Category: Labai patiko

Trys aukštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, vienintelis daykas, ką galiu pasakyti, kad žiauriai gailiuosi nenuėjusi į susitikimą su autoriumi 2024 metų Knygų mugėje. Knyga labai labai patiko, eina sau, kaip giliai autorius griebia – ai! Čia iš tų variantų, kai net nenoriu nieko apie knygą rašyti – puiki ir tiek. Na, ir dar eini pasiknisti, kas dar yra išversta bent jau į anglų (populiariausias autorius – Italijoje, jie pagal šią knygą yra pastatę filmą).

Knygoje trys istorijos iš trijuose namo aukštuose gyvenančių žmonių. Pirmojoje istorijoje tėvas užpsichuoja dėl galimo seksualinio smurto prieš jo dukrą ir pats pusiau keršydamas pridirba nesąmonių, kurių neatsuksi, nepagrąžinsi, dėl kurių norisi prasmegti. Kad ir kaip neadekvačiai vyras elgiasi, autorius taip dėlioja istoriją, kad absoliučiai ja tikiu, viskuo, kiekvienu niuansu, kiekvienu žingsniu, judesiu, jausmu ir personažu. Ir ten viskas akis graužia, bet toks yra gyvenimas – visoks. Labai subtiliai užgriebta “tėvelio dukrelės” ar “mamytės numylėtinės” tema – kaip tėvai jaučia skirtingą ryšį su savo vaikais, kaip kasdienybėje lengva tokius favoritizmus užglaistyti ir kaip viskas (skaudžiai) išlenda kritinėse situacijose, pykčiuose, ginčiuose. Jausmų žonglierius tas Nevo.

“Kiekviename barnyje yra tas nesugrąžinamas taškas, po kurio jau niekas nebepataisoma.”

Antrojoje istorijoje – ant beprotybės ribos balansuojanti motina, kurią kaimynai vadina “našle”. Na, nes vyro pastoviai nėra – keliauja. Vienišumas, bejėgystė, vyro ir žmonos nutolimas. Nors istorija pasakojama iš moters pusės, joje labai įdomiai įskiepijami vyro pusės intarpai – moteris sako – jei galėtų, mano vyras jums apie šią situaciją papasakotų taip. Ir, aišku, bam, racionalūs vyriški argumentai, kuriuos skaitant moteris pradeda rodytis nestabili, tingi, apsileidus. Kai kasdienybėj – tiesiog nusikalus nuo keturių namų kampų laikymo. Na ir ten vėl – visi įmanomi vyro ir žmonos nesusikalbėjimo aspektai, susitarimai, kurie, atsiradus vaikams, nebegalioja, neišpasakoti skauduliai ir t.t., ir t.t.

“Man reikėjo, kad mane nugalėtų. Nes kas nugalėta, ta nebebijo. Nugalėtai neberūpi praraja.”

Na ir trečioji. Apie poros santykius, bet labiausiai gal apie motinystę. Gal galima sakyti – paaukotą dėl vyro, vaiko tėvo. Vaiko, kuris nebuvo toks, kad įtiktų tėvui. Skaudi, nesuvokiama istorija. Labai sukrėtė moters pasirinkimai, kurie, kai pagalvoji, visiškai iš gyvenimo, iš kasdienybės.

“Trys sielos aukštai visai ne mumyse egzistuoja! Nieko panašaus! Jie egzistuoja tarp mūsų ir ko kito, tarp mūsų burnos ir ausies to, kam pasakojame savo istoriją.Jei nėra tokio žmogaus, kuriam galime atskleisti paslaptis, pasaidalinti prisiminimais ir pasiguosti, tenka kalbėti su elektroniniu sekretoriumi, Michaeli. Svarbiausia su kuo nors klabėtis. Kitaip, būdamas vienas, žmogus visiškai nenutuokia, kuriame jis aukšte, pasmerktas aklai čiupinėti šviesos jungiklį tamsioje laiptinėje.”

Labai labai rekomenduoju.

Empire of Pain. The Secret History of the Sackler Dynasty

~ kzL ~ Leave a comment

Joo, čia tokia knygelė, kad optimizmo neprideda gyvenime, nebent tik pagarbos autoriui, nuveikusiam šitokį darbą. Šioje knygoje pasakojama vienos garsios ir turtingos amerikiečių šeimos – Sackler’ių, norėtųsi rašyti – iškilimo ir nuopolio istorija, deja, kai esi beprotiškai turtingas milijardierius nuopolio dalis nelabai galioja. Taip, gali prarasti gerą vardą, bet prarasti tokius turtus tikriausiai neįmanoma, bent toks įspūdis susidarė iš knygos.

