Mokytojo išpažintis

Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.

Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.

Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.

Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.

O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Upė

Lauros Vinogradovos “Upę” skaitėm su Litaratūros ir meno žurnalo klubu, dar ir turėjom viešnią, literatūrologę, vertėją iš latvių kalbos Laurą Laurušaitę (knygą vertė Audrius Musteikis). Ot tai buvo diskusijų! Vieniems knyga pasirodė romantiška ir stipri savo meilės linija, vyro ir moters tyliu meilės santykiu. Kitiems ši linija pasirodė kaip visai neįtikima, dirbtina ir keista, ypač daug kritikos susilaukė kai kurių sprendimų pasilengvinimas turtingo vyro pagalba. Maždaug, nesijaudink, mieloji, ką ten tie pinigai, ne problema.

Man knyga irgi neužsiliks kaip padarius didelį įspūdį, nors ir apdovanota Europos literatūros premija. Kai kurios vietos labai patiko – pati upė knygoje labai kinematografiška, patiko seserų linija, ypač jų vaikystės dalis ir per visą knygą besitęsiantis seseriško artumo ilgesys. Labai patiko autorės sakinių taupumas, nedaugiažodžiavimas ir patylėjimai, kurie pasako viską, ką reikia suprati, bet tikrai kliuvo knygos nuspėjamumas, keistokos autorės vyro iliustracijos, ir net Lauros Laurušaitės paaiškinti teksto niuansai neįtikino. Na, bet tikriausiai jau aš čia nesupratau, kaip reikia suprast. “Reikia.”

Tikrai nerekomenduoju skaityt neromantiškom sielom, nes greičiausiai erzins daugelis knygos dalykų, bet jei turit romantikos bent gramą, verta pabandyti, gal knyga atsiskleis ir patiks, na, juk daugelis skaitytojų ir kritikų joje įžvelgia upės gelmę, kurią man reikia datempinėti.

Aš rasiu raktą

Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.

Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?

Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.

____________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Empūsijas

“Empūsijui” aptarti man labai norėjos knygų klubo diskusijos – geroje diskusijoje knyga sušvinta kitom spalvom, kitų skaitytojų įžvalgos ir žinios praplečia perspektyvą, padeda sudėti taškus ant i. Vienai skaityti ir su savim diskutuoti šį kartą buvo iššūkis, bet gali būt, kad dabar knyga galvoj marinuosis, brandinsis ir atsiskleis sluoksniais – tokius gabaliukus dabar rankiojuosi goodreadsuose skaitydama kitų įspūdžius. Taip jau matyt man yra su Olgos Tokarczuk knygom – viena įkvepia, kita lieka nesurezonavus ir neatsiskleidus. Šį kartą “Empūsijas” tapo knyga, prie kurios ne visada su džiaugsmu sugrįždavau, kad ir kokia graži knygos kalba, puikus vertimas, o autorės autoritetas – didžiulis ir imponuojantis.

Knygos atmosferaįsiurbia nuo pirmų puslapių – kurortinis miestelis uždarame slėnyje, kur net vėjai neužpučia, keistuolių ligonių grupelė, nuolatos nuklystančių į nesibaigiančias laikmečiui aktualias diskusijas, užaštrintas vietinės grybukų užpiltinės “švermerai”. Ir nuolatinė mirties nuojauta – džiovininkai visi, vis dėlto. Jaunas iš Lvovo atvykęs vaikinas, toks, jausmas, kad visą laiką vaikšto mano įsivaizduojamo knygos kambario pakampėm, kad per daug neatkreiptų į save dėmesio, neužkliūtų ir nesusilauktų komentarų, kurie jo išdavikus jaunus skruostus nupils raudoniu. Na, o visos knygos moterys, išskyrus tik vaikystėje Mečisėliui motiną bandžiusią atstoti auklę – kažkokios išplaukusios, netikros ir užkadrinės – pagal pensiono vyrukų “modernias” pažiūras – dėmesio nevertos nesivaldančios gimdymo mašinos, nevertos teisės nei į savo kūną, nei į sielą. Beje, visos mizoginiškos iš kompanionų lūpų skambančios mintys didžių istorijos vyrų – Richar Wagner, William Butler Yaets, August Strinberg, Zigmund Freud, Charles Darwin, Jean-Paul Sartre ir kitų – tekstų parafrazės. Juos autorė išvardina knygos pabaigoje.

