Ech, neišsipildė man ši knyga, nors ir atrodė daug žadanti. Klausiau audio, o su audio, žinia, lengvai neapsigausi – jei nesiklauso, tai nesiklauso – taip ir atsitiko su viena šios knygos siužetine linija. Galvoju, gal popieriuje būtų kitaip?
Pirmojoje – šių laikų linijoje, viskas prasideda, kai tėvams paskambina jų sūnus ir praneša apie šeimą ištikusią nelaimę. Šeimai labai greitai reikia mobilizuotis ir reaguoti į naują realybę. Reaguoti sunku, nes finansai traška braška per visas siūles, o kur dar paveldėtas griuvena vėjų perpučiamas namas, kuriame beveik jau nebeįmanoma gyventi, o renovuoti nėra už ką. Gal rimtai pavyktų kreiptis į paveldo saugotojų draugiją, gal jie pafinansuotų, jei pavyktų įrodyti namo istorijos svarbą?
Antroji linija, apie tą patį miestelį XIX amžiaus pabaigoje, o gal net ir apie tą patį namą, tik naujai pastatytą prieš šimtą metų. Jame gyvena jauna pora, abu prie mokslo, abu susiję su visiškai žviežia Darvino evoliucijos teorija, kuriai taip sunku rasti kelią dievobaimingoje visuomenėje. Kaip reikia išmanevruoti tarp mokslo neigimo ir savigarbos, kai išmaitinti reikia ir jauną žmoną, ir jos priedėlius, o mokytojo kontraktas tik vieniems metams, o direktorius niekaip nesutinka su niekuo, kas ne tuomečio dievo valioj.
Tai šeimos linija susiklausė kuo puikiausiai, tikrai gerai autorė surašė šeimos reakciją į nelaimę, susitelkimą, sprendimus, kiek netikėtą, bet taip natūralų istorijos išsivystymą. Įdomi ir antroji linija, bet jai kažko pritrūko ir jungimas jų abiejų per namą man nesuveikė. Kažkaip man vis lenda į galvą mintis, kad Kingsolver reikėjo rašyti dvi atskiras knygas, gal dėl to ir sujungė, kad antrai pritrūko parako? Nes man rimtai norėjos klausyti tik kas antro skyriaus, tos antros linijos po geri mėnesio nelabai ir beatsimenu.
Kam rekomenduočiau? Tai tikrai Kingsolver mylėtojams, vis tiek skaitys ar klausys viską. Ir kitoms skaitytojoms, kam pasirodys įdomu, kad ir kas antrą skyrių skaityt. Labai nesikabinėjant, normali knyga, bet jei norit wow, tai teks ieškoti kitos.
Tokia ok knyga, nepadarė didelio įspūdžio, perklausiau, nebuvo, kad visai neįdomu ir klausėsi neblogai, bet taip va ėmė ir beveik pasimiršo, kas ten buvo. Knyga prasideda kelyje, iš savo parapijos išmestas kunigas gyvena savo mašinoje. Toks visai fainas personažas, kunigas, kuris laikosi dievo įsakymų tiesiogine prasme, kas ne visada patinka pamaldiems parapijiečiams, o bažnytinei valdžiai nepatinka dar labiau (tai ši vieta tokio gerojo maištautojo buvo fainiausia klausyt). Dėl to galiausiai ir atsiduria savo mašinoje, be namų. Na, o keliaudamas jis pergalvoja savo gyvenimą, paklauso išpažinčių, bando ištaisyt kai kuriuos reikalus, kuriuos taisyt ir tvarkyt kartais būna per vėlu.
Užmačiau “Aukso žuvų” fb, kad šventosios Hildegardos Bingenietės diena yra rugsėjo 18 d. ir susigėdau, kad tiek ilgai tingiu aprašyti knygą. Aišku, galiu apsimest ir sakyt, kad nebuvo laiko, bet iš tikro tai niekaip normaliai nesugalvojau, kaip gražiai parašyti apie gražią knygą.
“Džiaugsmo virtuvė” pirmiausia yra labai labai graži knyga (knygos dizainas – Silvos Jankauskaitės, fotografijos – Gretos Juodžiukynaitės). Ją žiauriai malonu liesti, nes jos labai geras popierius ir fainas kvapas. Ir šiaip ji man skirta akiai paganyti ir paėmus paskaitinėti bet kokioj vietoj. Aš gal panašiai ir dariau – skaičiau šv. Hildegardos istoriją, o kadangi nesu didelė virtuvės mylėtoja, tai visus maisto patarimus tik permečiau akimis, labiau spoksojau į gražias iliustracijas.
