Category: Audioknygos

Miško maudynės. Shinrin-Yoku

~ kzL ~ Leave a comment

Popierinės knygos niekaip neprisiruošiau skaityti (o gaila, nes labai graži knyga), tai suklausiau audio. Maloniai ausiai įskaityta, trumputė knyga, po kurios, žinoma, norisi pirmu taikymu keliauti į mišką ir apsikabinti kokį medį. Ir šiaip klausydama suvokiau, kaip seniai nebuvau gamtoje. Nu, liūdesys, kurį reikia ištaisyti ir apskritai mažiau tingėt išsiridenti iš namų.

Labai kažkokių didelių naujienų iš knygos nesužinojau, nes esu skaičius “Paslaptingą medžių gyvenimą“, tai šioji toks labiau apibendrinimas, labiau apie miško įtaką žmogui (Medžių gyvenimas labiau apie medžių tarpusavo ryšius, labai įdomi knyga, labai rekomenduoju). Buvo labai įdomu sužinoti apie kvapus, aromatus, tai reiktų nepalikti vien žinių lygyje, o ir papraktikuoti, pagarint aromatinių aliejų, kurie veikia visokius ten smegenų centrus ir gerina savijautą.

Tai tiek. Jei paklius į rankas, pavartykite.

4 3 2 1

~ kzL ~ Leave a comment

Pastaruoju metu tokias plytas ryžtuosi tik audio klausyt. 37 valandos ir, išskyrus gal kelias vietas, kur labai jau įsiveliama į JAV vidaus politikos reiklaus, visai neprailgo, buvo įdomu, o Paul Auster balsas yra tiesiog nuostabus. Na, iš tų variantų, kur galėtų dar ilgiau skaityti ir mielai klausyčiau.

Pati knygos idėja gal ir nėra labai didelė naujovė, apie paralelinius to paties žmogaus gyvenimus skaičiau pas Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo“, tik Paul Auster Archie Ferguso gyvenimą pradeda keturis kartus ir tada jau jais žongliruoja. 1.0 skyriuje pasakoja, kaip iš rytų Europos štetlo į Ameriką atvažiuoja jo pro kažkuris senelis, greit prabėgama per gimimus iki tada, kai gimsta Archie, o tada jau skyriai 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 2.1, 2.2 ir t.t. Keturi skirtingi Archie Fergus gyvenimai, kuriuose daug autobiografiškumo, perpinto su autoriaus fantazija ir nelabai atskirsi, kur kas.

Vienuose gyvenimuose Archie užauga gražioje, mylinčioje šeimoje, tampa tuo ar anuo, kitoje – tėvai išsiskiria, trečioje dar kaip nors (tiesą sakant, per klausymo mėnesius net nelabai ir beprisimenu, tad puikiausiai galėčiau klausyti iš naujo ir manau, tikrai dar rasčiau visokių nepastebėtų dalykų), vienoje Archie įsimyli vieną mergina, kitoje iš vis neturi, tai va toks pynimėlis vyksta. Iš pradžių, gal atrodo, kaip čia viską prisimint ir nesumaišyt, bet, tiesiog klausiau nesiparindama, audio neatsiversi atgal ir nepasitikslinsi, tai tiesiog neverta sukt galvos. Puikus tekstas, nuostabus balsas, klausai ir tiek.

Knyga gal kiek priminė mano meilės Philip Roth “Portnojaus skundas“, nes, o dievai, kokių tik velnių nėra paauglio bachūro galvoj!!! Šitoj – įvairiausios variacijos sekso ir seksualinių orientacijų, tai jei tokie dalykai erzina, tai tikrai knygą geriau apeiti iš tolo. Man tai buvo žiauriai įdomu pabūti toj galvoj, pamatyt pasaulį iš tokios perspektyvos. Tai va kiek guodžiuos, kad kai perskaitysiu visas Roth knygas, man dar bus likęs Paul Auster (nes nusipirkau seną “Niujorko trilogijos” leidimą), kuris savo nuostabiu balsu, atrodo, yra įskaitęs visas savo knygas.

