Mokytojo išpažintis

Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.

Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.

Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.

Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.

O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Tarnaitės visa kam. Apie pamirštų moterų gyvenimą

Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga bus tokia įdomi – įtraukia ne blogiau nei koks romanas. Tad nors tema ir nėra labai nauja tiems, kas ištikimai žiūrėjo Downtown Abbey ar lankėsi Art Deco muziejuje Kaune ir kišo nosį į spintos didumo (paskaičius knygą, suprasim, kad “prabangią”) tarnaitės kamaraitę ir neregėtus tarnų laiptus, perskaičius “Tarnaitės visa kam” visas paveikslėlis susidėlioja galvoj į vietas ir jau nebėra kažkoks abstraktus pasakojimas ar filmas.

Skaitant galvoje kyla milijonas minčių – tarnaitės tarnyba paprastai kaimo merginai dažnai reiškė pabėgimą iš brolių ir seserų pilnos trobos, kur greičiausiai esi tokia pat busbadžiu gyvenanti sava nemokama tarnaitė, jei nebuvai išsiųsta už duonos riekę tarnaut pas svetimus. O mieste jau kaip pasiseks – gal papulsi į geras rankas, o gal ir blogiau, nei buvo namie, nors, atrodo, bet kuris variantas, net miegant drėgnam rūsy, ar visiems po kojomis virtuvėje, ir tas bus geresnis, vis šioks toks šansas išlipti iš visiško skurdo.

Kokių tik kliūčių nepasitaikydavo iš kaimo atkeliavusioms merginoms. Visų pirma – higiena, tinkama apranga, maisto, kurio pačios akyse neregėjusios – gamyba. Tarnaitei būt nesimpatiškai – blogai – niekas nenori bjaurios po namus besisukinėjančios merginos, gražiai – dar blogiau – pavydi namų ponia, priekabiauja ponas, jų sūnus, jų svečias ir bet kas, kas netingi. Ta tarnų laiptinė, kur gal teko matyti Art Deco muziejuje, įgauna kitą prasmę – ja ne tik maisto produktai, malkos, anglys ir vanduo keliaudavo, bet ir grįžtantieji vėlai namo, jei reikia – tiesiai į tarnaitės guolį. Ir jau tada suviliota mergina buvo “pati kalta”, nes buvo per daug pasipuošė, buvo per nagla ir t.t. Netekti tarnybos – siaubas, nes ryšiai su namais dažniausiai visiškai nutrūkę, o be to gulto virtuvėlėje, gali būti, kad nieko daugiau ir neturi, prisiglausti nėra kur, gresia benamystė, prostitucija.

Labai įdomi knygos dalis apie tarnystę žydų namuose. Kokių tik ten nebūdavo kuriozinių situacijų, isterijų dėl žydų įstegtos premijos geroms pas žydus tarnaujančioms tarnaitėms katalikėms ir t.t. Na, ir žinoma, holokausto, trėmimų istorijos.

Knygoje daug iliustracijų, intarpų iš vadovėlių šeimininkėms ir patarimų tarnaitėms, prisiminimų. Beje, šilčiausiai tarnaites prisimena jų užauginti vaikai, kuriems atitekdavo visa moters, neturinčios savo šeimos meilė. Dažnai net tada, kai jos pačios nesantuokinis vaikelis būdavo auginamas visai svetimų žmonių.

Puiki knyga, labai rekomenduoju. Taip pat ir pamąstymui apie visus neapmokamus, nematomus ir nesibaigiančius darbus, kuriuos namuose nudirba moterys. Nesvarbu, kuriais laikais.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”

Dare I Say It / Išdrįsiu pasakyti

Naomi Watts knyga man labai susišaukė su Carolin Priado Perez “Nematomos moterys” – visiškai nebestebina, kad apie menopauzę tiek mažai žinoma ir nepersistengiama moterims pagelbėti šiame sudėtingame hormonų tranzite – ne vyrus gi ištinka, o kas šitiek metų sėdėjo ir tebesėdi medicinos mokslų olimpe? Jei apie klitorį žinoma mažiau nei apie Mėnulį, tai ką čia menopauzė – niekam neįdomu.. Moterys vis dar klimaksinės ir isterikės, ką čia tyrinėti, kai viskas ir taip aišku.

