Zeitoun

eggŠiais metais kažkaip užėjo noras susipažinti su vienu ar kitu rašytoju. Taip išsirinkau šitą Dave Eggers (kuris vis buvo man siūlomas su kita apdovanojimą pelniusia knyga) knygą “Zeitoun”, pažiūrėjau, kad goodreads.com gerai įvertinta, net 4.13, gal nenuvils? Kai skačiau šitą knygą, visą laiką neapleido mintis, kad ji labai amerikietiška. Ne vien dėl temos, na, bet gal iš pradžių.

2005 m. rugpjūčio pabaigoje per pietinę JAV dalį praūžė uraganas Katrina, kuris žiauriai nuniokojo New Orleans. Didžiausią žalą miestui padarė ne pats uraganas, o iš vandenyno pusės suplūdęs vanduo, kurio neatlaikė žemiau jūros lygio esantį miestą saugančios dambos – kai kurios miesto dalys atsidūrė po vandeniu ir pasaulis pakraupęs stebėjo, kaip šitoji supergalinga valstybė nesugeba susitvarkyti su gamtos stichijos sukeltomis pasekmėmis.

Knygos herojus
Knygos herojus

Knygoje pasakojama Abdulrahman Zeitoun, New Orleans gyventojo, kilusio iš Sirijos, istorija. Keturių vaikų tėvas, mieste gerai žinomas ir patikimas smulkus verslininkas nusprendė uragano metu likti mieste, prižiūrėti namus. Amerikietei į islamą atsivertusiai jo žmonai niekaip nepavyko vyro išmaldauti palikti užtvindytą miestą. Zeitoun prisiima sau gelbėtojo rolę, su savo kanoja plaukioja po miestą, praneša gelbėtojams, kur yra įstrigusių žmonių, o dažniausiai ir pats jiems padeda pasiekti sausumą, šeria šunis ir t.t. Šis herojus vaizduojamas kaip ramybės, sąžinigumo ir nesavanaudiškumo įsikūnijimas, visiška priešingybė teroristams, kurių tema labai aktuali JAV po 9/11. Nors Zeitoun nuolatos girdi žmonos baimes apie jo saugumą, nes kaip žinia, nekontroliuojamam mieste pradėjo siautėti ginkluoti nusikaltėliai, Zeitoun savo rajone jaučiasi saugus ir tik vieną kartą, susidūręs su ginkluotais banditais, pakeičia savo kelionės kryptį. Jau lyg ir ruoštųsi prisijungti prie evakuotos šeimos, bet visai netikėtai sau pačiam priklausančiam name yra areštuojamas ginkluotų kariškių, apkaltinamas vagiliavimu ir uždaromas į sustiprinto rėžimo kalėjimą. Be teisės paskambinti žmonai ar advokatui.

Toliau pasakojama, kaip šį dingimą išgyvena šeima, žmona, kaip visi beveik susitaiko su Zeitoun dingimu, manydami, kad jis tiesiog paskendo, ar buvo nužudytas, o lygiagrečiai ir absurdiška labiau į karo tribunolą nei į civilizuotos šalies teisinę sistemą panašūs aprašymai, kaip žmonės without any charges susemiami ir grūdami į kalėjimus. Iš pasakojimo aiškėja, kad miestas ir vyriausybė vietoj to, kad ruoštųsi gelbėjimo operacijoms, dar pries audrą,  matydami, kad vienas iš miesto kalėjimų yra apsemiamoje zonoje, skubėjo aukštesnėje vietoje pastatyti narvus, kur galėtų evakuoti nusikaltėlius, o vėliau ir šiaip susemtus miestiečius. Iš tikro, tai, kaip parodytas nukentėjusio miesto “vadavimas” man labiau panašu į kareivių/policininkų/kalėjimo prižiūrėtojų siautėjimą nebaudžiamumo (vos ne karo) sąlygomis.

zeitoun aut

Kadangi knyga yra tiesiog tikrų faktų aprašymas, literatūrine prasme ji yra visai neypatinga, vietomis nuobodi, Zeitoun yra vienareikšmiškai gerietis, gal kiek užsispyręs, nes jo niekaip nepavyksta iš to miesto iškrapštyti; jau vis norėdavau mest, bet, aišku, vis tiek buvo smalsu, kas pasidarys su tuo Zeitoun. Ir gerą knygos įvertinimą aš pagrįsčiau labiau kaip skaitytojų protestą prieš valdžios reakciją į nelaimę ir žmogaus teisių pažeidinėjimus, nei didelę knygos literatūrinę vertę. Galbūt daugelis neišsivysčiusio pasaulio šalių skaitytojų net nesuprastų, ką knyga nori pasakyti, nes žmogaus teisių pažeidinėjimas, žmonių palikimas likimo valiai po gamtinių katastrofų yra tiesiog kasdienybė. Iš ir tas, mano manymu, knygos amerikietiškumas.

Bet šiuo momentu, man įdomus visai kitas aspektas. Kiek autorius, rašydamas tikrais faktais pagrįstą istoriją, gali pasitikėti savo šaltiniu ir jo nuoširdumu? Kokios gali būti katastrofos pasekmės žmogui ir šeimai? Gali ramus, pamaldus teisybės ieškotojas pavirsti despotu, terorizuojančiu savo šeimą?

