Nors esu didelė Kristinos Petrauskės insta istorijų gerbėja ir mielai jas paspoksau, knygai pritrūkau kantrybės. Ir taip neskubėjau skaityt, laukiau patikimų atsiliepimų, sulaukus nuskubėjau nusipirkt, o bet tačiau dedu į šoną po pirmosios dalies. Kažkaip nelabai man įdomu tos raganos, nieko naujo apie nesužinojau, tad nelabai verta ir iš istorinio pažinimo pusės skaityt, o ilgos teismo kalbos man tiesiog buvo nuobodžios. Įdomiausios vietos gal buvo pas popienę ir skandinimo scenos kraupokos, jose ir šiokia tokia intriga mezgas, bet ir viskas. Guli knyga prie lovos, net netraukia skaityt. Tai ir mokausi neskaityt, kadangi nebesitikiu ir kokio didelio pokyčio, kuris, kaip būna, knygą ištaukia. Ir gaila šiaip, nes man visada už lietuvių autorius labai norisi sirgt ir palaikyt. Bet aš tikriausiai visai ne nepataikau į knygos auditorija. Nu, ir nieko baisaus gi. Yra kas skaito, yra kam patinka. Nesakau, kad nebandysiu būsimų autorės knygų, gal ir bandysiu. Istorinius romanus mėgstu, o istorijų Kristina Petrauskė tikrai turi. Tai sakau iki kito.
Category: Nepatiko
All Fours
DNF.
Jungiuosi į knygos nemėgėjų gretas. Ne tai, kad ten man ji labai nepatiko, nu absoliučiai man nuobodu visos protagonistės ‘kančios”. Dar viena iš The New York Times 2024 metų dešimtuko gali eit savais keliais, net nesiteiksiu jos baigti, o TNYT dešimtukais iš vis nebesidomėsiu, tegul patys skaito savo geriausiu atveju vidutiniškas knygas. Taip sakydama visada prisimenu Olgos Tokarczuk agentės žodžius, kad Vakarų Europa prarado originalumą, gal Amerika irgi?
Mano vienmetės protagonistės gyvenimas, atrodo, turėtų rezonuoti, triggerinti ir versti iš klumpių, deja, jis tik užknisa. Užknisa pirmiausia nuo autorės įskaitymo būdo, kuris, kaip jau sakiau, kaip šlapais grindimis tįsiamas skuduras, užknisa ir pirmo pasaulio nuobodulio kamuojama protagonistė. Jai pačiai nuobodu nuo jos gyvenimo, kodėl man turėtų būt įdomu? Ir taip, suprantu, kad gal tokia autorės intencija (sorry, bet man ji dzin), suprantu, kad atvaizduojama kažkokia tai visuomenės grupė (dzin), suprantu, kad kai kurios vietos nori erzint ir šokiruoti, bet nu man absoliučiai neįdomu, jokio noro knygą toliau klausyt. Be kai kurių išjaustų vietų, po kurių knygai vis duodi dar pusvalandžio šansą, nes, na, gal gal – ačiū, užteks. Panašią reakciją paskutinį kartą man sukėlė Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”, kurią pradėjau skaityt per kovidą, kai visi ir taip tapome uždaryti. Nereikėjo net apsinarkašint. Tai vienintelė rekomedacija – jei patinka tokios po namus šliaužiojančios vėplos, kaip iš “Poilsio metų”, tai patiks ir Mirandos personažė. Linkiu gerai praleisti laiką. Einu ieškot ko nors įdomaus.
Snow
Kausiau audio, tai vos pabaigiau. Labai sunku klausyt, pastoviai atsijunginėdavau, bet kažkaip prisiverčiau pabaigt. Knygoje nužudomas ir iškastruojamas kunigas. Galima nujausti, kodėl. Neišvystyta tema normaliai, o ri moterų paveikslai – nesuprasi, kažkokie subanalinti gal. Nieko gero žodžiu. Nėr ką lygint su mano meilėm detektyvinėm.
