Category: Tinka atostogoms

Placebas

~ kzL ~ Leave a comment

Jurgą Ivanauskaitę skaičiau mokyklos laikais – pirmąsias kultines, o paskui jos paskutines knygas, kažkaip krūva knygų liko neskaityta. Vis sunku senesnes knygas įkišt į eilę (net pagalvojau, kad bus mano 2024 metų tikslas – pradėt traukt senas knygas iš lentynos) – pastebėjau, kad pats geriausias būdas tokias perskaityt – skaityti knygų klube.

Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo – knyga atlaikė laiko išbandymą (praėjo jau dvidešimt metų nuo pirmo leidimo) ir, kai buvo išleista, tikrai turėjo būti apskritai wow (ir kaip tada neskaičiau, nesuprantu niekaip). Iš vienos pusės knibždėjo mintis – žmonės nesikeičia, o iš kitos – negi taip nesikeičia!!! Kaip visais laikais, pilna lengvatikių, šiaip kvailių, kuriais manipuliuoja periodiškai vis naujai nušvintantys gelbėtojai, “elitas” kliaujasi tualetinio popieriaus užkalbėtojais, o galvose verda sąmokslo teorijos. Labai įdomiai sutapo, kad iš eilės skaitytos Manto Adomėno “Moneta ir Labirintas” bei Jurgos Ivanauskaitės “Placebas”, knygos su dvidešimt metų distancija kalba apie žmonių manipuliavimą per ezoteriką, būrėjus, ekstraseansus ir šiaip tokį nematomą pogrindinį pasaulį, per kurį paslaptingai veikiami ir valdomi žmonės.

Su pačia knyga tai visaip sekės. Vietomis labai traukė skaityt, o vietomis buvo nuobodu. Man tikriausiai būtų užtekę Julijos, jos katės (be konkurencijos fainiausios personažės) ir Vilniaus, na, gal dar brolių, Julija apskritai galėtų plūduriuot bardo, o katė perdavinėt signalus tarp dviejų pasaulių, ir murkčiau sau patenkinta. Didysis Placebo agentas galėjo ir glausčiau filosofuot, o žurnalistės lakstymai paskui diedą irgi buvo meh, buvo gal galima ir be jų, na, bet gal toks sumanymas, ką aš čia.

Skaitant pasijautė, kaip, nors ir negreit, bet pagaliau laisvėja kalba (absurdas, aišku čia džiaugtis tuo, kas turėtų būt savaime suprantama) – knygoje kai kurie nelabai kultūringi personažai labai jau kultūringai ir litaratūriškai kalba. Ankščiau tikriausiai net nebūtų užkliuvę, o dabar jau kliūva, ačiū protingiema ir drąsiems žmonėms, kad knygų veikėjai pagaliau gali kalbėti ir keiktis kaip žmonės.

Rašytojai ir meilužiai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, Elizabeth Strout gal ir nuostabi knyga, na, o man – visiškai normali, smagi knyga. Gerai sukalta, lengvai skaitosi, nesukelia akių vartymo – pati tikriausia poilsinė-atostoginė knyga. Na, ir šiaip įdomu paskaityti apie rašytojų, ypač pradedančių virtuvę. Baisokoka ji, man ypač baisu, kai JAV gyvenantys žmonės neturi / neįperka /dar kaip nors “ne” sveikatos draudimo, atidirbinėja savo kosminio dydžio paskolas už mokslus, arba kaip visokie draugai ir pažįstami išnuomoja tokiems rašantiems nabagams, kurie net valgyt neturi už ką, savo šiltnamius, šuns būdas ar dar kokią negyvenamą vietą. Nieko nemokamo, nebent kolos refill.

Na, ir kaip tokiose knygose tikriausiai privaloma – aplink pagrindinę veikėją būtinai sukiojasi koks vienas ar du gerbėjai ir jai niekaip nepavyksta nuspręst, kurio jai reikia (arba nereikia). Bet šioj vietoj negaliu labai prie romantinės linijos kabinėtis, Keisė suvokia ir vieno, ir kito pliusus ir minusus, ir tikrąja žodžio prasme galiausiai žiūri savęs (aleliuja).

Rekomenduoju, kai esat pavargę, brausinimo nuotaikos ir pajėgumų, neturint didelių lūkesčių, smagiai praleisi porą vakarų.

______________________________________

Už knygą dėkoju BALTO.

Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kažko lengvo, paprasto, bet nebanalaus, tai su Baba Segi (kuris, beje, vyras o ne šiaip alia Baba Dunja) pataikiau į dešimtuką. Jau įpusėjus knygą, į galvą šovė mintis, kad čia yra nigerietiška tylos istorija – taip nesikalbančių ir nuo vienas kito šviesmečiais nutolusių šeiminykščių tikrai reikia gerai paieškoti. Bet viskas suprantama, kalbėtis nelabai yra apie ką, nes bet kokia neteisinga užuomina sugriautų Baba Segi suręstą kortų namelį, kurį ištikimai saugo jo žmonos. Kiekvienai jų gyvenimas Babos Segi iliuzijoje yra geriau nei realus pasaulis, nė vienai nepagailėjęs išbandymų. Taigi, svarbiausia – stogas virš galvos ir maistas vaikų burnose, ir už tai bus kovojama nagais ir ragais.

