Category: Non-fiction

Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė

~ kzL ~ Leave a comment

Labai įdomi knyga. Labai smagu, kad Ingrida Jakubavičienė pasirūpino, kad surinkta informacija neliktų tik moksliniuose straipsniuose, bet pasiektų platesnę auditoriją ir knygų žiurkes. Po šios knygos, jau laukia manęs knygų bokšte knyga apie Tūbelius, smalsu ir apie Smetonas paskaityti, tik kad autorė labai jau Smetonų fanė, nesitikiu, kad paveikslas bus visapusiškai išsamus, apie tai truputį vėliau.

Tad kuo gi taip man taip patiko ši knyga? Tikrai turiu daug istorijos spragų, kurias visaip bandau kaišiot visokiom pop mokslo knygom (po šios knygos esu tvirtai paisryžusi imtis Tomo Venclovos “Lietuvos istorijos visiems”), galvoje nuo mokyklos laikų likę visokie istoriniai griaučiai – datos, svarbūs įvykiai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, iš viso kažkokia pilka dėmė, lyg ten gyvenę žmonės nustojo egzistuoti, nes iš visko liko tik carinė priespauda ir sunkus kaimiečio gyvenimas. O šioje knygoje laikas pradeda tekėti būtent toje pilkoje zonoje, po 1863-64 metų sukilimo, kuriame nukentėjo seserų Chodakauskaičių tėvai. Čia 1885 m. Gavenonių dvare gimsta pirmoji knygos herojė – Sofija Chodakauskaitė. Ir tada ši knyga pasakoja KAIP žmonės gyveno, kokia buvo jų kasdienybė, kiek ir ko turėjo, kaip dirbo, ką dirbo, kaip auklėjo vaikus, kaip keliavo, kur ir kaip mokėsi, kas buvo svarbu ir kas nelabai, kaip ištiko tautinė savimonė ir kaip keitėsi pasaulis.

O kokia žavinga buvo Jadvyga! Kiek visko norėjo veikti ir veikė, pasirodė man labai charizmatiška asmenybė, kuriai net tais laikais pavyko pasireguliuoti savo gyvenimą, taip, kaip jai reikėjo ir norėjosi. Man atrodo, ji ir Tūbelį išsirinko gerai apgalvojusi, kad tikriausiai be vyro vis dėl to bus sudėtingi reikalai, tai imu tokį, kuris visą laiką darbe ir netrukdys gyventi. Paskaitysiu apie Tūbelius, gal kitaip pasirodys. Kaip faina skaityt apie tokias tarpukario damas!

Kas knygoje kliuvo? Gal kiek nobodoka buvo knygos dalis apie moterų organizacijas, gal sakyčiau, sausiausia knygos dalis, labiausiai vadovėlinė. Na, ir kliuvo didelės simpatijos prezidentui Smetonai. Simpatija tai nieko tokio, bet labai trūko objektyvaus konteksto, jei tik tema pakrypdavo Smetonoms nepalankia linkme, pavyzdžiui, po 1926 metų sukilimo Smetona, pasirodo, slėpdavosi giliai rūmuose, nes bijodavo bombų. Tai toks biškį kankinio vaizdelis, va, turėjo labai slėptis, o paskui jau nelabai, o kodėl? Kad visi kelę grėsmę atsidūrė kalėjime ar buvo kitaip neutralizuoti? Istorikams, žinoma, viskas, aišku, bet pas mane galvoj, pilka zona, man visai patiktų kokia išnaša ar paaiškinimas (apie gresiančius perversmus prašom skaityt Bernardo Gailiaus “Agentėj”).

Po to paties perversmo labai pablogėjo moterų padėtis Lietuvoje, nes buvo uždrausta dirbti ištekėjusioms moterims (nenoriu net įsivaizduoti, kaip ištekėjusios moterys turėjo jaustis, kai dėl to jas išmesdavo iš darbo), nes prezidentui labiau patiko moters koncepcija aka Kinder-Kuche-Kirche, ir papūsk diktatoriui į uodegą. O bet tačiau, kaip į tai reagavo ir ką dėl to darė mūsų įtakingosios seserys? Darė kažką ar nedarė? Taip knygoje net keliose vietose, kai pasiekiama labai įdomi kontravesriška knygos vieta, kur gal nėra taip gražu ir pūkuota, lyg ir užsimenama apie įvykius, bet ir tyliai numuilinama, tai kas netinka prie paveikslėlio. Gal prezidento žmona draskė akis (arba tyliai akimi gręžė, kas labiau būtų apie Sofiją), rėkavo ir grasino skyrybom, jei moterims nebus leista turėti savo pajamų šaltinį? O gal po savo nepavykusio pirmo pabėgimo jau buvo visai nuleidus rankas ir tiesiog nurijo tokį moterų pažeminimą? O tai kaip tada Jadvyga? Žodžiu, 1926 m. juodu kaspinu moterys gali perrišt.

