The Burgess Boys

“The Burgess Boys” jau juntamos Elizabeth ar Lucy nuostabumo užuomazgos (knyga išleista 2013), bet dar ne tai. Kartu klausant aplima tas saldus žinojimas, kur autorė nukeliaus ateityje.

The Burgess Boys – tai du broliai Jim ir Bob, jau biškį pamėtyti gyvenimo, bet jau nebe jaunuoliai. “Tell Me Everything” tie patys vyrukai dar ne seniukai, bet jau link saulėlydžio, jie čia jau visiškai kitokie žmonės nei savo pirmtakėj. Joje Jim kietuolis teisininkas – žvaigždė, atžagarus, grubus ir netašytas. Bobas tai Bobas. Gerietiškas, nerangus, toks antraplanis šeimos paveiksle, tikriausiai būtent dėl to autorei ir įdomus personažas.

Didžioji dalis knygos siužeto sukasi apie brolių sūnėno šunybę, kuri, susiklosčius aplinkybėms, staiga pasidaro labai big deal – politiniu reikalu, žmogaus ir konstitucinių teisių problema. Aha, net skauda skaityt, į ką viskas išsirutulioja. Na, o šalia, kaip jau įprasta Strout – šeimyninės dramos, traumos, nesusikalbėjimai ir nutylėjimai. Kaip įdomu, kad vėlesnėse knygose, atrodo, tik tai ir lieka, ta foninė emocija, visiškai atstojanti knygos siužetą, dėl to, pagalvojau, vėliau labai sunku prisiminti knygos detales, lieka tik tas geras jausmas.

Gera knyga su tuo ateities pažadu, bet jei nuo jos pradėčiau, tai Strout tikrai nepavadinčiau pačia pačiausia autore, gal suteikčiau dar vieną šansą. Tad tik džiaugiuos, kad ne nuo jos pradėjau.

The Cost of Living

Pasidariau visiška rašinėlių marinuotoja, ypač jei knyga tokia įdomesnė ir bile ko nesinori surašyt, o normaliau pasistengti tingisi. Tai geriau trumpai parašysiu, kad labai patiko, nes kitaip nespėsiu apsidairyt, o jau bus pusė metų praėjus nuo perskaitymo.

Deborah Levy The Cost of Living – autobiografinės trilogijos viena iš dalių. Vos 180+ puslapių ir dar didelėm raidėm su mažai teksto, galima būtų suskaityti per vieną vakarą, bet skaičiau neforsuodama ir įsiskaitydama, maždaug po vieną skyrelį vienu prisėdimu, net atrodė, kad daugiau nelabai galiu perskaityt, ne dėl to, kad sudėtingas tenstas būtų, bet tiesiog, dėl išjautimo. Šioje knygoje autorė pasakoja apie savo gyvenimą po skyrybų su vyru, tada daug žmonos, motinos, moters gyvenimo atspindžių, tokių, apie kuriuos gal pagalvojai, bet niekada neįžodinai, neįvardijai, kurie tokie net labai nepatogūs ir kuriuos dažniausiai nukiši kur nors į minčių užkaborius. Tik skaitydama išjauti juos iš savo perspektyvos, pagalvoji, kad, pasirodo, jie vis dėlto įvardijami ir net užrašomi, ir kad, pasirodo, ne viena jais paklaidžioji.

Susibraukiau visą knygą, iš karto nusipirkau kitą trilogijos dalį ir tikrai, manau, sakitysiu ne vieną kartą, skaitysiu bet kada atsiversdama bet kurią knygos vietą. Labai rekomenduoju, jei patiko Rachel Cusk, man pasirodė labai skirtingai paliestos labai panašios temos.

All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art

Perskaičius Michael Finkel “Meno vagį” labai į temą pasirodė perklausyti Orlando Whitfield “All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art”. Stéphane Breitwieser iš “Meno vagies” gal ir buvo psichavotas beprotis, kuriam labai niežtėjo nagai, skaitytojas jam vis dėlto gali jausti šiokią tokią simpatiją dėl jo meilės menui (nors ta meilė ir nekaip baigėsi daugeliui jo pavogtų kūrinių) ir noro būt apsuptam grožio. Labai dažnu atveju vagis nusižiūrėdavo kūrinį, kuris nebuvo populiariausias ar garsiausias ir, jo nuomone, dėl to tinkamai neįvertintas ir pakankamai garbinamas. Man šis aspektas pasirodė savotiškai žavingas, na, toks maždaug, nu, serga žmogus menu (nors psichiatrai jokios diagnozės ir nepripiešė), bet, na, niekaip negali sakyt, kad jis kažkoks piktybinis (na, išskyrus, žinoma, kad vis tiek vagis, neromantizuokim čia).