Į aiškiai nusistovėjusį pasaulį įsiveržia ketvirtoji Baba Segi žmona Bolanlė. Išsilavinusia moterimi baisulingai didžiuojasi vyras, o štai žmonoms – kaip šuniui penkta koja – kad ir kaip draugintųsi Bolanlė, niekam neleidžiama parodyti jokio prielankumo. Bolanlei niekaip nepastojant, jau ima atrodyti, kad bergždžioji žmona bus pavaryta šalin ir namuose vėl viskas bus po senovei, na, bet tada tai būtų eilinė poligaminės šeimynos istorija. O nėra.

Be siužetinės linijos įdomu skaityti apie tai, kaip ir apie ką sukasi pasaulis Nigerijoje. Ne apie moteris tikrai. Kol nėra aiškių šiuolaikinio pasaulio ženklų, gali ir apsigauti, koks ten amžius ar koks dešimtmetis – jokio skirtumo. Ir visos tradicinės nesąmonės, kurias pasaulis yra sugalvojęs moteriai, prieš moterį – knygoje visa puokštė, tad pradžioje pasibaisėjus žmonų elgesiu, ne viskas taip juoda atrodo, kai paaiškėja kiekvienos jų istorija.

______________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Tylos istorija 2

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tai yra istorinis momentas, nes aš labai sąmoningai (ne tai, kad buvau pamiršus, kad skaičiau) antrą kartą (pirmoji apžvalga čia) perskaičiau tą pačią knygą, žinia, nelabai skaitau po du kartus. Visada bijau rizikuoti, ypač, jei knyga patiko, labiausiai bijau nusivilti. Iš tikro man labai norisi, kad ši knyga būtų skaitoma ir pastebėta, nes tikrai yra to verta ir, skaitydama ją pirmą kartą (2018 m,). buvau didžiai nustebus, kad nieko apie ją negirdėjau. Čia tikriausiai buvo pasekmė nusivylimo lietuvių autoriais. Dar šį kartą buvo smalsu skaityti knygą autorės, su kuria jau esu pažįstama, norėjosi išbandyti savo objektyvumą ir kaip reaguočiau į nepatikusius dalykus.

Mano laimei,reaguoti niekaip nereikėjo, knyga skaitėsi kuo puikiausiai. Niekas knygoje man nekliuvo, tikriausiai Akvilina visas man kliuvusias vietas išredagavo, svarbiausia, kad išredagavo tą veidą iš pirmo viršelio. (Beje, Akvilina mūsų knygu klube sakė, kad visokių komentarų (kaip kad šis) neskaito, tai ramiai galiu čia rašyt, ką noriu, nesvarbu, ar norėčiau įsiteikti ar ne.

Aišku, žavingiausias yra knygos pabaigos tvistas, ech, apverčia viską aukštyn kojom, net norisi vėl skaityti iš naujo su nauju žinojimu. O šiaip tai skaitant apima savotiškas liūdesys ir nenusakomas ilgesys daugybės nutylėtų istorijų, apie kurias jau nebėra ko paklausti. Kad ir dėl to labai keisto genų mikso, atkeliavusio iki manęs nežinomais keliais ir pritrenkusio, kad ne iš ten, iš kur labiausiai tikėjausi. Belieka vienintelė galimybė tas istorijas susikurti pačiai, sugalvoti visas nežinomas scenas su kažkada kalbėtais ar nutylėtais dialogais.

___________________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Mažasis draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Oho, kokiam žodžių klampumyne nardina savo skaitytoją Donna Tartt, kaip dvelkia drėgnu Misisipės karščiu iš kiekvieno puslapio ir karšta taip, kad naktim nesimiega nei vaikam, nei suaugusiems, nei tiems kas jau ne vaikai, bet dar ir nesuaugę. Septintojo dešimtmečio apšiurusiam, daiktais perkrautame name susitinkame dvi seseris – pusiau vaiduoklišką po namus slankiojančią gražuolę Alison ir pašėlusią, gudrią ir sojerišką nutrūktgalvę absoliučiai nerealią Henrietą, kuri buvo dar visai mažutė, kai šeimą ištiko laiką stingdanti tragedija – vyresnio broliuko tragiška žūtis namų kieme.

