikios. Buvau priversta skaityti Donelaitį, Daukšą, Žemaitę, Pošką, Valančių, Stanevičių, ir pamenu tą jausmą, kai REIKIA skaityti, o ne kai NORISI. Na, niekaip negalėjau įžvelgti kažkokio ypatingumo tuose nesibaigiančiuose agrariniuose gamtos aprašymuose. Gerai, kad iškenčiau iki XXa. pirmos pusės lietuvių literatūros ir užsienio rašytojų kūrinių.

Gerai, kad turėjau literatūros mokytoją (gramatika jai kaip ir daugeliui mūsų keldavo nuobodulį), kuri išmokė, kaip reikia skaityti knygas ir ko jose galima rasti. Be to, ji dar mums duodavo gražių gyvenimiškų pamokų. Ji kalbėdavo apie putlias naujagimių rankutes, apie tai, kaip ruošiant vakarienę jos vyras paliečią ranką, apie meilę, apie rudenį Skulptūrų parke.

Kiekvieno žmogaus gyvenime turėtų būti bent po vieną literatūrinę fėją

Aš labiausiai jai esu dėkinga už vieną ypatingą pamoką. Pačią gražiausią pamoką mano gyvenime.

Nors buvo šeštadienis, vyko pamokos, nes reikėjo “atidirbinėti”. Kaip šiandien pamenu : saulė už lango,  nuo senojo pašto rūmų pusės girdėjosi varpų skambėjimas, o ji mums visiems garsiai skaitė Achmatovą.

Pakylėta keturiasdešimt penkių minučių akimirka.

„Сжала руки под тёмной вуалью…

“Отчего ты сегодня бледна?”

Nieko daugiau, tik Achmatovos eilės. Tik achmatoviskas išdidumas ir stoiškumas visas keturiasdešimt penkias minutes.

Я не любви твоей прошу.

Она теперь в надежном месте.“

Ir

А ты думал – я тоже такая,
Что можно забыть меня,

Nežinau, kodėl man taip įstrigo jos eilėraščiai, jos savos vertės pajutimas ir savitvarda. Savo draugėms švedėms, kurios niekada negirdėjusios apie Achmatovą, grubiai verčiu jos eilėraščius, kad ir jos suprastų. Taip jau atsitiko, kad ta šeštadieninė literatūros pamoka yra pats gražiausias mano mokyklos prisiminimas.

Tikiuosi, kad mokytoja skaito Achmatovą kiekvienais metais. Ir dėkoju jai. Ne tik už Achmatovą, bet ir už meilę literatūrai.

O kokios buvo jūsiškės literatūros mokytojos?

K.Ž.G

Išrinkime metų knygą – ne skaitydami, balsuodami

~ kzL ~ 5 Comments

Paskutiniu metu gan dažnia tenka girdėti per LTV raginimus įlįsti į LRT interneto puslapį ir balsuoti už metų knygą. Ar gali būti keisčiau (kvailiau?)? Tereikia tik įlįst ir nubalsuoti – skaityti – nereikia. Hmm. Įlindau ir nubalsavau: už vaikišką knygą –  pagal gražiausią viršelį, už paauglišką – pagal knygos aprašymą, už suaugėlišką – pagal norą perskaityt. Nė vienos iš pristatytų tų knygų nesu skaičiusi. Nesakau, kad nenoriu, tiesiog dar neskaičiau ir tiek. Knygas konkursui atrinko kažkokie ekspertai. Gaila man tų ekspertų, tikriausiai nelabai yra iš ko rinkti. Kiek pas mus per metus neverstinių knygų yra išleidžiama, net leidyklos skundžiasi, kad lietuviškų autorių knygų pasiūla gerokai atsilieka nuo paklausos.

