Category: Palengvinimui

Abelis

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, kai pamačiau naują Alessandro Baricco knygą, užmečiau akį labiau iš nuostalgijos šilkams ir kitoms jo knygoms, kurios jau nebe taip labai patiko. Bet, pagalvojau, nepatingėsiu ir įlįsiu internete į pirmuosiu knygos puslapius, o tada jau žiūrėsim. Ir pamačiau, kad visai gražu tie pirmieji puslapiai ir visai kabina, ir stilius rašymo toks įdomus, gal jis šilkiškas, bet iš “Šilko” nieko jau nebeatsimenu, tik pavadinimą ir kad patiko.

O tada gavau knygą ir įkritau į tą plyšį, kur ant viršelio, ir pati likau nustebus, kaip man patinka, kaip įsijaučiau, ir kaip gražu man. Ir čia knyga, kurią tikrai galima šimtą kartų skaityt ir bus gražu. Ji man tokia sapniška, marqueziška ir gal pedroparamiška (tik ten man viskas susimaišė ir nebesuradau galų). Ir dar labai kinematogrfiška, bet nereikia man filmo, tegul viskas lieka mano filme galvoj.

Knygą, nors ir trumpa, labai sunku nupasakot, gal dėl to, kad istorijos pradžia lyg ir knygos pabaigoje, o veikėjų gyvenimai nebūtinai prasideda jiems gimus, o iš ginklo iššauni prieš tai pamatęs kritusį priešininką –

“Nors iš pažiūros gyvenimas teka lyg upė, nuo kalnų į jūrą, kartu jis bėga priešinga kryptimmi, kildamas link ištakų. Todėl mąstyti apie prieš tai ir po to yra apgaulė ar bent jau supaprastinimas, nes, nors ir nematomai, po to visada eina prieš tai, nuolankiai sekdamas jam iš paskos. Tai vienas judėjimas”.

Knygoje lemiami šūviai susiję su labai jaunu vyru, išmintingai šerifaujačiu miestelyje, kur visiems aišku, kas šaudo taikliausiai. Kaip jis šaudo, kaip “mato” šūvį, kaip susidoroja su šūvių pasekmėm, kiek jam lemta iššaut ir kam skirtos jo taiklios kulkos – skaitytojas praeina visą šūvio filosofiją. Galėtų būt labai sausas tekstas, bet kaip Baricco jį papasakoja!  Kaip plaukia tekstas (lyg sulėtintai stebint iššautą kulką), kaip kuriama įtampa ir kaip jame galima plūduriuoti, kaip susipina fizinis ir metafizinis pasauliai (knygos paantraštė – metafizinis vesternas), kaip daljamasi iš vieno pasaulio į kitą srūvančia išmintim ir patirtimis.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Vien dėl knygos moterų verta skaityt – drąsių, laisvų ir laukinių.

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Dangus ir pragaras

~ kzL ~ Leave a comment

“Džiaugsmas, laimė, liepsnojanti meilė yra trejybė, kuri paverčia mus žmonėmis, pateisina gyvenimą, padarydamą jį didesnį už mirtį.”

Čia tai, žinokit, skandinavų literatūros šedevras. Neatsimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią poetišką prozą, užburinatis tekstas, daugiau nieko nenoriu pridėti. Plonytė knygelė, vos 200 puslapių, o kiek stichijos, jausmų, gyvenimo ir mirties, ir vėl gyvenimo. Kosmosas kažkoks, kas antrą sakinį galima braukti kaip citatą. Daug vandens ir šalčio, kaipgi be šalčio Islandijoje, o kaipgi be vandenyno – maitintojo ir didžiausio priešo:

“Vandenynas užlieja sapnus tų, kurie miega prie atviros jūros, sąmonė prisipildo žuvų ir nuskendusių bičiulių, kurie sielvartingai mojuoja pelekais vietoj rankų.”

Bičiuliai, kurių beveik nė vienas nemoka plaukti. Nemokantys plaukti žvejai. Pirma mintis – kaip? Kaip tai įmanoma? O antra – o kokia nauda iš plaukimo lediniam vandenyje? Pora minučių ilgesnis gyvenimas? Na, gal bent ne tiesiai dugnan?

