Category: Šedevras

Dangus ir pragaras

~ kzL ~ Leave a comment

“Džiaugsmas, laimė, liepsnojanti meilė yra trejybė, kuri paverčia mus žmonėmis, pateisina gyvenimą, padarydamą jį didesnį už mirtį.”

Čia tai, žinokit, skandinavų literatūros šedevras. Neatsimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią poetišką prozą, užburinatis tekstas, daugiau nieko nenoriu pridėti. Plonytė knygelė, vos 200 puslapių, o kiek stichijos, jausmų, gyvenimo ir mirties, ir vėl gyvenimo. Kosmosas kažkoks, kas antrą sakinį galima braukti kaip citatą. Daug vandens ir šalčio, kaipgi be šalčio Islandijoje, o kaipgi be vandenyno – maitintojo ir didžiausio priešo:

“Vandenynas užlieja sapnus tų, kurie miega prie atviros jūros, sąmonė prisipildo žuvų ir nuskendusių bičiulių, kurie sielvartingai mojuoja pelekais vietoj rankų.”

Bičiuliai, kurių beveik nė vienas nemoka plaukti. Nemokantys plaukti žvejai. Pirma mintis – kaip? Kaip tai įmanoma? O antra – o kokia nauda iš plaukimo lediniam vandenyje? Pora minučių ilgesnis gyvenimas? Na, gal bent ne tiesiai dugnan?

Pirmojoje knygos dalyje taip šalta. Taip šalta ir šlapia, viskas apledija ir šaltis išsiurbia gyvybę. Atrodo, ir kam tada priešintis tam stingdančiam šalčiui, kokia visa ko prasmė, kai nebėra kam ir dėl ko. Na, gal kiek verta pakentėt dėl garbės, kad atiduot skolas (labai brangią ir vertingą knygą) ir perduot žinią apie mirtį. Bet ir vėl būt šaukiamam mirties. Ir atsilaikyt dėl to gyvenimą žiebiančio meilaus žvilgsnio, žinių ir nepažinto pasaulio troškulio.

Laukiu istorijos tęsinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Vilniaus pokeris

~ kzL ~ Leave a comment

Žiūriu į knygą ir jau nebeįsivaizduoju, kaip perskaičiau. Sukandus dantis, garbės žodis. Dėl knygų klubo (labai didelis motyvatorius) ir parodos Mo muziejuje (dar didesnis – kol nesibaigė). Buvo toks skaitymas – absoliutus darbas. Nes turi skaityt ir galvot apie kiekvieną žodį, tik negalvoji, jau žiūrėk mintys ir pasirinkusios kokį nors lengvesnį galvojimą, planuoja jau kokius buitinius reikaliukus ir su Gaveliu jokių svarbių reikalų turėti nenori. Nu, nes kas ten? Bet visas tas skaitymo darbas absoliučiai at(si)perkanti (rewarding). Tai sukandi dantis, kad net karūnos braška, smeigi akį į knygą ir skaitai toliau – ir tikrai ne prieš miegą, ir tikrai ne malonumui. Kam? Vilniui gal? Dėl Vilniaus. Numylėto ir gražiausio pasaulio miesto, “meiliai” vadinamo Visatos Subine. Kurios man dar nesuprast, nes dar nenugyventi tie trisdešimt čia (“Kad šitai suvoktum, reikia būt gimus Vilniuje. Reikia bent trisdešimt metų pagyventi Visatos Subinėje”*).

Bet eina sau, kaip verta skaityt, kosminis jis, Gavelis. Lazeris. Išskrodęs laikmetį, perpratęs ir suradęs Homo lituanus geną ir kodą susisukusioje DNR spiralėje (“Esu šimtaprocentinis lietuvis, ir niekas neprivers manęs save mylėti“). Nuo Vytauto iki Dariaus ir Girėno komplekso (kuris nusitęsia iki ateities “Trijų milijonų” be penkių minučių medalių). Jokio atokvėpio vaidilučių besiilginčioms sieloms. Rauna stogą, kai suvoki, kad Gavelis apie The Matrix parašė dvidešimt metų iki filmo: “Dabar bent gyvenu, iki savo didžiojo praregėjimo tik vegetavau, stūmiau dienas kaip visi, žinojau, ką žino visi, buvau pasmerktas kaip visi. […] … darnioje Jų sistemoje atsirado spraga, o įsibrauti vidun buvo lemta tik man.” Ir apskritai, vartau dabar knygą ir galvoju, kad ji tikriausiai niekada nepersiskaito – gali amžinai skaityti ir visada perskaitysi kažką naujo ir naujai, ko seniau nepastebėjai.