Menopauze Naomi Watts “susidomėjo”, kai šioji ją ištiko neįtikėtinai anksti. Dar net nesulaukusi keturiasdešimtmečio, beieškodama nevaisingumo priežaščių, Watts išgirdo verdiktą – artėjanti menopauzė. Vardu įvardintas danguje kabojęs ežeras nusileido ant žemės ir visas nesuvokiamas simptomų puzlas sukrito į savo vietas. O tada jau Naomi Watts klausia- kur buvo dešimtys gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi pagalbos, norėdama išsiaiškinti simptomų priežastis. Kaip visada atsirasdavo ant ko tuos simtomus nurašyti, nei pagalvoti “outside the box” ir iš tikro sudėlioti taškus ant i. Iš kitos pusės, kaip medikai turėtų tai padaryt, kai studentų mokymo programose menopauzei skiriama kokios š-8 valandos mokymų. Na, ir kam skirti, jei čia šiaip “bobų reikalas”. Pakentės ir praeis, maždaug, visoms praeina.

Ir tada Naomi Watts dalinasi patirtimi, kaip sau padėti, kad pereinamasis periodas būtų kuo lengvesnis. Ji kalba apie hormonų terapiją, apie visus įmanomus būdus ir kaip reikia nenustori ieškoti efektyviausio būdo savo gyvenimą paversti gyvenamu, o ne kenčiamu. Eiti, ieškoti, bandyti, kalbėti, dalintis patirtim.

Buvo tikrai įdomu, klausiau audio.

ADHD. Diagnozė ar supergalia?

Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).

Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!

Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

The Cost of Living

Pasidariau visiška rašinėlių marinuotoja, ypač jei knyga tokia įdomesnė ir bile ko nesinori surašyt, o normaliau pasistengti tingisi. Tai geriau trumpai parašysiu, kad labai patiko, nes kitaip nespėsiu apsidairyt, o jau bus pusė metų praėjus nuo perskaitymo.

Deborah Levy The Cost of Living – autobiografinės trilogijos viena iš dalių. Vos 180+ puslapių ir dar didelėm raidėm su mažai teksto, galima būtų suskaityti per vieną vakarą, bet skaičiau neforsuodama ir įsiskaitydama, maždaug po vieną skyrelį vienu prisėdimu, net atrodė, kad daugiau nelabai galiu perskaityt, ne dėl to, kad sudėtingas tenstas būtų, bet tiesiog, dėl išjautimo. Šioje knygoje autorė pasakoja apie savo gyvenimą po skyrybų su vyru, tada daug žmonos, motinos, moters gyvenimo atspindžių, tokių, apie kuriuos gal pagalvojai, bet niekada neįžodinai, neįvardijai, kurie tokie net labai nepatogūs ir kuriuos dažniausiai nukiši kur nors į minčių užkaborius. Tik skaitydama išjauti juos iš savo perspektyvos, pagalvoji, kad, pasirodo, jie vis dėlto įvardijami ir net užrašomi, ir kad, pasirodo, ne viena jais paklaidžioji.

Susibraukiau visą knygą, iš karto nusipirkau kitą trilogijos dalį ir tikrai, manau, sakitysiu ne vieną kartą, skaitysiu bet kada atsiversdama bet kurią knygos vietą. Labai rekomenduoju, jei patiko Rachel Cusk, man pasirodė labai skirtingai paliestos labai panašios temos.

All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art

Perskaičius Michael Finkel “Meno vagį” labai į temą pasirodė perklausyti Orlando Whitfield “All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art”. Stéphane Breitwieser iš “Meno vagies” gal ir buvo psichavotas beprotis, kuriam labai niežtėjo nagai, skaitytojas jam vis dėlto gali jausti šiokią tokią simpatiją dėl jo meilės menui (nors ta meilė ir nekaip baigėsi daugeliui jo pavogtų kūrinių) ir noro būt apsuptam grožio. Labai dažnu atveju vagis nusižiūrėdavo kūrinį, kuris nebuvo populiariausias ar garsiausias ir, jo nuomone, dėl to tinkamai neįvertintas ir pakankamai garbinamas. Man šis aspektas pasirodė savotiškai žavingas, na, toks maždaug, nu, serga žmogus menu (nors psichiatrai jokios diagnozės ir nepripiešė), bet, na, niekaip negali sakyt, kad jis kažkoks piktybinis (na, išskyrus, žinoma, kad vis tiek vagis, neromantizuokim čia).