Ieškodama nuotraukų apie New Orleans, apie knygą ir autorių (beje, audio versijoje, kad knyga yra pagrįsta tikrais faktais pasako tik pačioje pabaigoje), aptikau video, kuriame Dave Eggers, užklaustas apie Zeitoun, apsisuka ir vos ne bėga nuo klausinėtojo. Pasirodo, praėjus keliems metams po Katrinos, Zeitoun buvo nuteistas už smurtavimą namuose, laikraščiai tuo metu buvo pilni straipsinių su citatomis iš teismo, kur Kathy Zeitoun pasakoja, kaip ji buvo vyro mušama ir smaugiama. Iš karto, žinoma, kyla abejonių, kiek herojui pavyko apgauti autorių suvaidinant savo geruoliškumą, o kiek tai buvo tiesiog didžiulio streso ir išgyvento kalinimo pasekmė? Taigi, knyga pasidarė įdomi ją perskaičius. Reiktų perrašyti su ne tokiu tobulu pagrindiniu veikėju?

Oficiali versija: http://www.youtube.com/watch?v=xcz7pytbCsA

Dave Eggers pabėgimas. http://www.youtube.com/watch?v=sidmlBRZdtU

Gone Girl

 gone girl Viena iš knygų, kuri pastoviai atsirasdavo visokiuose rekomenduojamuose skaitymuose internetinėse parduotuvėse. Knygos aprašymas toks labai jau nekabinantis, ganėtinai tradicinis, tai aš taip truputį vartydama akis nusprendžiau, kad pabandysiu. Pasirodo, tikrai ne veltui rekomenduojama ir ne veltui toks bestseleris patapo. Jau ir filmui teisės nupirktos ir pagrindinį vaidmenį tikriausiai vaidins Reese Whiterspoon, kuri, manau labai tinka tam vaidmeniui, ne, bet apie ką mes čia.

Vyras ir žmona. Per 2008 m. finansų krizę ir interneto įsigalėjimą abu netenka darbo ir nusprendžia važiuoti gyventi į Misurį, į vyro gimtinę, tokį pusiau mirusį miestelį. Vieną dieną gražuolė žmona dingsta ir po po truputį besidėliojančio paveikslo visų akys nukrypsta į vyrą. Nick’ai, ką kur Amy? Ką jai padarei?

Apie savo gyvenimą pasakoja abu – ir vyras, ir žmona, tik vyras pasakoja iš dabarties perspektyvos, o žmonos skaitome dienoraštį, pradedantį pasakojimą nuo maždaug laikotarpio, kai jie pirmą kartą susitinka. Taip lėtai einame iki dienos X, kai sužinosime, kas yra žudikas. O gal iš viso nėra jokio žudiko? Gal tik visuomenės spaudimas, kad dingus žmogui kažurs būtinai yra lavonas ir būtinai yra kaltininkas?

Neįtikėtina, bet kaip tik perskaičius knygą, pasaulis pakabino akis ant to bekojo bėgiko Oscar Pistorius, kuris galbūt nužudė savo draugę. OMG, perskaičius Gone Girl, net nebežinai, ką apie tokias bylas reikia galvoti. Kartu dar prisimenu baisų filmą, neatsimenu pavadinimo, lygtais The Life of David Gale – apie mirties bausmės baisumą.

Koks likęs įspūdis po knygos? Mes niekada nežinom, kas yra kito žmogaus galvoje (duok dieve, žinom, kas mūsų pačių galvose – čia jau didelis pasiekimas). Visada galime kažkuo apsimesti, kažką suvaidinti, įtikinti aplinkinius, kad esame būtent tokie, o ne anokie. Tai ir šioje knygoje – pradedam su veikėjais vienoje pozicijoje, o paskui sūpynės švyst į kitą pusę ir veikėjai sūpt – visai kitokie. Man atrodo, kad būtent apsivertimas yra stipriausiai suveikianti knygos savybė ir vis ta nepabėganti mintis – šalia ko gyveni kiekvieną dieną, ką slepia kaimyno šypsena (siaubas, visada galima prisigalvoti visokių nesąmonių), kas miega šalia tavęs lovoje?

Ir knygos pabaiga netradicinė, sukėlusi daug visokių diskusių, net skaitytojų nepasitenkinimo – kaip taip gali būti! Man ji patiko. Tokia gan netikėta ir dar ne tokia, kurios labiausiai norėtųsi skaitytojui, na, kad perskaičius apimtų ramybė ir galėtum ramiai padėti knygą į šalį. Pabaiga su daugtaškiu. Ir tikiuosi, kad autorė iš daugtaškio nesugalvos daryti serialo.

gone girl autire

 

The Human Stain

humanKas čia, Philip Roth knygų iššūkis? Visų Pilypo knygų? Dabar – 4 iš 31. Iš tikrųjų,  “Nemesis” nelikau labai sužavėta, bent jau iš pradžių, bet ta knyga man vis dar sukasi galvoje, pavyzdžiui, tik dabar žiūrėdama į geltoną šios knygos viršelį, sugalvojau, koks jis į temą, nors skaitant galvojau, kad jis man toks blankus ir neišraiškingas. Paprastos ir neįsimenančios knygos gi tiesiog dingta iš galvos, o Pilypas mane tikriausiai užkerėjo, kad nepaliauju apie jį galvojus.