Pirmojoje knygos dalyje taip šalta. Taip šalta ir šlapia, viskas apledija ir šaltis išsiurbia gyvybę. Atrodo, ir kam tada priešintis tam stingdančiam šalčiui, kokia visa ko prasmė, kai nebėra kam ir dėl ko. Na, gal kiek verta pakentėt dėl garbės, kad atiduot skolas (labai brangią ir vertingą knygą) ir perduot žinią apie mirtį. Bet ir vėl būt šaukiamam mirties. Ir atsilaikyt dėl to gyvenimą žiebiančio meilaus žvilgsnio, žinių ir nepažinto pasaulio troškulio.

Laukiu istorijos tęsinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

ADHD. Diagnozė ar supergalia?

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).

Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!

Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Pamokos

~ kzL ~ Leave a comment

“Pamokos” yra tokios apimties knyga, kad man net baisu sėst prie apžvalgos (iš tikro tai tingiu subendrint visus savo įspūdžius). Dar tingiu, nes čia iš tų knygų, kur labai patiko ir tik norisi parašyt: “labai gera, skaitykit”, ir visi mano klavišų tarškinimai tiesiog atrodo nereikelingi.

Prisipažinsiu, įsivažiuoti buvo sunkoka, ir vis girdžiu iš aplinkos, kad sunkiai sekasi, stringa. Tai visiškai suprantu, man buvo taip pat, galvojau, kas čia vyksta, gal čia vertimas kaltas, net pasiemiau originalą iš bibliotekos įsitikint, kad vertimas čia niekuo dėtas, o gal ir pačiam autoriui pradžioj buvo sunku, kai tokios aplinkybės – kovidas, nerimas ir visa kita. Na, bet kaip pats autorius sako, lockdown’as buvo bet kurio rašytojo svajonė, kai niekur nereikia keliauti ir rodytis, reklamuoti savo knygų, susitikti su skaitytojais ir taip toliau. Sėdi ir rašai.

Bet kai jau prasilaužiau, tai niekaip negalėjau sustoti. Ir nupasakoti pagrindinio veikėjo gyvenimo niuansus dviem sakiniais neįmanoma. Tiesiog paminėsiu, kad skaitant, dėl knygos autobiografiškumo, vis sukosi mintis, koks nepagražintas ir nedidvyriškas pagrindinis knygos personažas, gal net labiau lūzeris, nei didvyris, nepaisant to, kad vienas nuo kūdikystės augina sūnų. Kaip nejaukiai skaitosi Rolando Beinso savotiškas apsileidimas, neambicingumas ir neišsipildymas, balansavimas ant skurdo ribos niekaip nesistengiant nusverti į gerovės pusę (na, jei ne dėl savęs, tai bent dėl sūnaus). Taip pat ir santykiuose nuolatos tvyro toks kažkoks nerangumas, tingulys, iki pat pabaigos, kai jau be penkių minučių per vėlu… Kiek Rolande Ian’o? Ar jis taip save mato ir jaučia? O kodėl turėčiau teisti nenorą būti kitokiu, nei jis yra? Gal tiesiog bjauru ir nesmagu skaityt?

Labai įdomiai knygoje nagrinėjama moters menininkės linija. Nebus didelis paspoilinimas, nes šis įvykis yra pačioj knygos pradžioj – Rolandą su sūnumi be įspėjimo ant ledo palieka žmona. Tiesiog dingsta, jis net įtarinėjamas žmogžudyste. O vėliau sužinome, kad žmona pabėgo, kad galėtų rašyti. Jei taip padarytų vyras, lyg ir būtų nieko tokio, tikriausiai ne pirmas toks ir būtų, bet jei taip pasielgia moteris? Kaip skaitytojai į ją žiūri, kaip ją teisia arba pateisina? Oi, užvelia jausmų McEwanas, gerai paknebinėja, bet pats neteisia. Ir Rolandą, ir Alisą palieka skaitytojo teismui. Ir aš nežinau, kaip tokį poelgį, kurio niekada negalėčiau padaryti, vertinu. Nei kaip mama, nei kaip skaitytoja, nei kaip feministė.

O knygoje dar ir pokario visuomenės niuansai, Rolando tėvų likimai, branduolinio karo grėsmės atspindžiai, negarbingos šeimų paslaptys garbei išsaugoti, despotai vyrai, įvardijimo laiko tėkmėj laukiantis vaiko išnaudojimas, brendimas, Berlyno siena, sovietinio režimo brutalumas, paskutiniuose puslapiuose net Brexitas ir visada – meilė ir neįkainojamas žmogaus ryšys su žmogumi.

