Žinote, apie Trolius Mumius aš iš viso nieko nežinau (išskyrus šituos). Na, žinau, kas juos sugalvojo, bet šiaip jų istorijų visiškai nesu skaičiusi. Tiesiog, iš pradžių jų gal nelabai buvo, o paskui tikriausiai užaugau. Bet aš visai nepergyvenu, nes dabar tai tikrai spėsiu tinkamai susipažinti, kartu skaitydama su savo kukuliais. Pažintį pradėsim mokydamiesi skaičiuoti iki… begalybės. Žiūrėkit žemiau:
|draugaukim|
Paisdalinsiu su Jumis knygutėmis, pro kurias negalėjau praeiti Švedijoje, kai Giedrė nusivedė mane į knygyną. Vaikams nupirkau daugiau nei sau, nes, atrodo, kad va, vaikams gailėti knygoms negalima, o sau – reikia, na, vien dėl to, kad niekur jos nedings, o namie krūvos neperskaitytų.
Taigi, šiandien knygutė apie uodegas :). Atverti lapą ir pamatai uodegą. Atspėk, kieno ta uodega! Tik neskubėk. Mano vyresniajam kukuliui labai patiko, bet po kelių kartų jau nebelabai įdomų buvo “spėti”, žaisim su mažuoju. Smagi knygutė 🙂
🙂
Dar viena mūsų su kukuliu skaitoma knyga, kurią iš tikrųjų skaitome abi – aš raides, o kukulis – paveikslėlius. Abi sudėjusios gauname pasakojimą. Tikrai gera čekų (atrodo) autoriaus knyga.
|mama|
Tiesiogine prasme. Menininkas Brian Dettmer tiesiogine prasme išgraužia knygas. Taip suteikia joms naują gyvenimą ir naują prasmę. Paima į rankas skalpelį ir juo knygoje ieško naujos knygos ir naujos istorijos. Neįtikėtina. Gražu. Tau patinka?
|”””|
Kokie eilėraščiai slepiasi jūsų lentynose?
O paskui-
Žiema Stokholme.
Amžina įšalas.
Netikrumas, nemirtingumas
Šimtas metų vienatvės
Keliautojo laiku žmona,atviraširdis Dievo šnipas, Hudinis –
herojai kaip ir mes.
K.Ž.G
Kadaise varnos buvo be galo puošnios, antai – rožinės su violetinėmis uodegos plunksnomis, geltonos su dideliais žaliais taškais, arba žydros su švelniais oranžinias dryžiais – žodžiu, tokios margos, kad net apsakyti negali. Tačiau ilgainiui tarp jų kilo kivirčas, kadnagi kiekviena jų ėmė sklbtis gražiausia esanti. O vieną dieną nutiko kažkas nelaukto, apvertusio visą varnų pasaulį aukštyn kojom…
|spalvota varna|
Dar viena smagi knygelė, kuri prasideda du kartus: iš prieko ir iš galo. Ir susitinka knygos viduryje. Ponas Jaspersas ir panelė Kiūnlein ieško laimės. Visur, kur tik įmanoma, kur jie įsivaizduoja ją rasti. Niekaip neranda, praranda viltį ir… susitinka knygos viduryje 🙂
🙂
Dabar dažnai vakarais būna taip, kad vaikiškas knygas skaitau ilgiau nei suaugėliškas. Visos mamos tikriausiai žino tą istoriją, kai skaitomos knygos niekada negana, visada reikia dar, dar ir dar arba kitą, o dabar kitą ir dar vieną. Su kukuliu visada tariuosi, kad skaitysim dvi arba tris, nes kitaip pasaka būtų be galo. Kaip gerai, kad dabar esam netoli savo vasaros bibliotekos ir galime paįvairinti savo skaitomas knygutes. Šiuo metu intensyviai skaitome KŽG dovaną apie princeses, kas vakarą išrenkam, kokią suknelę princesė rengsis, batelius ausis, kokią karūną dėsis ant galvos ir tt. O paskui dar skaitom kokią knygutę iš bibliotekos, kaip pavyzdžiui, apie Išsilavinusį vilką.