Kai  rašiau Post’ą apie Kate Morton, viename jos interviu perskaičiau: “It’s a very Australian thing to be big overseas and not so much here, but Australia is only a small market. We don’t have the book culture of England and the shows that promote books”. Aha, maža rinka su 22 milijonais gyventojų ir tikriausiai  septynis kartus daugiau rašytojų nei pas mus! Ten ekspertų tikriausiai nereiktų gailėti, nors jie tikriausiai savęs gaili žiūrėdami į kokią Didžiosios Britanijos arba JAVų knygų rinką :).

Taigi, ko vertas šitas balsavimas? Ar jis tikrai išrinks metų knygą? O gal populiariausią rašytoją, kuris turi daugiausia pažįstamų, galinčių įlįsti į internetą? Koks gudruolis autorius gali pasiimti savo draugų elektroninio pašto adresų sąrašą ir už save pabalsuoti, na, nes neblogai būtų gauti piniginę premiją, kai honorarai už knygas, įsivaizduoju, juokingi. Taigi lieka klausimas – kaip iš tikro išrinkti Metų knygą?

Beje, vis dėlto užeikit į LRT puslapį ir jeigu nuspręsit sąžiningai nebalsuoti (nes nesi skaitęs nė vienos knygos), tai bent paklausyk interviu su pretenduojančių knygų autoriais. Tiesa, ne visi interviu atsidaro, bet paklausyti, kaip anksti ryte iš lovos išverstas Marius Jonutis “rimtai” atsakinėja į rimtus kritikės klausimus, tikrai verta :). O po perklausos jau ir balsuoti galite, nes tikrai apie pretenduojančias knygas žinosit daugiau nei eilinis internautas – balsuotojas.

|Balsuojanti žiurkytė|

Mėgstamiausios knygų vietos 2

~ kzL ~ 8 Comments

Knygynai yra viena nuostabiausių vietų mūsų žemėj 🙂 Tikrai! Tikrai! Tikrai! Tas jausmas mane lydi nuo pat vaikystės, kai važiuodama į šokių repeticijas, specialiai išlipdavau ankščiau nei reikia, t.y. stotelėje “Vaikų pasaulis“, ir kulniuodavau į raudonų plytų pasatate įsikūrusį knygyną (garantuoju, kad Giedrė jį atsimena). Dažniausiai nieko nepirkdavau, nes geros knygos gi buvo deficitas, kaip ir kalendoriukai bei kiti niekučiai, bet vis tiek patikdavo ten pasisukioti.

Kai Giedrė parašė, kad jos mylimiausia biblioteka yra Nidoje, tai prisiminiau vienas savo vasaros atostogas tam mieste ir kaip aš kulniuodavau į netoli poilso namų buvusį Nidos knygyną. Jei tik būčiau žinojus, kad poilsiautojai gali skolintis knygas bibiotekoje, tikriausiai net prie jūros nebūčiau norėjus eit! Gal net būčiau kokiu penkmečiu anksčiau sutikusi ten besisukiojančią savo būsimą klasiokę? Žodžiu, pinigėlių per daugiausiai neturėdavau, atsimenu, bandydavau surasti man patinkančią knygą už įkandamą kainą. Juokingiausia, kad į tą knygyną eidavau bent porą kartų per dieną, na, kas gali žinoti, gal kokių naujų knygų atvežė :)! Kad nebūčiau labai jau įtartina lankytoja, tai, atsimenu, nusipirkdavau tokį loterijos bilietuką su metalu apkaustyta skylute, berods už 50 kapeikų, o gal 25, gal atsimenat?

Galiausiai besibaigiant atostogoms nusipirkau kažkokią knygą apie astronomiją :). Na, nebuvo ji tokia įdomi, kaip ta labai labai mėgstama J. Levitano „Apie žvaigždes ir planetas“, kuria taip žavėjaus ir taip norėjau, kad net galvojau pavogti iš mokyklos bibliotekos 😀 (aišku, nepavogiau).