Į Ameriką išvykęs prezidentas irgi toks biškį vaizduojamas vargšelis, kurį visi puolė. Bet laba diena! Sveikas atvykęs į laisvą pasaulį, kuriame yra opozicija. Taip, buvo sunku, buvo didelis šokas, bet gal taip ir reiktų skaitytojui pateikti, be pagraudenimų (nu, jie tokie tarp eilučių, aišku, autorė nerašė “Vargšas prezidentas”). Man, pavyzdžiui, labai norėjosi skaitant sužinoti, kaip jautėsi visuomenė, “savanoriškai” susimesdama diktatoriaus prezidento gimtadienio dovanėlei – ūkiui. Kas bambėjo (teisėtai), kaip bambėjo ir t.t. Nes na, tikrai gi nebuvo Smetona dievas kaip Šiaurės Korėjos vadukai, kas rytą atnešantys saulę.

Na, bet nepaisant šių niuansų, labai patiko,knyga, labai daug ir įdomios informacijos, daug įdomių nuotraukų, neįtikėtinai labai jaunų veidų, kūrusių valstybę. Labai rekomenduoju paskaityt.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu

~ kzL ~ Leave a comment

Net nežinojau, kad tokia knyga egzistuoja iki kol Prezidentinis darbinis knygų klubas neišsirinko skaityti Sigito Parulskio “Trys sekundės dangaus”. Beieškant tos knygos ir šią radau. Labai patiko ir buvo labai įdomu paskaityti apie autorių, kuris taip akivaizdžiai kenčia susitikimuose su skaitytojais (čia) (arba, neatmeskim varianto, apsimeta ir vaidina. Performansas.).

Labai įdomu buvo skaityt apie autoriaus vaikystę kaime, visokias aplinkos detales, kaip pokšėdavo ledas, apie sukrėtusius eilėraščius (“bene pirmą kartą supratau, kad mirsiu”) ir nežmonišką ilgesį sukeldavusias bažnyčias, įspūdžius pirmą kartą atvažiavus į Vilnių, sporto įtaka, stojimas į univerą ir “perlipimas” per visus galvojančius, kad nei tu čia bandyk, nei tau pavyks.

O paskui ištinka sovietų kariuomenė –

“Pasirodo, civilizaciją iš žmogaus išmušti labai lengva.”

“Armijoj nieko nerašiau, viskas atsirado vėliau. Tiesa, kažką mėginau rašinėti, bet tai buvo kliedesys. Ir po armijos dvejus metus buvau tarsi ištiktas komos, kažkokia silpnaprotystė buvo užėjus.”

“Nėra blogos ar geros patirties – svarbu, ką iš jos padarom”.

O paskui kūryba, knygos, baliai su bohema. Gan atvirai parašyta, gal dėl to taip įdomu skaityt. Visa knyga mano pribraukyta ir man šita knyga karts nuo karto pasimaišo po ranka, aš vėl paskaitinėju, pažiūrinėju nuotraukas, paskaitinėju bet kur atsivertus. Plonytė ir netikėtai patikus.

Empire of Pain. The Secret History of the Sackler Dynasty

~ kzL ~ Leave a comment

Joo, čia tokia knygelė, kad optimizmo neprideda gyvenime, nebent tik pagarbos autoriui, nuveikusiam šitokį darbą. Šioje knygoje pasakojama vienos garsios ir turtingos amerikiečių šeimos – Sackler’ių, norėtųsi rašyti – iškilimo ir nuopolio istorija, deja, kai esi beprotiškai turtingas milijardierius nuopolio dalis nelabai galioja. Taip, gali prarasti gerą vardą, bet prarasti tokius turtus tikriausiai neįmanoma, bent toks įspūdis susidarė iš knygos.

