All the Ugly and Wonderful Things
Category: Knyga iš
Aštuntoji diena
Nauji metai pradėti su puikia nauja knyga (labiau gal naujas leidimas, nes buvo leista kelis kartus, vienas iš jų net tarybiniais laikais). Labai patiko, o kai jau labai patinka, tai sunku kažką ir parašyti. Negalėjau niekaip nuo tos knygos atsitraukti, tad tik džiaugiausi ilgu naujametiniu savaitgaliu.
Istorija prasideda vidurio Amerikos miestelyje Koultaune myriop nuteisiamas Džordonas Baringtonas Ašlis. Už tai kad nušovė savo bosą ir kažkiek draugą ir kaimyną Brekenridžą Lansingą. Vežamas į mirties bausmės vykdymo vietą, nuteistasis paslaptingomis aplinkybėmis išslysta iš teisingumo vykdytojų rankų. O tada ir prasideda – kaip jis pabėgo, kas jam padėjo, kur slepiasi, na, ir galiausiai, žinoma, kas iš tikro ten atsitiko?
Narpliodamas visą šią painiavą, autorius nupasakoja ne tik Ašlių ir Lansingų šeimų ir vaikų istorijas, tai, kaip jie susitaiko/nesusitaiko su šiuo įvykiu, kaip bando kabintis į gyvenimą likę be maitintojų, bet ir priešistores, kurios visos vienaip ar kitaip prisidėjo prie šeimas ištikusios nelaimės. Nes juk jei tėvas nemoka mylėti sūnaus, tai jo paties tėvas greičiausiai nemokėjo jo mylėti, o šiojo – jo tėvas ir taip be galo.
Thornton Wilder ne tik pasakoja istoriją, bet mąsto apie žmogaus reikšmę istorijos tėkmėj, apie bendruomenes, miestus ir miestelius, kurie visur – nuo Koultauno iki Vladivostoko – vienodi, apie nuotalinę žmogaus, kaip dievo kūrinio būseną ir būvį dievo plane, jo kūrinio tobulėjimo ir evoliucionavimo savaitėje.
Knygą net norėtūsi pavadinti išskirtinių moterų knyga – abi našlės, jų drąsios ir išdidžios dukterys, panelė grafaitė Dubkova (iš Rusijos) ir kažkur Andų slėnyje gyvenanti ponia Vikeršem, kažkur prašmėžuojanti Ema Goldman – man nustelbia visus vyriškus paveikslus. Nors gal aš ir neteisi, tiek vyriška, tiek moteriška linijos labai ryškios, įdomios ir pagaulios. Labai rekomenduoju.
_________________________
Už knygą dėkoju leidyklai Tyto alba
Apie knygą diskutuojama LRT laidoje “Pirmas sakinys”. Joje vedėjai paspoilina svarbų knygos įvykį, bet apie jį įspėja, tai po įspėjimo siūlyčiau kokį 15 sekundžių neklausyt – aš nustojau “neklausyt” tiesiai ant paspoilinimo 😦
Naktinę pamainą prieš Kalėdas
“Dabar tau skaudės” skaičiau ir patiko, tuo pačiu stiliumi parašyta ir “Naktinė pamaina prieš Kalėdas”, tačiau ji kažkokia man pasijautė kaip nedadaryta arba bandymas prilaižyti iš pirmosios knygos sėkmės.
Šioje autorius taip pat šmaikščiai aprašo savo Kalėdinius ir naujametinis budėjimus ir visokius su teminius nuotykius, bet, deja, manau, kad šią knygą skaityti neskaičius pirmosios gal ir smagu, bet ji nesudarys pilno vaizdo, o skaitant abi, antroje atsiranda visokių pasikartojimų, na, ir šiaip, naujumo įspūdis jau pablėsęs. Taip kad galima paskaityt, bet neskaičius tikrai nieko nebūsit praradę.
Heimat
Vagių gatvė
Labai įsimintina knyga, su kuria gyvenau dieną naktį – net sapnai visiškai atspindėjo tai, ką dieną skaičiau, tiesa, nebuvo patys maloniausi, bet ir knyga, nors skaitosi visiškai lengvai, yra tiršta atmosferos, emocijų, o labiausiai, sakyčiau, yra tiršta vienatvės.
