Unsheltered

Ech, neišsipildė man ši knyga, nors ir atrodė daug žadanti. Klausiau audio, o su audio, žinia, lengvai neapsigausi – jei nesiklauso, tai nesiklauso – taip ir atsitiko su viena šios knygos siužetine linija. Galvoju, gal popieriuje būtų kitaip?

Pirmojoje – šių laikų linijoje, viskas prasideda, kai tėvams paskambina jų sūnus ir praneša apie šeimą ištikusią nelaimę. Šeimai labai greitai reikia mobilizuotis ir reaguoti į naują realybę. Reaguoti sunku, nes finansai traška braška per visas siūles, o kur dar paveldėtas griuvena vėjų perpučiamas namas, kuriame beveik jau nebeįmanoma gyventi, o renovuoti nėra už ką. Gal rimtai pavyktų kreiptis į paveldo saugotojų draugiją, gal jie pafinansuotų, jei pavyktų įrodyti namo istorijos svarbą?

Antroji linija, apie tą patį miestelį XIX amžiaus pabaigoje, o gal net ir apie tą patį namą, tik naujai pastatytą prieš šimtą metų. Jame gyvena jauna pora, abu prie mokslo, abu susiję su visiškai žviežia Darvino evoliucijos teorija, kuriai taip sunku rasti kelią dievobaimingoje visuomenėje. Kaip reikia išmanevruoti tarp mokslo neigimo ir savigarbos, kai išmaitinti reikia ir jauną žmoną, ir jos priedėlius, o mokytojo kontraktas tik vieniems metams, o direktorius niekaip nesutinka su niekuo, kas ne tuomečio dievo valioj.

Tai šeimos linija susiklausė kuo puikiausiai, tikrai gerai autorė surašė šeimos reakciją į nelaimę, susitelkimą, sprendimus, kiek netikėtą, bet taip natūralų istorijos išsivystymą. Įdomi ir antroji linija, bet jai kažko pritrūko ir jungimas jų abiejų per namą man nesuveikė. Kažkaip man vis lenda į galvą mintis, kad Kingsolver reikėjo rašyti dvi atskiras knygas, gal dėl to ir sujungė, kad antrai pritrūko parako? Nes man rimtai norėjos klausyti tik kas antro skyriaus, tos antros linijos po geri mėnesio nelabai ir beatsimenu.

Kam rekomenduočiau? Tai tikrai Kingsolver mylėtojams, vis tiek skaitys ar klausys viską. Ir kitoms skaitytojoms, kam pasirodys įdomu, kad ir kas antrą skyrių skaityt. Labai nesikabinėjant, normali knyga, bet jei norit wow, tai teks ieškoti kitos.

Via Negativa

Tokia ok knyga, nepadarė didelio įspūdžio, perklausiau, nebuvo, kad visai neįdomu ir klausėsi neblogai, bet taip va ėmė ir beveik pasimiršo, kas ten buvo. Knyga prasideda kelyje, iš savo parapijos išmestas kunigas gyvena savo mašinoje. Toks visai fainas personažas, kunigas, kuris laikosi dievo įsakymų tiesiogine prasme, kas ne visada patinka pamaldiems parapijiečiams, o bažnytinei valdžiai nepatinka dar labiau (tai ši vieta tokio gerojo maištautojo buvo fainiausia klausyt). Dėl to galiausiai ir atsiduria savo mašinoje, be namų. Na, o keliaudamas jis pergalvoja savo gyvenimą, paklauso išpažinčių, bando ištaisyt kai kuriuos reikalus, kuriuos taisyt ir tvarkyt kartais būna per vėlu.

Menininko jaunų dienų portretas

Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.

Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.

Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.

__________________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.

Tell Me How to Be

LGBT romanas. Akash ir Renu – sūnus ir mama, romane ir pasakojama dviem siužeto gijomis. Sūnus – dėl savo tapatybės nuo pat vaikystės uitas vaikas ir suaugęs šeimai niekaip neįtinka. Iki tokio lygio, kad motina vos ne prasitaria, kad geriau jau iš viso būtų jo negimdžius. Na, kur indų šeimoje padėti tokį nevyrišką, nesėkmingą vaiką. Nei pasididžiuosi, nei pasigirsi ir kiek vargo skiedžiant aplinkiniams, ką jis ten veikia, kas nėra inžinerija ir medicina. Ir t.t. Krūva visokiausių stereotipų, su kuriais Akash’ui tenka kovot kiekvieną dieną. Ir, žinoma, jokiais būdais neprasitariant apie baltą dramblį kambarį. Tiesiog neįmanoma, kad ir kaip jį skatina jo dabartinis partneris, su kuriuo gyvena Kalifornijoje.

