Category: Palengvinimui

Kaip užauginti žmogų

~ kzL ~ 1 Comment

ausra

 

Labai patiko. Labai koncentruota ir nedaugiažodžiaujanti knyga. Summary (santrauka?) apie įvairius vaiko augimo tarpsnius ir ką su tais vaikais daryti, kai nebežinai, ką daryti. O taip kartas nuo karto vis nutinka. Ir tada reikia ramiai pakvėpuoti ir atsiremti į kokį protingą žodį. Tai manau, kad ši knyga bus man tas protingas žodis ir nuo šiol gyvens kur nors aplink mano miegamojo knygų stirtą, ir bus nuolatos vartoma. Tik pirmiausia bus įduota perskaityti vyrui kaip privalomas skaitinys.

Įdomu, kad nebuvo kažkokių labai naujų ar nustebinančių dalykų, lyg ir viskas girdėta, tai knygose skaityta, tai straipsniuose, bet labai gerai dar ir dar kartą perskaityti, prisiminti, pagauti save autorės pristatomuose pavyzdžiuose, pažvelgti iš vaiko pusės, suprasti, kaip jam atrodo, nes atrodo tai dažnai visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame.

Skaitant kiek erzino išnašos, kurios atkartoja patį tekstą. Suprantu, kad norėta išskirti svarbią mintį, bet gal tada būtų gerai ją perfrazuoti ir taip užakcentuoti, o ne perrašyti pažodžiui. Trukdė skaityti, vėliau jau praleidinėdavau tuos “boxus”. Ir dar smagu, kad minštais viršeliais, kažkaip tada knyga pasidaro labiau stalo darbinė nuolatos naudojama knyga.

Santykiai nėra duotybė.

Nuo čia visa kūryba ir prasideda. Nuo minties, kad turėsi vaiką. Laimingi tie, kurie perskaitys kilus tai minčiai.

 

 

Trečias gyvenimas ir Šventųjų gyvenimai

~ kzL ~ 1 Comment

granausk

Kaip man patinka knygos, iš kurių nieko nesitiki, o jos ima ir kaip nors prisigretina, kaip kokia katė uodega apsiveja koją, ir tada tik skaitai ir skaitai. Tikrai nesitikėjau to iš Granausko, nors nežinau, kodėl nesitikėjau – “Duburys” gi patiko.

Pradėjus skaityti, “išvažiavau” į kaimą ir ten tūnojau. Net kalbėt žemaitiškai pradėjau. Vėl, nors jau buvau beveik nustojus. Nors atrodo, kuo ten žavėtis tam Granausko vaikystės gyvenime – viena biednystė, baisūs pokario metai, kolchozų pradžia, bet kažkaip vis tiek jauki ta vaikystė, ypač gal dėl to, kad nežinai, kad gali būti kažkaip kitaip, geriau, kai viskas taip nuoširdu, kai net ir tada, kai reikia, nesirimuoja eilėraštis kokiam Stalinui, o nuvargęs kolūkietis-kolchoznikas net vaizduotėje nemoka būti linksmas ir su daina.

Taip įnikau, kad iš karto ėmiausi “Šventųjų gyvenimo”, ta pačia nuotaika ir suskaičiau viską. Taip, kad net susimaišė, kas iš kur.

sventuju gyven

Apie “Šventųjų gyvenimus” radau labai gražią Jūratės Sprindytės recenziją. Ją paskaičius net nebesinori nieko rašyti, nes atrodo, gautųsi atpasakojimas.

Tiek ir užteks gražios Granausko kalbos šiam kartui. Daviau mamai skaityti, dabar ji naktinėja.

 

 

Gera lemiantys ženklai

~ kzL ~ Leave a comment

gera

Knyga, kuri turi būti išrašoma kaip kompensuojami vaistai visiems pasaulio bambekliams ir “kaip viskas eina blogyn” gerbėjams. Nors, nežinau, ar verta, nes, įtariu, gali nesuprasti – nei ironijos, nei humoro. O humoras tai angliškas ir dažnas lietuvis ne tai, kad tokio nesupranta, bet dar ir bijosi (čia iš asmeninės patirties).

O šiaip tai, išaušta tokia diena, kai vos kelios dienos iki apokalipsės, kuriai, kaip išpranašauta, ruošiasi tiek dangus, tiek pragaras. Išsijuosę. Nes toks buvo žodis, taip parašyta ir t.t. Žodžiu, šventas reikalas, nieko neklausinėkit, nes reikalas ne jūsų. Ruošiasi kaip pridera iš anksto, į žemę atsiųsdami kūdikį antikristą, kad jis būtų kur pridera apokalipsės dieną.

