Mokytojo išpažintis

Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.

Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.

Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.

Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.

O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Mokytis plaukti

Kai Prezidentinis knygų klubas niekaip negalėjo išsirinkti liepos knygos, nes noris kažko “vasariško”, tai prisiminiau knygyne matytą vasarišką viršelį (autorė Kotryna Šeibokaitė-Ša). Aišku, buvau apibumbėta, kad 400 puslapių, bet tie puslapiai greit verčiasi, tikrai neišsigąskit. Tai dabar visoms savo draugėms, kurios atostogoms prašo “kažko negruzinančio” vasarai, siūlau Clare Chambers “Mokytis plaukti”.

Ši knyga neturi pretenzijų į literatūrines aukštumas, lengvai skaitosi ir yra perskaitoma ir sunkesnio kalibro knygų žanro mėgėjoms (nė karto nenorėjau mest į sieną). Aišku, kai kuriose vietose tenka pavartyti akis (kai kurios klubietės buvo ypatingai griežtos, na, nes Prezidentiniam tokios šiaip griežtos ir nelabai romantiškos moterys), bet buvo ir gerų vietų, įžvalgų ir pajautimų, o porai linkusių į romantiką ir “personažines” knygas, net labai patiko (jos buvo palydėtos atlaidžiais klubiečių žvilgsniais).

Knygoje – dvi labai skirtingos britų šeimos, ir toji labai britiškoji, rimtoji tikrai puikiai atvaizduota, kaip ir lengva buvo įsivaizduoti pašėlusią Francės šeimą. Na, gal nereikėjo ten perlenkt lazdos su mamytės nuogumais, bet tebūnie, ką jau čia, negaila gi. Abigailei iš šaltai britiškos šeimos sunku susirast draugių, jos šeimoje ir šiaip emocijų mažoka, kaip ir šilumos, tad kai Francė įsitempia ją į savo gyvenimą ir šeimą, prasideda Abigailės aukso amžius. Ir net nesitikėkit, kad ji neįsimylės Radlių bernioko. Viskas, kaip priklauso! O kur dar pora skeletų abiejų šeimų spintose! Visos sutarėm, kad į pabaigą irgi daugoka dramos, o bet tačiau – gi čia romance, meilė viską nugalės.

Tai va, gavos toks lengvas vasarai tinkantis skaitinys. Literatūros gurmanams skaityt nebūtina, užteks pažiūrėt į Kotrynos viršelį.

____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”.

Saugoti

Ach, tie didieji lūkesčiai!!! Soc tinkluose paskutiniu metu vis paskaitydavau pagyras šiai knygai iš labai patikimų rekomenduotojų, bet kartais imu ir pamirštu, kad mano skonis su patikimomis rekomenduotojomis būna ir nesutampa (būna net labai dažnai). Kažkaip man labai užsifiksavo, kad knyga pasakos apie Holokaustą ir pokarį Nyderlanduose, man labai įdomi tema, ir smalsu, kokia buvo Nyderlandų pozicija ir realybė, pvz., palyginus su Danija (papasakota nuotabioje Sandi Kogsvig knygoje “Hitlerio kanarėlė“). Ir nors Holokaustas yra labai svarbi knygos gija, iki jos einama labai labai lėtai ir ilgai (nors knyga ir nestora), ir man tikrai pasidarė nuobodu, nes viskas buvo tas pats per tą patį – Izabelė užsispaudus gnyda, rimtuolė, užstrigusi mamos nubrėžtose ribose (kurias vėliau, aleliuja, pradeda kvestionuoti, klausdama, ar kitos aplinkos merginos irgi tokios panašios į savo motinas) ir nė pro kur nenori nors akimirką būt jauna mergina. Suprantu, suprantu, suprantu, kokia traumuota ir išgąsdinta ji jaučiasi, ir ta nesikeičianti aplinka ir saugūs namai yra viskas, kas jai padeda išlaikyti pusiausvyrą, bet vistiek, nu taip nuobodu buvo, norėjau mest knygą šalin ir tik tų rekomenduotojų dėka skaičiau toliau.