Romanas prasideda artėjant Akash tėvo mirties metinėms, tad Akash turi keliauti namo. Motina, kurią vyras iš Londono atitempė į tą nepakenčiamą Ameriką (jos komentarai apie amerikietes ypatingai taiklūs ir juokingi), viską išparduoda ir ruošiasi keliauti atgal į Angliją, kur seniai seniai dėl sutartos santuokos jai teko palikti savo gyvenimo meilę. Gal jis vis dar ten? Gal taip pat apie ją pasvajoja, kaip kad ji pasvajoja pie jį? Tai ji paskutinį kartą atkentės vyro metines, visus pažįstamus bei kaimynus, su kuriais šiaip niekada gyvenime nebūtų bendravus, jei ne ta šalis, ir maus lauk, palikusį vieną sėkmingą sūnų, nesėkmingai vedusį baltaodę amerikietę ir vieną jos manymu lūzerį.

Toks labai nuspėjamas romanas ir jei ne motinos linija, greičiausiai net nebūčiau klausiusi iki galo. Nėr labai gaila, kad suklausiau, pabaiga nenusaldinta, patiko, ir knygos pavadinimas geras, tikrai atspindi knygą. Akash mane erzino, motinėlė irgi gerulė, bet dėl to gal ir patiko, kad nebuvo saldžioji mamelė, bet šiaip tai tokia so so knygelė, tokio lengvesnio žanro, tikrai sueitų tokių knygų mėgėjams.

Snow

Kausiau audio, tai vos pabaigiau. Labai sunku klausyt, pastoviai atsijunginėdavau, bet kažkaip prisiverčiau pabaigt. Knygoje nužudomas ir iškastruojamas kunigas. Galima nujausti, kodėl. Neišvystyta tema normaliai, o ri moterų paveikslai – nesuprasi, kažkokie subanalinti gal. Nieko gero žodžiu. Nėr ką lygint su mano meilėm detektyvinėm.

Birnam Wood

Neįtikino manęs Birnam Wood, manau, tuo viskas ir pasakyta. Nors šiaip visai nieko parašyta, autorė ne veltui gi Bookerio jauniausia laimėtoja ir klausyti visai patiko, gal net intrigos vietomis buvo, bet summa summarum, nu, nepatikėjau.

Patiko “Birnam Wood”, kaip organizacijos, idėja. Čia tokia chebrytė – komuna, kurie, nors ir nelegaliai, svetimose ar valstybinėse žemėse, užsiima žemės ūkiu, maždaug augina valgomus daiktus, juos pardavinėja, tiekia restoranams ir panašiai. Veikla tokia daugmaž idėjinė-savanorinė, išgyventi iš to sunkiai pavyksta, tad iniciatorei Mirai šniukštinėjant potencialią naują ūkininkavimo vietą ir užsirovus ant milijardieriaus Roberto Lemoine, pasiūliusio finansuoti “Birnam Wood” ir plėstis, Mira biškį išsigąsta, biškį susižavi, biškį įsimyli, bet įtikina savo chebrytę pasirašyti po sandoriu, tuo labiau, kad Robertas jau mestelėjo pinigų į jos sąskaitą. Robertu, beje, susidomi ir geriausia Miros draugė Shelly, tai va, turime ir draugystės išbandymą. Kažkaip jau labai šabloniška, ką?

Amerikietis Robertukas turi savo tikslų – nuošalios vietovės jam reikia pasaulio pabaigos bunkeriui įsirengti, o remti non-profitus reikia gero įvaizdžio formavimui ir pilietybės gavimui. O kokius velnius jis šiaip veikia, nespoilinsiu. Žodžiu, vienintelis nepasirašęs sandoriui yra Tony, Miros ex (ir vėl? Būtinai visi turi būti su visai permiegoję?), nusprendęs pasidomėti, kas ten iš tikro vyksta. Ir viskas baigias, kaip baigias, trileriškai taip.

Žodžiu, The NYT šią knygą vadina “a generational (anti-baby boomer) cri de coeur and a downhill-racing plot through a Stoppardian sense of humor” ir “thrilling”, o man biškį neįtikinanti, del sense or humour nežinau, tikriausiai nepagavau. Manau, tikrai bus išversta, tai galėsim pasikalbėt, kaip kam. O gal jau skaitėt?