Du angelai – vienas iš jų puolęs – mėgaujasi gyvenimu Žemėje ir visai nenori jokios apokalipsės. Ir šiaip truputį susimaišo reikale su Antikristu ir, jei skaitysite, pamatysite, kas iš viso šito išėjo (netinka mėgstantiems blogas pabaigas).

Mėgstantiems istorijas apie tai, kaip knygos atsiranda, prašom keliauti čia – neįtikėtina šios knygos atsiradimo istorija.

Žodžiu, visai smagi istorija, ironija ir t.t. Gaila, aišku, kad kartais kai kurių bajerių tiesiog nelemta suprasti, o tai, žinoma, atima knygos žavesio. Tiesa, labai nesigrauškit, nes nelemta gal ne tik mums, bet ir, pavyzdžiui, kokiems amerikonams, kuriems autoriai specialiai daro išnašas, dažnai ne ką mažiau juokingas nei pats tekstas. Išnašos lietuvių skaitytojams – gale. Už tai ačiū vertėjams, kurių, kaip ir autorių – du.

tp
Neil Gaiman & Terry Pratchett

Imagas

~ kzL ~ 4 Comments

imagas_1453465721

Labai patiko. Ir garantuotai patiks visiems, kam patiko kitos Ulickajos knygos. “Kukockio kazusas”, pavyzdžiui. Jau senokai rėžiau sparną apie šitą knygą, nes ir viršelis toks švelniai gražus ir autorė gera, gal reiktų rašyti, pirmiausia autorę, o paskui viršelį. Tai buvo skaitymas kiekvieną įmanomą ir neįmanomą minutę – knyga, kuri visisškai nukonkuruoja internetą. Penkias žvaigždes daviau goodreads. Atrodo, ką čia daugiau ir berašyti.

Bet trupučiuką. Rusija, žinoma. Pokarinės stalininės baisybės, Stalino mirtis ir kaip visa tai išgyvena žmonės, kurie tuo metu dar mokykloje, o vėliau, prakutę taps disidentais. Daugybė istorijų vienu vardikliu. Kartais vietomis knyga net kaip apsakymai pasidaro – įsipina netikėtai koks žmogus tuo pačiu vardikliu susijęs, bet kiek nutolęs nuo bendros kompanijos, kuri aprašoma knygoje.

Labai daug istorijų apie savilaidą, apie tai, kaip knygos iškeliaudavo į vakarus, kaip tekstai būdavo surenkami spausdinimo mašinėle ant rūkomojo popieriaus ir keliaudavo iš vienų patikimų rankų į kitas iki kol būdavo neįmanomai suskaitomi. Arba atkeliaudavo diplomatiniu paštu iš užsienio. Pasternako “Daktaras Živago”, Mandelštamas, Solženycinas, Nabokovas.

Ir šiųmetės Eurovizijos laimėtojos kontekste – apie Krymo totorių trėmimus.

Labai patiko. Galėtų būti tūkstančio puslapių storumo. T

 

Homegoing / Auksinės šaknys

~ kzL ~ 7 Comments

homeAtsimenat, vienu metu sakiau, kad trūko rekomendacijų audiobibliotekai papildyti? Tai ėmė ir atsirado Mariaus Buroko sąrašas-apžvalga visokių rekomenduojamų vasaros skaitinių, kuriuos ir ėmiau graužti. Pirmasis – Yaa Gyasi “Homegoing” – labai tikiuosi, kad lietuviškos leidyklos šią knygą jau nusižiūrėjo ir išvers, nu, nes labai labai įdomi ir labai man patiko.