Na, o istorija sukasi apie opioidų epidemiją JAV ir kaip prie to prisidėjo Oxycodon, kurį į rinką išstūmė ir agresyviai reklamavo Sackler šeimai priklausiusi įmonė Purdue Pharma (JAV mane visą laiką pribloškia vaistų reklamos kiekis tiek TV, tiek visur kitur). Rodos graži intencija palengvinti nuo chroniško skausmo kenčiančių žmonių gyvenimą, labai dažnu atveju baigdavosi priklausomybe nuo šio opiodo ir net mirtimi perdozavus. O perdozavimui kai kuriems pacientams pakakdavo visai nedaug. Vaisto stūmimas į rinką buvo tokio agresyvumo, kad klausant raitėsi ausys. Ir nors vaistas buvo patvirtintas FDA (maisto ir vaistų administracijos), tas patvirtinimas buvo tooooks nekoks, ypač, kai už vaisto registravimą (nežinau, koks būtų tikslus terminas čia) atsakingi darbuotojai vėliau “netyčia” išeidavo dirbti į labai gerai apmokamas Purdue pozicijas, o vaisto aprašymo tekste netyčia atsirasdavo “galimai” “galima” priklausomybė. Tas pats ir su prokurorais, kurie užsibrėždavo pasikapstyti po įmonės ar šeimos reikaliukus.

O tuo metu, rinka, žinoma, labai greitai sureagavo, kad joje cirkuliuoja legalus narkotikas, kai kurie gydytojai net buvo praminti pill mills – piliulių malūnais, nes išrašydavo nenormalius kiekius vaisto, kuris iš vaistinių iškeliaudavo į juodąją rinką. Vieša paslaptis. Šeima susikrovė milijardus ir buvo ypač pagarsėjusi meno rėmėja, kuri turėjo muzijuose ir universitetuose savo vardo sales ir gavo aukščiausius įvairių šalių apdovanojimus už meno rėmimą. Toks geras ratukas – susimokėję Sackler šeimai už narkotikus, galite keliauti į meno reabilitaciją, už kurią būsite mums dėkingi. O jei užsilenksite – ups, tikriausiai esate linkęs piktnaudžiauti vaistukais ir mes čia tikrai ne prie ko, juk misija – kilni!

Kaip viskas baigėsi? Na, Sackler salių tikriausiai muziejuose neberasite, bet, tikriausiai numanot, kad nei ubago terbos, nei tiurmos nė vienam šeimos nariui patirt neteko. O ir Oxy nublanko po dar stipresnio opiodo fentanilio, net 100 stipresnio nei morfinas, banga.

Sukrečianti ir labai įdomi knyga. Rekomenduoju.

Miško maudynės. Shinrin-Yoku

~ kzL ~ Leave a comment

Popierinės knygos niekaip neprisiruošiau skaityti (o gaila, nes labai graži knyga), tai suklausiau audio. Maloniai ausiai įskaityta, trumputė knyga, po kurios, žinoma, norisi pirmu taikymu keliauti į mišką ir apsikabinti kokį medį. Ir šiaip klausydama suvokiau, kaip seniai nebuvau gamtoje. Nu, liūdesys, kurį reikia ištaisyti ir apskritai mažiau tingėt išsiridenti iš namų.

Labai kažkokių didelių naujienų iš knygos nesužinojau, nes esu skaičius “Paslaptingą medžių gyvenimą“, tai šioji toks labiau apibendrinimas, labiau apie miško įtaką žmogui (Medžių gyvenimas labiau apie medžių tarpusavo ryšius, labai įdomi knyga, labai rekomenduoju). Buvo labai įdomu sužinoti apie kvapus, aromatus, tai reiktų nepalikti vien žinių lygyje, o ir papraktikuoti, pagarint aromatinių aliejų, kurie veikia visokius ten smegenų centrus ir gerina savijautą.

Tai tiek. Jei paklius į rankas, pavartykite.

Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

“Fado” spėjau perskaityti dar iki Knygų mugės. Atrodo, mažutė knygelė, bet nepasakyčiau, kad labai lengvas skaitinys ir nebuvo taip, kad atsisėdau ir perskaičiau per vakarą, net pati nustebau. Man kažkaip labai sunkiai dėliojosi galvoj tas Lietuvos 1960-aisiais paveikslas, ypač tas utopinis Lietuvos izoliavimasis nuo sovietų į svajonių salą niekaip neįvyko, ypač, kai nepavyko lenkams. Nu, kaaaip? Mieliems draugams portugalams, gyvenantiems pasaulio pakraštyje – taip, sutinku ir natūralu, na, o mums? Be lenkų gi niekaip.

Nors knygos autorius skaitytojams surašė skaitymo taisykles, man jos nelabai pagelbėjo, o labiausiai knyga galvoje susidėliojo po pristatymo mugėje, kur istorikai linksmai tarpusavyje padiskutavo, svarstydami, ar autoriaus išvedžiojimai “makes sense” ar ne”makes sense”. Žinoma, profesionalai žino visus šaltinius ir išeivijos vizijas, kuriomis remiantis Norbertas Černiauskas, o man tas svarstymas, ar čia labai kūryba, ar nelabai, tikrai labai apsunkino gyvenimą. Mugės diskusija man tapo gera atramos platforma. Tad jei jūs taip pat pasiklystumėte, tai rekomenduoju arba eit į pristatymą, arba kokį interviu susirast.

Knygoje man labai trūko Kauno, iš buvusio labai svarbaus tarpukariu, jis kažkaip labai prašapo. Sutinku su kažkur Fb tyruose skaitytą atsiliepimą, kad knygoje labiau yra neįvykusi Vilniaus, o ne Lietuvos istorija. O linksmiausia buvo paskutinė knygos dalis – apie Naujojo Vilniaus kūrimąsi Afrikoje. Nors ir didžiausia fantazija knygoje, man ji lengviausiai skaitėsi, įsitikėjo ir buvo smagiausia. Gal kad buvo galima pasileisti plaukus ir nebereikėjo remtis jokiomis vizijomis ir planais? Ypatingai faini personažai man buvo doriesiems persikėlėliams ūkininkams kėlę lietuviai-brazilai.

Bet šiaip kažkai liūdna buvo skaityt. Gaila man tos neįvykusios istorijos, nors tu ką. Bet kartu pats tokios idėjos galvoje atsiradimas yra tokias savotiška dovana, naujai atrastas paralelinis pasaulis (nors ir tik įsivaizduojamas), daug mielesnis, nei realus, kaip Dalios Leinartės aprašytas.

________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Susigrąžinto laiko blyksniai

~ kzL ~ Leave a comment

Vakar knygą perdaviau mamai. Šiandien gaunu žinutę: “Negaliu atsitraukti nuo knygos. Jau rytoj perskaitysiu.” Aš irgi negalėjau atsitraukti ir buvo sunku patikėti, kiek knygos autorei teko išgyventi ir kiek apskritai gali meilė (pareiti iš Sibiro gali, va!). Parašiau ir pačiai skamba banaliai skamba, o bet tačiau jokio banalumo ar pasigraudenimų knygoje nerasite. Greičiau, daug juokingų istorijų, ne mažiau liūdnų ar graudžių (vienoj vietoj neatlaikiau ir apsižliumbiau) pasakojimų ir labai labai daug atvirumo, kas rodo autorės drąsą nenutylėti, nesirodyti patogesne, šventesne, teisesne, meilesne ar dar kokia -esne. Mane ta drąsa ir atvirumas gerąją prasme pribloškė – wow wow wow, kokia nuostabi moteris yra Violeta Tapinienė ir kaip mums reikia daugiau tokių knygų ir tokių moterų pavyzdžių. Ir tokių mokytojų.

Žinoma, ne mažiau svarbu, kaip autorė dėlioja savo tekstus, kaip įpina citatas ir eiles – ji tiesiog kalba eilėmis. Ne kartą tiesiog sugrįžau prie ką tik perskaityto sakinio, supratus, kad jis pradėtas arba užbaigtas eilėmis ir dar kartą juo pasigrožėdama. Kaip ir pasigrožėdama autorės, kuri vis primena, kiek jai metų – niekada neatspėsite – aštuoniasdešimt – teksto ir minčių žaisme. Perskaičius knygą jaučiuosi, kaip perskaičius pusę Adomėno šnipų romano ir jokiais būdais nesutinku, kad daugiau nieko nebus, ypač, kai “Pirmąjame sakinyje” autorė išvardina, apie ką dar nepapasakojo. Ilgiausių metų ir lauksim kitų knygų.