Lėta ugnis
Man biškį gaila Paulos Hawkins. Bandau įsivaizduoti, koks turi būti spaudimas po “Merginos traukinyje” parašyti dar vieną super bestselerį. Bet gal kartais geriau neleisti nieko, negu leisti kažką pusiau neiškeptą. Tokia man pasirodė “Lėta ugnis”, kurią pasiemiau poilsiniam paskaitymui.
Nieko gero, kai trilerio viduryje jauti kad visai nebeįdomu ir damušinėji knygą tik dėl to, kad knyga nestora, na, ir smalsu, kaip autorė viską sudėlios. Nors pradžia buvo įtraukianti ir pasirinkta įdomi trilerio aplinka – Londono kanalai ir juose laivuose gyvenantys žmonės – pačia istorija ir nusikaltimo motyvu aš nepatikėjau. Daugiau nelabai ką ir bepridursi.
The Book of Goose
Jau seniai neskaičiau (šios klausiau, tai neklausiau) knygos, kuria taip netikėčiau. Kažkoks netikėjimas prasidėjo nuo autorės ir viršelio (beje, tikrai labai gražaus, bet ar tikrai labai europietiškas?) – pagal jį tikrai nesitikėtum, kad knyga bus apie pokario Prancūzijoje gyvenančias dvi mergaites paaugles. Knygos įskaitytoja irgi skaitydama kartais įmeta akcentą, tai tokia košė galvoj gaunasi ir niekaip nesusiveda galai. Kur jie susives, jei viskas dirbtinai bandoma suklijuot. Ne mano reikalas, apie ką nori autorė rašyt ir kur jos veikėjai turi gyvent, bet nu, seriously, kinų kilmės rašytoja, gyvenanti JAV rašo apie pokario Prancūziją ir Angliją? Kam? Ta istorija puikiausiai galėjo gyventi JAV, kaip ir autorė, ir gal net atrodytų ne tokia netikroviška.
Kadangi netikiu knyga, tai, sorry, spoilinsiu, tai jei galvojat skaityt, toliau nebeskaitykit. Perklausius knygą pradėjau žiūrinėti recenzijas ir nuomones, nieko jos man ten nepadėjo įžvelgt- pilna ir susižavėjusių knyga, ir tokių nesusipratėlių kaip aš. Labiausiai mane nustebino knygos siejimas su Ferrante mergaitėmis, tai nieko panašaus man nepasirodė, gal labiau, sakyčiau, nesėkminga Ferrante draugystės kopija, nei panašumas, o ir pati istorija ale kažkokia Francoise Sagan refleksija – dvi kaimo mergiotės sugalvoja parašyti knygą (vėliau knygoje ir minima, kad po šios istorijos knygą išleido Sagan).
Fabienne – dueto smegenys, bet Agnes tokia lyg ir išvaizdesnė, ir gražiau rašo, tai gudruolės Fabienne prastumiama kaip autorė. Savo rašliavą jos parodo kaimo paštininkui, kuris nusiunčia rankraštį leidėjams, šie susižavėję knygą išleidžia. Išsigandusios, kad paštininkas išduos autorystės paslaptį, mergos apkaltina paštininką priekabiavimu ir šis turi išsikelti iš kaimo. Tuo tarpu, visi ošia ir žavisi Agnes, ir vienos internatinės mokyklos Anglijoje vadovė, pakviečia Agnes į Angliją metams alia Erazmusui – tobulinti savo įgudžius, mokintis kalbos ir tt. Po keletos mėnesių Agnes baisiai nori namo ir bando mokyklos sodininką prikalbint paskolint jai pinigų pabėgimui (net siūlo jam tuoktis). Viskas išaiškėja, vargšą sodininką išmeta ir baisioji direktorė galiausiai sutinka Agnes paleisti namo. Ši grįžta, kaimas niekaip nereaguoja, Fabienne nutolusi, pabėga su keliaujančiu cirku, o Agnes galiausiai išvažiuoja iš kaimo ir, ištekėjus už amerikiečio, atsiduria Amerikoje. Fabbiene grįžta į kaimą nėščia, gimdydama miršta. Nuo to ir prasideda knyga, kad Agnes prisimena savo draugę.