Man labai patiko knygos struktūra. Gal net galiu sakyti, kad erzinančiai patiko, tuoj paaiškinsiu, kodėl. Knyga aprėpia maždaug trijų šimtų metų laikotarpį ir prasideda Afrikoje. Man iki tol visiškai neįsivaizduojamoje ir neįmanomoje, na, maždaug tokioje, kur šiaip žemėlapyje egistuojančioje, bet dažniausiai tik apiplaukiamoje ko nors kito ieškant. Tai va, šitoje baltoje dėmėje gyvenimas verda kaip reikiant. Ir ne tik dėl to, kad kažkas laivais plukdo vietinius gyventojus į Amerikos plantacijas. Iki šios knygos taip ir įsivaizduodavau, kad ateidavo blogiečiai vergų pirkliai, pagaudavo vargšus laukin

ius čiabuvius ir išplukdydavo. Ar galėjau būti labiau neteisi? Dar ir kaip…

Taigi, šioje Afrikoje prieš tris šimtus metų, viena kitos nepažinodamos seserys likimo suvedamos į baltųjų tvirtovę – viena kaip vieno iš baltųjų kareivių afrikietiškoji žmona (yra ir kita, baltoji, kaip ir pridera), o kita, kaip ką tik pagauta belaisvė, kuri tuoj bus išplukdyta už Atlanto. Ir pasakojimas įdomus tuo, kad kiekvienas naujas knygos skyrius yra vis kitos kartos seserų palikuonių pasakojimas. Jų pačių, jų vaikų, jų anūkų, proanūkių ir t.t.

Dėl to ir sakau, kad maloniai erzina, nes, įdomu, kaip dabartiniam herojui sekasi ir kaip jo istorija tęsis, o čia pasakojimas nutrūksta (žinoma, kažkokioje labai svarbioje vietoje) ir gauni naują iš dangaus nukritusį vardą, kol susigaudai, iš kur jis atsirado, kieno čia vaikas, kuris ir kelintas, kas ten jo tėvai buvo ir kokia jų buvo istorija. O bet tačiau visas šitas pynimėlis yra tobulai sugalvotas ir sudėliotas, ir tiesiog žavingas.

nev
Yaa Gyasi

Galima būtų girt ir girt, bet jau ir taip penkta pastraipa, o aš paprastai daug pastraipų nerašau. Tai tik labai rekomenduoju, labai patiko, maloniam laiko praleidimui, akiračio praplėtimui, kas skaitote nelietuviškai, čiupkite, neužlaikykite eilėj.

 

 

Laikraščių berniukas

~ kzL ~ Leave a comment

benriukas

Gyveno kartą (1959 m.) mikčiojantis berniukas. Net vardo jo nežinome, nes jis jam per sunkus ištarti, na, neužsikertant. Tiek to tas vardas, ir be jo galima istoriją papasakoti. Tikriausiai suprantate, kodėl šis vaikas nemėgsta pauzių – jų tiesiog jo gyvenime per daug, tad ir skyrybos ženklų sakinio viduryje jis nemėgsta (o gal ir dar nemoka sudėti), nes jo kalboje ir taip daug bereikalingų pauzių, ką ten tie skyrybos ženklai. Taip ir pasakoja savo vasaros istoriją – tik su taškais. Žinokit, visai lengva priprasti skaityti be skyrybos ženklų – nieko tokio baisaus, kai istorija įdomi ir įtraukianti.

Taigi, bevardis berniukas liepos mėnesį gauna pavaduoti savo draugą Artą, kurį vadina Ratu, nes taip jam lengviau ištarti, laikraščių išvežiojime. Tas išvežiojimas būtų visai nieko, netgi smagus, nes berniukas yra labai geras beisbolo metikas, numesti laikraštį iki prenumeratoriaus durų jam yra vienas juokas, bet yra vienas bet – penktadieniais jam reikia surinkti pinigus už prenumeratą, o tai reiškia kalbėjimą su svetimais žmonėmis. Tie žmonės gali pradėti uždavinėti visokiausius klausimus, į kuriuos bus galima atsakyti tik neištariamais žodžiais. Čia ir prasideda visi gyvenimo baisumai ir įdomumai.

Berniukas nedaug kalba, bet daug galvoja ir gražu skaityti tas jo mintis ir išvedžiojimus apie situacijas, kuriose jis atsiduria, ir žmones, su kuriais susiduria. Gerais ir nelabai. Bet gi iš to ir susideda susipažinimas su pasauliu – išeini iš savo kiemo ir kalbiesi su naujais nepažįstamais žmonėmis. Net jei mikčioji, ateis diena, kai turėsi iš to kiemo išeiti. Gal geriau per ilgai neatidėlioti, kad nepražiopsotum gerų žmonių, kurie gali tapti tavo draugais.

