Category: Tinka atostogoms

Master. Versija 1.1

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai netikėtai, štai tokia mano pirmoji 2025 metų knyga – lietuvių autoriaus karinis trileris (autoriaus dovana) apie netolimą ateitį. Šita knyga – koncentruotas veiksmas ir jokių papezėjimų ir ilgesingų žvilgnių į tolį – jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog atsisėdi (atsiguli) ir perskaitai – įtampa sureguliuota gerai, o jau fantazija paleista pilnu pajėgumu, net juokas ima – knygoje ir Elono Musk prototipas, ir Putino masažuotoja ir jo botoxiniu chuilo veidu besirūpinantis gydytojas Pavlovas. Bet aš kažkaip pasijuokdama šias fantazijas priėmiau ir net akių nevarčiau, jei linksminamės, tai linksminamės, svarbiausia, kad nenuobodu ir, nors ir labai labai fantastiška, bet nėr to jausmo, kad briedas.

Dar ši knyga susiskaitė kaip kažkokia karinė terapija apie tai, kaip gėris bet kokiu atveju laimi. Šiandienos realybė tai žiauri, o aš čia džiūgauju skaitydama apie krūtą lietuvių karį, kuris pusiau kiborgas – turi “Elono” sukurtą dirbtinę super ranką, super ausį, krūvą elektrodų galvoj (nu, šitas viskas ok, artimoji tolimoji ateitis) ir taršo priešui kailį (ir pats nemažai gauna, bet turi nemirtingumo geną, kaip ir visi trilerių herojai). Įdomus ir karo žaidimo konceptas pilkojoje zonoje – jis narsto pasaulį ištikusių karo pokyčių, kai senieji karybos metodai nebeveikia, temą. Žodžiu, viskas ten normaliai ir su siužetu, ir su idėjom, ir su humoru. Nu, bet vieną akmenį tai mesiu į autoriaus daržą.

Na, mielas Antanai, jau jūsų AI sugeneruotos mergelės knygoje, nu, sorry. Jūs rimtai? Tai jūs karinį trilerį iliustruojat ar garažiuke kabantį mechanikų kalendorių su nuogakrūtėm panelėm? Čia toks pravalas, kad man žodžių trūksta. Realiai su šitais paveiksliukais jūs sakot, kad jūsų trileris yra “tik vyrams”, nes prisidėjot paveiksliukų su netikroviškom moterim ilgesingais žvilgnsniais. Nežinau, gal vyrams apkasuose visos moterys mintyse ir tampa tokiom gražuolėm, nu, o bet tačiau. Net nustebau, kai perskaičiau, kad bufetava Zina apvalaina, whatever it means. Kaip putka tokią įsileido namų šeimininkę babušką į savo dvarą? Žodžiu, banaliai padarėt, o nereikėjo, būčiau net neturėjus prie ko prikibt. Na, bet gal dabar visiems įdomu bus, apie ką aš čia ir prie ko čia garažinis kalendorius.

_____________________________

Knyga- autoriaus dovana

Dangus ir pragaras

~ kzL ~ Leave a comment

“Džiaugsmas, laimė, liepsnojanti meilė yra trejybė, kuri paverčia mus žmonėmis, pateisina gyvenimą, padarydamą jį didesnį už mirtį.”

Čia tai, žinokit, skandinavų literatūros šedevras. Neatsimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią poetišką prozą, užburinatis tekstas, daugiau nieko nenoriu pridėti. Plonytė knygelė, vos 200 puslapių, o kiek stichijos, jausmų, gyvenimo ir mirties, ir vėl gyvenimo. Kosmosas kažkoks, kas antrą sakinį galima braukti kaip citatą. Daug vandens ir šalčio, kaipgi be šalčio Islandijoje, o kaipgi be vandenyno – maitintojo ir didžiausio priešo:

“Vandenynas užlieja sapnus tų, kurie miega prie atviros jūros, sąmonė prisipildo žuvų ir nuskendusių bičiulių, kurie sielvartingai mojuoja pelekais vietoj rankų.”

Bičiuliai, kurių beveik nė vienas nemoka plaukti. Nemokantys plaukti žvejai. Pirma mintis – kaip? Kaip tai įmanoma? O antra – o kokia nauda iš plaukimo lediniam vandenyje? Pora minučių ilgesnis gyvenimas? Na, gal bent ne tiesiai dugnan?

Pirmojoje knygos dalyje taip šalta. Taip šalta ir šlapia, viskas apledija ir šaltis išsiurbia gyvybę. Atrodo, ir kam tada priešintis tam stingdančiam šalčiui, kokia visa ko prasmė, kai nebėra kam ir dėl ko. Na, gal kiek verta pakentėt dėl garbės, kad atiduot skolas (labai brangią ir vertingą knygą) ir perduot žinią apie mirtį. Bet ir vėl būt šaukiamam mirties. Ir atsilaikyt dėl to gyvenimą žiebiančio meilaus žvilgsnio, žinių ir nepažinto pasaulio troškulio.

Laukiu istorijos tęsinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Robčikas

~ kzL ~ Leave a comment

Žodžiu, reik gyvenime nieko neklausyt knygų klausimu, nes kelis kartus vos nepražioplinau man malonumą suteikusių knygų, nes kažkam pasirodė, kad gal čia ne man. O vat ir man. Pati durna, kad klausiu. Su šia knyga irgi – paklausiau jos vertėjos, ar man patiktų, tai daugiau neklausiu, nes vertėja labai kukli (beje, su ja galėtume dalyvauti laidoje “Gimę tą pačia dieną” – gal kada nors), nusikuklino, kas čia man neverta. O man taip patiko! Aš tiek prisižvengiau ir net pabaigoj net pasigraudinau.