Jei neprisiruošiat skaityti, būtinai nueikite į parodą, greičiausiai tada is skaityt susimotyvuosit, ir šiaip, paroda ne amžina gi, nueikit, knyga vis tiek kaip nors sulauks savo laiko. O šiaip tai čia tikriausiai jau seniai nebe knyga, o reiškinys, nes norisi dabar viską apie Pokerį susiurbti: ir interviu su autorium perskaityt, ir filmą apie jį pažiūrėt, ir Jūratės Čerškutės disertaciją perskaityt. Ir poveikis tai tikrai kaip Matricos piliulės – Vilnius pasidalina į Vilnių prieš ir po Pokerio skaitymo, nebeatmatysi, nebeatklausysi, ir nebeatsuksi. Ir ta labai per ankstyva mirtis Gavelio neišeina iš galvos. Lyg pats būtų savąją išsipranašavęs per savo herojus – tarsi Jie būtų eliminavę žmogų, kuris per daug jaučia ir per giliai suvokia.

*https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ricardas-gavelis-antidemiurgas-arba-kas-yra-vilniaus-pokeris-286-1239506?utm_medium=copied

Įvykis

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga yra smūginė. O žiūrint į jos apmitį – 86 puslapiai, galvoja sukasi “svarbu ne ūgis, o smūgis”. Šitas toks – nokautuojantis. Kaip ir viršelio žvilgnis – hipnotizuojantis, klausiantis, provokuojantis, laukiantis skaitytojo reakcijos. Išgyvenusi nerimastingą AIDS testo rezultato laukimą, jau gavusi neigiamą atsakymą, knygos autorė prisimena jau patyrusi tokį laukimą. Abiem atvejais teigiamas atsakymas absoliučiai keičia gyvenimą, abiem savotiškai išstumia į užribį, kai net palaikantys ar tolerantiški laikosi atokiai. Absoliuti vienatvė.

1963 metai. Prancūzijoje abortas – nelegalus, autorė kažkuriuo momentu sau pripažįsta, kad taip laukiamų mėnesinių ji nesulauks, kūdikio ji nenori ir jai reikia rasti žmones, pažįstančius reikiamus žmones, kurie žino reikiamus adresus. Reikia pinigų. Reikia apsimesti, kad viskas po senovei. Ji keliauja per kabinetus, per žmones, visiems gyvenimas teka sava vaga, o autorė, kaip ir bet kuri moteris tokioje sistuacijoje, kaip ant kranto išmesta žuvis – spės ar nespės? Pavyks ar nepavyks? Toks labai ryškus gyvenimo skirtingais greičiais jausmas – juk žinot, kaip laikas eina, kai lauki, ir kaip, kai skubi.

Visas tekstas savotiškai sausas, faktinis – buvo taip ir anaip. Toks savotiškas šaltumas, savisauginis abejingumas, nes jei jau leisi sau įsijaust, nieko gero iš to nebus, vis tiek reikės savo galva priimt sprendimus, savo kojom nueit duotu adresu, savo rankom ištiest paskolintus pinigus, lipt ant stalo ir išskėst kojas. “Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ir skausmo lyrizmui. Nenoriu šitame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį” sako autorė. Labiausiai tikriausiai prikausto ir sukrečia tas teksto nuogumas ir autorės atvirumas – nerėkiant ir nesiraunant plaukų – paprastais žodžiais sukuriama emocinė klaikuma. O svarbiausia knygos scena, tikriausiai vienintelė, kur tarsi pereinama į kitą lygį, atitūkstama nuo buitinio pasakojimo – “Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis vienu metu. Aukojimo scena.”

Skaitant knygą mintys iš karto, žinoma, šoka į šias dienas, JAV, per kurių valstijas ritas abortų draudimo banga, tad skaitytojui nereikia nusikelti laiku į “siaubingus” senus laikus, viskas lygiai taip pat vyksta šiandien. Manau, lygiai taip pat, ypač neturint finansinių galimybių nuvažiuoti į reikiamą valstiją. Klaikuma, kokios trapios yra moterų teisės. Nė sekundei negalima atsipalaiduoti ir priimti kaip savaime suprantamo dalyko.