“Laikraščių berniukas” yra labai graži ir jautri autobiografinė knyga, kurią reiktų perskaityti visiems mikčiojantiems vaikams ir suaugusiems, o taip pat visiems, kas gyvena šalia mikčiojančių žmonių. Tiesa, skaitydama galvojau, kad skaitančiam jaunesniam vaikui reikėtų suteikti šiek tiek konteksto (nors gal ir ne, čia nelabai žinau, kai taip sakau, visada galvoju apie savo vaikus), nes knygoje yra tokios šeštojo dešimtmečio kasdienybės, kuri gali būti šiuolaikiniam vaikui nelabai suvokiama, pvz., amerikietiškų filmų nematęs vaikas gali nesuprasti, kodėl iš viso tie laikraščiai mėtomi, taip par yra gan rūsčių vietų susijusių su juodaodžių situacija (na, apie vietas autobusuose, draudimą lankytis viešosiose vietose ir t.t.) ir net žiaurių pasibadymų peiliais. Aha, peiliais. Tiesa, peilis tai buvo tų dienų berniukų kasdienybė (na, kaip ir senais mūsų laikais) – visi berniukai turėdavo peiliukus, o kuo gi daugiau perpjausi laikraščius rišančią virvelę? Todėl geriausia skaityti kartu su vaiku, na, iki kokių 10 – 12 metų, nors nelabai dar žinau, kokie tie tokio amžiaus vaikai.

 

Namas kryžkelėje

~ kzL ~ Leave a comment

namas kr

Pagal viršelį aš šitos knygos tikrai nebūčiau rinkusis, na, nebent būtų suviliojęs “geriausios metų knygos statusas”, tačiau knyga patiko Salomėjai iš Šiukšlynėlio, yra ir daugiau gerų apžvalgų, tai susigundžiau.

Šita knyga kaip audeklas – vieni siūlai ir pasakojimai eina horizontaliai, o kiti – vertikaliai, ir kol viskas nesuaudžiama, nesuprasi, koks audeklo raštas. Ir šioje knygoje viskas susidėlioja iš keturių veikėjų gyvenimo kas keleri, net kas dešimt metų. Iš pradžių vienas pasipasakoja, paskui kitas, niekada neįsiterpia ir nepertraukia vienas kito. Vaizdas lyg ir dėliojasi, lyg ir matosi kažkokie apmetimai, bet neaišku, nei dėl ko, nei kodėl, telieka skaityti toliau ir tikėtis, kad tolimesnis pasakotojas išsiduos. Taip ir bus, kantrybės.

Suomiškas viršelis - ne toks dramatiškas
Suomiškas viršelis – ne toks dramatiškas

Marija, jos duktė Lahja, šios marti ir vyras.

Mane Marijos istorija labiausiai įtraukė. Gal todėl, kad Marija ryškiausia šeimos asmenybė, didžiausia jungtis ir santarvės puoselėtoja. Drąsuolė ir savotiška laisvamanė, neįtikėtina moteris XXa. pradžioje išdrįsusi būti moterimi, turinčia amatą, save išlaikanti ir turinti nesantuokinę dukterį. Labai tvirta ir žinanti, ko nori, asmenybė. Dėl savo ypatingos specialybės (akušerė) turinti ypatingą statusą tiek tarp vyrų (negali šiauštis prieš moterį, kurios tavo žmonai mirtinai reikia maždaug kas du metai), tiek tarp moterų.

Jos duktė visai kitokia. Ji taip pat nori būti savarankiška, bet kartu nori būti ir silpna, nori būti saugi užnugaryje. Ji nebeturi motinos charizmos ir šilumos, kad ir kaip jos geidžia.

Karina, Lahjos marti, man pasirodė kaip pagalbinis personažas, nelabai vertas turėti savo nytį. Per ją tik labiau supranti, kokia yra Lahja, Karinos linija lėčiausiai skaitėsi ir kažkaip labiausiai buvo gaila knygos išmėtomo gero įsibėgėjimo. Bet Karinai autorius įduoda ir labai svarbią kortą. Kozirį pabaigai.

Na, ir Onis. Vargeli, koks nesuvokiamai sudėtingas buvo gyvenimas būnant kitokiu. Ir dabar sudėtingas, bet tada…

Sutinku, Wassmo’iška knyga. Įdomi, kas mėgsta Wassmo (aš ties kažkuria knyga sustojau ją skaityti), paskaitykit. Mėgstantys šeimos sagas – irgi. Taip pat vienaip ar kitaip susiję ar besidomintys suomiais ir Suomija – nepakenks, bus apie ką padiskutuoti.

