Mirties chemija

Dėl labai intensyvaus smegeninio darbo darbe, stovėjau prie lentynos ir ieškojau detektyvo, nieko labai įmantraus ir sudėtingo nesugebėjau čia paskutiniu metu skaityt. Kažkaip buvo likus Simon Becket detektyvų serija neskaityta, pasitikrinau, kad “Mirties chemija” yra pirmoji dalis ir ėmiausi. Beskaitydama ir kitas dalis susipirkau, kaip tik leidykla taikė nuolaidas.

“Mirties chemija” patiko. Gal kiek netikėtas žudikas ir išrišimas buvo, bet šiaip patiko ir angliško kaimo atmosfera ir sukurta psichologinė būsena. Į skelbimą laikraštyje atsiliepęs jaunas gydytojas Deividas Hunteris, važiuoja į provinciją pasislėpti nuo gyvenimo. Jis padeda neįgaliu tapusiam gydytojui, priiminėja pacientus ir t.t. Kol miške randamas gerai apiręs lavonas ir tenka prisiminti savo tikrąją teismo medicinos eksperto, besispecializuojančio kūnų irime, specialybę. Makabriška ir įdomu, primena Caitlin Doughty “Kai tavo veidas išnyksta dūmuose“. Na, bet kas gi žudikas? Gal pats Deividas?

Hang on St. Christopher

Patrakėlis detektyvas Sean Duffy jau pusiau pensininkas yra su drauge ir dukrele gyvena Škotijoje, toli nuo Troubles, kurie krečia Šiaurės Airiją. Vos kelioms dienoms per mėnesį jis plaukia keltu į Belfastą padirbėti paprastu “pyleriu” (policininku), kad sukauptų reikiamą stažą pilnai pensijai. Bet staiga – žmogžudystė, o vienintelis detektyvas atostogauja. Šefas kviečias Sean’ą gelbėt situaciją ir pradėti tyrimą. Ne, neee, sako, Duffy, bet su slaptu malonumu imasi bylos, prieš tai dar išsimušęs gerą užmokestį už viršvalandžius.

Na, žodžiu, viskas puikiai, labai man patinka šitas detektyvų serialas. Sean Duffy labai charkteringas personažas, vietoje nenustygstantis nenaudėlis, kur taisyklės, maždaug, tik lūzeriams. Gerard Doyle įskaitymas irgi superinis, akcenčiukas, intonacijos – viskas tobula. Tik šioje dalyje teko kiek pripažinti pagrindinio veikėjo nemirtingumą ir kelios gyvybei pavojingos situacijos jau buvo labai ant akių vartymo ribos. Na, bet jau tikrai nenoriu pražudyt Duffy ir tikiuos, kad autorius irgi bus gailestingas. Tikiuos, Sean dar ilgai neis į pensiją.

Hello Beautiful

Visai neisruošiau skaityti Ann Napolitano, galvojau, kad ne iš mano repertuaro, bet kolegė knygų žiurkė Juoda Lentyna užrodė, o kadangi man buvo audio knygų blokas, tai nusprendžiau pabandyti. Kaip man patiko! Matyt reikėjo kažko tokio ramaus ir gero, šiuolaikinės šeimos sagos, su stipriais veikėjais ir nepudruota jų gyvenimo istorija.

Pačiam pirmam skyriuj autorė smūgiuoja jautriems skaitytojams į paširdžius – William’as savo šeimoje auga nematomas. Jis savo tėvams primena apie šeimą ištikusią tragediją, tad geriau būti sau ir niekam nesipainioti po kojomis, nebent žaidžiant krepšinį, kuris tampa berniuko išsigelbėjimu tiek dėl draugų, tiek dėl palengvinto kelio į koledžą, kuriame jį kaip tinkamą kandidatą į vaikinus nusižiūri žavi studentė Julia.