Kažkokia man knyga apie nieką. Didžiausia knygos drama – ar Agnes pasipriešins bjauriosios direktorės norui skaityt jos korespondenciją, ar ne. Pusė knygos veikėjų išviso iš piršto laužti. Ta direktorė kažkokia nei į tvorą, nei į mietą, iš tokios formalios poniutės vienu momentu pavirsta į raganą ir skaitytojai turim išsigąsti ir pajausti knygos sąsajas su pasaka. Nu, žodžiu galvojau Nobelistas bus silpniausia metų knygą, bet šita tai ir Nobelistą nuneša. Nerekomenduoju visiškai, jei pavyks, grąžinsiu audible atgal. Pavyko, galima pamiršt apie ją.
Hamnetas

“Hamnetą”, deja, pavadinčiau premijiniu burbulu, kuris perskaičius pukšt susprogsta. Nusivyliau šia knyga. Geros knygos apibūdinimas dažniausiai sutelpa į žodį “gera” ir tada jau nebežinai, nuo kurio galo ar sluoksnio ir bepradėti pasakoti. “Hamnetą” galima nupasakoti trim-keturiais sakiniais ir reikia turėti talento tokį paprastą siužetą apipliurpti 350 puslapių. Knygoje gali skaityti kas dešimtą puslapį, nes ji kaip meksikietiškoj muilo operoj – gali praleisti dešimt serijų ir žiūrėti toliau, nes per dešimt serijų įvyko pusė nereikšmingo įvykio. Kažkaip aš visai nenusiteikus gelbėt šios knygos šiandien.
Pati knygos idėja visai įdomi, ją knygos pabaigoje paaiškina autorė – kaip ji bandė suprasti, kodėl Šekspyras gyvenime beveik niekur neminėjo tokio reikšmingo gyvenimo įvykio kaip buboninis maras, tuo metu siautusio Europoje ir kaip teko ramstyti siužetą tais faktų apie Šekspyro šeimą trupiniais. Man net visai patiko knygos pradžia apie laukinukės Šekspyro žmonos vaikystę, kuri buvo pilna meilės ir ryšio su gamta, bet artėjant link knygos vidurio, visai nebetraukė jos skaityt ir kelias dienas knygos net neatsiverčiau.
Tai va. Visai neblogas knygos receptas būtų puikiausiai suveikęs su minus 150 puslapių bereikšmių plepalų, o dabar tik klausimas, ar tikrai nebuvo gersenių knygų premijai laimėti?
_____________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”
Trys moterys

Nusprendžiau, kad užteks čia tąsytis su šita knyga, rašom postą ir pamirštam. Kiek suprantu iš įvairiausių atsiliepimų – šią knygą arba myli, arba ji dzin. Ir, kad ir kaip būtų liūdna, iš pasidalintų įspūdžių darosi vaizdas, kad ji tokia savotiškai diagnostinė – jei buvai vaikystėj ar paauglystėj gerokai pagruzinta ir paėsta tėvų, niekada nebuvusi pakankamai gera ir nusipelnius būt mylima tokia, kokia esi, tai knygoje tikrai surezonuos daug dalykų. O man tik belieka padėkoti tėvams, kad vienintelį gruzinimą gavau už savo netvarkingumą (nepagydytas) ir nesidomėjimą virtuviniais reikalais (limituotai pagydytas motinystės instinkto), nes jau dešimties buvau nusprendus, kad pavalgydinti vyrą nebus mano gyvenimo tikslas. Beje, atsimenu, kaip savo daugiabučio kaimynui (sese, Ričkai) būdama absoliučios malalietkos amžiaus aiškinau, kaip aš pasiliksiu savo mergautinę pavardę (kaip ir nutiko) ir gavau eilinę diagnozę, kad joks vyras su manim nenorės ženytis. Jų problemos, kaip sakant. Taigi, dabar kreipiuosi į savo vaikystės draugę nuo darželio Ingridą – tikriausiai abi esam ganėtinai užsispyrusios ožkos, nes tu sakei, kad būsi senmergė (kiek siekia mano žinios ir esi, tiesa, ne senmergė, o tiesiog netekėjusi), o aš kad nebūsiu -ienė.