Visai kitokia istorija su Inigo Philbrick, apie kurį knygoje pasakoja Orlano Whitfield. Toks alia vurdenkindas, savo žavesiu, erudicija ir sėkme apsukęs galvas daugeliui meno dylerių ir kolenkcininkų, o visus šalia esančiuosius verčiantis pasijusti absoliučiais lūzeriais. Na, o viso savo žvilgesio atpindžiuose ir šešėliuose, kuriantis savotišką meno Ponzi schemą – truputį paveikslo parduosiu tam, gabaliuką anam, staiga gaunasi, kad tas pats paveikslas jau priklauso tiekai žmonių, kad realiai reikia dviejų tokių pačių paveikslų. Tai nieko tokio, galim padirbti.

Kažkaip visos tos labai staigios ir labai akinančios verso vunderkindų istorijos, panašiai kaip ir su Elizabeth Holmes jos įkurta kompanija Theranos (istoriją galite paskaityti John Carreyrou knygoje “Blogas kraujas”), dažniausiai būna too good to be truth. Šaltų nervų manipuliatoriai gali ilgai ir sėkmingai žaisti žmogiškuoju godumu ir noru maudytis svetimos šlovės spinduliuose, juk versluose labai svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nepražiopsoti naujų trendų ir t.t. Niekas nenori būti viešai vunderkindo pabullintas – ką, maždaug bijai? Visi to ar ano jau seniausiai prisipirkę.

Perklausius knygą liko tik neskanus iškreipto pasaulio poskonis. Žinoma, smagu, kad menininkai iškyla ir gerai uždirba, būna atrandami ir įvertinami, bet investicijų į meną (tikintis išaugsiančios vertės) reikaluose yra labai daug nešvarių pinigų ir nėra jokios romantikos. Aišku, aš dabar nukrypus labai į kraštutinumą, na, bet vis tiek, o ko tikėjaus? Vaivorykščių ir vienaragių? Gal, bent vieno. O gavau tik ryklius.

Meno vagis

“Meno vagyje” – tikra beprotystės istorija, nors psichiatrams taip ir nepavyko tiksliai diagnozuoti knygos veikėjo Stéphane’o Breitwieserio, vis tiek jam su galva ne viskas gerai. Nors jo meilė menui kažkuo žavinga, kažkokie šriūbeliai jam galvoje tikrai neteisingai susukti, tad dažnai kyla klausimas, ar tikrai viskas dėl meno, ar tiesiog iš azarto, norint dar ir dar kartą parodyti kokios miklios jo rankelės.

Jei visiškai nežinote, apie ką aš čia, tai minėta persona, kartu su savo gyvenimo meile iš muziejų per x metų (gal dešimt, nebeatsimenu tiksliai) pavogė meno už kokius du milijardus pinigų. Ir visa tai laikė savo mamos palėpėje, kur gyveno, nes šiaip buvo tinginys apsileidėlis, mamytės ir senelių išlaikytinis, kuriam reikėjo prieš miegelį pažiūrėti į kokį renesanso laikų šedevrą. Jis tiesiog ateidavo į muziejų, pamatydavo silpnas (arba nesančias) apsaugos vietas ir mikliai pavogdavo kūrinį. Kai kuriais atvejais tikrai atrodydavo, kad jis yra nematomas žmogus, kaip mikliai jam viskas pavykdavo (interviu su autorium metu, jis nuo stalo pavogė jo laptopą).