Ant sraigtinių laiptų

~ kzL ~ Leave a comment

Šis romanas, pasak vertėjos Godos Volbikiatės yra “pirmasis tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos”. Nėra kažkoks literatūrinis šedevras, bet man buvo įdomūs iš istorinės užmaršties prikelti netipiniai mūsų literatūrai knygos personažai – dar viena knyga ne apie lietuvišką kaimą, o apie miestą, dar vienas liudijimas, kad mieste gyveno įvairių tautybių žmonės, o personažų kairuoliškumas dargi labai susišaukia su šviežiai skaityta Bernardo Gailiaus “Agente”.

Kas gi taip įsiminė? Na, lietuvių literatūroje skaitom apie veronikas, o šioje knygoje, pasauliui verčiantis aukštyn kojom, žydų mergina kalasi su mama, kad netekės uz turtuolio. Labai įdomi veikėja, nenuolanki, drąsi užsispyrus, jaunatviškai naivi. Vyksta raudonoji revoliucija, visur reikia dalyvauti, uraaa, juk vyksta svarbūs įvykiai, santvarkos pokyčiai, dėl kurios tėvai tik už galvų susiėmę (“Uždarys parduotuves kaip Maskvoj. Vargas gresia. Vargas… Vargas..). Santykiai su vedusiu vyru, vakarėliai

išvažiuoja į miestą ir bando gyventi savarankiškai.

Will

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena knyga, kurios popierinės net nesiruošiau skaityt, bet pradėjau audio ir užkabino, o už tai bravo knygos įskaitytojui Vaidotui Baumilai. Vaidotas tikrai maloniai nustebino įskaitymo profesionalumu. Na, ir labai gražaus balso tikrai malonu klausyti.

Tiesą pasakius, apie Willą nieko nežinojau, išskyrus filmą Men in Black, po kurio tiesiog įsimylėjau mopsus. Man buvo visiška naujiena, kad jis dar labai jaunas išgarsėjo kaip reperis ir net laimėjo savo pirmą Grammy senų senovėjė, 1988 metais. Man atrodo, pas mus repo dar nebuvo. O paskui laimėjo dar tris.

Nuo pat vaikystės tėvas jį žiauriai spaudė ir šiaip buvo despotas, mušdavo žmoną, tai labai sėkmingai išmuštravo darboholiką, kuris, nors ir tapo labai sėkmingu muzikantu ir aktoriumi, kiek užtruko, kol suprato, kad ir pats užaugo į visada teisų darbštuolį, kuris nuolatos visus linksmindamas pamiršo, nors realiai nelabai ir žinojo, kas yra poilsis ar kito žmogaus jausmai. Kokie dar jausmai, reikia daryti, tai ką reikia daryti.

Aišku, Willo darbštumas ir užsispyrimas yra wow. Eina sau, kiek kartais reikia valios pasiruošti vaidmenims, išmokti triukus, pavirsti į boksininką ar dar kokį fizinių pokyčių reikalaujantį personažą. Tikrai pagarba. Nepagarba, aišku, kai visai prarandamas saikas ir realybės suvokimas, bet čia jau Willui susigaudyti labai padėjo psichoterapeutai. Psichoterapijos įtaka jaučiama visoje knygoje, joje Willas ir pats pataria tokiems pat bepročiams, kaip jis. Labai dažnai Willas pasakoja, kaip kam nors ką nors pasakė ir viską sušiko, ir kaip viskas galėjo būti kardinaliai kitaip, tiesiog parinkus kitus žodžius ir paaiškinus savo motyvus.

Knyga tikrai smagiai susiklausė, man gal kiek ten nuobodu buvo repo istorijos ir visokie MC, DJ ir kitokie reikalai, tai rekomenduočiau labiausiai darboholikams kaip terapinę priemonę ir biografijų megėjams. Įdomu, ar popierinė iliustruota, ar reikia ieškoti pavartymui.