Na, o istorija sukasi apie opioidų epidemiją JAV ir kaip prie to prisidėjo Oxycodon, kurį į rinką išstūmė ir agresyviai reklamavo Sackler šeimai priklausiusi įmonė Purdue Pharma (JAV mane visą laiką pribloškia vaistų reklamos kiekis tiek TV, tiek visur kitur). Rodos graži intencija palengvinti nuo chroniško skausmo kenčiančių žmonių gyvenimą, labai dažnu atveju baigdavosi priklausomybe nuo šio opiodo ir net mirtimi perdozavus. O perdozavimui kai kuriems pacientams pakakdavo visai nedaug. Vaisto stūmimas į rinką buvo tokio agresyvumo, kad klausant raitėsi ausys. Ir nors vaistas buvo patvirtintas FDA (maisto ir vaistų administracijos), tas patvirtinimas buvo tooooks nekoks, ypač, kai už vaisto registravimą (nežinau, koks būtų tikslus terminas čia) atsakingi darbuotojai vėliau “netyčia” išeidavo dirbti į labai gerai apmokamas Purdue pozicijas, o vaisto aprašymo tekste netyčia atsirasdavo “galimai” “galima” priklausomybė. Tas pats ir su prokurorais, kurie užsibrėždavo pasikapstyti po įmonės ar šeimos reikaliukus.

O tuo metu, rinka, žinoma, labai greitai sureagavo, kad joje cirkuliuoja legalus narkotikas, kai kurie gydytojai net buvo praminti pill mills – piliulių malūnais, nes išrašydavo nenormalius kiekius vaisto, kuris iš vaistinių iškeliaudavo į juodąją rinką. Vieša paslaptis. Šeima susikrovė milijardus ir buvo ypač pagarsėjusi meno rėmėja, kuri turėjo muzijuose ir universitetuose savo vardo sales ir gavo aukščiausius įvairių šalių apdovanojimus už meno rėmimą. Toks geras ratukas – susimokėję Sackler šeimai už narkotikus, galite keliauti į meno reabilitaciją, už kurią būsite mums dėkingi. O jei užsilenksite – ups, tikriausiai esate linkęs piktnaudžiauti vaistukais ir mes čia tikrai ne prie ko, juk misija – kilni!

Kaip viskas baigėsi? Na, Sackler salių tikriausiai muziejuose neberasite, bet, tikriausiai numanot, kad nei ubago terbos, nei tiurmos nė vienam šeimos nariui patirt neteko. O ir Oxy nublanko po dar stipresnio opiodo fentanilio, net 100 stipresnio nei morfinas, banga.

Sukrečianti ir labai įdomi knyga. Rekomenduoju.

The Detective Up Late

~ kzL ~ Leave a comment

Sean Duffy #7

Na, vienintelis Sean Duffy man sugebėjo permušti klausymo bloką po “Vėjo nublokštų”. Tai negalėjau atsistebėti, kad pramiegojau naują serialo seriją, bet kartu ir džiaugiausi, nes buvo labai faina sugrįžti į Belfastą ir klausytis tokio mielo airiško akcento su visais “peeler” (policininkas), “beamer” (BMW) ir t.t. Nieko labai nespoilinsiu, knyga super, tik viliuosiu, kad nebus paskutinė, nes Sean jau pamažėle išeina į užtarnautą pensiją. Knyga užduoda serialo pabaigos toną, bet aš apsimesiu, kad nieko nesupratau. Kaip aš be Duffy???

Mes – Malveiniai

~ kzL ~ 2 Comments

Nežinau, kodėl tokia puiki rašytoja kaip Joyce Carol Oates LT kažkaip nesulaukus dėmesio, kurio, manau, tikrai yra nusipelniusi. Pačiai tenka galvą nuleidus sėdėti, nes KŽ Giedrė jau minimum dešimt metų mane ragina paskaityti šios rašytojos knygą “Blonde“, panašiai metų knyga manęs laukia lentynoje ir, prisipažįstu – labiausiai baugina savo apimtimi. Ką tik patikrinau audible ir ten tik sutrumpinta knygos versija, kas per nesąmonė! Univeros laikais skaičiau “Žaltvykslę”, atsimenu, kad labai patiko ir visiškai neatsimenu, apie ką. Žinau, kad aukštai užkeltą lentynoje turiu labai seno leidimo “Prašmatnūs žmonės”. Malveiniams irgi teko pastovėt eilėje, tad bent jau jūs tokios klaidos nedarykit ir, jei užkliuvo akis, imkit kuo greičiau, ypač mėgstantys šeimos istorijas.

“Mes – Malveiniai” skaitytoją pasitinka su laiminga, kiek crazy, bet kartu savaip tobula Malveinių šeima – keistuolė biškį prie meno mama Korina, įsižiūrėjus – tikra gražuolė, tvirtas tėtis, iki sutinkant Korina visiškas plevėsa ir lovelasas, vienas už kitą mielesni vaikai – trys berniukai ir mergaitė, šeimos princesė, miestelio ir mokyklos numylėtinė. Kokia žavinga jų tapusavio meilė, pakantumas vienas kito keistenybėms, kokia pasakiška tos meilės pripildyta Aukštymės ferma. Net neįtarsi, kad viskas laikosi ant mažojo pirštelio, kuris, deja, neatlaiko šeimą ištikusio įvykio.
Po jo – viskas tik vaidinimas ir tyla, kuri lyg ir turėtų išspręsti susidarusią situaciją, maždaug, jei nematau ir apie tai nekalbu, tai ir nieko nėra, lyg ir visiems išoriškai patogiau ir labiau visuomenei priimtina, bet realiai ta tyla tokio žiaurumo, kad besikaupiantis spaudimas viską išspogdina velniop. Nebeatlaiko jokia meilė, nes ji tiesiog ne ten nukreipta.