Tommi Kinnunen
                             Tommi Kinnunen

Gertrūda

~ kzL ~ 5 Comments

gert

Žodžiu, man labai patiko. Gaila tik vieno dalyko – kad 255 puslapiai, o ne kokie 600. Skaičiau ir džiaugiausi, kad atsirado tie penki šimtai žmonių, kurie parėmė knygstarterį ir dabar turime tokią fainą komiksų knygą – ir juokingą, ir rimtą, ir iki nukritimo (iš juoko) įžvalgią, su Geda ir su Prustu, ir dar su Landsbergiu altorėlyje (totalus nukritimas), ir svarbiausia tokią, kurios negali užversti, kol neperskaitei – kaip trileris praktiškai.

Daugiau net nenoriu rašyti, nes ką ten rašysi, kai vienintelis, ką nori pasakyti tai yra “labai patiko”? Daug labiau nei “10 litų“.

Aš labai tikiuosi, kad Gerda Jord stalčiuje turi kitą komiksą, na, gerai, bent jau pradėtą kitą komiksą, nes jei neturi, tai man labai liūdna, kad dar reikės ilgai laukti kito. Gal yra komiksų žinovų ir galėtų man parekomenduoti kokį gerą komiksą, kuris būtų ne fantasy, ne apie robotus ir žmones vorus, o “iš gyvenimo”?

Tik pažiūrėkite į tą Muncho “Šauksmą”…

gert1

Mano vardas – Marytė

~ kzL ~ 2 Comments

mano

Alvydo Šlepiko Marytė tarsi atkartoja mano šiemet skaitytą Svetlanos Aleksijevič “Paskutinieji liudytojai“. Tik žinoma, iš kitos pusės – tiek literatūrine prasme, nes šį kartą tai yra grožinis kūrinys, tiek politine – pasakojama apie Rytprūsių vokiečius, priešus, visa ko kaltininkus. Nors, kaip sako Šlepikas “Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai visada pralaimi.” Abiejose knygose – didžiausi karo pralaimėtojai.

Apie vilko vaikus buvau girdėjusi, tačiau taip tik apgraibomis suvokiau, kas ten už Nemuno vyko. Nesinori net įsivaizduoti, kai raudonoji išvaduotoja pirmąja banga įžengė į priešo žemę… Pasiimti sau priklausančios grobio dalies. Vyrai – nežinia, kur – vien tik išbadėjusios  mėšlu save bjaurinančios moterys ir vaikai palikti atremti išvaduotojų įtūžį. Nedaug kelių – arba į Nemuną (ar kas yra parašęs Rytprūsių paskenduolių istoriją?) arba į vaikams į Lietuvą, kur, nors vokiečių akimis žiūrint ir ubagynas, bet bent jau bado nėra.

Per Nemuną į Lietuvą duonos. Mamai, broliams ir sesėms. Vaikai dėl išgyvenimo instinkto pavirtę vilkiukais, pasiruošę pasimaišiusius kelyje sudraskyti, viduje saugo ypatingą meilę šeimai ir neįtikėtiną valią peralkus visko nesuvalgyti. Vieniši ir pasimetę – vaikai nuo motinų, broliai nuo seserų, vieni nuo kitų. Ir nežinai, gyvas ar miręs, ar dar yra ko ieškoti, nes dažniausiai nebėra kur eiti. Namų nebėra ir esi per mažas, kad pasirūpintum visokiais biurokratiniais dalykais, grąžinimais giminėms ir pasislinkusiai Tėvynei, kai viskas nusistovės ir nurims. Gauni naują vardą, gal, jei pasisekė, net naują mamą, naują tapatybę…

Pati knyga labiausiai įdomi savo istorija, nes kaip parašyta, labiau primena scenarijų, gal net tam pačiam dokumentiniam ar meniniam filmui, kuriam, žinoma, neatsirado pinigų (gal dar atsiras?). Ir pabaiga tokia man – nepabaigta lyg. Bet tiek to, skaitosi lengvai ir gan sklandžiai (nors dieve dieve, kaip nelengva ir negera skaityti), vienam lietingam vakarui knyga.

Nevykėlio dienoraštis. Rašyk ir tu

~ kzL ~ Leave a comment

virselis-1000

Aš: kodėl pasirinkai skaityti šitą knygą?

Mano dukra: Skaityti ir rašyti!

Aš: Na, gerai, skaityti ir rašyti. Tai kodėl?

MD: Todėl, kad labai įdomi knyga, kai aš pirmą kartą skaičiau. Pirma dalis labai įdomi.

