James

Kai jau knygos pradeda figūruoti visokiose nominacijose ir laimėjimuose, tai kažkaip knieti susipažinti ir atrasti dar vieną perlą, bet, deja, nors ir faina knyga, manęs wow, kuris vilnija už Atlanto, neištiko. Aišku, vis galvoju, kodėl, kodėl kodėl, ir vis labiau peršas, kad tai labai amerikietiška knyga, nors Heklberis Finas yra klasikų klasika ir visų vakariečių vaikystės knyga, tai gal ir europiečiams turėtų surezonuoti? O gal čia man vėl koją pakišo audio, o gal ir vėl tie dideli lūkesčiai, kurie nepasiteisinę kažkaip knygą padaro visiškai eiline.

“James” yra istorijos pasakojimas iš vergo Džimo pusės – labai gera ir įdomi idėja, bet man kažkaip va ties ta gera idėja ir baigias susižavėjimas. Buvo labai gražių vietų, bet buvo ir tokių, kur nelabai patikėjau. O ir keletas paskutinių siužeto posūkių, kurių nepasakosiu, nes bus visiškas spoilinimas, irgi nelabai įtikino. Ir šiaip dėl temos atskleidimo originalumo – kaip baltieji laikė vergus nemokytinais idiotais ir jie galiausiai tais idiotais turėdavo apsimesti, kad nepritraukti per daug nereikalingo dėmesio ir niekam neužliūtų, man kilo abejonių, nes labai jau priminė John Steinbeck “Į rytus nuo Edeno”.

Tai va. Labai daug tikėjaus, bet gavos tiesiog ‘It’s ok” normali knyga. Sakyčiau labiausiai ji tinka edukacijai – pirmiausia skaitom Twain, o paskui Everett ir diskutuojam, koks skirtingas yra pasaulis. O kaip “stand alone” knyga, nieko apie priešistorę neįtariančiam skaitytojui, ar ji bus tokia pat vertinga, kaip suprantančiam kontekstą? Kaip jums atrodo?

Martyr!

Paskutinės kelios audio knygos nebuvo labai sėkmingas pasirinkimas ir abi iš 2024 metų geriausiųjų sąrašų! Na, bet būna gi, kad nepataikai, gal kažkiek prisidėjo ir tai, kad audioformatas ne pats tinkamiausias (man nelabai tinka, kai nenuoseklus laikas ir visokios laiko vingrybės, šokinėjimai tarp tada ir dabar, susisuka man galva).

Negaliu sakyti, kad visai neįdomu buvo, bet ta dalis, kuri buvo man labai įdomi, tai kažkaip nebuvo gal knygos dominuojanti, autoriui įdomiau buvo nakgrinėti pagrindinio veikėjo parkes. Žodžiu, knygoje toks jaunas bičas Cyrus Shams yra iranietis emigrantas, kurį tėvas į Ameriką atvežė dar visai kūdikį, tai realiai jau amerikietis. Našlaitis, kurio motina žuvo aviakatastrofoje, įvykusioje virš Persijos įlankos – civilis lėktuvas buvo amerikiečių numuštas per klaidą. Taigi, viena iš knygos temų yra Cyrus nagrinėjama musulmonų kankinystės tema – nuo jo motinos aukos iki jo dėdės, kuris per Irano karą (jei teisingai pamenu – Irano – Irako), turėdavo mirštantiems kariams mūsio lauke vaidinti mirties angelą, kuris palydi į paskutinę kelionę ir žada tuntus laukiančių mergelių rojuje. Tai šitos iranietiškos knygos dalys buvo įdomu – tiek tėvų bendro gyvenimo pradžia iki kelionės lėktuvu, tiek dėdės istorija, bet va ta amerikietiškoji, su identiteto paieškomis (nepamirštant ir seksualinio), apsinešimais ir t.t. man tokia mhee. Nu, neįdomu.

Tai va, galėjo tą tėvų istoriją papasakot (SPOILER ALERT ____________ neskaityt kas skliausteliuose kitoj eilutėj – motina pasirodo nežuvo lėktuvo katastrofoje) ir būtų užtekę. Beje, pabaiga ir amerikietiškąja knygos dalimi ir vienos moters likimu Amerikoje irgi nepatikėjau kaip ir knygoje figūravusios meninkės nuo Abramovič nukopijuotu performancu man irgi pasirode mhee. Labai dramatiška, bet netikroviška. Panaši situacija, galiu sakyt buvo Ian McEwan “Pamokose” ir ten patikėjau, o čia – ne. Tai mano verdiktas – knygos tema gerokai nebe naujiena, (va, prisiminiau, visai panaši kaip Tell Me How to Be), kas buvo įdomu, kažkaip ne iki galo išplėtota ir gaunas toks nieko įspūdingo reikalas.