Labai įdomų kampą paima autorė. Labai netikėtai išsprendžia susidariusią situaciją, nenoriu spoilinti. Vieno žmogaus, iš kurio labiausiai gal tikėtumeisi stiprybės ir šalto proto, nesugebėjimas tvarkytis su situacija, sužaloja visus kitus. O kitas žmogus, didysis šeimos meilės šaltinis, pasirenka… net nežinau, ką – vengimą, ignoravimą, apsimetinėjimą. Lyg ir gelbėja vieną žmogų, bet galiausiai nuskandina visus. Net skauda skaityt.

Labai rekomenduoju, puiki knyga. Skaudi, bet šviesi, o J.C.Oates apskritai yra absoliuti šeimos santykių ir neįtikėtinai tikroviškų personažų meistrė.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Vėjo nublokšti

~ kzL ~ 1 Comment

Sunkiai įtikėtina, kad paauglystėje, kai visos klasiokės, mamos, tetos ir kaimynės rijo “Vėjo nublokštus”, aš niekaip šia knyga nesusigundžiau ir likau neskaičius, nors ji ir buvo namų bibliotekoje. Būtų kas pasakęs, kad ją klausysiu už šimto metų, būčiau pati nepatikėjus ir, jei ne dalyvavimas audiotekos.lt komisijoje renkant geriausią metų balsą, vargu, ar būčiau kada susigundžius. Net ir komisijai klausiau maždaug, nu, gerai, nebėra kur čia trauktis. O paskui jau trauktis net nesinorėjo. 46 audio valandos tiesiog ištirpo ir, man atrodo, buvo suklausyta per rekordiškai trumpą laiką. Ir kaip faina, kad nežinojau visiškai siužeto vingių, nei ko laukti ar tikėtis.

Aišku, didžiausi aplodismentai Metų balso laimėtojai Vestai Šumilovaitei-Tertelienei! Jei ne jos nuostabus įgarsinimas, tikriausiai taip ir bučiau nesusipažinsu su Skarlet. Tik jai esu dėkinga už suvystymą švelniu balsu, kai niekur nebesinori lėkti, nieko nesinori žiūrėti, net skaityti – vien tik kuo greičiau pas audio Skarlet! Bravo ir ačiū.

Kadangi nelabai ką turiu neigiamo vardint, tai pasakoju, kas patiko. Tai pirmiausia – istorinis knygos aspektas – JAV pilietinis karas, šiaurės ir pietų susiskaldymas, kuris toks pažįstamas iš šiandienos aktualijų. Net leidžia geriau suprasti šiandienines valstijas. Antra, man taip patiko knygos veikėjai – pradedant nenuorama gaivališkoji Skarlet, kuri taip žavingai laužo nusistovėjusias normas, baigiant aukle ir gražuoliu Retu, kuris, ach, toks žavingas, toks aštriaakis ir aštrialiežuvis pašaipūnas, išjuokiantis pietietišką sąstingį ir nesibodintis traukti Skarlet per dantį. O Skarlet tėvai – pašėlęs rėksnys Džeraldas, tvirtoji Elena ir užknisantis flegma, bet protingas Ešlis. Žavinga, kad veikėjai tokie neplokšti, labai gyvi ir charekteringi.

Na, ir šiaip Margaret Mitchel, beje, 1937 metų Pulitzerio premijos laimėtoja, mane savo kūriniu nustebino – nebuvo kada nuobodžiaut, jokių nukrypimų į pievas (vienintelis kiek užtemptas buvo politinis viražas antroje knygos dalyje), ir kaip savo laikotarpiui (knygos klausiau neištraukdama jos iš laikmečio konteksto) turėjo apskritai būti mindblowing. Labai juokingos man atrodė tik numatomo sekso vietos, kaip kad sovietiniuose filmuose, nutoldavusios kažkur į tolius. Na, tikrai nustebau, kad Skarlet spėjo pastoti nuo savo pirmojo vyro, nes Mitchell nesiteikia savo skaitytojui apie tai užsiminti.

Wiki sako, kad ši knyga yra antra skaitomiausia JAV knyga po Biblijos. Neveltui. “Vėjo nublokšti” – puikus istorinis meilės romanas. Labai rekomenduoju, ypač audio versiją iš audioteka.lt.

4 3 2 1

~ kzL ~ Leave a comment

Pastaruoju metu tokias plytas ryžtuosi tik audio klausyt. 37 valandos ir, išskyrus gal kelias vietas, kur labai jau įsiveliama į JAV vidaus politikos reiklaus, visai neprailgo, buvo įdomu, o Paul Auster balsas yra tiesiog nuostabus. Na, iš tų variantų, kur galėtų dar ilgiau skaityti ir mielai klausyčiau.