Ne visada pasidomiu knyga iš anksto prieš skaitydama, tai taip ir gaunasi, kad iš alia trilogijos, kurią sudaro “Amerikietiška pastoralė“, “I Married a Communist” ir “The Human Stain”, ėmiau vidurinę ir praleidau. Na, tiek jau to. Kadangi P.Roth knygas man galvoje reikia subrandinti, tai net dabar nežinau, kaip apie “The Human Stain” parašyti. Gal tiek – labai patiko, labiau nei “Nemesis” (o “Nemesis” dabar patinka labiau, nei tada, kai perskaičiau). Norisi ir parekomenduoti ir neišduoti knygos siužeto, kaip čia išsisukti?

Coleman Silk iš Athena koledžo dekano (nežinau, ar čia tiksliai verčiu tas pareigas) pareigų buvo atleistas už rasizmą. Jo paskaitų nelankančius studentus jis pavadino “spooks”. Žodžių, kurių tiesioginė prasmė yra “vaiduoklis”, o netiesioginė – įžeidi afroamerikiečiams. Atrodo, kas čia tokio nuostabaus, jei ne tai, kad pats “rasistas” yra juodaodis, kaip čia pasakius, juodaodis savo krauju ir kilme, nes jo paties oda kaip juodaodžio yra labai šviesi ir jis apsimeta juodaodžiu nesantis. Jis apsimeta žydu. Neblogai, ane? Apie jo kilmę žino tik jo šeima, kurios jis išsižadėjo prieš vesdamas baltaodę merginą, su kuria susilaukė keturių vaikų – su siaubu prieš kiekvieno vaiko gimimą galvodamas apie laukiamą prisipažinimą. Ar teks Coleman’ui prisipažinti?

Dar nusprendžiau, kad šio autoriaus knygų daugiau neklausysiu, nes klausyti jis vis dėlto man yra per sunkus. P.Roth knygose man reikia su grįžti atgal, prisiminti ir pasitikslinti, o audio knygoj tiesiog negali lengvai surasti tos specifinės pastraipos ar knygos vietos. O dabar manęs jau laukia knygos ekranizacija.

55 valandos su Lisbeth Salander

mergina waspPagaliau galiu atsisveikinti su žaviąja Lisbeth, nors gal ne visai, nes dar esu nusiteikusi pažiūrėti švediškus filmus. Kaip jau minėjau trečiosios Millenium dalies pradžia man buvo kiek nuobodoka, bet paskui veiksmas vėl gerai įsivažiavo ir būdavo sunku atsitraukti. Kadangi daug klausiau prieš miegą, tai visi tie veikėjai ir vardai man gražiai atsispindėdavo mieguose ir pabudus naktį patys pirmiausi iš sapnų atklydę žodžiai būdavo – Salander, Blomkvist ir Berga. Aleliuja, tikrai jau užteks. Tikrai tikrai nenoriu daugiau prasidėti su serialais. Visiems kitiems – sėkmės skaitant. Jei smalsumas nepalauš, tai bent jau pirmą dalį tikrai verta paskaityti.

Mergaitė su degtukais

fireMergaitė su degtukais jau pažaidė. Antroji knyga perklausyta, ir, kaip minėjo komentatoriai, tračiąją reikia klausyti iš karto, taip ir darau. Dabar jau visos trys susiliejo į vieną, reikia gerai pagalvoti, kuri kur prasidėjo ir kur baigėsi. Šiaip knygos ritmas lėtėja man po truputį, dabar kur klausau, iš viso SAPO diedai susėdę diskutuoja ir kartoja, ką mes visi jau seniai žinom, ir darosi po truputį nuobodoka. Blogai. Man norisi daugiau įtampos, o įtampa yra ten, kur Salander ir dar kur Blomkvist. Aišku, klausau kiekvieną galimą minutę ir suklausysiu iki galo, tikiuosi, kad nesugadins pirmosios knygos įspūdžio.

O dabar truputį apie pavadinimus. Įsivaizduoju, kaip autoriams sunku sugalvoti knygos pavadinimą. Juk būna dažnai “darbinis” pavadinimas, o tik paskui tikrasis, gal iš viso pasiūlytas kokio agento ar redaktoriaus, pirmųjų knygos eskizų skaitytojų? Įdomu, gal kas nors net kokią knygų pavadinimų istoriją-teoriją yra parašęs?

Mane visada žavi geras knygos pavadinimas, toks, kai tikrai vainikuoja knygą, kai skaitai ir jauti, kaip pavadinimas išsiskleidžia ir atsiskleidžia su visa savo reikšme, kad net suvirpa viduj. Na, pavyzdžiui, S.Maugham “Mėnulis ir skatikas” arba A.Baricco “Jūra vandenynas”, arba G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, arba M.Miller “The Song of Achilles”, arba J.Eugenides “Middlesex”. Ir dar traukiu į sąrašą Millenium trilogijos pavadinimus, geruliai tokie. Kaip į akį.

fire2

******

P.S. Ieškau, dabar kokį “tagą” priskirti postui ir galvoju, koks arčiausias lietuviškas žodis būtų angliškam “Fiction”, na, nes naudoti “grožinė literatūra” nekyla rankos ir nesitarškina klavišai, anoks čia grožis tas Millenium pasaulis.