Po tragedijos, vaikų motina nugrimzta į savo gedulą, tėvas randa priežasčių nebegyventi su šeima, o mergaites praktiškai augina namų pagalbininkė Aida, tokia panaši į tarnaites iš Kathryn Stockett “The Help”. Matriarchato linijoje toliau rikiuojasi Edė, mergaičių senelė ir jos ekscentriškosios seserys, pačios tikriausios porcelianinės pietinių valstijų damos. Visos gyvena kaimynystėje netoli viena kitos, kiek vaiduokliškame miestelyje (man galvoje dėliojosi poklaikiai vaizdai iš serialo “True Ditective”), tad vietoje nenustygstančiai Henrietai patogu lakstyti nuo vienos prie kitos tetulės namų ir po trupinėlį lesioti meilę, šilumą ir dėmesį.

Brolio nužudymo aplinkybės taip ir neištiriamos, o mintis, kad žudikas vis dar laisvėje Henrietai tiesiog nepakeliama (ir klaiku). Ir niekas nenori ir nesiruošia nieko pasakoti. Teks smarkuolei Henrietai bandyti bent žodelį ištaukti iš tetulių ar sesers, galimos įvykio liudytojos, slapčiomis perskaityti visus įmanomus straipsnius ir pakalbinti visus įmanomus liudininkus, kurių žvilgsniai choru nebyliai šauks: “Kam tau reikia, mergaite?”

“Mažasis draugas” skaitosi kaip detektyvas ir net trileris – Henrieta ten ištisai eina peilio ašmenim ir balansuoja ant prarajos pakraščio – bet kartu tai ir nėrimas gilyn į tamsių emocijų ir absoliučios vaiko vienatvės pasaulį, į niekaip po tragedijos neatsigaunančios šeimos kasdienybę ir pastangas išlaikyti įvaizdį, su likimo valiai paliktais, savo jėgomis išsikapanoti bandančiais vaikais. Man ši knyga buvo visiškai personažų knyga, kur viskas tarsi plūduriuoja pusiau sustingusiam laike, kuriame nekvėpuodama bando išgyventi Henrieta, visa vos laikosi surišta voratinklio gijom ir pabyra vos ištikus kitai negandai. Ar ras Henrieta žudiką? Kur nuves ir į ką, visai ne vaikišką, išvirs jos detektyvinis žaidimas?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Pavydo ekspertas ir kitos istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Vienintelis dalykas, kuris šioje knygoje nepatiko, kad kiečiausias apsakymas yra pats pirmas. Perskaičius tokį kosminį iš karto tikiesi, kad visi kiti irgi bus tokie pat geri, o jie tiesiog geri, bet ne tiek, tad gaunasi toks ne visai pelnytas nusivylimas. Bet gal čia taip leidėjai šoka skaitytojų viliotinį, nežinau. Tai jei dar neskaitėt, sakyčiau, pasilikit pirmą apsakymą pabaigai, bus tookia vyšnia ant torto ir kiti apsakymai taip nenublanks, nes tikrai to nenusipelnė.

Labiausiai apsakymuose patiko tas blogio/evel prieskonis. Kažkoks kasdienybėje staiga išlindęs kokio nors personažo blogietiškumas, toks slidus, ne visai apčiuopamas, biškį toks, kuriam slaptai pritariama, nes kažkas jo “nusipelnė” būdamas šiknium ar panašiai. Taip gražiai sužonglitruoja Jo Nesbo, vienas malonumas skaityti. Ir labai faina, kad apsakymai, nes detektyve romane nusikaltėlio išaiškinimo intrigos gauni maždaug gauni vieną kartą, o čia net septynis. Nepraleiskit, labai rekomenduoju.

_____________________

Už knygą ačiū Baltoms lankoms.

Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą

~ kzL ~ Leave a comment

Užmačiau “Aukso žuvų” fb, kad šventosios Hildegardos Bingenietės diena yra rugsėjo 18 d. ir susigėdau, kad tiek ilgai tingiu aprašyti knygą. Aišku, galiu apsimest ir sakyt, kad nebuvo laiko, bet iš tikro tai niekaip normaliai nesugalvojau, kaip gražiai parašyti apie gražią knygą.

“Džiaugsmo virtuvė” pirmiausia yra labai labai graži knyga (knygos dizainas – Silvos Jankauskaitės, fotografijos – Gretos Juodžiukynaitės). Ją žiauriai malonu liesti, nes jos labai geras popierius ir fainas kvapas. Ir šiaip ji man skirta akiai paganyti ir paėmus paskaitinėti bet kokioj vietoj. Aš gal panašiai ir dariau – skaičiau šv. Hildegardos istoriją, o kadangi nesu didelė virtuvės mylėtoja, tai visus maisto patarimus tik permečiau akimis, labiau spoksojau į gražias iliustracijas.

Šią knygą skaičiau po Lauren Groff “Matrix“, kuri, žinia, apie tokią kietą vienuolę, kokia buvo ir šventoji Hildegarda, tai man šios abi moterys ir knygos susimaišė ir susiliejo, net sunku atskirti ir neprifantazuoti, kas buvo tikra, o kas prifantazuota, bet vienas labai bendras bruožas – abiejų knygų moterys buvo labai drąsios, labai protingos ir šviesmečiais aplenkusios savo laiką. Man net neįtikėtina atrodo, kokia plonyte linija vaikščiojo šventoji Hildegarda tuometiniame vyrų pasaulyje ir kokios neįprastos tiems laikams turėjo atrodyti visos jos vizijos ir idėjos. Be gero užtarėjo – tiesiu taikymu ant laužo.

