Category: Tinka atostogoms

Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje

~ kzL ~ Leave a comment

Atsimenat, yra toks sausio 13-osios momentas, nuo kurio man visada graudulys užsringa gerklėj – kai moteriai su mažu vaiku stovinčiai prie pralamento (atleiskit, jei ne ten ir netiksliai cituoju) yra pasiūloma eiti namo saugiai pralaukti neramumus, ji atsako, kad geriau jokio gyvenimo, nei toks kokį gyvenome sovietmečiu. Tai ši mintis man visą laiką sukosi galvoje skaitant Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenimas”.

Prieš pradėdama ją skaityti, kažkaip pagalvojau, kad ji labiau pasakos mano mamos kartos istoriją, bet teko nusikelti dar ankščiau, į mano močiutės kartą, karo metais kūrusią šeimas, ir, jam pasibaigus, patyrusią visą sovietmečio beprotystę. O kadangi gyveno miestelyje ir turėjo dalyvauti kolūkiniame gyvenime, realiai buvo ne geriau už baudžiauninkę – be jokių socialinių garantijų, be normalaus darbo užmokesčio ir būreliu vaikų, kuriuos kažkuo maitint ir aprengt reikėjo. Maždaug, pagimdei ir į laukus tą pačia dieną.

Šiaip labai nustebino, kokios vėlyvos santuokos būdavo tarpukariu. Vyrai apskritai tokie jau būdavo gerai subrendę – vidurkis apie trisdešimt. Ir kaip dėl daugybės priežasčių viskas nučiuožė į praktiškai paauglių santuokas – dėl būsto ribojimo, centralizuoto darbų skirstymo ir tt. O įpuolus į santuoką, jau kaip kam pasisekdavo prisiglausti, gauti pagalbos prižiūrint vaikus, susišaudant maisto produktus (kažkaip pasigedau knygoj, o gal neatkreipiau dėmesio, kaip kaimas maitino miestą), gaminant, skalbiant ir kažkaip bandant nelįst uošviams, kurių bute gyveni, į akis. Tikriausiai visos legendos apie baisias anytas ir yra atėję iš tų laikų, kai tarybiniai žmonės gyveno siaubingai susigrūdę. Laimė buvo, kad turi bent kur grūstis. Vienišų moterų padėtis apskritai buvo siaubinga (o kada nėra, tikriausiai daugeliu atveju taip yra), o dar siaubingesni buvo “savaitiniai darželiai”, kurie buvo mano didžiausia vaikystės baimė, nors niekas manęs ja negąsdino… Bet va, paskaitai ir supranti, kad kai kurioms moterims tiesiog nebūdavo kitos išeities, ypač neturint vaikus padedančio auginti kaimo…

Dėl knygos pavadinimo. Skaitant man vis atrodė, kad sovietinės šeimos gyvenimas buvo net labai planuotas, t.y. turintis aiškius numatytus scenarijus, su minimalia nukrypimo galimybe. Tai kodėl pavadinime “Neplanuotas”? Gal kažkur neatkreipiau dėmesio? O šiaip man kažkaip norėtųsi knygos, kuri būtų dviejų knygų miksas – “Mažojo O” ir “Neplanuoto gyvenimo”. Pirmojoje man trūksta moters perspektyvos, o antrojoje – neoficialaus ir statistikų neatspindėto sovietinio gyvenimo, kuris tikriausiai ir buvo aspektas, kuris sovietinį gyvenimą darė gyvenamu.

Labai niūri ir tamsi knyga. Dabar einam visi paaukoti Blue-Yellow arba paskambinti Radarom telefonu 1485, kad planuotas gyvenimas visiems laikams liktų knygose.

————————————————————

Nelabai į temą prisiminimas iš sovietinės vaikystės – turiu tokį vaikystės prisiminimą, kilusį iš sovietinės kasdienybės. Tikriausiai, turint omenyje tarybinių gaminių kokybę, moterims pastoviai sugesdavo sijonų ir ilgų batų užtrauktukai. Batai geri, o užtrautukas – sugedęs. Mama su kaimynėmis nuolat guosdavosi, kad negauna tų užtrauktukų. Žinoma, kad ieškodavo blato, nes normalius batus gauti būdavo dar sunkiau nei užtruktuką. Atsimenu, kaip pati tokių kalbų prisiklausius vaikščiodavau kiaurais batais, nenorėdavau skųstis, nes mamai būtų dar vienas rūpestis, iš kur man kitus batus paimt. O jei batai būdavo kokie importiniai, tai išdidžiai šlapiom kojom ir vaikščiodavau, ir net nekildavo mintis skųstis, nes žinai, kad vietoj tų gražių batų gausi baisius . Žodžiu, labai “tvariai” šlapiom kojom gyvendavom. Nors realiai Klaipėdoj geriausi batai yra botai.

Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast

~ kzL ~ Leave a comment

Man atrodo, šita knyga gamina endorfinus! Visą laiką, kai ją skaičiau, palaimingai šypsojausi ir apskritai jaučiausi kaip įsimylėjus – visus tris iš karto – Joną Meką, Jurgą Vilę ir Miglę Anušauskaitę. Beje, jei dar nieko apie šią knygą negirdėjai, tai čia komiksas, kuris taipogi man sukėlė didelį norą spalvinti, net pasiskolinau dukros pieštukus ir paspalvinau pagrindinės komikso “vedėjos” gražų gėlėtą sijoną. Čia matyt, kaip Mekas nieko nesakydamas įkvėpdavo (ir vis dar įkvepia) žmones menui, tai va mane įkvėpė spalvinimui (beje, šimtą metų nespalvinau).

Šiam komikse taip gražiai suburti į krūvą žmonės, kuriuos Jonas Mekas arba jo pavyzdys – įkvėpė, padrąsino, palaikė. Man jis yra žmogus – kosmosas, apskritai, nemirtingas pasaulio stebėtojas, savo gyvenimą tęsiantis per tuos įkvėptuosius, per filmus, per laiškus ir archyvus, per pupas (kodėl – sužinosite komikse). Tarp visokių Jono Meko gyvenimo įdomybių, buvo ir dar viena – labai egzotiška – Mekas buvo peveldėjęs tuščią pliką salą, kurią šiame komikse Jurga Vilė sugalvojo apsodinti ir paversti sodu. Taigi kiekvienas knygos herojus neša sodui po augalą. Ech, kaip gražu (gaminasi enfždorfinai, sakau) ir, manau, Mekui labai labai patiktų.

Ir dar – Jurgos Vilės ir Miglės Anušauskaitės tandemas – nuostabus. Dėl to ir komiksas – puikus ir su maloniai pašaliniais poveikiais. Labai rekomenduoju kaip vieną svarbiausių Knygų mugės 2024 knygą.

_________________________________

Už malonumą dėkoju autorėms ir leidyklai Aukso žuvys.

Kritusių mazgas

~ kzL ~ Leave a comment

Esu labai laminga skaitytoja, nes vakar baigiau skaityti superinį lietuvišką trilerį “Kritusių mazgas”. Prisipažinsiu, ėmiausi skaityti smalsumo vedama, nes šiemet teko dalyvauti “Almos Litteros” organizuojamame suaugusių literatūros konkurse, kuriame 2023 metais laimėtojas nebuvo išrinktas, o šioji knyga yra 2022 metų konkurso laimėtoja. Buvo labai įdomu palyginti, kokia knyga laimėjo konkursą, na, ir pasireguliuoti kartelę šiems metams. O knyga ėmė is labai labai maloniai nustebino.

Visų pirmiausia, stebina tai, kad šiame trileryje visiškai nėra jokių lietuviškų motyvų. Jei ne lietuviška pavardė ant viršelio, skaitytojas niekaip negalėtų suprasti, kad čia lietuvės autorės knyga. Visiškai pamiršti apie tai galvoti, o tai manau, yra geras ženklas. Šitas trileris visiškai nenusileidžia kietiems mano skaitytiems trileriams. Ir nebuvo jokių minčių, kad “kaip leituviškam, tai gerai” blablabla. Super viskas man ten buvo.

Visų antra, autorė labai gerai užmeta įtampos meškerę ir pamažu suka tą įtampos valą (aka zilka), kuris priverčia skaitytoją knygą tampytis su savim ir šiaip skaityt per naktis iki galo. Jei Dainos Kleponės romanas būtų šnipų romanas, mano kuklia nuomone, tiek M.Adomėnas, tiek B. Gailius įtampos srityje gautų į kaulus. “Kritusių mazgą” skaitydama negalėjau atsitraukti ir nenorėjau jokių pertraukų ir poilsio valandėlių. Visą šeštadienį pragulėjau lovoj ir praskačiau (gerai, kad oras blogas, tai negaila buvo).