Stiprioji knygos pusė – surinkta ir suvirškinta daug informacijos, kalbintas pas knygos herojus ir bet kurie su autoriumi sutikę kalbėtis asmenys, knygos autoriui, man atrodo, pavyksta objektyviai žvelgti į visą keistą situaciją. Taip pat, visai netikėtai knygoje sudėtos pavogtų darbų nuotraukos (tikrai smagu, kad nereikia googlinti, nes visi žinom, kuo googlinimai baigiasi (brausinimu vietoj skaitymo). Silpnoji knygos pusė – vis dėlto įdomiau būtų skaityti straipsnį nei knygą, negaliu sakyti, kad knyga dirbtinai išpūsta, kaip su tokiom dažnai būna, bet tikrai galėjo būt paploninta, nes vietom buvo nuobodoka. O šiaip neįtikėtina, kaip galimai savo gyvenimą baigė kai kurie pavogti darbai. Nesuvokiama protu. Tikrai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė

Labai įdomi knyga. Labai smagu, kad Ingrida Jakubavičienė pasirūpino, kad surinkta informacija neliktų tik moksliniuose straipsniuose, bet pasiektų platesnę auditoriją ir knygų žiurkes. Po šios knygos, jau laukia manęs knygų bokšte knyga apie Tūbelius, smalsu ir apie Smetonas paskaityti, tik kad autorė labai jau Smetonų fanė, nesitikiu, kad paveikslas bus visapusiškai išsamus, apie tai truputį vėliau.

Tad kuo gi taip man taip patiko ši knyga? Tikrai turiu daug istorijos spragų, kurias visaip bandau kaišiot visokiom pop mokslo knygom (po šios knygos esu tvirtai paisryžusi imtis Tomo Venclovos “Lietuvos istorijos visiems”), galvoje nuo mokyklos laikų likę visokie istoriniai griaučiai – datos, svarbūs įvykiai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, iš viso kažkokia pilka dėmė, lyg ten gyvenę žmonės nustojo egzistuoti, nes iš visko liko tik carinė priespauda ir sunkus kaimiečio gyvenimas. O šioje knygoje laikas pradeda tekėti būtent toje pilkoje zonoje, po 1863-64 metų sukilimo, kuriame nukentėjo seserų Chodakauskaičių tėvai. Čia 1885 m. Gavenonių dvare gimsta pirmoji knygos herojė – Sofija Chodakauskaitė. Ir tada ši knyga pasakoja KAIP žmonės gyveno, kokia buvo jų kasdienybė, kiek ir ko turėjo, kaip dirbo, ką dirbo, kaip auklėjo vaikus, kaip keliavo, kur ir kaip mokėsi, kas buvo svarbu ir kas nelabai, kaip ištiko tautinė savimonė ir kaip keitėsi pasaulis.

O kokia žavinga buvo Jadvyga! Kiek visko norėjo veikti ir veikė, pasirodė man labai charizmatiška asmenybė, kuriai net tais laikais pavyko pasireguliuoti savo gyvenimą, taip, kaip jai reikėjo ir norėjosi. Man atrodo, ji ir Tūbelį išsirinko gerai apgalvojusi, kad tikriausiai be vyro vis dėl to bus sudėtingi reikalai, tai imu tokį, kuris visą laiką darbe ir netrukdys gyventi. Paskaitysiu apie Tūbelius, gal kitaip pasirodys. Kaip faina skaityt apie tokias tarpukario damas!

Kas knygoje kliuvo? Gal kiek nobodoka buvo knygos dalis apie moterų organizacijas, gal sakyčiau, sausiausia knygos dalis, labiausiai vadovėlinė. Na, ir kliuvo didelės simpatijos prezidentui Smetonai. Simpatija tai nieko tokio, bet labai trūko objektyvaus konteksto, jei tik tema pakrypdavo Smetonoms nepalankia linkme, pavyzdžiui, po 1926 metų sukilimo Smetona, pasirodo, slėpdavosi giliai rūmuose, nes bijodavo bombų. Tai toks biškį kankinio vaizdelis, va, turėjo labai slėptis, o paskui jau nelabai, o kodėl? Kad visi kelę grėsmę atsidūrė kalėjime ar buvo kitaip neutralizuoti? Istorikams, žinoma, viskas, aišku, bet pas mane galvoj, pilka zona, man visai patiktų kokia išnaša ar paaiškinimas (apie gresiančius perversmus prašom skaityt Bernardo Gailiaus “Agentėj”).