Even Silence Has an End

silenceKlausant šitą knygą tikrų tikriausiai kilo milijonas su puse minčių. Klausymo trukmė – 21 h – sakyčiau ganėtinai ilga/stora knyga (beveik 550 psl.). Kai pamačiau klausymo trukmę, pagalvojau, ką ten galima tiek pasakoti apie gyvenimą džiunglėse, kur tikriausiai diena iš dienos turėjo būti viskas labai vienodai, tačiau, galiu pasakyti, kad klausyti tikrai nebuvo nuobodu, kaip tikriausiai nebūna nuobodu niekam, kas gyvena šalia tokio žmogaus kaip Ingrid Betancourt.

Su šia autore žiurkės “susipažino” Gioteburgo knygų mugėje šį rudenį. Aišku, nereali, užburianti asmenybė, nerealiai charizmatiška, ne veltui pretendavusi į Kolumbijos prezidento postą ir į Nobelio Taikos premiją. Po tokio susitikimo yra neįmanoma neskaityti jos knygos.

Ingrid Betancourt turi tokį nerealų laisvės jausmą. Visa knyga pilna to jausmo. Ir drąsos neišmatuojamos. Nežinau, ar ryžčiausi pabėgimui iš kalėjimo į džiungles, kur praeiti įmanoma tik turint mečetę ir tiesiogine prasme prasikertant ja kelią. Kai ant kiekvienos šakos ir lapelio tupi norintis tau įkąsti ar tave suvalgyti gyvis, kur upėse tyko jei ne koks kaimanas, tai anakonda. Ir ką, Ingrid vis tiek bėgo. Keturis kartus. Vieną kartą beveik sėkmingai. Bėgo į niekur, nes niekada nežinojo, kur tiksliai yra (gerilos pastoviai kraustosi iš vienos stovyklos į kitą). Paskutinį kartą bėgo upe, iš plasmasinių buteliukų pasidarius ‘gelbėjimosi’ liemenę. Kiekvieną kartą, kai ją vėl ir vėl pagaudavo, FARC gerilos elgdavosi nelabai draugiškai, neskaičiavau, kiek laiko ji pragyveno už kaklo pririšta grandine prie medžio, kiek laiko jai buvo draudžiama kalbėti su tokio pat likimo kaliniais ir net pačiais kovotojais. Ingrid daug pasakoja, kokie buvo kiti kaliniai, kaip jie elgėsi ir kaip jų tarpe buvo kurstoma įtampa ir konkurencija dėl geresnių sąlygų ir geresnio kąsnio. Nesmerkiu jų, nes kaip dažnai savo interviu sako Rūta Šepetys, nežinau, kaip elgčiausi tokiomis sąlygomis, kai išlikti žmogumi yra pats sunkiausias darbas.

Buvo labai įdomu sužinoti ir apie Kolumbijos gerilas, jų valdymo struktūrą, verbavimą, fanatizmą, apie moterų gerilų padėtį (labiau kaip darbo jėgos ir daikto nei žmogaus). Ir sužinoti apie nerealiąsias radijo programas, kuriose kalbėdavo pagorbtųjų artimieji, pasakodavo jiems apie savo gyvenimus, net nežinodami, ar tiems, kuriems pasakoja, dar yra gyvi. Arba nepasakoja, o klausantieji iš to nusprendžia, kas atsitiko, kas nebelaukia…

Ir kitos mintys skaitant – kam autorei reikėjo važiuoti be karinės apsaugos per FARC (Revolutionary Armed Forces of Colombia) valdomas teritorijas? Po išvadavimo, kuris iš tikro buvo nerealus ir neįtikėtinas, Ingrid Betancourt padavė Kolumbijos vyriausybę į teismą ir reikalavo 6 milijonų dolerių už tai, kad ji neturėjo pagal konstituciją privalomos apsaugos ir buvo pagrobta. Ieškinys Kolumbijoje sukėlė didžiulį žmonių nepasitenkinimą, vėliau Ingrid Betancourt jį atsiėmė. Žodžiu, yra apie ką pagalvoti, aišku, būtų įdomu daugiau pabrauzinti šia tema (jei tik būtų laiko). Kiek knygoje šališkumo (iš kitos pusės, kiek nešališkumo būtų galima tikėtis?)? Iš tikro būtų įdomu paskaityti ir kitų pagrobtųjų atsiminimus.

Po tokios knygos nebegali abejingai laukti pokyčių Kolumbijoje.

columbia

Jei po mano minčių kratinėlio vis dar įdom, knygos ištrauką gali paskaityti čia.

PS Kažkaip šiemet daug knygų džiunglių tema: ir The State of Wonder, The Poinsonwood Bible ir ši.

Nemesis

Vėl Philip Roth knyga. Įdomiausi, kad įvairiuose šaltiniuosi ji nurodoma kaip knyga numeris 29 arba 30, arba 31, kai daug prirašyta, niekas nebesuskaičiuoja.