Julia – iš didžiulės šeimos, turi abu tėvus ir dar tris seseris, šeimos gyvenimas verda, burbuliuoja, Williamui nėra didesnės laimės prisišlieti prie mylinčios šeimos, būti įsiurbtam į jų kasdienybę, ir į Julios planą – susituoksim, aš studijuosiu tą, o tu aną, pabaigęs dirbsi dar kažką, išsikraustysim iš šio rajono, būsim pasitempę ir gražiai rengsimės ,ir t.t. Bet gyvenimas, aišku, laikosi dievo, o ne Julijos plano – viena iš jaunesnių seserų nustebina šeimą, ir toks jausmas, kad šeima tos nuostabos ir neatlaiko, meilės fasadas pradeda eižėti, o viena iš šeimos atramų, kuri atrodė visai nereikšminga, pasirodo ir buvo tai, kas laikė šeimą sulipdytą.

O tada vyksta persigrupavimai, prisitaikymas prie naujos pasaulio struktūros, kurioje vieni nekalba su vienais, o kiti su kitais, kurioje reikia pasirinkti tarp laimės ir šeimos, o kokia iš tokios laimės. Labai labai išjausti ir puikūs knygos charakteriai, niekur man nekliuvo, visur tik širdį skaudėjo dėl visų. Kaip kartais svarbiausi šeimos ramsčiai būna nematomi, neįvertinami, laiku neparemontuojami… Kaip tik jiems subyrėjus tampa aišku, kad niekada nebebus taip pat, kad prarastas jungiamasis audinys, kad reikia išmokti iš naujo būti. Kaip už laimingų fasadų gyvena neišsipildę žmonės, neišdrįstantys ar neturintys galimybių gyventi savo eiga ir savo eiti savo vaga. Tiesiog. Puiki knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, ką gali meilė, apie klaidas ir ar būna per vėlu jas taisyti.

Puikiai susiklausė, skaitykit, klausykit arba laukit knygos vertimo. Labai tikiuosi, kad vertimas knygos nesubanalins, na, nes ji iš tokių paprastais žodžiais surašytų, kur lietuviškai gali nublankt. Tikiuos, kad ne.

Negrįžtantys

Kaip aš jaudinausi dėl antrosios Ievos Dumbrytės knygos (esu linkusi jaudintis dėl svetimų reikalų)! Na, nes “Šaltienos bistro” tai gerai užvežė bjaurumo estetikos į Marijos žemės literatūrą, kad išsižiojus beliko tik nepamiršt užsičiaupti, o jau tada skaityti ir stebėti, ar autorė ir vėl nustebins. Beje, pasirodo, autorė pati buvo visiškai atsipūtus, kaip čia su ta antra knyga bus. Čia tikriausias vienas variantų, kai negali nerašyti, tad belieka tik rašyti – kas jau bus, tas.

Nors autorė maždaug sako, kad viskas, kas knygoj – tai iš jos gyvenimo ir aplinkinio pasaulio, nu ok, tai kur tas pasaulis prasideda ir baigias? Kažkur kitur, matyt, ten, kur žmonės nesąmoningai supranta kvantinę fiziką ir kur slampinėja Šriodingerio katės (tos kur tuo pačiu metu ir yra, ir nėra arba “kartu ir praeity, ir dabarty”). Tai jei autorė sako, kad tai jos kasdienybė, tai ir tikiu, ypač, kad kažkiek esu patyrusi per savo babą, vietinę gyvačių užkalbėtoją ir rupkių marinuotoją (nuo visų ligų), bet Ievos Dumbrytės marinavimo subtilybės tikriausiai net mano babai nurautų stogą.

Šitoj knygoj visko baisiai tiršta. Tiršta ir daug palyginti mažoje erdvėje ir laike, net dusina vietom. Lyg būtum skaitytojėlis įsiurbtas į liūną, kur, pasirodo, ir egzistuoja tas keistas pasaulis, kuriame nėščios moterys iš miego pakirsta be pilvų, ir tada jau bėga laukuosna ieškoti savo naujagimio. Kažkoks pirmapradis pasaulis, kur niekas neragavęs pažinimo obuolio, tad nenusipelnęs gimdyt skausmuose, o kartu tų obuolių persivalgę, o dar ir kokių papuvusių, kirmėlėtų.