Allegedly

Dar viena mano klausymo knyga, kažkaip užtikau audible, gal net prie mano prenumeratos buvo, jau net nebeatsimenu, tad skubu surašyt įspūdžius, kol visai nepasimiršo.

Knygos istorija sukasi apie Mary B., kuri yra kažkokiam laisvo režimo kalėjime, nelabai man ten aišku tie kalėjimas, vienas iš minimų net vadinamas “baby prison”. Ji tokia gan nusišalinus nuo visų ir tyli, gal net visai paklusni mergaitė, kuriai priskirta dirbti slaugos namuose. Ten ji jaučiasi gerai, nes niekas nežino, kad kalėjime yra už baltojo kūdikio žmogžudystę. Taip, Mary – juodaodė ir tikriausiai galite įsivaizduoti, kiek užuojautos ir teisingumo gali sulaukti toks žmogus teisme. Teismo metu aplinka tiesiog žviegė reikalaudama devynmetei mirties bausmės.

Slaugos namuose Mary susipažįsta su panašaus likimo bičeliu ir… laukiasi. Protinga mergina supranta, kad nieko nebus, vaiką iš jos greičiausiai atims ir atiduos įvaikinimui, tad palankiai susiklosčius aplinkybėms bando panaikinti savo teistumą ir įrodyti, kad dėl kūdikio mirties kalta ne ji, o jos mama.

O daugiau nesakysiu, nes, oi, kaip ten viskas priraityta, laikykitės! Visai rekomenduoju į tarpą tarp rimtesnių knygų, buvo geriau nei tikėjaus.

Siena

“Tyto Alba” Marlene Haushofer “Sieną” išleido prieš 19 metų, tad ją rasti įmanoma nebent bibliotekoje. Tiesa, sena.lt ji kainuoja kokį milijoną, na, gal ne milijoną, bet tokią sumą, kad net knygų žiurkė nesusigundė. Buvau pasiėmus iš bibliotekos, bet kadangi man sunku skaityti tada, kai reikia, o ne kai noris, tai teko po kelių pratęsimų grąžinti. Galiausiai neapsikentus susiradau audio knygą, kuri dar, pasirodo įtraukta į mano audible membership. Tai jei turite pagerintą audible prenumeratą, tai galit irgi perklausyt. Šią knygą vis medžiojau, nes apie ją per trumpą laiką perskaičiau keliuose interviu, tai ir man parūpo.

Pagrindinė knygos veikėja išvažiavusi su draugais į kalnus ryte atsibunda viena, neskaitant šuns. Į miestelį nusileidę bičiuliai taip ir nebegrįžta, o knygos veikėja įkalinta nematomos sienos – ji nuo savo namų gali nutolti tam tikru atstumu, kurį ta siena ir rėmina. Taigi, turi kartu likusį šunį, katę ir iš ganyklų atlingavusią karvę. Jos laimei – karvę melžti ji moka. Vis dar vasara, bet ateitis nieko gero nežada – niekas negrįžta, niekas jos nepasigenda ir neieško, ne tropikuose užstrigo ir reikia galvoti apie ateinačią žiemą – kaip pramisti ir kaip pasirūpinti gyvūnais, su kuriais diena iš dienos tampa vis artimesnė.

Ši knyga – tai išgyvenimo ir žmogaus sugrįžimo į gamtą, prieš kurią nepašokinėsi, istorija. Suvokimo, kokia trapi yra civilizacija. Manau, kad karo Ukrainoje fone, kai žinojom, kad žmonės ištisom parom neturi elektros, šilumos ir vandens, labai aiškiai suvokėme savo priklausomybę nuo tokių įprastų dalykų, kurių knygos herojė neteko. Degtukai ir bet kokios kitos civilizacijos apraiškos, net batai tampa didele brangenybe. Bet svarbiausia – maistas ir šiluma, jiems susikurti prireikia daugiausia jėgų ir laiko. Kaip senovėje. Ištinka suvokimas, kad apleidus fizinėms jėgoms, kai nebegalės pjauti žolės, sodinti bulvių ir kapoti malkų, tiesiog ateis badas, šaltis ir mirtis.