Tai mano “Džiaugsmo virtuvė” pateko į gražiausių knygų lentyną (jei ateisit pas mane į svečius, tokios neieškokite, ji – virtuali, mano galvoje). Tai yra puiki dovana (padovanojau mamai, man atrodo, ir draugei – tikrai). Prašom nesijuokt, nes aš tiek knygų dovanoju, kad net padovanoju žmonėm tą pačią knygą du kartus, nes manau, kad jai/jam labai tiks ir patiks). Ši knyga amžina, niekada nepraras savo vertės ir grožio.

Ką veikia Japonija

~ kzL ~ Leave a comment

Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.

Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”

Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).

Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?

“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Piranezis

~ kzL ~ 2 Comments

“Piranezis” ilgokai užtruko eilėje, mano knygų draugės net pradėjo mane raginti greičiau imtis ją skaityti. Tų raginimų kiek prisibijau, nes paskui sukyla lūkesčiai ir tada jau bijausi didžių nusivylimų. Pirmiausia, aišku skaitytojui reiktų pasigooglint, kas per vienas tas Piranezis (Džovanis Batista Piranezis), o begoolinant pasimatys tokie grafikos darbai “Kalėjimai”, kurie tarsi duoda skaitytojui savotišką špargalkę knygos aplinkos įsivaizdavimui, o jau toliau visą knygos filmą kuri pats.

Knygos pradžioj mūsų herojus daug pasakoja apie savo aplinką, kambarius ir visokius juose vykstančius reikškinius, man net pasirodė, kad ten jau per daug visų tų pasakojimų, nieko ten nesupranti, ir jau buvau bepradėjus galvoti, kur čia visi tie įdomumai ir kiek čia galima paskui tą naivuolį sekioti po nesibaigiančias sales. “Naivuolis” tai didžiuliame pastate-labirinte klajojantis jaunas vyras – savotiškas robinzonas, kuris turi išgyventi keistame, nelabai žmogui pritaikytame pasaulyje, kur apatiniuose aukštuose tyvuliuoja jį maitinanti jūra ir kur ne kur galima užtikti kažkada čia gyvenusių žmonių pėdsakų. Paklaidinusi labirinte ir susukusi skaitytojui galvą bei davus keletą užuominų, autorė pradeda skaitytoją po truputį išvesti į “realybę”, o tada jau išsprogsta savo fanazija ir netikėtumais, kur telieki su mintim, kaip ji taip viską sugalvojo!

Sunku kažkaip papasakoti labai nesuspoilinus, nes bet kas spoilina, net jei pasakyčiau, ar buvo knygoje kitų žmonių, tad tik pridursiu, kad ši knyga yra geriausia medžiaga interpretacijoms ir diskusijoms – ką simbolizuoja pastatas-namas-labirintas, ką reiškia išėjimas ar vaikščiojimas į jį ir iš jo, prapuolimas jame ir sugebėjimas/ nesugebėjimas kontroliuoti tuos vaikčiojimus. Kosmosas toks, visiškai susuka galvą. Kažkaip net vėl norisi patirti tą patį efektą, tad pradedu dairytis į kitą autorės knygą, storulę “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”. Reikia kažkaip prastumdyti kitas knygas ir pagaliau perskaityti ir šią.

Labai rekomenduoju (nebent, jei negalite pakęsti “visokių fantazijų” ir skaitymų tarp eilučių). Iš tų knygų, kur pavydi visiems, kas dar neskaitė.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

“Man savo ruožtu atrodė, kad senovės žmonių išmintis negali imti ir tiesiog pranykti. Niekas neima ir tiesiog nepranyksta. Tai neįmanoma. Ją įsivaizdavau kaip iš mūsų pasaulio srūvančią, kažkur nutekančią energiją.”

Mane vadina Kalendorium

~ kzL ~ Leave a comment

Šviesi knyga. Primena Forestą Gampą ir “Šimtametį, kuris išlipo pro langą”. Pagrindinis veikėjas Oskaras – fenomenalios atminties, bet nebūtinai atsimena tai, ką reikia. Jis mažo miestelio keistuolis – visais laikais visi miesteliai tokius keistuolius turėjo, tik šiais laikais jie turi žinomas ar numanomas diagnozes. Oskarui nepatinka kalbėti su žmonėmis, bet su tais, su kuriais kalbasi – tai be užuolankų – tiesiai. Ne visiems tinka ir patinka. Bet draugų galima susirasti ir nekalbant, be to gi galima skambinti telefonu pagal senos telefonų knygos numerius arba rašyti laiškus knygų autoriams, prašant paaiškinti jų parašytas knygas. O meilei iš vis jokios diagnozės netrukdo.