Lituanica. Nematoma pusė

Prisipažinsiu, paskutinės mano žinios apie Darių ir Girėną buvo kažkur tarp Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komikso ir sovietinės romantikos filme apie Lituanicą, na, tokios kažkokios jokios. Tai galima sakyti, kad buvau puiki kandidatė skaityti Gražinos Sviderskytės knygą. Na, o perskaičius (beje, knygą klausiau, o visus dokumentus žiūrėjau popierinėje knygoje su autorės autografu!) pati pirmoji mintis man buvo, kad reikia normalaus, mitais ir propaganda neapipinto filmo. Kokio nors mikso su turima dokumentika. Filmo, kuris dešifruotų mitą ir atlaisvintų žmonių galvas. O bet tačiau sunku tautos didvyrius nuo pjedestalo nukelti ant žemės ir atversti į žmones.

Taigi, knyga tikrai labai įdomi ir labai rekomenduoju. Perskaičius didvyrius tenka perkelt galvoj į kitą lentyną. Kokią? Na, kad ir pašėlusių avantiūristų, pametusių galvą neatsakingų adrenalino fanatikų. Kažkaip nelabai dera su tautos sakalais, ane? Bet nuo to gi tik dar įdomiau. O kaip kitaip pavadinti skrydį be normalių leidimų, be vizų nusileisti pakeliui esančiose šalyse, be tinkamų prietaisų, nepaisant grėsmingų oro prognozių? Tikrai ne tėvynės meile. Nutrūkgalviškumas ir svylantys padai, suprantant, kad jei būsi prigautas pareigūnų, skrydis apskirtai neįvyks, nenuošaly paliekant ir nekenčiamus lenkų lakūnus, kurie štai ruošias skrist iš New York į Lenkiją, Vilniaus okupantę. Plaukai šiaušias ant galvos.

Na, o be visų techninių detalių, labai įdomios ir politinės aplinkybės – tarpukaris, 1933 m. situacija Vokietijoje, radarų pražiopsotas lėktuvas (kaip prisiduot vadovybei???), vis dar slepiama sparčiai besivystanti vokiečių aviacija, ir mums sunkiai suvokiama dalis, kad lakūnai buvo JAV piliečiai, ir kaip visai kitaip pasisuka visa įvykių ir jų interpretavimo perspektyva. O pabaigai džiaugsmingai uždėt tašką ant i – šis skrydis tikrai nebuvo antras pasaulyje, nesvarbu iš kurio galo bežiūrėsim ir bematuosim. Ką dabar daryt? Ogi palikt juos ramybėj ir amžinam atilsy. Ir džiaugtis išvadavus galvą. Bet pirmiausia, žinoma, reikia perskaityt knygą. Labai rekomenduoju. Sveika. Ir šiaip reiktų tikriausiai porą pavadinimų pakeist, pvz., stadiono. Nes po knygos jis nei į tvorą, nei į mietą.

Turnė

Šią knygą, manyčiau, įdomiausia skaityti autoriaus draugam, ypač tų pačių turnė dalyviams. Nes ten apie juos, jų linksmiausios ir labiausiai išprotėjusios gyvenimo situacijos ir nuotykiai. Na, o nesusijusiems skaitytojams tai nosies kyštelėjimas į XXa. pabaigos muzikantų gyvenimo užkulisius, kuriuose jie labai rimtai ruošiasi tuoj tuoj susitikti su mumis, jų fanais. Na, ir dar proga pasijuokti iš bajerių ir prisiminti savo pačių tūsus ir eiliniam piliečiui nepakeliamus daugiadienius džiaugsmus, jei turėdavot sveikatos tokius turėti.