Keliaudama per knygą užsiliūlavau paprasta veikėjos kasdienybe, jau atrodė, kad kas čia begali nutikti, negi keliausim su veikėja iki jos paskutinės dienos. Na, bet autorė parinko kitokią pabaigą. Netikėtą. Tarsi parodo, kad vis dėlto gamta ir jos šviesos-tamsos, šilumos-šalčio ir žalumos-pilkumos ciklas yra visiškai natūralus, savotiškai taikus, aiškus ir prognozuojamas, o didžiausias žmogaus priešas yra žmogus. Knyga patiko, bet gal po tų interviu tikėjausi kažko labai ypatingo, tai net nežinau dabar, kiek nuėjus į goodreads žvaigždžių vertinti. Gal 3,5?

Rūstybės kekės

Paskutiniu metu storules knygas daug sėkmingiau sekasi klausyti nei skaityti. 20 valandų klausymo visai nebaugina, o štai 500 plius puslapiams suskaityti kažkaip yra reikalų, labai lėtai stumiuosi, ypač kai anksti nueinu miegot.

Ėmiausi knygos beveik iš karto po “East of Eden”, nes niekaip neužsikabinau už jokios audio, o Steinbeckas klausymui labai tinka. O bet tačiau neapturėjau tokio malonumo, kaip su Rojum. Tikrai rūsčios tos “Rūstybės kekės”, net skauda skaityti apie iš gimtųjų namų išgrūstus žmones. Tokia neviltybė, kad negaliu – vėl buvo momentų, kad visai nenorėjau žinoti, kaip tiem nelaimėliam baigsis, nes baigsis vis tiek blogai, autorius čia tikrai pasistengs parodyti visus bjauriausius kapitalizmo veidus. Kol kas šioji yra niūriausia mano skaityta Steinbecko knyga, net “Konservų gatvės” gyventojai laimingesni toje savo gatvėje, kurioje turi savo kampą, pašiūrę ar savo vamzdį-namus. O štai šios knygos personažai su viltimi traukia į Kaliforniją, pažadėtąją žemę, kurioje jų laukia visiškas pragaras. Kažkaip man labai sunku buvo atsiriboti ir neįsijausti į visas tas jų negandas.

Žinoma, Steinbecko meilė žmogui ir čia švyti pramušdama visas tamsybes ir nelaimes. Šeima čia yra visa ko pagrindas, svarbiausia laikytis vienas kito, nepabirti. Tik kad su tuo fermerių nuvarymu nuo žemės, senasis pasaulio ir šeimos modelis, kai žemė galėjo išmaitinti kartų kartas, tėvas žemę perduodavo sūnui, ir pasaulis turėjo užtikrintą tęstinumą, nebeveikia. Naujajame pasaulyje į laukus atrieda traktoriai, o autorius skaitytojui išaiškina visą kapitalizmo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos sistemą pačiu žiauriausiu būdu. O tada jau viskas byra, pabyra – vienam neatlaiko nervai, kitiem – sveikata, tretiem kūnas apskritai. Taip saugotos šeimos lieka tik draiskanos.

Jau nuo kokio knygos vidurio galvojau, na, ir kaipgi viskas baigsis, negi Steinbeckas čia ims visus užmuš ar išmarins badu, kaip jis čia su ta pabaiga išsisuks. Labai gražiai išsisuko – netikėta ir talentingai susukta pabaiga, beveik norisi sakyti – žmogiškumo triumfas, bet labai jau čia fanfariškai nuskambės. Aišku, po to triumfo, nelaimėlių veikėjų likimas vis tiek išbyra iš rankų kaip smėlis iš saujos…

The Light Pirate

Suklausiau audio. Ne šedevras, bet klausyti audio labai tinka ir šiaip klimato siužetinė linija visai įdomi. Žodžiu, klimato atsišilimas žmonėms kerta kaip reikalas ir viskas patampa labai rimta. Uraganas gena uraganą, jau beveik kasdienybe tampa, o ir abėcėlės raidžių ir vardų jiems užvadinti nebeužtenka. Vyriausybė vis dažniau ragina žmones evakuotis, bet kaip visada, atsiranda drąsuolių, kurie įsivaizduoja galintys gamtą pergudraut. Toks Kirby Lowe irgi erzinančiai užsispyręs, niekur nevažiuoja, bando įtikinti šeimą, kad viskas ok, kol nuo uragano gauna taip, kad maža nepasirodys – dabar jau gali nagus kad ligi alkūnių nusigraužt.