Kadangi knygą skaičiau baiginėdama klausyti Rimanto Kmitos “Pietinia krinikas”, tai iš viso buvau gerai nusiteikusi kontekstui ir palyginimui Šiaulių gezų ir vilenskų bachūriukų. Gal biškį iš skirtingų dešimtmečių, bet abi knygos labai gražiai papasakojo, kas tokio amžiaus bernams galvoj ir šiaip, man, kaip paauglio mamai biškį padeda išsilaikyti realybėje ir nenusisvaigti, kad labai gerai atsimenu ir įsivaizduoju, kaip vyksta gyvenimas tam amžiaus tarpsny, kai jūra iki kelių.

Vietom knyga biškį iš baisiausio mamiško košmaro, bet labiausiai ji man, žinoma, įsimins dėl labai organiškos kalbos (prisipažįstu, kad tikrai ne visus žodžius supratau (prisiminimui – lochavozas, kas nežinot, prisiduokit) ir visokių lenkiškai vilnietiškų nuotykių prie Pilsudskio širdies kapo, plotuose ir meilėse. Pagaliau turime literatūrinę progą susipažinti su Vilniaus krašte gyvenančiais lenkais, apie kuriuos prieš atvažiuodama gyventi į Vilnių neturėjau nė mažiausio supratimo. Labai rekomenduoju, nebent jums nuo nenoriminės kalbos pradeda trūkčioti akį.

Geltonveidė

~ kzL ~ Leave a comment

Nelabai ruošiausi šios knygos skaityti, bet išsirinko knygų klubas, tad teko ir nė kiek nesigailiu, ypač, kad tuo momentu norėjosi lengvo skaitinio ir greito puslapių vertimo. Su tokiais lūkesčiais likau maloniai nustebinta, nes knyga gerai parašyta, užkabina aktualią temą ir paknebinėja visokius nelabai malonius reikalus, apie kuriuos nelabai smagu kalbėti garsiai, jie visokie nelabai politkorektiški ir diskusijose dažniau laikomi omeny nei pasakomi garsiai (o kai omens nežinai, tai ir lieki nieko nesupratęs). “Geltonveidė” visai netikėtai susišaukė tiek su prieš metus skaitytu Jeanine Cummins “Amerikos purvu“, tiek šviežiausia diskusija, apie kurią parašė Sandra Skaito (@asskaitau) – apie Europos kultūros sostinės 2024 (Bodo, Noervegijoje) Stef Penney užsakytos parašyti knygos apie šiaurės gyvenimą. Autorės, kuri su gyvenimu Norvegijoje ir apskritai šiaurėje neturi nieko bendro. Lyg šiaurėj nebūtų kam rašyt.

Tai kas apie ką turi teisę rašyti? Ar baltasis rašytojas gali objektyviai rašyti apie kitos rasės žmones? James Baldvin “Džiovanio kambaryje” kuo puikiausiai su tuo susidorojo, bet jau minėta Jeanine Cummings rašydama apie migrantus į JAV, savo personažams suteikia privilegijų, apie kurias paprasti pabėgeliai tik pasvajoti tegali. Bet diidžiausias skaudulys yra pinigai, kuriuos privilegijuota baltoji autorė nugriebia nuo šios temos rinkos. Yra pilna lotynų autorių knygų ta pačia tema, bet kas juos garsino reklamavo ir leido jiems prasimušt? Mūsų knygos protagonistė leidyklos spaudžiama pavogtame romane sušvelnina Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių kinų situaciją, nes, na, gi nebuvo tie europiečiai visi tokie blogi ir žiaurūs. Ar toks į Cummins privilegijas panašus pašvelninimas reikalingas siužetui ar baltajam skaitytojui (pirkėjui), kad nesijaustų blogiečių rasės atstovas? Čia pati tikriausia diskusija be atsakymo (arba nežinau, koks atsakymas šiuo metu trendina).

Kita knygos siužetinė linija – rašytojos kelias. Sėkminga/nesėkminga pradžia, plagijavimas, kopijavimas, intelektinės vagystės, agentų ir leidyklų spaudimas toliau sėkmingai rašyti arba tiesiog rašyti, nes skaitytojai laukia ir negalima dingt iš radarų, tai duok bet ką, užkišim į tarpą (man šiemetinė Ann Patchett “Tom Lake” yra būtent tokia – “reikia kažką duot rinkai” knyga), tuščio lapo paralyžių, nesugebėjimą gyventi paprasto žemiško gyvenimo arba pripažinti, kad išsisėmei. Man atrodo, Rebeccai Kuang tikrai gerai pavyko atskleisti autoriaus nuotaikas, skandalų valdymą/nevaldymą, šlovės ir melagysčių kainą. Keletoj vietų jau galvojau, kad dar ir detektyvo gausim, taip įtamptas gali būti rašytojo gyvenimas.

Užskaitau šią knygą, ypač jei norit lengvo nebanalaus, bet kartu ir negrūzinančio skaitinio. Jei į galą pasirodys kiek užtempta, pabaiga vis tiek save pateisins, kažkaip užtempimą pratemkit.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Septyni Malio Almeidos mėnuliai

~ kzL ~ Leave a comment

Nuuu nelengvas buvo skaitinys (gerai, kad skaičiau vertimą, nežinau, ar anglišką būčiau įveikus) ir autorius tikrai pasistengė, kad skaitytojui nebūtų lengva – susuktas siužetas, daug personažų, politiniai aspektai (kas kuriai politinei jėgai priklauso ir kas ten su kuo pjaunasi), kuriame reikia susigaudyti, ir šiaip perskaičius, panašiai kaip ir po Rohinton Mistry “A Fine Balance” – užtruks laiko, kad norėčiau kada nors važiuoti į Šri Lanką – tiek bjaurasties knygoje sudėta apie šalies politiką, apie Šri Lankos pilietinį karą, šitas apskritai vienas bjauriausių žmonijos reiškinių. Beje, indiško knygos leidimo pavadinimas yra “Chatting with Deads” – tikrai labai tinkantis pavadinimas.