Visagalis internetas! Šiandien prisiminiau tą knygą ir nusprendžiau patikrinti, ar tokia iš tikro egzistavo, ar tik prisisapnavo mano astronominėse svajonėse, ir, nepatikėsit, net radau nusipirkti! Su malonumu paskaitysiu savo kukuliams 🙂

|Astronomijos ir knygynų mylėtoja L|

Apie sniegą ir badą

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad knygos gali nukelti skaitytoją į visai kitus pasaulius, kur galioja kitokios taisyklės, kur žmonės gyvena ir kalba kitaip, kur įsimylėjėliai kariasi į balkonus, kad prisipažintų, jog myli,  kur visi nusikaltimai yra išaiškinami ir t.t.

Bet kartais šitas mūsiškis pasaulis gali sustiprinti pojūtį, kurį sukelia tam tikra knyga. Štai ,pavyzdžiui, šiandien važiavau į darbą, kai labai gražiai ir lėtai snigo. Ir skaičiau M. Fermine “Sniegas”. Ši knyga tai trumputis romanas, kurį galima spėti perskaityti dar neprivažiavus paskutinės stoties.Knyga primena ir P. Coelho “Alchemiką”, ir A. Baricco “Šilką”

Vaiskutėlis sniegas

Tarytum lieptas tarp

Tylos ir grožio

Sniego muzika

Žiemos svirplys

Grikšintis po tavo kojom

Pasisekė man šią žiemą su skaitomomis knygomis.

Skaitau P.Petterson knygoje “Vogti arklius” apie tai, kad daug prisnigo, ir Trond turi nusikasti sniegą, o po valandėlės pati turiu padaryti takelį sniege iki pašto dėžutės. Skaitau “Sniegą”, o lauke sninga sninga sninga.

Laukdama autobuso skaitau U.K.Le Guin knygą “The Left hand of Darkness” , kurioje rašoma apie planetą, kuri vadinasi Žiema, kurioje visada šalta, ir kur yra įprasta specialiu įrankiu pradaužyti ledo sluoksnį nuo gėrimo stiklinėje, o man pačiai šiame (neknyginiame) pasaulyje šąla kojų pirštų galiukai.

Kartais viskas taip gražiai susidėlioja, susilieja, kad, atrodo, jog būtent dabar skaitomai knygai šita valandėlė yra sukurta. Lyg ne pats, o kokia aukštesnioji jėga tą knygą tau išrinko. Lyg ponas Dievas pats ją tau i glėbį drėbtelėjo.

Bet kartais būna ir atvirkščiai: kai knyginis pasaulis  susiduria su neknyginiu, ir skaitymas būna beveik neįmanomas. Prieš pat Kalėdas buvau pradėjusi skaityti K.Hamsun “Badą”. Įsivaizduojat? Aptingusi nuo šventinio maisto, viena ranka laikau knygą, o kita-makaluoju saldainių dėžutėje ir bandau skaityti, kaip knygos herojus jau porą dienų nieko burnoj neturėjęs, kaip jam sukasi galva, ir kaip jam iš alkio prasideda haliucinacijos.

Atidėjau į šalį.

Ne saldainių dėžutę, o knygą.

K.Hamsun niekur nedings. Juk klasika.

K.Ž.G

Žinoma, kad esu skaičiusi Dostojevskį…

~ knyguziurkeG ~ 15 Comments

Beklaidžiodama internete radau 2007aisiais metais Didžiojoje Britanijoje darytą apklausą. Trečdalis apklaustųjų prisipažino, jog yra apsimetę, jog skaitė tam tikrą knygą, nors to iš tikrųjų nėra darę. Didžioji dalis apie tai melavo per pasimatymus, kad padarytų gerą įspūdį.

Kaipgi kaipgi? Žinoma žinoma! Perskaičiau jau pradinėse klasėse...