_____________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Simonas

~ kzL ~ Leave a comment

Taip prarijau “Simoną” – nekvėpuodama beveik. Čia taip būna, nori greičiau, greičiau, o dabar jau norisi lėtai iš naujo skaityti. Pradėjau iš naujo skaityti – kaip gražiai visokios detalės dėliojas ir skleidžias – dar gražesnė ta knyga man darosi – nors miegok apsikabinus. Va, ir apžvalgos nenoriu rašyti, apsalus neturiu, ką sakyt.

Jau tikriausiai nugirdėjot, kad knyga tai šiaip ne apie Simoną. Simonas pašmėžuoja gulintis karste numėlusiom ausim (koks nepatogumas gedintiesiems) ir šiaip pasirodo kaip jaunas mėnulis keturių moterų gyvenimuose. Tolimam nuošaliam Armėnijos miestely (kažkur panašiai jau buvom nukeliavę “Trijuose obuoliuose”), kur svajojama apie jūrą ir jos kvapą, kaip svajojama apie rojų. Atmestinai skaitant, Simonas – tiesiog babnikas – eina per kaimą ir niekaip iki namų nepareina, tai vienam kieme, tai kitam užsilieka, užsibūna, tada tenka jo žmonai skandalinti ir indus daužyti. O tos kaimynės tai apsileidusios kvaišos, nieko joms gyvenime nebelikę tikėtis, šventė, kad kažkas į vartus beldžias.

Bet Simonas jų istorijose ne šiaip prašalietis ar eilinis kaimynas. Simonas – ir prakeiktasis, ir pateptasis. Jaunas neatstovėjęs už savo didelę meilę, lemiamą žiaurią akimirką (tik akimirką) neištaręs žodžio, neištiesęs rankos, jis kaip kokioj pasakoj save pasmerkia sunešioti nesunešiojamas kurpes, atnešti neegzistuojantį daiktą, surasti laimę. Nebent tik akimirkai (tai pačiai, kur susvyravo). Ir visai kaip pasakoj, tuo lemtingiausiu gyvenimo momentu, kažkuri laumė jo pagailėjo ir jam palieka dovaną matyti ir jausti moterų vidinį grožį, užuosti skaniausią jų kvapą ir girdėti gražiausią jų balsą. Papraščiausioje nuvargusioje, nugairinto veido, nelaimingiausioje, vienišiausioje, labiausiai įskaudintoje, nusivylusioje ir atstumtoje – pamatyti žmogaus stebuklą ir gyvybę. Ir tuo savo regėjimu jas prikelti ir įkvėpti naujam gyvenimui, antram kvėpavimui. Nes kartais tiek tik reikia – vieno žmogaus, vieno žvilgsnio, vieno žodžio.

“Simonas” – nuostabi knyga apie labai žemišką ir kartu labai magišką meilę. Įsivaizduoju, kaip banaliai ir saldžiai čia viskas gal čia skamba, bet čia gi Narine Abgarian, patikėkite, su švelniu humoru, nepalaužiamu tikėjimu ir meile žmogui, tam pasaulio užkampyje, paskendusiame prietaruose ir archajinėse pasaulio struktūrose, kur seniausiai viskas nulemta, Narine taip laviruoja, nardo – nėra kada atsikvėpti. Rekomenduoju turėsi savo knygą, nes pasiskolinę nenorėsite tos knygos atiduoti.

Už knygą ir Narine apskritai – ačiū leidybos namams “Balto”

Tarp dviejų garsų

~ kzL ~ Leave a comment

Prieš atsiversdami knygą, google ar spolify paieškos laukelyje įveskite Arvo Part “Spiegel im spiegel” (Veidrodis veidrodyje) ir pasileiskite tą gabalą. Niekada nebūčiau patikėjus, kad galima taip nupiešti muziką ir pavaizduoti kompozitoriaus kūrybinį procesą. Ši knyga apie garsą, jo paieškas, bet kartu ir apie menininko gyvenimą, apie tarybinę sistemą.

Labiausiai mane sužavėjo šios novelės nuoseklumas, išbaigtumas ir gelmė. Nuotabi idėja per visą novelę skrendantys taškai ir linijos, simbolizuojančios garsą ir muziką. Jos sukuria savotišką skambesio atmosferą, jausmą, kad muzika visada yra aplink žmogų, tereikia ją išgirsti ir užrašyti. Joonas Sildre taip jautriai parodo kompozitoriaus išgyvenimus, bandymus muziką išgirsti, suprasti jos kilmę ir prasmę, pajausti tai, kas yra tarp garsų. Ypač sužavėjo, kaip nupiešta 1963 m. ‘Perpetuum mobile’ premjera – nors kūrinys tikrai ne iš lengviausių klausyti, bet pabandykit bent kelis epizodus, kad pasigerėtumėt dailininko idėja tą muziką nupiešti.