Taigi, turime mirusį fotografą Malį Almeidą, kuris bando prisiminti, kas yra jo žudikas, ir nori pasakyti savo draugams, kur yra paslėptos nuotraukos, kurios užfiksuoti pilietinio karo baisumai. Jo kūnas išniekintas visai įmanomais būdais, kaip ir daugelio kitų pilietinio karo aukų, nepatogių žmonių ir kitų nelaimėlių, net nesinori pritimint visų detalių. Ežeras, kur skandinamos kūno dalys, dvokia iš tolo ir yra vienas užterščiausių visoj planetoj.

Malis pirmiausia patenka į numirėlių dvasių skirstymo “punktą”, kur nesusipratėliai visaip kaip stumdomi iš kampo į kampą, vargšai pasimetę ir nežino kaip elgtis (skaitytojui irgi niekas neaišku), visokie nevidonai bando juos išdurti, žodžiu, ką tik susprogai, o vis tiek nėr ramybės net kitam pasauly. Ir kas per velnias ta “Šviesa”? Bet Maliui nėr ramybės dėl tos užduoties, kurią reikia greit kažkaip išsukt, nes laikas, pamatuotas mėnuliais byra, tad reikia pasikliauti pranašais, burtais ir teleportacijom – tu gali patekt tik ten, kur minimas tavo vardas arba kur gyvas arba negyvas buvo tavo kūnas. Aha, jei tokie jums neveikia, tai su knyga neprasidėkit.

Mieliausios knygos dalys man buvo tos, kur apie tris draugus, jų draugystę ir meilę, apie tos meilės neįmanomumą ir nepatogumą tiek knygos laikotarpio laikui, tiek ir dabar. Man labai patiko paslaptingoji Džeki, kazino crazy lošianti ir prisigerianti gražuolė, su kuria Malis nemiega (niekas tuo negali patikėt, oh well), tik švelniai ja rūpinasi. Toks man švelnus tas santykis, daugiau nieko švelnaus ten nerasi. Su kuo jis miega labiausiai rūpi jo meilės tėvui, verslininkui ir politikui, kuriam niekaip į programą neįsipaišo toks sūnus.

Jei ne tos politinės pinklės, su visokiom partijom ir jų peripetijom, tai būtų iš viso super knyga, baisia išvargau tas vietas skaitydama. Ir knygos pabaiga patiko – liūdna, atspindinti pasaulio abejingumą (nieko naujo), ir išvaduojanti (per užmarštį).

__________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, už anglišką – Saulei.

Patria

~ kzL ~ Leave a comment

Kiek užtruko atsikapstyti iki “Patrios”, link plytos namuose ranka nelabai tiesias, geriausias būdas jas perskaityti – išsivežti atostogoms.

Knygos tema labai įdomi – baskų miestelio, tapusio aktyvios ETA (baskų separatistinė organizacija, siekusi įkurti nepriklausomą baskų valstybę) veiklos įkaite. Kontekstui – ETA savo ginkluotą veiklą nutraukė tik 2018 m. – knyga Ispanijoje išleista 2016.

Istorija pasakojama pasitelkus dvi vieno miestelio šeimas – dvi draugės ištekėjo už dviejų draugų, jauni, smagūs, draugiški, smagu kartu gyventi, auginti vaikus, tik va, vienas vyras labiau galvotas, iniciatyvus, prasisuka, įsuka versliuką, o kitas taip ir lieka visą gyvenimą paprastu darbininku, kas sunkiausia jo šeimai – žmonai, sūnui, kuris irgi jėgos turi daugiau nei smegenų – pats tas komunistuojančiai ETA’ai, kuri pradeda reketuoti verslųjį Čatą.

Reketas gal dar būtų pakenčiamas, bet Čatas ir jo šeima pamažu izoliuojami, išsumiami iš miestelio gyvenimo. Nebesisveikina kaimynai, nebeaptarnauja krautuvinikai, į kitą gatvės pusę pereina draugai (buvę). Baimė būti siejamam su ETA taikiniu stipresnė už bet ką, ne paskutinėje vietoje ir pavydas, kuriam tarsi suteikiamas leidimas pasireikšti visu gražumu (ach tas utopinis visiems po lygiai dalinimasis). Girdėtas scenarijus, ar ne? Kaip ir tai, kad neišsilavinę, neišsipildę žmonės visais laikais išnaudojami radikalų, populistų ir “gelbėtojų”.

Man įdomi buvo suradikalėjusio sūnaus Chosė Mari ir motinos linija. Kaip motina, nerasdama kito būdo susitvarkyti su sūnaus sprendimais, klaidom ir pasekmėm, pati nerasdama kelio išlaviruoti tarp juoda ir balta, pasirenka visiškai ir nekvestionuodama palaikyti sūnų, pasiduoti ideologijai, neklausdama ir net gerai nesuprasdama, nei už ką, nei prieš ką kovoja ji kovoja. Lengviau nubraukti draugystes, žmogiškumą, ir rėkti nežinia už ką, įsivaizduojant, kad už Baskiją.