Tai pagal tai ir knygos rekomendacija. Jei viena, tai skaitykit, moterys, sako, net verkia skaitydamos ir ta rauda savotiškas išsivadavimas ir terapija, suvokimas, kad ne tu tokia viena. Aš, deja, neapsikenčiau daugiau pem puslapių skaityti nei terapiniais, nei pažintiniais tikslais. Nusprendžiau, kad gerokai per daug tų neskaitytų lentynų.
_________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.
Gaono kodas

Jau seniai šitas pradėtas įrašas man bado akis, tai reikia galiausiai atsikratyti. Žodžiu, viskas prasidėjo maždaug nuo Knygų mugės, kur pamačiau, kad knygos pristatymo pokalbį moderuoja (jei neklystu ir ant knygos viršelio komentuoja) Rimvydas Valatka, tai kažkaip nu pagalvojau, bus kažkoks kokybės rodiklis ar panašiai, gal bent diskusija bus įdomi, nes tema įdomi. O šventas mano naivume!
Knygos pristatymas buvo visiškas pravalas, kur man reikėjo sėdėti ir išgyventi svetimą gėdą ir net nebuvo kaip pabėgt. Žodžiu, pritatyme dalyvavo dar toks vienas ponas, kuris, kaip vėliau sužinojau, veda LRT laidą “Daiktų istorijos” (nevargsiu googlindama, kas ten toks). Tai šis ponas, pasigardžiuodamasis ėmė pasakoti, kaip jis knygą perskaitė dar prieš kvietimą į pristatymą. Ne šiaip sau perskaitė, bet pasiskolino iš knygyno (!!! nuo kada knygynas virto biblioteka?), kur esą jam kaip žvaigždei (pats įsivardino, kaip žinomumo privalumą) knygą paskolino knygyno pardavėja – greitam perskaitymui. Sėdžiu ir negaliu patikėt, kad jis čia su džiaugsmu pasakoja, kad apvogė jį į knygos pristatymą pakvietusį autorių ir dar net nesupranta, kad tai padarė! Na, kaip ir pridera, pristatymo metu knygą visaip išgyrė visi, o aš išėjau kaip įmynus į š…, vis galvodama, ar man čia vienai taip.
Vieną naktį nesisekė užmigt, tai brausindama Milžine sugalvojau, kad reik gal susipažint su tuo kodu, nereikės fizinės knygos ieškot, tuo labiau, kad tokie jausmai nekokie, pirkt tikrai nepirksiu. Iš karto pasakysiu, kad knygos neperskaičiau, nes man tiesiog neatlaikė nervai. Negalėjau patikėt, kad skaitau tokį pliurpalą. Net nesakau, kad ten tralialiuška, nes tralialiuška bent jau makes sense. Tas pagrindinis veikėjas kažkoks idiotas ir šiaip kiborgas gal bejausmis. Aš nenoriu net diskutuot apie to personažo banalius dialogus ir visišką tūpumą (galit goodreds pasisakityt). Net nebesinorėjo sužinot kažkokių įdomių dalykų (kuriuos autorius gyrėsi atradęs – oh well), susijusių su žydais – alia rinkt tuos faktus iš nesąmonių kratinio. Ačiū – ne.