Lėtas kurortinis dienų stūmimas ir ilgos diskusijos sunkiai man skaitės, vis teko savo pabėgusias mintis gaudyt ir grąžint į perskaitytos pastraipos priekį. Smagiausiai skaitės Mečislovo prisiminimai apie vaikystę, santykius su tėvu ir gydymosi istorija, draugystė su Tiliu, na ir visokie kulinariniai nuotykiai. Su haliucinaciniais nuplaukimais ir slankiojimais po palėpes ir prisirišimais prie kėdžių sekės sunkokai. Pabaiga, palygint su visa knyga, pagreitinta tokia, nežinau, ar mane įtikino toks išrišimas. Na, tebūnie. Dedu tašką ir judam toliau.

____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

James

Kai jau knygos pradeda figūruoti visokiose nominacijose ir laimėjimuose, tai kažkaip knieti susipažinti ir atrasti dar vieną perlą, bet, deja, nors ir faina knyga, manęs wow, kuris vilnija už Atlanto, neištiko. Aišku, vis galvoju, kodėl, kodėl kodėl, ir vis labiau peršas, kad tai labai amerikietiška knyga, nors Heklberis Finas yra klasikų klasika ir visų vakariečių vaikystės knyga, tai gal ir europiečiams turėtų surezonuoti? O gal čia man vėl koją pakišo audio, o gal ir vėl tie dideli lūkesčiai, kurie nepasiteisinę kažkaip knygą padaro visiškai eiline.

“James” yra istorijos pasakojimas iš vergo Džimo pusės – labai gera ir įdomi idėja, bet man kažkaip va ties ta gera idėja ir baigias susižavėjimas. Buvo labai gražių vietų, bet buvo ir tokių, kur nelabai patikėjau. O ir keletas paskutinių siužeto posūkių, kurių nepasakosiu, nes bus visiškas spoilinimas, irgi nelabai įtikino. Ir šiaip dėl temos atskleidimo originalumo – kaip baltieji laikė vergus nemokytinais idiotais ir jie galiausiai tais idiotais turėdavo apsimesti, kad nepritraukti per daug nereikalingo dėmesio ir niekam neužliūtų, man kilo abejonių, nes labai jau priminė John Steinbeck “Į rytus nuo Edeno”.

Tai va. Labai daug tikėjaus, bet gavos tiesiog ‘It’s ok” normali knyga. Sakyčiau labiausiai ji tinka edukacijai – pirmiausia skaitom Twain, o paskui Everett ir diskutuojam, koks skirtingas yra pasaulis. O kaip “stand alone” knyga, nieko apie priešistorę neįtariančiam skaitytojui, ar ji bus tokia pat vertinga, kaip suprantančiam kontekstą? Kaip jums atrodo?

Martyr!

Paskutinės kelios audio knygos nebuvo labai sėkmingas pasirinkimas ir abi iš 2024 metų geriausiųjų sąrašų! Na, bet būna gi, kad nepataikai, gal kažkiek prisidėjo ir tai, kad audioformatas ne pats tinkamiausias (man nelabai tinka, kai nenuoseklus laikas ir visokios laiko vingrybės, šokinėjimai tarp tada ir dabar, susisuka man galva).

Negaliu sakyti, kad visai neįdomu buvo, bet ta dalis, kuri buvo man labai įdomi, tai kažkaip nebuvo gal knygos dominuojanti, autoriui įdomiau buvo nakgrinėti pagrindinio veikėjo parkes. Žodžiu, knygoje toks jaunas bičas Cyrus Shams yra iranietis emigrantas, kurį tėvas į Ameriką atvežė dar visai kūdikį, tai realiai jau amerikietis. Našlaitis, kurio motina žuvo aviakatastrofoje, įvykusioje virš Persijos įlankos – civilis lėktuvas buvo amerikiečių numuštas per klaidą. Taigi, viena iš knygos temų yra Cyrus nagrinėjama musulmonų kankinystės tema – nuo jo motinos aukos iki jo dėdės, kuris per Irano karą (jei teisingai pamenu – Irano – Irako), turėdavo mirštantiems kariams mūsio lauke vaidinti mirties angelą, kuris palydi į paskutinę kelionę ir žada tuntus laukiančių mergelių rojuje. Tai šitos iranietiškos knygos dalys buvo įdomu – tiek tėvų bendro gyvenimo pradžia iki kelionės lėktuvu, tiek dėdės istorija, bet va ta amerikietiškoji, su identiteto paieškomis (nepamirštant ir seksualinio), apsinešimais ir t.t. man tokia mhee. Nu, neįdomu.