Kitos knygos veikėjos, Evos dienoraščio dalis buvo skaitymo atgaiva (pagaulumo, ne emocine prasme) ir įdomiausia knygos dalis, tema, dėl kurios ir skaičiau šitą knygą. Gavau, ko laukiau ir tikėjaus. Knygos paskutinė dalis tai tekstas pamąstymui, apie tai, kaip dviejų jaunų merginų, kurios tapo istorinių aplinkybių aukomis, patys brangiausi atsiminimai, susiję su tais pačiais namais ir tais pačiais daiktais. Kaip visa tai atidalinti? Kaip atsukti neatsukamą, kaip atleisti neatleidžiamą? Ko galima griebtis atsidūrus beviltiškose situacijose? Koks skausmas turi draskyti žmogų, kuriam duodama žiūrėti į senąjį gyvenimą per stiklą, bet neleidžiama jo apkabinti?

Knygoje taip pat labai svarbi Izabelės atsivėrimo, išsilaisvinimo iš stingulio tema, taip pat ir tuo metu neleistinos meilės bei pirmųjų seksualiniš patirčių ir gaivališkos aistros linijos. Labai geros temos, labai įdomūs klausimai, bet nu, šakės, kaip nuobodžiai parašyta, seniai jau buvo taip nuobodu. Tai bendras atsiminimas apie knygą bus geras, bet jau skaitymo atsiminimas – nenoriu pakartot.

__________________________________

Už knygą dėkoju Almai Litterai

The Burgess Boys

“The Burgess Boys” jau juntamos Elizabeth ar Lucy nuostabumo užuomazgos (knyga išleista 2013), bet dar ne tai. Kartu klausant aplima tas saldus žinojimas, kur autorė nukeliaus ateityje.

The Burgess Boys – tai du broliai Jim ir Bob, jau biškį pamėtyti gyvenimo, bet jau nebe jaunuoliai. “Tell Me Everything” tie patys vyrukai dar ne seniukai, bet jau link saulėlydžio, jie čia jau visiškai kitokie žmonės nei savo pirmtakėj. Joje Jim kietuolis teisininkas – žvaigždė, atžagarus, grubus ir netašytas. Bobas tai Bobas. Gerietiškas, nerangus, toks antraplanis šeimos paveiksle, tikriausiai būtent dėl to autorei ir įdomus personažas.

Didžioji dalis knygos siužeto sukasi apie brolių sūnėno šunybę, kuri, susiklosčius aplinkybėms, staiga pasidaro labai big deal – politiniu reikalu, žmogaus ir konstitucinių teisių problema. Aha, net skauda skaityt, į ką viskas išsirutulioja. Na, o šalia, kaip jau įprasta Strout – šeimyninės dramos, traumos, nesusikalbėjimai ir nutylėjimai. Kaip įdomu, kad vėlesnėse knygose, atrodo, tik tai ir lieka, ta foninė emocija, visiškai atstojanti knygos siužetą, dėl to, pagalvojau, vėliau labai sunku prisiminti knygos detales, lieka tik tas geras jausmas.

Gera knyga su tuo ateities pažadu, bet jei nuo jos pradėčiau, tai Strout tikrai nepavadinčiau pačia pačiausia autore, gal suteikčiau dar vieną šansą. Tad tik džiaugiuos, kad ne nuo jos pradėjau.

Patria

Kiek užtruko atsikapstyti iki “Patrios”, link plytos namuose ranka nelabai tiesias, geriausias būdas jas perskaityti – išsivežti atostogoms.

Knygos tema labai įdomi – baskų miestelio, tapusio aktyvios ETA (baskų separatistinė organizacija, siekusi įkurti nepriklausomą baskų valstybę) veiklos įkaite. Kontekstui – ETA savo ginkluotą veiklą nutraukė tik 2018 m. – knyga Ispanijoje išleista 2016.

Istorija pasakojama pasitelkus dvi vieno miestelio šeimas – dvi draugės ištekėjo už dviejų draugų, jauni, smagūs, draugiški, smagu kartu gyventi, auginti vaikus, tik va, vienas vyras labiau galvotas, iniciatyvus, prasisuka, įsuka versliuką, o kitas taip ir lieka visą gyvenimą paprastu darbininku, kas sunkiausia jo šeimai – žmonai, sūnui, kuris irgi jėgos turi daugiau nei smegenų – pats tas komunistuojančiai ETA’ai, kuri pradeda reketuoti verslųjį Čatą.