Už knygą labai dėkoju “Tyto Albai”.

Will

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena knyga, kurios popierinės net nesiruošiau skaityt, bet pradėjau audio ir užkabino, o už tai bravo knygos įskaitytojui Vaidotui Baumilai. Vaidotas tikrai maloniai nustebino įskaitymo profesionalumu. Na, ir labai gražaus balso tikrai malonu klausyti.

Tiesą pasakius, apie Willą nieko nežinojau, išskyrus filmą Men in Black, po kurio tiesiog įsimylėjau mopsus. Man buvo visiška naujiena, kad jis dar labai jaunas išgarsėjo kaip reperis ir net laimėjo savo pirmą Grammy senų senovėjė, 1988 metais. Man atrodo, pas mus repo dar nebuvo. O paskui laimėjo dar tris.

Nuo pat vaikystės tėvas jį žiauriai spaudė ir šiaip buvo despotas, mušdavo žmoną, tai labai sėkmingai išmuštravo darboholiką, kuris, nors ir tapo labai sėkmingu muzikantu ir aktoriumi, kiek užtruko, kol suprato, kad ir pats užaugo į visada teisų darbštuolį, kuris nuolatos visus linksmindamas pamiršo, nors realiai nelabai ir žinojo, kas yra poilsis ar kito žmogaus jausmai. Kokie dar jausmai, reikia daryti, tai ką reikia daryti.

Aišku, Willo darbštumas ir užsispyrimas yra wow. Eina sau, kiek kartais reikia valios pasiruošti vaidmenims, išmokti triukus, pavirsti į boksininką ar dar kokį fizinių pokyčių reikalaujantį personažą. Tikrai pagarba. Nepagarba, aišku, kai visai prarandamas saikas ir realybės suvokimas, bet čia jau Willui susigaudyti labai padėjo psichoterapeutai. Psichoterapijos įtaka jaučiama visoje knygoje, joje Willas ir pats pataria tokiems pat bepročiams, kaip jis. Labai dažnai Willas pasakoja, kaip kam nors ką nors pasakė ir viską sušiko, ir kaip viskas galėjo būti kardinaliai kitaip, tiesiog parinkus kitus žodžius ir paaiškinus savo motyvus.

Knyga tikrai smagiai susiklausė, man gal kiek ten nuobodu buvo repo istorijos ir visokie MC, DJ ir kitokie reikalai, tai rekomenduočiau labiausiai darboholikams kaip terapinę priemonę ir biografijų megėjams. Įdomu, ar popierinė iliustruota, ar reikia ieškoti pavartymui.

Eiti kiaurai sienas

~ kzL ~ 3 Comments

Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.

Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?

Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.

Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.

Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?

Didžioji istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga ilgokai užsistovėjo lentynoje, tad kai pamačiau, kad “Baltos lankos” paleido audio knygą, nusprendžiau, kad pats laikas pasiklausyti. Beje, jau kuris laikas pastebėjau, kad negrožinės knygos audio formatu greičiau sulaukia savo eilės nei kad popierinės.

“Didžioji istorija” prasideda nuo didžiojo sprogimo. Man, tiesą pasakius, smegenys nelabai išneša, kaip žmonės atsekė visatos pradžių pradžią ir jau sugalvojo pabaigų pabaigą (nuo ten iki ten – taip pat nesuvokiami 13 milijardų metų), kurios žmonija garantuotai nesulauks, gal taip ir geriau visiems. Na, bet atgal į pradžią – nuo to, kaip viskas prasidėjo, kaip šalta ar karšta turėjo būti, kaip elektronai ir visokie kitokie reikalai turėjo veikti vienas kitą, kad sudėtingėtų cheminiai elementai, kaip jie ten stumdėsi ir sąveikavo, “kepė” tam tikrose temperatūrose, išsimėtė po visą visatą ir t.t.