Į antrą knygos dalį tas tirštumas išvargina, jau pradedi galvoti, o dievai, kas gi dar keisto gali ištikti. Gal sakyčiau, keistenybių buvo kokiu pem-šem puslapių per daug. Šioje knygoje, mieli skaitytojai, būkit pasiruošę ir žiaurumui, ir smurtui, ir šlykštumui, ir kai jau atrodys, kad daugiau nebeįmanoma, pasirodys, kad klystat, galima dar (nu, va čia tai jau ir per daug). Bet net ir labai užklimpę, irkitės iki pabaigos, kur rasit šviesos ir kažkokios ramybės. Visi jau mes nuvargę knygos pabaigoj – ir personažai, ir skaitytojai.

O kokia rekomendacija? Neskaitykit, jei jums bet kas nelogiško yra “nesąmonė”, ir būtinai skaitykit, jei jūsų galvos tų “nesąmonių” pilnos. Man kažkaip atrodo, kad verta tą crazy pasaulį patirti.

Džinai

Huseinas pagaliau ruošiasi išeiti į Vokietijoje užtarnautą pensiją. Jo gyvenimo tikslas – butas Turkijoje, Stambule, kuriam taupyta ir spausta visč gyvenimą, kur jis pagaliau gali grįžti “namo”, nors visiems aišku, kad Turkijoje jis toks pats nesavas, kaip ir Vokietijoje, o kur dar nuslėpta kurdiška kilmė, kurią jis paliko savo gimtajame kaimelyje kalnuose vardan šeimos saugumo – kokie dar kurdai Turkijoje. Turkijoje gyvena turkai ir taškas. Likimo ironija, Huseiną jo naujai įrengtam bute ištinka širdies mirtinas širdies smūgis… Ir jo svajonių bute susirenka jo žmona ir keturi vaikai. Nors būrėja vienai dukrai ir sumurmėjo, kad vaikų lyg ir penkis mato, o laidotuvių tai ne vienerias, o dvejas… Apie ką gi ji čia?

Knygoje šeši skyriai, kuriuose kalba visi šeši šeimos nariai. Kalba, žinoma, sukasi apie tėvo ir vyro mirtį, bet taip pat apie visas šeimos paslaptis, žaizdas ir nutylėjimus, o kartu ir apie emigracijos iššūkius, apie tradicijas, dievus ir džinus, kurie kaip Neil Geiman “American Gods” keliauja emigrantams iš paskos, į jų naujas šalis, kuriose jų galios išskysta, tradicijos ir “senolių” išmintis netenka prasmės, tam tikrais atvejais kraupina. Ne visų veikėjų monologai vienodai stiprūs, bet knygos struktūros sumanymas gerai išpildytas. Labai stipri pabaiga, labai patiko. Tad jei įdomu emigracijos, šeimos, vaikų adaptacijos svetimoje šalyje temos, labai rekomenduoju, likau maloniai nustebinta.

Pragaro vartai

Mielai šito rašinėlio nerašyčiau, nes man rašinėlių tingėjimo metas, bet kadangi esu atsakinga knygų žiurkė, tai sėdžiu ir rašau. Knygą įsigijau audiotekoj ir klausiau autoriaus įskaitytą audio variantą – nuoširdžiai giriu autorių, nes knyga tikrai puikiai įskaityta – tikrai neturėjau prie ko prikibti, balso tikrai buvo malonu klausyti, na, o apie knygą tai jau kitokie įspūdžiai. “Pragaro vartai” man dar kartą patvirtino, kad Dovydas Pancerovas man labai patinka kaip publicistikos autorius, na, o su grožine tai… hmm komplikuotas santykis.

Mano paprastos skaitytojos nuomone, autoriui pavyko parašyti labai gražių gabaliukų (man labiausiai patiko romano vieta, kurioje knygos protagonistas jaunas vyras pasilieka savaitgaliui su savo mažais vaikais – viskas taip taikliai ir išjaustai aprašyta, patikėjau kiekvienu žodžiu), bet mano akims tie gabaliukai į vieną visumą niekaip nesusijungia. Skaitant apėmė pažįstamas jausmas, kad panašiai jau jaučiausi skaitydama pirmąjį Dovydo romaną “Medžiojant tėvą“, tai atsiverčiau savo apžvalgą ir tas jausmas tik pasitvirtino. Kad ir kaip knygos aprašymai bando įteigti protagonisto jaučiamus jausmus ir motyvus, man toks jausmas, kad ten visai ne apie tą knygą tie aprašymai.