Tos šeimos linijos nespoilinsiu, tik tiek, kad šeima niekur neišvažiuoja, o gyvenimas po truputį “laukėja”. Florida tuštėja, nes gyventi darosi neįmanoma, infrastruktūros atstatymas kainuoja baisulinius pinigus, o gyventojams išsikeliant, papraščiausiai nebėra kam mokėti mokesčius. Vaikai kas savaitę sužino, kad dar viena mokytoja ar koks klasiokas evakuavosi ir išvažiavo į šiaurę, ten kur aukščiau, kur neapsemta. Galiausiai vyriausybė valstiją palieka likimo valiai. Lieka tik ištvermingiausi arba tie, kurie tiesiog neturi kur ar už ką važiuoti. Gamta tampa vaikų mokykla ir čia knygos skaitytojas išvys pažįstamą peizažą – pelkes, kuriose plaukioja vieniša mergiotė, visai kaip “Giedančiuose vėžiuose”. Jau matau, kaip leidėjai rašo ant viršelio, kad patiks visiems, kam patiko “Vėžiai”. Oh, well. Tikriausiai taip ir bus.

Be klimato (kur man buvo įdomu) tai ši knyga apie tą mergiotę ir kaip ji mokosi išgyventi. Iš pradžių kartu su kaimyne, paskui jau visiškai viena. Vanduo kyla, karštis taip pat, dieną gyventi tampa nebeįmanoma. Žmonės tampa nakties gyviais. Klausant man vis tiek mergiotės tėvukui noris su irklu vožtelėt per galvą, kad to vaiko neišvežė, nors, žinia, ir visur kitur tikrai ne rojus. Na, bent jau medžiuose kol kas gyventi nereikia. Nelabai man buvo aišku išgyvenimo scenarijus mintant beveik vien žuvimi. Gal praklausiau kažką, bet jei nėra žemės, nėra gi jokių grūdinių kultūrų, nu, nieko, gal jie ten meldus valgė jau, nežinau.

Tai taip gavos, kad klimato dalis buvo labai įdomi, šeimos ir mergaitės – pradžioj tikrai neblogai, daug įtampos, bet paskui jau tokios skeptikės kaip aš nelabai neįtikino, bet šiaip tai nekeliant kartelių iki olimpinio lygio, tai visai gerai klausėsi. Taigi, kaip audio užskaitau, nors su autore tai tikrai turėčiau apie ką pasiginčyti.

Projektas “Sveika, Marija” / Project Hail Mary

Labai patiko man klausyti Project Hail Mary! Aš šiaip nuo vaikystės didelė mokslinės fantastikos gerbėja ir labai mėgstu filmus apie kosmosą, jei jie nėra visiškai idiotiški (Interstellar net “sudalyvavau”, kai biškį gavau narkozės po gimdymo – buvau šviežiai pažiūrėjus ir mano sąmonė palaimingai nuslydo į tuos paralelinio pasaulio kubus). Kaip audio knygai ši- tobula knyga. Aišku, dėl angliškų chemijos terminų biškį pablūdinau ten, bet nieko tokio, nebūtinai ir lietuviškai būčiau galėjus chemijos formulėm įrodyti, kad viską labai ten jau supratau.

Šiaip man labai patiko autoriaus idėja – globalinio atšilimo kontekste, staiga CO2 ir metanas pavirsta Žemės gelbėtojais, nes labai staigiai mažėja Saulės aktyvumas ir Žemėi gresia ledynmetis. Šiluma dabar deficitas. Reikia daug ir greitai. Kad išlaikyti šilumą, žmonės net priversti visaip “judinti Žemę”, kad tik į atmosferą patektų kuo daugiau metano. Atpasakojimo nerašysiu, bet išsiaiškinus, kas tą Saulės energiją “vartoja” tenka greitai susiruošti tarpgalaktinei kamikadzinei misijai į žvaigždę, kuri “neužkrėsta” ir išlaiko stabilų aktyvumo lygį. Reikia išsiaiškint, kodėl.

Bet čia jau viskas narpliojais knygos eigoje, nes pačioje pradžioje mes tiesiog susitinkame su žmogumi, kuris, kaip paaiškėja yra kosminiame laive ir ką tik pabudo iš keleto metų trukusios dirbinai sukeltos komos. Atmintis kiek sutrikusi, tad visa knyga mūsų herojui yra kaip atminties sugrįžimas, suvokimas, kas jis toks, kodėl šitokiu greičiu lekia link tolimos žvaigždės ir koks misijos tikslas. Vykdamas į šią kelionę, jis jau žino, kad nesame vienintelė gyvybės forma visatoje, tad ar sutiks dar ką nors ir koks bus Žemės ir jo paties likimas?