Nors knygos pradžia gal ir atrodo kiek chaotiška – vienu metu atsiranda labai daug personažų, bet neišsigąskite, viskas ten vėliau susidėlios į vietas. Man svarbiausia, kad nebuvo loginių kliurkų, niekas devintam mėnesy nėščias dvyniais nebėgiojo ant kablų ir nelipo per tvoras, jokių kvailų mergelių ir nuo pamirksėjimų susilydančių skystimėlių. Labai labai patiko, kad aplink besisukinėjančios gražuolės yra įtartinos ir į jas žiūrima kaip į potenčialias priešes. Ir reaguojama atitinkamai. Žodžiu, viskas sveikame prote, aleliuja. Gal vienintelis lyrinis nukrypimas yra brolio-sesers linijoje (nespoilinsiu labai), bet toks labai minor, galima nesikabinėti.

O šiaip, imkim, skaitykim, didžiuokimės debiutante!

_________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera” leidyklai.

Kur susitinka dangus ir jūra

~ kzL ~ Leave a comment

Tokia atgaiva ši Benjamin Myers knyga. Vien viršelis man gali būti už paveikslą (kaip sako Dulcė: “Gyvenimui reikia šiek tiek spalvų, bent apgaulingų. Gyvenimas be spalvų yra mirtis.”) – tiesiog matau šešiolikmetį Robertą keliaujantį pakrante pasitikti pačios nuostabiausios savo vasaros. Pokaris, vis dar labai trūksta maisto, vaikinas tiesiog vienas iš tūkstančių peralkusių paauglių, užsukusių į nuošalią sodybą, kurioje su šunimi gyvena pagyvenusi dama, ponia Dulcė. Man taip keista, kad ant knygos nugarėlės ji pavadinta senute (va, dėl to ir neskaitau nugarėlių, nebent tik perskaičius knygą). Kokia dar senutė! Įsivaizduoju aukštą, išdidžiai brandžią ir solidžią damą, kuri iškelta galva brenda per savo pievas ir ignoruoja aplinkinį pasaulį. Dulcė yra tiesiog nereali, aš ją absoliučiai įsimylėjau. Kokia ekscentriška, plataus požiūrio, drąsi ir išmintinga moteris! Man ši knyga yra Dulcės knyga, ne Roberto. Nes Robertui tiesiog žiauriai nuskilo, kad sutiko Dulcę. Dulcei, žinoma, irgi.

Nepaisant kartais galvoje blykstelinčios lemputės, kad čia viskas per daug gerai ir per daug gražu (nors tai ir ne visai tiesa, juk aplink pilna neseniai pasibaigusio karo ženklų (“Karas yra karas; jį pradeda keli, kariauja daugelis, ir galų gale pralaimi visi”) ir nepriteklių, o dar ir nujaučiamos Dulcę ištikusios nelaimės), man tiesiog buvo malonu mėgautis sodriu tekstu, anglišku santūrumu ir nutylėjimais. Atrodo, kad iš teksto tiesiog srūva viršelyje tvyranti šviesa ir vasaros ramybė, dviejų žmonių buvimo kartu pilnatvė ir kvepia Dulcės ruošiamu maistu. Su pasimėgavimu neriu į šitą laikiną vasaros idilę, kur “Dingdavo visos mintys apie praeitį ir dabartį, apie tvankias klases ir grėsmingai artėjančius egzaminų rezultatus, anglių kasybos valdybą, šachtas, pensijų planus, nes nerimas ir rūpesčiai ištirpdavo be pėdsako, ir aš nardydavau iš dienos į dieną, atsikvošėdamas tik tada, kai sudundėdavo griaustinis, imdavo kurkti pilvas arba tylą sudrumsdavo paukščio giesmė. Šios būsenos būdvo ilgalaikės, ir aš džiugiai jomis mėgavausi, naktis keitė dieną, diena keitė naktį, ir laikas tapo nelinijinis, lankstus, įmanomas ištempti ir sutraukti pagal norą, akimirka išsiplėsdavo į dieną, savaitė pralėkdavo akimirksniu.”

Kviečiu visus į šį klampų kaip angliškos vasaros medus tekstą, kviečiu išsimaudyti šaltoje jūroje ir įsikandus smilgą kartu pagulėti pievoje ir paspoksoti į debesis, kartu išgyventi dviejų žmonių – vieno jauno, kito – brandaus – draugystę.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Will

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena knyga, kurios popierinės net nesiruošiau skaityt, bet pradėjau audio ir užkabino, o už tai bravo knygos įskaitytojui Vaidotui Baumilai. Vaidotas tikrai maloniai nustebino įskaitymo profesionalumu. Na, ir labai gražaus balso tikrai malonu klausyti.

Tiesą pasakius, apie Willą nieko nežinojau, išskyrus filmą Men in Black, po kurio tiesiog įsimylėjau mopsus. Man buvo visiška naujiena, kad jis dar labai jaunas išgarsėjo kaip reperis ir net laimėjo savo pirmą Grammy senų senovėjė, 1988 metais. Man atrodo, pas mus repo dar nebuvo. O paskui laimėjo dar tris.