Knyga yra vienos vasaros paveikslas. Antrojo pasaulinio karo metai Amerikoje, vienas jaunuolis negali eiti į kariuomenę dėl blogo regėjimo, dėl to labai graužiasi. Vasarai įsidarbina vaikų žaidimų aikštelės direktorium, organizuoja žaidimus, prižiūri vaikus. Tuo pat metu mieste įvyksta poliomielito protrūkis. Vakcina nuo poliomielito buvo išrasta tik apie 1960 m., todėl susirgusiųjų laukia trys keliai /atsiprašau, rašau ne su savo kompu, tai nerandu normalių skyrybos ženklų/ jei būsi pakankamai laimingas, gausi tik lengvą ligos formą, persirgsi ir viskas, bet gali atsitikti ir taip, gan dažnai, kad liksi suparaližuotas arba, iš viso, per porą dienų atsisveikinsi su šiuo pasauliu.

Iš žaidimų aikštelės dėl ligos ar tėvų baimės dinsgtantys vaikai, didžiulė įtampa, nesaugumas, nes net normaliai nežinoma, kaip liga plinta. Staga Cantorą (čia tas vaikinas) jo mergina pakviečia atvykti vadovauti vaikų grupei į stovyklą už miesto, gamtoje, toli nuo ligos, kuri, deja, grėsminga ir suaugusiems. Kiek pasikankinęs tarp galimybės būti su mylimąja ir atsakomybe už mieste liekančius vaikus, Cantor vis dėlto pasirenka buvimą šalia mylimosios. Atvažiuoja į stovyklą ir visai netrukus joje vaikai pradeda sirgit poliomielitu. Kas dėl to kaltas? Kas atnešė ligą į stovyklą? Kas dar susirgs, kas liks poliomielito sudarkytas, kaip pakryps visa istorija?

Įdomiausia knygoj galbūt tai, kad visą istoriją pasakoja ne pagrindinis jos veikėjas, bet kažkas iš šalies. Kas per pasakotojas išaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje.

Šiaip  nepasakyčiau, kad  knyga man būtų įstrigusi. Nors kritikų ji dažniausiai giriama, man didelio įspūdžio nepadarė, ir aš net nustebau, kad ji yra viena iš vėliausiai išleistų PR kūrinių. Žinoma, pasakojimui, kūrinio struktūrai gal ir neprikiši, klausytis būdavo įdomu ir niekur nuo teksto nenuskrajodavau, bet vis tiek, kažko labai ypatingo,  to kas užburia knygoje aš neradau, todėl cituoju čia labai taiklias eilutes:

For, at the deepest level, Nemesis is not really about Cantor’s war with polio but his war with himself: the war between a man’s idea of duty and decency and the shirking of this for the facilitation of his more immediate happiness.

The only way to save a remnant of his honour was in denying himself everything he had ever wanted for himself.” This is the true emotional core of the novel. And this is the subject, above all others, that most galvanises Roth’s genius: a man divided against himself.

The Fall of Giants

‘My aim is for my writing to be like a window. You don’t see the window, you see through it, you see the story.’

Ken Follet tikrai pasiekia užsibrėžtą tikslą. Perklausiau dar vieną – jau tikriausiai minėjau, kad bent kol kas šio autoriaus knygas yra lengviausia klausyti – ir kalba nėra per daug sudėtinga, ir istorija įtraukianti, tai nenusvajoji kur nors.

Šį kartą – XX a. pradžia, laikotarpis prieš pirmąjį pasaulinį karą, karo metai ir pokaris. Pasaulis ant didelių permainų slenksčio, ypač klasine, socialine tvarka. Knygos pradžioje dar yra didikai ir tarnai – kaip visiškai atskiri pasauliai, o knygos pabaigoje jų socialinis statusas ir teisės jau visai kitokie. Kiek nuobodokas man buvo detalus revolikucijos Rusijoje pavaizdavimas – visokie Lenino revoliucijos planai ir tt., bet šiaip, kaip visada, sužinojau /prisiminiau daug istorinių dalykų, to meto politikos užkulisių ir šiaip visokių įdomių to meto aplinkybių.

Šioje knygoje, kaip ir prieš tai mano klausytose, Ken Follet turi keletą labai stiprių, protingų ir gudrių moterų, man tos moterys šio autoriaus knygose yra vedantieji personažai. Visą laiką klausydama galvojau, koks baisus dalykas yra karas, bet jei ne jis, tikriausiai moterų gyvenimas (lygių teisių prasme) dar ilgai būtų nepasikeitęs. Kol vyrai kariavo, moterys turėjo progą neatpažįstamai pakeisti visuomenę. Valio. Rekomenduoju visiems, kuriems patinka istorinės knygos. Beje, autorius viename interviu mini, kad faktines klaidas knygoje gaudė  net aštuoni istorikai!

Listening

‘Listening’ – būdavo tokia anglų kalbos užduotis mokykloj. Giedre, atsimeni, kaip klausėme kažkokios istorijos apie Milo? Tokia įdomi buvo, bet taip ir nebaigėm klausyti. O gal pabaigėm, tik aš neatsimenu? Dabar tai prašau Metsuge atsiųsti mums į mūsų pašto adresą savo tikrą adresą, kad turėčiau kur siųsti knygą – 14 valandų ilgumo Listening pamoką. Malonaus!

