Internetuose nelabai įmanoma rasti normalaus dydžio knygos viršelio, tad atostogų atsiminimui ir garbei dedu šitą. Tik atostogom ir galiu dėkoti, kad pavyko įveikti šitą knygą, na, nes a) labai stora, nes b) tik vieną turėjau pasiėmusi  ir,c)  nemanau, kad būčiau kur nors namų aplinkoje persivertus per kritinį knygos vidurį, nuo kurio realiai pasidarė įdomu skaityti. O tas kritinis vidurys, hmm, kokiam 330 psl. Tai sukandi dantis ir skaitai, nes daugiau neturi ką. Svarbiausia, kad įveikus apima geras jausmas, kad aš ją, o ne ji mane. Nes labiausiai tai bijojau nusivylimo po tiekos valandų skaitymo. Tai po ilgos įžangos, kaip nors trumpai apie ką ten viskas.

Pradžia, kaip jau minėjau – sunki. Nieko neina suprasti, kas ten apie ką ir su kuo. Kažkokie maištai, baisios kovos, erezijos ir t.t. Ir pats tekstas toks net negrožinis. Atrodo, kokią istorijos knygą skaitai su lyriniais nukrypimais, laiškų ištraukomis ir panašiai. Ir dar ilgiausiai negali suprasti, kas čia gerietis, o kas blogietis, ir kas čia apskritai pasakotojas. Bet kažkuriuo metu galiausiai išsivynioja mūsų  herojus su tūkstančiais vardų ir neigiamas šnipas su viena vienintele raide Q. Taigi, dvikova, mielasis skaitytojau. Tarp šių dviejų, o iš tikro tarp reformacijos, kuriai šiais metais stukteli pusė tūkstančio metų ir kontrreformacijos.

Apie pusiau teigiamą herojų. Kažkoks dievo numylėtinis, arba, gal ne, kaip tik prakeiktasis, kuriam skirta keliauti per bažnyčios skilimo patį plyšio kraštą – visada ten, kur karščiausia, kur Romos manymu, didžiausia erezija, karščiausi laužai liepsnoja ir didžiausios beprotystės. Niekaip negalintis numirti, vis kaip nors išsigelbtintis ar išgelbėjamas. Pirmojoje knygos dalyje jis pasakoja pagrindinę liniją, aiškiai žinome, kas darosi jo galvoje, kai Q tuo tarpu mums pažįstamas tik iš iškalbingų raportų savo partonui į Romą. Mūsų herojus visada tik idėjų sekėjas, ne visada man aiški jo motyvacija tas idėjas ginti…

Antrojoje knygos pusėje svarstyklės persisveria į kitą pusę – kai šimtavardis herojus supranta, kad jis ir kovos broliai buvo šnipinėjami ir išduoti, – pats tampa šnipu ir sekliu su svarbiausiu tikslu – surasti išdaviką. Tada jau Q nebe toks paslaptingas ir nematomas, labiau žmogiškas ir pažeidžiamas, išvargintas tos trisdešimties metų kovos.

Šiaip tai knygoje toks žiaurus XVI a. realizmas. O vargeli, kaip ten krenta galvos, trykšta kraujų fontanai ir iš pilvų krenta žarnos. Kaip ten dar jie turėjo laiko apie dievą galvoti, štai kur klausimas. Nors man atrodo, dievas tuo metu buvo išėjęs atostogų. Ir tada, kaip visais laikais, nuo amžių amžinųjų iki pat dabar, kas tik netingėjo, dievo vardu skerdė savo artimą.

Bet yra ir šviesos šioje tamsybių knygoje, kur net kiekvienas puslapis vietoj paauksavimo – pajuodintas. Ir ta šviesa yra raštas ir knygos ir kelios šviesios galvos. Knygų spausdinimas. Venecijos spaustuvininkai. Apie knygų leidybą – idėjinę ir verslininkišką – nerealu skaityt. Ir dar pabaiga tokia. Nesakysiu, kokia.

Bendrai, tai, žinoma, knyga visa dvelkia savotišku anarchizmu ar kokiu ten velniu, kurio idėją įprasmino Luther Blissett ketveriukė. Kai jau visai buvau pasimetus tekste, tai pradėjau skaityti nuo galo, nuo baigiamojo Simone Tallone žodžio, kuris savotiškai padeda atnarplioti tekstą, paaiškina kontekstą, taip pat kaip ir Dainoros Pociūtės įžanginis žodis, kurį dar kąrtą perskaičiau jau baigs knygą.

Labai rekomenduoju visiems, mėgstantiems tokias biškį kitokias istorines knygas, užsispyrėliams knygų tramdytojams. Iššūkis, vertas laiko. O leidyklai “Aukso žuvys” ačiū už tokią nestandartinę knygą ir už gražų leidimą.