Į knygos vidurį knyga sunkokai puškuoja į tą aukščiausią tašką, nes, na, kas gali paįvairinti eilinę dieną, į kurią įvažiuoji nieko neatsimindamas iš vakarykštės dienos. Na, nebent dar didesnis laisvas krytis į finansinį minusą, kuris, galima sakyti, tobulina sukimosi iš padėties kūrybiškumą. O skaitytojui gal pradeda kilt klausimas, kuo gi visas šitas nesibaigiantis tūsas baigsis, nes ir nebefaina darosi, ir nejauku, ir visi jau nori namo.

Be viso paviršinio humoro, girtuoklystės ir linksmybių, pasimato ir kita muzikantų gyvenimo pusė – kaip išbūt kartu, kai nebesigroja, kai išsiskiria nuomonės ir įsivaizdavimai, kai jau visai nebesmagu kartu ir pradeda viskas erzint, bet kažkaip ir gaila viską mest, nes gaila įdirbio. Kažkaip ir nieko kito daryt nelabai moki.

Buvo įdomu paskaityt, gerai, kad trumpai. Per šią knygą už tai atradau repuotas autoriaus istorijas, kurių ir eisiu paklausyt, kol atkeliaus ir naujausia knyga “Voyage voyage”.

Repuota istorija you tube:

“Kruvino pusplyčio paslaptis” https://www.youtube.com/watch?v=CU5jZ4_LEk4

Kitas galit spotify rast. Visai gerai klausos.

We Solve Murders

Pirmoji mano skaityta knyga, kurioje dalyvauja dirbtinis intelektas Chat GPT pavidalu. Na, Richard Osman gal ir nerašė knygos su DI, bet juo naudojasi vienas iš knygos veikėjų, prašydamas dirbtinio intelekto perrašyti elektroninius laiškus Queen’s English maniera. Žavinga! Kaip ir žavingas angliškas humoras, kuriuo vėl savo naujame detektyvų seriale žongliruoja mano numylėtinis Osmanas.

Nors šis detektyvas apie pinigų plovimui panaudotus influencerius ir nėra pats kiečiausias, tas humoras ir stilius man viską atperka, ir klausytis knygos buvo vienas malonumas. Tikiuosi, kad naujas uošvio ir jo sūnaus žmonos, apsaugininkės Amy, duetas, o gal net ir visas trio, nes Amy saugoma rašytoja išsivynioja iki normalios knygos veikėjos – ir vėl bus puikūs detektyvų skaitytojų bendrakeleiviai. Nekantraudama laukiu tęsinių ir labai rekomenduoju visiems Richar Osman gerbėjams, o jei dar toks nesate, tai pats laikas prisijungti!

Šiurpnakčio istorijos

Kadangi esu “Alma Littera” suaugusiųjų kategorijos literatūros konkurso narė, man labai smalsu, ką laimėtoja išrenko vaikų ir jaunimo kategorijos komisija. Tuo labiau, kad suaugusiųjų kategorija 2023 m., kai konkursą laimėjo Aušrinė Tilindė, nugalėtojo neturėjo.

Prisipažinsiu, kad devynmetei dukrai skaityti šias šiurpias istorijas iš pradžių buvo kiek nejauku, įsijungė mamos apsauginis mygtukas su žybsinčia raudona lempute – na, kaip aš čia tokius siaubiakus vakarais vaikui skaitysiu, paskui dar nemiegos naktim ar pradės sapnuoti košmarus. Skaitydama vis pasitikrindavau, ar labai baisu (baisu) ir ar skaityti toliau (skaityti), na, nes man pačiai buvo baisu ir nejauku (kas nuduoda mintį, kad gerai parašyta, ane?). Tai įsigąsdinusioms mamytėms ir tėveliams rekomenduočiau knygą pradėti skaityti nuo pabaigos, kurioje vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė išsigandusiuosius nuramina, kad “literatūra negali traumuoti. Taip, ji gali sukelti stiprius jausmus, išgąstį, kartais ir košmarą, bet ne traumą, kaip ji yra suprantama psichologijos mokslo”.