Paprastą Oskaro kasdienybę ir jo įprastą dienotvarkę vis kas nors sujaukia – tai idėja įstegti labdaros valgyklą, tai pastatyti spektaklį. Kartais atrodo, kad tik tos kažkieno minties ir inciatyvos ir tetrūksta – paskui nebūtinai ir paties Oskaro reikia, kad tai, kas pradėta važiuotų. Atrodo, kad Oskaras savo miestelį išjudina, nenorėdamas per daug į save atkreipti dėmesį, tyliai keičia žmonių požiūrį į tykius, pamirštus ar savanoriškai atsiskyrusius kaimynus, kartais tik tiek ir tereikia – suburti visus kartu, pakalbinti, pakviesti. Skaudžiausia buvo skaityti apie prievartinį Oskaro gydymą – galime numanyti, kad tas “gydymas” buvo sovietmečiu ir ten labiau buvo paskutinių žmogiškumo apraiškų uždusinimas ir pažeminimas, dar didesnis negalią turinčių žmonių traumavimas.

Patiko knyga. Daviau paskui mamai skaityt, tai vis juokėsi ir juokėsi, vis turėjau klaust, iš kurios vietos juokiasi (labiausiai tikriausiai iš pasnekesiu su kunigu).. Nežinau dabar, kada pagrįš knyga, nes jau keliaus per visas kaimynes garantuotai. Tai va, imkit skaitykit ir mamoms paskui duokit paskaityt.

Gyvenimo raštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors knygos vertimas vietomis juokingas (knygoje chebrytė nuolatos sėdi smuklėse ir užeigose, kaip kokiam XIX amžiuje) ir tikrai netobulas, bet knyga-plyta gerai įsuko ir, nors, atrodo, kad skaičiau amžinybę – į tiek puslapių galima geras tris knygas sutalpinti – skaityti buvo smagu. Ši knyga iš tų variantų, kai sekioji veikėjams iš paskos, gal panašus jausmas buvo su R.Cusk knygom – ne tiek to veiksmo, kiek jausmo, stebėjimo, klausymo.

O kaip sukišti tokią istoriją į kelis paragrafus, tai nelabai žinau. Knyga šiaip tikriausiai turėtų patikti knygų mylėtojams (kitokie tokią plytą ir šiaip apeis per 100 m.), nes pagrindinė knygos figūra – Martinas Bergas yra knygų leidėjas, mažos leidyklos įkūrėjas. Ir kokiai knygų žiurkei neįdomu skaityti apie knygų leidybos užkulisius – sėkmingus ir nesėkmingus autorius, norą ir beveik neįmanomybę leisti tik labai geras ir vertingas knygas, amžiną lošimą, kuri knyga bus sėkminga, o kuri ne, ir t.t. Beje, ir pats Martinas per visą knygą rašo niekaip neparašomą romaną, skęsta savo rankraščiuose, užrašuose, lapeliuose, išsitraukia ir vėl slepia viską dėžėse.

Su Martinu keliaujam nuo pat jo vaikystės, paauglystės, kur prie jo gyvenimo prisijungia jo būsimas viso gyvenimo draugas Gustavas, o vėliau, filosofijos studijų metais – jo famme fatale, talentingoji ir protingoji, nepasiekiamoji ir nepagaunamoji Cecilija. Labai labai įdomus moters personažas su ypatingai ryškiu vidiniu konfliktu tarp šeimos, motinos, kūrėjos, mokslininkės. Taip paskendusios savo veiklose ir pasauliuose, kad net pražiūrinčios neatšaukiamus poelgius, leidžiančios į gyvenimą įsiveržti atsitiktinumams, neapsižiūrėjimams, kurie apverčia pasaulį aukštyn kojom, sujaukia gyvenimo kryptį. Toks jausmas, lyg pusiau sapne gyvenanti, lyg pati sau prieštara tarp racionalumo ir neracionalumo. Man tik kažkaip kiek gaila, kad galvoj neužsidarė Cecilijos ratas, autorė paliko atvirą, jei taip galima sakyt, personaž paveikslą – man taip knietėjo sužinoti, kodėl kodėl ji paliko šeimą ir dingo kaip į vandenį. Žinoma, autorė ten duoda visokias užuominas, bet man negana. Jos žingsnis labai drastiškas ir neįprastas ir norėjosi geriau suprasti priežastis, vos ne pratęsimo reikia laukt.

Ir šiaip patiko knygos trio – Martinas, Gustavas ir Cecilija, Gustavo mūza ir daugelio paveikslų personažė. Papildantys vienas kitą, pratęsiantys, apgaudinėjantys, nutylintys. Netikėtai taip. Būčiau galėjus ir toliau skaityt, dar kokį 200 puslapių. Gal ne visų jų ten reikia, bet va toks buvimas knygoje ištinka, kad atrodo tiesiog gali skaityt ilgai su visokiom kitom knygom į tarpą.