Po to paties perversmo labai pablogėjo moterų padėtis Lietuvoje, nes buvo uždrausta dirbti ištekėjusioms moterims (nenoriu net įsivaizduoti, kaip ištekėjusios moterys turėjo jaustis, kai dėl to jas išmesdavo iš darbo), nes prezidentui labiau patiko moters koncepcija aka Kinder-Kuche-Kirche, ir papūsk diktatoriui į uodegą. O bet tačiau, kaip į tai reagavo ir ką dėl to darė mūsų įtakingosios seserys? Darė kažką ar nedarė? Taip knygoje net keliose vietose, kai pasiekiama labai įdomi kontravesriška knygos vieta, kur gal nėra taip gražu ir pūkuota, lyg ir užsimenama apie įvykius, bet ir tyliai numuilinama, tai kas netinka prie paveikslėlio. Gal prezidento žmona draskė akis (arba tyliai akimi gręžė, kas labiau būtų apie Sofiją), rėkavo ir grasino skyrybom, jei moterims nebus leista turėti savo pajamų šaltinį? O gal po savo nepavykusio pirmo pabėgimo jau buvo visai nuleidus rankas ir tiesiog nurijo tokį moterų pažeminimą? O tai kaip tada Jadvyga? Žodžiu, 1926 m. juodu kaspinu moterys gali perrišt.

Į Ameriką išvykęs prezidentas irgi toks biškį vaizduojamas vargšelis, kurį visi puolė. Bet laba diena! Sveikas atvykęs į laisvą pasaulį, kuriame yra opozicija. Taip, buvo sunku, buvo didelis šokas, bet gal taip ir reiktų skaitytojui pateikti, be pagraudenimų (nu, jie tokie tarp eilučių, aišku, autorė nerašė “Vargšas prezidentas”). Man, pavyzdžiui, labai norėjosi skaitant sužinoti, kaip jautėsi visuomenė, “savanoriškai” susimesdama diktatoriaus prezidento gimtadienio dovanėlei – ūkiui. Kas bambėjo (teisėtai), kaip bambėjo ir t.t. Nes na, tikrai gi nebuvo Smetona dievas kaip Šiaurės Korėjos vadukai, kas rytą atnešantys saulę.

Na, bet nepaisant šių niuansų, labai patiko,knyga, labai daug ir įdomios informacijos, daug įdomių nuotraukų, neįtikėtinai labai jaunų veidų, kūrusių valstybę. Labai rekomenduoju paskaityt.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu

Net nežinojau, kad tokia knyga egzistuoja iki kol Prezidentinis darbinis knygų klubas neišsirinko skaityti Sigito Parulskio “Trys sekundės dangaus”. Beieškant tos knygos ir šią radau. Labai patiko ir buvo labai įdomu paskaityti apie autorių, kuris taip akivaizdžiai kenčia susitikimuose su skaitytojais (čia) (arba, neatmeskim varianto, apsimeta ir vaidina. Performansas.).

Labai įdomu buvo skaityt apie autoriaus vaikystę kaime, visokias aplinkos detales, kaip pokšėdavo ledas, apie sukrėtusius eilėraščius (“bene pirmą kartą supratau, kad mirsiu”) ir nežmonišką ilgesį sukeldavusias bažnyčias, įspūdžius pirmą kartą atvažiavus į Vilnių, sporto įtaka, stojimas į univerą ir “perlipimas” per visus galvojančius, kad nei tu čia bandyk, nei tau pavyks.

O paskui ištinka sovietų kariuomenė –

“Pasirodo, civilizaciją iš žmogaus išmušti labai lengva.”

“Armijoj nieko nerašiau, viskas atsirado vėliau. Tiesa, kažką mėginau rašinėti, bet tai buvo kliedesys. Ir po armijos dvejus metus buvau tarsi ištiktas komos, kažkokia silpnaprotystė buvo užėjus.”