Taigi, skaitydama (ypač apie dvasių iškvietimus) apie daug ką pagalvojau (maždaug, wtf), bet kartu ir prsiminiau, kokius velnius veikėm vaikystėj, ypač nepriklausomybės aušroje, kai visokios ezoterinės ir nežemiškų gyvybių temos sulipo į visus įmanomus laikraščius ir brošiūras, ir būdavo net diskutuojamos per etikos ir tikybos pamokas (O tempora! O mores!). Tokiam kontekste “Šiurpnakčio istorijos” praranda pusę savo šiurpumo, bet vis tiek pakankamai gerai užšiurpina neapibrėžtom pabaigom, kurios neturi nieko panašaus į ramų ir užtikrintą “naktis baigėsi, ir visi gyveno ilgai ir laimingai”. Vuahahahahaaaa – tikrai ne, nieko panašaus. Ir toliau naktim kojas geriau laikyk po kaldra ir tikėkis, kad niekada neišgirsi gyvulėlių kalbos Kūčių naktį. Gyvulėliai gal nieko, svarbu, kad žaislai nepradėtų kalbėti.

Tad rekomenduoju drąsiems ir laukiu istorijos apie juodąją ranką, kuri buvo topinis šiurpas, kai buvom vaikais.

_______________________________

Už knygą niekam nedėkoju, nusipirkau pati.

The Burgess Boys

“The Burgess Boys” jau juntamos Elizabeth ar Lucy nuostabumo užuomazgos (knyga išleista 2013), bet dar ne tai. Kartu klausant aplima tas saldus žinojimas, kur autorė nukeliaus ateityje.

The Burgess Boys – tai du broliai Jim ir Bob, jau biškį pamėtyti gyvenimo, bet jau nebe jaunuoliai. “Tell Me Everything” tie patys vyrukai dar ne seniukai, bet jau link saulėlydžio, jie čia jau visiškai kitokie žmonės nei savo pirmtakėj. Joje Jim kietuolis teisininkas – žvaigždė, atžagarus, grubus ir netašytas. Bobas tai Bobas. Gerietiškas, nerangus, toks antraplanis šeimos paveiksle, tikriausiai būtent dėl to autorei ir įdomus personažas.

Didžioji dalis knygos siužeto sukasi apie brolių sūnėno šunybę, kuri, susiklosčius aplinkybėms, staiga pasidaro labai big deal – politiniu reikalu, žmogaus ir konstitucinių teisių problema. Aha, net skauda skaityt, į ką viskas išsirutulioja. Na, o šalia, kaip jau įprasta Strout – šeimyninės dramos, traumos, nesusikalbėjimai ir nutylėjimai. Kaip įdomu, kad vėlesnėse knygose, atrodo, tik tai ir lieka, ta foninė emocija, visiškai atstojanti knygos siužetą, dėl to, pagalvojau, vėliau labai sunku prisiminti knygos detales, lieka tik tas geras jausmas.

Gera knyga su tuo ateities pažadu, bet jei nuo jos pradėčiau, tai Strout tikrai nepavadinčiau pačia pačiausia autore, gal suteikčiau dar vieną šansą. Tad tik džiaugiuos, kad ne nuo jos pradėjau.

The Cost of Living

Pasidariau visiška rašinėlių marinuotoja, ypač jei knyga tokia įdomesnė ir bile ko nesinori surašyt, o normaliau pasistengti tingisi. Tai geriau trumpai parašysiu, kad labai patiko, nes kitaip nespėsiu apsidairyt, o jau bus pusė metų praėjus nuo perskaitymo.

Deborah Levy The Cost of Living – autobiografinės trilogijos viena iš dalių. Vos 180+ puslapių ir dar didelėm raidėm su mažai teksto, galima būtų suskaityti per vieną vakarą, bet skaičiau neforsuodama ir įsiskaitydama, maždaug po vieną skyrelį vienu prisėdimu, net atrodė, kad daugiau nelabai galiu perskaityt, ne dėl to, kad sudėtingas tenstas būtų, bet tiesiog, dėl išjautimo. Šioje knygoje autorė pasakoja apie savo gyvenimą po skyrybų su vyru, tada daug žmonos, motinos, moters gyvenimo atspindžių, tokių, apie kuriuos gal pagalvojai, bet niekada neįžodinai, neįvardijai, kurie tokie net labai nepatogūs ir kuriuos dažniausiai nukiši kur nors į minčių užkaborius. Tik skaitydama išjauti juos iš savo perspektyvos, pagalvoji, kad, pasirodo, jie vis dėlto įvardijami ir net užrašomi, ir kad, pasirodo, ne viena jais paklaidžioji.

