Category: Labai patiko

10 Minutes 38 Seconds in This Strange World

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for 10 minutes 38 seconds in this strange world

Esu perskaičius beveik visas Elif Shafak knygas. Vienos jos buvo geresnės, kitos silpnesnės, visos be išimties – užburiančios. Mėgstamiausia mano iki šiolei yra “Stambulo pavainikė” (pagalvojau, kad nežinau, pas ką nuskolinta gyvena, gaila), bet “10 Minučių, 38 sekundės šiam keistam pasauly” drąsiai stoja šalia “Stambulo pavainikės”, ir tuo labai džiaugiuosi, kaip ir džiaugiuosi knygos patekimu į 2019 Man Booker ilgąjį sąrašą.

Knygos pavadinime nurodytą laiką po žmogaus mirties vis dar aptinkama smegenų veikla. Leila yra Stambulo prostitutė. Ji miršta šiukšlių konteineryje. O per likusias minutes prisimena savo gyvenimo istoriją – kodėl savo motiną vadino teta, kodėl teko bėgti į Stambulą, kaip šis miestas ją pasitiko, kur nubloškė. Kaip likimas nepagailėjo, bet kartu ir kompensuodamas negandas savotiškai apdovanojo.

10 Minutes 38 Seconds in this Strange World niūri knyga,  Elif Shafak nesibodi pakrapštyti visuomenės realybės šašų, padengusių žiaurias tradicijas, “garbės” išsaugojimą ir t.t., bet Leila tokia asmenybė, kuri spinduliuoja kažkokia šviesa, ji yra pavyzdys atstumtiesiems (ypač nevykdantiems tėvų valios bedaliams), nereikalingiems, visokiausio smurto aukoms. O koks pavyzdys net sunku įvardinti. Gal išgyvenimo? Gyvenimo sukūrimo bet kokiomis aplinkybėmis? Gyvenimo atstumtosios tarp atstumtųjų. Palaikant ir paremiant vieniems kitus.

Patiko! Rekomenduoju!

 

 

 

Gera tokia, kokia yra

~ kzL ~ Leave a comment

gera-tokia-kokia-yraĖmiausi šios knygos, nes mano namuose visai netikėtai (taip, kaip kelininkams kasmet netikėtai ateina žiema) apsigyveno paauglė, o aš vis pagaunu save atsilikus nuo to, kaip netikėtai paauga vaikai. Žinia, jie neauga tolygiai – greičiau šuoliais. Vis tenka vytis. Šioj srity nesinorėtų būt per daug nutolus nuo to, kas vyksta. Nors pavadinimas ir sako, kad padės mergaitėms, iš tikro knyga, mano manymu, orientuota į kiek vyresnes merginas, o kai kurie skyriai apskritai tinka bet kurio amžiaus moterims, nes nagrinėja moterims būdingus elgesio ypatumus. Todėl atsakysiu į fb užduotą klausimą “ar knyga tinka neauginančioms dukrų?” – tikrai taip, tinka įvairaus amžiaus moteriškos lyties atstovėms. Tinka ir vyrams, kad geriau suprastų moteris.

“Gera tokia, kokia yra” mane nustebino gerąja prasme – labai naudingas skaitymas. Knygą gal kiek reikia perfiltruoti per europietišką ir lietuvišką filtrą, kad atsijot amerikietiškas situacijas – jų yra, bet ne per daug.