“Nėra blogos ar geros patirties – svarbu, ką iš jos padarom”.

O paskui kūryba, knygos, baliai su bohema. Gan atvirai parašyta, gal dėl to taip įdomu skaityt. Visa knyga mano pribraukyta ir man šita knyga karts nuo karto pasimaišo po ranka, aš vėl paskaitinėju, pažiūrinėju nuotraukas, paskaitinėju bet kur atsivertus. Plonytė ir netikėtai patikus.

Empire of Pain. The Secret History of the Sackler Dynasty

Joo, čia tokia knygelė, kad optimizmo neprideda gyvenime, nebent tik pagarbos autoriui, nuveikusiam šitokį darbą. Šioje knygoje pasakojama vienos garsios ir turtingos amerikiečių šeimos – Sackler’ių, norėtųsi rašyti – iškilimo ir nuopolio istorija, deja, kai esi beprotiškai turtingas milijardierius nuopolio dalis nelabai galioja. Taip, gali prarasti gerą vardą, bet prarasti tokius turtus tikriausiai neįmanoma, bent toks įspūdis susidarė iš knygos.

Na, o istorija sukasi apie opioidų epidemiją JAV ir kaip prie to prisidėjo Oxycodon, kurį į rinką išstūmė ir agresyviai reklamavo Sackler šeimai priklausiusi įmonė Purdue Pharma (JAV mane visą laiką pribloškia vaistų reklamos kiekis tiek TV, tiek visur kitur). Rodos graži intencija palengvinti nuo chroniško skausmo kenčiančių žmonių gyvenimą, labai dažnu atveju baigdavosi priklausomybe nuo šio opiodo ir net mirtimi perdozavus. O perdozavimui kai kuriems pacientams pakakdavo visai nedaug. Vaisto stūmimas į rinką buvo tokio agresyvumo, kad klausant raitėsi ausys. Ir nors vaistas buvo patvirtintas FDA (maisto ir vaistų administracijos), tas patvirtinimas buvo tooooks nekoks, ypač, kai už vaisto registravimą (nežinau, koks būtų tikslus terminas čia) atsakingi darbuotojai vėliau “netyčia” išeidavo dirbti į labai gerai apmokamas Purdue pozicijas, o vaisto aprašymo tekste netyčia atsirasdavo “galimai” “galima” priklausomybė. Tas pats ir su prokurorais, kurie užsibrėždavo pasikapstyti po įmonės ar šeimos reikaliukus.

O tuo metu, rinka, žinoma, labai greitai sureagavo, kad joje cirkuliuoja legalus narkotikas, kai kurie gydytojai net buvo praminti pill mills – piliulių malūnais, nes išrašydavo nenormalius kiekius vaisto, kuris iš vaistinių iškeliaudavo į juodąją rinką. Vieša paslaptis. Šeima susikrovė milijardus ir buvo ypač pagarsėjusi meno rėmėja, kuri turėjo muzijuose ir universitetuose savo vardo sales ir gavo aukščiausius įvairių šalių apdovanojimus už meno rėmimą. Toks geras ratukas – susimokėję Sackler šeimai už narkotikus, galite keliauti į meno reabilitaciją, už kurią būsite mums dėkingi. O jei užsilenksite – ups, tikriausiai esate linkęs piktnaudžiauti vaistukais ir mes čia tikrai ne prie ko, juk misija – kilni!

Kaip viskas baigėsi? Na, Sackler salių tikriausiai muziejuose neberasite, bet, tikriausiai numanot, kad nei ubago terbos, nei tiurmos nė vienam šeimos nariui patirt neteko. O ir Oxy nublanko po dar stipresnio opiodo fentanilio, net 100 stipresnio nei morfinas, banga.

Sukrečianti ir labai įdomi knyga. Rekomenduoju.

Miško maudynės. Shinrin-Yoku

Popierinės knygos niekaip neprisiruošiau skaityti (o gaila, nes labai graži knyga), tai suklausiau audio. Maloniai ausiai įskaityta, trumputė knyga, po kurios, žinoma, norisi pirmu taikymu keliauti į mišką ir apsikabinti kokį medį. Ir šiaip klausydama suvokiau, kaip seniai nebuvau gamtoje. Nu, liūdesys, kurį reikia ištaisyti ir apskritai mažiau tingėt išsiridenti iš namų.