Lakdaras – marokietis vaikinas, prancūziškų detektyvų mėgėjas ir svajotojas, kurio vienas svarbiausių užsiėmimų akimis sekioti nuogas turisčių kojas ir gilias iškirptes. Nevykusiai išpildęs savo fantazijas, jis susiduria su tikrojo gyvenimo realybe – tėvų išsižadėjimu ir benamyste, kuri priverčia griebtis bet kokio šalia pasitaikiusio šiaudo tam, kad galėtų įsidėt kąsnį burnon ir turėtų stogą virš galvos. Ir tie prigriebti šiaudai dažnai nebūna už dyką – draugo surastas darbas religiniame knygyne, deja, nereiškia ramaus gyvenimo, tačiau noras priklaustyti, jaustri brolystę ir bendrystę priverčia nuryti nuojautas ir užsimerkt prieš besitvenkiantį juodą debesį.
Sakyčiau, Lakdaras yra pasmerktas tos bendrystės niekur nerasti – nei savo gimtojoje šalyje, nes yra per daug liberalus ir išsilavinęs labiau nei eilinis marokieties, be to – šeimos gėda ir atstumtasis, na, o nepritapti svečioje šalyje tikriausiai savaime suprantama, ypač, kai esi nelegalas, aplinkybių priverstas gyventi dugne. Užsikabinti už meilės jaunai ispanei irgi nelabai pavyksta, nes tada kraujuje verda arabiškas pavydas, savininkiškumas, ir, desperatiškas noras kažką turėti, būti reikalingu.
Ir pabaiga knygos – sukrečianti, bet ir atspindinti nelėkštą ir Lakdaro asmenybę. Savo ir situacijos dilemą jis išsprendžia iškeldamas dilemą skaitytojui – kas yra teisinga? Kas yra svarbu ir kokia yra gyvybės kaina?
*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos
Medžiokliniai šunys
Tiesiog užsinorėjau trilerio ir dar kartą išbandyti Jorn Lier Horst, kurio “Aklas spėjimas” man labai patiko. O patiko vėl dėl tos pačios priežasties – jokių nesąmonių (dvynukais devintą mėnesį nėščių policininkių, lipančių per tvorą), jokių beprasmių dialogų – toks nuogas tekstas, intriga ir noras greičiau praryt. Puikumėlis.
Šį kartą seną detektyvą Viljamą Vistingą nori prigriebti už vos ne dviejų dešimtmečių senumo bylą, kurios kaltininkas teigia, kad prieš jį surinkti įkalčiai yra pakišti. Patyręs vilkas turi išbandyti kaltinamojo kailį. Ir kažkokiu būdu apsiginti.
Visiškai mano skonio, tad rekomenduoju.
___________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”
Vilniaus geto dienoraštis
Šis nuostabiai Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintas Icchoko Rudaševskio dienoraštis yra atminties paminklas vaikinui, žuvusiam Paneriuose. Apie Anos Frank dienoraštį tikriausiai žinome visi ir skaityti jį privaloma mokykloje, o kiek iš mūsų žinome apie savo kraštietį, vilnietį, vaikščiojusį tomis pačiomis gatvėmis? Kaip ir apie Matildą Olkinaitę, apie Icchoką ir jo dienoraštį sužinojau Knygų mugėje (didžiausia Knygų mugės vertybė sužinoti apie tokias knygas), o knyga gan ilgai stovėjo lentynoje, juk žinai, kas laukia tame dienoraštyje, neskubu skaityt.
Visų tokių knygų istorijos – ypatingos, o skaitydama visad galvoju, kiek dar tokių istorijų pražuvę, kartu su pražuvusiais gyvenimais. Šioje knygoje – kitoks žvilgsnis į Vilniaus getą, ne įprastas, pro geto tvorą, kaip žiūri Inesės Zanderes berniukas knygoje “Berniukas ir šuo”, o iš vidaus. Neįtikėtinai brandaus, jautraus meniškos sielos jaunuolio žvilgnis. Balansavimas tarp vilties ir nevilties, kur atrodo, visada nugali viltis – reikia mokytis, lavintis, džiaugtis, ruoštis laikui, kai sugrįš normalus pasaulis ir normalus gyvenimas, o iš kitos pusės – neviltis ir negalėjimas patikėti ir susitaikyti su tuo, kas vyksta, ir kad tai vyksta su tavimi. Ir vyksta XX amžiuje.