Sarah’s Key / Saros raktas

Istorijos pasakotoja gyvena XXI amžiuje, Paryžiuje. Ji – amerikietė žurnalistė, gavusi užduotį paruošti straipsnį apie 1942 m. liepos mėnesį įvykusį Vel’ d’Hiv Roundup, kurio metu buvo areštuota apie 14 tūkstančių žydų. Tik 811 grįžo atgal į Prancūziją. Iš Aušvico.

Kitoje siužeto linijoje ankstų rytą į Paryžiaus žydų šeimos duris pasibeldžia prancūzai policininkai ir išsiveda motiną su dešimtmete dukrele, kuri manydama, kad greit sugrįš, savo mažą broliuką užrakina slaptoje sienoje esančioje spintoje. Raktą įsideda į kišenę.

Ar sugrįš Sarah išleisti broliuko? Koks bus jos pačios likimas? Ar galim tikėtis nors trupinėlio šviesos tokioje knygoje? Kaip susijusios mergaitė 1942 m. ir moteris 2002?

Nereikia tikėtis, kad knyga nebus liūdna. Ji siaubingai liūdna ir norisi apverkti kiekvieną puslapį už kiekvieną vaiką ir kiekvieną žmogų.

Šiais metais sueina 70 m. nuo Vel’ d’Hiv Roundup. “Remeber, never forget”.

Filmas pagal knygą.

Autorė apie knygą.

Imagine. How Creativity Works

Pakibau ant kabliuko, kai ant knygos pamačiau, kad rekomenduojama Malcom Gladwell. Susigundžiau šio autoriaus rekomendacija. Knygos klausiausi, dėl to gan sunku ją aprašyti, nes, kaip visada, negaliu atsiversti tam tikro pažymėto lapo ir pakartoti patikusias mintis ar idėjas. Bet gal ir neteiksiu, nes kai paskaičiau knygos kritiką NY Times, tai į knygos “šedevriškumą” ėmiau žiūrėti atsargiau.

Autorius, labai panašiai kaip ir jau minėtas M.Gladwell, savo skyrius dažniausiai pradeda kokiais nors įdomiais pasakojimais, kurie labai užkabina ir tempia knygą, nes kai prasideda kažkokie alia moksliniai išvedžiojimai (pasak aukščiau minimo NYT knygos kritiko dažnai net netikslūs), tai mintys pradeda atsijunginėti ir galima pravairuoti keletą minučių negirdint, ką autorius skaito (skaito pats autorius, sakyčiau, vidutiniškai, esu girdėjus daug geresnių skaitymų). Na, o patys pasakojimai tikrai įdomūs, nes jie apie įvairius kūrėjus, apie ju “eureka” momentus – tikrai įdomu. Pavyzdžiui, kaip atsirado Nike šūkis “Just do it!”, kaip Bob Dylan sukūrė savo geriausias dainas, kaip Pixar studija kuria savo animacinius filmus, apie tai kaip kompanija Eli Lilly nusprendė nebeslėpti savo tyrinėjimų, o verčiau sudėti juos į interneto puslapį ir paskirti apdovanojimus už įvairių problemų sprendimus, nes “Chemists didn’t solve chemistry problems, they solved molecular biology problems, just as molecular biologists solved chemistry problems. While these people were close enough to understand the challenges, they weren’t so close that their knowledge held them back and caused them to run into the same stumbling blocks as the corporate scientists.” Tame, žinoma, yra tiesos, juk kurybiškumas susijęs su taisyklių nesilaikymu, o geriausiai jų nesilaikyti gali tiesiog jų nežinodamas.

Keletas kūrybiškumo receptų:

Go for a walk.

 Take a vacation.

Daydream.

Idėjos juk dažniausiai ateina pačiais keisčiausiais ir netikėčiausiais keliais.

Žaisliukai

Kad galėčiau knygų klausyti, perku CD ir klausau mašinoj. Prisipažinsiu, jei neklausyčiau, tai duok dieve, galėčiau kokį vieną įrašą apie perskaitytą knygą per mėnesį sukurpti. Na, tiesiog realiam popieriniam skaitymui nelabai lieka laiko. Taigi bandau suktis iš padėties visokiais kitais būdais.

Prieš pat išvažiuojant atostogauti, vis sukau galvą, kaip čia man reikės pabaigti skaityti The Forty Rules of Love – tiek ilgai nesėdėsiu mašinoj, ilgam atitrūksiu nuo knygos. Ant CD dėžutės pastebėjau, kad parašyta, kad diskas yra iPod ready –  tai ir buvo pasufleravimas, ką turiu daryti. Tai štai turiu dar vieną knyginį žaisliuką. Dabar galiu klausytis visur. Tu irgi gali klausytis išmaniajame telefone.

Knygas perku www.audible.com. Esu baisiausiai patenkinta, turiu naują knyginį žaisliuką. Kindle iki šiol dar neradau. Neįsivaizduoju, kur nukišau.