Nuo pat vaikystės tėvas jį žiauriai spaudė ir šiaip buvo despotas, mušdavo žmoną, tai labai sėkmingai išmuštravo darboholiką, kuris, nors ir tapo labai sėkmingu muzikantu ir aktoriumi, kiek užtruko, kol suprato, kad ir pats užaugo į visada teisų darbštuolį, kuris nuolatos visus linksmindamas pamiršo, nors realiai nelabai ir žinojo, kas yra poilsis ar kito žmogaus jausmai. Kokie dar jausmai, reikia daryti, tai ką reikia daryti.

Aišku, Willo darbštumas ir užsispyrimas yra wow. Eina sau, kiek kartais reikia valios pasiruošti vaidmenims, išmokti triukus, pavirsti į boksininką ar dar kokį fizinių pokyčių reikalaujantį personažą. Tikrai pagarba. Nepagarba, aišku, kai visai prarandamas saikas ir realybės suvokimas, bet čia jau Willui susigaudyti labai padėjo psichoterapeutai. Psichoterapijos įtaka jaučiama visoje knygoje, joje Willas ir pats pataria tokiems pat bepročiams, kaip jis. Labai dažnai Willas pasakoja, kaip kam nors ką nors pasakė ir viską sušiko, ir kaip viskas galėjo būti kardinaliai kitaip, tiesiog parinkus kitus žodžius ir paaiškinus savo motyvus.

Knyga tikrai smagiai susiklausė, man gal kiek ten nuobodu buvo repo istorijos ir visokie MC, DJ ir kitokie reikalai, tai rekomenduočiau labiausiai darboholikams kaip terapinę priemonę ir biografijų megėjams. Įdomu, ar popierinė iliustruota, ar reikia ieškoti pavartymui.

Placebas

~ kzL ~ Leave a comment

Jurgą Ivanauskaitę skaičiau mokyklos laikais – pirmąsias kultines, o paskui jos paskutines knygas, kažkaip krūva knygų liko neskaityta. Vis sunku senesnes knygas įkišt į eilę (net pagalvojau, kad bus mano 2024 metų tikslas – pradėt traukt senas knygas iš lentynos) – pastebėjau, kad pats geriausias būdas tokias perskaityt – skaityti knygų klube.

Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo – knyga atlaikė laiko išbandymą (praėjo jau dvidešimt metų nuo pirmo leidimo) ir, kai buvo išleista, tikrai turėjo būti apskritai wow (ir kaip tada neskaičiau, nesuprantu niekaip). Iš vienos pusės knibždėjo mintis – žmonės nesikeičia, o iš kitos – negi taip nesikeičia!!! Kaip visais laikais, pilna lengvatikių, šiaip kvailių, kuriais manipuliuoja periodiškai vis naujai nušvintantys gelbėtojai, “elitas” kliaujasi tualetinio popieriaus užkalbėtojais, o galvose verda sąmokslo teorijos. Labai įdomiai sutapo, kad iš eilės skaitytos Manto Adomėno “Moneta ir Labirintas” bei Jurgos Ivanauskaitės “Placebas”, knygos su dvidešimt metų distancija kalba apie žmonių manipuliavimą per ezoteriką, būrėjus, ekstraseansus ir šiaip tokį nematomą pogrindinį pasaulį, per kurį paslaptingai veikiami ir valdomi žmonės.

Su pačia knyga tai visaip sekės. Vietomis labai traukė skaityt, o vietomis buvo nuobodu. Man tikriausiai būtų užtekę Julijos, jos katės (be konkurencijos fainiausios personažės) ir Vilniaus, na, gal dar brolių, Julija apskritai galėtų plūduriuot bardo, o katė perdavinėt signalus tarp dviejų pasaulių, ir murkčiau sau patenkinta. Didysis Placebo agentas galėjo ir glausčiau filosofuot, o žurnalistės lakstymai paskui diedą irgi buvo meh, buvo gal galima ir be jų, na, bet gal toks sumanymas, ką aš čia.

Skaitant pasijautė, kaip, nors ir negreit, bet pagaliau laisvėja kalba (absurdas, aišku čia džiaugtis tuo, kas turėtų būt savaime suprantama) – knygoje kai kurie nelabai kultūringi personažai labai jau kultūringai ir litaratūriškai kalba. Ankščiau tikriausiai net nebūtų užkliuvę, o dabar jau kliūva, ačiū protingiema ir drąsiems žmonėms, kad knygų veikėjai pagaliau gali kalbėti ir keiktis kaip žmonės.