Tai va, galėjo tą tėvų istoriją papasakot (SPOILER ALERT ____________ neskaityt kas skliausteliuose kitoj eilutėj – motina pasirodo nežuvo lėktuvo katastrofoje) ir būtų užtekę. Beje, pabaiga ir amerikietiškąja knygos dalimi ir vienos moters likimu Amerikoje irgi nepatikėjau kaip ir knygoje figūravusios meninkės nuo Abramovič nukopijuotu performancu man irgi pasirode mhee. Labai dramatiška, bet netikroviška. Panaši situacija, galiu sakyt buvo Ian McEwan “Pamokose” ir ten patikėjau, o čia – ne. Tai mano verdiktas – knygos tema gerokai nebe naujiena, (va, prisiminiau, visai panaši kaip Tell Me How to Be), kas buvo įdomu, kažkaip ne iki galo išplėtota ir gaunas toks nieko įspūdingo reikalas.

Meno vagis

“Meno vagyje” – tikra beprotystės istorija, nors psichiatrams taip ir nepavyko tiksliai diagnozuoti knygos veikėjo Stéphane’o Breitwieserio, vis tiek jam su galva ne viskas gerai. Nors jo meilė menui kažkuo žavinga, kažkokie šriūbeliai jam galvoje tikrai neteisingai susukti, tad dažnai kyla klausimas, ar tikrai viskas dėl meno, ar tiesiog iš azarto, norint dar ir dar kartą parodyti kokios miklios jo rankelės.

Jei visiškai nežinote, apie ką aš čia, tai minėta persona, kartu su savo gyvenimo meile iš muziejų per x metų (gal dešimt, nebeatsimenu tiksliai) pavogė meno už kokius du milijardus pinigų. Ir visa tai laikė savo mamos palėpėje, kur gyveno, nes šiaip buvo tinginys apsileidėlis, mamytės ir senelių išlaikytinis, kuriam reikėjo prieš miegelį pažiūrėti į kokį renesanso laikų šedevrą. Jis tiesiog ateidavo į muziejų, pamatydavo silpnas (arba nesančias) apsaugos vietas ir mikliai pavogdavo kūrinį. Kai kuriais atvejais tikrai atrodydavo, kad jis yra nematomas žmogus, kaip mikliai jam viskas pavykdavo (interviu su autorium metu, jis nuo stalo pavogė jo laptopą).

Stiprioji knygos pusė – surinkta ir suvirškinta daug informacijos, kalbintas pas knygos herojus ir bet kurie su autoriumi sutikę kalbėtis asmenys, knygos autoriui, man atrodo, pavyksta objektyviai žvelgti į visą keistą situaciją. Taip pat, visai netikėtai knygoje sudėtos pavogtų darbų nuotraukos (tikrai smagu, kad nereikia googlinti, nes visi žinom, kuo googlinimai baigiasi (brausinimu vietoj skaitymo). Silpnoji knygos pusė – vis dėlto įdomiau būtų skaityti straipsnį nei knygą, negaliu sakyti, kad knyga dirbtinai išpūsta, kaip su tokiom dažnai būna, bet tikrai galėjo būt paploninta, nes vietom buvo nuobodoka. O šiaip neįtikėtina, kaip galimai savo gyvenimą baigė kai kurie pavogti darbai. Nesuvokiama protu. Tikrai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Vilką mini

Septynios įvairaus amžiaus moterys ir vienas vyras, t.y. vieno vyro galva. Gudruolio, kuris sugebėjo vienaip ar kitaip užknisti ir suknisto joms gyvenimą. Gražuolis ir žiaurus manipuliatorius, ach, kokios lengvatikės ir kvailos kartais būna moterys, dėl diedo įkalbančios save nematyti, negirdėti ir apgauti save, bet kartu ir kokie šlykštūs gali būti diedai. Autorė kiek bando užgriebti ir to bjaurumo kilmę, jo traumas, bet kažkaip ne iki galo, ypač nelipo man vienos iš moterų, galvos savininko tetos linija – biškį kalta, biškį ne, na, bent jau josios diedas normaliai į visą kebeknę sureagavo.

Ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus – ir įdomu, ir perdėta, lyg ir per daug temų bandoma vienu šaukštu išsrėbti, kas daro knygą perkrautą ir vietomis datemptą, bet kartu ir geros temos, aktualios ir svarbios, apie jas būtina kalbėti visomis įmanomomis formomis ir būdais. Tai už tai knygai pliusas, o bet tačiau liaupsės ant viršelio vis dėlto kiek perdėtos – man ši knyga labiau apie traumas, o ne feminizmą.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Tavo Margot

“Tavo Margot” lietuviui skaitytojui gali pasirodyti labai keista knyga. Joje pasakojama komunizmo idėjomis susižavėjusių suomių šeimos istorija. Suomių žurnalistas su žmona atvyksta į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką su tikslu rašyti “objektyvius” straipsnius apie atplėštos Vokietijos žygį į šviesų rytojų. Mano nuostaba buvo įvykusi prieš daug metų, kai atvažiavusi į studentišką renginį, buvau nustebinta, kad suomiai turi “Lenino” muziejų, tiesa makabrišką, bet vis tiek, atvykus iš šalies, kur vos prieš kelis metus leninai virto, matyti “Lenino muziejų” buvo labai keista. Tuo metu nelabai žinojau dramatiškos Suomijos istorijos. Na, ir dabartinės ruzzijos kontekstas knygai (išleista 2021 m) neprideda balų.

Gal vienintelis toks autorės pateisinimas būtų, kad ji pati maža gyveno VDR, tad galbūt norėjo kažkaip papasakoti savo tėvų istoriją, kuri kokia jau buvo, tokia, bet kažkaip pačios autorės pozicija nebai aiški (kaip ir pagrindinių herojų). Maždaug, komunizmas mums patinka, bet kaip faina laisvai nuvaryti į vakarų Berlyną ir nusipirkti vakarietiškų prekių ar kada nori grįžti į Suomiją ir šiaip būt laisvu žmogumi, su laisvo pasaulio bilietu kišenėje. Tai ir sakyčiau knygos vaizdas toks iškreiptas, nelabai aišku, ką autorė nori pasakyti. Lyg ir bandoma duot suprast, kad valdžia rytų vokiečiams skiedžia apie jų laimę gyventi nuostabioje šalyje, bet kartu iki galo ir nepasmerkiama, nes gal visai tai šalis ir nebloga, nes va, kapitalistinėje šalyje tai niekas pas sergantį vaiką nemokamai nevažiuoja. Skaitai ir toks – ką? Net bandoma aprašyti vokiečių situacija, kai atsivėrus sienai vieni išvažiavo į vakarus, kiti liko, bet buvo išmesti iš darbų, kaip nekvalifikuoti ir nemokantys dirbti kapitalizmo sąlygomis, kažkaip taip, nežinau, neskamba, neįtikina, vis su kažkokiu komunizmo nuostalgijos prieskoniu.

Vis galvoju, kad gal knygos problema, kad joje privelta per daug temų? Ir šeimos istorija, ir meilės istorija, ir istorijos istorija, ir politinė drama. Man atrodo, išlaviruoti autorei nelabai pavyko ir dar kaip mano skoniui apkritai per daug žodžių, per daug nereikšmingų dialogų ir kiek dirbtinos dramos. Reikėjo apsistot ties šeimos istorija ir prislopint norą papasakot rytų vokiečių dramą.

Tai užskaitau tik už rytų Vokietijos kasdienybės detales, nors ir jos per expato prizmę, tai nebūtinai atspindi realybę. O šiaip silpnoka knyga pasirodė.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Vakar

Jau greit bijosiu imt plonas knygas, nes paskutinės kelios trumputės visiškai nesurezonavo, tada vis galvoji, ar čia aš, ar čia knyga. Nors, va, prisimenu, kaip buvau apsalus nuo Graham Swift “Motinų sekmadienio” – norėčiau gi, kad kiekviena taip širdin kristų.