“Lyriniai” apsirūkymo ir geiminimo (kurie šiaip jau skaitant rimtai nusibodo ir užkniso) nukrypimai man visai neturėjo nieko bendra su knygos veiksmu ir veikėjų motyvais, nežinau, kodėl autoriui taip norėjos tą savo veikėją pateikti rūkytoje formoje. Aš savotiškai pradėjau nervuotis, kad mano mėgstamas žurnalistas čia remiasi savo išgyvenimais ir savo geras knygas irgi rašo apsirūkęs. Iš viso, perskaičius šią knygą, žodis “pypkutė” tapo nekenčiamiausiu mano žodžiu. O kaip kitaip, kad ta pypkutė kas antram sakiny. Kantrybės išbandymo metas.

Atrodo, kad antrą kartą negavau iš knygos, ko tikėjaus. Tikėjaus jausmų žmonių, gyvenančių karo pašonėj, tikėjaus pamario krašto (šiek tiek gavau, čia iš tų geresnių knygos vietų, bet deja, padrika), tikėjaus kietos, gerai sukaltos istorijos, kurioje patikėčiau kiekvienu žodžiu, veiksmu ir moytvu. Mažiausiai tikėjaus apsirūkėlio kliedesių ir, deja, jų buvo daugiausia. Ir šiaip nepatikėjau ta kelionės į kaliningradą istorija, pats protagonistas knygos pabaigoj netiki, kaip tada aš galėčiau patikėt? Ir rimtai visokios ten spec tarnybos kažkokius du durnelius į perversmo sūkurį įmetė. Turistus. Rimtai? Lyg jiems mirties bausmė būtų grėsus ir ta kelionė būtų geresnis pasirinkimas. Nepatikėjau.

Ir vėl man atrodo, kad Pancerovas galėjo parašyti kietą karinį trilerį, bet kažkaip jam norisi tų lyrinių nukrypimų, kurie pagadina visą reikalą, nes nu man buvo tiesiog nuobodu, o audio taip lengvai nepraversi. Taigi, antrą kartą linkiu autoriui įkvėpimo ir kūrybinės sėkmės, bet tikriausiai liksiu prie jo publicistikos. Kad skaityčiau dar vieną romaną, kažkam reikės labai pasistengti mane įtikinti, kad verta.

Raudonųjų skruzdžių amžius

Tania Pjankova ėmėsi temos, kurios vengia net patys ukrainiečiai. Pasak jų, kam rašyti apie tai, ką visi ir taip žino. Bet autorė jautė, kad reikia, ir ne veltui, daugelis jos skaitytojų vakariečių niekaip negalėjo patikėti, kad šis Ukrainos gyvenimo tarpsnis neišgalvotas. Tikrovei jis tiesiog per baisus, o be to, labai sėkmingai sovietinės propagandos nuslėptas.

Mačuchai – Ukrainos kaimas, kur 1933 metais susiduria nesuvokiama realybė – čia yra sanatorija kurioje nuo nutukimo gydomas sovietų elitas, o už sanatorijos tvoros iš bado miršta žmonės. Ir tikrai ne dėl to, kad nėra maisto. Badu marinami visi, kurie atsisakė jungtis į kolūkius ir bet kaip paklusti sovietų valdžiai. Galiausiai tiesiog todėl, kad yra liaudies priešai, ar kas nors kėsinasi į jų užgyventą turtą – eiliniai sovietiniai metodai. Klaikuma, kaip keičiasi bado kamuojamas kūnas ir protas, neįmanoma suvokti.

Nors knygą perkaičiau jau senokai, man iš galvos niekaip neišeina Javdochijos motinos poelgis, kai yra suimamas jos sūnus (šantažo tikslais žinoma, nes vienas valdininkas išsirenka Javdochiją sau į meilužes). Kirba man klausimas šitas, jei bus proga, reikės susitikime knygų mugėje paklausti – nors motinai gerinas ir meilinasi jos vyro buvęs draugas (ten žinoma sava liūdna istorija), nuo jaunų dienų be galo įsimylėjęs ir buvęs atstumtas, bet vis žadantis šeimai padėti, jei tik Hana teiksis būt jam švelnesnė – motina broliui “gelbėt” išsiunčia dukrą, žinodama, kad ji bus išprievartauta. Man niekaip smegenys nesuvirškina šitos vietos, kad ir kaip bandau motiną pateisint. Niekaip man nesigauna. Man per didelė jos išdidumo kaina. Vargšės merginos sąskaita.