Labai kažkokių didelių naujienų iš knygos nesužinojau, nes esu skaičius “Paslaptingą medžių gyvenimą“, tai šioji toks labiau apibendrinimas, labiau apie miško įtaką žmogui (Medžių gyvenimas labiau apie medžių tarpusavo ryšius, labai įdomi knyga, labai rekomenduoju). Buvo labai įdomu sužinoti apie kvapus, aromatus, tai reiktų nepalikti vien žinių lygyje, o ir papraktikuoti, pagarint aromatinių aliejų, kurie veikia visokius ten smegenų centrus ir gerina savijautą.

Tai tiek. Jei paklius į rankas, pavartykite.

Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija

“Fado” spėjau perskaityti dar iki Knygų mugės. Atrodo, mažutė knygelė, bet nepasakyčiau, kad labai lengvas skaitinys ir nebuvo taip, kad atsisėdau ir perskaičiau per vakarą, net pati nustebau. Man kažkaip labai sunkiai dėliojosi galvoj tas Lietuvos 1960-aisiais paveikslas, ypač tas utopinis Lietuvos izoliavimasis nuo sovietų į svajonių salą niekaip neįvyko, ypač, kai nepavyko lenkams. Nu, kaaaip? Mieliems draugams portugalams, gyvenantiems pasaulio pakraštyje – taip, sutinku ir natūralu, na, o mums? Be lenkų gi niekaip.

Nors knygos autorius skaitytojams surašė skaitymo taisykles, man jos nelabai pagelbėjo, o labiausiai knyga galvoje susidėliojo po pristatymo mugėje, kur istorikai linksmai tarpusavyje padiskutavo, svarstydami, ar autoriaus išvedžiojimai “makes sense” ar ne”makes sense”. Žinoma, profesionalai žino visus šaltinius ir išeivijos vizijas, kuriomis remiantis Norbertas Černiauskas, o man tas svarstymas, ar čia labai kūryba, ar nelabai, tikrai labai apsunkino gyvenimą. Mugės diskusija man tapo gera atramos platforma. Tad jei jūs taip pat pasiklystumėte, tai rekomenduoju arba eit į pristatymą, arba kokį interviu susirast.

Knygoje man labai trūko Kauno, iš buvusio labai svarbaus tarpukariu, jis kažkaip labai prašapo. Sutinku su kažkur Fb tyruose skaitytą atsiliepimą, kad knygoje labiau yra neįvykusi Vilniaus, o ne Lietuvos istorija. O linksmiausia buvo paskutinė knygos dalis – apie Naujojo Vilniaus kūrimąsi Afrikoje. Nors ir didžiausia fantazija knygoje, man ji lengviausiai skaitėsi, įsitikėjo ir buvo smagiausia. Gal kad buvo galima pasileisti plaukus ir nebereikėjo remtis jokiomis vizijomis ir planais? Ypatingai faini personažai man buvo doriesiems persikėlėliams ūkininkams kėlę lietuviai-brazilai.

Bet šiaip kažkai liūdna buvo skaityt. Gaila man tos neįvykusios istorijos, nors tu ką. Bet kartu pats tokios idėjos galvoje atsiradimas yra tokias savotiška dovana, naujai atrastas paralelinis pasaulis (nors ir tik įsivaizduojamas), daug mielesnis, nei realus, kaip Dalios Leinartės aprašytas.