Pati knygos idėja gal ir nėra labai didelė naujovė, apie paralelinius to paties žmogaus gyvenimus skaičiau pas Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo“, tik Paul Auster Archie Ferguso gyvenimą pradeda keturis kartus ir tada jau jais žongliruoja. 1.0 skyriuje pasakoja, kaip iš rytų Europos štetlo į Ameriką atvažiuoja jo pro kažkuris senelis, greit prabėgama per gimimus iki tada, kai gimsta Archie, o tada jau skyriai 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 2.1, 2.2 ir t.t. Keturi skirtingi Archie Fergus gyvenimai, kuriuose daug autobiografiškumo, perpinto su autoriaus fantazija ir nelabai atskirsi, kur kas.

Vienuose gyvenimuose Archie užauga gražioje, mylinčioje šeimoje, tampa tuo ar anuo, kitoje – tėvai išsiskiria, trečioje dar kaip nors (tiesą sakant, per klausymo mėnesius net nelabai ir beprisimenu, tad puikiausiai galėčiau klausyti iš naujo ir manau, tikrai dar rasčiau visokių nepastebėtų dalykų), vienoje Archie įsimyli vieną mergina, kitoje iš vis neturi, tai va toks pynimėlis vyksta. Iš pradžių, gal atrodo, kaip čia viską prisimint ir nesumaišyt, bet, tiesiog klausiau nesiparindama, audio neatsiversi atgal ir nepasitikslinsi, tai tiesiog neverta sukt galvos. Puikus tekstas, nuostabus balsas, klausai ir tiek.

Knyga gal kiek priminė mano meilės Philip Roth “Portnojaus skundas“, nes, o dievai, kokių tik velnių nėra paauglio bachūro galvoj!!! Šitoj – įvairiausios variacijos sekso ir seksualinių orientacijų, tai jei tokie dalykai erzina, tai tikrai knygą geriau apeiti iš tolo. Man tai buvo žiauriai įdomu pabūti toj galvoj, pamatyt pasaulį iš tokios perspektyvos. Tai va kiek guodžiuos, kad kai perskaitysiu visas Roth knygas, man dar bus likęs Paul Auster (nes nusipirkau seną “Niujorko trilogijos” leidimą), kuris savo nuostabiu balsu, atrodo, yra įskaitęs visas savo knygas.

Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė

~ kzL ~ Leave a comment

Knygų mugėje mane ištiko laimė susipažinti su vertėja, rašytoja Vytene Saunoriūte Muschick. Kai suvedžiau galus, kad čia Alinos Bronsky knygų vertėja, vos nenualpau iš laimės („Vėjo nublokšti“ įtaka). Vytenė buvo žmogus, kuris mugėje mane labiausiai prajuokino fraze: „Žinau, kad esi Žiurkė, bet koks tavo vardas?“. Priminė darželio laikus. Ir tada dėjom kalbos. Man atrodo, jei ne mugė būtume prakalbėjusios iki vakaro, na, bet mugė, tai autoriams bendravimo su skaitytojais ir glėbesčiavimosi su kitais autoriais laikas, nėr kada su žiurkėm. Bet vis dėlto labai trumpai spėjome pakalbėti apie tai, kaip atsirado „Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė“.

Kokios neįtikėtinos būna knygų atsiradimo istorijos. Atsimenu, kai paėmiau į rankas Sabihą pirmą kartą, tai niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl Albanija, kodėl tokia knyga. Lietuviai, nuvažiavę į Albaniją, archyvuose (?) aptinka visų pamirštą (diktatoriaus pagalba) nuostabią albanų mokslininkę ichtiologę Sabihą Kasimati, ir parašo apie ją knygą! O paskui bando įtikinti albanus atsikvošėti ir pamatyti, kokį lobį turi pamiršę. Atrodo, kad įtikino sėkmingai, nes Tiranos zoologijos sodas įrengė specialią edukacinę erdvę, kurią pavadino „Sabihos Kasimati žuvų mokykla“. Ją sukūrė jauna energinga edukatorė Eni Dare (įkvėpta komikso), jos vyras menininkas Driant Zeneli su savo studentais susuko filmą „Those Sweet Murky Waters“, o komikso autorės (Vytenė su Lina) sukūrė edukacijų vaikams medžiagą. Kuo ne kosmosas?

Visai neseniai “Prieš srovę” perskaičiau dar kartą jau kitom akim. Kokia nuostabi, protinga, drąsi ir kūrybinga buvo Sabiha. Ji ne tik įkūrė gamtos mokslų muziejų, bet ir sukūrė albaniškus pavadinimus žuvim! Tik dar labiau liūdna, kad diktatūra anksti pasirūpino pašalinti šią išdidžią ir nepatogią moterį. Vienas gražiausių momentų Knygu mugėje buvo pamatyti mažytę mergaitę, gal kokių 7-8-erių, už savo santaupas perkančią “Žuvų draugę”. Mama net kelis kartus perklausė, ar tikrai šitą knygelę pirks pati. Koks ryžtingas ir neperkalbamas buvo jos veidelis, beveik apsižliumbiau žiūrėdama ir stebėdamasi, iš kur ji sugalvojo, kad reikia būtent šitos knygos. Tikriausiai auga Sabihos darbų tęsėja.