Ir šiaip, realiai tai man noris tik pasakyt, kad ši novelė yra grafinių novelių šedevras ir taškas. Labai labai rekomenduoju. Ir muzikos, ir grafinių novelių, ir subtilumo mylėtojams. Labai patiko, labai susišaukė su Richar Powers “Orfėju“, labai įkvėpė grįžti prie grafinių novelių lentynos ir traukt seniai laukiančias eilėj.

_______________________________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Minaretas ir 7

~ kzL ~ 2 Comments

Man atrodo, aš turiu visas Undinės Radzevičiūtės knygas, tuoj skaičiuoju, dabar neatsimenu, kurioj lentynoj Frankbugas. Skaitau aš jas po truputį, vienos labiau patinka, kitos mažiau, bet iriuosi į priekį, jos ir traukia, ir nervuoja, nes suprantu, kad ne viską suprantu. “Minaretas” taip netikėtai užšoko visoms už akių ir šiuo metu tikrai yra mėgstamiausia šios autorės knyga.

Jau rašiau fb, kad knygą pasiėmiau skaityti laukdama, kol užvirs virdulys, ir užkibau kaip žuvelė. Totaliai. Niekur nenorėjau eiti ir nieko nenorėjau daryt, kol neperskaičiau, bet teko aukoti dėl Paviljono knygų savaitgalio, nes tas tai kaip traukinys, tutū ir nuvažiavo. Šitą knygą skaitydama naktį juokiausi garsiai, iš tikro, iki ašarų. Rimtai. Vargšas vyras negalėjo ramiai miegoti, o aš niekaip negalėjau papasakoti, ko čia taip žvengiu. Juokiausi ir išsitraukus pieštuką braukiausi, nes ta knyga yra pilna vietų, į kurias aš norėsiu sugrįžti. Iš tikro tai kad ir dabar galėčiau pradėti skaityti iš naujo ir, įtariu, ne mažiau juokčiaus. Ir vėl sustingčiau 51 puslapyje, kur autorė sako:

O po mirties praėjus lygiai metams aš staiga kažką pasakiau.

Ne apie mirtį, apie gyvenimą.

Tą akimirką visi labai juokėsi.

Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu.

Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.

Džezeskraist, kaip dabar juoktis, pagalvojau. Bet juokiausi, tik jau kitaip skaičiau tekstą. Kitom akim žiūrėjau. Ir stebėjaus, kaip Undinė Radzevičiūtė va taip mokėjo apie save parašyti, kad aš tiesiog prisiminiau ją viename knygos pristatyme, kur visiškai jautėsi, kokia kančia jai tas pristatymas ir visiškai aiškiai galėjau įsivaizduoti, kaip ji tuomet jautėsi ir koks kosmosas jai atrodo šis pasaulis (kur žmogui skauda, o visi juokiasi).

Ir šiaip tai net nežinau, kaip čia papasakot, apie ką knygą. Ji ir apie kelionę, ir apie rašytojo gyvenimą, ir apie tylos paiešką, ir kaip žviegia pjaunamos plytos, ir apie lūkesčius ir įsivaizdavimus, protėvių šauksmą ir prasmės ieškojimą, ir norą, kad ji būtų, ir suvokimą, kad na, kur jau ten, kokia ten prasmė, tiesiog tuštuma galvoj, kurią užpildo patys keisčiausi pasaulio dalykai. Beje, aš irgi turiu savo genetinį tyrimą, apie kurį knygoje pasakoja autorė, tai man labai smagu ir juokinga buvo skaityti apie panašias patirtis – nuo euforijos iki visiško nusivylimo savo tolimais teoriniais giminaičiais.

Manau, kad ką tik įvyko didelis pasistumdymas mano šių metų geriausių knygų lentynoje. Likau absoliučiai apžavėta.

Iš dangaus nukrito trys obuoliai

~ kzL ~ Leave a comment

Dabar tai prašom pasiruošti, nes bus vien tik pagyros. Nu, nuostabi knyga, kurią baigus norisi pradėti iš naujo. Kiek atsimenu, paskutinį kartą taip buvo su Elizabeth Strout “Olive Kitterige”. Nedaug beliko šių metų ir smalsu, kokių gėrybių dar suskaitysiu, bet vienareikšmiškai ši knyga bus tarp metų geriausių, taip pat ir viršelių. Tad trys bravo keliauja autorei, vertėjai Almai Lapinskienei ir dizainieriui Tadui Šiaučiuliui. Ir milijonas ačiū Balto leidyklai, kad pasirinko knygą išversti, nes aš tinginė rusiškai neskaitau.