Reketas gal dar būtų pakenčiamas, bet Čatas ir jo šeima pamažu izoliuojami, išsumiami iš miestelio gyvenimo. Nebesisveikina kaimynai, nebeaptarnauja krautuvinikai, į kitą gatvės pusę pereina draugai (buvę). Baimė būti siejamam su ETA taikiniu stipresnė už bet ką, ne paskutinėje vietoje ir pavydas, kuriam tarsi suteikiamas leidimas pasireikšti visu gražumu (ach tas utopinis visiems po lygiai dalinimasis). Girdėtas scenarijus, ar ne? Kaip ir tai, kad neišsilavinę, neišsipildę žmonės visais laikais išnaudojami radikalų, populistų ir “gelbėtojų”.

Man įdomi buvo suradikalėjusio sūnaus Chosė Mari ir motinos linija. Kaip motina, nerasdama kito būdo susitvarkyti su sūnaus sprendimais, klaidom ir pasekmėm, pati nerasdama kelio išlaviruoti tarp juoda ir balta, pasirenka visiškai ir nekvestionuodama palaikyti sūnų, pasiduoti ideologijai, neklausdama ir net gerai nesuprasdama, nei už ką, nei prieš ką kovoja ji kovoja. Lengviau nubraukti draugystes, žmogiškumą, ir rėkti nežinia už ką, įsivaizduojant, kad už Baskiją.

“Patria” labai įdomi savo istoriniu aspektu, tikrai buvo labai įdomu daugiau sužinoti baskus, ETA ir t.t. Bet kartu man kiek pritrūko konteksto politinei knygos daliai, kuri gal visiškai aiški knygą skaitantiems ispanams, bet nelabai visiems kitiems skaitytojams (aišku, visada galima pasigooglint, bet o kodėl turėčiau, gi skaitau grožinę knygą). Žinant mano neromantiškumą, man nusibodo visokios romantinės linijos, ir visų dviejų porų vaikų gyvenimų nupasakojimai, na, ne apie tai gi knyga, o tų istorijų nepasakojant, būtų buve galima labiau išgryninti ir suploninti knygą tuo kritinių 150-200 puslapių, kurie vertės neprideda, o išpučia knygą, kuri paskui dėl to storumo metų metus laukia eilėj.

—————————————

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

Tamsa

Antroji “Picofalkonės šunsnukių” serijos, kurioje man labiausiai patinka komisariato personažai, dalis. Labai tinka pavargusioms smegenims. O siužetas apie tai, kaip pagrobiamas berniukas, kurio senelis labai turtingas. Nu ir ten tokia papimpinta šeimynėlė, vienas už kitą geresni. Vaikas pagrobtas, laikmatis įjungtas, tik tak, tik tak, ar suspės vaiką surasti… Toks OK detektyvas, normalus, bet tikrai ne ypatingas.

______________________

Už knygą dėkoju “Balto”.

Konteineris

Pirmoji suomiškšų detektyvų serialo su detektyve Paula Pihlaja dalis. Žmogžudysčių metodas toks kraupokas – aukos paskandinamos jūriniuose konteineriuose. Ne įmetant konteinerį į jūrą, o į konteinerį pripilant vandens. O įsivaizduokite, kaip uoste reikia tokį konteinerį surasti tarp tūkstančių vienodų konteinerių. Tie konteineriai man buvo išskirtiniausia detektyvo dalis, nes pats detektyvas šiaip tai toks vidutinis. Skaityt smagus, bet tikrai nėra wow ir žudikės motyvas man toks so so pasirodė, bet poilsiui susiskaitė gerai, o ir kitus serialo detektyvus norėsiu tikrai paskaityt, nes atrodo, bus be kraujo fontanų ir degradų policininkų. Normalūs žmonės kiek įmanoma būt normaliems tokiomis aplinkybėmic, būten taip, kaip man patinka.

______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.