Žodžiu, žiauri knyga, bet labai gera, sukrečianti ir proverčianti kitom akim žiūrėt į visas paprastas kasdienes gėrybes, kurios atrodo savaime suprantamos. Rekomenduoju visiems paskaityt.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už vertimą – nenuilstančiai Ukrainos rašytojų draugei vertėjai Donatai Rinkevičienei. Slava Ukraini!

Poor

Jau rašiau, kad klausydama šios knygos jau nuo kokio antro skyriaus vos ne ištisai norėjau verkti. Iš nevilties ir gailesčio visiems vaikams, kurių tėvai geria, narkašinasi ir yra palikę savo vaikus likimo valiai. “Šugis Beinas” draskė širdį nagais, bet kažkaip vis tiek grožinę literatūrą kitaip skaitai, o čia juodu ant balto (ausy) apie šitokį baisų apleistumą, o dar baisiau apie tokių vaikų atstūmimą dėl to apleistumo, niekaip nesuteikiant šanso tiem vaikam suprast, kad tai nėra normalu, kad galima ir reikia kitaip. O jau susidūrus su pavienių žmonių gerumu tokių vaikų atžvilgiu, tai iš viso norėjosi kaukt. Kaip ir susidūrus su mokytojų ar socialinių darbuotojų abejingumu, nereikia net žiaurumo.

Klausant knygos šokiruoja to užburto rato uždarumas – nematę kitokių pasirinkimų, tokių tėvų vaikai, tampa tokiais pačiais pašalpiniais, kurie nė nebando gyventi kitaip, nes, kaip tu gali bandyt, kai nė neįsivaizduoji, kaip būna. Ir labai liūdna, kad visos pagalbos priemonės, kurios padėjo autorei žingsnis po žingsnio išlipti iš skurdo ir priklausomybių, baigti mokslus fancy Dublino Trinity koledže (aha, prisiminkit Sally Rooney ir “Normalius žmones”) ir įgyti daktaro laipsnį – beveik nebeegzistuoja.

Atvira, sukrečianti knyga. Nors skaičiau ir “Apšviestąją” ir kitas panašias knygas, ši tikrai kažkokia kitokia. Rekomenduoju atkreipti dėmesį.

Fulgencijus

Na, matyt man jau reikia susitaikyti, kad su Cesar Aira nesusidraugausim. Neklikina man Cesar Aira knygos, nieko nepadarysi. Kadangi knyga buvo Vilniaus literatūros namų knygų klubo sausio knyga, kažkaip dar tikėjaus, kad man akys atsivers po Dovilės Kuzminskaitės paakinimų ir subtilaus užvedimo ant kelio – taip, viskas labai įdomu, kaip Aira rašo ir kodėl daro vienaip ar kitaip, nu, bet į dūšią man nesibeldžia tie jo sukonstruoti pasauliai, nors tu ką. Ir be Dovilės vedžiojimo po tekstą, vienai vaikščioti man buvo tiesiog nuobodu. Visi tie generolai, jų tuštybė, spektakliai, žygiai, ir t.t. Kadangi Airos knygelės mažulytės, sakiau, dar duosiu “Vaiduokliams” šansą, gal nustebins, bet nelabai besitikiu.

All Fours

DNF.

Jungiuosi į knygos nemėgėjų gretas. Ne tai, kad ten man ji labai nepatiko, nu absoliučiai man nuobodu visos protagonistės ‘kančios”. Dar viena iš The New York Times 2024 metų dešimtuko gali eit savais keliais, net nesiteiksiu jos baigti, o TNYT dešimtukais iš vis nebesidomėsiu, tegul patys skaito savo geriausiu atveju vidutiniškas knygas. Taip sakydama visada prisimenu Olgos Tokarczuk agentės žodžius, kad Vakarų Europa prarado originalumą, gal Amerika irgi?