O paskui, kaip trečiame luite nuo Saulės, staiga (tas staiga irgi milijonai metų) pradėjo formuotis tam tikros sąlygos – nei per šilta, nei per šalta, ir vienų dujų nei per mažai, nei per daug, ir kitų dujų staiga būtent tiek, kiek reikia, kad atsirastų gyvybės užuomazgos. Ir viskas atrodo tarsi pasaka arba tikimybių teorijos žaidimas, kur n pakelta nesuvokiamuoju. Ir lėtai prasidėjęs laikas, sugreitėja ir sutankėja, koją įkelia žmogus, kuris jau tiek visko pridirbo, kad jei nespės išnešt kudašiaus į kosminę tamsą, tai supleškės savo sukurtame pragare, taip jam ir reikia (bet kokiu atveju neišvengiama).

Trumpai, tai ši knyga – trumpa santrauka visko – fizikos, chemijos, biologijos ir istorijos. Man patiko, nebuvo per daug ištęsta, smagiai susiklausė. Jei pasiilgstat laikas nuo laiko mokslo populiarinimo knygų, kur paprastiem žmonėms žmonių kalba parašyta, tai tikrai rekomenduoju. Tiesa, jau gal reiktų atnaujint leidimą, nes knygoje vis dar 7 milijardai žmonių, tai jau skamba, kaip visai senų senovė, nors ir buvo vėliau nei 2011 (per 10 metų nuo 2011 iki 2022 mūsų padaugėjo milijardu). Va taip apie tą greitėjantį laiką…

_____________________________________

Už popierinę knygą, laukusią lentynoj ačiū “Baltos lankos”. Audio nusipirkau pati

Ką veikia Japonija

~ kzL ~ Leave a comment

Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.

Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”

Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).

Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?

“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

mažasis O: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje

~ kzL ~ Leave a comment

Ir kas galėjo tikėtis, kad ši knyga sulauks tokio populiarumo, kad per knygų mugę nebus kaip įsigrūsti į Litexpo salę 5.2! Kam nepavyko, galite paklausyti pokalbio su autoriais Knygų savaitėje. O kaip man sekėsi skaityti?

Na, panašiai kaip su daugeliu negrožinių knygų – kai įsiskaitau, skaitosi gerai, bet kad labai trokščiau pult skaityt, tai taip nebuvo, buvau net pertrauką padarius. Vis dėlto, tai nėra pramoginis tekstas, vietomis buvo nuobodoka, tas vietas leidau sau prabraukt akimis (geriau jau prabraukiu, nei tingiu ir visai nesakaitau). Tačiau buvo puslapių ir temų, kurios smagiausiai susiskaitė, labai įtraukė ir sukėlė prisiminimų, nors sovietmečiu gyvenau iki įžengimo į paauglystę. Tai labiausiai knyga ir buvo – apie prisiminimus, tėvų paskojimus apie savo jaunystę, apie tai, ką mačiau ir girdėjau savo aplinkoje.

Buvau visai pamiršus žurnalą “Šluotą”, kurį prenumeruodavo mano senelis. Žurnalai būdavo kraunami spintelėj po didžiuliu radijo aparatu, tad atvažiavus į kaimą traukdavau “Šluotas” ir iš eilės skaitydavau. Ir pradėdavau, žinoma, nuo “Naujienų iš užsienio”, kur net karikatūrose buvo “kitokie” žmonės iš nepasiekiamo pasaulio. Pasirodo, ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, paskutiniai žurnalo puslapiai buvo įdomiausi. Pažįstamos buvo ir keletas knygoje minimų lytiškumo vadovėlių, kurie buvo tėvų knygų lentynoj, ir, aišku, buvo perskaityti nuo pradžios iki galo. Šiaip įdomu, kad jos nebuvo paslėptos ir audrindamos vaizduotę man suvaidino šiuolaikinio google vaidmenį. Dar atsimenu, kaip giminės mamai ir tetoms atvežė kontraceptinių tablečių, aišku, kaip ir viskas iš Amerikos jos buvo taip gražiai supakuotos ratuku, labai jau įdomu atrodė, kas čia per tabletės ir kodėl dėl jų taip kuždamasi. Vargšės mūsų mamos, nėštumo vengimas buvo kuo tikriausia rusiška ruletė! Ir nors buvau malalietka, į diskotekas mokykloje, o paskui jau ir “Prieplaukoje” varydavom pavyzdingai kiekvieną penktadienį.

“Mažąjį o” rekomenduoju paskaityt, tik nusiteikit, kad reiks kantrybės. Taip pat labai nekantrauju perskaityti Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenymas”, bus įdomu į temą ir laikotarpį iš moters perspektyvos.