Eiti kiaurai sienas

~ kzL ~ 3 Comments

Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.

Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?

Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.

Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.

Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?

Didžioji istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga ilgokai užsistovėjo lentynoje, tad kai pamačiau, kad “Baltos lankos” paleido audio knygą, nusprendžiau, kad pats laikas pasiklausyti. Beje, jau kuris laikas pastebėjau, kad negrožinės knygos audio formatu greičiau sulaukia savo eilės nei kad popierinės.

“Didžioji istorija” prasideda nuo didžiojo sprogimo. Man, tiesą pasakius, smegenys nelabai išneša, kaip žmonės atsekė visatos pradžių pradžią ir jau sugalvojo pabaigų pabaigą (nuo ten iki ten – taip pat nesuvokiami 13 milijardų metų), kurios žmonija garantuotai nesulauks, gal taip ir geriau visiems. Na, bet atgal į pradžią – nuo to, kaip viskas prasidėjo, kaip šalta ar karšta turėjo būti, kaip elektronai ir visokie kitokie reikalai turėjo veikti vienas kitą, kad sudėtingėtų cheminiai elementai, kaip jie ten stumdėsi ir sąveikavo, “kepė” tam tikrose temperatūrose, išsimėtė po visą visatą ir t.t.

O paskui, kaip trečiame luite nuo Saulės, staiga (tas staiga irgi milijonai metų) pradėjo formuotis tam tikros sąlygos – nei per šilta, nei per šalta, ir vienų dujų nei per mažai, nei per daug, ir kitų dujų staiga būtent tiek, kiek reikia, kad atsirastų gyvybės užuomazgos. Ir viskas atrodo tarsi pasaka arba tikimybių teorijos žaidimas, kur n pakelta nesuvokiamuoju. Ir lėtai prasidėjęs laikas, sugreitėja ir sutankėja, koją įkelia žmogus, kuris jau tiek visko pridirbo, kad jei nespės išnešt kudašiaus į kosminę tamsą, tai supleškės savo sukurtame pragare, taip jam ir reikia (bet kokiu atveju neišvengiama).

Trumpai, tai ši knyga – trumpa santrauka visko – fizikos, chemijos, biologijos ir istorijos. Man patiko, nebuvo per daug ištęsta, smagiai susiklausė. Jei pasiilgstat laikas nuo laiko mokslo populiarinimo knygų, kur paprastiem žmonėms žmonių kalba parašyta, tai tikrai rekomenduoju. Tiesa, jau gal reiktų atnaujint leidimą, nes knygoje vis dar 7 milijardai žmonių, tai jau skamba, kaip visai senų senovė, nors ir buvo vėliau nei 2011 (per 10 metų nuo 2011 iki 2022 mūsų padaugėjo milijardu). Va taip apie tą greitėjantį laiką…

_____________________________________

Už popierinę knygą, laukusią lentynoj ačiū “Baltos lankos”. Audio nusipirkau pati

Unsheltered

~ kzL ~ Leave a comment

Ech, neišsipildė man ši knyga, nors ir atrodė daug žadanti. Klausiau audio, o su audio, žinia, lengvai neapsigausi – jei nesiklauso, tai nesiklauso – taip ir atsitiko su viena šios knygos siužetine linija. Galvoju, gal popieriuje būtų kitaip?

Pirmojoje – šių laikų linijoje, viskas prasideda, kai tėvams paskambina jų sūnus ir praneša apie šeimą ištikusią nelaimę. Šeimai labai greitai reikia mobilizuotis ir reaguoti į naują realybę. Reaguoti sunku, nes finansai traška braška per visas siūles, o kur dar paveldėtas griuvena vėjų perpučiamas namas, kuriame beveik jau nebeįmanoma gyventi, o renovuoti nėra už ką. Gal rimtai pavyktų kreiptis į paveldo saugotojų draugiją, gal jie pafinansuotų, jei pavyktų įrodyti namo istorijos svarbą?