Mergaitės bręsdamos girdėjo, kad gali tapti bet kuo, bet išgirdo, jog turi būti viskuo.*

O būti viskuo, reiškia būti tobulai, o būti tobulai reiškia neklysti. Kai negalima klysti, negalima rizikuoti, kai nerizikuoji, renkiesi saugiausia variantą. O jis nebūtinai mieliausias širdžiai ir atspindi tavo asmenybę. Merginos įpuola į “stojamųjų kompleksą” – joms puikiai sekasi mokykloje ir universitete, kur gyvenimas matuojamas aiškiomis užduotimis ir pažymiais, bet visiškai pasimeta realiame gyvenime, kai šių kriterijų ir matų nebelieka. Reikia bandyti, klysti, bet tobulybės to ir nemoka ir nenori. Prie viso šito dar pridėkime tai, kad tobulumas turi būti “nerūpestingas” – žodžiu, išlipi iš lovos ir atrodai tobulai, gauni gerus pažymius visai nesimokius arba pasimokius paskutinę naktį ir t.t. Ką daryt?

O kur dar tobulasis pasaulis socialiniuose tinkluose? Nors realiai gal ir nebuvo naujiena, bet kartais taip būna, kad pagaliau įsisamonini tai, kas juodu ant balto užrašyta – berniukai ir vaikinai įlindę į telefonus/kompiuterius didžiąją dalį laiko žaidžia žaidimus, o merginos didžiąją laiko dalį tupi socialiniuose tinkluose, kuriuose vyksta nesibaigiantis grožio ir pasilyginimų konkursas. Kuo visa tai kvepia, jau numatote – like’ų skaičiavimai, fotografavimaisi iš gražiosios/plonosios/-osios pusės ir visi kiti nerealybės reikalai, nuo kurių žmonės kraustosi iš proto, nebepasitiki savimi ir t.t.

Ką su visu tuo daryti? Skaityti knygą (ne tik šią) ir diegti sveiką požiūrį į savo ir į dukros galvą (vien į dukros nesuveiks). Nes, žinokit, nepavyks man sucituoti visų susibraukytų citatų ir taip jau per daug prirašiau, o nesijaučiu parašius viską, ką norėjau… Ir iš tiesų, nors knyga apie merginas, bet verta skaityt turintiems mergaites – kad užbėgtumėt už akių ir bent šį kartą būtumėt priešaky.

Labai rekomenduoju.

*Courtney Martin “Perfect Daughters, Starving Daughters”

Ar girdi, kaip medžiai šneka?

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for ar girdi kaip medžiai šneka

Pamačius šią knygą iš pradžių nesuvedžiau, kad ji parašyta to paties autoriaus, kuris parašė knygą “Paslaptingas medžių gyvenimas“! Ir žinote, jei neskaitėte suaugusiems skirtos knygos versijos, nesijaudinkite, tiesiai keliaukite prie versijos vaikams. Žinote, kodėl? Todėl, kad ten yra tai, ko suaugusiųjų knygoje labiausiai trūksta – nuotraukų ir iliustracijų! 

Įsivaizduokite, skaitote sau suaugėlių knygą, randate ką nors įdomaus ir, jei norite geriau įsivaizduoti, apie ką skaitote, turite googlinti. O vaikiškoje knygoje viskas viename! Pavydžiui, jei niekaip nesugalvojate, kaip atrodo medžio žiotelės, pro kurias medis įkvepia oro – prašom – mikroskopu matoma žiotelė (totaliai fantastiškas mažų burnyčių vaizdelis!), jei rašo apie medžių grybus, tai ir nuotrauka medžių grybo, kad nereiktų prifantazuoti; jei reikia kinivarpos (ačiū, nereikia) – prašom, nuotrauka.

Prie viso paveiksluoto gėrio yra galvosūkių ir eksperimentų, kuriuos galite atlikti miške. Labai labai rekomenduoju – ne knyga, o lobis!

Aušros pažadas

~ kzL ~ Leave a comment

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.