___________________________________

Už knygą ačiū leidyklai “Alma Littera”

“Skaitymas dažnai patenka į rašymo šešėlį, ar taip nemanai? O iš esmės nėra nė vieno rašytojo, kuris nebūtų ir aistringas skaitytojas. Esu tuo visiškai tikras. O tas, kuris sako norįs rašyti, bet retai ką nors skaitąs… meluoja, gal trokšta žavėjimosi. Pelnyti tam tikrą socialinę pagarbą. Nežinau. Jeigu iš rimtųjų užsiimi rašymu, tai ir skaitai. Kaip išbadėjęs ir be paliovos.”

“Martinas kartodavo, kad literatūra pati savaime neegzistuoja. Jeigu knyga nebeskaitoma, gal ir gaila, jei ji gera, bet istorijos bėgsmo nepakeisi. Literatūros funkcija bendrauti su skaitytojais, susigrojimas, kai tekstas paliečia slapčiausias žmogaus sielos kerteles. Tekstas be skaitytojo yra artefaktas, dingusio laiko ąsočio šukė, kuri daugių daugiausia rūpi keletui archeologija besidominčių individų. Kalbos ir literatūros vertė, sakydavo jis, galiausiai priklauso nuo to, kaip ji vartojama. Kokia prasmė leisti knygą, kurios niekas nenori skaityti.”

 

The Word is a Murder / A Sentence is a Death / A Line to Kill / The Twist of a Knife

~ kzL ~ Leave a comment

Man klausyti detektyvinių serialų yra totaliai nesveika. Po to būna toks klausymo blokas, kad su kuvalda nepramuši – niekas nepatinka ir viskas erzina. Dvi iš eilės audio knygos pakibusios mano nemeilėj. Bet va, Hawthorne ir Horowitz tai totali meilė ir raudu apsikniaubus pagalvę, kad po keturių knygų ilgumo romano, meilužių esu palikta likimo valiai.

Šį kartą Anthony Horowitz pasirinko labai įdomų modelį – į autorių kreipiasi buvęs detektyvas, kuriam nepakenktų papildomi pinigai, ir pasiūlo parašyti “apie jį”. Maždaug, jis tiria nusikaltimą, o Horowitzas aprašo, kaip ten viskas vyksta ir pats tampa savo knygos veikėju (kad ir kaip jam tai nepatinka). Tuo pačiu, žinoma, ir pats knieti tuos nusikaltimus kuo greičiau išnarplioti, aplenkti Hawthorne. Šis žinoma, kaip ir daugelis super kietų detektyvų, yra keistokas vienišius, kuris nelabai mėgsta laikytis taisyklių, protokolų ir algoritmų. Visa tai – tik kvailiams, o jis jau kaip nors pagal situaciją.

Hawthornas nieko nenori apie save pasakot, kas Horowitz baisiausiai erzina, na, nes kaip parašyti apie personažą, apie kurį nieko nežinai, o ir pafantazuoti kažką šis griežčiausiai draudžia ir, kad nebūtų per maža, jį dar už tai visaip išjuokia (žavinga, tikrai žavinga klausytis tų britiškų špilkavimųsi), tad Horowitzas kiekvienoje knygoje grasinasi, kad ši tai jau paskutinė tikrai. Ypač tada, kai dirbdamas “tiriamajį darbą” knygai, papuola žudikams į rankas (biškį priminė Henning Mankell Kurt Wallanderį, kurį niolikoje knygų beveik beveik nužudo blogiečiai).

O siužetai? Na, pirmojoje, įsivaizduokite, moterėlė ateina į laidojimo namus susitarti dėl savo laidotuvių ir tą pačią dieną miršta! Negeriantis skyrybų advokatas nužudomas prabangaus vyno butelio smūgiu per galvą. Mažytės English Channel salos literatūrinio festivalio, į kurį pristatynėti savo knygos pakviečiami mūsų herojai, sponsorius nužudomas savo namuose. Ir galiausiai, po pagal Horthono pjesę pastatyto spektaklio, nužudoma teatro kritikė, žiauriai sudirbusi spektalį recenzijoje (profesionalioje 😉 ). Spėkit, kas didžiausias įtariamaisis.

Tai gero klausymo/skaitymo tada. Einu, pervilksiu nuverktą pagalvės užvalkalą, o tuo tarpu rekomenduokit man gerą serialą, nes Michael Connely (The Black Echo) man kažkaip nelabai paėjo, per daug amerikoniškas ir šaudo-gaudo. Beje, Megpie Murders jau verčia ir bus lietuviškai kitais metais.