Rašytojai ir meilužiai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, Elizabeth Strout gal ir nuostabi knyga, na, o man – visiškai normali, smagi knyga. Gerai sukalta, lengvai skaitosi, nesukelia akių vartymo – pati tikriausia poilsinė-atostoginė knyga. Na, ir šiaip įdomu paskaityti apie rašytojų, ypač pradedančių virtuvę. Baisokoka ji, man ypač baisu, kai JAV gyvenantys žmonės neturi / neįperka /dar kaip nors “ne” sveikatos draudimo, atidirbinėja savo kosminio dydžio paskolas už mokslus, arba kaip visokie draugai ir pažįstami išnuomoja tokiems rašantiems nabagams, kurie net valgyt neturi už ką, savo šiltnamius, šuns būdas ar dar kokią negyvenamą vietą. Nieko nemokamo, nebent kolos refill.

Na, ir kaip tokiose knygose tikriausiai privaloma – aplink pagrindinę veikėją būtinai sukiojasi koks vienas ar du gerbėjai ir jai niekaip nepavyksta nuspręst, kurio jai reikia (arba nereikia). Bet šioj vietoj negaliu labai prie romantinės linijos kabinėtis, Keisė suvokia ir vieno, ir kito pliusus ir minusus, ir tikrąja žodžio prasme galiausiai žiūri savęs (aleliuja).

Rekomenduoju, kai esat pavargę, brausinimo nuotaikos ir pajėgumų, neturint didelių lūkesčių, smagiai praleisi porą vakarų.

______________________________________

Už knygą dėkoju BALTO.

Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kažko lengvo, paprasto, bet nebanalaus, tai su Baba Segi (kuris, beje, vyras o ne šiaip alia Baba Dunja) pataikiau į dešimtuką. Jau įpusėjus knygą, į galvą šovė mintis, kad čia yra nigerietiška tylos istorija – taip nesikalbančių ir nuo vienas kito šviesmečiais nutolusių šeiminykščių tikrai reikia gerai paieškoti. Bet viskas suprantama, kalbėtis nelabai yra apie ką, nes bet kokia neteisinga užuomina sugriautų Baba Segi suręstą kortų namelį, kurį ištikimai saugo jo žmonos. Kiekvienai jų gyvenimas Babos Segi iliuzijoje yra geriau nei realus pasaulis, nė vienai nepagailėjęs išbandymų. Taigi, svarbiausia – stogas virš galvos ir maistas vaikų burnose, ir už tai bus kovojama nagais ir ragais.

Į aiškiai nusistovėjusį pasaulį įsiveržia ketvirtoji Baba Segi žmona Bolanlė. Išsilavinusia moterimi baisulingai didžiuojasi vyras, o štai žmonoms – kaip šuniui penkta koja – kad ir kaip draugintųsi Bolanlė, niekam neleidžiama parodyti jokio prielankumo. Bolanlei niekaip nepastojant, jau ima atrodyti, kad bergždžioji žmona bus pavaryta šalin ir namuose vėl viskas bus po senovei, na, bet tada tai būtų eilinė poligaminės šeimynos istorija. O nėra.

Be siužetinės linijos įdomu skaityti apie tai, kaip ir apie ką sukasi pasaulis Nigerijoje. Ne apie moteris tikrai. Kol nėra aiškių šiuolaikinio pasaulio ženklų, gali ir apsigauti, koks ten amžius ar koks dešimtmetis – jokio skirtumo. Ir visos tradicinės nesąmonės, kurias pasaulis yra sugalvojęs moteriai, prieš moterį – knygoje visa puokštė, tad pradžioje pasibaisėjus žmonų elgesiu, ne viskas taip juoda atrodo, kai paaiškėja kiekvienos jų istorija.

______________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Tylos istorija 2

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tai yra istorinis momentas, nes aš labai sąmoningai (ne tai, kad buvau pamiršus, kad skaičiau) antrą kartą (pirmoji apžvalga čia) perskaičiau tą pačią knygą, žinia, nelabai skaitau po du kartus. Visada bijau rizikuoti, ypač, jei knyga patiko, labiausiai bijau nusivilti. Iš tikro man labai norisi, kad ši knyga būtų skaitoma ir pastebėta, nes tikrai yra to verta ir, skaitydama ją pirmą kartą (2018 m,). buvau didžiai nustebus, kad nieko apie ją negirdėjau. Čia tikriausiai buvo pasekmė nusivylimo lietuvių autoriais. Dar šį kartą buvo smalsu skaityti knygą autorės, su kuria jau esu pažįstama, norėjosi išbandyti savo objektyvumą ir kaip reaguočiau į nepatikusius dalykus.