Susibraukiau visą knygą, iš karto nusipirkau kitą trilogijos dalį ir tikrai, manau, sakitysiu ne vieną kartą, skaitysiu bet kada atsiversdama bet kurią knygos vietą. Labai rekomenduoju, jei patiko Rachel Cusk, man pasirodė labai skirtingai paliestos labai panašios temos.

All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art

Perskaičius Michael Finkel “Meno vagį” labai į temą pasirodė perklausyti Orlando Whitfield “All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art”. Stéphane Breitwieser iš “Meno vagies” gal ir buvo psichavotas beprotis, kuriam labai niežtėjo nagai, skaitytojas jam vis dėlto gali jausti šiokią tokią simpatiją dėl jo meilės menui (nors ta meilė ir nekaip baigėsi daugeliui jo pavogtų kūrinių) ir noro būt apsuptam grožio. Labai dažnu atveju vagis nusižiūrėdavo kūrinį, kuris nebuvo populiariausias ar garsiausias ir, jo nuomone, dėl to tinkamai neįvertintas ir pakankamai garbinamas. Man šis aspektas pasirodė savotiškai žavingas, na, toks maždaug, nu, serga žmogus menu (nors psichiatrai jokios diagnozės ir nepripiešė), bet, na, niekaip negali sakyt, kad jis kažkoks piktybinis (na, išskyrus, žinoma, kad vis tiek vagis, neromantizuokim čia).

Visai kitokia istorija su Inigo Philbrick, apie kurį knygoje pasakoja Orlano Whitfield. Toks alia vurdenkindas, savo žavesiu, erudicija ir sėkme apsukęs galvas daugeliui meno dylerių ir kolenkcininkų, o visus šalia esančiuosius verčiantis pasijusti absoliučiais lūzeriais. Na, o viso savo žvilgesio atpindžiuose ir šešėliuose, kuriantis savotišką meno Ponzi schemą – truputį paveikslo parduosiu tam, gabaliuką anam, staiga gaunasi, kad tas pats paveikslas jau priklauso tiekai žmonių, kad realiai reikia dviejų tokių pačių paveikslų. Tai nieko tokio, galim padirbti.

Kažkaip visos tos labai staigios ir labai akinančios verso vunderkindų istorijos, panašiai kaip ir su Elizabeth Holmes jos įkurta kompanija Theranos (istoriją galite paskaityti John Carreyrou knygoje “Blogas kraujas”), dažniausiai būna too good to be truth. Šaltų nervų manipuliatoriai gali ilgai ir sėkmingai žaisti žmogiškuoju godumu ir noru maudytis svetimos šlovės spinduliuose, juk versluose labai svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nepražiopsoti naujų trendų ir t.t. Niekas nenori būti viešai vunderkindo pabullintas – ką, maždaug bijai? Visi to ar ano jau seniausiai prisipirkę.

Perklausius knygą liko tik neskanus iškreipto pasaulio poskonis. Žinoma, smagu, kad menininkai iškyla ir gerai uždirba, būna atrandami ir įvertinami, bet investicijų į meną (tikintis išaugsiančios vertės) reikaluose yra labai daug nešvarių pinigų ir nėra jokios romantikos. Aišku, aš dabar nukrypus labai į kraštutinumą, na, bet vis tiek, o ko tikėjaus? Vaivorykščių ir vienaragių? Gal, bent vieno. O gavau tik ryklius.

Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV-Meksikos pasienyje

Čia toks įdomus knygos variantas, lietuvių mokslininkės knyga į lietuvių kalbą išvesta iš anglų. Šią knygą pasirinkome skaityti Prezidentiniam (darbiniam) knygų klube, visoms buvo smalsu ir įdomu, nes darbe mes turime visokių reikalų su kitoj Žemės pusėj esančia siena – South West border.

Knygoje gal labiausiai pribloškia autorės patirtis ir veiklų spektras – nuo medikės iki gaisrininkės, nuo politologės iki antropologės, mokslų daktarės ir profesorės, kartu su palei sieną dirbančiais gelbėtojais gelbėjusios dehidratavusius, susižeidusius, išsekusius migrantus, kuriuos bandoma sulaikyti fizine siena.