Šią knygą skaičiau po Lauren Groff “Matrix“, kuri, žinia, apie tokią kietą vienuolę, kokia buvo ir šventoji Hildegarda, tai man šios abi moterys ir knygos susimaišė ir susiliejo, net sunku atskirti ir neprifantazuoti, kas buvo tikra, o kas prifantazuota, bet vienas labai bendras bruožas – abiejų knygų moterys buvo labai drąsios, labai protingos ir šviesmečiais aplenkusios savo laiką. Man net neįtikėtina atrodo, kokia plonyte linija vaikščiojo šventoji Hildegarda tuometiniame vyrų pasaulyje ir kokios neįprastos tiems laikams turėjo atrodyti visos jos vizijos ir idėjos. Be gero užtarėjo – tiesiu taikymu ant laužo.
Tai mano “Džiaugsmo virtuvė” pateko į gražiausių knygų lentyną (jei ateisit pas mane į svečius, tokios neieškokite, ji – virtuali, mano galvoje). Tai yra puiki dovana (padovanojau mamai, man atrodo, ir draugei – tikrai). Prašom nesijuokt, nes aš tiek knygų dovanoju, kad net padovanoju žmonėm tą pačią knygą du kartus, nes manau, kad jai/jam labai tiks ir patiks). Ši knyga amžina, niekada nepraras savo vertės ir grožio.
Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.
Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.
Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.
__________________________________
Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.
LGBT romanas. Akash ir Renu – sūnus ir mama, romane ir pasakojama dviem siužeto gijomis. Sūnus – dėl savo tapatybės nuo pat vaikystės uitas vaikas ir suaugęs šeimai niekaip neįtinka. Iki tokio lygio, kad motina vos ne prasitaria, kad geriau jau iš viso būtų jo negimdžius. Na, kur indų šeimoje padėti tokį nevyrišką, nesėkmingą vaiką. Nei pasididžiuosi, nei pasigirsi ir kiek vargo skiedžiant aplinkiniams, ką jis ten veikia, kas nėra inžinerija ir medicina. Ir t.t. Krūva visokiausių stereotipų, su kuriais Akash’ui tenka kovot kiekvieną dieną. Ir, žinoma, jokiais būdais neprasitariant apie baltą dramblį kambarį. Tiesiog neįmanoma, kad ir kaip jį skatina jo dabartinis partneris, su kuriuo gyvena Kalifornijoje.
Romanas prasideda artėjant Akash tėvo mirties metinėms, tad Akash turi keliauti namo. Motina, kurią vyras iš Londono atitempė į tą nepakenčiamą Ameriką (jos komentarai apie amerikietes ypatingai taiklūs ir juokingi), viską išparduoda ir ruošiasi keliauti atgal į Angliją, kur seniai seniai dėl sutartos santuokos jai teko palikti savo gyvenimo meilę. Gal jis vis dar ten? Gal taip pat apie ją pasvajoja, kaip kad ji pasvajoja pie jį? Tai ji paskutinį kartą atkentės vyro metines, visus pažįstamus bei kaimynus, su kuriais šiaip niekada gyvenime nebūtų bendravus, jei ne ta šalis, ir maus lauk, palikusį vieną sėkmingą sūnų, nesėkmingai vedusį baltaodę amerikietę ir vieną jos manymu lūzerį.
Toks labai nuspėjamas romanas ir jei ne motinos linija, greičiausiai net nebūčiau klausiusi iki galo. Nėr labai gaila, kad suklausiau, pabaiga nenusaldinta, patiko, ir knygos pavadinimas geras, tikrai atspindi knygą. Akash mane erzino, motinėlė irgi gerulė, bet dėl to gal ir patiko, kad nebuvo saldžioji mamelė, bet šiaip tai tokia so so knygelė, tokio lengvesnio žanro, tikrai sueitų tokių knygų mėgėjams.
Šviesi knyga. Primena Forestą Gampą ir “Šimtametį, kuris išlipo pro langą”. Pagrindinis veikėjas Oskaras – fenomenalios atminties, bet nebūtinai atsimena tai, ką reikia. Jis mažo miestelio keistuolis – visais laikais visi miesteliai tokius keistuolius turėjo, tik šiais laikais jie turi žinomas ar numanomas diagnozes. Oskarui nepatinka kalbėti su žmonėmis, bet su tais, su kuriais kalbasi – tai be užuolankų – tiesiai. Ne visiems tinka ir patinka. Bet draugų galima susirasti ir nekalbant, be to gi galima skambinti telefonu pagal senos telefonų knygos numerius arba rašyti laiškus knygų autoriams, prašant paaiškinti jų parašytas knygas. O meilei iš vis jokios diagnozės netrukdo.