Margarita

~ kzL ~ Leave a comment

Užsibrėžiau pamažinti neskaitytų pytinių knygų, nes kažkaip lengviau paimti poros vakarų istoriją nei įsipareigoti galbūt net poros savaičių skaitymui. “Margarita” – 573 puslapių labai suomiškos knygos. Ne tik dėl to, kad veiksmas vyksta Suomijoje, bet ir dėl knygos lėtumo, veikėjų tylumo. Momentais net galvodavau, ar pakaks man kantrybės tuos beveik šešis šimtus puslapių perskaityt, bet kartu ir nebuvo taip, kad norėčiau knygą numest – lėtai yriausi puslapiais, o už kantrybę ir neskubėijimą gavau geros knygos dovaną.

Apie knygos vidurį jau buvau ir užmąsčius (gal autorė kiek ir užtempė pirmą knygos dalį), kaip čia viskas, kur tarsi nieko nevyksta, tik kažkokie praeities atspindžiai dabartyje, rutuliosis, kur ir kaip knyga pasisuks, bet turėkit kantrybės, antroj knygos pusė daug intensyvesnė. O šiaip labai nenoriu spoilint, ir šiaip siūlyčiau įdėmiai skaityt knygos nugarėlės, nes mano skoniui biškį per daug siužeto atpasakota.

Pagrindinė knygos veikėja Seni (ach, kaip kartais nevykusiai su tais vardais būna) Margarita – vieniša, su motina gyvenanti mergina, Suomijos toliuose esančioje sanatorijoje perėmusi iš tėvo masažistės darbą. Tėvas nevykusiai žuvo karo metais ir jo šmėkla persekioja moterį per visą knygą. Man ta karo tema kiek užvelta ir buvo sunku susigaudyt, kas ten ir su kuo ir kaip. Vietom kažkaip buvo sunku suprast, iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojama, na, bet gale viskas susidėlios.

Taigi, Seni dirba, ir šiaip yra “gera mergaitė” – padeda mamai, gerai prisimena tėčio pamokas ir stengias niekam nekrist į akis. Tik va, pagalvoja, kad taip ir praeis gyvenimas, reikia gal kažką ir spontaniško padaryt, biškį pasiduot žmogiškoms aistroms ir nepaisyt aplinkinių nuomonės. Na, o kai jau atsitinka, tai reikia kažkaip gyvent.

Man patiko Seni ir jos motinos linija, kuri, atrodo, tokia persunkta meilės ir rūpesčio, keliauja per knygą kaip didžiausia atrama ir atsidavimo pavyzdys, bet juk taip būtų per paprasta, kad būtų tiesa, neužsiliūliuokit. Knygoje paliečiama ir moterų teisių tema šeštajame dešimtmetyje – labai įdomu palyginti su Prancūzija, aprašyta Annie Ernaux “Įvykiu“. Taip pat knygos veiksmas vyniojasi pasaulį sukausčiusi poliomielito epidemijos metu – šioji priminė mano mylimojo Philip Roth “Nemesis“. Bet nepaisant aplink verdančio pasaulio įvykių, skaitant knygą visą laiką atrodo, kad ji pasakojama taip tyliai, lyg iš tikro ją ir pasakotų ta po vandeniu tūnanti perluotė, lotyniškai vadinama margaritana margaritifera. Jos likimas, kuris dėl miško pramonės niokojamų upių yra pakibęs ant išlikimo ribos, tarsi apibrėžia ir įžodina nebeatsukamus pasaulio, žmogaus ir gamtos posūkius.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Karbidas

~ kzL ~ Leave a comment

Andrij Liubkos susitikimas 2023 metų knygų mugėj buvo vienas smagiausių – autorius yra tiesiog nerealus. Į knygų mugę jis turėjo atvažiuoti dar 2022 metais, bet kaip pats sako interviu, dieną prieš skrydį nuėjo miegoti kaip normalus žmogus, o atsikėlė kitame pasaulyje. Nuo tos dienos lėktuvai žmonių į knygų muges nebeskraidino. Taigi, tarp daugybės knygų mugės susitikimų, pasirinkau Andrij Liubka ir labai labai džiaugiuosi. Taip džiaugiausi, kad net įsiūliau darbiniam knygų klubui “Karbidą” paskaityt (didžiajai daugumai labai patiko).

Ši knyga – viena iš tų, kur skaitydama pradedu googlint, pradedant nuo žemėlapių. Medvedivo, tiesa, rast nepavyko, nes tai išgalvotas knygos miestas, o štai pats regionas (autorius mokės Užhorodo universitete, o žemiau esančioj nuotraukoj Užhorodo – tarptautinis oro uostas), apie kurį rašo autorius kaip koks pleištas įsiterpęs tarp Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos. O ką veikia pasienio žmonės? Nu, užsiima tarpvalstybiniu prekių perskirstymu. Visi, kas gali – “Neapsuksi – negyvensi”. Tik nabagai idealistai gyvena iš to, ką uždirba, dažniausiai valstybinėj įstaigoj.