Taigi autorė meta savo skaitytojui iššūkį apskritai pagalvoti, kas tai yra siena, kas yra valstybės siena – kaip linija žemėlapyje, kuri, jei neina kokia ežero ar upės kranto linija, realybėje apskritai yra tokia, nu, jokia. Linija, kuria manipuliuoja politikai, linija, kuria gąsdinami toli nuo jos gyvenantys rinkėjai, net neįsivaizduojantys, kas ten prie tos sienos realiai vyksta, linija, kuri perkerta sienai pakeliui pasimaišiusius miestus, iki šiol vis dar turinčius vieną infrastruktūrą. Siena, kuria bandoma pridengi narkotikų ir ginklų kontrabandos problemas, kurios nesprendžiamos ir nesuvaldomos didele dalimi ir lemia į pietus nuo sienos kylančias problemas, priverčiančias žmones ieškoti saugesnio ir geresnio gyvenimo šiaurėje.

“Slenkstis” vienoms klubietėms skaitėsi lengviau, kitoms sunkiau, man taip pat nebuvo lengva visą laiką išlaikyti susidomėjimą, tikrai vienos knygos vietos stipresnės, kitos silpnesnės, bet jau diskusijos virė kaip reikalas. Viena klubietė buvo šviežiai grįžusi po poros metų gyvenimo JAV, tad tikrai paantrino, kaip iškraipoma ir nesuprantama problema pačiose valstijose, kur žmonės galvoja, kad per tą sieną lenda iki dantų apsiginklavę, pilnomis kišenėmis narkotikų meksikiečiai. Bet siena nelabai stabdo narkotikų paklausos Amerikoj ir ginklų paklausos pietuose. Iš kitos pusės, skaitant iš karto sukasi mintys apie mūsų pačių atgrasymo sieną, kurią statom Baltarusijos pusėje. Iš vienos pusės – taip, gynybiniais tikslais, atgrasimo tikslais ir panašiai, bet yra ir JAV sienai panašus aspektas – humanitarinės krizės, siaubingomis sąlygomis keliaujančių žmonių ir taip toliau. Žodžiu, nesigauna čia taip paprastai atskirti juoda ir balta.

Labai rekoemnuoju pažiūrėti puikų CNN fotoreportažas apie sieną – https://edition.cnn.com/interactive/2018/12/politics/border-wall-cnnphotos/

O dabar jau pats laikas pagrįžti ir perskaityti iš naujo Veleria Luisseli “Lost Children Archive”, kažkaip nelabai audioformato knyga.

O į to read sąrašą įsirašau ir naujausią Ievos Jusionytės knygą Exit Wounds: How America’s Guns Fuel Violence Accross the Boarder.

Paradais

Na, Fernanda Melchor savo skaitytojų negaili, tad ir švelnumo skaitytojas knygoje neras nė pūko. Viskas braižosi, dreskia ir žnaibosi. Niekas nieko nemyli, nemeile pulsuoja kiekvienas knygos puslapis, nemeilė tikriausiai yra visų nelaimių ir žiaurumų priežastis. Kai nežinai, kas yra atjauta, kai tavo pačio galvos niekas niekada nepaglosto, kokia ten gali būti empatija kitam. Homo homini lupus est. Pats baisiausias gyvūnas.

O viskas prasideda Rojuje, Paradais, turtingame miesto rajone, kur baltos vilos, žydri baseinai ir gražuolės moterys, į kurias seilę varvina, excuse my french, nusidročinę paaugliai. Vienas atitrūkęs nuo realybės iš per gero gyvenimo (ir vienatvės, nes niekam neįdomus ir bandomas išspręsti (atsikratyti) piniginėm injekcijom), kitas susitaikės klausyti pirmojo pezalų, svarbu tik kad būtų ko rūkyt ir gert, apsvaigt nuo šito sušikto pasaulio, kuriame tik du keliai – patarnaut turtuoliams (kaip lochui* *- vertime nesistengta nieko užšvelninti, nors vertėja ir sakė, kad neįmanoma taip grubiai išverst kaip originale) arba varyt su gangsteriais (durnos galvelės romantizuotais).

Skaitai ir tikiesi, kad užteks tiems bernams per langa paspoksot ir svajonėse pagyvent, bet nepaleis autorė taip lengvai savo vidurinės klasės skaitytojų. Duos garo. Ir dar užsuks į galą klausimų, skaitymo metu neiškilusių, bet išknaisiotų per įdomią diskusiją “Rara” knygų klube. Tie klausimai atveria visai kitą knygos dimensiją – dėl tų atradimų ir verta knygų klubuose dalyvaut. Viską pamatai kitom akim.