Aš: Ir kas tau čia patinka?

MD: Labai juokingos istorijos ir dienos.

Aš: Kokios dienos?

MD: Kai jis (nevykėlis, jo kitoks vardas – Gregoris) rašo dienoraštį.

Aš: O šitoj knygoj irgi rašo?

MD: Ne, šitoj knygoj reikia kurti savo dienoraštį.

Aš: Tai ištisai reikia pačiam rašyti, ar pagal kažkokį pavyzdį?

MD: Pagal kažkokį pavyzdį. Dabar dėkim pavyzdį

meda

Aš: Tai paaiškink, kaip viską darei.

MD: Tiesiog rašiau, ką sugalvojau, kas mano galvoje.

Aš: Tiek daug TV!!!

MD: Tai čia netyčia gali per didelį padaryti.

Aš: Nu, tikiuosi, kad netyčia…

Aš: Ką dar gali apie knygą pasakyti? Kokios temos tau dar labiausiai patiko.

MD: Įdomi… Ten yra daug komiksų. Man labai patiko tema smegeninė.

Aš: Šita, kur viršuj?

MD: Aha. Ir dar “Ką pasiimtum į negyvenamąją salą.”

Aš: Tai ką tu pasiimtum?

MD: Aš dar neužpildžiau. Visą namą pasiimčiau.

Aš: Tai viskas? Dar nori ką nors papasakoti?

MD: Ne.

Aš: Tai gal pasakyk, kad ir kitos Nevykėlio knygos tau labai patinka?

MD: Taip. Labai patinka.

Aš: Tai ačiū, kad pasidalinai.

MD: AAAAA.

 

 

 

 

 

Glesum

~ kzL ~ 1 Comment

glesum2

Net jei nesusigundysite skaityti, vis tiek susiraskite knygyne ir palaikykite rankose žvaigždėtą knygą. Nežinau, ar matosi, kad šviesoje knyga spindi? Grįžulo ratai tarp kitų mūsų galaktikos žvaigždžių. Labai super.

O buvo taip, kad aš stovėjau prie pajūrin atsitemptų knygų krūvos ir galvojau, kurią čia temptis į pliažą. Ir išsirinkau ploniausią, nes ir taip daug daiktų nešti, kur jau ten storą… Ir kai įkritau, tai kol neperskaičiau ir neiškritau. Kažkaip labai jau įtraukiančiai parašyta ir labai džiugu, kad lietuvės autorės ir dar su ne bet kokiu viršeliu.

unnamed

Įspėja autorė. Tikrai, gal buvo, o gal ir nebuvo, kas ten žino, kas vyko mūsų šiandien vaikščiojamose žemėse prieš dvidešimt amžių. Neapsigaukite visokiais prietarais apie nuobodžią lietuvių literatūrą – aprašomoji istorija apie Seliją, jos vyrą Gondą ir jo namo parsivežtą pagrobtą merginą, kurią jis pavadina Glesum (Gintare) visai nebanali, o tokia gryna, tikra ir… gyvenimiška.

Gryna ir paprastumu graži ir autorės kalba. Atrodo, antrame mūsų eros amžiuje kalba ir negalėjo būti kitokia – tik tokia. Pasakojimas srūva natūraliai ir su intriga, tiesa, kartais vis nusistebi, ar tikrai taip galėjo būti, bet iš kitos pusės, kodėl gi ne, kodėl gi ne.

Likau maloniai nustebinta.

Astrologijos vadovas sudaužytoms širdims

~ kzL ~ 6 Comments

astrologijos-e1465802313298

Simpatiškas knygos viršelis su pažadais prajuokinti. Galbūt tobulas pliažo skaitinys? Bandom? Bandom.

Skaitau skaitau – smalsu, bet nelabai juokinga, na, ne tai, kad liūdna, bet nejuokinga. Žodžiu, Alisa yra tokia truputį išsiblaškius mergina, įsikibusi seniai pasibaigusių santykių, kartais per daug gerianti vakarėliuose ir šiaip, juodas dabar jai mėnulis – ir nieko čia nepakaltinsi, kai viskas nesiseka ( o dar ir skaitytoja norėtų įspirti į užpakalį). Neviltis tiesiog, kai jau gerokai per trisdešimt ir visos draugės aplinkui kažką poravimosi srityje jau yra nuveikusios. Spaudimas nerealus, įtariu, kad bus kažkas kaip Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintyje”. Bet nesužinosiu, nes vienos neskaičiau, o kitos nebaigiau.