Moneta & Labirintas II

~ kzL ~ Leave a comment

Tai prisipažinsiu – paleidau aš tą savo kriterijų, kad trileryje viskas turi būti gyvenimiškai įmanoma, priėmiau sąlygą, kad šnipų romanų herojus yra nemirtingas kokius devynis su puse karto (na, nes vis tiek jau šiame trileryje yra visokios mistikos pilna, tai tebūnie nemirtingumas iš magiškojo realizmo kilęs), kad jis turi būti aistringas ir lakstyti paskui sijonus, ir mintyse padėkojau autoriui, kad bent jau jo romane tie sijonai turi dar ir šiokias tokias galvas, nors ir neprilygstačias superherojui, nu, bet oh well, tebūnie. Kadangi klausausi M.Mitchell “Vėjo nublokštus”, tai pastarosiomis dienomis tikrai daug priklausiau, kaip moterims patogiausia nepasirodyt protingesnėms nei vyrai dėl šventos pasaulio ramybės arba bent tol, kol “Vėjo nublokšti” baigsis.

Tai su visom aukščiau išvardintom sąlygom atsitiko taip, kad visą savaitgalį ir praskaičiau, nes antroj daly tikrai x kartų daugiau įtampos, veiksmo ir reikalų – tiesiog nelabai įmanoma sustot. Tiesa, yra toks vienas minimalus lyrinis nukrypimas, bet palyginti su pirmąja dalim – trumpas. Na, ir jei nepaisysim mano akim “stebuklingos” antrosios dalies pradžios (po kurios išjungiau minėtus griežtumo mygtukus), kurią greit užmarštin nugramzdina sudėtinga kelionė namo, tai bendras knygos įspūdis tikrai solidus ir dabar jau nepavydžiu autoriui, kurio visi klausinės, kada bus kita knyga (ats.: už 10 metų).

Trilerius atpasakoti vengiu dėl spoilinimo grėsmės (prašom nesakyti, kad pradžią suspoilinau, juk nesitikėjot, kad herojus pirmam puslapy mirs ir tada dar skaitysim kitus 500), tik prasitarsiu, kad pagrindinė antros dalies ašis yra išdaviko paieškos, kurios, deja, pareikalauja krūvos lavonų. Labiausiai įstrigo, kad trileryje svarbiausia niekada niekada nepasiduoti ir net beviltiškiausiose situacijose laukti lemtingos savo priešininko klaidos. Žodžiu – svarbiausia žvalgyboje – laukimas ir kantrybė, kurie, aišku, yra svarbūs smegenų ir gero fizinio pasirengimo priedai. Na, o tokiems likimas – maloningas.

O šiaip tai, kaip faina, kad ši visa ko įmanomo prifarširuota knyga taip ėmė ir atsirado out of thin air ir išsprogino mūsų literatūrinį pasaulį. Nieko kito negaliu sakyt, tik džiaugtis, norėt daugiau tokių ir rekomenduot visiems perskaityt (susikalibravus pagal James Bond taisykles).

____________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Susigrąžinto laiko blyksniai

~ kzL ~ Leave a comment

Vakar knygą perdaviau mamai. Šiandien gaunu žinutę: “Negaliu atsitraukti nuo knygos. Jau rytoj perskaitysiu.” Aš irgi negalėjau atsitraukti ir buvo sunku patikėti, kiek knygos autorei teko išgyventi ir kiek apskritai gali meilė (pareiti iš Sibiro gali, va!). Parašiau ir pačiai skamba banaliai skamba, o bet tačiau jokio banalumo ar pasigraudenimų knygoje nerasite. Greičiau, daug juokingų istorijų, ne mažiau liūdnų ar graudžių (vienoj vietoj neatlaikiau ir apsižliumbiau) pasakojimų ir labai labai daug atvirumo, kas rodo autorės drąsą nenutylėti, nesirodyti patogesne, šventesne, teisesne, meilesne ar dar kokia -esne. Mane ta drąsa ir atvirumas gerąją prasme pribloškė – wow wow wow, kokia nuostabi moteris yra Violeta Tapinienė ir kaip mums reikia daugiau tokių knygų ir tokių moterų pavyzdžių. Ir tokių mokytojų.

Žinoma, ne mažiau svarbu, kaip autorė dėlioja savo tekstus, kaip įpina citatas ir eiles – ji tiesiog kalba eilėmis. Ne kartą tiesiog sugrįžau prie ką tik perskaityto sakinio, supratus, kad jis pradėtas arba užbaigtas eilėmis ir dar kartą juo pasigrožėdama. Kaip ir pasigrožėdama autorės, kuri vis primena, kiek jai metų – niekada neatspėsite – aštuoniasdešimt – teksto ir minčių žaisme. Perskaičius knygą jaučiuosi, kaip perskaičius pusę Adomėno šnipų romano ir jokiais būdais nesutinku, kad daugiau nieko nebus, ypač, kai “Pirmąjame sakinyje” autorė išvardina, apie ką dar nepapasakojo. Ilgiausių metų ir lauksim kitų knygų.

Už knygą labai dėkoju “Tyto Albai”.

Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje

~ kzL ~ Leave a comment

Atsimenat, yra toks sausio 13-osios momentas, nuo kurio man visada graudulys užsringa gerklėj – kai moteriai su mažu vaiku stovinčiai prie pralamento (atleiskit, jei ne ten ir netiksliai cituoju) yra pasiūloma eiti namo saugiai pralaukti neramumus, ji atsako, kad geriau jokio gyvenimo, nei toks kokį gyvenome sovietmečiu. Tai ši mintis man visą laiką sukosi galvoje skaitant Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenimas”.

Prieš pradėdama ją skaityti, kažkaip pagalvojau, kad ji labiau pasakos mano mamos kartos istoriją, bet teko nusikelti dar ankščiau, į mano močiutės kartą, karo metais kūrusią šeimas, ir, jam pasibaigus, patyrusią visą sovietmečio beprotystę. O kadangi gyveno miestelyje ir turėjo dalyvauti kolūkiniame gyvenime, realiai buvo ne geriau už baudžiauninkę – be jokių socialinių garantijų, be normalaus darbo užmokesčio ir būreliu vaikų, kuriuos kažkuo maitint ir aprengt reikėjo. Maždaug, pagimdei ir į laukus tą pačia dieną.

Šiaip labai nustebino, kokios vėlyvos santuokos būdavo tarpukariu. Vyrai apskritai tokie jau būdavo gerai subrendę – vidurkis apie trisdešimt. Ir kaip dėl daugybės priežasčių viskas nučiuožė į praktiškai paauglių santuokas – dėl būsto ribojimo, centralizuoto darbų skirstymo ir tt. O įpuolus į santuoką, jau kaip kam pasisekdavo prisiglausti, gauti pagalbos prižiūrint vaikus, susišaudant maisto produktus (kažkaip pasigedau knygoj, o gal neatkreipiau dėmesio, kaip kaimas maitino miestą), gaminant, skalbiant ir kažkaip bandant nelįst uošviams, kurių bute gyveni, į akis. Tikriausiai visos legendos apie baisias anytas ir yra atėję iš tų laikų, kai tarybiniai žmonės gyveno siaubingai susigrūdę. Laimė buvo, kad turi bent kur grūstis. Vienišų moterų padėtis apskritai buvo siaubinga (o kada nėra, tikriausiai daugeliu atveju taip yra), o dar siaubingesni buvo “savaitiniai darželiai”, kurie buvo mano didžiausia vaikystės baimė, nors niekas manęs ja negąsdino… Bet va, paskaitai ir supranti, kad kai kurioms moterims tiesiog nebūdavo kitos išeities, ypač neturint vaikus padedančio auginti kaimo…

Dėl knygos pavadinimo. Skaitant man vis atrodė, kad sovietinės šeimos gyvenimas buvo net labai planuotas, t.y. turintis aiškius numatytus scenarijus, su minimalia nukrypimo galimybe. Tai kodėl pavadinime “Neplanuotas”? Gal kažkur neatkreipiau dėmesio? O šiaip man kažkaip norėtųsi knygos, kuri būtų dviejų knygų miksas – “Mažojo O” ir “Neplanuoto gyvenimo”. Pirmojoje man trūksta moters perspektyvos, o antrojoje – neoficialaus ir statistikų neatspindėto sovietinio gyvenimo, kuris tikriausiai ir buvo aspektas, kuris sovietinį gyvenimą darė gyvenamu.

Labai niūri ir tamsi knyga. Dabar einam visi paaukoti Blue-Yellow arba paskambinti Radarom telefonu 1485, kad planuotas gyvenimas visiems laikams liktų knygose.

————————————————————

Nelabai į temą prisiminimas iš sovietinės vaikystės – turiu tokį vaikystės prisiminimą, kilusį iš sovietinės kasdienybės. Tikriausiai, turint omenyje tarybinių gaminių kokybę, moterims pastoviai sugesdavo sijonų ir ilgų batų užtrauktukai. Batai geri, o užtrautukas – sugedęs. Mama su kaimynėmis nuolat guosdavosi, kad negauna tų užtrauktukų. Žinoma, kad ieškodavo blato, nes normalius batus gauti būdavo dar sunkiau nei užtruktuką. Atsimenu, kaip pati tokių kalbų prisiklausius vaikščiodavau kiaurais batais, nenorėdavau skųstis, nes mamai būtų dar vienas rūpestis, iš kur man kitus batus paimt. O jei batai būdavo kokie importiniai, tai išdidžiai šlapiom kojom ir vaikščiodavau, ir net nekildavo mintis skųstis, nes žinai, kad vietoj tų gražių batų gausi baisius . Žodžiu, labai “tvariai” šlapiom kojom gyvendavom. Nors realiai Klaipėdoj geriausi batai yra botai.

Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast

~ kzL ~ Leave a comment

Man atrodo, šita knyga gamina endorfinus! Visą laiką, kai ją skaičiau, palaimingai šypsojausi ir apskritai jaučiausi kaip įsimylėjus – visus tris iš karto – Joną Meką, Jurgą Vilę ir Miglę Anušauskaitę. Beje, jei dar nieko apie šią knygą negirdėjai, tai čia komiksas, kuris taipogi man sukėlė didelį norą spalvinti, net pasiskolinau dukros pieštukus ir paspalvinau pagrindinės komikso “vedėjos” gražų gėlėtą sijoną. Čia matyt, kaip Mekas nieko nesakydamas įkvėpdavo (ir vis dar įkvepia) žmones menui, tai va mane įkvėpė spalvinimui (beje, šimtą metų nespalvinau).

Šiam komikse taip gražiai suburti į krūvą žmonės, kuriuos Jonas Mekas arba jo pavyzdys – įkvėpė, padrąsino, palaikė. Man jis yra žmogus – kosmosas, apskritai, nemirtingas pasaulio stebėtojas, savo gyvenimą tęsiantis per tuos įkvėptuosius, per filmus, per laiškus ir archyvus, per pupas (kodėl – sužinosite komikse). Tarp visokių Jono Meko gyvenimo įdomybių, buvo ir dar viena – labai egzotiška – Mekas buvo peveldėjęs tuščią pliką salą, kurią šiame komikse Jurga Vilė sugalvojo apsodinti ir paversti sodu. Taigi kiekvienas knygos herojus neša sodui po augalą. Ech, kaip gražu (gaminasi enfždorfinai, sakau) ir, manau, Mekui labai labai patiktų.

Ir dar – Jurgos Vilės ir Miglės Anušauskaitės tandemas – nuostabus. Dėl to ir komiksas – puikus ir su maloniai pašaliniais poveikiais. Labai rekomenduoju kaip vieną svarbiausių Knygų mugės 2024 knygą.

_________________________________

Už malonumą dėkoju autorėms ir leidyklai Aukso žuvys.

Kritusių mazgas

~ kzL ~ Leave a comment

Esu labai laminga skaitytoja, nes vakar baigiau skaityti superinį lietuvišką trilerį “Kritusių mazgas”. Prisipažinsiu, ėmiausi skaityti smalsumo vedama, nes šiemet teko dalyvauti “Almos Litteros” organizuojamame suaugusių literatūros konkurse, kuriame 2023 metais laimėtojas nebuvo išrinktas, o šioji knyga yra 2022 metų konkurso laimėtoja. Buvo labai įdomu palyginti, kokia knyga laimėjo konkursą, na, ir pasireguliuoti kartelę šiems metams. O knyga ėmė is labai labai maloniai nustebino.

Visų pirmiausia, stebina tai, kad šiame trileryje visiškai nėra jokių lietuviškų motyvų. Jei ne lietuviška pavardė ant viršelio, skaitytojas niekaip negalėtų suprasti, kad čia lietuvės autorės knyga. Visiškai pamiršti apie tai galvoti, o tai manau, yra geras ženklas. Šitas trileris visiškai nenusileidžia kietiems mano skaitytiems trileriams. Ir nebuvo jokių minčių, kad “kaip leituviškam, tai gerai” blablabla. Super viskas man ten buvo.

Visų antra, autorė labai gerai užmeta įtampos meškerę ir pamažu suka tą įtampos valą (aka zilka), kuris priverčia skaitytoją knygą tampytis su savim ir šiaip skaityt per naktis iki galo. Jei Dainos Kleponės romanas būtų šnipų romanas, mano kuklia nuomone, tiek M.Adomėnas, tiek B. Gailius įtampos srityje gautų į kaulus. “Kritusių mazgą” skaitydama negalėjau atsitraukti ir nenorėjau jokių pertraukų ir poilsio valandėlių. Visą šeštadienį pragulėjau lovoj ir praskačiau (gerai, kad oras blogas, tai negaila buvo).

Nors knygos pradžia gal ir atrodo kiek chaotiška – vienu metu atsiranda labai daug personažų, bet neišsigąskite, viskas ten vėliau susidėlios į vietas. Man svarbiausia, kad nebuvo loginių kliurkų, niekas devintam mėnesy nėščias dvyniais nebėgiojo ant kablų ir nelipo per tvoras, jokių kvailų mergelių ir nuo pamirksėjimų susilydančių skystimėlių. Labai labai patiko, kad aplink besisukinėjančios gražuolės yra įtartinos ir į jas žiūrima kaip į potenčialias priešes. Ir reaguojama atitinkamai. Žodžiu, viskas sveikame prote, aleliuja. Gal vienintelis lyrinis nukrypimas yra brolio-sesers linijoje (nespoilinsiu labai), bet toks labai minor, galima nesikabinėti.

O šiaip, imkim, skaitykim, didžiuokimės debiutante!