Knygos skaitymo istorijos pabaiga – su viena blogere pasitikslinau, kaip viskas /baigės, maždaug pasitvirtinau, kad neverta buvo skaityt. Nes, kai jau knygos pradžioje pagrindinis veikėjas pademonstruoja savo super intelektą, tai daugiau ir nebesinori. Įsivaizdavimui – šaunusis herojus sutinka gražią merginą ir galvoji, nu, tikriausiai už trijų puslapių jis su ja permiegos. Taip ir atsitinka be jokių ten didelių pasilaužymų. Ir tūpam veikėjui, bėgančiam nuo neaiškių persekiotojų net abejonės debesėlis nepraslenka, iš kur čia tokia paslaugi didžiakrūtė meiliai besišypsanti gražuolė su jo pasu rankose atsirado (matyt, autorius konsultavosi su specialiosiomis tarnybomis, kaip durnelius galima paprastuoju būdu papais užhipnotizuoti).
Žiauriai paslaptingas trileris, sukaltas iš visų įmanomų šalbonų. Saugokitės.
The Death of Vivek Oji

Čia toji, kurią vidury knietėjo mesti, bet susikaupus šiaip ne taip įveikiau. Tas perklausymas gal ir išgelbėjo knygą, kad nelabai galiu išdėt į šuns dienas, bet ir kažką apibendrint ir rašyti tingiu.
Jei labai trumpai, tai jau pavadinimas sako, kad Vivek mirė. Jo kūnas buvo numestas prie tėvų namų durų ir knygoje pasakojama, kaip visa tai atsitiko. Na, pirmojoj daly biškį užsitampoma su pasakojimu, sakyčiau tas neaiškumas ištemptas iki lygio, kai pasidaro dzin, kas tam Vivek atsitiko, o antrojoje po truputį vaizdas dėliojas, kol susidėlioja.
Nenoriu prispoilint, bet viena iš knygoje nagrinėjamų temų yra seksualinis identitetas ir tai, kaip tą identitetą priima pats žmogus, šeima ir visuomenė. Tik neskubėkite galvoti, kad nepakanačioji visuomenė paėmė Vivek ir užmušė. Būtų per paprasta ir visai nebeįdomu. Bet ir šitas mano akyse knygos negelbėja, nemanau, kad autorė su tema susidorojo – iš esmėns man knygoje ir gylio pritrūko, ir veikėjų motyvacijos, kartais ir jų adekvatumo. Tai nelabai rekomenduoju, nebent tema labai domina.
Burnt Sugar

Man Booker Longlist 2020
Nu, žoooo, nu, visai nieko gero. Žiauriai niežėjo nagai mest klausyt, bet iškentėjau dar tikėdamasi kokios pabaigos, kuri alia ten išgelbės. Niekas neišgelbėjo. Man atrodo, kad autorė bandė užgriebti labai daug temų – motinos ir dukros santykius ir nesantykius, gyvenimą ašrame, pogindyvinę depresiją, santykius su vyru, moters-menininkės, moters-mamos reikalus ir gyvenimus, senatvine demensją, bet visko tiesiog gavos per daug, nė viena tema iki galo neišvystyta. Ir buvo neįdomu. Nesuprantu, kodėl ji longliste, negi visai nebuvo iš ko rinkti? Jei kartais skaitysite, parašykit, kaip sekės, nes man visai nesisekė.
Memelio gaisras

Neieškosiu priežasčių, kodėl nepavyko su šia knyga. Negali gi visi pasirinkimai pavykti. Nekabino manęs tos novelės, nors tu ką. Ir vienaip bandžiau, ir kitaip, ir niekaip nesigavo. Gali būti, kad po sunkiasvorės prieš tai skaitytos knygos, neįtiko nei stilius, nei istorija. Oh well, gaila. Tikėjaus kažką daugiau sužinot apie savo miestą. Paleidau knygą ieškoti savo skaitytojo.
__________________________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.
Supintos
![]()
Nepatiko. Kadangi bambėdama atskleisiu turinį, tai kas planuojate vis dėlto knygą skaityti, tai toliau NESKAITYKITE.