Antroji linija, apie tą patį miestelį XIX amžiaus pabaigoje, o gal net ir apie tą patį namą, tik naujai pastatytą prieš šimtą metų. Jame gyvena jauna pora, abu prie mokslo, abu susiję su visiškai žviežia Darvino evoliucijos teorija, kuriai taip sunku rasti kelią dievobaimingoje visuomenėje. Kaip reikia išmanevruoti tarp mokslo neigimo ir savigarbos, kai išmaitinti reikia ir jauną žmoną, ir jos priedėlius, o mokytojo kontraktas tik vieniems metams, o direktorius niekaip nesutinka su niekuo, kas ne tuomečio dievo valioj.

Tai šeimos linija susiklausė kuo puikiausiai, tikrai gerai autorė surašė šeimos reakciją į nelaimę, susitelkimą, sprendimus, kiek netikėtą, bet taip natūralų istorijos išsivystymą. Įdomi ir antroji linija, bet jai kažko pritrūko ir jungimas jų abiejų per namą man nesuveikė. Kažkaip man vis lenda į galvą mintis, kad Kingsolver reikėjo rašyti dvi atskiras knygas, gal dėl to ir sujungė, kad antrai pritrūko parako? Nes man rimtai norėjos klausyti tik kas antro skyriaus, tos antros linijos po geri mėnesio nelabai ir beatsimenu.

Kam rekomenduočiau? Tai tikrai Kingsolver mylėtojams, vis tiek skaitys ar klausys viską. Ir kitoms skaitytojoms, kam pasirodys įdomu, kad ir kas antrą skyrių skaityt. Labai nesikabinėjant, normali knyga, bet jei norit wow, tai teks ieškoti kitos.

Via Negativa

~ kzL ~ Leave a comment

Tokia ok knyga, nepadarė didelio įspūdžio, perklausiau, nebuvo, kad visai neįdomu ir klausėsi neblogai, bet taip va ėmė ir beveik pasimiršo, kas ten buvo. Knyga prasideda kelyje, iš savo parapijos išmestas kunigas gyvena savo mašinoje. Toks visai fainas personažas, kunigas, kuris laikosi dievo įsakymų tiesiogine prasme, kas ne visada patinka pamaldiems parapijiečiams, o bažnytinei valdžiai nepatinka dar labiau (tai ši vieta tokio gerojo maištautojo buvo fainiausia klausyt). Dėl to galiausiai ir atsiduria savo mašinoje, be namų. Na, o keliaudamas jis pergalvoja savo gyvenimą, paklauso išpažinčių, bando ištaisyt kai kuriuos reikalus, kuriuos taisyt ir tvarkyt kartais būna per vėlu.

Menininko jaunų dienų portretas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.

Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.

Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.

__________________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.

Tell Me How to Be

~ kzL ~ Leave a comment

LGBT romanas. Akash ir Renu – sūnus ir mama, romane ir pasakojama dviem siužeto gijomis. Sūnus – dėl savo tapatybės nuo pat vaikystės uitas vaikas ir suaugęs šeimai niekaip neįtinka. Iki tokio lygio, kad motina vos ne prasitaria, kad geriau jau iš viso būtų jo negimdžius. Na, kur indų šeimoje padėti tokį nevyrišką, nesėkmingą vaiką. Nei pasididžiuosi, nei pasigirsi ir kiek vargo skiedžiant aplinkiniams, ką jis ten veikia, kas nėra inžinerija ir medicina. Ir t.t. Krūva visokiausių stereotipų, su kuriais Akash’ui tenka kovot kiekvieną dieną. Ir, žinoma, jokiais būdais neprasitariant apie baltą dramblį kambarį. Tiesiog neįmanoma, kad ir kaip jį skatina jo dabartinis partneris, su kuriuo gyvena Kalifornijoje.