Paprastą Oskaro kasdienybę ir jo įprastą dienotvarkę vis kas nors sujaukia – tai idėja įstegti labdaros valgyklą, tai pastatyti spektaklį. Kartais atrodo, kad tik tos kažkieno minties ir inciatyvos ir tetrūksta – paskui nebūtinai ir paties Oskaro reikia, kad tai, kas pradėta važiuotų. Atrodo, kad Oskaras savo miestelį išjudina, nenorėdamas per daug į save atkreipti dėmesį, tyliai keičia žmonių požiūrį į tykius, pamirštus ar savanoriškai atsiskyrusius kaimynus, kartais tik tiek ir tereikia – suburti visus kartu, pakalbinti, pakviesti. Skaudžiausia buvo skaityti apie prievartinį Oskaro gydymą – galime numanyti, kad tas “gydymas” buvo sovietmečiu ir ten labiau buvo paskutinių žmogiškumo apraiškų uždusinimas ir pažeminimas, dar didesnis negalią turinčių žmonių traumavimas.
Patiko knyga. Daviau paskui mamai skaityt, tai vis juokėsi ir juokėsi, vis turėjau klaust, iš kurios vietos juokiasi (labiausiai tikriausiai iš pasnekesiu su kunigu).. Nežinau dabar, kada pagrįš knyga, nes jau keliaus per visas kaimynes garantuotai. Tai va, imkit skaitykit ir mamoms paskui duokit paskaityt.
Šiaip nebūčiau šios knygos skaičiusi, bet kadangi esu pavyzdinga darbinio knygų klubo narė, tai perskaičiau. Nežadėjau skaityt, nes nemaniau, kad kažkuo labai nustebins po Adam Johnson “Našlaičių prižiūrėtojo sūnaus“, o ir kad geriau bus parašyta tikrai netikėjau. Vis dėlto, kad perskaičiau nesigailiu, nes sužinojau visokių faktinių reikalų. Kažkaip buvo netikėta, kad ta siena su Kinija ne visą laika buvo tokia uždara ir žmonės, nors ir siaubingai rizikuodami ir sekami, vis tiek sugebėdavo daryti bizniukus, ypač, jei buvai ir privilegijuotos kastos ir jei turėdavai pakankamai pinigų kyšiams.
Nors vietomis skaityti buvo nuobodoka, labiausiai gal paveiki buvo paskutinė knygos dalis, kurioje autorė pasakoja apie pabėgimą į Pietų Korėją. Būnant laisvoje šalyje ypač išryškėja siaubinga šiaurės korėjiečių trauma – tu jau laisvame pasaulyje, bet nemoki ir net neįsivaizduoji, kaip čia elgtis, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kaip galvoti savo galva. Ypač jei esi vyresnis žmogus, skaudu suvokti, kad greičiausiai niekada nebepritapsi, nebesuvoksi tokio pasaulio. Ir iš viso, ar galimas toks didelis mentaliteto posūkis – nuo tikėjimo, kad diktatorius valdo saulę, iki paprastos vakarietiško pasaulio realybės, kur turi prisiimti atsakomybę už save ir apskritai save sukurti kaip asmenybę. Bėgi nuo teroro ir atbėgi į visišką nežinią, kur niekas tavęs nelaukia.
Iš šios perspektyvos, jei nevertinsim, kokia kryptim dabar suka autorė (ką aš irgi interpretuočiau tik kaip dar vieną korėjietiško (Šiaurės) naivumo ir saugumo paieškos išraišką, kuri, deja, nebūtinai yra sėkminga), būdama tokio amžiaus ji nukeliavo nesuvokiamą kelią ir nugyveno dešimties žmonių gyvenimą. Taigi, tiek jos pasakojimą reikia vertinti iš tam tikros distancijos ir perspektyvos, tiek ir jai palikti erdvės susivokti, kad šiam pasauly neįmanoma suskirstyt į juoda ir balta, kad ir kiek netikro saugumo tai suteiktų. Neatmeskim ir šiaip sužvaigždėjimo, gudrumo (juk autorė sugebėdavo išsisukti iš nepavydėtinų situacijų) pinigų ir kitokių reikalų. Mačiau, goodreads kažkoks linkas įdėtas, kur surinkti jos pačios sau prieštaravimai, reiks pasižiūrėt.
Perdaviau knygą dukrai. Bus puiki medžiaga jos apie propagandą rašomam darbui.
Man klausyti detektyvinių serialų yra totaliai nesveika. Po to būna toks klausymo blokas, kad su kuvalda nepramuši – niekas nepatinka ir viskas erzina. Dvi iš eilės audio knygos pakibusios mano nemeilėj. Bet va, Hawthorne ir Horowitz tai totali meilė ir raudu apsikniaubus pagalvę, kad po keturių knygų ilgumo romano, meilužių esu palikta likimo valiai.