Knygų, kurias britai apsimeta skaitantys, dešimtukas:

1. The Lord of the Rings – J.R.R Tolkien

2. War and Peace – Leo Tolstoy

3. Wuthering Heights – Emily Bronte

4. Men are from Mars, Women are from Venus – John Gray

5. 1984 – George Orwell

6. Harry Potter and the Philosophers Stone – J.K Rowling

7. Great Expectations – Charles Dickens

8. Jane Eyre – Charlotte Bronte

9. The Da Vinci Code – Dan Brown

10.Diary of Anne Frank – Anne Frank

Prisipažįstu, kad ir aš esu apsimetusi, jog skaičiau knygas, kurių nesu skaičiusi, bet dažniausiai tai būna specializuota, su darbu susijusi literatūra. Vienas profesorius mūsų pokalbio metu gal dešimt kartų paminėjo vieną knygą ir kalbėjo apie ją taip, lyg ją perskaityti būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Aš pritariamai linkčiojau galva, nes labai nenorėjau pasirodyti, jog nesu tos knygos rankose turėjusi. Po to ją šiek tiek paskaitinėjau, bet man pasirodė, jog ji labai prasta, su man svetimomis teorijomis, tai per daug jos ir neskaičiau.

Dar esu apsimetusi, jog esu skaičiusi “Nusikaltimą ir bausmę”. Apsimečiau, nes vienas labai erzinantis kolega visiems aiškino, kad skaito Dostojevskį originalo kalba. Jis nežinojo, kas aš rusiškai moku kalbėti, tai aš jam kažkokią repliką apie pačią knygą rusiškai mestelėjau. Susinepatogino ir kalbą kitur nusuko. Taip ir nepadiskutavom Dostojevskio su juo… Abu mes tądien šiek tiek melavom 🙂

Na, kas dar išdrįs prisipažinti šitą mažą nuodėmę?

K.Ž.G

Literatūrinis dinamitas arba noriu Nobelio

~ kzL ~ 5 Comments
A. Nobelis

Vakar jau atsigulus į lovą niekaip negalėjau išjungti savo galvos kompiuterio. Ir kokios tik mintys nelenda į galvą! Ar normalios namų šeimininkės prieš miegą galvoja apie Nobelį, simpatišką mąslų barzdylą dėdulę? :)Taigis taigis kaipgis (žiurkele, ar tik ne iš Žemaitės šis posakis? :)), prie ko gi čia tas Nobelis? Tai va, pagalvojau, kad 2009 m. Nobelio taikos premija buvo įteikta Javų prezidentui Barakui Obamai, o tai nustebino daugelį protingų dėdžių ir tetų, namų šeimininkių ir kitų žmonių, nes natūraliai kilo klausimas “už ką gi???!!!”. Protingi žmonės pakomentavo, kad premija skirta už

“for his extraordinary efforts to strengthen international diplomacy and cooperation between peoples”.
Barakas Obama

Būtent juodai paryškintas žodis ir sukelia vilčių, kad galiu norėti Nobelio ir net teisėtai jį gauti! Tiesa, ne taikos, o, savaime suprantama, literatūros, be to, ne sau noriu, o žiurkelei Giedrei. Nes tikiu, kad ji savo urvelyje skrebena kokią nerealią knygą, kurios mes kada nors sulauksime. Ir kodėl gi žmogaus nepaskatinti, ir už pastangas, tikiu, ne mažesnes, nei p. Obamos, suteikti Nobelio literatūros premiją ir taip papildyti trumpą laureatų, susijusių su Lietuva, sąrašą arba pradėti naują, kuriame žiurkelė butų pirmoji  grynakraujė laureatė lietuvė:).