Tai jau čia ir būtų galima baigti, nes “Obuoliai iš dangaus” yra iš tų knygų, kur užtenka pasakyt, kad labai gerai. Aišku, leidykla biškį paspoilino ant viršelio, na, jiems reikia knygą parduoti, bet aš knygą skaičiau nuo pradžios, ne nuo pabaigos (nugarėlės 🙂 ), tai man reikalo spoileris nepagadino. Rekomenduočiau ir jums to malonumo nepasigadint ir pasinerti į tokį magišką mažo neprieinamo kaimelio gyvenimą, kuriame sutelpa kartų kartos, vyksta stebuklai ir kliaujamasi nuojautomis. Beje, jei jums su švelnia gyvenimo magija ne pakeliui, tai kaip nors jau su šia knyga prasilenkinte. Man šios knygos magija taip sudozuota, kad ji tiesiog yra žemišką ir nežemišką gyvenimą jungianti gija – visiškai natūrali, įtikinama ir be jos niekaip.

Jau pirmame puslapyje skaitytojas susipažįsta su Anatolija, kuri nusidirbus visus darbus atsigula mirti. Kodėl ji taip susigalvojo, surašyta knygoje, kaip ir jos, jos kelių kartų protėvių ir su Anatolija susijusių žmonių – giminių ir kaimynų – istorijos. Kaip pro kaimą ėjo negandos, kokie prieš tai ėjo ženklai ir kaip ženklai atkeliavo iš tolimos praeities, kas ir kaip tas negandas pakėlė, o kas atsitiko su nepakėlusiais. Man ši knyga kaip daina – tokia poetiška, ilgesinga, duoklė praeičiai ir kartu išėjusių įamžinimas – aš irgi norėčiau tokios giesmės apie savo giminę.

Ir dar pasidalinsiu tokia smulkmena, kuri vainikuoja visą kūrinį ir kuria pasidalino poetas ir vertėjas Marius Burokas – knyga pabaigta fraze, kuria baigiamos armėniškos pasakos: “O naktis kerės, […], ir vėsiuose savo delnuose ritinės tris obuolius, kuriuos paskui, kaip byloja maraniečių sakmės, numes iš dangaus ant žemės – vieną tam, kas matė, kitą tam, kas papasakojo, o trečią tam, kas klausėsi ir tikėjo gėriu”. Tai va, kiekvienam romano skyriui po burnoje tirpstantį obuolį. O perskaičiusiems bonus obuolys – dar keletas nuostabių ir neapsakomai jautriai parašytų apsakymų, tokių, kur noris, kad nesibaigtų, garbės žodis.

Apsakymas “Berdas” – ir graudus, ir juokingas. Man gražu, kur graudu.

Sausis apie sniegą – “Atsibundi ryte – o už lango lyg trintuku ištrintas pasaulis. Tiktai šen bei ten matai tarsi brūkšteltą pieštuku galelį medinės tvoros ar vežimo paliktas vienišas kelio provėžas.”

Rugpjūtis; “Rugpjūtis ateina ankščiau, nei tu laukei. Ankščiau, nei pasirengei suvokti, jog atrodžiusi amžina vasara – baigiasi. Kone pralėkė. […] Rugpjūtis, laikas sulėtėjo ir pakėlė daiktų esmę.”

Gruodis: “Kai į perėją ateina žiema, žmonėms kuris laikas išsenka žodžiai. Tai palaiminga ir gydanti nebylystė – tylėk, žiūrėk pro langą, pratinkis prie savęs.”

Apsakymas “Karas”

“Didvyrių veidai visada labai paprasti, tai tik filmuose jie demonstruoja raumenis ir žandikaulius, galbėdami pasaulį. Tikrųjų didvyrių veidai visada labai paprasti.”

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Rain Dogs

~ kzL ~ Leave a comment

Šiandien liūdna diena, nes baigėsi mano romanas su Sean Duffy. Nors “Rain Dogs” ne paskutinė serialo knyga, bet iš eilės pradėjau klausyt, tik išbandžius porą nemokamai audible duotų knygų, o įsiliepsnojus meilei susipirkau visas kitas. Įsimylėjau ir Gerard Doyle airišką akcentą, garbingai stoja prie Dick Hill, įskaičiusio Kurt Wallander.