Šį kartą Anthony Horowitz pasirinko labai įdomų modelį – į autorių kreipiasi buvęs detektyvas, kuriam nepakenktų papildomi pinigai, ir pasiūlo parašyti “apie jį”. Maždaug, jis tiria nusikaltimą, o Horowitzas aprašo, kaip ten viskas vyksta ir pats tampa savo knygos veikėju (kad ir kaip jam tai nepatinka). Tuo pačiu, žinoma, ir pats knieti tuos nusikaltimus kuo greičiau išnarplioti, aplenkti Hawthorne. Šis žinoma, kaip ir daugelis super kietų detektyvų, yra keistokas vienišius, kuris nelabai mėgsta laikytis taisyklių, protokolų ir algoritmų. Visa tai – tik kvailiams, o jis jau kaip nors pagal situaciją.
Hawthornas nieko nenori apie save pasakot, kas Horowitz baisiausiai erzina, na, nes kaip parašyti apie personažą, apie kurį nieko nežinai, o ir pafantazuoti kažką šis griežčiausiai draudžia ir, kad nebūtų per maža, jį dar už tai visaip išjuokia (žavinga, tikrai žavinga klausytis tų britiškų špilkavimųsi), tad Horowitzas kiekvienoje knygoje grasinasi, kad ši tai jau paskutinė tikrai. Ypač tada, kai dirbdamas “tiriamajį darbą” knygai, papuola žudikams į rankas (biškį priminė Henning Mankell Kurt Wallanderį, kurį niolikoje knygų beveik beveik nužudo blogiečiai).
O siužetai? Na, pirmojoje, įsivaizduokite, moterėlė ateina į laidojimo namus susitarti dėl savo laidotuvių ir tą pačią dieną miršta! Negeriantis skyrybų advokatas nužudomas prabangaus vyno butelio smūgiu per galvą. Mažytės English Channel salos literatūrinio festivalio, į kurį pristatynėti savo knygos pakviečiami mūsų herojai, sponsorius nužudomas savo namuose. Ir galiausiai, po pagal Horthono pjesę pastatyto spektaklio, nužudoma teatro kritikė, žiauriai sudirbusi spektalį recenzijoje (profesionalioje 😉 ). Spėkit, kas didžiausias įtariamaisis.
Tai gero klausymo/skaitymo tada. Einu, pervilksiu nuverktą pagalvės užvalkalą, o tuo tarpu rekomenduokit man gerą serialą, nes Michael Connely (The Black Echo) man kažkaip nelabai paėjo, per daug amerikoniškas ir šaudo-gaudo. Beje, Megpie Murders jau verčia ir bus lietuviškai kitais metais.
Kadangi preitą savaitę išpuolė nuvažiuot į Airiją, sugalvojau, kad laikas imtis skaityti taip išgirtos Patrick Radden Keefe “Say Nothing. A True Story of Murder and Memory in Northen Ireland”, o kartu nuvažiuoti į Belfastą ir sudalyvauti Black Cab eskursijoje. Šioje turistai susodinami į juodus Londono taksi, kuriuos vairuoja The Troubles dalyvavę vairuotojai ir pasakoja savo istoriją. Iš savo pusės. Beje, iš Dublino ekskursantus lydėjusi gidė, prasidėjus reikalams buvo vos vienuolikos metų mergaitė, tai irgi turi savo perspektyvą. Tokią, kai į kūną sprogus bombai susminga stiklai…
Niūri ekskursija. Labai nejauki. Neįtikėtina, dėl to, kad respublikonų-katalikų ir unionistų-lojalistų-protestantų gyvenamuosius rajonus vis dar skiria aukštos tvoros, kad septintą ryto ir septintą vakaro atidaromi/uždaromi vartai, skiriantys šiuos rajonus, ir virš 85 procentų gyventojų nenori, kad tvoros būtų panaikintos. Beje, sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos respublikos nėra, valstybes skiria tik raudonais dažais nutaškytas ženklas – po Brexito Šiaurės Airija liko Europos Sąjungos muitų zonoje.
Kad suprasti šio konflikto ištakas, reikia keliauti į 1600-uosius, galima įsivaizduoti, kiek čia istorinio palikimo, žaizdų, traumų, politikos žaidimų. Bet grįžkime į Black Cab. Savo taksi vairuotojo vardo nebepamenu, bet labai dažnai jis savo istoriją pasakodavo sėdėdamas už vairo, nes tiesiog negali to daryti stovėdamas prieš žmones, vis dar per daug jautru. Pirmą kartą policijos buvo sučiuptas gatvėje budamas vos septyniolikos, buvo tardomas ir kankinamas ir du metus praleido kalėjime be jokių konkrečių kaltinimų ir teismo. Antrą kartą kalėjime atsidūrė dėl ginklo laikymo ir kalėjime praleido, jei teisingai supratau, 3.5 metų iš 7. Kartu su kitais suimtaisiais atsisakydavo dėvėti kalėjimo rūbus, taip protestavo prieš tai, kad buvo laikomi kriminaliniais nusikaltėliais. Skelbė esą politiniai kaliniai. Ką dėvėdavo? Nieko. Būdavo susisupę į paklodes. Metų metus. Badaudavo reikalaudami minimalių teisių gauti siuntinius iš šeimų, susitikti su artimaisiais. Nuo bado mirę kaliniai – piešiniuose ant sienų.
Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.
Black Cab atsirado, kai miesto visuomeninis transportas nustojo važinėti į katalikų rajonus. Tada žmonės parsivarė Londono cab’us, kurie pradėjo veikti kaip maršrutinis taksi – už autobuso kainą veždavo žmones į darbus ir mokyklas. Jie važinėja iki šiol, jei už tikrą taksi sumokėsi 20 svarų, už Black Cab ne daugiau 2. Kad užsidirbtų, papildomai dar veda šias ekskursijas.
Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.
Šiaurės Airijos respublikonai remia Palestiną, Če Gevara – jų žvaigždė, nes, pasak, jų airių kilmės (netikrinau). Po Brexito vėl buvo neramumai, o šiuo metu pirmą kartą istorijoje respublikonai turi daugaiu nei 50 procentų vietiniam parlamente, bet kaip sakė dubliniečiai, abi pusės atsisako sėdėti vieni šalia kitų. Įdomiausia, kad nei britai, nei patys airiai, apie tai, kas vyko Belfaste per daug nežinojo, niekas per daug apie tai nekalbėjo, buvo gana ignoruojamas reikalas. U2 dainos “Sunday Bloody Sunday”, “Where the Streets Has No Name”, The Cranberries “Zombie” yra apie The Troubles. Visais laikais tavo vardas pavardė ir adresas Belfaste galėjo lemti gyvenimą arba mirtį. Dėl to Bono ir dainuoja apie miestą, kur ši taisyklė neveiktų.
Iki šiandien sunku patikėti tuo, ką pamčiau, ką išgirdau, ką skaitau. Iš ekskursijos tikriausiai labiausiai įstrigo pats Balck Cab vairuotojas, kuris prisipažino savo vaikams apie šias patirtis nepasakojantis, o Black Cab vairavimas ir ekskursijų vedimas jam yra terapija. O trauma labai labai gili, tas žmogus užstrigęs laike prieš penkiasdešimt metų.
Divis Tower, kuriame gyveno išvaryti katalikai, o viršutiniuose aukštuose buvo įsikūrusi britų kariuomenė ir snaiperiai. Toliau – murals, sienos, vis dar naudojami vartai.
Belfaste taip pat yra gražus Titaniko muziejus. Mano Black cab vairuotojas sakė kojos ten nekels, nes Titaniką statė išskirtinai protestantai, katalikai neturėjo progos užsidirbti papildomo duonos kąsnio. Ekskursijos vadovės nuomone, niekas nelaimėjo, nei IRA nei britai, tad laikas viską palikt istorijai ir judėt pirmyn.
Nuuuu tokia, nežinau. Nelabai man. Nespasirodė man kažkaip tema labai kažkokia nauja – konfliktas tarp žmonių ir žmonių sukurtų žmogonų be atgalinio bilieto skriejančių kažkur toli į kosmosą, Žemės ilgesys. Sunkiai įsitraukiau, labai jau viskas išplaukę, kad ir kaip stengiausi neskubėdama skaityti, nebuvo lengva dėmesį išlaikyti (po Rachel Cusk “Kontūrų” turiu naują plonų knygų skaitymo strategiją – skaityti lėtai.). Žinoma, po truputį autorė atskleidžia, kas čia vyksta ir apie ką kalbama, bet man nesurezonavo, žodžiu nebuvau labai jautri skaitytoja šį kartą. Pati knygos pabaiga, kaip ir įvykių/eksperimento ataskaita, buvo įdomiausia knygos vieta, realiai perskaičius pabaigą, reiktų knygą iš naujo skaityti, tikriausiai taip ji ir parašyta, daugkartiniam skaitymui ir interpretavimui, bet žinot, kaip pas mane ten su daugkartiniais knygų skaitymais, jei autorius ne Elizabeth Srout…
Žodžiu, rekomenduoju tiems, kam patinka visai nuplaukusios ir neturinčios aiškaus siužeto knygos, įdomios rašymo formos. Jei su science fiction nepakeliui, tai irgi neprasidėkit. Dėl visų šitų neaiškumų ir interpretavimo galimybių visai patiktų man padiskutuot kokiam knygų klube, bet turi jau labai būt pažengęs klubas. Dar rekomenduoju pasigooglint menininkę, kurios objektai įkvėpė autorę, gal kažkaip daugiau konteksto ir apibrėžtumo tada turėsit.
Tegul būna įrašas, kad perskaičiau. Nelabai čia ką aprašysi, reiki skaityti. Po “Kabineto”, žinoma, jau buvo galima įsivaizduoti, kas laukia, palyginus su “Kabinetu” šiai, mano požiūriu, pritrūko vientisumo. Ir šiaip ir neramu, ir iki negalėjimo absurdiška, kad, nepaisant visko, kas parašyta knygoje, priklausomai nuo to, kokie bus kiti kandidatai, gali tekti ir pačiai balsuoti už dabartinį prezidentą. Dovydas Pancerovas jau paskelbė, kad išeina iš Laisvės TV kažko rašyt, tai su nekantrumu laukiu.