Visi nori Nobelio

Tik kad labai jau gviešiasi visi to Nobelio :). Įsivaizduojat, net spausdintu žodžiu dvi paauglės mergiotės viešai tai pareiškė!  O aš net skaičiau tą viešą jų pareiškimą prieš gerus ašuonerius metus ir džiaugiausi, kad tokios šaunios, jaunos ir įžūlios, ir nekuklios! Jei norite prisiminti paaulystę, paskaitykit, na,o jei nenorit, vis tiek paskaitykit, galėsit paburbėt ant jaunimo, o gal net geriau suprasti savo paauglius vaikus, jei jau tokių turite.

|Nobelio norėtoja nesavanaudiškais tikslais L|

„Sekantis!”

~ kzL ~ 29 Comments
...

Mano knygos stovi eilėse ir kantriai laukia, kada bus paimtos ir perskaitytos. Ta eilė yra viena iš priežaščių, kodėl mėgstu turėti savo knygą – dėl to tiek daug jų perku, ir dabar jau grūste grūdu į pergrūstas lentynas. Nemėgstu skolintų knygų (nors mano piniginė jas dievina), nes jos suardo mano šventą knygų eilę; jas reikia greitai perskaityti ir grąžinti, nes, neduok die, pamirši grąžint, apliesi kompotu, sugrauš skaitymo manjakė žiurkė, apkakos papūgėlė ir t.t. Tos knygos eilėje stumdosi kaip bobutės turguje arba trolike, ir man priėjus prie lentynos rėkia nesavu balsu: „Aš! Aš! Aš! Mane! Maneee!“

Aš nežinau, kaip aš išsirenku knygą, kurią skaitysiu. Jei neturiu skolintų knygų, tai atsistoju prie lentynos ir klaidžioju nuo vienos prie kitos ir ta, kurią išsirenku dar nebūtinai bus perkaityta. Šviežiai iš knygyno nupirkta knyga gali būti pradėta skaityti mašinų stovėjimo aikštelėje prie knygyno arba pačiam knygyne, bet gali būti padėta, t.y. įgrūsta į lentyną, ir piktai burbėdama atsidurti privalomo per pensiją perskaityti sąrašo gale.

Kaip tu nusprendi, kuri bus „sekanti“?

|ŽL|

Iš taško A į tašką B

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Aš skaitau važiuodama į darbą, skaitau važiuodama namo. Mano darbovietė – ne tame pačiame mieste, kur aš gyvenu. Tiesa, kelias neilgas, o kelionė tikrai pakankamai patogi. Ypač jei palyginčiau su savo kelionėmis iš standartinio miesto miegamojo rajono į gimnaziją miesto centre kiekvieną rytą pilnuose autobusuose.

Geltonuosiuose "Ikarus" autobusuose, oi, kaip nedaug knygų perskatyta!

Iki šiol puikiai pamenu visus piktus dėdžius ir burbančias tetules, kuriems užkliūdavo mūsų kuprinių dydis, mūsų kvatojimas, istorijos datų kartojimas ir namų darbų aptarimas. Kartais išgirsdavom, kad nėra čia ko autobusu važinėtis į mokyklą, reikia eiti į mokyklą savo rajone, nėra čia ko vietos autobuse užimti. Ir kokia laimė būdavo, jei atsirasdavo laisva vietelė! Tada viena mūsų atsisėsdavo, o likusios sudėdavo jai savo sunkiąsias kuprines ant kelių.

Kaip darosi labai aišku iš aprašymo- ta kelionė į gimnaziją buvo žiauriai nepalanki skaitymui. Grįžtant namo prieš prasidedant piko valandoms dar galėjai išsitraukti knygą, bet ryte tai būdavo neįmanoma.

Šiandien kaip tik prisiminiau tas mūsų keliones. Prisiminiau, nes pagalvojau, kaip lengva skaityti mano kelionės i darbą metu. Iš pradžių- 15 minučių šiltame autobuse, kur visada yra vietos atsisėsti, kur langai nėra apšarmoję ir nereikia juose pratrinti mažo langelio, kad žinotum, kada reikės išlipti. Po to- persėdu į traukinį ir skaitau maždaug 25 minutes. Taigi, per dieną susidaro visa valanda skaitymui (jei koks kolega neatsisėda šalia, ar koks studentas nepradeda kamantinėt, ar jau ištaisiau egzaminą).