Gal ir tinkama knyga paskaityti, kai girdime aplink dejuojant, kaip sunku būti viruso uždarytiems ir kaip pavargome. Vertybės į vietas susidėlioja. Telieka palinkėt visiems kantrybės ir ramybės.
The New One. Painfully True Stories from a Reluctant Dad
Taip jau nutiko, kad nusibodo man klausyt naują Barako Obamos knygą, ji ten nesibaigianti tokia 29 h ir klausant nepraversi kur nelabai įdomu, tai va susiradau tokią nežinia iš kur “The New One” komiko Mike Birbiglia knygą apie tai, kaip jis nenorėjo turėti vaikų.
Na, iš pradžių vaikų nenorėjo abu su žmona, o paskui žmona užsinorėjo, bet jie niekaip negalėjo susilaukt, tada jam teko pasidaryt kai nekokių procedūrų susijusių su sėklidėm, paskui žmona pastojo ir jiems gimė dukra. Na, ir įsivaizduokite, kad visa tai pasakoja komikas. Tai tikrai buvo geras poilsis nuo visokių rimtumų, politikų ir t.t. Ir šiaip pasijuokt sveika, ypač dabar.
Knyga gal kiek išskirtinė tuo, kad autoriaus žmona yra poetė ir intarpuose tarp skyrių yra jos eilėraščių, kuriuos taip gražiai įkomponuotus į tekstą skaito jų autorė, kuri savo vyrui labai žadėjo, kad gimus vaikui tikrai tikrai niekas jų gyvenime nepasikeis. Na, tikriausiai įsivaizduojate, kaip niekas nepasikeitė.
Man patiko, kaip autorius dalinasi, kaip jis jautėsi išsutumtas iš “mes”. Kaip “mes’ buvo jis ir jo žmona, o po vaiko gimimo “mes” tapo žmona ir dukra. Ir tokių situacijų daugybė, todėl, manau, kad visai sveika pasiklausyt būsimiems tėvams arba esantiem šviežiai iškeptiems, kad jų išgyvenamą istoriją kažkas su humoru papasakotų iš šono. Nes iš šono, gi kažkaip kitaip viskas skamba.
Patiko, buvo smagu, nors gal visos knygos ir neištempė tokiu pat gerumu, kaip knygos pradžioje. Bet mintis ir idėja faina, jei turėsit progą, paklausykit.
Medžiojant tėvą
Taip juokas ima, kai prisimenu, kaip skaitydama knygą prisiminiau knygos pristatymą, o gal kažkokį interviu, kur knygos autorius sakė, kad nesikankina su nepatinkačiomis knygomis ir kaip pavyzdį papasakojo, kaip atsitiko su “Aristokratu Maskvoje” – skaitė, skaitė ir vienu momentu pagalvojo, kad dzin jam, kaip tam aristokratui baigsis. Tai va aš irgi vietomis skaičiau ir galvojau, kaip man dzin, kas ten tą tėvą sumedžios, ar nesumedžios. Tikrai galvojau, kad niekaip nebaigsiu knygos skaityt.
Labiausiai gal erzino, kad niekaip nesupratau, kokiu keliu autorius suka – ar čia laukti kažko panašaus į trilerį, na, juk yra lavonas ir kažkam tas lavonas įdomus, bet paskui lavonas paliekamas likimo valiai ir nulinguojama aiškintis kažkokio seno kapitono istorijos – įdomus nuokrypis, bet, sakyčiau, per daug nukrypęs nuo kurso, paskui dar kažkoks marmalas su tais žurnalistais, jautėsi tarp jų esanti įtampa, bet kažkaip nelabai aišku, kokios įtampos priežastys, lyg nujauti, bet kažkaip nepasitiki tais nujautimais, tik dar labiau susibalamūtini.
O galiausiai gal kiek per daug visokiais aprašymais ir palyginimais apaugusi kalba – sakykim, žurnalistiniame trileryje lyg ir lauki tempo, įtampos, bet staiga veikėjas eina miestu ir kokį paragrafą kitą palaimingai grožisi aplinka. Kadangi kartais būnu užklausiama, kuri čia vieta taip užkliuvo, tai kol turiu knygą, pacituosiu: “Užvertęs nosį į plytinčių viršum molinių čerpių dangaus žydrynę, kur slinko vilnoniai debesys, jis pastebėjo senojo kaštono lapų lają, apibertą tviskančiais rasos lašeliais, ir, geriau įsižiūrėjęs išvydo iš ano lapuotyno išnirusį daiktą.” Labai gražu ir vaizdinga, galėtų mokytojos naudot šitą tekstą diktantams – puiki skyrybos treniruotė gautųsi, bet skaitant tokio pobūdžio knygą man tie vilnoniai debesys prisisunkia vandens ir nuo svorio nudrimba ant šaligatvio. Tekšt (ištiktukas).