“Patria” labai įdomi savo istoriniu aspektu, tikrai buvo labai įdomu daugiau sužinoti baskus, ETA ir t.t. Bet kartu man kiek pritrūko konteksto politinei knygos daliai, kuri gal visiškai aiški knygą skaitantiems ispanams, bet nelabai visiems kitiems skaitytojams (aišku, visada galima pasigooglint, bet o kodėl turėčiau, gi skaitau grožinę knygą). Žinant mano neromantiškumą, man nusibodo visokios romantinės linijos, ir visų dviejų porų vaikų gyvenimų nupasakojimai, na, ne apie tai gi knyga, o tų istorijų nepasakojant, būtų buve galima labiau išgryninti ir suploninti knygą tuo kritinių 150-200 puslapių, kurie vertės neprideda, o išpučia knygą, kuri paskui dėl to storumo metų metus laukia eilėj.

—————————————

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė

~ kzL ~ Leave a comment

Labai įdomi knyga. Labai smagu, kad Ingrida Jakubavičienė pasirūpino, kad surinkta informacija neliktų tik moksliniuose straipsniuose, bet pasiektų platesnę auditoriją ir knygų žiurkes. Po šios knygos, jau laukia manęs knygų bokšte knyga apie Tūbelius, smalsu ir apie Smetonas paskaityti, tik kad autorė labai jau Smetonų fanė, nesitikiu, kad paveikslas bus visapusiškai išsamus, apie tai truputį vėliau.

Tad kuo gi taip man taip patiko ši knyga? Tikrai turiu daug istorijos spragų, kurias visaip bandau kaišiot visokiom pop mokslo knygom (po šios knygos esu tvirtai paisryžusi imtis Tomo Venclovos “Lietuvos istorijos visiems”), galvoje nuo mokyklos laikų likę visokie istoriniai griaučiai – datos, svarbūs įvykiai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, iš viso kažkokia pilka dėmė, lyg ten gyvenę žmonės nustojo egzistuoti, nes iš visko liko tik carinė priespauda ir sunkus kaimiečio gyvenimas. O šioje knygoje laikas pradeda tekėti būtent toje pilkoje zonoje, po 1863-64 metų sukilimo, kuriame nukentėjo seserų Chodakauskaičių tėvai. Čia 1885 m. Gavenonių dvare gimsta pirmoji knygos herojė – Sofija Chodakauskaitė. Ir tada ši knyga pasakoja KAIP žmonės gyveno, kokia buvo jų kasdienybė, kiek ir ko turėjo, kaip dirbo, ką dirbo, kaip auklėjo vaikus, kaip keliavo, kur ir kaip mokėsi, kas buvo svarbu ir kas nelabai, kaip ištiko tautinė savimonė ir kaip keitėsi pasaulis.

O kokia žavinga buvo Jadvyga! Kiek visko norėjo veikti ir veikė, pasirodė man labai charizmatiška asmenybė, kuriai net tais laikais pavyko pasireguliuoti savo gyvenimą, taip, kaip jai reikėjo ir norėjosi. Man atrodo, ji ir Tūbelį išsirinko gerai apgalvojusi, kad tikriausiai be vyro vis dėl to bus sudėtingi reikalai, tai imu tokį, kuris visą laiką darbe ir netrukdys gyventi. Paskaitysiu apie Tūbelius, gal kitaip pasirodys. Kaip faina skaityt apie tokias tarpukario damas!

Kas knygoje kliuvo? Gal kiek nobodoka buvo knygos dalis apie moterų organizacijas, gal sakyčiau, sausiausia knygos dalis, labiausiai vadovėlinė. Na, ir kliuvo didelės simpatijos prezidentui Smetonai. Simpatija tai nieko tokio, bet labai trūko objektyvaus konteksto, jei tik tema pakrypdavo Smetonoms nepalankia linkme, pavyzdžiui, po 1926 metų sukilimo Smetona, pasirodo, slėpdavosi giliai rūmuose, nes bijodavo bombų. Tai toks biškį kankinio vaizdelis, va, turėjo labai slėptis, o paskui jau nelabai, o kodėl? Kad visi kelę grėsmę atsidūrė kalėjime ar buvo kitaip neutralizuoti? Istorikams, žinoma, viskas, aišku, bet pas mane galvoj, pilka zona, man visai patiktų kokia išnaša ar paaiškinimas (apie gresiančius perversmus prašom skaityt Bernardo Gailiaus “Agentėj”).

Po to paties perversmo labai pablogėjo moterų padėtis Lietuvoje, nes buvo uždrausta dirbti ištekėjusioms moterims (nenoriu net įsivaizduoti, kaip ištekėjusios moterys turėjo jaustis, kai dėl to jas išmesdavo iš darbo), nes prezidentui labiau patiko moters koncepcija aka Kinder-Kuche-Kirche, ir papūsk diktatoriui į uodegą. O bet tačiau, kaip į tai reagavo ir ką dėl to darė mūsų įtakingosios seserys? Darė kažką ar nedarė? Taip knygoje net keliose vietose, kai pasiekiama labai įdomi kontravesriška knygos vieta, kur gal nėra taip gražu ir pūkuota, lyg ir užsimenama apie įvykius, bet ir tyliai numuilinama, tai kas netinka prie paveikslėlio. Gal prezidento žmona draskė akis (arba tyliai akimi gręžė, kas labiau būtų apie Sofiją), rėkavo ir grasino skyrybom, jei moterims nebus leista turėti savo pajamų šaltinį? O gal po savo nepavykusio pirmo pabėgimo jau buvo visai nuleidus rankas ir tiesiog nurijo tokį moterų pažeminimą? O tai kaip tada Jadvyga? Žodžiu, 1926 m. juodu kaspinu moterys gali perrišt.