Žodžiu, vilkas bando išgąsdint kaimynus, ale tie tik juokias iš neišsilavinusio vilko arba iš viso nekreipia į jį dėmesio. Vilkas baisiausiai supyksta ir eina mokytis skaityti.
|čia buvo su moralu|
Neseniai mokslininkai nustatė, kad paukščiai iš tikro yra dinozaurai. Maži dinozauriukai. Bet tai tikriausiai vis tiek neišsprendžia klausimo, kas buvo pirmas ar ne? Kaip tau atrodo?
Atsakymų į sudėtingus klausimus reikia ieškoti vaikiškose knygutėse. Taip jomis mėgaujuosi, ne tas žodis! Ypač, jei tų knygučių herojai skaito 🙂
|lizdelis|
Vakar buvau Fnac knygyne. Prancuzisko kapitalo knygyne Ispanijoj 🙂 Na, ten ne tik knygos buna, bet ir DVD, CD, visokios elektronikos priemones tiems D groti. Gerai, kad anglisku knygu nebuvo siaubingai daug, tai nereikejo tam knygyne apsigyventi tiek, kad sunervinciau mane atlydejusia drauge. Bet vis tiek pasirinkau kelias knygas.
Apie pati knygyna gal veliau, o dabar noriu papasakot, kas labai uzkliuvo vaikstinejant tarp lentynu. O gi daugybe Alisos stebuklu salyje leidimo suagusiems variantu. Plonu ir storu, dideliu ir mazu. Naturalu, kad knyga buvo dar karta atgaivinta pasirodzius filmui, bet vis tiek, kazkaip keista, kad visos imanomos leidyklos puole ir isleido savo varianta. O cia virseliai
/Alice virgin/
Kartais būna taip, kad pasirinkimas erzina. Ypač geras pasirinkimas, nes tada tiesiog nežinai, ką pasirinkti. Paieškojau mamas lydančių princesės knygučių ir radau visą krūvą. Išlydančių. Kaip išsirinkti? Leisti princesei pačiai?
Jau esu rašiusi, kad L.Carroll knyga apie Alisą yra viena mano mėgstamiausių. Protinga ir įžvalgi mergaitė ta Alisa. L.Carroll taip pradeda savo knygą: “Alisai darėsi nuobodu sėdėti šalia sesers paupy ir nieko neveikti. Porą kartų ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė sesuo, bet knygoje nebuvo jokio paveikslėlio nei pasikalbėjimo. -Kuriems galams tokia knyga, -kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų?”
Šiandien būtent ir mąstau apie tuos paveikslėlius. Bandžiau prisiminti, kada iš mano skaitomų knygų dingo iliustracijos. Juk vaikystėje visos knygos buvo iliustruotos. Ar prisimenat, kaip glaudžiai vaikiškose knygose tekstas buvo susietas su paveikslėliais? Vaikiška knyga neįsivaizduojama be iliustracijų. Kai buvau maža, viskas atrodė labai aišku: knygose vaikams iliustracijos yra, o knygose suaugusiems jos retos. Paaugliškose knygose jos vis dar pasitaikydavo, bet kažkur tarp to laiko ir dabarties, iliustracijos iš mano skaitomų knygų beveik dingo.
Bet paskutiniu metu jos kažkaip netikėtai vėl padažnėjo. Taip jau sutapo, jog paskutinės skaitytos knygos buvo su iliustracijomis arba nuotraukomis: J.S.Foer “Extremely Loud & Incredibly Close”, S.Gruen “Vanduo drambliams”, R.Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai”, K.Vonnegut “Skerdykla Nr.5” ir dabar kaip tik mano skaitoma O.Pamuk “Stambulas”. Ir šitos knygos man priminė, kaip smagu skaityti knygas būtent su iliustracijomis. Kaip gera skaityti, kai puslapio tekstas pasibaigia, bet pasakojimas vis dar tęsiasi nuotraukoje ar iliustracijoje. Arba tas jausmas, kai verti naują puslapį, o ten randi paveikslėlį, kuris padeda galvoje sukurti tikslesnę veiksmo aplinką ar palengvina veikėjų įsivaizdavimą.