Mano laimei,reaguoti niekaip nereikėjo, knyga skaitėsi kuo puikiausiai. Niekas knygoje man nekliuvo, tikriausiai Akvilina visas man kliuvusias vietas išredagavo, svarbiausia, kad išredagavo tą veidą iš pirmo viršelio. (Beje, Akvilina mūsų knygu klube sakė, kad visokių komentarų (kaip kad šis) neskaito, tai ramiai galiu čia rašyt, ką noriu, nesvarbu, ar norėčiau įsiteikti ar ne.

Aišku, žavingiausias yra knygos pabaigos tvistas, ech, apverčia viską aukštyn kojom, net norisi vėl skaityti iš naujo su nauju žinojimu. O šiaip tai skaitant apima savotiškas liūdesys ir nenusakomas ilgesys daugybės nutylėtų istorijų, apie kurias jau nebėra ko paklausti. Kad ir dėl to labai keisto genų mikso, atkeliavusio iki manęs nežinomais keliais ir pritrenkusio, kad ne iš ten, iš kur labiausiai tikėjausi. Belieka vienintelė galimybė tas istorijas susikurti pačiai, sugalvoti visas nežinomas scenas su kažkada kalbėtais ar nutylėtais dialogais.

___________________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Mažasis draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Oho, kokiam žodžių klampumyne nardina savo skaitytoją Donna Tartt, kaip dvelkia drėgnu Misisipės karščiu iš kiekvieno puslapio ir karšta taip, kad naktim nesimiega nei vaikam, nei suaugusiems, nei tiems kas jau ne vaikai, bet dar ir nesuaugę. Septintojo dešimtmečio apšiurusiam, daiktais perkrautame name susitinkame dvi seseris – pusiau vaiduoklišką po namus slankiojančią gražuolę Alison ir pašėlusią, gudrią ir sojerišką nutrūktgalvę absoliučiai nerealią Henrietą, kuri buvo dar visai mažutė, kai šeimą ištiko laiką stingdanti tragedija – vyresnio broliuko tragiška žūtis namų kieme.

Po tragedijos, vaikų motina nugrimzta į savo gedulą, tėvas randa priežasčių nebegyventi su šeima, o mergaites praktiškai augina namų pagalbininkė Aida, tokia panaši į tarnaites iš Kathryn Stockett “The Help”. Matriarchato linijoje toliau rikiuojasi Edė, mergaičių senelė ir jos ekscentriškosios seserys, pačios tikriausios porcelianinės pietinių valstijų damos. Visos gyvena kaimynystėje netoli viena kitos, kiek vaiduokliškame miestelyje (man galvoje dėliojosi poklaikiai vaizdai iš serialo “True Ditective”), tad vietoje nenustygstančiai Henrietai patogu lakstyti nuo vienos prie kitos tetulės namų ir po trupinėlį lesioti meilę, šilumą ir dėmesį.

Brolio nužudymo aplinkybės taip ir neištiriamos, o mintis, kad žudikas vis dar laisvėje Henrietai tiesiog nepakeliama (ir klaiku). Ir niekas nenori ir nesiruošia nieko pasakoti. Teks smarkuolei Henrietai bandyti bent žodelį ištaukti iš tetulių ar sesers, galimos įvykio liudytojos, slapčiomis perskaityti visus įmanomus straipsnius ir pakalbinti visus įmanomus liudininkus, kurių žvilgsniai choru nebyliai šauks: “Kam tau reikia, mergaite?”

“Mažasis draugas” skaitosi kaip detektyvas ir net trileris – Henrieta ten ištisai eina peilio ašmenim ir balansuoja ant prarajos pakraščio – bet kartu tai ir nėrimas gilyn į tamsių emocijų ir absoliučios vaiko vienatvės pasaulį, į niekaip po tragedijos neatsigaunančios šeimos kasdienybę ir pastangas išlaikyti įvaizdį, su likimo valiai paliktais, savo jėgomis išsikapanoti bandančiais vaikais. Man ši knyga buvo visiškai personažų knyga, kur viskas tarsi plūduriuoja pusiau sustingusiam laike, kuriame nekvėpuodama bando išgyventi Henrieta, visa vos laikosi surišta voratinklio gijom ir pabyra vos ištikus kitai negandai. Ar ras Henrieta žudiką? Kur nuves ir į ką, visai ne vaikišką, išvirs jos detektyvinis žaidimas?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Pavydo ekspertas ir kitos istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Vienintelis dalykas, kuris šioje knygoje nepatiko, kad kiečiausias apsakymas yra pats pirmas. Perskaičius tokį kosminį iš karto tikiesi, kad visi kiti irgi bus tokie pat geri, o jie tiesiog geri, bet ne tiek, tad gaunasi toks ne visai pelnytas nusivylimas. Bet gal čia taip leidėjai šoka skaitytojų viliotinį, nežinau. Tai jei dar neskaitėt, sakyčiau, pasilikit pirmą apsakymą pabaigai, bus tookia vyšnia ant torto ir kiti apsakymai taip nenublanks, nes tikrai to nenusipelnė.