Visai kitokia istorija su Inigo Philbrick, apie kurį knygoje pasakoja Orlano Whitfield. Toks alia vurdenkindas, savo žavesiu, erudicija ir sėkme apsukęs galvas daugeliui meno dylerių ir kolenkcininkų, o visus šalia esančiuosius verčiantis pasijusti absoliučiais lūzeriais. Na, o viso savo žvilgesio atpindžiuose ir šešėliuose, kuriantis savotišką meno Ponzi schemą – truputį paveikslo parduosiu tam, gabaliuką anam, staiga gaunasi, kad tas pats paveikslas jau priklauso tiekai žmonių, kad realiai reikia dviejų tokių pačių paveikslų. Tai nieko tokio, galim padirbti.

Kažkaip visos tos labai staigios ir labai akinančios verso vunderkindų istorijos, panašiai kaip ir su Elizabeth Holmes jos įkurta kompanija Theranos (istoriją galite paskaityti John Carreyrou knygoje “Blogas kraujas”), dažniausiai būna too good to be truth. Šaltų nervų manipuliatoriai gali ilgai ir sėkmingai žaisti žmogiškuoju godumu ir noru maudytis svetimos šlovės spinduliuose, juk versluose labai svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nepražiopsoti naujų trendų ir t.t. Niekas nenori būti viešai vunderkindo pabullintas – ką, maždaug bijai? Visi to ar ano jau seniausiai prisipirkę.

Perklausius knygą liko tik neskanus iškreipto pasaulio poskonis. Žinoma, smagu, kad menininkai iškyla ir gerai uždirba, būna atrandami ir įvertinami, bet investicijų į meną (tikintis išaugsiančios vertės) reikaluose yra labai daug nešvarių pinigų ir nėra jokios romantikos. Aišku, aš dabar nukrypus labai į kraštutinumą, na, bet vis tiek, o ko tikėjaus? Vaivorykščių ir vienaragių? Gal, bent vieno. O gavau tik ryklius.

Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV-Meksikos pasienyje

Čia toks įdomus knygos variantas, lietuvių mokslininkės knyga į lietuvių kalbą išvesta iš anglų. Šią knygą pasirinkome skaityti Prezidentiniam (darbiniam) knygų klube, visoms buvo smalsu ir įdomu, nes darbe mes turime visokių reikalų su kitoj Žemės pusėj esančia siena – South West border.

Knygoje gal labiausiai pribloškia autorės patirtis ir veiklų spektras – nuo medikės iki gaisrininkės, nuo politologės iki antropologės, mokslų daktarės ir profesorės, kartu su palei sieną dirbančiais gelbėtojais gelbėjusios dehidratavusius, susižeidusius, išsekusius migrantus, kuriuos bandoma sulaikyti fizine siena.

Taigi autorė meta savo skaitytojui iššūkį apskritai pagalvoti, kas tai yra siena, kas yra valstybės siena – kaip linija žemėlapyje, kuri, jei neina kokia ežero ar upės kranto linija, realybėje apskritai yra tokia, nu, jokia. Linija, kuria manipuliuoja politikai, linija, kuria gąsdinami toli nuo jos gyvenantys rinkėjai, net neįsivaizduojantys, kas ten prie tos sienos realiai vyksta, linija, kuri perkerta sienai pakeliui pasimaišiusius miestus, iki šiol vis dar turinčius vieną infrastruktūrą. Siena, kuria bandoma pridengi narkotikų ir ginklų kontrabandos problemas, kurios nesprendžiamos ir nesuvaldomos didele dalimi ir lemia į pietus nuo sienos kylančias problemas, priverčiančias žmones ieškoti saugesnio ir geresnio gyvenimo šiaurėje.