Labai smagu, kad daug kas skaito kelionėje. Traukinyje beveik visada netoliese sėdi bibliotekininkė ir iš medžiaginio maišelio su Göteborg’o knygų mugės emblema traukia savo knygas. Šiandien netoliese sėdėjo kokia 16metė mergina ir skaitė “Twilight”. O autobuse vyras, sėdėjęs priešais, skaitė S.Larsson “Men who hate women”.

Skaitantieji kelionėje nesikalba. Tai būtų tarsi maža nuodemė trukdyti kitą skaitytoją- na, tiesiai to niekas nesako, bet yra tokia nerašyta taisyklė. Bet yra viena išimtis! Kai susitinka du skaitytojai ir jie skaito tą pačią knygą. Pirmasis, tai pastebėjęs, pasuka savąją knyga taip, kad antrasis pamatytų. Ir tada abu vienas kitam nežymiai nusišypso.  Knygos riša žmones. Nors ir trumpai sekundei rytiniame traukinyje.

Ateinančią vasarą mano darbovietė persikels į tą patį miestą, kur gyvenu aš, tad nebeteks man į darbą važiuoti traukiniais, ir skaitymas keliaujant į darbą gerokai sutrumpės. Pasiilgsiu to jausmo, kai įlipi į traukinį ir rankinėje makaluoji ranka, kad atrastum knygą. Pasiilgsiu bibliotekininkės su medžiaginiu maišeliu ir garso, sklindančio nuo traukinio bėgių, kai verti puslapį po puslapio ir bandai suspėti perskaityti puslapį prieš traukiniui sustojant stotyje.

O kaip jūs skaitote kelionėse?

K.Ž.G

Kaip atskirti gerą knygą?

~ kzL ~ 9 Comments
Nuotrauka iš Wikipedia

Hmm… Parašiau ir iš karto kilo klausimas, kas yra ta gera knyga? Ar tokia, kuri apdovanota kokia nors premija (kartais atrodo, kad jų užsispyrusiai neduoda tam tikriems rašytojams), o gal tokia, kurią skaitydamas vis pamiršti, apie ką skaitai ir turi grįžti ir skaityti pastraipą iš pradžių, nes prasvajojai kokią sunkią – svarbią mintį? O gal tokia, kuri patinka milijonams? Ar tokia, kur suprantama ir įvertinama vienetų? Kaip Jums atrodo?

Pagal žemiau pacituosimą (ojei, kas čia per žodis! ar iš vis galima tokia forma ar čia kaip žymusis “musyse” :D) citatą iš The Economist (citatą radau čia) – kuo mažesnis knygos skaitytojų ratas, tuo knyga geresnė, vertingesnė. Ar aš kažką vėl ne taip suvarčiau?

“Dauguma žmonių, kurie skaito bestselerius, neskaito kitokių knygų. O mažiau žinomų knygų skaitytojų auditoriją dažniausiai sudaro priešingi – daug skaitantys – žmonės. Tai reiškia, kad mažiausiai populiarias knygas vertina labiausiai apsiskaitę žmonės, o bestselerius – kurie ne itin nusimano literatūroje. Amerikietis, kuris per šiuos metus perskaitė vieną knygą, greičiausiai skaitė Dano Browno “The Lost Symbol”. Ir greičiausiai ji jam patiko.”

Žiurkytė

Sekite paskui baltąjį triušį!

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

1832 ųjų sausio 27ą dieną gimė Lewis Carroll. Tas pats, kuris parašė “Alisą stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje”.