Labiausiai apsakymuose patiko tas blogio/evel prieskonis. Kažkoks kasdienybėje staiga išlindęs kokio nors personažo blogietiškumas, toks slidus, ne visai apčiuopamas, biškį toks, kuriam slaptai pritariama, nes kažkas jo “nusipelnė” būdamas šiknium ar panašiai. Taip gražiai sužonglitruoja Jo Nesbo, vienas malonumas skaityti. Ir labai faina, kad apsakymai, nes detektyve romane nusikaltėlio išaiškinimo intrigos gauni maždaug gauni vieną kartą, o čia net septynis. Nepraleiskit, labai rekomenduoju.

_____________________

Už knygą ačiū Baltoms lankoms.

Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą

~ kzL ~ Leave a comment

Užmačiau “Aukso žuvų” fb, kad šventosios Hildegardos Bingenietės diena yra rugsėjo 18 d. ir susigėdau, kad tiek ilgai tingiu aprašyti knygą. Aišku, galiu apsimest ir sakyt, kad nebuvo laiko, bet iš tikro tai niekaip normaliai nesugalvojau, kaip gražiai parašyti apie gražią knygą.

“Džiaugsmo virtuvė” pirmiausia yra labai labai graži knyga (knygos dizainas – Silvos Jankauskaitės, fotografijos – Gretos Juodžiukynaitės). Ją žiauriai malonu liesti, nes jos labai geras popierius ir fainas kvapas. Ir šiaip ji man skirta akiai paganyti ir paėmus paskaitinėti bet kokioj vietoj. Aš gal panašiai ir dariau – skaičiau šv. Hildegardos istoriją, o kadangi nesu didelė virtuvės mylėtoja, tai visus maisto patarimus tik permečiau akimis, labiau spoksojau į gražias iliustracijas.

Šią knygą skaičiau po Lauren Groff “Matrix“, kuri, žinia, apie tokią kietą vienuolę, kokia buvo ir šventoji Hildegarda, tai man šios abi moterys ir knygos susimaišė ir susiliejo, net sunku atskirti ir neprifantazuoti, kas buvo tikra, o kas prifantazuota, bet vienas labai bendras bruožas – abiejų knygų moterys buvo labai drąsios, labai protingos ir šviesmečiais aplenkusios savo laiką. Man net neįtikėtina atrodo, kokia plonyte linija vaikščiojo šventoji Hildegarda tuometiniame vyrų pasaulyje ir kokios neįprastos tiems laikams turėjo atrodyti visos jos vizijos ir idėjos. Be gero užtarėjo – tiesiu taikymu ant laužo.

Tai mano “Džiaugsmo virtuvė” pateko į gražiausių knygų lentyną (jei ateisit pas mane į svečius, tokios neieškokite, ji – virtuali, mano galvoje). Tai yra puiki dovana (padovanojau mamai, man atrodo, ir draugei – tikrai). Prašom nesijuokt, nes aš tiek knygų dovanoju, kad net padovanoju žmonėm tą pačią knygą du kartus, nes manau, kad jai/jam labai tiks ir patiks). Ši knyga amžina, niekada nepraras savo vertės ir grožio.

Ką veikia Japonija

~ kzL ~ Leave a comment

Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.

Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”

Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).

Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?

“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Piranezis

~ kzL ~ 2 Comments

“Piranezis” ilgokai užtruko eilėje, mano knygų draugės net pradėjo mane raginti greičiau imtis ją skaityti. Tų raginimų kiek prisibijau, nes paskui sukyla lūkesčiai ir tada jau bijausi didžių nusivylimų. Pirmiausia, aišku skaitytojui reiktų pasigooglint, kas per vienas tas Piranezis (Džovanis Batista Piranezis), o begoolinant pasimatys tokie grafikos darbai “Kalėjimai”, kurie tarsi duoda skaitytojui savotišką špargalkę knygos aplinkos įsivaizdavimui, o jau toliau visą knygos filmą kuri pats.