 

Shantaram

Pagaliau! 35 diskai, 40 valandų klausymo, 3 mėnesių važinėjimo į darbą – pabaigiau klausyti Gregory David Roberts ‘Shantaram’. Jausmas kaip didžiulį bulvių lauką nukasus – tiek laiko su viena knyga, vajei. Įspūdžiai? Patiko, labai patiko. Juk per tiek laiko būtų galima ir išprotėti nepatinkačią knygą beklausant. Ir žinot ką? Ypatingai rekomanduoju knygos klausytis. Nes garsas yra ypatingas knygos žavesys, kurio nepatirsite skaitydami originalą, o tuo labiau vertimą. Knygą įskaitė ir visus įmanomus ir neįmanomus Indijoje skambančius anglų kalbos akcentus ‘įdainavo’ super talentingas aktorius Humphrey Bower. Neįtikėtina, bet jis įskaitė daugybę žmonių, ir visus juos praktiškai buvo įmanoma atskirti pagal jų akcentą, o jų (ir akcentų ir veikėjų) milijonas – nuo Indijos lūšnynų, geriausių privačių Bobmbėjaus mokyklų, New York’o, vokiško, itališko ir prancūžiško, naujazelandietiško, australiško ir arabiško, ir dar nežinau kokio nepaminėjau.

Kausiau knygą ir vietomis man buvo gaila, kad tai tik garsas, nes daugelį knygos vietų iš tikro norėtųsi pasižymėti, pasibraukti ir kada nors vėl atsiversti, deja. Gaudau keletą citatų internete.

It took me a long time and most of the world to learn what I know about love and fate and the choices we make, but the heart of it came to me in an instant, while I was chained to a wall and being tortured. I realised, somehow, through the screaming in my mind, that even in that shackled, bloody helplessness, I was still free: free to hate the men who were torturing me, or to forgive them.

“You know, Lin,” he said softly, “we have a saying, in the Pashto language, and the meaning of it is that you are not a man until you give your love, truly and freely, to a child. And you are not a good man until you earn the love, truly and freely, of a child in return.”

Gražus lietuviško leidimo viršelis

What characterises the human race more, Karla once asked me, cruelty, or the capacity to feel shame for it? I thought the question acutely clever then, when I first heard it, but I’m lonelier and wiser now, and I know it isn’t cruelty or shame that characterises the human race. It’s forgiveness that makes us what we are. Without forgiveness, our species would’ve annihilated itself in endless retributions.

The universe,” he continued, “this universe that we know, began in almost absolute simplicity, and it has been getting more complex for about fifteen billion years. In another billion years it will be still more complex than it is now. In five billion, in ten billion — it is always getting more complex. It is moving toward…something. It is moving toward some kind of ultimate complexity. We might not get there. An atom of hydrogen might not get there, or a leaf, or a man, or a planet might not get there, to that ultimate complexity. But we are all moving towards it — everything in the universe is moving towards it. And that final complexity, that thing we are all moving to, is what I choose to call God. If you don’t like that word, God, call it the Ultimate Complexity. Whatever you call it, the whole universe is moving toward it.”

Gregory David Roberts

Looking at the people, listening to the breathing, heaving, laughing, struggling music of the slum, all around me, I remembered one of Khaderbhai’s favourite phrases. Every human heartbeat, he’d said many times, is a universe of possibilities. And it seemed to me that I finally understood exactly what he’d meant. He’d been trying to tell me that every human will has the power to transform its fate. I’d always thought that fate was something unchangeable: fixed for every one of us at birth, and as constant as the circuit of the stars. But I suddenly realised that life is stranger and more beautiful than that. The truth is that, no matter what kind of game you find yourself in, no matter how good or bad the luck, you can change your life completely with a single thought or a single act of love.

Knygoje yra visko, pilna ribinių situacijų, pasirinkimo, žmogiškumo, garbės ir orumo išbandymų, susitaikymo, nusileidimo, nusilenkimo žmonėms, kultūrai ir neįtikėtinai daugiaveidei šaliai. Šaliai, kuri pilna meilės, kuri yra apie meilę, nes, kaip sako knygos herojai, be meilės Indija būtų neįmanoma, nes tiesiog būtų neįmanoma išgyventi tokiam kiekiui žmonių gyvevančių taip arti vienas kito.

Žinau, knyga brangi ir stora (lietuviškai išleido “Tyto alba”), kitu leidimu leidykla paplonino viršelį ir pamažino kainą. Žinai, ką? Rašyk pirmuoju numeriu, ką nori įsigyti knygų mugėj. Tikrai.

Tokį autorių pamačiau pirmą kartą. Gora (svetimšalis) gangsteris Indijoj, ne kitaip

Apie autorių. Juokiausi pamačiusi nuotrauką. Tikrai. Ant CD dėžutės buvo tik įskaitančio aktoriaus nuotraukėlė, o koks autorius – neįsivaizdavau, o kai pamačiau – juokiausi, nes jis visai neatitiko mano įsivaizdavimo. Knyga parašyta per trylika metų, rašyta ir kalėjime. O čia tos neįtikėtinos biografijos tikrieji faktai. Mums tik belieka sukti galvą, kas knygoje yra išgalvota, o kas tikra. Tikrai pasukti. Nes Shantaram – tokį vardą herojus gavo atokiam Indijos kaime, arba Lin Baba (kaip pastebėjau, lietuviškam vertime jokio Babos kreipinio nebelikę, Shantaram pavirtęs lietuvišku Linu 🙂 ) per savo gyvenimo Indijoje metus patiria tiek, kad, ką žinau, koks šimtas žmonių gal nepatiria per visą savo gyvenimą kartu sudėjus. Autorius rašo ir apie tai, apie tą keistą nuotykių troškimą, veržimąsi į pavojus ir visur kitur, kur daugelis alia normalių žmonių nenori nė sapne atsidurti.