Su Romain Gary mano santykis toks įdomus, sakyčiau – kasdien grįždama iš darbo su juo, įsimylėjusiu, pasilabinu, lentynoj turiu keletą jo knygų, dar priešbloginiais laikais esu perskaičius jo “Gyvenimas dar prieš akis”, niekaip nesugalvojau, ar esu perskaičius “Aušros pažadą” (būna ir taip, jei apie nedokumentuotus priešbloginius laikus), nes galvoj viskas persimaišė, plius dar “Tas ponas Piekielnis” – atrodo ir tuos faktus žinau ir anuos žinau, ir nebesugalvoju, iš kur. O bet tačiau, kai pradėjo anonsuoti filmą, tai susigriebiau, kad reikia skubiai skaityt, nes nenoriu eit į filmą be savo “filmo” galvoj.

Labai įdomi knyga, labai man patiko. Lengva ir įdomu skaityti. Nuostabiausios knygos vietos tos, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje (čia, žinoma, suveikia ir tai, kad gyvenu Vilniuje). Autoriaus ironija ir humoro jausmas yra nepakartojami. Jie yra knygos variklis ir knygos šviesa – juk būtų galima visą istoriją papasakoti graudulingai verkšlenant apie sunkų gyvenimą ir dėl Prancūzijos išprotėjusią maman. Ta autoriaus motinos meilė minčių dar sukelia milijoną ir vieną.

Galvoju ir galvoju apie tą meilę. Dieve mano, tai bent atsidavimas, tai bent tikėjimas, tai bent ištvermė! Man atrodo, tiek įmanoma tik būnant beprotystėj. Gal savotiškoj, o gal ir visiškai tikroj. Kiek dera tokio dydžio meilė ir dar didesni reikalavimai būti kažkuo, jokiais būdais ne bet kuo? O kur dar gėdingas tampymas po kaimynus, skelbiant, koks didingas bus josios sūnus. Žinoma, visi motinos parašyti laiškai, kuriuos Romainui siuntė karo metu – tai yra aukščiausia ir tyriausia meilės išraiška. Man šitie galai motiniškos meilės ir motiniškos beprotybės niekaip nesusieina…

Būtinai skaitysiu kitas Romain Gary knygas ir artimiausiu metu keliausiu į filmą. Skaitykite – neeilinė, įspūdinga knyga.

Mėnulio tigras

~ kzL ~ 4 Comments

Bookerio metai šiemet – dar viena Bookerį laimėjusi knyga (1987 m.). Ta proga suskaičiavau, kad esu perskaičiusi 11 Bookerio laimėtojų. Kai skaičiau pirmąją – kosminio nerealumo Salman Rushdie “Vidurnakčio vaikus”, net nežinojau, kas per daiktas tas Bookeris.

Prisipažinsiu, įsiskaityti šią knygą buvo sunku. Sakyčiau ir iki kokio knygos vidurio turėjau “dirbti”, niekaip su knyga neradau ryšio, man vis maišėsi vaizdai ir jausmai, kuriuos išgyvenau skaitydama Kate Atkinson “Griuvėsių dievą” (dėl karo pilotų, visokių lėktuvų reikalų) ir žiūrėdama filmą pagal M.Ondaatje knygą “Anglas ligonis” (dėl smėlio, karščio, dykumos ir lėktuvų). Malonumas prasidėjo nuo minėto vidurio – toks jausmas, kad knygos struktūra pasikeitė, tekstas pradėjo slysti, pagaliau atsiskleidė.

Klaudija Hempton – garsi istorikė, karo korespondentė antrojo pasaulinio karo metais, moteris, lendanti visur, kur pagal to meto gyvenimo būdą moteriai tikrai nebuvo vietos. Dabar toji pašėlusi, energinga moteris ligoninėje skaičiuoja paskutines dienas ir prisimena savo gyvenimą – labai netradicinį, ekstravagantišką, kartais šokiruojantį, bet kartu įspūdingą, tokį, kuris vertas knygos. Tokį savotiškai nutrūkusį, tuščiavidurį nuo tada, kai Klaudija netenka savo gyvenimo meilės Tomo.