Knygos pradžioj mūsų herojus daug pasakoja apie savo aplinką, kambarius ir visokius juose vykstančius reikškinius, man net pasirodė, kad ten jau per daug visų tų pasakojimų, nieko ten nesupranti, ir jau buvau bepradėjus galvoti, kur čia visi tie įdomumai ir kiek čia galima paskui tą naivuolį sekioti po nesibaigiančias sales. “Naivuolis” tai didžiuliame pastate-labirinte klajojantis jaunas vyras – savotiškas robinzonas, kuris turi išgyventi keistame, nelabai žmogui pritaikytame pasaulyje, kur apatiniuose aukštuose tyvuliuoja jį maitinanti jūra ir kur ne kur galima užtikti kažkada čia gyvenusių žmonių pėdsakų. Paklaidinusi labirinte ir susukusi skaitytojui galvą bei davus keletą užuominų, autorė pradeda skaitytoją po truputį išvesti į “realybę”, o tada jau išsprogsta savo fanazija ir netikėtumais, kur telieki su mintim, kaip ji taip viską sugalvojo!

Sunku kažkaip papasakoti labai nesuspoilinus, nes bet kas spoilina, net jei pasakyčiau, ar buvo knygoje kitų žmonių, tad tik pridursiu, kad ši knyga yra geriausia medžiaga interpretacijoms ir diskusijoms – ką simbolizuoja pastatas-namas-labirintas, ką reiškia išėjimas ar vaikščiojimas į jį ir iš jo, prapuolimas jame ir sugebėjimas/ nesugebėjimas kontroliuoti tuos vaikčiojimus. Kosmosas toks, visiškai susuka galvą. Kažkaip net vėl norisi patirti tą patį efektą, tad pradedu dairytis į kitą autorės knygą, storulę “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”. Reikia kažkaip prastumdyti kitas knygas ir pagaliau perskaityti ir šią.

Labai rekomenduoju (nebent, jei negalite pakęsti “visokių fantazijų” ir skaitymų tarp eilučių). Iš tų knygų, kur pavydi visiems, kas dar neskaitė.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

“Man savo ruožtu atrodė, kad senovės žmonių išmintis negali imti ir tiesiog pranykti. Niekas neima ir tiesiog nepranyksta. Tai neįmanoma. Ją įsivaizdavau kaip iš mūsų pasaulio srūvančią, kažkur nutekančią energiją.”

Mane vadina Kalendorium

~ kzL ~ Leave a comment

Šviesi knyga. Primena Forestą Gampą ir “Šimtametį, kuris išlipo pro langą”. Pagrindinis veikėjas Oskaras – fenomenalios atminties, bet nebūtinai atsimena tai, ką reikia. Jis mažo miestelio keistuolis – visais laikais visi miesteliai tokius keistuolius turėjo, tik šiais laikais jie turi žinomas ar numanomas diagnozes. Oskarui nepatinka kalbėti su žmonėmis, bet su tais, su kuriais kalbasi – tai be užuolankų – tiesiai. Ne visiems tinka ir patinka. Bet draugų galima susirasti ir nekalbant, be to gi galima skambinti telefonu pagal senos telefonų knygos numerius arba rašyti laiškus knygų autoriams, prašant paaiškinti jų parašytas knygas. O meilei iš vis jokios diagnozės netrukdo.

Paprastą Oskaro kasdienybę ir jo įprastą dienotvarkę vis kas nors sujaukia – tai idėja įstegti labdaros valgyklą, tai pastatyti spektaklį. Kartais atrodo, kad tik tos kažkieno minties ir inciatyvos ir tetrūksta – paskui nebūtinai ir paties Oskaro reikia, kad tai, kas pradėta važiuotų. Atrodo, kad Oskaras savo miestelį išjudina, nenorėdamas per daug į save atkreipti dėmesį, tyliai keičia žmonių požiūrį į tykius, pamirštus ar savanoriškai atsiskyrusius kaimynus, kartais tik tiek ir tereikia – suburti visus kartu, pakalbinti, pakviesti. Skaudžiausia buvo skaityti apie prievartinį Oskaro gydymą – galime numanyti, kad tas “gydymas” buvo sovietmečiu ir ten labiau buvo paskutinių žmogiškumo apraiškų uždusinimas ir pažeminimas, dar didesnis negalią turinčių žmonių traumavimas.

Patiko knyga. Daviau paskui mamai skaityt, tai vis juokėsi ir juokėsi, vis turėjau klaust, iš kurios vietos juokiasi (labiausiai tikriausiai iš pasnekesiu su kunigu).. Nežinau dabar, kada pagrįš knyga, nes jau keliaus per visas kaimynes garantuotai. Tai va, imkit skaitykit ir mamoms paskui duokit paskaityt.