“Slenkstis” vienoms klubietėms skaitėsi lengviau, kitoms sunkiau, man taip pat nebuvo lengva visą laiką išlaikyti susidomėjimą, tikrai vienos knygos vietos stipresnės, kitos silpnesnės, bet jau diskusijos virė kaip reikalas. Viena klubietė buvo šviežiai grįžusi po poros metų gyvenimo JAV, tad tikrai paantrino, kaip iškraipoma ir nesuprantama problema pačiose valstijose, kur žmonės galvoja, kad per tą sieną lenda iki dantų apsiginklavę, pilnomis kišenėmis narkotikų meksikiečiai. Bet siena nelabai stabdo narkotikų paklausos Amerikoj ir ginklų paklausos pietuose. Iš kitos pusės, skaitant iš karto sukasi mintys apie mūsų pačių atgrasymo sieną, kurią statom Baltarusijos pusėje. Iš vienos pusės – taip, gynybiniais tikslais, atgrasimo tikslais ir panašiai, bet yra ir JAV sienai panašus aspektas – humanitarinės krizės, siaubingomis sąlygomis keliaujančių žmonių ir taip toliau. Žodžiu, nesigauna čia taip paprastai atskirti juoda ir balta.

Labai rekoemnuoju pažiūrėti puikų CNN fotoreportažas apie sieną – https://edition.cnn.com/interactive/2018/12/politics/border-wall-cnnphotos/

O dabar jau pats laikas pagrįžti ir perskaityti iš naujo Veleria Luisseli “Lost Children Archive”, kažkaip nelabai audioformato knyga.

O į to read sąrašą įsirašau ir naujausią Ievos Jusionytės knygą Exit Wounds: How America’s Guns Fuel Violence Accross the Boarder.

Paradais

Na, Fernanda Melchor savo skaitytojų negaili, tad ir švelnumo skaitytojas knygoje neras nė pūko. Viskas braižosi, dreskia ir žnaibosi. Niekas nieko nemyli, nemeile pulsuoja kiekvienas knygos puslapis, nemeilė tikriausiai yra visų nelaimių ir žiaurumų priežastis. Kai nežinai, kas yra atjauta, kai tavo pačio galvos niekas niekada nepaglosto, kokia ten gali būti empatija kitam. Homo homini lupus est. Pats baisiausias gyvūnas.

O viskas prasideda Rojuje, Paradais, turtingame miesto rajone, kur baltos vilos, žydri baseinai ir gražuolės moterys, į kurias seilę varvina, excuse my french, nusidročinę paaugliai. Vienas atitrūkęs nuo realybės iš per gero gyvenimo (ir vienatvės, nes niekam neįdomus ir bandomas išspręsti (atsikratyti) piniginėm injekcijom), kitas susitaikės klausyti pirmojo pezalų, svarbu tik kad būtų ko rūkyt ir gert, apsvaigt nuo šito sušikto pasaulio, kuriame tik du keliai – patarnaut turtuoliams (kaip lochui* *- vertime nesistengta nieko užšvelninti, nors vertėja ir sakė, kad neįmanoma taip grubiai išverst kaip originale) arba varyt su gangsteriais (durnos galvelės romantizuotais).

Skaitai ir tikiesi, kad užteks tiems bernams per langa paspoksot ir svajonėse pagyvent, bet nepaleis autorė taip lengvai savo vidurinės klasės skaitytojų. Duos garo. Ir dar užsuks į galą klausimų, skaitymo metu neiškilusių, bet išknaisiotų per įdomią diskusiją “Rara” knygų klube. Tie klausimai atveria visai kitą knygos dimensiją – dėl tų atradimų ir verta knygų klubuose dalyvaut. Viską pamatai kitom akim.

_________________________________

Leidyklos “Rara” knygas galima prenumeruoti jų puslapyje. Knygų klubas vyksta Vilniaus Unesco literatūros namų patalpose Jonų gatvėj.