Andrij Liubkos susitikimas 2023 metų knygų mugėj buvo vienas smagiausių – autorius yra tiesiog nerealus. Į knygų mugę jis turėjo atvažiuoti dar 2022 metais, bet kaip pats sako interviu, dieną prieš skrydį nuėjo miegoti kaip normalus žmogus, o atsikėlė kitame pasaulyje. Nuo tos dienos lėktuvai žmonių į knygų muges nebeskraidino. Taigi, tarp daugybės knygų mugės susitikimų, pasirinkau Andrij Liubka ir labai labai džiaugiuosi. Taip džiaugiausi, kad net įsiūliau darbiniam knygų klubui “Karbidą” paskaityt (didžiajai daugumai labai patiko).
Ši knyga – viena iš tų, kur skaitydama pradedu googlint, pradedant nuo žemėlapių. Medvedivo, tiesa, rast nepavyko, nes tai išgalvotas knygos miestas, o štai pats regionas (autorius mokės Užhorodo universitete, o žemiau esančioj nuotraukoj Užhorodo – tarptautinis oro uostas), apie kurį rašo autorius kaip koks pleištas įsiterpęs tarp Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos. O ką veikia pasienio žmonės? Nu, užsiima tarpvalstybiniu prekių perskirstymu. Visi, kas gali – “Neapsuksi – negyvensi”. Tik nabagai idealistai gyvena iš to, ką uždirba, dažniausiai valstybinėj įstaigoj.
Toks idealistas yra istorijos mokytojas, dėl savo kūno skleidžiamų kvapų mokinių pramintas Karbidu. Su integracija į ES Ukrainai sudėtinga – per sienas neįleidžia, oru niekaip nepavyksta, tad jis nusprendžia savo šalį integruoti per tunelį (kaip matote iš foto, toks planas nėra misija-neįmanoma). Na, bet tokiam projektui reikia bendrų, tai ir susirenka vienas po kito pagal projekto poreikius – duobkasys, kontrabandininkas, miestelio meras ir t.t.
Stipriausia knygoje, žinoma, saviironija ir sarkazmas. Trykšta kaip tas Eurointegracijos fontanas, kuriame slėpsis tunelio pradžia. Po tuo sarkazmu – nuoga Ukraina, taip ryškiai rodanti, kad, nepaisant didžiulio lūžio žmonių sąmonėje nuo karo pradžios, dar laukia ilgas kelias iš sovietinio palikimo. Ir tas kelias niekaip nepagreitinamas. Tiesiog turi praeiti laikas. Kartu šis regionas gal net didesnis “pereinamas kiemas” nei LT: “Be kita ko, ši nuostabi geografinė ir dvasinė vienybė yra ir užmaršties žemė. Tai galima paaiškinti įvairiai. Tarkim, per ilgus okupacijos ir imperijos jungo šimtmečius čia nebuvo nei švietimo, nei universitetų, nei inteligencijos, tad nebuvo ir kam rūpintis istorija. Atmintis čia sunaikinta, išdeginta ugnimi, išrėžta peiliais, užkapota kardais, ji užleido vietą asimiliacijai ir propagandai. Tačiau galima ir paprastesnė interpretacija. Čia tiesiog nėra atminties. Gyvenimas toks sunkus ir niūrus, kad nugyventą dieną trokštama išsyk pamiršti. Prisikliaukti vakare, kad ryte ničnieko neatsimintum.
[…] Šiuose kraštuose sapnai pamirštami dar prieš pabundant, jie purpteli nuo vokų ir nebesugrįžta.
[…] Šiose vietovėse gyvenusios tautos tiek susimaišė ir persipynė, kad seniausiai prarado pirmykšį veidą. Abu pasauliniai karai ir modernus nacionalizmas vertė rinktis: “Kieno tu pusėj, berneli? kas esi?
[…] Vidurio Europoje pakilti aukščiau ribų ir šablonų – sunki užduotis, mat bet kokia pradėta tema baigiasi konfliktu. Tad verta iš vis patylėti ir užmiršti.
Tokia va Andrijaus Liubkos knyga – juokingai apie rimtus, svarbius ir liūdnus dalykus. Knygą autorius parašė būdamas labai jaunas, man ji vietomis pasirodė tokia ne iki galo išdirbta, vietomis pagaudavau pabėgančias savo mintis, na, ir pabaiga tokia, knygų klube sukėlė daug diskusijų, bet šiaip labai rekomenduoju paskaityt. Edukaciniais tikslais, kad geriau suprastume Ukrainą (kokia ji didžiulė) ir jos žmones, mūsų literatūrinius ir tikrus herojus.