Toks idealistas yra istorijos mokytojas, dėl savo kūno skleidžiamų kvapų mokinių pramintas Karbidu. Su integracija į ES Ukrainai sudėtinga – per sienas neįleidžia, oru niekaip nepavyksta, tad jis nusprendžia savo šalį integruoti per tunelį (kaip matote iš foto, toks planas nėra misija-neįmanoma). Na, bet tokiam projektui reikia bendrų, tai ir susirenka vienas po kito pagal projekto poreikius – duobkasys, kontrabandininkas, miestelio meras ir t.t.

Stipriausia knygoje, žinoma, saviironija ir sarkazmas. Trykšta kaip tas Eurointegracijos fontanas, kuriame slėpsis tunelio pradžia. Po tuo sarkazmu – nuoga Ukraina, taip ryškiai rodanti, kad, nepaisant didžiulio lūžio žmonių sąmonėje nuo karo pradžios, dar laukia ilgas kelias iš sovietinio palikimo. Ir tas kelias niekaip nepagreitinamas. Tiesiog turi praeiti laikas. Kartu šis regionas gal net didesnis “pereinamas kiemas” nei LT: “Be kita ko, ši nuostabi geografinė ir dvasinė vienybė yra ir užmaršties žemė. Tai galima paaiškinti įvairiai. Tarkim, per ilgus okupacijos ir imperijos jungo šimtmečius čia nebuvo nei švietimo, nei universitetų, nei inteligencijos, tad nebuvo ir kam rūpintis istorija. Atmintis čia sunaikinta, išdeginta ugnimi, išrėžta peiliais, užkapota kardais, ji užleido vietą asimiliacijai ir propagandai. Tačiau galima ir paprastesnė interpretacija. Čia tiesiog nėra atminties. Gyvenimas toks sunkus ir niūrus, kad nugyventą dieną trokštama išsyk pamiršti. Prisikliaukti vakare, kad ryte ničnieko neatsimintum.

[…] Šiuose kraštuose sapnai pamirštami dar prieš pabundant, jie purpteli nuo vokų ir nebesugrįžta.

[…] Šiose vietovėse gyvenusios tautos tiek susimaišė ir persipynė, kad seniausiai prarado pirmykšį veidą. Abu pasauliniai karai ir modernus nacionalizmas vertė rinktis: “Kieno tu pusėj, berneli? kas esi?

[…] Vidurio Europoje pakilti aukščiau ribų ir šablonų – sunki užduotis, mat bet kokia pradėta tema baigiasi konfliktu. Tad verta iš vis patylėti ir užmiršti.

Tokia va Andrijaus Liubkos knyga – juokingai apie rimtus, svarbius ir liūdnus dalykus. Knygą autorius parašė būdamas labai jaunas, man ji vietomis pasirodė tokia ne iki galo išdirbta, vietomis pagaudavau pabėgančias savo mintis, na, ir pabaiga tokia, knygų klube sukėlė daug diskusijų, bet šiaip labai rekomenduoju paskaityt. Edukaciniais tikslais, kad geriau suprastume Ukrainą (kokia ji didžiulė) ir jos žmones, mūsų literatūrinius ir tikrus herojus.

Saulius Siparis: Fortūna, kekše!

~ kzL ~ Leave a comment

Neatsimenu, ar esu mačius Saulių Siparį vaidinantį spektaklyje, ar filme. Gal kokiam seriale? Knyga susidomėjau po knygų savaitėje pažiūrėto knygos pristatymo, o kai dar savaitei nesibaigus knyga atsidūrė mano rankose, tai tiesiog ėmė ir užlindo eilėje, o pradėjus skaityt, niekaip negalėjau atsitraukti – taip buvo įdomu, taip pagauliai parašyta. Skaičiau pirmiausia apie žmogų, ne apie aktorių. Komplimentai leidybos namams Balto už naują “madą” priešlapiuose sudėti knygos herojaus nuotraukas – labai labai patinka!

Saulius Siparis kilęs iš labai įdomios šeimos, jo senelis iš mamos pusės buvo pamestinukas, o iš tėvo – aktorius. Jis pats jau trečios kartos aktorius, nors pats nelabai mėgsta taip būti vadinamas. Šios knygos puslapiuose nepajutau jokio susireikšminimo, kaip kai kurių mūsų aktorių, kurie nieko neveikia tik dejuoja, kaip pas mus aktoriai nedievinami, nes va, Rusijoje, tai ojojoj (nžn ar tokios pat nuotaikėlės ir prasidėjus karui).

Sauliaus Sipario prisiminimai ir kartu gyvenimo apmąstymas dvelkia prarasto laiko jausmu, bet jis toks ramus, susivokęs, susitaikęs, pirmiausia su savimi. O tai yra labai didelis pasiekimas – išbūti, atsikelti, pakilti. Kaip ir pats herojus sakė – išsitaškius ir išsišvaiščius iki kolegos Šapranausko nebūties buvęs pavojingai priartėjęs. Gera buvo justi tą ramybę. Bet čia jau dabar, o iki tol – viso gyvenimo nuotykiai, fortūnos šypsenos ir nugara, taip pat ir praėjusio laikmečio metraštis. Buvo labai įdomu.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.