Dienos namai, nakties namai

Šią knygą išsirinkome skaityti Prezidentiniame (darbiniam) knygų klube ir tuo labai džiaugiuosi, nes tai puiki knyga knygų klubui. “Dienos namai, nakties namai” – ne iš tų, kur labai gali pasigirti, kad viską supratai ir viskas kaip ant delno, tai sudėjus kelias galvas ir padiskutavus, kas kokią autorės mintį pagavo ir kaip interpretavo vieną ar kitą knygos vietą, tikrai knyga dar labiau atsiskleidė, pasidavė pažiūrėt į gylį. Knyga tai skaitosi lengvai, labai lengva pasiduot tokiam greitėjančiam puslapių vertimui (ir nieko nesuprast), tad įsivažiavus į skaitymą, traukiau rankinį stabdį ir sakiau sau “galvok, galvok, viskas kažką reiškia, Tokarčiuk tikrai kažką šituo sako, kavok, ką”. Sakau, puiki knyga knygų klubams ir šiaip būtų įdomu kokią profo recenciją gerą paskaityt.

Knygoje susipina pokario istorija (klaipėdiečiams ir Mažosios Lietuvos žemėse gyvenusiems vos atgavus nepriklausomybę labai pažįstamas bus vokiečių sugrįžimas į savo pražuvusius namus (knygoje – Silezijoje) – Klaipėdoje, Nidoje, pamario krašte – šviesiai apsirengę ir baltai apsiavę žilagalviai vokiečiai tarp postsovietinių žmonių tikrai atrodė kaip ufonautai), bibliniai motyvai, šventieji, nusidėjeliai, girtuokliai ir banko darbuotojos, spanuojančios mylimuosius ir ieškančios jų pasaulyje, kuris atsiranda nubudus.

Labai įdomi vienuolio, kuris aprašė Kumernės istoriją, linija apie belytiškumą, translytiškumą – su atgarisiais į šiuolaikinėje bevaikėje šeimoje sušmėžavusia(-iu) gražiuoliu(-e) Agni, kurį įsimyli tiek tos pačios šeimos vyras, tiek žmona (aaaa! Skandalas!). Ar moteriai savo kūno savininke įmanoma tapti tik tada, kai jis nė vienam vyrui nebeįdomus (pvz., gavus dievišką barzdą), ar šventuoju gali tapti tik tas, kuris suvokiamas eiliniam tikinčiajam ir niekaip nenukrypsta nuo dogmų ir be reikalo nesuka paprastam žmogui galvos? Kodėl negali būt normaliu šventuoju, vyru, ar moterim, kaip visi kiti šventieji? Gal palauk laiko eilėj, kol pasikeis normalumo koncepcija. Kol statistinis pilietis suvoks, kad tai, kas jam “nenormalu” nenustoja egiztuoti nuo jo ignoravimo.

Sapnai, vilkolakiai, iš krūtinių besiveržiantys paukščiai, senųjų savininkų po žeme laukiantys lobiai ir kalnų kaimeliuose žiemos miegu miegančios kaimynės, per į perukus įmezgamus plaukus sumezgančios dieną su naktim, sapną su būdravimu ir praeitį su ateitimi – esu įsitikinus, kad kokios pusės to, ką Tokarczuk knygoje užrakino, atrakinti nepavyko. Tikrai tikrai reiktų skaityti antrą kartą, gal kada nors, kai jau pavyks pasiryžt ir įveikt “Jokūbo knygas”.

Tom Lake

Labai keista ir gaila, bet prėskoka man knyga pasirodė, bus viena iš tų, kur labai greitai pasimiršta, apie ką buvo. Gavau popierinę dovanų, bet užmačiau akciją audible, o dar su Meryl Streep įskaitymu, susigundžiau, nusipirmau, suklausiau ir buvo malonu klausyti, bet, va, jei paklausit, apie ką, net nežinau, ką ir sakyt, apie ką – apie šeimą, ramų šeimos gyvenimą ir bandymą biškį įpūsti į tą gyvenimą dramos per mamos pažinotą bičą, kuris vėliau tapo garsenybe. Aš kadangi kasdien klausaus audio prieš miegą, tai čia tokia knyga, kur jei užmiegi anksčiau nei uždėtas automatinis išsijungimas, tai labai sunku atsekti, kur baigei klausyt.

Bet šiaip tekstas gražus, parašyta gražiai, dar gražiau įskaityta, bet oh well, neįsimintina, gal galima apie bet kurią eilinę šeimą tokią parašyt, bet ar daug yra norinčių tokias skaityt.

Richard Osman: The Thursday Murder Club +

Nesuprantu, kodėl taip ilgai nesusigundžiau šiuo serialu. Iš tikro žinau – prisiskaičiau goodreads komentarų apie pirmąją knygą ir kažkaip jie labai negundė skaityt. Na, bet atėjo audiobado diena, nutariau išbandyt ir likau visiškai sužavėta.