Neįtikino manęs Birnam Wood, manau, tuo viskas ir pasakyta. Nors šiaip visai nieko parašyta, autorė ne veltui gi Bookerio jauniausia laimėtoja ir klausyti visai patiko, gal net intrigos vietomis buvo, bet summa summarum, nu, nepatikėjau.
Patiko “Birnam Wood”, kaip organizacijos, idėja. Čia tokia chebrytė – komuna, kurie, nors ir nelegaliai, svetimose ar valstybinėse žemėse, užsiima žemės ūkiu, maždaug augina valgomus daiktus, juos pardavinėja, tiekia restoranams ir panašiai. Veikla tokia daugmaž idėjinė-savanorinė, išgyventi iš to sunkiai pavyksta, tad iniciatorei Mirai šniukštinėjant potencialią naują ūkininkavimo vietą ir užsirovus ant milijardieriaus Roberto Lemoine, pasiūliusio finansuoti “Birnam Wood” ir plėstis, Mira biškį išsigąsta, biškį susižavi, biškį įsimyli, bet įtikina savo chebrytę pasirašyti po sandoriu, tuo labiau, kad Robertas jau mestelėjo pinigų į jos sąskaitą. Robertu, beje, susidomi ir geriausia Miros draugė Shelly, tai va, turime ir draugystės išbandymą. Kažkaip jau labai šabloniška, ką?
Amerikietis Robertukas turi savo tikslų – nuošalios vietovės jam reikia pasaulio pabaigos bunkeriui įsirengti, o remti non-profitus reikia gero įvaizdžio formavimui ir pilietybės gavimui. O kokius velnius jis šiaip veikia, nespoilinsiu. Žodžiu, vienintelis nepasirašęs sandoriui yra Tony, Miros ex (ir vėl? Būtinai visi turi būti su visai permiegoję?), nusprendęs pasidomėti, kas ten iš tikro vyksta. Ir viskas baigias, kaip baigias, trileriškai taip.
Žodžiu, The NYT šią knygą vadina “a generational (anti-baby boomer) cri de coeur and a downhill-racing plot through a Stoppardian sense of humor” ir “thrilling”, o man biškį neįtikinanti, del sense or humour nežinau, tikriausiai nepagavau. Manau, tikrai bus išversta, tai galėsim pasikalbėt, kaip kam. O gal jau skaitėt?
Iškart prisipažįstu, kad esu šališka, ir dar paminėta šitoje knygoje, kurioje autorius rašo, kad gauna laiškų iš gerbėjų. Tai, žinokit, čia apie mane. Prieš porą metų rašiau Stasiui Eidrigevičiui laišką per Facebook, kur rašiau, kokia man svarbi jo kūryba. Jei atvirai, tai dabar suprantu, kad mano supratimas apie jo kūrybą buvo per siauras, nes gerai žinojau tik jo iliustracijas vaikiškoms knygoms. Prisipažįstu, kad jo įkvėpta jo iliustracijų K. Sajos knygai „Už nevarstomų durų“, dailės mokykloje turėjau taškavimo periodą. Manau, kad didžiausia priežastis, kodėl jo iliustracijos taip mane užkabino, buvo jų daugiaprasmiškumas ir sugestyvumas. Kai mano vaikai buvo maži, daugely knygų buvo mokoma jausmų pavadinimų: linksmas, piktas, liūdnas, išsigandęs, bet jose nebuvo jausmo „nerimas“. Vaikų knygose neminimas angst arba anxiety, nors aš prisimenu, kad būtent tai dažnai jaučiau. Būtent tą jausmą man įkūnijo Eidrigevičiaus iliustracijos Vytautės Žilinskaitės knygose.
Kai KŽL paklausė manęs, ko norėčiau iš knygų mugės, pasakiau, jog Eidrigevičiaus. Ji pasakė, kad tą jau ir taip buvo suplanavusi. Tai gavusi autografuotą egzempliorių perskaičiau laiminga, kone išsišiepusi. Knyga sudaryta iš įvairių Eidrigevičiaus esė tekstų, tai skaitytojas tegu nesitiki, kažkokios chronologinės biografijos, nes čia – įspūdžių koliažas. Miestų, parodų, bienalių pavadinimai krenta ant skaitytojo kaip spalvoti konfeti. Eidrigevičius į savo skaitytoją žiūri kaip į labai kompetetingą, apsiskaičiusį žmogų, čia pilna kūrėjų pavardžių ir parodų pavadinimų. Tas, kas šiek tiek domisi šiuolaikiniu menu skaitys lengviau, o tas, kuris nori daugiau sužinoti apie tai, tikrai sužinos.