Ne paslaptis, kad žiauriai nemėgstu nebaigti knygų, bet pati sau prisižadėjau, kad pradėsiu mesti. Kas įdomiausia, kad mečiau ne dėl to, kad visai neįdomu, iš tikrųjų tai smalsu, kaip ten bus ir kaip autorė sudėlios savo knygos veikėjų horoskopus, na, bet skaityti, kaip herojė negali tris puslapius apsispręsti, ką rengtis, na, man čia jau per daug. O apsi- ir nusi- rengti gali daug kartų, nes knyga tai ne plona – virš penkių šimtų. Tiesiog man per daug visokių vardinių batų, suknelių ir makiažų, o taip pat ir kino filmų pavadinimų, pagal kuriuos turėčiau geriau suprasti knygos nuotaiką. Kažkada jau rašiau, kad labai nemėgstu, kai rašoma, kokios firmos batai ar mašina pravažiavo. Mane užknisa. Tikriausiai iš pavydo, nes neturiu nei tokių batų, nei tokios mašinos.

astrolo autore
Silvia Zucca

Bet čia tiesiog nesutapo mano ir knygos horoskopai. Aš labai tikiu, kad kažkur visai netoliese šios knygos laukia jos skaitytoja. Kuri alpsta nuo batų, myli savo rūbų spintą ir žino, kaip susiderina jos ir jos draugužio horoskopai.

 

 

Ratas

~ kzL ~ Leave a comment

ratas-1

Tokia nejaukumo ir nesaugumo jausmą sukelianti knyga. Pranašiška- skaitai ir supranti, kad mūsų šiandieninė realybė nėra jau taip toli nuo realybės, aprašomos knygoje. Ir darosi nejauku taip. Ir nesinori imti savo išmaniojo telefono ar kokio kito protingo aparato į rankas, norisi neryšio zonos, kur priklausomybė nuo socialinių tinklų yra neišvengiamybė. Žinoma, gal kažkam atrodo visai kitaip, gal būti connected ir followed yra super cool, o bet tačiau nieko smagaus, kai bendravimas tampa priekabiavimu, o sekimas tampa persekiojimu.

Viskas prasideda labai smagiai ir kasdieniškai. Mėja, mergina iš kažkokio užkampio, įsidarbina cool kompanijoje Ratas. Super kompanija su super aprūpinimu, super sveikatos draudimu ir visais kitais nuostabiais dalykais. Sveika, Mėja! Žinoma, visa tai ne už dyką, mergina greitai įsukama į darbus, kurio kokybė vertinama kas sekundę. Labai greitai Mėjai paaiškėja, kad būti gera darbuotoja ir turėti gerą klientų aptarnavimo reiktingądar nieko nereiškia, privaloma visiškai pasinerti ne tik į darbus, bet ir kompanijos gyvenimą apskritai, reikia visur dalyvauti, reikia su visais draugauti, kuo daugau komentuoti ir dar daugiau “švilpinti” (ačiū Mariui Burokui už gerą smooth vertimą), būti prisijungus visur ir visada, būti matomai, būti žinomai, būti žinančiai.

Iš pradžių viskas atrodo kaip smagus žaidimas, o paskui jau kaip gera sekta, atrodo, kad visas pasaulis toks, kaip ši kompanija, tik kažkokie sąmonės blyksniai atklystantys iš ano, netobulo pasaulio už tvoros duoda suprasti, kad taip dar nėra, dar ne visi matomi, dar ne visi nori tokie būti, nors galimybių asmeniniam gyvenimui vis mažiau, ratas -C- Circle virsta uždaru O. O gal dar galima visa tai sustabdyti? Kaip tau atrodo? Ištrintum dabar socialinio tinklų programėlę iš savo telefono?

Užskaitau, patiko, rekomenduoju.

 

Dabarties akimirka

~ kzL ~ Leave a comment

dabarties akimirka

Kažkaip norėjosi lengvo ir greito skaitymo, tai labai tinkamai ir gerai pasirinkau. Kaip tik vasarai, sakyčiau. Knygos intriga taip įtraukė, kad negalėjau atsitraukti ir perskaičiau per vieną dieną. Ir kadangi kažkokių ypatingų lūkesčių knygai neturėjau, tai, išskyrus vieną epizodą, viskas toj knygoj man skaniai susikramtė, įtikino ir net labai patiko kaip susukta pabaiga. (Prisipažinsiu, kad Musso nebuvau skaičius).