Na, apie detektyvus kaip ir viskas aišku – lavonas, tyrimas, išaiškinimas, tai kuo mane taip sužavėjo McKinty knygos? Visų pirma, man labai buvo įdomus knygos kontekstas – patys Šiaurės Airijos The Troubles kaip ir praeityje, bet pasigirti ramybe dar nelabai galima – katalikų ir protestantų grupuotės, nuolatiniai streikai, protestai ir riaušės – Carrickfergus ir Belfasto kasdienybė. Kaip ir kasdienybė Sean’ui kaskart prieš sėdant į mašiną, pasilenkus pažiūrėt, ar neprikabinta bomba. Kadangi McKinty turi gerą pūdą humoro, tai kiekvieną kartą, kai Dyffy sėda į savo beamer (BMW), autorius būtinai pamini, kaip Duffy pažiūri po mašina, iki tokio lygio, kad gresia pačiai pradėt po mašina žiūrėt.

Šiaip knygų serijos veiksmas maždaug 1980+, tai dar įprasti buvo visokie dalykai, kur dabar gal jau nebelabai. Nėra jokių mobiliakų ir dronų, labiausiai fancy dalykas – krūta mašina, na, neskaitant visokio kalibro ginklų. Na, ir chebrytė, aišku, ten pila, kad maža nepasirodys – nuo ryto iki vakaro. Maždaug “Johnny Walker in the tea, Jim Beam in the coffee.“ Darbe. “Sveikas” gyvenimo būdas daveda iki to, kad Carrickfergus skyrius (jei pamenu, beveik visas) nepavykus pasiplauti, neišlaiko fizinio pasirengimo patikrinimo. Kaip egzaminą aprašo Adrian McKinty – atskiras anekdotas.

Be kitų savo ypatybių, Duffy yra melomanas ir didis klasikos mėgėjas. Štai kaip autorius apibūdina jo muzikinį skonį: “The driver had on Radio 1, which was giving us Kylie Minogue’s “I should be so lucky”… By the song’s second verse I was already longing for an IRA ambush and by the second chorus I was dreaming of a rogue comet strike.”

Na, o labiausiai jis žavi savo nepalenkiama aistra tiesai. Dzin jam ten visokie šulai, serai, lordai ir t.t. Vienintelis autoritetas jam – tiesa. O besiaiškindamas pakeliui dar visokias užleistas ir apleistas bylas pakelia ir nupučia dulkes nuo aplaidaus kolegų darbo. Nu, žodžiu, už tai jam atleidžiamos visos nuodemės, paklydimai ir t.t. Beje, didžioji dalis jo išaiškintų bylų visuomenės akyse taip ir lieka “neišaiškintos”, nes tampa classified. Nes tai ten su MI5 reikalai, tai dar koks super secret reikalas, žinojimas apie kurį gali kainuoti gyvybę. Na, bet kaip pasakytų Duffy – “A bullet in the head will fix an incipient asthma attack every time”.

___________________________________

Už nuotikį visos gėlės Evelinai B., užrodžiusiai

Grybo auksas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai faina knyga. Labai dėkoju autorėms, kad ji atsirado. Šį komiksą pavadinčiau “edukacija su malonumu” – per gerą valandžiukę tikrai apsišvieti ne tik apie žymųjį talentingąjį skulptorių, bet ir sužinai įvairiausių skulptūrų reikalų – nuo kūrybinių iššūkių (dieviškoji kūrybos dalis) iki gamybinių ir piniginių reikalų (žemiškoji nemalonioji). Apie Vincą Grybą nežinojau nieko ir likau labai nustebinta šios istorijos, talento, kuris buvo pastebėtas Grybui piemenaujant (kokia laimė, kad pastebėtas), o vėliau pripažintas studijuojant Prancūzijoje.

Ši knyga dar labai ypatinga asmeniškumo aspektu – viena iš autorių, Rasa Grybaitė, yra skuptoriaus anūkė, tad komikse įpinami Vinco Grybo žmonos ir anūkų prisiminimai, jie netikėtai sukurią labai šiltą ir jaukią atmosferą. Nenoriu sakyti, kad knyga privaloma visiems komiksų gerbėjams, tiesiog sakau – nepražiūrėkit šitokio malonumo (kad ir su labai liūdna, beprasme baigtim – tikrai norėjos bliaut balsu).

Bravo, autorėms!