Aistringa, trumpa, už širdies griebianti meilės istorija persipina šeimos linija, ypač artimais santykiais su broliu, nevykusiais santykiais su dukra (o, kad būtų viena su kita artimiau bendravusios – nugyveno visiškai viena kitos nepažinodamos), su pasaulio istorija ir skaudžiai taikliais apmąstymais apie karą, kariaujančius, laimėtojus ir pralaimėtojus.

Karai yra kariaujami vaikų. Sugalvoja juos demono apsėsti suaugę, o kariauja berniukai. Sakau šitai dabar, staiga pagauta nuostabos dėl to, kokie žmonės jauni, pamiršusi, jog tai ne jie jauni, o aš esu sena.

******

– Ar mes laimėsime karą? – klausia Klaudija.

– Taip. Aš taip manau. Ne todėl, kad įsikiš Dievas ar nugalės teisingumas, o todėl, kad galiausiai mūsų ištekliai didesni. Teisingumas kare ne ką tereiškia. Kaip ir narsa, pasiaukojimas, ar dar kiti dalykai, tradiciškai su juo asocijuojami.

Nelengva skaityt knyga, bet labai verta pastangų. Visiems, mėgstantiems tokius iššūkius.

451 Farenheito

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for 451 fahrenheit

Sunkiai man sekasi su klasika šiais metais. Tik antra knyga. Reikia pasistengti, nes kaip byloja ši knyga – klasikoj tokie lobiai ir minimali tikimybė užsirauti ant tralialiuškos.

Kaip ir Adous Huxley “Puikus naujas pasaulis“, “451Farenheito” tiesiog pribloškė temos aktualumu (ar rašytojai tokie toliaregiški, ar tiesiog pasaulio esmė nesikeičia?). Toks kontraversiškas jausmas – parašyta puikiai baisiai!  Gal čia tokia žmogiškoji natūra – save bauginti ir tuo žavėtis?

451 laipsniai Farenheito (233 C) – temperatūra, kai užsidega popierius. Kadangi nežinia – tolimoje ar artimoje ateityje namai ir daiktai yra nedegūs – (prieš)gaisrininko profesija yra nebereikalinga. Automobiliams ir gyvenimui greitėjant, mažėjant žmonių sugebėjimui sukaupti dėmesį ir taip natūraliai trumpėjant tekstui (kai pasaulio likimą lemiančios knygų neskaičiusių prezidentų žinutės telpa į 140 ženklus), gaisrininkai perkvalifikuojami į ilgų tekstų, sugulusių knygose naikinimą. Visuomenės labui – kad nekeltų bereikalingų klausimų ir aistrų. Taip iš gaisrinių žarnų trykšta ne vanduo, o liepsna.

Welcome į didžiausią knygų mylėtojų košmarą, kurio nevalia neperskaityti.

 

 

Žiemos atostogų tankas

~ kzL ~ Leave a comment

Priekis

Kartais tenka ištestuoti knygas prieš duodant jas vaikams. Kad nebūtų tokių kuriozų, kaip kad visai neseniai vienoje iš knygelių drambliui draugas lygintuvu “gydė” skaudančią nugarą. Galima pamoralizuoti, kad šitaip nesaugu, negalima ir t.t., bet niekada nežinai, kas galiausiai užsiliks vaiko galvoje.

Knyga pasakoja apie dienas prieš ir sausio 13-ąją. Tomis dienomis buvau vos perkopusi dešmtmetį, bet pačius įvykius labai gerai atsimenu, labai jaudinuosi ir tą sausio naktį labai bijojau ir verkiau. Tad buvo įdomu paskaityti, kaip tą dieną išgyveno kiti vaikai.