Romanas prasideda artėjant Akash tėvo mirties metinėms, tad Akash turi keliauti namo. Motina, kurią vyras iš Londono atitempė į tą nepakenčiamą Ameriką (jos komentarai apie amerikietes ypatingai taiklūs ir juokingi), viską išparduoda ir ruošiasi keliauti atgal į Angliją, kur seniai seniai dėl sutartos santuokos jai teko palikti savo gyvenimo meilę. Gal jis vis dar ten? Gal taip pat apie ją pasvajoja, kaip kad ji pasvajoja pie jį? Tai ji paskutinį kartą atkentės vyro metines, visus pažįstamus bei kaimynus, su kuriais šiaip niekada gyvenime nebūtų bendravus, jei ne ta šalis, ir maus lauk, palikusį vieną sėkmingą sūnų, nesėkmingai vedusį baltaodę amerikietę ir vieną jos manymu lūzerį.

Toks labai nuspėjamas romanas ir jei ne motinos linija, greičiausiai net nebūčiau klausiusi iki galo. Nėr labai gaila, kad suklausiau, pabaiga nenusaldinta, patiko, ir knygos pavadinimas geras, tikrai atspindi knygą. Akash mane erzino, motinėlė irgi gerulė, bet dėl to gal ir patiko, kad nebuvo saldžioji mamelė, bet šiaip tai tokia so so knygelė, tokio lengvesnio žanro, tikrai sueitų tokių knygų mėgėjams.

Snow

~ kzL ~ Leave a comment

Kausiau audio, tai vos pabaigiau. Labai sunku klausyt, pastoviai atsijunginėdavau, bet kažkaip prisiverčiau pabaigt. Knygoje nužudomas ir iškastruojamas kunigas. Galima nujausti, kodėl. Neišvystyta tema normaliai, o ri moterų paveikslai – nesuprasi, kažkokie subanalinti gal. Nieko gero žodžiu. Nėr ką lygint su mano meilėm detektyvinėm.

Birnam Wood

~ kzL ~ Leave a comment

Neįtikino manęs Birnam Wood, manau, tuo viskas ir pasakyta. Nors šiaip visai nieko parašyta, autorė ne veltui gi Bookerio jauniausia laimėtoja ir klausyti visai patiko, gal net intrigos vietomis buvo, bet summa summarum, nu, nepatikėjau.

Patiko “Birnam Wood”, kaip organizacijos, idėja. Čia tokia chebrytė – komuna, kurie, nors ir nelegaliai, svetimose ar valstybinėse žemėse, užsiima žemės ūkiu, maždaug augina valgomus daiktus, juos pardavinėja, tiekia restoranams ir panašiai. Veikla tokia daugmaž idėjinė-savanorinė, išgyventi iš to sunkiai pavyksta, tad iniciatorei Mirai šniukštinėjant potencialią naują ūkininkavimo vietą ir užsirovus ant milijardieriaus Roberto Lemoine, pasiūliusio finansuoti “Birnam Wood” ir plėstis, Mira biškį išsigąsta, biškį susižavi, biškį įsimyli, bet įtikina savo chebrytę pasirašyti po sandoriu, tuo labiau, kad Robertas jau mestelėjo pinigų į jos sąskaitą. Robertu, beje, susidomi ir geriausia Miros draugė Shelly, tai va, turime ir draugystės išbandymą. Kažkaip jau labai šabloniška, ką?

Amerikietis Robertukas turi savo tikslų – nuošalios vietovės jam reikia pasaulio pabaigos bunkeriui įsirengti, o remti non-profitus reikia gero įvaizdžio formavimui ir pilietybės gavimui. O kokius velnius jis šiaip veikia, nespoilinsiu. Žodžiu, vienintelis nepasirašęs sandoriui yra Tony, Miros ex (ir vėl? Būtinai visi turi būti su visai permiegoję?), nusprendęs pasidomėti, kas ten iš tikro vyksta. Ir viskas baigias, kaip baigias, trileriškai taip.

Žodžiu, The NYT šią knygą vadina “a generational (anti-baby boomer) cri de coeur and a downhill-racing plot through a Stoppardian sense of humor” ir “thrilling”, o man biškį neįtikinanti, del sense or humour nežinau, tikriausiai nepagavau. Manau, tikrai bus išversta, tai galėsim pasikalbėt, kaip kam. O gal jau skaitėt?