________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Susigrąžinto laiko blyksniai

Vakar knygą perdaviau mamai. Šiandien gaunu žinutę: “Negaliu atsitraukti nuo knygos. Jau rytoj perskaitysiu.” Aš irgi negalėjau atsitraukti ir buvo sunku patikėti, kiek knygos autorei teko išgyventi ir kiek apskritai gali meilė (pareiti iš Sibiro gali, va!). Parašiau ir pačiai skamba banaliai skamba, o bet tačiau jokio banalumo ar pasigraudenimų knygoje nerasite. Greičiau, daug juokingų istorijų, ne mažiau liūdnų ar graudžių (vienoj vietoj neatlaikiau ir apsižliumbiau) pasakojimų ir labai labai daug atvirumo, kas rodo autorės drąsą nenutylėti, nesirodyti patogesne, šventesne, teisesne, meilesne ar dar kokia -esne. Mane ta drąsa ir atvirumas gerąją prasme pribloškė – wow wow wow, kokia nuostabi moteris yra Violeta Tapinienė ir kaip mums reikia daugiau tokių knygų ir tokių moterų pavyzdžių. Ir tokių mokytojų.

Žinoma, ne mažiau svarbu, kaip autorė dėlioja savo tekstus, kaip įpina citatas ir eiles – ji tiesiog kalba eilėmis. Ne kartą tiesiog sugrįžau prie ką tik perskaityto sakinio, supratus, kad jis pradėtas arba užbaigtas eilėmis ir dar kartą juo pasigrožėdama. Kaip ir pasigrožėdama autorės, kuri vis primena, kiek jai metų – niekada neatspėsite – aštuoniasdešimt – teksto ir minčių žaisme. Perskaičius knygą jaučiuosi, kaip perskaičius pusę Adomėno šnipų romano ir jokiais būdais nesutinku, kad daugiau nieko nebus, ypač, kai “Pirmąjame sakinyje” autorė išvardina, apie ką dar nepapasakojo. Ilgiausių metų ir lauksim kitų knygų.


Už knygą labai dėkoju “Tyto Albai”.

Will

Dar viena knyga, kurios popierinės net nesiruošiau skaityt, bet pradėjau audio ir užkabino, o už tai bravo knygos įskaitytojui Vaidotui Baumilai. Vaidotas tikrai maloniai nustebino įskaitymo profesionalumu. Na, ir labai gražaus balso tikrai malonu klausyti.

Tiesą pasakius, apie Willą nieko nežinojau, išskyrus filmą Men in Black, po kurio tiesiog įsimylėjau mopsus. Man buvo visiška naujiena, kad jis dar labai jaunas išgarsėjo kaip reperis ir net laimėjo savo pirmą Grammy senų senovėjė, 1988 metais. Man atrodo, pas mus repo dar nebuvo. O paskui laimėjo dar tris.

Nuo pat vaikystės tėvas jį žiauriai spaudė ir šiaip buvo despotas, mušdavo žmoną, tai labai sėkmingai išmuštravo darboholiką, kuris, nors ir tapo labai sėkmingu muzikantu ir aktoriumi, kiek užtruko, kol suprato, kad ir pats užaugo į visada teisų darbštuolį, kuris nuolatos visus linksmindamas pamiršo, nors realiai nelabai ir žinojo, kas yra poilsis ar kito žmogaus jausmai. Kokie dar jausmai, reikia daryti, tai ką reikia daryti.

Aišku, Willo darbštumas ir užsispyrimas yra wow. Eina sau, kiek kartais reikia valios pasiruošti vaidmenims, išmokti triukus, pavirsti į boksininką ar dar kokį fizinių pokyčių reikalaujantį personažą. Tikrai pagarba. Nepagarba, aišku, kai visai prarandamas saikas ir realybės suvokimas, bet čia jau Willui susigaudyti labai padėjo psichoterapeutai. Psichoterapijos įtaka jaučiama visoje knygoje, joje Willas ir pats pataria tokiems pat bepročiams, kaip jis. Labai dažnai Willas pasakoja, kaip kam nors ką nors pasakė ir viską sušiko, ir kaip viskas galėjo būti kardinaliai kitaip, tiesiog parinkus kitus žodžius ir paaiškinus savo motyvus.

Knyga tikrai smagiai susiklausė, man gal kiek ten nuobodu buvo repo istorijos ir visokie MC, DJ ir kitokie reikalai, tai rekomenduočiau labiausiai darboholikams kaip terapinę priemonę ir biografijų megėjams. Įdomu, ar popierinė iliustruota, ar reikia ieškoti pavartymui.

Eiti kiaurai sienas

Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.

Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?

Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.

Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.

Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?