_________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera” leidyklai.

Kur susitinka dangus ir jūra

~ kzL ~ Leave a comment

Tokia atgaiva ši Benjamin Myers knyga. Vien viršelis man gali būti už paveikslą (kaip sako Dulcė: “Gyvenimui reikia šiek tiek spalvų, bent apgaulingų. Gyvenimas be spalvų yra mirtis.”) – tiesiog matau šešiolikmetį Robertą keliaujantį pakrante pasitikti pačios nuostabiausios savo vasaros. Pokaris, vis dar labai trūksta maisto, vaikinas tiesiog vienas iš tūkstančių peralkusių paauglių, užsukusių į nuošalią sodybą, kurioje su šunimi gyvena pagyvenusi dama, ponia Dulcė. Man taip keista, kad ant knygos nugarėlės ji pavadinta senute (va, dėl to ir neskaitau nugarėlių, nebent tik perskaičius knygą). Kokia dar senutė! Įsivaizduoju aukštą, išdidžiai brandžią ir solidžią damą, kuri iškelta galva brenda per savo pievas ir ignoruoja aplinkinį pasaulį. Dulcė yra tiesiog nereali, aš ją absoliučiai įsimylėjau. Kokia ekscentriška, plataus požiūrio, drąsi ir išmintinga moteris! Man ši knyga yra Dulcės knyga, ne Roberto. Nes Robertui tiesiog žiauriai nuskilo, kad sutiko Dulcę. Dulcei, žinoma, irgi.

Nepaisant kartais galvoje blykstelinčios lemputės, kad čia viskas per daug gerai ir per daug gražu (nors tai ir ne visai tiesa, juk aplink pilna neseniai pasibaigusio karo ženklų (“Karas yra karas; jį pradeda keli, kariauja daugelis, ir galų gale pralaimi visi”) ir nepriteklių, o dar ir nujaučiamos Dulcę ištikusios nelaimės), man tiesiog buvo malonu mėgautis sodriu tekstu, anglišku santūrumu ir nutylėjimais. Atrodo, kad iš teksto tiesiog srūva viršelyje tvyranti šviesa ir vasaros ramybė, dviejų žmonių buvimo kartu pilnatvė ir kvepia Dulcės ruošiamu maistu. Su pasimėgavimu neriu į šitą laikiną vasaros idilę, kur “Dingdavo visos mintys apie praeitį ir dabartį, apie tvankias klases ir grėsmingai artėjančius egzaminų rezultatus, anglių kasybos valdybą, šachtas, pensijų planus, nes nerimas ir rūpesčiai ištirpdavo be pėdsako, ir aš nardydavau iš dienos į dieną, atsikvošėdamas tik tada, kai sudundėdavo griaustinis, imdavo kurkti pilvas arba tylą sudrumsdavo paukščio giesmė. Šios būsenos būdvo ilgalaikės, ir aš džiugiai jomis mėgavausi, naktis keitė dieną, diena keitė naktį, ir laikas tapo nelinijinis, lankstus, įmanomas ištempti ir sutraukti pagal norą, akimirka išsiplėsdavo į dieną, savaitė pralėkdavo akimirksniu.”

Kviečiu visus į šį klampų kaip angliškos vasaros medus tekstą, kviečiu išsimaudyti šaltoje jūroje ir įsikandus smilgą kartu pagulėti pievoje ir paspoksoti į debesis, kartu išgyventi dviejų žmonių – vieno jauno, kito – brandaus – draugystę.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Pavojingi žodžiai

~ kzL ~ Leave a comment

Sveiki prisijungę prie žaidimo žodžiais (net viršelis toks Minecraftinis). Tik kodėl gi šis žaidimas pavojingas? Gal dėl tų žodžių iškraipymo, interpretavimo ir lakstymo žvirbliais ne vietoje ir ne laiku? Buvimo nepolitkorektiškais, nejautriais, netinkamai pavartotais, o Marijos žemėje, neduok dieve, dar ir iš kokio ex klaidų sąrašo. Ne bet kokio – Didžiojo!

Undinė Radzevičiūtė nuo pradžios iki pabaigos su skaitytoju žodžiais žaidžia – juokiasi (nors po “Minareto” jau bijau taip sakyti), šaiposi, ištisai traukia per dantį. Visą knygą tiesiog kapojasi žodžiais. Knygos siužetas man net nublanksta (nors aišku, jis paskęsta dialoguose, kuriais atsiskleidžia visos daugiau ar mažiau susireikšminusios romano asmenybės, kalbančios ar galvojančios sentencijomis ir išminties perlais. Visada labai taiklais ir dažnai labai juokingais. Net necituosiu, nes pusę knygos reikės perrašyti.

Kadangi veiksmas sukasi apie “šventąjį” teatrą, kur pašaliečiui daug kas iš šono atrodo savaime didinga, dieviška ir neskirta žemiškajai nosiai, tai knygos pradžioje susiduriam su daug patoso, kuris į knygos pabaigą subliūkšta, kaip pradurtas balionas – po visa didybe, eilinės intrigėlės, sangulavimai ir vagystės. Business as usual, kitaip tariant. Nu, nieko švento žodžiu, o jei ir buvo likę, tai Radzevičiūtė juokdamasi ir tai nuvainikuoja. Ir bravo autorei už tai – nebijojimą žongliruoti tais pavojingais žodžiais. Ir dar ačiū už kūrinio apimtį, toks labai optimalus. Kokie keturi šimtai puslapių to žodžių žaidimo būtų per daug. Nors vis tiek, “Minaretas” lieka mėsgtamiausiu mano romanu.

___________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Eiti kiaurai sienas

~ kzL ~ 3 Comments

Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.

Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?

Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.

Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.

Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?