Šios knygos absoliutus variklis yra knygos personažai – senjorų kaime (retirement village) gyvenantys pensininkai renkasi į ketvirtadienio Žmogžudysčių klubą, kurį viešai vadina “Japonų operos mylėtojų” klubu (hahahaha), kas garantuoja, kad į klubą niekada neužklys jokie prašalaičiai. Viena iš klubo pensininkių – charizmatiškoji Elizabeth, buvusi MI5 agentė (James Bond draugė maždaug, nors Bondas iš MI6). Ji traukia iš stalčiaus senas neišspręstas bylas ir žaidžia su draugais detektyvus. Na, iki kol kaimą ištinka tikros žmogžudystės, kurių be Elizabeth smegenų niekaip niekas neišspręs. Tai Elizabeth – kaip chameleonas – tai aštraus kaip peilis proto, tai, kai labai reikia (ypač pričiuptai nelegaliai pasinaudojus savo informaciniais ryšiais) – senučiukė. Ja būti tikrai praverčia kiek prisidirbus- aš tik sena, nusišnekanti močiutėlė, ko jūs čia visi ieškot, ko nepametę.

Dar šiose knygose labai žavingi plot twistai – senučiukai juda link kokio nors alia bylos išaiškinimo ir dažniausiai (Elizabeth dėka) paaiškėja, kad net ne ten visa esmė buvo. Super!

Labai labai rekomenduoju, klausiau audio, super patiko. Yra ir vertimai. Šį kartą tikrai sutinku su visom pagyrom ant viršelio: “Garantuotas skaitymo malonumas!” + “Juokinga, intelektualu ir iki skausmo britiška.”

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu

Net nežinojau, kad tokia knyga egzistuoja iki kol Prezidentinis darbinis knygų klubas neišsirinko skaityti Sigito Parulskio “Trys sekundės dangaus”. Beieškant tos knygos ir šią radau. Labai patiko ir buvo labai įdomu paskaityti apie autorių, kuris taip akivaizdžiai kenčia susitikimuose su skaitytojais (čia) (arba, neatmeskim varianto, apsimeta ir vaidina. Performansas.).

Labai įdomu buvo skaityt apie autoriaus vaikystę kaime, visokias aplinkos detales, kaip pokšėdavo ledas, apie sukrėtusius eilėraščius (“bene pirmą kartą supratau, kad mirsiu”) ir nežmonišką ilgesį sukeldavusias bažnyčias, įspūdžius pirmą kartą atvažiavus į Vilnių, sporto įtaka, stojimas į univerą ir “perlipimas” per visus galvojančius, kad nei tu čia bandyk, nei tau pavyks.

O paskui ištinka sovietų kariuomenė –

“Pasirodo, civilizaciją iš žmogaus išmušti labai lengva.”

“Armijoj nieko nerašiau, viskas atsirado vėliau. Tiesa, kažką mėginau rašinėti, bet tai buvo kliedesys. Ir po armijos dvejus metus buvau tarsi ištiktas komos, kažkokia silpnaprotystė buvo užėjus.”

“Nėra blogos ar geros patirties – svarbu, ką iš jos padarom”.

O paskui kūryba, knygos, baliai su bohema. Gan atvirai parašyta, gal dėl to taip įdomu skaityt. Visa knyga mano pribraukyta ir man šita knyga karts nuo karto pasimaišo po ranka, aš vėl paskaitinėju, pažiūrinėju nuotraukas, paskaitinėju bet kur atsivertus. Plonytė ir netikėtai patikus.

Karas

Kadangi jau dedu visas, kurias skaitau, tabūnie ir ši, nors nebaigiau, kažkaip perskaičius daugiau nei pusę mečiau, nusibodo man, pasidarė nuobodu, dabar stengiuos kuo daugiau malonumo iš skaitymo išgauti, ner kada čia nuobodžiaut. Viena iš nebaigtų genijų knygų. Mane apskritai ši “atrastų neredaguotų rankraščių” mada jau kiek užknisa, gal per daug vienu metu ir aš gal nė vieno tiek nemyliu, kad man nebaigtus reikalus būtų įdomu skaityt. Sakyčiau, literatų reikalai. Ir dar kvepia patys žinot kuo. Melžykla. Galvojau susipažinsiu su Celine, bet nepavyko, teks tą storulę skaityt.