Į Ameriką išvykęs prezidentas irgi toks biškį vaizduojamas vargšelis, kurį visi puolė. Bet laba diena! Sveikas atvykęs į laisvą pasaulį, kuriame yra opozicija. Taip, buvo sunku, buvo didelis šokas, bet gal taip ir reiktų skaitytojui pateikti, be pagraudenimų (nu, jie tokie tarp eilučių, aišku, autorė nerašė “Vargšas prezidentas”). Man, pavyzdžiui, labai norėjosi skaitant sužinoti, kaip jautėsi visuomenė, “savanoriškai” susimesdama diktatoriaus prezidento gimtadienio dovanėlei – ūkiui. Kas bambėjo (teisėtai), kaip bambėjo ir t.t. Nes na, tikrai gi nebuvo Smetona dievas kaip Šiaurės Korėjos vadukai, kas rytą atnešantys saulę.

Na, bet nepaisant šių niuansų, labai patiko,knyga, labai daug ir įdomios informacijos, daug įdomių nuotraukų, neįtikėtinai labai jaunų veidų, kūrusių valstybę. Labai rekomenduoju paskaityt.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Baltasis triukšmas

~ kzL ~ Leave a comment

Don DeLillo man kelia šiokius tokius sentimentus. Labai gerai atsimenu, kai pradėjau skaityti savo pirmąsias angliškas knygas, stoviu kokiam knygyne, kur knyga kainuoja neįsivaizduojamus 15 eurų arba dolerių, ir bandau išsirinkti knygą, kuri būtų tų baisulinių pinigų verta. Baisiausia, kad visi moderniosios literatūros vardai tau nieko nesako, o toks veiksmas kaip “pasigooglink” dar net sapnuose nesisapnavo. Tai va, iš tų dienų ir atsimenu DeLillo, dėl labai keisto mafijos bosui tinkančio vardo Donas DeLilas, tsakant. O už 15 eurų nusipirkau pačią storiausią knygą – Wally Lamb “I Know This Much Is True” (dar neperskaičiau).

Šią Don DeLillo knygą kažkaip pradėjau skaityti neteisingu tonu. Būna taip. Maždaug reik skaityt linksmai, o skaitai liūdnai, žodžiu, nepagauni kampo. Maždaug ir su šita taip atsitiko. Išgirsti pagyras – o, koks super autoriaus humoro jausmas, o tu galvoji, koks dar humoro jausmas, čia baisi knyga apie ekologinę katastrofą ir iš proto dėl mirties baimės einančią šeimynėlę. Tai paskui tenka atsukinėti juostelę ir bandyt tą kampą post factum pagaut. Nu, aišku, Hitlerizmo studijų ekspertas, nemokantis vokiečių kalbos, “Labiausiai fotografuojama daržinė Amerikoje”, Hitlerio gyvenimo detalės ir palyginimai su Elviu (abu labai mylėjo mamytes) ir visokios kitokios šyzos, kur minimum reikėjo į ūsą šyptelt, aš suskaičiau rimtu veidu (ir galvojau, ke?)

Na, o šiaip tai knygoje visur, kur pasisuksi mirties grėsmė – tai toksinio debesies (man šita vieta tiesiog klaiki), tai pavydus vyras apsiginklavęs iki dantų eina vykdyt keršto akcijos, o kur dar ta mirties baimė, tiesiog persmelkusi visus knygos veikėjus – nuo motinos, kuri atsiduoda pseudomokslinikui, kad priimtų ją į vaistų nuo mirties baimės bandymus, iki tėvo, kuris visais būdais tas super piliules bando nugvelbti, nes pačiam mirties baisu. Žodžiu, išprotėjęs pasaulis, kuriame mirtis tyko už kampo, kol visi kiti bando apsimesti, kad nieko nevyko, nevyksta ir apskritai reikia laikytis rutinos. Gal jie ir teisūs – gyvename ant prarajos slenksčio, gal jau ir krentame prarajoj, bet toliau imituojame visiškai normalų gyvenimą ir kramtome maistą trisdešimt tris kartus, nes, nepaisant toksinio debesies, vis tiek reikia rūpintis virškinamojo trakto gerove.

“…man atrodo, kad nereikėtų prarasti mirties pojūčio, net ir mirties baimės. Ar mirtis nėra ta riba, kurios mums reikia? Ar ji nesuteikia gyvenimui brangios tekstūros, aiškumo pojūčio? Paklauskit savęs – ar viskas, ką darote gyvenime, būtų taip gražu ir prasminga be dabartinio žinojimo, kad bus nubrėžta linija, baigiamoji riba?”

Štai toks tas Donas Delilo. Eisiu traukt kitą knygą iš lentynos, kiek prisimenu, turiu bent porą.

________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto alba”

Virsti vilku

~ kzL ~ Leave a comment

Ooo, nu čia toooks skandinaviškos literatūros perlas. Iš pažiūros plona knygelė, visai mažai teksto, bet kiek ja pasakyta! Padėjau šauktuką ir viskas, nebežinau, ką rašyti, taip jau būna su tom labai gerom knygom, ką ten bepridursi, kai viskas knygoje surašyta. Tai pabandysiu nors kelis sakinius išspausti 🙂

Knygoje vyras ir žmona, pagyvenusi, nuošalioj sodyboj gyvenanti pora. Vyras visą gyvenimą dirbo miškininku, planavo, organizavo, kirto mišką, žodžiu, buvo aktyvus miško pramonės dalyvis. O čia štai pensija – gyvenimas lėtėja, ypač dėl širdies problemų, o apsukoms lėtėjant ir permąstant gyvenimą, ateina supratimas, kad gal ne taip reikėjo daug ką daryti. Nedaryti pramonės iš miško, nedaryti pramogos iš medžioklės, neužsimerkti, nepatylėti, užstoti. Gal todėl knygos herojui Ulfui miške sutikus didžiulį vilko patiną, norisi jį stebėti, sekti, suprasti ir apsaugoti medžioklės azarto apimtų savo buvusio medžioklės būrelio “draugų”, kuriems svarbiausia sunaikinti plėšrūną. Dėl pramogos.