_________________________________

Leidyklos “Rara” knygas galima prenumeruoti jų puslapyje. Knygų klubas vyksta Vilniaus Unesco literatūros namų patalpose Jonų gatvėj.

Dienos namai, nakties namai

Šią knygą išsirinkome skaityti Prezidentiniame (darbiniam) knygų klube ir tuo labai džiaugiuosi, nes tai puiki knyga knygų klubui. “Dienos namai, nakties namai” – ne iš tų, kur labai gali pasigirti, kad viską supratai ir viskas kaip ant delno, tai sudėjus kelias galvas ir padiskutavus, kas kokią autorės mintį pagavo ir kaip interpretavo vieną ar kitą knygos vietą, tikrai knyga dar labiau atsiskleidė, pasidavė pažiūrėt į gylį. Knyga tai skaitosi lengvai, labai lengva pasiduot tokiam greitėjančiam puslapių vertimui (ir nieko nesuprast), tad įsivažiavus į skaitymą, traukiau rankinį stabdį ir sakiau sau “galvok, galvok, viskas kažką reiškia, Tokarčiuk tikrai kažką šituo sako, kavok, ką”. Sakau, puiki knyga knygų klubams ir šiaip būtų įdomu kokią profo recenciją gerą paskaityt.

Knygoje susipina pokario istorija (klaipėdiečiams ir Mažosios Lietuvos žemėse gyvenusiems vos atgavus nepriklausomybę labai pažįstamas bus vokiečių sugrįžimas į savo pražuvusius namus (knygoje – Silezijoje) – Klaipėdoje, Nidoje, pamario krašte – šviesiai apsirengę ir baltai apsiavę žilagalviai vokiečiai tarp postsovietinių žmonių tikrai atrodė kaip ufonautai), bibliniai motyvai, šventieji, nusidėjeliai, girtuokliai ir banko darbuotojos, spanuojančios mylimuosius ir ieškančios jų pasaulyje, kuris atsiranda nubudus.

Labai įdomi vienuolio, kuris aprašė Kumernės istoriją, linija apie belytiškumą, translytiškumą – su atgarisiais į šiuolaikinėje bevaikėje šeimoje sušmėžavusia(-iu) gražiuoliu(-e) Agni, kurį įsimyli tiek tos pačios šeimos vyras, tiek žmona (aaaa! Skandalas!). Ar moteriai savo kūno savininke įmanoma tapti tik tada, kai jis nė vienam vyrui nebeįdomus (pvz., gavus dievišką barzdą), ar šventuoju gali tapti tik tas, kuris suvokiamas eiliniam tikinčiajam ir niekaip nenukrypsta nuo dogmų ir be reikalo nesuka paprastam žmogui galvos? Kodėl negali būt normaliu šventuoju, vyru, ar moterim, kaip visi kiti šventieji? Gal palauk laiko eilėj, kol pasikeis normalumo koncepcija. Kol statistinis pilietis suvoks, kad tai, kas jam “nenormalu” nenustoja egiztuoti nuo jo ignoravimo.

Sapnai, vilkolakiai, iš krūtinių besiveržiantys paukščiai, senųjų savininkų po žeme laukiantys lobiai ir kalnų kaimeliuose žiemos miegu miegančios kaimynės, per į perukus įmezgamus plaukus sumezgančios dieną su naktim, sapną su būdravimu ir praeitį su ateitimi – esu įsitikinus, kad kokios pusės to, ką Tokarczuk knygoje užrakino, atrakinti nepavyko. Tikrai tikrai reiktų skaityti antrą kartą, gal kada nors, kai jau pavyks pasiryžt ir įveikt “Jokūbo knygas”.

Tom Lake

Labai keista ir gaila, bet prėskoka man knyga pasirodė, bus viena iš tų, kur labai greitai pasimiršta, apie ką buvo. Gavau popierinę dovanų, bet užmačiau akciją audible, o dar su Meryl Streep įskaitymu, susigundžiau, nusipirmau, suklausiau ir buvo malonu klausyti, bet, va, jei paklausit, apie ką, net nežinau, ką ir sakyt, apie ką – apie šeimą, ramų šeimos gyvenimą ir bandymą biškį įpūsti į tą gyvenimą dramos per mamos pažinotą bičą, kuris vėliau tapo garsenybe. Aš kadangi kasdien klausaus audio prieš miegą, tai čia tokia knyga, kur jei užmiegi anksčiau nei uždėtas automatinis išsijungimas, tai labai sunku atsekti, kur baigei klausyt.

