Atsimenu, kad mano draugas, knygų skaitytojas Benas (jo knygos apžvalgą galite rasti čia) buvo tikras Neringos Vaitkutės knygų fanas, bet pati imtis skaityti vis nesiryždavau dėl knygos storio. Ir štai nuo Beno apžvalgos praėjo septyneri metai – knygą ne tik kad perskaičiau, bet dar ir garsiai (nebuvo lengva). Ir dar nusiteikinėju skaityti ir kitas dalis, nes mano septynmetei knyga labai labai patiko (arba dar palauksiu, kol pati pradės gerai skaityti ir perskaitys).

“Vaivorykščių arkos” – kelionės ir joje patiriamų nuotykių knyga, sakyčiau, kad tai yra lietuviška Michael Ende “Begalinė istorija”. Knygos veikėjai patys įvairiausi ir keisčiausi, kokius tik galite įsivaizduoti – ir kurmiai, ir varliai, ir visokie autorės fantazijos kūriniai, bet iš esmės, pagrindiniai knygos herojai yra vaikai, kurie likę be tėvų, turi imtis iniciatyvos ir bandyti gelbėti pasaulį (skaitant labai man kažkaip rezonavo su prasidėjusiu Ukrainos karu). Žinoma, nuolatos atsiranda, kas nori jiems sutrukdyti ir pakenkti. Pagauna, uždaro, skriaudžia – tikrai nėra labai šviesi knyga, neskaičiau pasistriksėdama, bet mano pirmokė klausėsi pastačius ausis ir reikalavo dar ir dar. Tai tikriausiai čia ir yra svarbiausias knygos įdomumo rodiklis – nieko bendro mamos noru, kad bent vaikų pasaulis būtų šviesus. O, šventas mamiškas naivume.

Mano sptynmetės įspūdžiai (sakė, kad irgi nori parašyti):

Buvo labai įdomu, kad Rudis galėjo skristi be sparnų ir kad jo brolis draugavo su pranaše. Labai patiko, kad Rudis išgelbėjo laivą nuo paslaptingų būtybių ir tos varlės, jos kai atsigerdavo to vandens, jos susirgdavo ir atsisakydavo maisto ir numirdavo, nes vanduo buvo užnuodytas. Kai Rudžio ir Emo puseserė susirgo ir jie su Gudruole nuėjo pas daktarą ir davė jam Vaivorykščių buteliuką ir saulės šviesos. Tigražiurkė užstrigo pilyje, o pilis buvo labai nuvalkiota ir karalienė norėjo tigražiurkę nunuodyti ir ją išgelbėjo tas, kaip ten jis ten, kaip ten jo vardas, aš neprisimenu. Ir tada pakišdavo kiekvieną popierėlį po durim, ir tada tas peliukas išgelbėjo tą mergaitę. Laivas buvo atsitrenkęs į bokštą, o ten buvo spąstai ir Rudis sakė laivui sumažėti, ir tada visi nukrito, ir tada pamatė tokį sargybinį ir jis buvo metalinis, ir jis negalėjo žiūrėti į apačią, nes jam ten buvo pritvirtinti šarvai.

Ir t.t.

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”