Nors knyga rašyta moters, man atrodo, kad labai taikliai pagautas vyriškas pasaulis (paklausiu dar vyro, kai perskaitys, ar čia moterims taip atrodo, ar tikrai gerai pagauta), kur taip svarbu, kur tavo vieta gaujoje. Ar tu darantis sprendimus alfa vilkas, ar jauniklis, ar iš gaujos išstumtas senis. Pasmerktas vienatvei ir kaip vilkui atsėlinančiai mirčiai. Labai graži žmogaus ir vilko paralelė, žodžiu, viskas ten gražiai sudėliota, paskaitykit. Net pabaigos detektyvas, į kurį mūsų herojus taip aistringai įsijungė, tik papildo ir dar geriau atskleidžia žmogaus pokyčio ir virsmo temą.

Labai rekomenduoju.

____________________________________________

Už knygą dėkoju laidyklai “Baltos lankos”.

Palaidotas milžinas

~ kzL ~ Leave a comment

Kazuo Ishiguro jaunystėje tikėjosi dainų kūrėjo karjeros, kuri, žinia, nelabai susiklostė, bet dainų kūrimo įgūdžiai nenuėjo veltui. Autorius net pats yra pasakęs, kad savo romanuose naudoja viską, ką išmoko rašydamas dainas, būtent todėl ir jo knygose dažniausiai reikia esmės ieškoti tarp eilučių – kaip geroje dainoje (pilna idiotiškų dainų, kur nei tekste minties, nei tarp eilučių). Su “Palaidotu milžinu” gavosi absoliučiai neįtikėtinai: visų pirma, skaitant eilutes nuolatos galvoje sukosi – ir ką visa šitai reiškia, nieko nesuprantu, kur jie eina, kam eina ir kas čia per velniai visokie aplinkui puola, o perskaičius galvoje liko tik tai, kas tarp tų eilučių parašyta. Visa ta kelionė tarsi ištarus burtažodį pranyko ir liko tik knygos esmė. Nors man atrodo, kad vis tiek visų simbolių nesupratau, ypač tų minėtų iš upių lendančių velnių ir pabaisų. Tikriausiai reiktų knygą iš naujo skaityti, kas artimiausiu metu tikrai nenusimato.

O tarp eilučių parašyta knyga apie atmintį – kaip ji veikia mūsų gyvenimus, koks mūsų santykis su ja. Kiek mes norime pamiršti, kiek pamirštame nesąmoningai saugodami savo psichiką, kiek nugrūdame į sąmonės užkampius, nes bijome, nenorime daryti sprendimų, nujaučiame, kad įsivelsime į nesmagias situacijas. Kiek naudinga yra neprisiminti? O ar įmanoma gyventi nieko nepamirštant? Knygoje šalia gyvenantys britai ir saksai tik dėl to ir gali gyventi kaimynystėje, kad neatsimena, ką vieni kitiems yra pridarę – iš karto mintis lekia prie šiandienos aktualijų – kada, jei kada nors iš viso, ramiai galės gyventi uikrainiečiai ir rusai, palestiniečiai ir žydai? O kodėl mes, lietuviai, sau primename niekada nepamiršti? Užmaršties rūkas ne tik gelbėjantis, bet ir pavojingas.

Tarp eilučių ir apie mirtį, į kurią iškeliaujame po vieną, nepriklausomai nei nuo to, kiek ir kaip mylėta, nei nuo to, ar yra kas palydi.

Puiki knyga. Labai rekomenduoju knygų klubams, man atrodo, kad, jei ne klubas, knygos būčiau nepabaigus – ir kiek praradus. Verta savęs pakankinimo, jei nesiskaito, nes, kaip jau sakiau, paskui užslenka knygoje minimas rūkas, ir jokio vargo skaitytojas nebeatsimena. Tik rašytojo padovanotą dovaną.

_____________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Close to Death

~ kzL ~ 1 Comment

Anthony Horowitz yra mano nauja meilė ir šitas serialas yra nauja mano aistra. Didžiausia laimė buvo, kai knygos baigiamuosiuose žodžiuose autorius parašė, kad yra numatęs dar septynias knygas.

Trumpai apie knygą – į ramią kaimynystę atsikelia jaunas turtuolis, kuris sujaukia visiems kaimynams gyvenimą – tai užstato pravažiavimą, tai išrausia ilgai puoselėtą gėlyną, o jau viršūnių viršūnė, kai sugalvoja įsirengti baseiną su džakuzi ir visais susijusiais kvapais ir triukšmais, kurie erzins prie lovos priklaustytą moeriškę, kurios vienintelė paguoda yra pro langą matomas vaizdas su nuostabia magnolija. Kaimynai sušaukia susirinkimą, į kurį kietuolis reikalų aptarti nesiteikia atvykti, bet kai jis randamas nužudytas, kaimynai jaučiasi surtikę. Na, taip, beveik visi jo nekentė, bet kas iš jų nekentė taip, kad nužudytų.