Puiki, viena geriausių metų knygų. Labai rekomenduoju.

___________________________

Už knygą dėkoju “Tyto albai”

Barbara nemirs

~ kzL ~ Leave a comment

Kokį puikų apgaulingą pavadinimą skaitytojui suruošė Alina Bronski! Puikaus viršelio (daug daug dagu kartų geresnio nei vokiško ar angliško leidimo) autorius Zigmas Butautis dar labiau paklaidina skaitytoją ant viršelio uždėdamas vyro profilį – prie ko čia tas vyras? O kas matosi pro profilio langą, tik vėliau skaitydama atsiverčiau atidžiau įsižiūrėti.

Pradžiai pasakysiu, kad “Barbara nemirs” neperspjovė babos Dunjos (na, čia jau tikriausiai pirmosios autorės knygos neišdildomas įspūdis), o “Totoriška” vis dėlto neužleidžia savo pirmos vietos pagal galingumą – tebūnie čia toks skaitytojų lūkesčių pareguliavimas, o bet tačiau pasakysiu kuo mane knyga labiausiai sužavėjo.

Panašiai kaip ir viršelis – autorė parinktais žodžiais sako viena, o perskaitai visai ką kita. Visiškai nenoriu rašyti siužeto, nes siužetas čia toks šalutinis reikalas, bet jei taip trumpai – skaitome apie senyvą, labai uždarą, labai susikausčiusį vyrą, labai stipriai neigiantį tikrovę ir visaip kaip besistengiantį neiškrypti iš nusistatytų taisyklių, o realiai tai skaitome apie tai, kas yra meilė (labiausiai gal per knygos neveikėją Barbarą), apie traumas, apie visuomenę ir bendruomenę, apie vyriškumo sampratą ir lūkesčius, apie asmeniškumo ribas ir aplinkos nejaukumą, kai kažką ištinka nelaimė, neganda ar neatitaisomas įvykis. Ir vėlei apie nekalbėjimą, nes viskas tarsi “savaime suprantama”, nes taip įprasta, “mus taip auklėjo” ir t.t. Puikiai, puikiai Alina Bronski tarp eilučiųi pasakoja vokiško Uvės istoriją, kurioje vis prašmėžuoja emigranto gyvenimo realybės atspindžiai.

Labai rekomenduoju. Gero skaitymo.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”.

We Solve Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji mano skaityta knyga, kurioje dalyvauja dirbtinis intelektas Chat GPT pavidalu. Na, Richard Osman gal ir nerašė knygos su DI, bet juo naudojasi vienas iš knygos veikėjų, prašydamas dirbtinio intelekto perrašyti elektroninius laiškus Queen’s English maniera. Žavinga! Kaip ir žavingas angliškas humoras, kuriuo vėl savo naujame detektyvų seriale žongliruoja mano numylėtinis Osmanas.

Nors šis detektyvas apie pinigų plovimui panaudotus influencerius ir nėra pats kiečiausias, tas humoras ir stilius man viską atperka, ir klausytis knygos buvo vienas malonumas. Tikiuosi, kad naujas uošvio ir jo sūnaus žmonos, apsaugininkės Amy, duetas, o gal net ir visas trio, nes Amy saugoma rašytoja išsivynioja iki normalios knygos veikėjos – ir vėl bus puikūs detektyvų skaitytojų bendrakeleiviai. Nekantraudama laukiu tęsinių ir labai rekomenduoju visiems Richar Osman gerbėjams, o jei dar toks nesate, tai pats laikas prisijungti!

Šiurpnakčio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi esu “Alma Littera” suaugusiųjų kategorijos literatūros konkurso narė, man labai smalsu, ką laimėtoja išrenko vaikų ir jaunimo kategorijos komisija. Tuo labiau, kad suaugusiųjų kategorija 2023 m., kai konkursą laimėjo Aušrinė Tilindė, nugalėtojo neturėjo.

Prisipažinsiu, kad devynmetei dukrai skaityti šias šiurpias istorijas iš pradžių buvo kiek nejauku, įsijungė mamos apsauginis mygtukas su žybsinčia raudona lempute – na, kaip aš čia tokius siaubiakus vakarais vaikui skaitysiu, paskui dar nemiegos naktim ar pradės sapnuoti košmarus. Skaitydama vis pasitikrindavau, ar labai baisu (baisu) ir ar skaityti toliau (skaityti), na, nes man pačiai buvo baisu ir nejauku (kas nuduoda mintį, kad gerai parašyta, ane?). Tai įsigąsdinusioms mamytėms ir tėveliams rekomenduočiau knygą pradėti skaityti nuo pabaigos, kurioje vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė išsigandusiuosius nuramina, kad “literatūra negali traumuoti. Taip, ji gali sukelti stiprius jausmus, išgąstį, kartais ir košmarą, bet ne traumą, kaip ji yra suprantama psichologijos mokslo”.