Pirmiausia, kas krenta į akis, yra autoriaus intelektualinis smalsumas. Jis godžiai „ima“ meną parodose, daug keliauja, su daug kuo susipažįsta. Labai graži žmogaus ypatybė yra būti atviru pasauliui, o pas Eidrigevičių, sprendžiant iš jo tekstų, ta savybė yra viena dominuojančių. Daug tekstų aprašo parodų įspūdžius ir autoriaus žvilgsnis yra labiau stebintis, nei vertinantis, nors kartais labai smagu pamatyti, kad net ir jam kyla abejonių apie kai kurių kūrinių meninę vertę.
Kitas imponuojantis Eidrigevičiaus kaip kūrėjo bruožas yra jo kosmopolitiškumas. Viena vertus, jam labai svarbios jo lietuviškos šaknys, bet tuo pačiu jis yra pasaulio žmogus, dažnai keliaujantis į Japoniją, Meksiką, Prancūziją, Veneciją.
Nė vienos esė negalėjau skaityti be pertraukos, nes man nuolat reikėjo pagooglinti tai kokį nežinomą kūrėją, tai paties Eidrigevičiaus kūrinį. Knygos pradžioje yra daug jo darbų fotografijų, bet kaip ir bet kuri meno knyga negali sutaplinti kiekvieno paminėto paveikslo, tai aš nuolat sustodavau ir ieškojau internete knygoje minimų instaliacijų, peformansų ir t.t. Bet tai, sakyčiau, yra knygos privalumas, o ne trūkumas, nes taip aš daug daugiau sužinojau ir pamačiau. Skaitau vieną puslapį, po to sėdžiu pusvalandį Youtube ir Instagrame, žiūriu, ieškau, skaitau. Smagu.
Kai studijavau Klaipėdoje turėjau vieną nuostabų dėstytoją istoriką Joną Genį. Jis mus, studentus, vedėsi į ekskursiją po Klaipėdos senamiestį: kas dešimt metrų sustodavome, nes jis mums apie kiekvieną gatvės kampą gali tiek visko įdomaus papasakoti, kad mes išsižioję klausėmės. Va toks nuostabus, daug žinantis gidas po šiuolaikinį meną yra ir Stasys Eidrigevičius – norisi gaudyti kiekvieną žodį ir matyti, kaip pasaulis atsiveria.
Kelios citatos iš knygos:
„…susiklostė taip, kad Hockney sutikau Los Andžele, o Niujorke atsitiktinai gavau kvietimą į Andy Warhole Party klube „Palladium“. Su savim turėjau eskizų blonknotėlį ir ėmiau piešti. Prie manęs priėjo tamsaus gymio jaunuolis. „Ką čia piešiat?“ paklausė. Paėmė plunksną ir brūkštelėjo kažkokią figūrėlę, − žiūriu, juk tai garsusis Basquiatas.“
„Tikėjausi, kad dar veikia Gustave Dore“ paroda, − deja, neseniai ji buvo uždaryta. Nusiminęs nuėjau žiūrėti van Gogho. Daugumą paveikslų esu matęs.“
Įdomiai su šia knyga gavos – labai su dideliais lūkesčiais ėjau skaityt, nes viena kolegė upinė knygų žiurkė nuo jos tiesiog užkaifavo, nu, tai sunku paskui skaityt, tikiesi super wow, o knyga trumputė, tikiesi, tikiesi, puslapiai slysta, aišku, kai tokio plonumo, skaitai pagreitintai, nu, ir lieki su tuo – kur, kur, kur tas knygos nerealumas. Ech, tai likau nepagavus knyginės laimės su šita knyga. Bet kartu ir labai įdomu, nes mintimis prie jos vis sugrįžtu, vis ką nors prisimenu. Apskritai dabar su plonomis knygomis darysiu taip – jei tik plona – skaitysiu labai lėtai, be jokio puslapių braukymo akimis.
Dar skaitydama prisiminiau knygą, kurioj žiauri Pietų Amerikos kasdienybė – Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”. Man ten toks kažkoks “tikresnis” žiaurumas nei žadėta šios knygos anotacijoje. Manęs šiaip kažkaip nelabai įtikino kalės dalybos pirmyn atgal ir visokie ten savinimaisi ir isterikavimai, kieno ta kalė ir kur ji ten valkiojasi. Man pasirodė ši vieta gan išlaužta, kad ten labai kalės lavoną reikia slėpt, lyg rimtai tam kaime kam nors labai rūpi, virš ko tie maitvanagiai ratus suka. Tai istorijos įtikinamumas gal ir buvo didžiausia problema. Ir nežinau, man ten su ta motinyste rišimas, jei labai anotacija apie tai nekalbėtų, nelabai apie ją ir galvočiau. Tai man kažkaip nelabai pavyko išjaust knygos anotecijos temų, kažkaip kitaip aš ją skaičiau ir neperskaičiau, matyt. Nu, ką padarysi, judam toliau.
knyguziurkes.com 