Nelabai net žinau, kaip čia argumentuot, kas nepatiko. Net nebuvo, kad nepatiktų, tiesiog nekabino, kažkaip man pasirodė fragmentiška, kas gal ir nieko baisaus, jei fragmentai gražiai susisieja, bet čia tie gabalai vaikystės, dabartinio gyvenimo ir lyg ir žvilgsnis į ateitį taip ir nepasakė man, ką autorė norėjo pasakyt ir kokia knygos idėja. Taip, veikėjo vaikystė buvo kraupi, bet nebuvo gal visai neviltinga, įsivaizduojamas nusikaltimas ir pabėgimas nepasirodė labai motyvuoti, ypač, jei labiausiai norėjosi būti šalia mergaitės, kurią taip myli ir kuri lyg iš dangaus nukrenta į naują, jau suaugusio žmogaus gyvenimą. Taip, saldus blyksnis nelabai įmanomos meilės, kurią suėda realybė ir (galbūt) neišpildo labai žemiška ir pragmatiška mylimoji. Na, ir knygos pabaiga, kur Tobijas tampa eiliniu žmogumi – tai čia moralas apie ką? Kad vakar buvo geriau? Kuriam vakar?

Na, bet man labai gražus viršelis. Ir kalba graži, tik nepajutau, ką nori pasakyt.

_________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Natūralus romanas

Prieš imdamasi “Raros” išleisto Gospodinovo romano “Liūdesio fizika”, susiradau lentynoj labai seniai leistą – apšilimui ir susipažinimui. Nu, tokia įdomi knygelė, fainai skaitosi, bet, va, jei reiktų pasakyti, apie ką ten buvo, tai nelabai tikriausiai pavyktų, nors ant knygos nugarėlės labai ten visi knygą giria, bet tingėjau sukti galvą, bandant įspėti knygos paslaptis ir už ką šitos pagyros. Ateičiai, jei kada vėl užmesčiau akį į apžvalgą, paminėsiu, kad vienoje iš nuoseklių romano siužetinių linijų skiriasi pora – žmona laukiasi, bet vyras nėra vaiko tėvas. Ši siužetinė linija apipinta visokiomis kitokiomis istorijos, kurios lyg ir yra istorijų pradžios, turėjusios į kažką sukristi, bet, kaip jau minėjau, man nesukrito. Vienu metu pagalvojau, kad šis romanas kažkiek susišaukia su Olgos Tokarczuk “Bėgūnais” – Tokarczuk savo romano struktūrą aiškina per bitės akį, kai vaizdas į vieną susilieja iš daug taškelių, kuriuos pagauna bitės akį sudarančios akelės (nuostabus paaiškinimas), o Gaspadinovas tą patį aiškina per musės akį. Na, bet Tokarczuk pavyko geriau. Žodžiu, susipažinimas įvyko, pasidėsiu kur nors arčiau tą fiziką.

Varnų ežeras

“Varnų ežeras” man iš knygų serjos – nei patiko, nei nepatiko. Toks pavargusių vakarų skaitinys, kuris tinka, kai vakare jėgų yra likę tik telefono braukymui. Tai tik pasidžiaugi, kad va, skaitai, o ne braukai. Bet kartu žinai, kad tai nebus knyga, kurią atsiminsiu visą gyvenimą (pagyvensim – pamatysim). Tai va tokia ir kategorija – pakankamai gera, kad nemest, bet neįsimintina.

Labiausiai knygoje man patiko nuošalios Kanados vietovės, kurioje izoliuotai gyvena keletas šeimų, aspektas. Tikrai įdomu paskaityt apie tokio gyvenimo aplinkybes, kokie tokio nuošalaus gyvenimo ypatumai, kokia bendruomenė, žmonių santykiai tarpusavyje, su gamta ir su “kitu” pasauliu. Labai graži man pasirodė prosenelės, kuri norėjo, kad jos vaikai būtų išsilavinę, ir kuri šeimai perdavė meilės mokslui geną. Na, o erzino per knygą einanti nujaučiama “paslaptis/trauma”, kuri realiai turi būti ta intriga, kuri traukia skaityt, bet nebuvo. Ir kai išsirišo, nebuvo, kad nenatūraliai kažkaip suveikė, bet kažkaip erzinančiai. Žinau, kad čia man taip tik veikia, tikrai viskas normaliai su ta knyga, ir jei nesat tokia priekaba, kaip aš, tai skaitydamos maloniai praleisit laiką.