Taigi, kas kieno žudikas (aukų bus ir daugiau :)))) )?

Tasmanija

~ kzL ~ Leave a comment

“Tasmanija” viena iš tų knygų, kur sunku pasakyti, apie ką. Kadangi knygoje daug rašoma apie debesis, tai man labai maišosi viskas su dabar skaitoma Don DeLillo “Baltas triukšmas”, o ir nuotaika labai panaši. Bet va taip pasakyti, apie ką, nu, ką žinau, nelabai lengva. Dar čia iš tų knygų, kur gerai skaitosi, faina skaityt, bet po kiek laiko nieko nebeatsimeni. Va, ir dabar, skaičiau prieš kelias savaites ir vėl reikia perversti, apie ką ten buvo.

Po šios knygos labiausiai gal lieka toks jausmas, atmosfera. Nelabai optimistiškas, deja. Ir nors Tasmanijos sala turėtų būti vieta, kur saugiausia slėptis nuo pasaulio kataklizmų, bet klausimas, ar iš esamės tai įmanoma – pabėgti nuo pasaulio? Klimato kaita, žmonių beprotystė (absurdų absurdas kariauti, kai tuoj nebebus normalių gyvenimo sąlygų vieninteliuose namuose, kuriuos turime), teroristiniai išpuoliai – tokiame pasaulyje žmonės ir toliau bando gimdyt vaikus, o paskui išsiskyrę juos dalintis, susieina ir nutolsta, nesikalba su sutuoktiniais ir daug kalbasi su simpatijom, ir šiaip ieško visokių gyvenimo trigerių.

Labai ryškus ir labai taikliai aprašytas kartų kaitos, ypač lyčių lygybės aspektas – kas buvo normalu vienai kartai, nebesuvokiama kitai, o tada pirmajai nesuvokiama, kas čia tokio blogo, kad buvo, kaip buvo. Na, žodžiu, nelabai daug šviesių vietų knygoje, vienintelis gal, sakyčiau, kilęs iš labai liūdnos žmonijos istorijos pusės – atominių bombų numerimo ant Hirošimos ir Nagasakio. Apie miestų sunaikinimą išgyvenusius žmones, kuriems savotiškai gyvenime pasiekė, nes baisiuoju momentu atsidūrė tinkamoje vietoje, apsaugojusioje juos nuo pražūties ir siaubingų kančių. Ir vis tiek sugebėjusius atrasti gyvenimo grožį ir pajausti jo vertę.

Paolo Giordano lankėsi 2024 metų knygų mugėje ir susitikimas buvo labai įdomus, jame daug kalbėta apie Ukrainą, kurios reikalus autorius gerai išmano ir kiek gali, rūpinasi, kad Ukrainos vardas nepradingtų iš italų kasdienybės. “Tasmanija” nebus iš tų knygų, kurias visiems plačiai rekomenduosiu, bet jei kažkam norisi tokios atmosferinės knygos, tai tikrai bus kaip tik.

Trys aukštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, vienintelis daykas, ką galiu pasakyti, kad žiauriai gailiuosi nenuėjusi į susitikimą su autoriumi 2024 metų Knygų mugėje. Knyga labai labai patiko, eina sau, kaip giliai autorius griebia – ai! Čia iš tų variantų, kai net nenoriu nieko apie knygą rašyti – puiki ir tiek. Na, ir dar eini pasiknisti, kas dar yra išversta bent jau į anglų (populiariausias autorius – Italijoje, jie pagal šią knygą yra pastatę filmą).

Knygoje trys istorijos iš trijuose namo aukštuose gyvenančių žmonių. Pirmojoje istorijoje tėvas užpsichuoja dėl galimo seksualinio smurto prieš jo dukrą ir pats pusiau keršydamas pridirba nesąmonių, kurių neatsuksi, nepagrąžinsi, dėl kurių norisi prasmegti. Kad ir kaip neadekvačiai vyras elgiasi, autorius taip dėlioja istoriją, kad absoliučiai ja tikiu, viskuo, kiekvienu niuansu, kiekvienu žingsniu, judesiu, jausmu ir personažu. Ir ten viskas akis graužia, bet toks yra gyvenimas – visoks. Labai subtiliai užgriebta “tėvelio dukrelės” ar “mamytės numylėtinės” tema – kaip tėvai jaučia skirtingą ryšį su savo vaikais, kaip kasdienybėje lengva tokius favoritizmus užglaistyti ir kaip viskas (skaudžiai) išlenda kritinėse situacijose, pykčiuose, ginčiuose. Jausmų žonglierius tas Nevo.

“Kiekviename barnyje yra tas nesugrąžinamas taškas, po kurio jau niekas nebepataisoma.”

Antrojoje istorijoje – ant beprotybės ribos balansuojanti motina, kurią kaimynai vadina “našle”. Na, nes vyro pastoviai nėra – keliauja. Vienišumas, bejėgystė, vyro ir žmonos nutolimas. Nors istorija pasakojama iš moters pusės, joje labai įdomiai įskiepijami vyro pusės intarpai – moteris sako – jei galėtų, mano vyras jums apie šią situaciją papasakotų taip. Ir, aišku, bam, racionalūs vyriški argumentai, kuriuos skaitant moteris pradeda rodytis nestabili, tingi, apsileidus. Kai kasdienybėj – tiesiog nusikalus nuo keturių namų kampų laikymo. Na ir ten vėl – visi įmanomi vyro ir žmonos nesusikalbėjimo aspektai, susitarimai, kurie, atsiradus vaikams, nebegalioja, neišpasakoti skauduliai ir t.t., ir t.t.