Kai kuriose knygose iliustracijos, manau, yra neišvengiamos, be jų knyga tikrai nukentėtų (pavyzdžiui. O.Pamuk “Stambulas”), kitoms knygoms iliustracijos ar nuotraukos nėra būtinos, bet, vistiek praturtina knygą. O tam tikrais atvejais nesuprantu, kuo pateisinamas tas iliustracijų nebuvimas. Tokios misterijos man pavyzdys- “Hario Poterio” serija.
O ar jums norisi, jog daugiau knygų būtų iliustruotos?
K.Ž.G
Taigi šį kartą gražią pavasarišką dieną užsukome į Pegaso knygyną Prancūzų kultūros centre. Savaime suprantama, kad knygos ten prancūziškos, na, bet nėra taip, kad visai jau nedraugaučiau su ta prancūzų kalba – yra pretekstas užeiti. Knygynas dydžio kišenės, bet labai mielas, turi labai gražių knygučių. Ir labai brangių… Apsidžiaugiau, kad viena man laaabai patikusi buvo visai nebrangi (palyginus su kitom).
Knygutėj istorija apie princesę, kuri labai norėjo užaugti:
Princesė paklausė mamos, kokia ji turi būti, kad užaugtų.
-Būk miela… kaip tavo tėtis…
O to paties paklaustas tėtis atsakė:
-Būk mylinti… kaip tavo mama.
Virėjas atsakė:
-Būk švari….
-Būk drąsi,- atsakė generolas.
-Būk gera plaukikė, – atsakė admirolas.
-Būk protinga, – paporino ministras pirmininkas ir tt.
*
-Bet… tu ESI didelė, – pasakė Mažasis princas 🙂
|princesės ir princo mama|
Kai kurios knygos primena tam tikrus gyvenimo įvykius, kitos primena bemieges naktis, kai pabaigus ruošti pamokas, pirmą valandą nakties toliau skaitydavau rytojaus literatūros pamokai reikalingą “Aną Kareniną”. Kitos knygos man asocijuojasi su žmonėmis: štai pavyzdžiui M.Andre knyga “Altenburgo riešutmedžiai” man visada primena mano mieląją draugę knygų žiurkę L., nes ji man tą knygą nupirko kaip kompensaciją, kai vieną skolintą iš manęs užliejo vienu mikroskopiniu lašu arbatos 🙂
Yra viena knyga, kuri man yra neatsiejama nuo mano mamytės mamos Jadvygos, visų vadinama Lile. Aš savo močiutės Lilės visai neatsimenu, nes ji mirė, kai man buvo vos vieneri, tad viską, ką apie ją žinau yra iš mamytės pasakojimų ir nuotraukų. Kai močiutė mirė, mano mama gavo jos receptų knygą, ir man ta knyga yra neatsiejama nuo močiutės atminimo.
Per kiekvienas Kūčias būtent pagal šitos knygos receptą darau koldūnus, nes taip atrodo, jog ir ji yra su mumis per šventes.
Knygą “Valgių gaminimas” 1956-aisiais metais išleido “Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla”. Tuomet ji kainavo 18 rublių ir 85 kapeikas. Knygos autorės yra tituluojamos namų ūkio agronomėmis siūlo paskanauti šutintais špinatais, avienos zrazais, įdaryta lydeka drebučiuose, vėžių kakleliais olandiškame padaže ir kitais patiekalais.
Knygos pratarmėje rašoma : “Sėkmingas penktojo penkmečio plano įvykdymas ir tolesnis liaudies ūkio vystymas sudaro realias sąlygas gausiau aprūpinti gyventojus maisto ir pramoninėmis prekėmis. Kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir pramonės įmonės kasmet pagamina daugiau prekių miestų ir kaimų dirbančiųjų buičiai pagerinti“.
Paskutiniuoju metu leidžiama labai daug maisto gaminimo knygų, kuriose pilna gražių nuotraukų, bet šitoje senoje vietoj nuotraukų- iliustracijos. Patiekalai čia nėra fotografuojami, o yra piešiami, ir, tai , mano akimis, suteikia labai daug žavesio.