Šioje knygoje sausio įvykiai yra parodomi kiek kitokia nuotaika nei esame pripratę kalbėti (dažniausiai graudulingai) apie šią svarbią dieną. Tai buvo tikras karas berniukams, kurie iki tol karą matydavo filmuose ir žaisdavo įsivaizduojamą kiemuose bei aplink Šiaurės miestelį, kuriame buvo sovietinė karinė bazė.  Jų žaidimai šiek tiek pavojingi, bet tuo metu buvo tokia atmosfera – rizikos ir nebaimės. Pavojus ir rizika knygoje ir sukuria didžiausią intrigą ir gniaužia kvapą – o to ir reikia knygai, kad vaikai suklustų ir įsiklausytų, ar ne?

Man labai patiko. Paskaitykit kartu su vaikais.

 

Mano vaikai…

~ kzL ~ 5 Comments

Mano vaikai...

Aš esu absoliuti Guzel Jachinos fanė. Kai skaitau jos knygas – noriu, kad niekada nesibaigtų. Netgi kai tekstas šiek tiek užtęstas kokioj vietoj, man tai yra visiškas privalumas. Aš tam tekste plūduriuoju, juo grožiuosi, įsijaučiu ir gyvenu. Ir gailiu, kad perskaitysiu, ir nežinia kiek reikės laukti iki kitos knygos.

Šioje knygoje vėl (kaip ir nuostabiojoje “Zuleicha atmerkia akis“) susiduriam su istorijos nublokštu žmogumi. Atsimenu, kai nugirsdavau apie Pavolgio vokiečius, tai visada nusistebėdavau, kaip jie ten atsidūrė, tie vokiečiai prie Volgos – tai štai šioje knygoje visa jų istorija – neapsakomai įdomu vien iš istorinės pusės. Viena valdžia sugundo atvykti, kitai knieti svetimkūnius išstumti ir sunaikinti, praskiesti. Tose istorijų kryžkelėse šulmeisteris Bachas – gan izoliuotos, praėjusiuose amžiuose užstrigusios vokiečių bendruomenės mokytojas, kurio ramią dienų vagą daug stipriau nei istoriniai įvykiai sudrumsčia meilė savo nematytai mokinei (aha, mokslas vyksta per širmą, musulmoniškai taip). Apie jį ši istorija. Jo meilę ir meilės vaisius. Apie pasirinkimus. Apie tai, kaip mylėdamas žmogų, turi mylėti ir tą, kurį myli tavo mylimas žmogus.

Jachinos veikėjai yra stipriausia knygos pusė. Išjausti, išgalvoti, sudėlioti, kad niekada nesuabejosi nei jų motyvacija, nei poelgiais, nei pasirinkimais. Labai stipru. Dėl to ir skaitau Jachiną apsalus. Labai labai rekomenduoju.

The Mother-in-Law / Anyta

~ kzL ~ 3 Comments

Anyta - Sally Hepworth

Norėjau kažko paprasto, atsargiai pradėjau klausyti šios knygos per daug nieko nesitikėdama, dar net akis pavartydama dėl knygos pavadinimo (“Uošvienė” aka anyta, na, žemaičiuos tokio žodžio kaip “anyta” neišgirsit), o aptikau visai neblogą trilerį. Tokį page turner, kad klausyti net erzino, nes atrodė, kad knygą tikrai skaityčiau daug greičiau, tad klausiau kiekvieną laisvą minutę.

Be “puslapius” vejančios intrigos – kas gi atsitiko – labiausiai man patiko knygos veikėjai – vienos šeimos nariai. Patiko, kad autorė nepasilengvino sau gyvenimo su pikta anyta ir gerute sūnaus žmona arba atvirkščiai. Net galima pasakyti, kad visi veikėjai tokie kaip ir visai ne blogiečiai, bet vis tiek kažkas bloga nutinka, o ir motyvų lyg ir vienas, ir kitas išlenda tai vienam, tai kitam veikėjui, taip kad teisingumo svarsyklės svyruoja pirmyn atgal – grynas malonumas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the mother in law book“

 

Nieko daugiau ir nepasakosiu, pabaiga gal ir ne tobula, bet visos knygos malonumas ir pabaigą atpirko – per daug nesikabinėsiu. Jei pakliūs į rankas, paskaityk. Truputis atgaivos nuo moterų traukiniuose, languose, rūkuose ir kituose objektuse.