O kad kažkada, jei reikės prisiminčiau siužetą – keturi vaikai atokiame Kanados presbiterijonų kaime lieka našlaičiais. Vyriausias sūnus, kuris jau buvo beišvažiuojąs mokytis į mokytojų mokyklą, nusprendžia likti ir pasirūpinti jaunesniu broliu ir užauginti dvi sesutes. Visa šeima linkę prie mokslo, bet išsiųsti mokytis gali tik vieną. Kaltė ir dėkingumas kartais gali išvirsti į netikėtus reikalus, kurie tikrai neprideda laimės ir nenutiesia tiltų.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Tell Me How to Be

LGBT romanas. Akash ir Renu – sūnus ir mama, romane ir pasakojama dviem siužeto gijomis. Sūnus – dėl savo tapatybės nuo pat vaikystės uitas vaikas ir suaugęs šeimai niekaip neįtinka. Iki tokio lygio, kad motina vos ne prasitaria, kad geriau jau iš viso būtų jo negimdžius. Na, kur indų šeimoje padėti tokį nevyrišką, nesėkmingą vaiką. Nei pasididžiuosi, nei pasigirsi ir kiek vargo skiedžiant aplinkiniams, ką jis ten veikia, kas nėra inžinerija ir medicina. Ir t.t. Krūva visokiausių stereotipų, su kuriais Akash’ui tenka kovot kiekvieną dieną. Ir, žinoma, jokiais būdais neprasitariant apie baltą dramblį kambarį. Tiesiog neįmanoma, kad ir kaip jį skatina jo dabartinis partneris, su kuriuo gyvena Kalifornijoje.

Romanas prasideda artėjant Akash tėvo mirties metinėms, tad Akash turi keliauti namo. Motina, kurią vyras iš Londono atitempė į tą nepakenčiamą Ameriką (jos komentarai apie amerikietes ypatingai taiklūs ir juokingi), viską išparduoda ir ruošiasi keliauti atgal į Angliją, kur seniai seniai dėl sutartos santuokos jai teko palikti savo gyvenimo meilę. Gal jis vis dar ten? Gal taip pat apie ją pasvajoja, kaip kad ji pasvajoja pie jį? Tai ji paskutinį kartą atkentės vyro metines, visus pažįstamus bei kaimynus, su kuriais šiaip niekada gyvenime nebūtų bendravus, jei ne ta šalis, ir maus lauk, palikusį vieną sėkmingą sūnų, nesėkmingai vedusį baltaodę amerikietę ir vieną jos manymu lūzerį.

Toks labai nuspėjamas romanas ir jei ne motinos linija, greičiausiai net nebūčiau klausiusi iki galo. Nėr labai gaila, kad suklausiau, pabaiga nenusaldinta, patiko, ir knygos pavadinimas geras, tikrai atspindi knygą. Akash mane erzino, motinėlė irgi gerulė, bet dėl to gal ir patiko, kad nebuvo saldžioji mamelė, bet šiaip tai tokia so so knygelė, tokio lengvesnio žanro, tikrai sueitų tokių knygų mėgėjams.

mažasis O: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje

Ir kas galėjo tikėtis, kad ši knyga sulauks tokio populiarumo, kad per knygų mugę nebus kaip įsigrūsti į Litexpo salę 5.2! Kam nepavyko, galite paklausyti pokalbio su autoriais Knygų savaitėje. O kaip man sekėsi skaityti?

Na, panašiai kaip su daugeliu negrožinių knygų – kai įsiskaitau, skaitosi gerai, bet kad labai trokščiau pult skaityt, tai taip nebuvo, buvau net pertrauką padarius. Vis dėlto, tai nėra pramoginis tekstas, vietomis buvo nuobodoka, tas vietas leidau sau prabraukt akimis (geriau jau prabraukiu, nei tingiu ir visai nesakaitau). Tačiau buvo puslapių ir temų, kurios smagiausiai susiskaitė, labai įtraukė ir sukėlė prisiminimų, nors sovietmečiu gyvenau iki įžengimo į paauglystę. Tai labiausiai knyga ir buvo – apie prisiminimus, tėvų paskojimus apie savo jaunystę, apie tai, ką mačiau ir girdėjau savo aplinkoje.