Allegedly

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena mano klausymo knyga, kažkaip užtikau audible, gal net prie mano prenumeratos buvo, jau net nebeatsimenu, tad skubu surašyt įspūdžius, kol visai nepasimiršo.

Knygos istorija sukasi apie Mary B., kuri yra kažkokiam laisvo režimo kalėjime, nelabai man ten aišku tie kalėjimas, vienas iš minimų net vadinamas “baby prison”. Ji tokia gan nusišalinus nuo visų ir tyli, gal net visai paklusni mergaitė, kuriai priskirta dirbti slaugos namuose. Ten ji jaučiasi gerai, nes niekas nežino, kad kalėjime yra už baltojo kūdikio žmogžudystę. Taip, Mary – juodaodė ir tikriausiai galite įsivaizduoti, kiek užuojautos ir teisingumo gali sulaukti toks žmogus teisme. Teismo metu aplinka tiesiog žviegė reikalaudama devynmetei mirties bausmės.

Slaugos namuose Mary susipažįsta su panašaus likimo bičeliu ir… laukiasi. Protinga mergina supranta, kad nieko nebus, vaiką iš jos greičiausiai atims ir atiduos įvaikinimui, tad palankiai susiklosčius aplinkybėms bando panaikinti savo teistumą ir įrodyti, kad dėl kūdikio mirties kalta ne ji, o jos mama.

O daugiau nesakysiu, nes, oi, kaip ten viskas priraityta, laikykitės! Visai rekomenduoju į tarpą tarp rimtesnių knygų, buvo geriau nei tikėjaus.

Siena

~ kzL ~ Leave a comment

“Tyto Alba” Marlene Haushofer “Sieną” išleido prieš 19 metų, tad ją rasti įmanoma nebent bibliotekoje. Tiesa, sena.lt ji kainuoja kokį milijoną, na, gal ne milijoną, bet tokią sumą, kad net knygų žiurkė nesusigundė. Buvau pasiėmus iš bibliotekos, bet kadangi man sunku skaityti tada, kai reikia, o ne kai noris, tai teko po kelių pratęsimų grąžinti. Galiausiai neapsikentus susiradau audio knygą, kuri dar, pasirodo įtraukta į mano audible membership. Tai jei turite pagerintą audible prenumeratą, tai galit irgi perklausyt. Šią knygą vis medžiojau, nes apie ją per trumpą laiką perskaičiau keliuose interviu, tai ir man parūpo.

Pagrindinė knygos veikėja išvažiavusi su draugais į kalnus ryte atsibunda viena, neskaitant šuns. Į miestelį nusileidę bičiuliai taip ir nebegrįžta, o knygos veikėja įkalinta nematomos sienos – ji nuo savo namų gali nutolti tam tikru atstumu, kurį ta siena ir rėmina. Taigi, turi kartu likusį šunį, katę ir iš ganyklų atlingavusią karvę. Jos laimei – karvę melžti ji moka. Vis dar vasara, bet ateitis nieko gero nežada – niekas negrįžta, niekas jos nepasigenda ir neieško, ne tropikuose užstrigo ir reikia galvoti apie ateinačią žiemą – kaip pramisti ir kaip pasirūpinti gyvūnais, su kuriais diena iš dienos tampa vis artimesnė.

Ši knyga – tai išgyvenimo ir žmogaus sugrįžimo į gamtą, prieš kurią nepašokinėsi, istorija. Suvokimo, kokia trapi yra civilizacija. Manau, kad karo Ukrainoje fone, kai žinojom, kad žmonės ištisom parom neturi elektros, šilumos ir vandens, labai aiškiai suvokėme savo priklausomybę nuo tokių įprastų dalykų, kurių knygos herojė neteko. Degtukai ir bet kokios kitos civilizacijos apraiškos, net batai tampa didele brangenybe. Bet svarbiausia – maistas ir šiluma, jiems susikurti prireikia daugiausia jėgų ir laiko. Kaip senovėje. Ištinka suvokimas, kad apleidus fizinėms jėgoms, kai nebegalės pjauti žolės, sodinti bulvių ir kapoti malkų, tiesiog ateis badas, šaltis ir mirtis.