Aklumas

Jose Saramago toks ryškus stilius, kad niekaip su kitais rašytojais nesumaišysi. Jokių kalbinių vingrybių, vos ne faktų vardinimas – kas būtų, jei. Toks sakyčiau labai jau arti publicistikos, vos ne kaip laikraštį skaitytum. Jo dar esu skaičius “Kai mirtis nusišalina“, turėtų būti rekomenduojama knyga visiems naujos longivity mados fanams. Na, o “Aklumas”, sakyčiau, yra suaugėlių “Musių valdovas”. Vietomis taip žiauru, kad net norėjau mest, bet stipriai “užsimerkiau” ir klausiau (audio) toliau, nenumesi gi pakeliui iš bajurumo ir nevilties.

Na, ir šiaip buvo labai įdomu klausyti po kovido pandemijos, nes knygoje pasaulį taip pat ištinka pandemija, tik aklumo. Staiga lyg niekur nieko apanka vienas žmogus (kaip ten jie vadinasi, Case zero, ar kaip), kuris nukeliauja į akių kliniką ir “užkrečia” aklumu visus ten buvusius pacientus ir savo gydytoją, o prieš tai dar ir gerą jam padėti gatvėje suskubusį žmogų, kuris ne toks jau ten geras pasirodo, nes prieš pats apakdamas dar susigundo pavogti nelaimėlio mašiną. Kažkaip susipratusi valdžia nutaria akluosius izoliuoti (visi ten jau buvom, izoliacijoj, tad tikrai knyga šiandieninėj perspektyvoj įdomiai skaitosi), na, o izoliacijoje prasideda “Musių valdovas 2” pagal suaugusiusius. Maža tikrai nepasirodys.

Bejėgystėje tikrai mažai demokratijos. Grįžtama į pirmykštę stadiją, kur kas stipresnis, tas nustato taisykles. O taisyklės žiaurios – ribojamas maistas, reikalaujama seksualinių poreikių patenkinimo ir, kaip visada, labiausiai kenčia moterys. Įdomu stebėti, kaip svarstomi pasipriešinimo variantai, kaip nuleidžiamos rankos, išskysta didvyriškumas. Nieko naujo, deja. Žinia, laisvi esame tiek, kiek laisvas yra labiausiai pažeidžiamas visuomenės narys.

Įdomi knyga, bet iki kitos Saramago norisi padaryti šiokią tokią pertrauką, nes jis toks negailestingas su savo tiesa.

Close to Death

Anthony Horowitz yra mano nauja meilė ir šitas serialas yra nauja mano aistra. Didžiausia laimė buvo, kai knygos baigiamuosiuose žodžiuose autorius parašė, kad yra numatęs dar septynias knygas.

Trumpai apie knygą – į ramią kaimynystę atsikelia jaunas turtuolis, kuris sujaukia visiems kaimynams gyvenimą – tai užstato pravažiavimą, tai išrausia ilgai puoselėtą gėlyną, o jau viršūnių viršūnė, kai sugalvoja įsirengti baseiną su džakuzi ir visais susijusiais kvapais ir triukšmais, kurie erzins prie lovos priklaustytą moeriškę, kurios vienintelė paguoda yra pro langą matomas vaizdas su nuostabia magnolija. Kaimynai sušaukia susirinkimą, į kurį kietuolis reikalų aptarti nesiteikia atvykti, bet kai jis randamas nužudytas, kaimynai jaučiasi surtikę. Na, taip, beveik visi jo nekentė, bet kas iš jų nekentė taip, kad nužudytų.

Taigi, kas kieno žudikas (aukų bus ir daugiau :)))) )?

Tasmanija

“Tasmanija” viena iš tų knygų, kur sunku pasakyti, apie ką. Kadangi knygoje daug rašoma apie debesis, tai man labai maišosi viskas su dabar skaitoma Don DeLillo “Baltas triukšmas”, o ir nuotaika labai panaši. Bet va taip pasakyti, apie ką, nu, ką žinau, nelabai lengva. Dar čia iš tų knygų, kur gerai skaitosi, faina skaityt, bet po kiek laiko nieko nebeatsimeni. Va, ir dabar, skaičiau prieš kelias savaites ir vėl reikia perversti, apie ką ten buvo.