Buvau visai pamiršus žurnalą “Šluotą”, kurį prenumeruodavo mano senelis. Žurnalai būdavo kraunami spintelėj po didžiuliu radijo aparatu, tad atvažiavus į kaimą traukdavau “Šluotas” ir iš eilės skaitydavau. Ir pradėdavau, žinoma, nuo “Naujienų iš užsienio”, kur net karikatūrose buvo “kitokie” žmonės iš nepasiekiamo pasaulio. Pasirodo, ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, paskutiniai žurnalo puslapiai buvo įdomiausi. Pažįstamos buvo ir keletas knygoje minimų lytiškumo vadovėlių, kurie buvo tėvų knygų lentynoj, ir, aišku, buvo perskaityti nuo pradžios iki galo. Šiaip įdomu, kad jos nebuvo paslėptos ir audrindamos vaizduotę man suvaidino šiuolaikinio google vaidmenį. Dar atsimenu, kaip giminės mamai ir tetoms atvežė kontraceptinių tablečių, aišku, kaip ir viskas iš Amerikos jos buvo taip gražiai supakuotos ratuku, labai jau įdomu atrodė, kas čia per tabletės ir kodėl dėl jų taip kuždamasi. Vargšės mūsų mamos, nėštumo vengimas buvo kuo tikriausia rusiška ruletė! Ir nors buvau malalietka, į diskotekas mokykloje, o paskui jau ir “Prieplaukoje” varydavom pavyzdingai kiekvieną penktadienį.

“Mažąjį o” rekomenduoju paskaityt, tik nusiteikit, kad reiks kantrybės. Taip pat labai nekantrauju perskaityti Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenymas”, bus įdomu į temą ir laikotarpį iš moters perspektyvos.

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “baltos lankos”.

My Policemen / Mano policininkas

Knygoje pasakojama meilės trikampio istorija greičiausiai bus atpažįstama daugeliui, pažįstančių homoseksualų žmogų. Net dabar, kai homoseksualumas yra dekriminalizuotas ir nebelaikomas psichine liga (apsibrėžkime vakarų pasauliu), tokie meilės trikampiai, tikiu, vis dar atsiranda ir egzistuoja dėl daugelio priežasčių.

Anglija, kažkada ten tarp pokario ir naujesnių laikų, nebeatsimenu, ar buvo tiksliau minimas laikotarpis, gal kokie šešiasdešimtieji. Marion įsimyli savo draugės brolį, gražuolį Tomą. Patrick’as, gera dešimčia metų vyresnis už porelę, irgi įsimyli Tomą. Patrick’as neprištarauja, net skatina Tomo ir Marion draugystę, net santuoką, nes Marion tampa saugiu prieglobsčiu dviejų vyrų santykiams ir meilei. Atrodytų, kodėl gi tie santykiai negalėtų ramiai vystytis privačiose erdvėse, bet, sunku net patikėti – visų kaimynų akys ir ausys pastatytos, vienam vyriškiui lankymasis pas kitą vėlyvu metu iš karto keldavo įtarimus, galėjo būti įskūsta ir t.t. Deja, meilė akla ir vienu momentu Marion “ant karštųjų” pasielgia neapgalvotai, ir tas poelgis negrįžtamai paveikia visų trijų likimus.

Knygos tema, įdomi, tačiau, negaliu pasakyti, kad pati knyga labai patiko (klausiau audio). Man ji pasirodė kiek ištęsta ir vietomis per saldi – ypač Patrick’o grožėjimasis Tomu, visoks ten ilgėjimasis ir t.t. Man daug įdomesnė buvo Marion linija (Tomas skaitytojui nieko nepasakoja, autorė žongliruoja dviejų veikėjų pasakojimais), jos sąmoningas nenorėjimas matyti to, ką visi aplinkiniai (šeimos nariai) seniai žino ir mato. Tokia saviapgaulė, kurioje moterys yra nepralenkiamos bet kokiuose santykiuose.

Puikiausiai tiks nebanalių meilės istorijų mėgėjoms. Beje, knyga tuoj tuoj pasirodys lietuviškai – vertėja Jūratė Žeimantienė, leidykla “Svajonių knygos”, bus ir filmas, visai norėsiu pamatyt.