Mano vienmetės protagonistės gyvenimas, atrodo, turėtų rezonuoti, triggerinti ir versti iš klumpių, deja, jis tik užknisa. Užknisa pirmiausia nuo autorės įskaitymo būdo, kuris, kaip jau sakiau, kaip šlapais grindimis tįsiamas skuduras, užknisa ir pirmo pasaulio nuobodulio kamuojama protagonistė. Jai pačiai nuobodu nuo jos gyvenimo, kodėl man turėtų būt įdomu? Ir taip, suprantu, kad gal tokia autorės intencija (sorry, bet man ji dzin), suprantu, kad atvaizduojama kažkokia tai visuomenės grupė (dzin), suprantu, kad kai kurios vietos nori erzint ir šokiruoti, bet nu man absoliučiai neįdomu, jokio noro knygą toliau klausyt. Be kai kurių išjaustų vietų, po kurių knygai vis duodi dar pusvalandžio šansą, nes, na, gal gal – ačiū, užteks. Panašią reakciją paskutinį kartą man sukėlė Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”, kurią pradėjau skaityt per kovidą, kai visi ir taip tapome uždaryti. Nereikėjo net apsinarkašint. Tai vienintelė rekomedacija – jei patinka tokios po namus šliaužiojančios vėplos, kaip iš “Poilsio metų”, tai patiks ir Mirandos personažė. Linkiu gerai praleisti laiką. Einu ieškot ko nors įdomaus.

James

Kai jau knygos pradeda figūruoti visokiose nominacijose ir laimėjimuose, tai kažkaip knieti susipažinti ir atrasti dar vieną perlą, bet, deja, nors ir faina knyga, manęs wow, kuris vilnija už Atlanto, neištiko. Aišku, vis galvoju, kodėl, kodėl kodėl, ir vis labiau peršas, kad tai labai amerikietiška knyga, nors Heklberis Finas yra klasikų klasika ir visų vakariečių vaikystės knyga, tai gal ir europiečiams turėtų surezonuoti? O gal čia man vėl koją pakišo audio, o gal ir vėl tie dideli lūkesčiai, kurie nepasiteisinę kažkaip knygą padaro visiškai eiline.

“James” yra istorijos pasakojimas iš vergo Džimo pusės – labai gera ir įdomi idėja, bet man kažkaip va ties ta gera idėja ir baigias susižavėjimas. Buvo labai gražių vietų, bet buvo ir tokių, kur nelabai patikėjau. O ir keletas paskutinių siužeto posūkių, kurių nepasakosiu, nes bus visiškas spoilinimas, irgi nelabai įtikino. Ir šiaip dėl temos atskleidimo originalumo – kaip baltieji laikė vergus nemokytinais idiotais ir jie galiausiai tais idiotais turėdavo apsimesti, kad nepritraukti per daug nereikalingo dėmesio ir niekam neužliūtų, man kilo abejonių, nes labai jau priminė John Steinbeck “Į rytus nuo Edeno”.

Tai va. Labai daug tikėjaus, bet gavos tiesiog ‘It’s ok” normali knyga. Sakyčiau labiausiai ji tinka edukacijai – pirmiausia skaitom Twain, o paskui Everett ir diskutuojam, koks skirtingas yra pasaulis. O kaip “stand alone” knyga, nieko apie priešistorę neįtariančiam skaitytojui, ar ji bus tokia pat vertinga, kaip suprantančiam kontekstą? Kaip jums atrodo?

Martyr!

Paskutinės kelios audio knygos nebuvo labai sėkmingas pasirinkimas ir abi iš 2024 metų geriausiųjų sąrašų! Na, bet būna gi, kad nepataikai, gal kažkiek prisidėjo ir tai, kad audioformatas ne pats tinkamiausias (man nelabai tinka, kai nenuoseklus laikas ir visokios laiko vingrybės, šokinėjimai tarp tada ir dabar, susisuka man galva).