“Man reikėjo, kad mane nugalėtų. Nes kas nugalėta, ta nebebijo. Nugalėtai neberūpi praraja.”

Na ir trečioji. Apie poros santykius, bet labiausiai gal apie motinystę. Gal galima sakyti – paaukotą dėl vyro, vaiko tėvo. Vaiko, kuris nebuvo toks, kad įtiktų tėvui. Skaudi, nesuvokiama istorija. Labai sukrėtė moters pasirinkimai, kurie, kai pagalvoji, visiškai iš gyvenimo, iš kasdienybės.

“Trys sielos aukštai visai ne mumyse egzistuoja! Nieko panašaus! Jie egzistuoja tarp mūsų ir ko kito, tarp mūsų burnos ir ausies to, kam pasakojame savo istoriją.Jei nėra tokio žmogaus, kuriam galime atskleisti paslaptis, pasaidalinti prisiminimais ir pasiguosti, tenka kalbėti su elektroniniu sekretoriumi, Michaeli. Svarbiausia su kuo nors klabėtis. Kitaip, būdamas vienas, žmogus visiškai nenutuokia, kuriame jis aukšte, pasmerktas aklai čiupinėti šviesos jungiklį tamsioje laiptinėje.”

Labai labai rekomenduoju.

Empire of Pain. The Secret History of the Sackler Dynasty

~ kzL ~ Leave a comment

Joo, čia tokia knygelė, kad optimizmo neprideda gyvenime, nebent tik pagarbos autoriui, nuveikusiam šitokį darbą. Šioje knygoje pasakojama vienos garsios ir turtingos amerikiečių šeimos – Sackler’ių, norėtųsi rašyti – iškilimo ir nuopolio istorija, deja, kai esi beprotiškai turtingas milijardierius nuopolio dalis nelabai galioja. Taip, gali prarasti gerą vardą, bet prarasti tokius turtus tikriausiai neįmanoma, bent toks įspūdis susidarė iš knygos.

Na, o istorija sukasi apie opioidų epidemiją JAV ir kaip prie to prisidėjo Oxycodon, kurį į rinką išstūmė ir agresyviai reklamavo Sackler šeimai priklausiusi įmonė Purdue Pharma (JAV mane visą laiką pribloškia vaistų reklamos kiekis tiek TV, tiek visur kitur). Rodos graži intencija palengvinti nuo chroniško skausmo kenčiančių žmonių gyvenimą, labai dažnu atveju baigdavosi priklausomybe nuo šio opiodo ir net mirtimi perdozavus. O perdozavimui kai kuriems pacientams pakakdavo visai nedaug. Vaisto stūmimas į rinką buvo tokio agresyvumo, kad klausant raitėsi ausys. Ir nors vaistas buvo patvirtintas FDA (maisto ir vaistų administracijos), tas patvirtinimas buvo tooooks nekoks, ypač, kai už vaisto registravimą (nežinau, koks būtų tikslus terminas čia) atsakingi darbuotojai vėliau “netyčia” išeidavo dirbti į labai gerai apmokamas Purdue pozicijas, o vaisto aprašymo tekste netyčia atsirasdavo “galimai” “galima” priklausomybė. Tas pats ir su prokurorais, kurie užsibrėždavo pasikapstyti po įmonės ar šeimos reikaliukus.

O tuo metu, rinka, žinoma, labai greitai sureagavo, kad joje cirkuliuoja legalus narkotikas, kai kurie gydytojai net buvo praminti pill mills – piliulių malūnais, nes išrašydavo nenormalius kiekius vaisto, kuris iš vaistinių iškeliaudavo į juodąją rinką. Vieša paslaptis. Šeima susikrovė milijardus ir buvo ypač pagarsėjusi meno rėmėja, kuri turėjo muzijuose ir universitetuose savo vardo sales ir gavo aukščiausius įvairių šalių apdovanojimus už meno rėmimą. Toks geras ratukas – susimokėję Sackler šeimai už narkotikus, galite keliauti į meno reabilitaciją, už kurią būsite mums dėkingi. O jei užsilenksite – ups, tikriausiai esate linkęs piktnaudžiauti vaistukais ir mes čia tikrai ne prie ko, juk misija – kilni!

Kaip viskas baigėsi? Na, Sackler salių tikriausiai muziejuose neberasite, bet, tikriausiai numanot, kad nei ubago terbos, nei tiurmos nė vienam šeimos nariui patirt neteko. O ir Oxy nublanko po dar stipresnio opiodo fentanilio, net 100 stipresnio nei morfinas, banga.

Sukrečianti ir labai įdomi knyga. Rekomenduoju.

Amari ir nakties broliai

~ kzL ~ Leave a comment

Amari apgaulingai plona kaip 500 pls. knyga – beveik praradau balsą vakarais skaitydama ir tikrai užtrukom. Šiaip gerai surašyta ir nenuobodi, bet labai jau ant Harrio Potterio kurpaliaus, mano vaikas pastoviai piktinosi, kad čia viskas kaip pas HP – burtininkai, priešai ir t.t. Man net keista, kaip kartais sugretindavo scenas iš HP, kur man neatrodydavo labai panašios, bet gal ir normalu, nes aš nesu HP žinovė.

Šiaip sakyčiau knygos privalumas – pabaigos tvistas. Buvo galima įtarti, kas yra blogietis, bet autorei vis tiek pavyko apgauti. Na, ir žinoma, labai patiko, kad pagrindinė veikėja mergaitė. Puikiausiai tiks mažiems žiurkiukams, kurie jau viską aplinkui sugraužė.

________________________________

Už knygą ačiū Batoms lankoms.