Žodžiu, eita gera kryptim, bet gal nelabai pavyko. Gal ir vertėjai nelabai pavyko, o gal nelabai buvo ko verst? Nu, soriukas, kai teisininkų firmos bendradarbiai vadinami “kompanjonais”??? Kas per daiktas tas kompanjonas? O kas per žodis yra “auskultuoti”? Net visažinis googlas nežino, nors pagal kontekstą ir supranti, kad turėtų būti medicininis terminas, kai stateskopu klausomi paciento plaučiai ir širdis.
Jau nuo pradžių, jaučiau, kad nieko gero, bet, kadangi plona knyga, ai, galvoju, smalsu, kaip baigsis, paskaitysiu, kaip čia tos moterys susijusios. O visa intriga tokia, kad viena paaukojo plaukus, kita padarė peruką, o trečia tą peruką nusipirko. Nu, rimtai?
Visos trys veikėjos labai vienpusiškos. Na, dar indė gal įdomi persona, bet jei esi skaičius knygų apie Indiją (A Fine Balance, pavyzdžiui, ar tą patį “Šantaramą”), tai koks ten paveikslas moters – nuotrupa charakterio kažkokia, pas kurią vis kažkaip stebuklingai atsirasdavo pinigų, neaišku, iš kur tik.
Sicilietė irgi būtų nieko, gal šitai ir mažiausiai turiu priekaištų, niekas stipriai neužkliuvo, bet jau teisininkė iš už Atlanto! Nu, tokia nuzombėjus darboholikė, kad net bloga skaityt. Mirsiu, bet dirbsiu. Įtarinėjau, kad tikriausiai kažkaip turės varyt į Indiją nušvitimui, susitikti indę heroję ir ją išvaduoti iš neliečiamųjų kastos – bet, baikit, kam čia kelionės, kai galima sujungti per peruko pirkimą. O dar tas kompanjonavimas ir pilnas tekstas neverstų angliškų terminų (executive woman), kurie tekste nuodugniai išaiškinami, lyg reiktų pasirodyt autorei, kad moka anglų kalbą (na, Prancūzijoje tai šioks toks žygdarbis, pripažinkime (autorė – prancūzė).
Taigi perskaičiau tik dėl mažos apimties. O šiaip – neverta, nebent mėgstat meloodramas, kur vyksta stebuklai ir įvykiai nebūtinai turi būt susiję.
Povestuvinė kelionė. Iš užmaršties gelmių

Kai kelios iš eilės knygos nepatinka ir jas turiu aprašyti, jaučiuosi bambeklė. Alia, bambu ir bambu, kad niekas nepatinka, niekas nebegali įtikti. Bet kad ir kaip labai stengčiausi, ir kaip labai imponuotų Nobelio premija, nu, nežinau, nežinau, nepavyko man surasti su Modiano sąlyčio taškų. Kai taip nesiseka, tai pradedu ieškoti autorių mylinčių žmonių, nes pradedu įtarnėti, kad tiesiog kažko nepagaunu, bet va, “Užšalusi jūra” Modianui meilės irgi nepajuto… Tai ir ramiau kažkaip.
Perskaičiau pirmąjį romaną, nežinau, kodėl 100 psl vadinasi romanu, bet tiek to, o tada su viltim antrą (esu, matyt, viltinga bambeklė). Nu, negalėjau patikėti. Vos ne copy paste romano struktūra: vaikinas sutinka porelę, prie jų prisiplaka, šlaistosi kartu, na tai kas, kad pirmojo romano porelė vyresnė (jie bent jau įdomesni kaip personažai), vis tiek labai panašu. Nelabai pagaunu idėjos, kodėl tokie panašūs kūriniai parinkti versti ir sudėti į vieną knygą – Modiano parašė 24 romanus, tad lyg ir yra iš ko rinktis.
Skaitydama vis galvojau, kuo čia galėčiau susižavėti, gal nuotaika, gal tuo slogiu jausmu, kuris apima skaitant. Niekaip nepavyko. Kas įdomiausia, kadangi turiu dar vieną Modiano knygą, tai iš piktumo kada nors duosiu Modiano dar vieną šansą, bet tik iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas sutiks paslaptingą porelę…