Keliaudama per knygą užsiliūlavau paprasta veikėjos kasdienybe, jau atrodė, kad kas čia begali nutikti, negi keliausim su veikėja iki jos paskutinės dienos. Na, bet autorė parinko kitokią pabaigą. Netikėtą. Tarsi parodo, kad vis dėlto gamta ir jos šviesos-tamsos, šilumos-šalčio ir žalumos-pilkumos ciklas yra visiškai natūralus, savotiškai taikus, aiškus ir prognozuojamas, o didžiausias žmogaus priešas yra žmogus. Knyga patiko, bet gal po tų interviu tikėjausi kažko labai ypatingo, tai net nežinau dabar, kiek nuėjus į goodreads žvaigždžių vertinti. Gal 3,5?

Rūstybės kekės

~ kzL ~ Leave a comment

Paskutiniu metu storules knygas daug sėkmingiau sekasi klausyti nei skaityti. 20 valandų klausymo visai nebaugina, o štai 500 plius puslapiams suskaityti kažkaip yra reikalų, labai lėtai stumiuosi, ypač kai anksti nueinu miegot.

Ėmiausi knygos beveik iš karto po “East of Eden”, nes niekaip neužsikabinau už jokios audio, o Steinbeckas klausymui labai tinka. O bet tačiau neapturėjau tokio malonumo, kaip su Rojum. Tikrai rūsčios tos “Rūstybės kekės”, net skauda skaityti apie iš gimtųjų namų išgrūstus žmones. Tokia neviltybė, kad negaliu – vėl buvo momentų, kad visai nenorėjau žinoti, kaip tiem nelaimėliam baigsis, nes baigsis vis tiek blogai, autorius čia tikrai pasistengs parodyti visus bjauriausius kapitalizmo veidus. Kol kas šioji yra niūriausia mano skaityta Steinbecko knyga, net “Konservų gatvės” gyventojai laimingesni toje savo gatvėje, kurioje turi savo kampą, pašiūrę ar savo vamzdį-namus. O štai šios knygos personažai su viltimi traukia į Kaliforniją, pažadėtąją žemę, kurioje jų laukia visiškas pragaras. Kažkaip man labai sunku buvo atsiriboti ir neįsijausti į visas tas jų negandas.

Žinoma, Steinbecko meilė žmogui ir čia švyti pramušdama visas tamsybes ir nelaimes. Šeima čia yra visa ko pagrindas, svarbiausia laikytis vienas kito, nepabirti. Tik kad su tuo fermerių nuvarymu nuo žemės, senasis pasaulio ir šeimos modelis, kai žemė galėjo išmaitinti kartų kartas, tėvas žemę perduodavo sūnui, ir pasaulis turėjo užtikrintą tęstinumą, nebeveikia. Naujajame pasaulyje į laukus atrieda traktoriai, o autorius skaitytojui išaiškina visą kapitalizmo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos sistemą pačiu žiauriausiu būdu. O tada jau viskas byra, pabyra – vienam neatlaiko nervai, kitiem – sveikata, tretiem kūnas apskritai. Taip saugotos šeimos lieka tik draiskanos.

Jau nuo kokio knygos vidurio galvojau, na, ir kaipgi viskas baigsis, negi Steinbeckas čia ims visus užmuš ar išmarins badu, kaip jis čia su ta pabaiga išsisuks. Labai gražiai išsisuko – netikėta ir talentingai susukta pabaiga, beveik norisi sakyti – žmogiškumo triumfas, bet labai jau čia fanfariškai nuskambės. Aišku, po to triumfo, nelaimėlių veikėjų likimas vis tiek išbyra iš rankų kaip smėlis iš saujos…