Knygoje yra ne tik receptų, bet ir įvairių patarimų šeimininkėms: “Švarai palaikyti šluostės dažniausiai siuvamos iš susidėvėjusių rankšluosčių arba minkšto flanelinio audinio. Jos taip pat laikomos švariai, nes dulkėta ar nešvaria šluoste švaros namuose nepalaikysi“. Knygoje dar teigiama, jog kiekvienai šeimininkei reikalingas sandėliukas, rūsys ir ledainė, taip pat pateikiamas būtinų virtuvės įrankių sąrašas, į kurį įtraukti porcelianiniai arbatinukai, kočėlas ir duršliakas. Anot autorių, margas suktas vainikas ir “Sraigių” pyragas yra kepami “Čudo” krosnelėje, o maisto sudėties lentelėse nurodomas ne tik baltymų, riebalų, bet ir celiuliozės ir pelenų kiekis gramais. 🙂
O kad žinotumėt kokių skanių žagarėlių receptas yra šitoje knygoje!
Močiutės Lilės knyga man yra viena pačių pačių brangiausių ir svarbiausių. Kartais įsivaizduoju, kaip ji nusibraukusi miltuotas rankas į prijuostę, pirštu sekdavo recepto eilutę. Tą pačią eilutę sekė ir mano mamytės ir mano mažosios sesės ir mano pačios pirštas.
K.Ž.G
Tikrai nemanau, jog esu sunkiai paveikiama reklamos. Neįsivaizduoju, kad visi reklaminiai marketingo triukai nepaveikia manęs. Neneigsiu. Būtent todėl ir pageidauju, kad tas poveikis būtų gražiai estetiškai apipavidalintas.
Prisipažįstu, jog kai stoviu knygyne ir renkuosi knygas, knygų apipavidalinimas vaidina didelį vaidmenį. Žinoma, jei noriu perskaityti tam tikrą autorių, tai jo knygą ir renkuosi, nors viršelis yra šiaip sau. Bet jei yra galimybė pasirinkti viršelį (kaip kad būna perkant knygas Amazon.com ar kituose internetiniuose knygynuose), renkuosi tą, kuris man pasirodo įdomus. Savaime suprantama, kad kiekvienam neįtiksi, bet tai neturėtų reikšti, jog užtenka paimti bet kokią juodai baltą nuotrauką su cigarečių dūmais ir manyti, jog ji tiks visiems egzistencialistų veikalams arba nupaišyti ilgakoję gražuolę ir skaudžiai neonine žalia spalva atspausdinti knygos pavadinimą, ir jau manyti, kad visos jaunesnės nei 40 metų chick lit gerbėjos iš kailio nersis, kad įsigytų tą knygą.
Idealus viršelis man yra tas, kuriame yra IDĖJA.
Tas, kuris buvo KURTAS, o ne darytas.
Ko gero, man labiausiai nepatinkantys viršeliai yra tie, kur rašytojai patys pozuoja knygoje sukurtoje aplinkoje. Yra viena tokia švedų rašytoja Lisa Marklund, tai aš kategoriškai atsisakau imti jos knygas į rankas. Jei ji rašo apie gresiantį kalėjimą, 
tai ant viršelio pozuoja būtent kalėjime, jei ji rašo knygą, kuri vadinasi “Nobelio testamentas”, tai būtinai ji pati turi apsirengti ištaiginga suknia ir fotografuotis viršeliui salėje, kurioje vyksta iškilminga Nobelio vakarienė. Tarsi tarp jos ir knygos yra lygybės ženklas.
Mintyse dėkoju Zadie Smith, kad nematė reikalo išsišiepusi pozuoti savo knygos “Balti dantys” viršeliui. Ačiū Michael Ondaatje, kad jis nesifotografavo aptvarstytas ir nevaidino esąs “Anglas ligonis”.
Man labai patiko John Gall viršeliai sukurti V.Nabokovo knygoms. Pats J.Gall pasakoja, kad jis sužinojo, jog V.Nabokovas buvo aistringas drugelių kolekcionierius, tad dailininkas sugalvojo pažaisti su ta tema viršeliuose. Kiekviename viršelyje- dėžutė, kurioje smeigtukais prismeigiami drugeliai, tik vietoje drugelių J.Gall pasirinko objektą, kuris kažkaip sietųsi su knygos turiniu.
Čia dar keletas gražiai apipavidalintų viršelių. Nors įsirėmink.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