Bet šiaip tekstas gražus, parašyta gražiai, dar gražiau įskaityta, bet oh well, neįsimintina, gal galima apie bet kurią eilinę šeimą tokią parašyt, bet ar daug yra norinčių tokias skaityt.

Richard Osman: The Thursday Murder Club +

Nesuprantu, kodėl taip ilgai nesusigundžiau šiuo serialu. Iš tikro žinau – prisiskaičiau goodreads komentarų apie pirmąją knygą ir kažkaip jie labai negundė skaityt. Na, bet atėjo audiobado diena, nutariau išbandyt ir likau visiškai sužavėta.

Šios knygos absoliutus variklis yra knygos personažai – senjorų kaime (retirement village) gyvenantys pensininkai renkasi į ketvirtadienio Žmogžudysčių klubą, kurį viešai vadina “Japonų operos mylėtojų” klubu (hahahaha), kas garantuoja, kad į klubą niekada neužklys jokie prašalaičiai. Viena iš klubo pensininkių – charizmatiškoji Elizabeth, buvusi MI5 agentė (James Bond draugė maždaug, nors Bondas iš MI6). Ji traukia iš stalčiaus senas neišspręstas bylas ir žaidžia su draugais detektyvus. Na, iki kol kaimą ištinka tikros žmogžudystės, kurių be Elizabeth smegenų niekaip niekas neišspręs. Tai Elizabeth – kaip chameleonas – tai aštraus kaip peilis proto, tai, kai labai reikia (ypač pričiuptai nelegaliai pasinaudojus savo informaciniais ryšiais) – senučiukė. Ja būti tikrai praverčia kiek prisidirbus- aš tik sena, nusišnekanti močiutėlė, ko jūs čia visi ieškot, ko nepametę.

Dar šiose knygose labai žavingi plot twistai – senučiukai juda link kokio nors alia bylos išaiškinimo ir dažniausiai (Elizabeth dėka) paaiškėja, kad net ne ten visa esmė buvo. Super!

Labai labai rekomenduoju, klausiau audio, super patiko. Yra ir vertimai. Šį kartą tikrai sutinku su visom pagyrom ant viršelio: “Garantuotas skaitymo malonumas!” + “Juokinga, intelektualu ir iki skausmo britiška.”

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu

Net nežinojau, kad tokia knyga egzistuoja iki kol Prezidentinis darbinis knygų klubas neišsirinko skaityti Sigito Parulskio “Trys sekundės dangaus”. Beieškant tos knygos ir šią radau. Labai patiko ir buvo labai įdomu paskaityti apie autorių, kuris taip akivaizdžiai kenčia susitikimuose su skaitytojais (čia) (arba, neatmeskim varianto, apsimeta ir vaidina. Performansas.).

Labai įdomu buvo skaityt apie autoriaus vaikystę kaime, visokias aplinkos detales, kaip pokšėdavo ledas, apie sukrėtusius eilėraščius (“bene pirmą kartą supratau, kad mirsiu”) ir nežmonišką ilgesį sukeldavusias bažnyčias, įspūdžius pirmą kartą atvažiavus į Vilnių, sporto įtaka, stojimas į univerą ir “perlipimas” per visus galvojančius, kad nei tu čia bandyk, nei tau pavyks.

O paskui ištinka sovietų kariuomenė –

“Pasirodo, civilizaciją iš žmogaus išmušti labai lengva.”

“Armijoj nieko nerašiau, viskas atsirado vėliau. Tiesa, kažką mėginau rašinėti, bet tai buvo kliedesys. Ir po armijos dvejus metus buvau tarsi ištiktas komos, kažkokia silpnaprotystė buvo užėjus.”

“Nėra blogos ar geros patirties – svarbu, ką iš jos padarom”.

O paskui kūryba, knygos, baliai su bohema. Gan atvirai parašyta, gal dėl to taip įdomu skaityt. Visa knyga mano pribraukyta ir man šita knyga karts nuo karto pasimaišo po ranka, aš vėl paskaitinėju, pažiūrinėju nuotraukas, paskaitinėju bet kur atsivertus. Plonytė ir netikėtai patikus.