Po šios knygos labiausiai gal lieka toks jausmas, atmosfera. Nelabai optimistiškas, deja. Ir nors Tasmanijos sala turėtų būti vieta, kur saugiausia slėptis nuo pasaulio kataklizmų, bet klausimas, ar iš esamės tai įmanoma – pabėgti nuo pasaulio? Klimato kaita, žmonių beprotystė (absurdų absurdas kariauti, kai tuoj nebebus normalių gyvenimo sąlygų vieninteliuose namuose, kuriuos turime), teroristiniai išpuoliai – tokiame pasaulyje žmonės ir toliau bando gimdyt vaikus, o paskui išsiskyrę juos dalintis, susieina ir nutolsta, nesikalba su sutuoktiniais ir daug kalbasi su simpatijom, ir šiaip ieško visokių gyvenimo trigerių.

Labai ryškus ir labai taikliai aprašytas kartų kaitos, ypač lyčių lygybės aspektas – kas buvo normalu vienai kartai, nebesuvokiama kitai, o tada pirmajai nesuvokiama, kas čia tokio blogo, kad buvo, kaip buvo. Na, žodžiu, nelabai daug šviesių vietų knygoje, vienintelis gal, sakyčiau, kilęs iš labai liūdnos žmonijos istorijos pusės – atominių bombų numerimo ant Hirošimos ir Nagasakio. Apie miestų sunaikinimą išgyvenusius žmones, kuriems savotiškai gyvenime pasiekė, nes baisiuoju momentu atsidūrė tinkamoje vietoje, apsaugojusioje juos nuo pražūties ir siaubingų kančių. Ir vis tiek sugebėjusius atrasti gyvenimo grožį ir pajausti jo vertę.

Paolo Giordano lankėsi 2024 metų knygų mugėje ir susitikimas buvo labai įdomus, jame daug kalbėta apie Ukrainą, kurios reikalus autorius gerai išmano ir kiek gali, rūpinasi, kad Ukrainos vardas nepradingtų iš italų kasdienybės. “Tasmanija” nebus iš tų knygų, kurias visiems plačiai rekomenduosiu, bet jei kažkam norisi tokios atmosferinės knygos, tai tikrai bus kaip tik.

Vienintelė duktė / Stillborn

Sunku kažkaip papasakoti apie šią knygą neatskleidžiant siužeto, einu pasižiūrėsiu, ką ant lietuviško vertimo leidykla užrašė – na, labai jau apibendrintai ir prėskai, o pirmoji knygos dalis tai taip smūgiuoja, kad nėr net kaip įkvėpt (rekomenduoju tada iš anksto, kaip prieš neriant).

Šioje knygoje dvi gyvenimu besimėgaujančios moterys, kurios nenori nieko bendro gyvenime turėti su vaikais. Natūralu, kad vienai, kaip nesinorėjo, taip ir nesinori, na, o kitai matyt suveikia biologinio laikrodžio žadintuvas ir din din din – ji prisipažįsta draugei, kad bando pastoti (ach, išdavikė, pamano pirmoji durnai tikėdamasi, kad turės daug chebros savo apsisprendime). Knygoje lyg ir pasakojama apie abi moteris, bet, man kažkaip įdomiau buvo antrosios., Alinos, linija. Jei trumpam grįžtant prie pirmosios, tai, ji labai įdomiai įsivelia į savo kaimynės gyvenimą (taip įsivelti tikriausiai tik Meksikoj ir galima, maždaug, pas tave už sienos riksmai, einu pažiūrėti, kas darosi), pagloboja kaimynės sūnų ir pasiaiškina santykius su savo motina. Nieko ypatinga.

O štai antroji pagaliau pastoja ir sulaukia nekokių naujienų – angliškas pavadinimas išduoda, kokių. Ši knygos dalis man ir buvo stipriausia, ir, nepaisant visokių knygos nukrypimų į gegutes ir svetimus lizdus, nelabai paaiškintų pirmosios moters sprendimų neturėti vaikų (man visos šios siužeto linijos jau išskydo ir prašapo), moters, žinančios, kad turės pagimdyti negyvą kūdikį išgyvenimai ir gyvenimas po to, kai kūdikis gimė – pribloškė. Sakyčiau, tokia nelabai literatūroje diskutuota tema, lyg neegziduotų apskritai, tokia nemaloni ir vengiama, tarsi būtų užkrečiama vien žvilgsniu. Bet kartais gyvenimas ištinka ir kažkam tenka tokį išgyventi. Ir manau, kad G.Nettel tikrai pavyko tą nervą užčiuopti. Skaudžiai.