Taigi, skaitydama (ypač apie dvasių iškvietimus) apie daug ką pagalvojau (maždaug, wtf), bet kartu ir prsiminiau, kokius velnius veikėm vaikystėj, ypač nepriklausomybės aušroje, kai visokios ezoterinės ir nežemiškų gyvybių temos sulipo į visus įmanomus laikraščius ir brošiūras, ir būdavo net diskutuojamos per etikos ir tikybos pamokas (O tempora! O mores!). Tokiam kontekste “Šiurpnakčio istorijos” praranda pusę savo šiurpumo, bet vis tiek pakankamai gerai užšiurpina neapibrėžtom pabaigom, kurios neturi nieko panašaus į ramų ir užtikrintą “naktis baigėsi, ir visi gyveno ilgai ir laimingai”. Vuahahahahaaaa – tikrai ne, nieko panašaus. Ir toliau naktim kojas geriau laikyk po kaldra ir tikėkis, kad niekada neišgirsi gyvulėlių kalbos Kūčių naktį. Gyvulėliai gal nieko, svarbu, kad žaislai nepradėtų kalbėti.

Tad rekomenduoju drąsiems ir laukiu istorijos apie juodąją ranką, kuri buvo topinis šiurpas, kai buvom vaikais.

_______________________________

Už knygą niekam nedėkoju, nusipirkau pati.

The Burgess Boys

~ kzL ~ Leave a comment

“The Burgess Boys” jau juntamos Elizabeth ar Lucy nuostabumo užuomazgos (knyga išleista 2013), bet dar ne tai. Kartu klausant aplima tas saldus žinojimas, kur autorė nukeliaus ateityje.

The Burgess Boys – tai du broliai Jim ir Bob, jau biškį pamėtyti gyvenimo, bet jau nebe jaunuoliai. “Tell Me Everything” tie patys vyrukai dar ne seniukai, bet jau link saulėlydžio, jie čia jau visiškai kitokie žmonės nei savo pirmtakėj. Joje Jim kietuolis teisininkas – žvaigždė, atžagarus, grubus ir netašytas. Bobas tai Bobas. Gerietiškas, nerangus, toks antraplanis šeimos paveiksle, tikriausiai būtent dėl to autorei ir įdomus personažas.

Didžioji dalis knygos siužeto sukasi apie brolių sūnėno šunybę, kuri, susiklosčius aplinkybėms, staiga pasidaro labai big deal – politiniu reikalu, žmogaus ir konstitucinių teisių problema. Aha, net skauda skaityt, į ką viskas išsirutulioja. Na, o šalia, kaip jau įprasta Strout – šeimyninės dramos, traumos, nesusikalbėjimai ir nutylėjimai. Kaip įdomu, kad vėlesnėse knygose, atrodo, tik tai ir lieka, ta foninė emocija, visiškai atstojanti knygos siužetą, dėl to, pagalvojau, vėliau labai sunku prisiminti knygos detales, lieka tik tas geras jausmas.

Gera knyga su tuo ateities pažadu, bet jei nuo jos pradėčiau, tai Strout tikrai nepavadinčiau pačia pačiausia autore, gal suteikčiau dar vieną šansą. Tad tik džiaugiuos, kad ne nuo jos pradėjau.

The Cost of Living

~ kzL ~ Leave a comment

Pasidariau visiška rašinėlių marinuotoja, ypač jei knyga tokia įdomesnė ir bile ko nesinori surašyt, o normaliau pasistengti tingisi. Tai geriau trumpai parašysiu, kad labai patiko, nes kitaip nespėsiu apsidairyt, o jau bus pusė metų praėjus nuo perskaitymo.