Prisiminiau, kaip vienas Tyto Albos darbuotojas sakė apie šią 757 psl. lietuviškai (angliškai beveik 1,000)  knygą: “Predėjau skaityti, perskaičiau 30 pls. ir man jau buvo gaila, kad knyga kažkada baigsis”.

O aš ką galiu pasakyti? Nauji metai, dvi perskaitytos knygos ir abi – nerealios! Jei taip ir toliau, tai metų pabaigoje būsiu fantastiškai apsvaigusi nuo gerų knygų.

Evelina apie Shantaram (bloge rasti  nesugebėjau).

Martynas apie Shantaram.

Autorius rašo, kad pardavė teises leisti knygą lietuviškai

Go the F..k to Sleep

Šiandien knygyne pamačiau, kad šitą knygelę jau turime ir lietuviškai.

Vien iš pavadinimo matosi, kad vertimas yra gražiai sušvelnintas, o mėnuliukas pavadinime neslepai to, ką slepia originaliame variante. Dar vienas neišverčiamumo pavyzdys, ane?

 Pagalvojau, kad žmonės gali ir išsidurti kalėdoms nupirkdami vaikams lopšinės knygutę. Žodžiu, bukite atidūs su tom dovanom, o aš siūlau parašyti komentaruose, kaip (ne)košmariškai jums sekasi migdyti savo palikuonis ir už tai gauti originalią knygutės versiją, įskaitytą Samuel L. Jackson. Ypatingai rekomenduoju komentaruose dalyvauti Giedrei 🙂 Rašykit iki trečiadienio vakaro.

Autorius ir originali versija

The Sense of Ending

Kaip Giedrė numatė Nobelio laureatą, taip aš visai netyčia grybštelėjau už Bookerio laimėtojo – tiesiog būtent Julian Barnes audio knygą užsisakiau iš Bookerio shortlist. Nenusivyliau. Šis laimėjimas akmuo į rašytojų, rašančių nesibaigiančio ilgumo knygas, daržą – nežinau, kiek puslapių, sako apie 170, o man – viso labo 4 CD. Niekis, palyginus su 12 Ken Follet.

Iš tikro būtų buvę lengviau apie šitą knygą rašyti, jei ji dar nebuvo išrinktoji. Apsimeskim, kad taip ir nebuvo. Užkabino mane ta knyga, vakar pusvalandį sėdėjau garaže įvažiuojant ir išvažiuojant kaimynams, užsidegant ir užgestant šviesoms vaiduokliškai tūnojau mašinoj ir klausiau iki pabaigos. Tiesa, pabaiga hmm… neįsikirtau į tą pabaigą, klausiau kelis kartus, šiandien vėl, taip norėjosi turėti popierinį variantą, kurį galėčiau atsiversti, prisiminti kokią nors vietą. Gal ir nereikia jos suprasti, nes ji, kaip vienam review pavadinta “open”, bet ne taip open, kaip buna be pabaigos, truputi kitaip open. Todėl, jei kas skaitėt, prašau prisipažinti, nes noriu pasitikslint, o gal supratau tiek, kiek reikėjo suprasti.

Mes dažniausiai apie save prisimename, kas mums labiausiai patinka iš mūsų gyvenimo, kokie buvome šaunūs, gudrūs ir visokie kitokie teigiami herojai. Mes neprisimename, o gal tiesiog taip jau surėdytos mūsų smegenys, kokie būnamame bailūs, žiaurūs, užgaulūs. Mūsų istorija yra pasakojimas iš “aš” perspektyvos, ir kas pasakys, kiek tame pasakojime tiesos ir kokia buvo tikroji istorija. Ar tokia iš viso egistuoja? What we remember is not exactly what we have witnessed. Prisiminimų tema, ypač aktuali artėjant gyvenimo pabaigai, jaučiant tą pabaigą, bene pagrindinis knygos akcentas. Ir iš tikro gerai aprašyta, įsismelkia giliai.

Julian gal su savo lentynom?

Gal kiek erzinantis buvo Tony buvusios merginos paveikslas, kažkokia keistuolė, bet dabar pagalvojau, gal tik todėl, kad viskas pasakojama iš Tony perspektyvos, o kadangi jis pats jos visiškai nesuprato, tai ir merginos charakterio klausiančiajam nelemta suprasti, nes toks jau tas istorijos pasakotojas.

Viena nelabai kaip apie knygą atsiliepiantis review, referuoja visą įvykį į autoriaus gyvevnimą, kai Julian Barnes susipyko su draugu rašytoju Martin Amis, kad jis pasirinko kitą agentą, ne Barnes žmoną Pat, kuriai dedikuota ši knyga. Parašė tam draugui bjaurų laišką – taip pat kaip knygos herojus savo draugui, pradėjusiam susitikinėti su jo buvusia mergina, ta pačia keistąja Veronica. Nežinau, kiek tame tiesos ir autobiografijos ir kas žino.

Paskaitykit, buvo malonu vėl rankose laikyti (t.y. ausyse girdėti) gerą knygą.