 

Nemirtingieji

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for nemirtingieji chloe benjamin

Visai netikėtai apturėjau malonų skaitymą. Knyga nuolatos šmėžavo visokiuose geriausiuose sąrašuose ir -ukuose, neprisimenu, kodėl vis nesusigundžiau jos perklausyti audible, gal paskaičiau kokių nekokių komentarų? Iš štai po ranka papuolė (leidykla davė – jokių stebuklingų papuolimų nebuvo), pradėjau skaityt ir skaniai suskaičiau.

Nesinori pradėt neigiamai, bet kažkas vis kirba galvoj sudėlioti, kodėl ši knyga yra tikrai gera, bet nėra labai labai gera. Goodreads dėti tris gerokai per maža, o iki keturių kažko trūksta – kol parašysiu, gal sugalvosiu tą vertinimą. Truputį kliuvo vertimas, kur ne kur darėsi ištęsta ar nuobodoka, gal kai kurie charakterių posūkiai atrodė lyg atsiradę iš niekur (kai pasijauti lyg kažkuriuos puslapius būtum pramiegojus), ir šiaip vietom gal autorė persisengė norėdama viską sukišt į vieną knygą, bet šiaip “Nemirtingieji” papuolė tarp tų, kurios būna tampomos rankinuke, nes gal turėsiu bent dešimt minučių kažkur paskaityti – o tai jau yra rodiklis. Buvo smalsu, vedė intriga, skaitėsi lengvai ir greitai.

Istorija? Keturi vaikai – broliai ir seserys – sugalvoja nueiti pas aiškiaregę sužinoti savo mirties datos. Sužinoti likimo kvailiukai eina po vieną ir, žinoma, yra siaubingai nugąsdinami jiems pasakytų datų. O tos datos jų atmintyje įsirašo aukso raidėm, kurių nei “atmatysi”, nei pamirši girdėjęs. Ar žmogus gali užsiprogramuoti gyventi iki? O gal aiškiaregė tikrai kažką “mato”? Ar tikrai esi savo likimo kalvis, ar kažkas kitas nukala likimo takelį? Ar toks “žinojimas” daro įtaką gyvenimo pasirinkimams?

Sako, skaitytojams patinka knygos, kuriose jie kažką randa savo. Na, tai man vaikystėj kaime puseserė irgi kažkaip matematiškai “išbūrė” mirties metus. Paskui išsigandus ramino, nes pradėjau bliauti kaip reikalas – stebuklingos formulės rezultatas man visai nepatiko. Ar atsimenu tą skaičių? Aišku, kad atsimenu! Ir negaliu pamiršt! O pusseserė garantuotai viską seniai pamiršo, net patį būrimo faktą ir stebuklingą formulę, kaip ir visus kitus vaikystės reikalus, kuriuos jai pasakoju, o ji kvatojas ir netiki, kad taip buvo. Žodžiu, nėr teisybės šiam pasauly – visada pamiršti visai ne tą, ką reikia.

Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

~ kzL ~ 4 Comments

Image result for nustokim krupcioti

Knygą perskaičiau vienu prisėdimu – kaip kokį trilerį – kai tiesiog negali sustoti. Pačiai keista buvo. Dar keistesnis jausmas apėmė, kad ši knyga yra labiausiai patriotinė iš visų, kiek esu skaičius. Tikrai po jokios knygos, strapsnio ar dar kokio skaitymo nesijaučiau tokio pasididžiavimo savo valstybe ir jos vadove (dažnesnis būna svetimos gėdos jausmas dėl vadovų nekompetencijos ir nusišnekėjimų). Dėl to perskaičius sąmoningai norėjau padaryti pertrauką tarp knygos ir apžvalgos, kad truputį nusistovėtų emocijos ir apžvalga netaptų šlovinanti (vis dėlto knygos autorė yra Prezidentei artimos aplinkos žmogus, tad negali sakyti, kad visiškai nešališka).