Prieš keletą metų man užėjo TOKIA Alisos manija, kad net sunku pačiai suprasti. Tiesiog Alisa Stebuklų šalyje yra puiki metafora mano pirmiesiems metams doktorantūroj: viskas atrodė keista,retas sugebėjo man paaiškinti kai kurias nesuprantamas taisykles, ir daugelis įvykių ir žmonių atrodė tarsi iš stebuklų pasaulio. Garbės žodis, vienas profesorius buvo tikra Češyro katino kopija, o kolega doktorantas- baltasis triušis – toks visada tik pro šalį prabėgantis (“Neturiu laiko su jumis kalbėtis- RAŠAU DISERTACIJĄ”),  “pasikėlęs” ir bandantis sudaryti labai svarbaus triušio… , oi atleiskite, doktoranto įspūdį.

Mano darbo kabinete kabo paveikslas vaizduojantis Alisą bandančią atidaryti mažas duris, mano kompiuteris yra pavadintas “Wonderland”, namuose yra net keletas knygos leidimų, o į vieną konferencijai rašytą mokslinį straipsnį esu įrašiusi L.Carroll knygos citatą. Tiesiog man ta knyga pasidarė labai svarbi, nes ji primena man vieną labai svarbų dalyką, kurį visiems būtina prisiminti. Tuoj pasakysiu kokį.

Ar prisimenat pirmąjį skyrių? Alisa nuobodžiauja, nes knyga neįdomi, be paveikslėlių. Ir staiga ji pamato triušį, vilkintį liemenę, o liemenės kišenėje nešiojantį laikrodį ir dejuojantį “Oh dear! Oh dear! I shall be too late!”. Alisa nustemba. Triušis su laikrodžiu? Su kišene? Ir beprotiško smalsumo vedama seka paskui triušį.

Štai būtent todėl ir kabinu paveikslus iš knygos darbo kabinete, todėl ir skaitau knygą eilinį kartą- kad prisiminčiau, jog reikia smalsauti, jog reikia pastebėti keistus dalykus, jog tiesiog negalima pro akis praleisti kalbančių baltų triušių, jog nepriprasčiau prie stebuklų ir nemanyčiau, jog triušių liemenės su kišene ir laikrodžiai yra paprastas dalykas.

Jog nepamirščiau, jog reikia sekti paskui baltąjį triušį.

O tikroji Alisa man – ta iš J.Tenniel (jis iliustravo pirmąjį leidimą) iliustracijų, o ne iš Disney filmo. Na dar ir tarybinių laikų animacinio filmuko Alisa man visai nieko. Ar prisimenat?

O dabar aš labai laukiu kovo, nes tada – Tim Burton (to paties, kuris režísavo “Edvardą žirkliarankį” , “Big Fish” ir kt. filmus) režisuoto filmo “Alisa Stebuklų šalyje” premjera. Vaidina Johnny Depp, Mia Wasikowska, Helena Bonham Carter ir Alan Rickman. Ekranizacijos anonsą galima pamatyti čia.

Aš vos tik jį pažiūriu, iškart užsinoriu ryškiaspalvių karamelių (po vieną už kiekvieno skruosto) ir cukraus vatos debesies.

K.Ž.G.

Knygų sostinė

~ kzL ~ 3 Comments

Vilnius ir Kaunas bandys tapti pasaulo knygų sostine. Šį titulą (ne pinigus) skiria UNESCO miestui, kuris paruošia geriausia programą skaitymo skatinimui. Titulas pradėtas teikti 2001 metais, o nuo to laiko knygų sostinėmis tapo Madridas, Turinas, Bogota, Amsterdamas, Beirutas, Liubijana ir kt.

Man tai džiugi naujiena, nors kultūros ministras ir ironizuoja šiek tiek. Prilyginti knygas ir kultūra vamzdžiams… na kaip čia pasakius – mažiausiai nesolidu.  Ir niekaip neįsivaizduočiau Švedijos kultūros ministrės taip juokaujant. Aš gal tiesiog praradau humoro jausmą, bet knygos man – šventas reikalas.

K.Ž.G