Tai taip kažkaip knygoje gavosi labai didelis kontrastas – kaip aštriai tiksliai papasakojama vieno žmogaus visiška gyvenimo praraja, ir beveik niekuo ypatingai nesiskiriančios moters istorija (na, bet čia gal tik man taip atrodo, kad nieko ypatinga nenorėti vaikų, gal būčiau davatka, vaikų nenorėjimas būtų siaubingiau nei negyvagimis).

Grižtai neskaityti nėščiosioms, jums ir taip baimių pakanka.

Empire of Pain. The Secret History of the Sackler Dynasty

Joo, čia tokia knygelė, kad optimizmo neprideda gyvenime, nebent tik pagarbos autoriui, nuveikusiam šitokį darbą. Šioje knygoje pasakojama vienos garsios ir turtingos amerikiečių šeimos – Sackler’ių, norėtųsi rašyti – iškilimo ir nuopolio istorija, deja, kai esi beprotiškai turtingas milijardierius nuopolio dalis nelabai galioja. Taip, gali prarasti gerą vardą, bet prarasti tokius turtus tikriausiai neįmanoma, bent toks įspūdis susidarė iš knygos.

Na, o istorija sukasi apie opioidų epidemiją JAV ir kaip prie to prisidėjo Oxycodon, kurį į rinką išstūmė ir agresyviai reklamavo Sackler šeimai priklausiusi įmonė Purdue Pharma (JAV mane visą laiką pribloškia vaistų reklamos kiekis tiek TV, tiek visur kitur). Rodos graži intencija palengvinti nuo chroniško skausmo kenčiančių žmonių gyvenimą, labai dažnu atveju baigdavosi priklausomybe nuo šio opiodo ir net mirtimi perdozavus. O perdozavimui kai kuriems pacientams pakakdavo visai nedaug. Vaisto stūmimas į rinką buvo tokio agresyvumo, kad klausant raitėsi ausys. Ir nors vaistas buvo patvirtintas FDA (maisto ir vaistų administracijos), tas patvirtinimas buvo tooooks nekoks, ypač, kai už vaisto registravimą (nežinau, koks būtų tikslus terminas čia) atsakingi darbuotojai vėliau “netyčia” išeidavo dirbti į labai gerai apmokamas Purdue pozicijas, o vaisto aprašymo tekste netyčia atsirasdavo “galimai” “galima” priklausomybė. Tas pats ir su prokurorais, kurie užsibrėždavo pasikapstyti po įmonės ar šeimos reikaliukus.

O tuo metu, rinka, žinoma, labai greitai sureagavo, kad joje cirkuliuoja legalus narkotikas, kai kurie gydytojai net buvo praminti pill mills – piliulių malūnais, nes išrašydavo nenormalius kiekius vaisto, kuris iš vaistinių iškeliaudavo į juodąją rinką. Vieša paslaptis. Šeima susikrovė milijardus ir buvo ypač pagarsėjusi meno rėmėja, kuri turėjo muzijuose ir universitetuose savo vardo sales ir gavo aukščiausius įvairių šalių apdovanojimus už meno rėmimą. Toks geras ratukas – susimokėję Sackler šeimai už narkotikus, galite keliauti į meno reabilitaciją, už kurią būsite mums dėkingi. O jei užsilenksite – ups, tikriausiai esate linkęs piktnaudžiauti vaistukais ir mes čia tikrai ne prie ko, juk misija – kilni!

Kaip viskas baigėsi? Na, Sackler salių tikriausiai muziejuose neberasite, bet, tikriausiai numanot, kad nei ubago terbos, nei tiurmos nė vienam šeimos nariui patirt neteko. O ir Oxy nublanko po dar stipresnio opiodo fentanilio, net 100 stipresnio nei morfinas, banga.

Sukrečianti ir labai įdomi knyga. Rekomenduoju.