Tai grįžtu prie skaitymo kančių. Šiandien ryte nusprendžiau užsispirt ir skaityt iki galo, ir buvo vienas iš tų kartų, kai likęs trečdalis, ar knygos pabaiga ima tave ir apdovanoja. Sakyčiau, autorius pasiduoda rašymo stiliui, kuriuo jis pukiai žongliruoja ir kuris taip visus apžavėjo “Kambaryje 339” – lengvai ir grakščiai išnarplioja visą likusią istoriją, sugrąžiną lavoną ant scenos ir sudėlioja taškus ant i (nu, čia taip supaprastintai, žinoma). Gal ten ir buvo tų lyrinių nukrypimų, kuriuos maloniai prabėgdavau akimis, supratus, kad nieko reikšmingo ten juose nebūna. Ir toj pagreitėjusioj pabaigoje be kaštonų ir vilnos puikiausiai išsijautė ir įtampa, ir spaudimas, ir balansavimas ant peilio ašmenų, kas, iš autoriaus kalbinimų, supratau buvo vienas iš svarbių knygos tikslų.
___________________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera. Autoriui linkiu sėkmės grožinėje ir ypač negrožinėje kūryboje, pasižadu ir toliau skaityti, ir dar kažkam (Hercogas Wiske?) dėkoju už superinį knygos viršelį – niekaip nesuprantu, kaip iš pradžių ant jo nemačiau vabalų. Ir kai visi pradėjo apie juos kalbėti, pagalvojau – nu ant mano knygos tai tikrai nėra :))))
Berniukas ir šuo
Nežinau, kaip jums, bet man buvo visiška nuostaba, kad paskutinė Keliautojų laiku kelionė bus vaikiška. Net su iliustracijomis!
Šioje knygelėje keliaujame į ypatingo bjaurumo istorinį laikotarpį Latvijoje – vos pasitraukus rusams ir jau užėjus vokiečiams, kai žydams prisiuvamas geltonos žvaigždės ir jie suvaromi į getus. Visą šią beprotystę stebi mažas berniukas, kuris niekaip negali suprasti, kuo staiga vieni žmonės tapo geresni ar blogesni už kitus, kodėl į jų kiemą veržiasi ginkluoti vyrai ir kodėl tėvo draugas patiki tėvui šeimos brangenybes. Kodėl kartais, kad būtum geru, reikia būti blogu.
Trumputė knygelė, kuri, labai tikiuosi, turės savo tęsinį, nes labai jau įdomus tekstas apie knygelės veikėjus yra knygos pabaigoje. Nors knygos leidėjai ir sako, kad knyga tinkama skaityti nuo aštuonerių, manau, tokio amžiaus vaikams dar reikėtų skaityt kartu su tėvais. Reikės išbandyt ant saviškių, pažiūrėti, kiek to istorinio kontekso supranta ir atpažįsta.
Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą
Tai bent pakliuvau į pasaulį – vaizduotės, praeities ir dabarties miksą, pasaulį, kuris išgyveną lūžį ir pabaigą, pasaulį, kuris egzistuoja tarp pasakos ir realybės. Būtent tarp, nes tiek tie, kurie pasakoje, tiek tie, kurie realybėje yra tiesiog kvailiai, nes nepripažįsta nieko, kas yra už jų realybės ribų. Tikriausiai dabar pagalvojot, ką čia per velnius rašau. Bet toje knygoje tikra ir velniava dedasi, tikrai.