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “baltos lankos”.

Mergina iš niekur

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kokio greito ir neįpareigojančio skaitymo, tai ši knyga kuo puikiausiai tiko. Stengiaus labai nekreipt dėmesio į lyginimus su Taros Westover “Apšviestąja“, žinia, tokie palyginimai signalizuoja, kad knygą reikia ištempti, pati neišvažiuos. Man kažkaip jos net nelabai turi ką bendro, na, nebent, kad abi užaugo crazy šeimose.

Knyga pasakoja Cheryl, kurios vardas tuo metu buvo, o gal ir yra – Harbajana (tarp tų vardų tikrai galima pasimesti) gyvenimą nuo tada kai jai ketveri metukai. Šeima knygos pradžioj atrodo kažkiek hipiška, keliauja po pasaulį, patys moko savo tris vaikus ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą – vaikai visiškai negauna cukraus ir apskritai grūdinami tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tik vėliau paaiškėja, kad jie nuo kažko bėga, dėl to visa šeima nuolatos laikosi tam tikrų taisyklių, kurios turi padėti nuslėpti jų tikrąją tapatybę – dažniausiai vos tik kas nors iš aplinkos pradeda kiek giliau knists ar klaust apie šeimos ar tėvų gyvenimo aplinkybes, verslo niuansus.

Pirmoji knygos dalis man kiek prailgo, kiek pradėjo erzint, kad autorė niekaip nepapasakoja, nuo ko jie čia bėga – kaip ir natūralu, nes ji ir pati to iki tam tikro amžiaus normaliai nežinojo ir nesuprato, bet vis tiek, tada tiesiog savo nesibaigiančius kraustymųsis galėjo papasakoti glausčiau. Knyga įgauna pagreitį, kai autorė galiausiai sužino bėgimo priežastis ir jai dar vaikui tenka sunki našta suvokimo, kad josios šeimynėlė toli gražu ne ideali (nespoilinsiu bėgimo priežasčių, nes tada nebebus dėl ko iš viso skaityt).

Šiaip tetukas toks machinacijų genijus ir manipuliatorius kaip reta, ir dar “Catch me if you can” variantas. Visi šeimynykčiai sustyguoti ir surikiuoti pagal jo matą. Net suaugusiems vaikams sudėtinga nuo jo atsiplėšti, nes iškriepta ištikimybė taip įkalta į galva, kad skaitydama gali ant rankų pirštų skaičiuoti visokius sindromus ir traumas. Vis dėlto manau, kad jie vis tiek turėjo geresnius šansus ir lengvesnį kelią iš savo šeimos nei “Apšviestoji”, nu, kur jau ten lygint.

Tai šiaip buvo įdomu paskaityt, kokių crazy žmonių būna pasauly, bet jei labai kabinėjantis, tai kažko man pritrūko knygoj, sunku įvardint, ko tiksliai, gal koncentruotumo? Nors aišku, jei buvo, kaip buvo, o ir šeimynykčiai tokie, kokie yra, tai ir neprikursi, kad būtų įdomiau. Gal skaitėt, kaip įspūdžiai?

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Dopamino tauta

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga – dar vienas įrodymas, kad visame kame reikia saiko ir pusiausvyros. Tiek malonumų, tiek skausmo gali būti per daug ir reikia elgtis labai atsargiai tiek su vienu, tiek su kitu. Neužsižaisti malonumuose ir neužsikankinti skausmuose, nes nuo didelio ar per stipriaus skausmo, kaip ir nuo malonumo gali atsirasti priklausomybė. Sakau, kartais skaitydama tokias knygas, galvoju, kad mano fantazija yra kažkur palei žemę, nes kai skaičiau šioje knygoje, kaip žmonės susigalvoja sau teikti malonumą- jūs, rimtai? Iš kitos pusės tai visiems jiems šiknas reikia išspardyt, nes visos tokios nesąmonės nuo per gero gyvenimo (aišku, daugumoje atvejų viskas daug giliau ir sudėtingiau, bet kai kurios bėdos, nu tikrai). Palaikyt tokius Mariupolio rūsy. Panašiai erzino, kaip kovido pirmam lockdowne skaitant Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”.