Deborah Levy The Cost of Living – autobiografinės trilogijos viena iš dalių. Vos 180+ puslapių ir dar didelėm raidėm su mažai teksto, galima būtų suskaityti per vieną vakarą, bet skaičiau neforsuodama ir įsiskaitydama, maždaug po vieną skyrelį vienu prisėdimu, net atrodė, kad daugiau nelabai galiu perskaityt, ne dėl to, kad sudėtingas tenstas būtų, bet tiesiog, dėl išjautimo. Šioje knygoje autorė pasakoja apie savo gyvenimą po skyrybų su vyru, tada daug žmonos, motinos, moters gyvenimo atspindžių, tokių, apie kuriuos gal pagalvojai, bet niekada neįžodinai, neįvardijai, kurie tokie net labai nepatogūs ir kuriuos dažniausiai nukiši kur nors į minčių užkaborius. Tik skaitydama išjauti juos iš savo perspektyvos, pagalvoji, kad, pasirodo, jie vis dėlto įvardijami ir net užrašomi, ir kad, pasirodo, ne viena jais paklaidžioji.

Susibraukiau visą knygą, iš karto nusipirkau kitą trilogijos dalį ir tikrai, manau, sakitysiu ne vieną kartą, skaitysiu bet kada atsiversdama bet kurią knygos vietą. Labai rekomenduoju, jei patiko Rachel Cusk, man pasirodė labai skirtingai paliestos labai panašios temos.

Robčikas

~ kzL ~ Leave a comment

Žodžiu, reik gyvenime nieko neklausyt knygų klausimu, nes kelis kartus vos nepražioplinau man malonumą suteikusių knygų, nes kažkam pasirodė, kad gal čia ne man. O vat ir man. Pati durna, kad klausiu. Su šia knyga irgi – paklausiau jos vertėjos, ar man patiktų, tai daugiau neklausiu, nes vertėja labai kukli (beje, su ja galėtume dalyvauti laidoje “Gimę tą pačia dieną” – gal kada nors), nusikuklino, kas čia man neverta. O man taip patiko! Aš tiek prisižvengiau ir net pabaigoj net pasigraudinau.

Kadangi knygą skaičiau baiginėdama klausyti Rimanto Kmitos “Pietinia krinikas”, tai iš viso buvau gerai nusiteikusi kontekstui ir palyginimui Šiaulių gezų ir vilenskų bachūriukų. Gal biškį iš skirtingų dešimtmečių, bet abi knygos labai gražiai papasakojo, kas tokio amžiaus bernams galvoj ir šiaip, man, kaip paauglio mamai biškį padeda išsilaikyti realybėje ir nenusisvaigti, kad labai gerai atsimenu ir įsivaizduoju, kaip vyksta gyvenimas tam amžiaus tarpsny, kai jūra iki kelių.

Vietom knyga biškį iš baisiausio mamiško košmaro, bet labiausiai ji man, žinoma, įsimins dėl labai organiškos kalbos (prisipažįstu, kad tikrai ne visus žodžius supratau (prisiminimui – lochavozas, kas nežinot, prisiduokit) ir visokių lenkiškai vilnietiškų nuotykių prie Pilsudskio širdies kapo, plotuose ir meilėse. Pagaliau turime literatūrinę progą susipažinti su Vilniaus krašte gyvenančiais lenkais, apie kuriuos prieš atvažiuodama gyventi į Vilnių neturėjau nė mažiausio supratimo. Labai rekomenduoju, nebent jums nuo nenoriminės kalbos pradeda trūkčioti akį.

Lydekaitės burtai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Lydekaitės burtai” nėra liūdna knyga ir joje pilna švelnios pašaipos Laplandijos gyventojams ir jų būdui, perskaičius man liko kažkokia šviesaus liūdesio nuotaika. Dabar reikia kažkaip pasiaiškint, kodėl. Gal todėl, kad man pirmiausia ši knyga buvo apie labai gražiai prasidėjusią meilę, kurios likimas iš karto buvo nulemtas vienam iš įsimylėjelių sugalvojus uždėti pauzę ir išlėkti paragauti pasaulio. Ir man buvo gaila to vieno likusio laukti tuščiu glėbiu, nors ir žinojau, kad kažkur visada esantis neišbandytas pasaulis virš poros būtų kabėjęs kaip Damoklo kardas – dėl tavęs likau, dėl tavęs nebandžiau ir nepatyriau. Ech, kaip reikia gyvenime susitikti geru laiku – ne per anksti, bet ir ne per vėlai. Kad nereiktų keikti ir prakeikti vienam kito. Štai iš kur mano liūdesys.