Knygos veiksmas vyksta laike, kai Estija susuduria su geležiuočiais, ir estai iš laukinių ir pagonių tampa krikščionimis. Vos keli paskutinieji estai likę miške ir vis dar moka gyvačių užklabėjimus. Vienas jų – Lėmetas, pagrindinis mūsų herojus, vienas iš tų gyvenančių tarp dviejų realybių ir atstovaujantis kažkokį savotišką knygos “sveiką protą”, jei taip galima pavadint. Jis ironiškai žiūri tiek į ateinančius pokyčius, tiek į praeities garbinimą, jis toks savotiškas to meto “šiuolaikinis žmogus”, kalbantis šiuolaikine kalba, žinantis ne tik gyvačių kalbą, bet taip pat suvokantis evoliuciją ir panašius reikalus, pvz., kur evoliucijos grandinėje stovi žmogbezdžionės ir ar jos turi reikalų su bezdžionėmis. Aha, įsivazduokite viduramžių estą, kuris yra matęs bezdžionę.
Ši knyga labiausiai ir žavi tuo senovės-dabarties-pasakos pynimėliu, kurį skaitai supintą į nuotykinę istoriją. Ir dar ironija ir pašaipos, kurios trykšta iš kiekvieno miško šaltinio. Žodžiu, jei skaitytojas pasiruošęs dalyvauti vaizduotės be suvaržymų puotoje, tai knyga kaip tik jam/jai.
Kas man labiausiai kliuvo knygoje – vietomis gal per daug ištęsta ir užsižaista su kai kuriais dialogais, tai atitrūkau nuo siužeto ir biškį vietom buvo nuobodoka, galvojau, vaikštom po mišką, šnekam su gyvatėm ir kas toliau? Bet nuo vidurio viskas taip gerokai įsibėgėja ir nuo tos pusės suskaičiau viską per dvi dienas, nes buvo ir smalsu ir įdomu, ir net sunku atsitraukt, tai džiaugiaus, kad daskaičiau iki to vidurio.
O šiaip skaitant vis galvojau, ar lietuviai galėtų kažką panašaus parašyti apie mūsų didingą senovę, kur kokioj pilyje lėbauja kunigaikščiai, Gediminas visai negerbia ir neklauso žynio, išaiškinusio sapną apie geležinį vilką, o Birutė nuo savo aukuro pabėga į mišką su medumi kvepiančiu lokiu. Maždaug tokio siužeto galite tikėtis. Jei atrodo kaip visiška nesąmonė, geriau ir neprasidėti.
Mėnulis ir kitos nelaimės
Man labai patiko ši knyga šviežiems paaugliukams. Man patiko tas balsas, kuriuo kalbama knygoje ir taip, kaip autorė sugebėjo perteikti pagrindinio veikėjo Antono mąstymą ir elgesį – taip viskas natūraliai vyksta, niekas nei sudramatinta, nei dirbtina, skaičiau ir visiškai tikėjau tuo pasauliu. O be to viskas parašyta su gera humoro doze, tad, nors rašoma apie rimtus reikalus, bet su tokiu lengvumu ir skaidrumu, ir viltim, kad visos paauglystės nesąmonės, kurios vyksta ir su asmenybe, ir su pasauliu, ir su kūnu viena dieną baigsis.
Jei trumpai apie siužetą – Antonas gyvena su savo tėčiu, jo mama žuvusi. Tėtis pasinėręs rutinoje, nelabai rūpinasi buitimi, tvarka ar namų jaukumu anei švariais rūbais, tad Antonas su savo geriausia drauge Ine nusprendžia suorganizuoti tėčiui progų susipažinti su kokia žavia moterimi, kuri jį išjudintų iš to letargo, kuriame tėtis paskendęs. Tik draugužiai nepagalvoja, kad ne visos moterys tokios žavios ir nuotabios… O kai kurios taip priskrenta, kad tenka imtis atsiratymo veiksmų.
Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kuris lietuvius skaitytojus gali truputį lengvai pritrenkti. Šios knygos veikėjai yra dvylikamečiai septintokai, ir pagal knygą galima suprasti, kad septintoje klasėje Norvegijoje labai rimtai užsiimama lytiniu švietimu. Pvz., knygos septintokai mokosi apie žmonių dauginimąsi ir kontracepciją, be to, knygos veikėjas knygos pradžioje sužino, kad jo mama pastojo netyčia, plyšus prezervatyvui. Kita knygos veikėja Inė žino, kad ji pradėta mėgintuvėlyje.