Negaliu sakyti, kad visai neįdomu buvo, bet ta dalis, kuri buvo man labai įdomi, tai kažkaip nebuvo gal knygos dominuojanti, autoriui įdomiau buvo nakgrinėti pagrindinio veikėjo parkes. Žodžiu, knygoje toks jaunas bičas Cyrus Shams yra iranietis emigrantas, kurį tėvas į Ameriką atvežė dar visai kūdikį, tai realiai jau amerikietis. Našlaitis, kurio motina žuvo aviakatastrofoje, įvykusioje virš Persijos įlankos – civilis lėktuvas buvo amerikiečių numuštas per klaidą. Taigi, viena iš knygos temų yra Cyrus nagrinėjama musulmonų kankinystės tema – nuo jo motinos aukos iki jo dėdės, kuris per Irano karą (jei teisingai pamenu – Irano – Irako), turėdavo mirštantiems kariams mūsio lauke vaidinti mirties angelą, kuris palydi į paskutinę kelionę ir žada tuntus laukiančių mergelių rojuje. Tai šitos iranietiškos knygos dalys buvo įdomu – tiek tėvų bendro gyvenimo pradžia iki kelionės lėktuvu, tiek dėdės istorija, bet va ta amerikietiškoji, su identiteto paieškomis (nepamirštant ir seksualinio), apsinešimais ir t.t. man tokia mhee. Nu, neįdomu.

Tai va, galėjo tą tėvų istoriją papasakot (SPOILER ALERT ____________ neskaityt kas skliausteliuose kitoj eilutėj – motina pasirodo nežuvo lėktuvo katastrofoje) ir būtų užtekę. Beje, pabaiga ir amerikietiškąja knygos dalimi ir vienos moters likimu Amerikoje irgi nepatikėjau kaip ir knygoje figūravusios meninkės nuo Abramovič nukopijuotu performancu man irgi pasirode mhee. Labai dramatiška, bet netikroviška. Panaši situacija, galiu sakyt buvo Ian McEwan “Pamokose” ir ten patikėjau, o čia – ne. Tai mano verdiktas – knygos tema gerokai nebe naujiena, (va, prisiminiau, visai panaši kaip Tell Me How to Be), kas buvo įdomu, kažkaip ne iki galo išplėtota ir gaunas toks nieko įspūdingo reikalas.

Lituanica. Nematoma pusė

Prisipažinsiu, paskutinės mano žinios apie Darių ir Girėną buvo kažkur tarp Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komikso ir sovietinės romantikos filme apie Lituanicą, na, tokios kažkokios jokios. Tai galima sakyti, kad buvau puiki kandidatė skaityti Gražinos Sviderskytės knygą. Na, o perskaičius (beje, knygą klausiau, o visus dokumentus žiūrėjau popierinėje knygoje su autorės autografu!) pati pirmoji mintis man buvo, kad reikia normalaus, mitais ir propaganda neapipinto filmo. Kokio nors mikso su turima dokumentika. Filmo, kuris dešifruotų mitą ir atlaisvintų žmonių galvas. O bet tačiau sunku tautos didvyrius nuo pjedestalo nukelti ant žemės ir atversti į žmones.

Taigi, knyga tikrai labai įdomi ir labai rekomenduoju. Perskaičius didvyrius tenka perkelt galvoj į kitą lentyną. Kokią? Na, kad ir pašėlusių avantiūristų, pametusių galvą neatsakingų adrenalino fanatikų. Kažkaip nelabai dera su tautos sakalais, ane? Bet nuo to gi tik dar įdomiau. O kaip kitaip pavadinti skrydį be normalių leidimų, be vizų nusileisti pakeliui esančiose šalyse, be tinkamų prietaisų, nepaisant grėsmingų oro prognozių? Tikrai ne tėvynės meile. Nutrūkgalviškumas ir svylantys padai, suprantant, kad jei būsi prigautas pareigūnų, skrydis apskirtai neįvyks, nenuošaly paliekant ir nekenčiamus lenkų lakūnus, kurie štai ruošias skrist iš New York į Lenkiją, Vilniaus okupantę. Plaukai šiaušias ant galvos.