Labiausiai, žinoma, intrigavo visos tos pilkos istorijos vietos, kai Prezidentė nepaaiškindavo, rodos, tokių visiškai neįmanomų sprendimų – atsimenu, kaip sutrikusi jaučiausi, kai nebuvo priimtas Obamos kvietimas ir t.t. Nuolatos kirbėjo jausmas – “kas ten vyksta, ko pasakyti negali prezidentė, negi suklydo darydama sprendimą?” Tos vietos surašytos ir paaiškintos, o neįmanomi sprendimai, atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Skaitydama matau Prezidentę, moterį, apspistą šakalų ir hienų ir laukiančių tos klaidos, kuria galėtų pasinaudoti nustumdami ją į šalikelę. Man yra nesuvokiama, kiek stiprybės ir tvirtumo turi turėti žmogus, kad šitiek atstovėtų. Net tada, kai artimiausias ratas nepalaiko ir bando įtikinti kitaip. Daiva Ulbinaitė labai pabrėžia aštrią Prezidentės intuiciją, susitelkimą ir bekompromisį naudos Lietuvai siekimą.

Ir atmetu visokiausius visų priekaištus apie šaltumą, griežtumą ir visokias kitas tralialiuškas. Ar daugiau jausmų reikalaujama dėl prezidentės lyties? Didesnis populiarumas dėl nubrauktos fake ašaros? Neturime teisės prašyti ir kietumo, ir švelnumo, ir kad visiems mums įtiktų ir patiktų. Sunkiais momentais, žinia, visada padeda humoras: “Aš iki šiol juokauju, kad dirbau ir vazonu – pastato tave kaip vazoną, o visi eina, stoja ir fotografuojasi. Vis dėlto kuo toliau, tuo geriau supratau, kad dėmesys žmogui – ne ką menkesnė, o labai svarbi šio darbo dalis.” Pastovėkit jūs šypsodamiesi, kai užkulisiuose keikiasi Putinas.

Nesu didelė Užkalnio skaitytoja, bet apie prezidentę paskaičiau ir dar pacituosiu:

“D. Grybauskaitė per tą dešimtmetį nešė ant savo pečių daugiau, negu normalus žmogus būtų pakėlęs per gyvenimą, ir nešė nesiskųsdama ir nė karto neparodydama, kad jai sunku arba kad nusibodo”.

 

Šnipė, kuriai patiko mokyklos pietūs

~ kzL ~ Leave a comment

Šnipe kuriai patiko mokyklos pietūs

Smagi knygutė, kurią nesveikuodama gulinėdama perskaičiau, nes suaugėliškos knygos tuo metu per sunkios skaityti. Didelės raidės ir mažai tekso puslapyje jau mokančiam skaityti pirmokui – jau šiai vasarai kaip pirmoji stora knyga. Puikiai tinks anktrokui, kuris dar nekremta harių poterių, o jau nori imtis rimtesnės knygos.

Skaičiau ir įsivaizdavau, kaip man knyga būtų patikusi, jei ją būčiau skaičius kokia septynmetė – taip norėdavosi tų nuotykinių knygų su paslaptimis ir intrigomis, kurios nenutolusios į negyvenamas salas, o vyksta tiesiai po nosimi – kieme ir mokykloje. Ir dar tokia žavi vaikiška draugystė – kai už draugus stojama piestu, jie visaip ginami ir gelbėjami. Rekomenduoju!

 

 

1000 klausimų ir atsakymų

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.