Iš pradžių tema gal kiek sustabdo akių bėgimą eilutėmis, bet tada pagalvoju, kokia yra statistika, kai vaikai susiduria ir pradeda ieškoti informacijos apie seksą, ir truputį pakreipiau savo mąstymą link realaus gyvenimo. Tai, kad mūsų švietimo sistemoje viskas kuokelių ir piestelių lygyje, nereiškia, kad vaikams tokia informacija nereikalinga arba turi būti pateikta sulaukus aštuoniolikos, kai visi viską ir patys jau žino. Prisiminiau, kaip kažkurioje gimnazijos klasėje mūsų mokykloje lankėsi pedagogai iš Švedijos (buvo kokie gūdūs 1995-6) ir mūsų klasei pravedė lytinio švietimo pamoką. Labai natūraliai, paprastai ir su visais kontracepcijos pavyzdžiais. Ir net išdalino visiems prezervatyvų, kuriuos paskui namuose turėjau slėpti, nes mama būtų nugriuvus, jei būtų radus. Taigi, nemanau, kad dvylikos žinoti apie dauginimąsi ir kontracepciją yra kažkaip ten per anksti ar dar kaip nors.
Taigi, visiškai puiki, nuotaikinga knyga plius lytinis auklėjimas kaip papildomas bonusas. Ir dar labai gražus viršelis.
______________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai Debesų ganyklos.
Ri Džinė
Ri Džinę autorė sukūrė iš istorijos, kuri tilpo į vieną lapą. Tikros istorijos. Apie korėjietę, kuri gyveno nebeegzisuojančioje karalystėje XIX amžiaus pabaigoje. Prancūzų misionieriaus išmokyta prancūzų kalbos, gražuolė mergina, gyvenanti karaliaus rūmuose ir pagal paprotį priklausanti rūmams ir karaliui kaip bet koks daiktas, savo grožiu ir prancūzų kalba sužavi Pracūzijos pasiuntinį, kuris pasiruošęs paaukoti viską, kad gautų gražuolę.
Tokia istorijos siužetinė linija. Negaliu pasakyti, kad autorei sėkmingai pavyko ją išplėtoti, knyga vietomis labai ištęsta ir apie nieką, gal reikėjo ją labiau pagenėti. Tačiau, keista, kad nors skaitymas mane vietomis labai erzino, perskaičius knygą dar ilgai galvojau apie Ri Džinę, kaip apie to laikmečio moterį, apskritai apie moterų padėtį, beteisiškumą, beviltiškas situacijas, prie kurių priveda gamtos moteriai suteiktas grožis. Apie įsimylėjusių vyrų aistringus pažadus, kurie nuo pat pradžių virš šios meilės istorijos kabo kaip grėsmingas debesis.
Tai ir buvo įdomiausias knygos aspektas. O knygą rekomenduoju kantriems skaitytojams, ir, žinoma, besidomintiems rytų kultūromis.
__________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai Balto.
Nėra vietos dviem
Pradėsiu nuo disclaimer – knygą perskaityti pasiūlė autorius, ir kadangi sutarėm, kad dėl to apžvalga nebus papimpinta, o jei nepatiks, tai gali būti kaip su “Gaono kodu” (su ta apžvalga Kristijonas Kaikaris prisipažino jau susipažinęs), tai sutikau paskaityt, o ir buvo smalsu, nes gi optimistiškai ir su viltim žiūrim į ateitį ir gimtosios šalies autorius bei jų kūrinius.
Pradėjus skaityti knygai neturėjau visiškai jokių lūkesčių, nebuvau skaičius jokių apžvalgų ir net nugarėlės neperskaičiau, kad alia autoritetai neįtakotų mano neutralaus nusiteikimo ir norom ar nenorom apskritai nesugadintų reikalo, kad paskui čia nereiktų ugnim spjaudytis. Buvau nusiteikus, jei bus šūdmala, tiesiog negaišt laiko. Ir turiu prisipažint, kad man šis trileris kaip visuma visai patiko (jei nekreipsiu dėmesio į tai, kas patiko nelabai). “Nėra vietos dviem” turi svarbiausią trilerio elementą – noris kuo greičiau perskaityti ir sužinoti, kaip ten viskas baigės. Ir jei šitas reikalas nesugadinamas, tai skaitytojai lieka laimingi ir patenkinti.