O šiaip, jei trauksite į Laplandiją, būkite labai atsargūs ir nenustebkite sutikę keistų gyvių. Kitaip bus kaip iš pietinės Suomijos atvykusiai drąsiai policininkei Janatuinen (labai fainai personažei) – vietoj naminio gyvūnėlio gausit peijonį (kad sužinotumėt, kas čia per gyvis, teks skaityt knygą), kvailai ketinsit šaudyt į tundros gyventojus, na, ir šiaip patirsite visokių keistenybių, kuriomis pietuose niekas nepatikėtų (neveltui Janatuinen porininkas, nenorėdamas rizikuosi savo sveiku protu, ištikus reikalui važiuoti į Laplandiją, persišovė sau koją, įdomu, kokius nuotykius jam teko ten patirti).

Na, o jei esate šiaurietis, tai viskas gi tiesiog yra, kaip yra ir kaip visada buvo – spiečiai uodų, žliugsinčios pelkės, peijoniai, vandeniai ir kiti maumai, kurie mielai pasigvieš nelaimėlio sielą, raganos, raganiai, pavydas ir kerštas, kaimo pletkininkai ir žiniuoniai (abejotini). Vienu žodžiu, labai stipri bendruomenė, be kurios tokiomis klimato ir burtų sąlygomis išgyventi tiesiog neįmanoma.

Labai greita, ir linksma, ir liūdna knyga. Rekomenduoju.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Geltonveidė

~ kzL ~ Leave a comment

Nelabai ruošiausi šios knygos skaityti, bet išsirinko knygų klubas, tad teko ir nė kiek nesigailiu, ypač, kad tuo momentu norėjosi lengvo skaitinio ir greito puslapių vertimo. Su tokiais lūkesčiais likau maloniai nustebinta, nes knyga gerai parašyta, užkabina aktualią temą ir paknebinėja visokius nelabai malonius reikalus, apie kuriuos nelabai smagu kalbėti garsiai, jie visokie nelabai politkorektiški ir diskusijose dažniau laikomi omeny nei pasakomi garsiai (o kai omens nežinai, tai ir lieki nieko nesupratęs). “Geltonveidė” visai netikėtai susišaukė tiek su prieš metus skaitytu Jeanine Cummins “Amerikos purvu“, tiek šviežiausia diskusija, apie kurią parašė Sandra Skaito (@asskaitau) – apie Europos kultūros sostinės 2024 (Bodo, Noervegijoje) Stef Penney užsakytos parašyti knygos apie šiaurės gyvenimą. Autorės, kuri su gyvenimu Norvegijoje ir apskritai šiaurėje neturi nieko bendro. Lyg šiaurėj nebūtų kam rašyt.

Tai kas apie ką turi teisę rašyti? Ar baltasis rašytojas gali objektyviai rašyti apie kitos rasės žmones? James Baldvin “Džiovanio kambaryje” kuo puikiausiai su tuo susidorojo, bet jau minėta Jeanine Cummings rašydama apie migrantus į JAV, savo personažams suteikia privilegijų, apie kurias paprasti pabėgeliai tik pasvajoti tegali. Bet diidžiausias skaudulys yra pinigai, kuriuos privilegijuota baltoji autorė nugriebia nuo šios temos rinkos. Yra pilna lotynų autorių knygų ta pačia tema, bet kas juos garsino reklamavo ir leido jiems prasimušt? Mūsų knygos protagonistė leidyklos spaudžiama pavogtame romane sušvelnina Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių kinų situaciją, nes, na, gi nebuvo tie europiečiai visi tokie blogi ir žiaurūs. Ar toks į Cummins privilegijas panašus pašvelninimas reikalingas siužetui ar baltajam skaitytojui (pirkėjui), kad nesijaustų blogiečių rasės atstovas? Čia pati tikriausia diskusija be atsakymo (arba nežinau, koks atsakymas šiuo metu trendina).

Kita knygos siužetinė linija – rašytojos kelias. Sėkminga/nesėkminga pradžia, plagijavimas, kopijavimas, intelektinės vagystės, agentų ir leidyklų spaudimas toliau sėkmingai rašyti arba tiesiog rašyti, nes skaitytojai laukia ir negalima dingt iš radarų, tai duok bet ką, užkišim į tarpą (man šiemetinė Ann Patchett “Tom Lake” yra būtent tokia – “reikia kažką duot rinkai” knyga), tuščio lapo paralyžių, nesugebėjimą gyventi paprasto žemiško gyvenimo arba pripažinti, kad išsisėmei. Man atrodo, Rebeccai Kuang tikrai gerai pavyko atskleisti autoriaus nuotaikas, skandalų valdymą/nevaldymą, šlovės ir melagysčių kainą. Keletoj vietų jau galvojau, kad dar ir detektyvo gausim, taip įtamptas gali būti rašytojo gyvenimas.