Įstabiosios medžiagos: neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for įstabiosios medžiagos

Prisipažinsiu, šįsyk sugundė viršelis. Šiaip labai mėgstu skaityti mokslo populiarinimo knygas – apie sudėtingus dalykus – paprastai (daugiausia tikriausiai esu skaičius apie kvantinę fiziką – kiekvieną kartą vis iš naujo bandau suprast ir užvertus knygą pamirštu, ką ten supratau), mėgstu ir tingiu, nes nelabai paskaitysi vėliais vakarais, kada smegenys ant išsijungimo ribos, o čia reikia tekstą suprast.

Vienžo, labai patiko šioji. Gal ne visi skyriai vienodai, bet buvo tokių, sakyčiau, stebuklingų. Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui, tokių, kad iš vakaro prisiskaičius, kolegom kitą dieną aiškindavau, kokių stebuklų yra šiam pasauly. Imkim kad ir aerogelį. Eina sau, toks, žinokit, žydras debesėlis, tik ne iš animacinio filmo! O kur dar instrukcijos, kaip pagaminti legendinį samurajų kardą, kuris vienu užsimojimu nukirsdavo priešininkui galvą(aš kaip nukritus iš mėnulio sužinojau iš ko pagamintas plienas – neprisimenu, kurią- fizikos archemijos pamoką šiuo atveju pramiegojau mokyklos laikais).

Taigi atradau visai nežinomų daykų, kai kuriuos žinojau, buvau kažką girdėjus, bet knygos autorius taip smagiai for dummies pasakoja, kad galėtum apie visą pasaulį skaityti ir nenusibostų. Beje, kai skaičiau apie šokoladą, garbės žodis, norėjau vidury nakties lipt iš lovos ieškot šių malonumo molekulių. Spėkit, ar susilaikiau?

Labai rekomenduoju, ypač mokiniams, kuriems niekaip nepavyksta įžiebti meilės fizikai ir chemijai, ir mokytojams, kuriems pritūksta fantazijos tą meilę žiebiant.

You Think It, I’ll Say It

~ kzL ~ Leave a comment

You Think It, I'll Say It

Šitie apsakymai – tikras gėris! Nebuvau apsakymų fanė (nes vis nespėju įsijausti), o reikėtų. O ir pažiūrėjus šios knygos goodreads vertinimą (šiandien jis TIK 3.77), eilinį kartą pagalvoju, kad man su goodreads gal nepakeliui ir reiktų labiau nekreipt dėmesio į visus tuos vertinimus.

Curtis Sittenfeld meistriškai sudėlioja savo apsakymų veikėjus ir su kiekvienu apsakymu vis sugeba nustebinti ir pasukti siužetą netikėta linkme. Per visus apsakymus, sakyčiau, eina viena mintis – mes sudėliojame žmonių paveikslus galvoje ir tarsi juos užšaldome – tas buvo toks, o anas anoks, tas pasielgė taip ir todėl, o tas anaip ir dėl to, o gyvenimas išmėto ir išvėto visus iki vieno, sukeičia ir pergrupuoja, pakeičia ir išdildo prisiminimus, o paskui suveda tuos pačius žmones ir nustebina – neteisingomis interpretacijomis, ne taip perskaitytomis žinutėmis – su savo užšaldytais įsivaizdavimais pasijunti atsilikęs, užstrigęs laike, kai visi kiti seniausiai iškeliavę ir palikę tave savo susikurtame burbule.

Taip nusivilia moteris, kuri pavargus nuo bedarbio vyro bando susitikti su jaunystės simpatija, žurnalistė, nelaiku nesėkmigą nėštumą išgyvenusiai Holivudo žvaigždei prasitarusi apie savo kūdikį, taksi keleivė neteisingai suinterpretavusi vairuotojo signalus ir t.t. dešimt kartų – dešimt apsakymų. Visos darmos vyksta veikėjo galvoje. Jei autorė nepasakytų, kas ten verda, pagavotume, ai, eiliniai nuobodos, ką ten apie tokius parašysi. O Curtis ima ir parašo.  Ir dar puikiai!