Fainiausia man buvo pirmi 200 puslapių – intriga gera, įtampa nebloga, ir net buvo galima praignoruoti vieną super veikėją, kuri ir pritrenkiančiai graži, ir blondinė, ir rytų kovos menų čempionė, ir slaugė ir nu, comme on, dar ir finansų analitikė! Vienintelė priežastis, kodėl suvirškinau šią veikėją buvo ta, kad ši superveikėja yra moteris ir, autorių išgelbėjo, kad neprikabino jai didelių krūtų (patikslinimui, prikabino mažas, jei neklystu, kažkas panašaus į mažus kietus kamuoliukus). Nu, whatever, pavarčiau akis, let it be, geriau tokia, nei kokia rožinė durnelė.
Dabar tikriausiai galvojat, o kas ten atsitiko kituose 200 puslapių? Na, ten ėmė ir įsivėlė fantastinis elementas. Tai pirma reakcija buvo “nu, really?”. Na, ta vieta, kai galvoji, kaip autorius išriš visą tą įtampą, o jis ima suverčia viską marsiečiams (Šimonytei nepatiktų, sakytų, nenenene!). Bet kadangi nuo to taško nebuvo labai toli nugrybauta, tai, nu, ok, priėmiau tas naujas žaidimo taisykles ir skaičiau toliau. Biškį kliuvo ir labai turtingi veikėjai (panašiai kaip “Amerikos purve”). Reikia kažkur nuskrist – “o, mano tėtė turi privatų lėktuvą”, reikia specialios medžiagos “o, ką tik grįžau iš tokios konferencijos, kur apie tai buvo kalbama”, ir t.t. Logiškai sukalta tie ryšiai, bet jau toks atsitiktinių sutapimų “pole čiudes”, kad pavirsta į pasakėlę suaugusiems.
Na ir pabaiga. Nesinori spoilint, bet neapsisprendžiu, patiko ji man ar ne. Kaip ir patiko toks visko paleidimas dūmais (o gal nieko čia nebuvo, viskas tik sapnas), bet iš kitos pusės didžiausias knygos gerietis per dešimt sekundžių virsta į blogietį ir praktiškai užsitarnauja Žvaigdžių karų tęsinį. Summa sumarum, jei nesikabini prie blondinių ir marsiečių, viskas kaip ir fine sukalta. Visai net duočiau keturias iš penkių, bet galiu ir persigalvot.
The Sun is a Compass
Suklausiau tokią knygą, kurią klausydama negalėjau patikėti, kokią istoriją pasakoja autorė. O is torija tokia, kad ji su savo vyru be jokių motorinių priemonių nukeliavo 4000 mylių iki pasaulio pakraščio Alaskoje. Kai perklausius knygą pradėjau googlint ir atsidariau kelionės žemėlapį, tai tiesiog sustingau į jį žiūrėdama – tiesiog atrodė neįmanoma. Štai kokia buvo kelionė –
Nors net seilė tįsta pamačius vaizdus, kurie atsivėrė šiem dviem gamtos mylėtojams ir visiškiems bepročiams, bet realiai suprantu, kad tikriausiai nenorėčiau tokio ekstrymo patirti ilgiau nei kokį tris dienas. Labai jau mėgstu sausas ir šiltas kojas. Apie savo valties ar kanojos, ar kas ten per laivas, tempimą ant nugaros net nenoriu galvot, jaučiu, jei kas liepų tokią tempt, pradėčiau lygioj vietoj isterikuot ar žvengt, nebent grėstų pavojus vaikam, kai, žinia, gamta motinose užkuria super galias ir jos tokius laivus nešiojas kaip skiedras pasikišusios po pažasčia. Bet jei pavojus negresia?
Tiesa, kiek ramina autorės prisipažinimai apie sunkius momentus, kaip norėjos viską mest, kaip nori šilto maisto ar maisto apskritai. Gal lietuvių pasąmonėj dar per stiprūs sunkmečių prisiminimai, kad ieškotume laukinės gamtos nuotykių – nereikia toli eiti – iki artimiausio bunkerio miške ar žmogaus, išgyvenusio Sibire.
Na, o be visų ektremalių išbandymų, knygoje sužavi autorės meilė gamtai, noras ir mėgavimasis buvimu visiškai laukinėje gamtoje (išskyrus atsitemptą maistą), lėtas laikas, maži poreikiai, supratimas, kiek mažai iš tikro reikia.
O čia filmukas iš kelionės, kurioje negresia užsikrėsti korona, bet gresia visa kita, ką tik galite sugalvoti – https://vimeo.com/60622639
knyguziurkes.com 