Užskaitau šią knygą, ypač jei norit lengvo nebanalaus, bet kartu ir negrūzinančio skaitinio. Jei į galą pasirodys kiek užtempta, pabaiga vis tiek save pateisins, kažkaip užtempimą pratemkit.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV-Meksikos pasienyje

~ kzL ~ Leave a comment

Čia toks įdomus knygos variantas, lietuvių mokslininkės knyga į lietuvių kalbą išvesta iš anglų. Šią knygą pasirinkome skaityti Prezidentiniam (darbiniam) knygų klube, visoms buvo smalsu ir įdomu, nes darbe mes turime visokių reikalų su kitoj Žemės pusėj esančia siena – South West border.

Knygoje gal labiausiai pribloškia autorės patirtis ir veiklų spektras – nuo medikės iki gaisrininkės, nuo politologės iki antropologės, mokslų daktarės ir profesorės, kartu su palei sieną dirbančiais gelbėtojais gelbėjusios dehidratavusius, susižeidusius, išsekusius migrantus, kuriuos bandoma sulaikyti fizine siena.

Taigi autorė meta savo skaitytojui iššūkį apskritai pagalvoti, kas tai yra siena, kas yra valstybės siena – kaip linija žemėlapyje, kuri, jei neina kokia ežero ar upės kranto linija, realybėje apskritai yra tokia, nu, jokia. Linija, kuria manipuliuoja politikai, linija, kuria gąsdinami toli nuo jos gyvenantys rinkėjai, net neįsivaizduojantys, kas ten prie tos sienos realiai vyksta, linija, kuri perkerta sienai pakeliui pasimaišiusius miestus, iki šiol vis dar turinčius vieną infrastruktūrą. Siena, kuria bandoma pridengi narkotikų ir ginklų kontrabandos problemas, kurios nesprendžiamos ir nesuvaldomos didele dalimi ir lemia į pietus nuo sienos kylančias problemas, priverčiančias žmones ieškoti saugesnio ir geresnio gyvenimo šiaurėje.

“Slenkstis” vienoms klubietėms skaitėsi lengviau, kitoms sunkiau, man taip pat nebuvo lengva visą laiką išlaikyti susidomėjimą, tikrai vienos knygos vietos stipresnės, kitos silpnesnės, bet jau diskusijos virė kaip reikalas. Viena klubietė buvo šviežiai grįžusi po poros metų gyvenimo JAV, tad tikrai paantrino, kaip iškraipoma ir nesuprantama problema pačiose valstijose, kur žmonės galvoja, kad per tą sieną lenda iki dantų apsiginklavę, pilnomis kišenėmis narkotikų meksikiečiai. Bet siena nelabai stabdo narkotikų paklausos Amerikoj ir ginklų paklausos pietuose. Iš kitos pusės, skaitant iš karto sukasi mintys apie mūsų pačių atgrasymo sieną, kurią statom Baltarusijos pusėje. Iš vienos pusės – taip, gynybiniais tikslais, atgrasimo tikslais ir panašiai, bet yra ir JAV sienai panašus aspektas – humanitarinės krizės, siaubingomis sąlygomis keliaujančių žmonių ir taip toliau. Žodžiu, nesigauna čia taip paprastai atskirti juoda ir balta.

Labai rekoemnuoju pažiūrėti puikų CNN fotoreportažas apie sieną – https://edition.cnn.com/interactive/2018/12/politics/border-wall-cnnphotos/

O dabar jau pats laikas pagrįžti ir perskaityti iš naujo Veleria Luisseli “Lost Children Archive”, kažkaip nelabai audioformato knyga.

O į to read sąrašą įsirašau ir naujausią Ievos Jusionytės knygą Exit Wounds: How America’s Guns Fuel Violence Accross the Boarder.