Bendroji užmaršties teorija

~ kzL ~ 5 Comments

Žmogus su gera istorija – beveik karalius.

“Bendroji užmaršties teorija” – viena tų knygų, nuo kurių atsiveria nežinomi pasauliai. Panašiai kaip senam Windows žaidime Minesweeper, kur teisingai pažymėjus bombikę, atsiveria didžiulis saugus laukas (įdomu, kiek skaitančių šitą postą iš viso dar žino bombikių žaidimą).

Taigi, iki šios knygos niekada nebuvau Angoloje, niekada nebuvau girdėjus, kad išbadėję žmonės lesintų balandžius deimantais, tam, kad galėtų pagavę juos suvalgyti. O įsivaizduok, jei tas prakeiktas deimantą sulesęs balandis, nuskrenda. Nei diemanto, nei balandžio. Arba deimantas per didelis jį sulesti – “turtingasis” deimanto savininkas ir toliau lieka alkanas. O įsivaizduok, jei tu ruošiesi valgyti balandį ir randi jame deimantą? Ne iš gero gyvenimo gi ruošeisi tą paukštį valgyti.

Jose Eduardo Agualusa yra kuo tikriausias istorijų pasakojimo karalius. O pasakoti jis moka kažkaip stebuklingai – tarp pasakos ir realybės, kuri staiga, kai jau esi patikėjus, kad tai kuo tikriausia pasaka, negailestingai atidengia realybę. Angoliškas magiškasis realizmas, kuriame balandžiai šika tikrais deimantais, iš gyvo žmogaus lieka tik skrybėlė, o moterys sensta užmūrytuose butuose. Taip skaitytojas būdamas beveik nuolatinėj nuostabos būsenoj per žmonių istorijas perskaito ir gabalą vienos šalies istorijos.

Įstabi, labai patiko, viena iš knygų, kuri negali patikėt, kiek sutelpa į šimtą penkiasdešimt puslapių.

2020

~ kzL ~ 3 Comments

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės –

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė –

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių –

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai –

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių–

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Apie ungurius ir žmones

~ kzL ~ Leave a comment

“Apie ungurius ir žmones”, originaliu pavadinimu “Ungurių evangelija” – viena iš tų knygų, kur nieko nesinori rašyti, išskyrus tai, kad ji – puiki. Nuo pat pradžių, jau nuo pačio pirmojo puslapio, pagalvojau – o čia visas tekstas bus toks gražus??? ir dar užpavydėjau biškį, kad kažkas taip gražiai moka rašyti.

Šioje knygoje pasakojama ungurių istorija nuo Aristotelio laikų. Net neįsivaisdavau, kad tai toks paslaptingas gyvūnas, taip nepasidavęs žmogaus stebėjimui, kad net vertė jį galvoti, kad jis atsirandąs iš niekur. Na, geriausiu atveju, iš dumblo. Taip atsitiko todėl, kad niekas nesugebėjo rasti ungurių dauginimosi organų. Net Freudas buvo užsidegęs šia paieška, bet jam nelabai išdegė, kaip ir daugybei kitų mokslininkų. Norite tikėkite, norite – ne, bet dauginimasis iki šiol yra apgaubtas daugybe paslapčių, kurių nespoilinsiu.

Šioje ungurio kelionėje knygos autorius yra pakeleivis. Kartu su tėvu, su kuriuo žvejodami ungurius patirdavo pačias jautriausias ir artimiausias akimirkas. Nieko ten nepaprasto tose akimirkose – tylos daugiau nei pokalbių ar įsimintinų nutikimų – gal dėl to taip ir pagauna tas tiesiog buvimas kartu, dviese, jų tylioje veikloje, patirties perdavime iš vienos kartos kitai. Taip artima daugeliui – nieko stebuklingo, žvejyba ir nujaučiami, bet nepasakomi žodžiai. Ne dėl nenoro, greičiau gal dėl nemokėjimo, tik nujautimo.

Ypatingai talentingai parašyta, grynuolis toks. Labai rekomenduoju.

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos Lankos.

The Enlightenment of the Greengage Tree

~ kzL ~ Leave a comment

The Enlightenment of the Greengage Tree · The Stella Prize

“I have never read such a voice before. It is playful, poetic and deeply melancholy at the same time. Azar writes about the blunt force or Iranian history with the lightness of a feather’s touch. Transcendental, brilliant and beautiful.” —Alice Pung, author of Laurinda

Geriau ir nesugalvosiu, kaip parašyti. Labai labai patiko. Viena iš tų knygų, kur panyru į nuotaiką, gyvenu ir išgyvenu su knygos veikėjais. Klausiau audio ir kartu buvo gaila, nes norėjau dar labiau įlįsti į tekstą, matyti žodžius, bet kartu ir nebenorėjau laukti, kol gausiu popierinę knygą.