Na, o be visų techninių detalių, labai įdomios ir politinės aplinkybės – tarpukaris, 1933 m. situacija Vokietijoje, radarų pražiopsotas lėktuvas (kaip prisiduot vadovybei???), vis dar slepiama sparčiai besivystanti vokiečių aviacija, ir mums sunkiai suvokiama dalis, kad lakūnai buvo JAV piliečiai, ir kaip visai kitaip pasisuka visa įvykių ir jų interpretavimo perspektyva. O pabaigai džiaugsmingai uždėt tašką ant i – šis skrydis tikrai nebuvo antras pasaulyje, nesvarbu iš kurio galo bežiūrėsim ir bematuosim. Ką dabar daryt? Ogi palikt juos ramybėj ir amžinam atilsy. Ir džiaugtis išvadavus galvą. Bet pirmiausia, žinoma, reikia perskaityt knygą. Labai rekomenduoju. Sveika. Ir šiaip reiktų tikriausiai porą pavadinimų pakeist, pvz., stadiono. Nes po knygos jis nei į tvorą, nei į mietą.

Turnė

Šią knygą, manyčiau, įdomiausia skaityti autoriaus draugam, ypač tų pačių turnė dalyviams. Nes ten apie juos, jų linksmiausios ir labiausiai išprotėjusios gyvenimo situacijos ir nuotykiai. Na, o nesusijusiems skaitytojams tai nosies kyštelėjimas į XXa. pabaigos muzikantų gyvenimo užkulisius, kuriuose jie labai rimtai ruošiasi tuoj tuoj susitikti su mumis, jų fanais. Na, ir dar proga pasijuokti iš bajerių ir prisiminti savo pačių tūsus ir eiliniam piliečiui nepakeliamus daugiadienius džiaugsmus, jei turėdavot sveikatos tokius turėti.

Į knygos vidurį knyga sunkokai puškuoja į tą aukščiausią tašką, nes, na, kas gali paįvairinti eilinę dieną, į kurią įvažiuoji nieko neatsimindamas iš vakarykštės dienos. Na, nebent dar didesnis laisvas krytis į finansinį minusą, kuris, galima sakyti, tobulina sukimosi iš padėties kūrybiškumą. O skaitytojui gal pradeda kilt klausimas, kuo gi visas šitas nesibaigiantis tūsas baigsis, nes ir nebefaina darosi, ir nejauku, ir visi jau nori namo.

Be viso paviršinio humoro, girtuoklystės ir linksmybių, pasimato ir kita muzikantų gyvenimo pusė – kaip išbūt kartu, kai nebesigroja, kai išsiskiria nuomonės ir įsivaizdavimai, kai jau visai nebesmagu kartu ir pradeda viskas erzint, bet kažkaip ir gaila viską mest, nes gaila įdirbio. Kažkaip ir nieko kito daryt nelabai moki.

Buvo įdomu paskaityt, gerai, kad trumpai. Per šią knygą už tai atradau repuotas autoriaus istorijas, kurių ir eisiu paklausyt, kol atkeliaus ir naujausia knyga “Voyage voyage”.

Repuota istorija you tube:

“Kruvino pusplyčio paslaptis” https://www.youtube.com/watch?v=CU5jZ4_LEk4

Kitas galit spotify rast. Visai gerai klausos.

We Solve Murders

Pirmoji mano skaityta knyga, kurioje dalyvauja dirbtinis intelektas Chat GPT pavidalu. Na, Richard Osman gal ir nerašė knygos su DI, bet juo naudojasi vienas iš knygos veikėjų, prašydamas dirbtinio intelekto perrašyti elektroninius laiškus Queen’s English maniera. Žavinga! Kaip ir žavingas angliškas humoras, kuriuo vėl savo naujame detektyvų seriale žongliruoja mano numylėtinis Osmanas.

Nors šis detektyvas apie pinigų plovimui panaudotus influencerius ir nėra pats kiečiausias, tas humoras ir stilius man viską atperka, ir klausytis knygos buvo vienas malonumas. Tikiuosi, kad naujas uošvio ir jo sūnaus žmonos, apsaugininkės Amy, duetas, o gal net ir visas trio, nes Amy saugoma rašytoja išsivynioja iki normalios knygos veikėjos – ir vėl bus puikūs detektyvų skaitytojų bendrakeleiviai. Nekantraudama laukiu tęsinių ir labai rekomenduoju visiems Richar Osman gerbėjams, o jei dar toks nesate, tai pats laikas prisijungti!