Žodžiu, jei kam įdomu žmonių galimybių ribos (pvz., tupėjimo lediniame vandenyje), irgi gali paskaityt šią knygą, įdomių pavyzdžių galima rasti kaip žmonės bėga nuo vienokios ar kitokios priklausomybės ir pabėga, nu, sakykim gal nuo meškos ant vilko. Gal ir nieko. Gal kitą kartą nuo vilko ant kiškio. Svarbu nežaloja savęs ir aplinkinių.

Buvo visai įdomu suprast tuos hormonų svyravimus, kas kaip veikia ir ką nusveria (aišku, jau nelabai ir atsimenu detalių) bei paaiškinimas, kaip anoniminių alkoholikų ir kitų priklausomybes turinčių žmonių grupės padeda savo nariams, kodėl būna labai griežtos ir kaip apskritai tai veikia. Kaip ištrūkt iš uždaro rato. Knygų žiurkėms bus įdomus skaitymo priklausomybės pavyzdys! Pati autorė prisipažino buvus per daug įnikusi į lengvus meilės ir erotinius romanus. Ir Kindlas tą priklausomybę sustiprino, nes palengvino prieinamumą! Klik ir yra nauja knyga ir net viršelio gėdytis nereikia. Va taip va. Susimąstom, mieli kolegos.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”.

1940. Paskutinė Lietuvos vasara

~ kzL ~ Leave a comment

Nežinau, kaip jums, bet man šios knygos pavadinimas drasko širdį tiesiogine žodžio prasme. Nepaisant to, kad turiu privilegiją žinoti, kad bus dar tų vasarų – daug ir nuostabių, tikriausiai baugu dėl to, kad “paskutinės” grėsmė yra nuolatinė ir tikriausiai niekada neišnyks.

Bet grėsmė tvyro tik pavadinime. Kaip pristatyme dalinosi knygos autorius, jis stengėsi knygoje nežinoti ateities ir iš anksto neinterpretuoti “pranašiškų istorijos ženklų”. Manau, skaičiusieji sutiksite, kad pavyko kuo puikiausiai ir tame yra labai daug šios knygos žavesio – pagyventi 1940 metų kasdienybėje ir aktualijose, kurios, sunku bus patikėti, mažai kuo skiriasi nuo šiandienos. Sakyčiau net – tos pačios problemos ir tie patys reikalai, tik gal kitame lygyje.

Pavyzdžiui? Pavyzdžiui, šiuo metu toks aktualus partnerystės įstatymas. Neigiamai nusiteikusiųjų akyse neva vykstanti sodoma ir gomora ir skelbiama Lietuvos pabaigos pradžia, bet prieš aštuoniasdešimt metų ta pati sodoma ir gomora buvo paprasta civilinė santuoka, kuri Lietuvoje buvo tiesiog neįmanoma. Ateistai ar skirtingų religijų atstovai Lietuvoje tiesiog negalėjo susituokti. O kokia santa barbara vyko užkulisiuose, kad ji būtų įteisinta arba neįteisinta. Kuo skiriasi nuo šiandienos?

Arba vėlgi ūkininkų dejonės, kad visi bėga į miestą, nes būdamas darbininku mieste gauni teisę į poilsį ir padoresnį darbo užmokestį, kai tuo tarpu pas ūkininką papuoli į nesibaigiančius žemės ūkio darbus. Girdėta?

Ką žmonės skaitė ir turėjo galimybę skaityti, kaip gimdė moterys, kur ilsėjosi miestiečiai ir kiek kainavo kambario nuoma kaime, kokie planai buvo dėl atgauto Vilniaus ir kokia šalta buvo paskutinė Lietuvos žiema. O kiek darbų planuota nudirbti per ateinančius dešimt metų, iki 1950-ųjų! Ir kontekstui – kaip naciai žygiavo į Paryžių, kas dėjosi su diplomatais ir kokios tuo metu buvo Astrid Lindgren ir George Orwell aktualijos.

Labai rekomenduoju, net jei privengiate negrožinių knygų. Pagauliai parašyta, lengvai skaitoma ir neįtikėtinai įdomi – leidykla jau išleido antrą leidimą, tad jau nebedeficitinė.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”, tiesa, kai gavau dovaną, knygą jau buvau nusipirkusi, tad leidyklos dovana nukeliavo tinklaraščio skaitytojai.