Knyga nėra lengva emociškai, veiksmas vyksta Irane ir sukasi aplink 1979 metų Islamo revoliuciją, bet būdas, kaip rašytoja perteikia istoriją yra kažkoks kosminis – absoliučiai naujas balsas. Hipnotizuojantis. Aitvariškas – lengvas ir kabantis ore, bet prilaikomas virvelės, o ta įsirėžus į ranką – ir gražu, ir skauda. Atrodo, vietom istorija visai nusklendžia toli nuo realybės, bet knygos pabaigoje yra visiškai nuogas kelių sakinių įžeminimas, kai tėvas pasako, kas atsitiko šeimai – šekit savo nepakeliamą realybę).

“There are a lot of good things about dying. You are suddenly light and free and no longer afraid of death, sickness, judgement or religion; you don’t have to grow up fated to replicate the lives of others. You are no longer forced to study nor tested on the principles of religion or what invalidates prayer. But for the most important advantage of death is knowing something when I want to know it. Kon fayakon* (Be! And it is. What God says of creation in the Quran 2:117) Piece of cake. If I want to be somewhere, I am, just like that. I realized all this the day I died, February 9, 1978.”

Knyga, apie kurią daugiau nenoriu rašyt, nes ką ten mano žodžiai. Patylėsiu geriau.

 

 

2019

~ kzL ~ 3 Comments

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Berniukas nuryja visatą

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for berniukas nuryja visata

Gal mes visi kur kas geriau susikalbėtume, jei dažniau prikąstume liežuvį.

Jei visos knygos būtų tokio kalibro, tai, sakyčiau, užtektų dvylikos knygų metams. Smaguriauji tokią visą mėnesį ir būtum visai patenkinta.

Nuostabi knyga. Verta iš visų pusių lekiančių pagyrų. Puikiai parašyta, puikiai išversta. Visą dieną stengiuosi sugalvoti, ką turėčiau parašyti, kuo knyga yra tokia ypatinga. Daug kuo – net sunku išskirti.

Pirmiausia, personažai yra kosminiai, kaip ir priklauso personažams, sugebantiems praryti visatą. Antra, visas siužetas susuktas kosmiškai – na, pradžioje tie patys kosminiai personažai pamėto visokių kosminių frazių, kurios, atrodo, nei į tvorą, nei į mietą, kaip ir ant viršelio ta frazė “negyva mėlynoji karetaitė”, tupinti lyg ir ant šūvio paliktos skylės, kuri lyg ir žiedais kažkokiais skleidžas į baltąsias skyles (nu, nes ne juodos gi). Tai visą laiką skaitai ir stebiesi, į ką viskas išsivers ir ar išsivers iš viso, ar čia klejonės kokios, ar koks velnias. Bet autorius niekaip neišsisukinėja ir puikiausiai visas gijas suveda, karetaites sugaudo ir sutupdo ten, kur jos turi tupėti ir t.t.

Kita knygos pusė, kuri tikriausiai labiausiai suvilioja skaitytojus, yra kažkokia nesustabdomai kosminė šviesa, kuri sklinda iš knygos. Gal ne iš kosmoso sklinda, bet iš meilės. Knygos veiksmas vyksta toli gražu ne žaliomis vejomis apsėtuose miesto priemiesčiuose ir personažai ne meškučius apsikabinę mikštuose pataluose miega, bet, kad ir kokiose situacijose pagrindinis mūsų herojus Ilajus beatsidurtų, visi jo veiksmai, visos mintys, pasakysiu banaliai, persmelktos meile, kuri neskirsto ir negrupuoja žmonių, kuri yra nutaikyta į žmogaus šerdį, kurioje kiekvienas yra geras ir trokšta tik vieno – būti besąlygiškai mylimas. Ir ta Ilajaus skleidžiama meilė rezonuoja, atliepia, atveria, suvirpina. Kitus knygos veikėjus ir skaitytoją.

Ir dar. Ir dar. Ir dar. Imkite, skaitykite, semkitės iš jos. Čia viena iš knygų, kurią tikriausiai skaitysiu dar kartą. Nes manau, kad dar ne viską iš jos pasiėmiau, ką ji gali duoti.