Pagal knygos anotaciją, tikėjausi visai kitokio siužeto. Ant knygos nugarėlės labiau akcentuojama Lizos ir Arturo istorija, tai pradėjus skaityti, aš vis laukiau ir laukiau, kur ta Liza, kuri visai nesiskubina pasirodyti. Vienu momentu net dar kartą atsiverčiau dar kartą perskaityti knygos nugarėlę, su kvaila mintim, kad gal čia kažkas kažką aprašydamas sumaišė. Aišku, niekas nieko nesumaišė, tik akcentus kitaip sudėliojo, nei skaitant dėliojosi. Man tikrai pagrindinis ir vienitelis pagrindinis veikėjas yra Arturas, o Liza tokia, na žinot, kaip filmų apdovanojimuose, geriausia antraplanė aktorė.

Taigi prasideda viskas gan erzinančiai – Arturas iš savo netikro tėvo gauna išankstinį palikimą – švyturį, su sąlyga, kad niekada neatidarinės švyturyje užmūrytų durų. Nu, come on, dar kyla klausimų, ką tą pačią dieną Arturas padarė? Aišku, kad mūrą išmušė ir  duris atidarė. Na, negi nebuvo galima kažkaip kitaip jo prie tų durų atvesti tik vaikų darželio būdu, sakant, kad nevagytų vaikas saldainio, kuris jam prieš akis makaluojamas? Tai čia ir buvo tas aukščiau minėts užknisantis momentas, bet apsimeskime, kad jo nebuvo ir tada jau durys atsidaro ir įsiurbia. Tikrai. Švyrurys įsiurbia Arturą, o knyga įsiurbia skaitytoją. Kaip mane pavyzdžiui. Ir tada, kai jau įsijauti į mistišką realybę ir lauki lauki pabaigos, autorius šast ir apverčia aukštyn kojom.

*Uždėjau kategorijas “patiko” ir “tinka atostogoms”. Pabadysiu tokias padėlioti, kad būtų lengviau atsirinkti, kas kur.

 

Kavinė pasaulio pakrašty

~ kzL ~ 1 Comment

kavine-pasaulio-pakrasty

Šitą knygą, labiau knygutę, ėmiausi skaityti nekreipdama dėmesio į “romanas apie gyvenimo prasmę”. Ne dėl to, kad nėra prasmės, bet šiaip, įdomu pasidarė, kas ten per kavinė. Ir dar, prisipažinsiu, kad plona knygutė, nes jeigu būtų labai stora, tai gal ten jau tikrai ir būtų apie tą gyvenimo prasmę ir tada tikrai nė iš tolo neskaityčiau.

Kaip bebūtų keista, labiausiai man įstrigo žodžiai pratarmėje:

Labiausiai slėgė, kad retą kurią dieną nepaklausdavau savęs: ar gyvenime neturėtų būti ko nors daugiau nei dešimt ar dvylika darbo valandų tarp kabineto sienų? Darbo, kurio pagrindinis tikslas, kaip atrodė, sulaukti paaukštinimo, o tada jau praleisti biure po dvylika-keturiolika valandų per parą.

Kai supratote, knygos herojus yra darboholikas su netikusiu gyvenimo tikslu. Tad knyga tinkama visiems darboholikams arba visiems be tinkamo gyvenimo tikslo arba ir to, ir to. Nes gal paskaitysi ir tau užsidegs lempa, ir apsišvies protas. Nes žinot, atrodo, kad dirbame tam, kad kažką galėtume veikti ateityje. O iš tikro, sako, reikia dabar dirbti tą ateities darbą ir tada nebereikės toje mizeriškoje dabartyje laukti išganingos ateities. Bet čia jau galime pasiginčyti. O kas jei ta ateitis ne tik tavo, bet ir tavo vaikų? Nes su savo ateitim žmogus gali daryti ką nori, bet va, vaikų… O gal jei taip veiksi, gal viskas savaime susidėlios ir tau, ir vaikams, ir anūkams? Nes bus tiesiog geras užtaisas? Gera karma ir visa kita gerai?

Bet, žinai, kad veiktų, reikia tuo pradėti gyventi, nes vien tik skaityti knygas apie gyvenimo prasmę neužtenka. Nesvarbu, ar 103 psl. ar 700. Tai va, paskaičiau ir nieko nekeisiu. Na, bent jau kol orai neatšalo.