Paradais

~ kzL ~ Leave a comment

Na, Fernanda Melchor savo skaitytojų negaili, tad ir švelnumo skaitytojas knygoje neras nė pūko. Viskas braižosi, dreskia ir žnaibosi. Niekas nieko nemyli, nemeile pulsuoja kiekvienas knygos puslapis, nemeilė tikriausiai yra visų nelaimių ir žiaurumų priežastis. Kai nežinai, kas yra atjauta, kai tavo pačio galvos niekas niekada nepaglosto, kokia ten gali būti empatija kitam. Homo homini lupus est. Pats baisiausias gyvūnas.

O viskas prasideda Rojuje, Paradais, turtingame miesto rajone, kur baltos vilos, žydri baseinai ir gražuolės moterys, į kurias seilę varvina, excuse my french, nusidročinę paaugliai. Vienas atitrūkęs nuo realybės iš per gero gyvenimo (ir vienatvės, nes niekam neįdomus ir bandomas išspręsti (atsikratyti) piniginėm injekcijom), kitas susitaikės klausyti pirmojo pezalų, svarbu tik kad būtų ko rūkyt ir gert, apsvaigt nuo šito sušikto pasaulio, kuriame tik du keliai – patarnaut turtuoliams (kaip lochui* *- vertime nesistengta nieko užšvelninti, nors vertėja ir sakė, kad neįmanoma taip grubiai išverst kaip originale) arba varyt su gangsteriais (durnos galvelės romantizuotais).

Skaitai ir tikiesi, kad užteks tiems bernams per langa paspoksot ir svajonėse pagyvent, bet nepaleis autorė taip lengvai savo vidurinės klasės skaitytojų. Duos garo. Ir dar užsuks į galą klausimų, skaitymo metu neiškilusių, bet išknaisiotų per įdomią diskusiją “Rara” knygų klube. Tie klausimai atveria visai kitą knygos dimensiją – dėl tų atradimų ir verta knygų klubuose dalyvaut. Viską pamatai kitom akim.

_________________________________

Leidyklos “Rara” knygas galima prenumeruoti jų puslapyje. Knygų klubas vyksta Vilniaus Unesco literatūros namų patalpose Jonų gatvėj.

Meno vagis

~ kzL ~ Leave a comment

“Meno vagyje” – tikra beprotystės istorija, nors psichiatrams taip ir nepavyko tiksliai diagnozuoti knygos veikėjo Stéphane’o Breitwieserio, vis tiek jam su galva ne viskas gerai. Nors jo meilė menui kažkuo žavinga, kažkokie šriūbeliai jam galvoje tikrai neteisingai susukti, tad dažnai kyla klausimas, ar tikrai viskas dėl meno, ar tiesiog iš azarto, norint dar ir dar kartą parodyti kokios miklios jo rankelės.

Jei visiškai nežinote, apie ką aš čia, tai minėta persona, kartu su savo gyvenimo meile iš muziejų per x metų (gal dešimt, nebeatsimenu tiksliai) pavogė meno už kokius du milijardus pinigų. Ir visa tai laikė savo mamos palėpėje, kur gyveno, nes šiaip buvo tinginys apsileidėlis, mamytės ir senelių išlaikytinis, kuriam reikėjo prieš miegelį pažiūrėti į kokį renesanso laikų šedevrą. Jis tiesiog ateidavo į muziejų, pamatydavo silpnas (arba nesančias) apsaugos vietas ir mikliai pavogdavo kūrinį. Kai kuriais atvejais tikrai atrodydavo, kad jis yra nematomas žmogus, kaip mikliai jam viskas pavykdavo (interviu su autorium metu, jis nuo stalo pavogė jo laptopą).

Stiprioji knygos pusė – surinkta ir suvirškinta daug informacijos, kalbintas pas knygos herojus ir bet kurie su autoriumi sutikę kalbėtis asmenys, knygos autoriui, man atrodo, pavyksta objektyviai žvelgti į visą keistą situaciją. Taip pat, visai netikėtai knygoje sudėtos pavogtų darbų nuotraukos (tikrai smagu, kad nereikia googlinti, nes visi žinom, kuo googlinimai baigiasi (brausinimu vietoj skaitymo). Silpnoji knygos pusė – vis dėlto įdomiau būtų skaityti straipsnį nei knygą, negaliu sakyti, kad knyga dirbtinai išpūsta, kaip su tokiom dažnai būna, bet tikrai galėjo būt paploninta, nes vietom buvo nuobodoka. O šiaip neįtikėtina, kaip galimai savo gyvenimą baigė kai kurie pavogti darbai. Nesuvokiama protu. Tikrai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”