Jei nesi chemijos ir eksperimentų mėgėja/as, tai antroj knygos pusėj gal gali veiksmas kiek prailgti visokios hipotezės, eksperimentai ir bandymai, bet jei mėgsti sifi, tai labai rekomenduoju. Projektas “Sveika, Marija” – tikras saldainiukas.

________________________________________

Prisiminimui citata, kuri prajuokino:

Humans leak. Grose!

Silva Rerum (audio)

Šiais metais man užėjo noras iš naujo perskaityti “Silvą Rerum”. Toks įdomus noras, nes šiaip knygų antrą kartą beveik neskaitau, tikrai galėčiau tokias antrą kartą skaitytas suskaičiuoti ant rankų pirštų. Net nustebau, kad nuo pirmosios Silvos jau praėjo 15 metų. “Silva rerum” tapo viena iš knygų, kurios įtakojo požiūrį į Vilnių, LDK, apskritai į istoriją. Galbūt labiausiai dėl to, kad kai mokykloje mokėmės istorijos, normalių vadovėlių dar nebuvo, mūsų pagrindinis vadovėlis buvo romantiškasis Šapokos ir sukonspektuoti mokytojos pasakojimai. Tai man kažkaip Lietuvos istorija galvoj buvo su neaiškiu laikotarpiu nuo Vytauto iki XX amžiaus. Silva nugulė tam laikotarpy, pakeitė žvilgsnio perspektyvą, toks jausmas, kad išvedė iš kaimo.

Taigi, ant tų mano pasvajojimų vėl perskaityt, ėmė ir paleido “Baltos lankos” audio knygų platformą, o tarp jų ir “Silva Rerum”. Iš karto ėmiausi klausyti ir pati save nustebinau, kaip (ne)prisimenu siužeto – daugiausia kažkaip prisimennu apie Uršulę, jos noviciatą, ir beveik nieko apie jos brolį Kazimierą ir Joną Kirdėjų. Suklausiau pusiau kaip naują knygą.

Ir kaip man sekės su viena pirmųjų klausytų lietuviškų audio (mano audible rodo 110 perklausytų knygų (92 not started… dar viena neskaityta lentyna)? Klausiau ir juokas iš savęs ėmė, nes kažkaip, kai klausau angliškai, vis tiek turi kažkiek ausį įtempti, susikaupti, o klausyti lietuviškos audio atrodė kaip visiška tinginystė – jokių pastangų, vien tik malonumas. Pasireguliuoji garsą, skaitymo tempą ir mėgaujiesi, svarbiausia, kad aplinkinis pasaulis su savo reikalais netrukdytų. Tai pradžioj kažkaip reikėjo save įtikint, kad it’s ok, kad taip lengva klausyt, atsipalaiduot ir tiesiog gyvent knygoj.

Kaip su bet kokia audio knyga, vis dėlto labai svarbu yra, kad neerzintų įskaitytojo balsas, tonas, akcentas. Prieš pirkdama bet kokią audio knygą, visada pasitikrinu, paklausau knygos pavyzdį. Kelis kartus tikrai esu prašovus ir nepataikius, pvz., Sabastian Barry The Secret Scripture pusės knygos, kur skaitoma airišku akcentu nesupratau, galvoju, reikės pabandyt vėl paklausyt, nes per tiek metų ausis pralavėjo akcentų atžvilgiu.

Silvoj Rereum mano ausiai kliuvo kai kurie skaitytojos Jovitos Jankelaitytės sakinio akcentų ir pauzių dėliojimai, vietom koks sakinio akcentas rodės ne ten, kur pati dėčiau skaitydama, taip savotiškai erzino. Iš kitos pusės suprantu įskaitytoją – Kristinos Sabaliauskaitės ilgus sakinius tikrai nėra lengva garsiai, aiškiai ir išraiškingai perskaityt. Kur uždėt akcentą puslapio ilgumo sakinyje? Galiausiai jau net nebesierzinau dėl tų pauzių, net pradėjau stebėti, ar ir toliau J.Jankelaitytė išlaikys tą patį skaitymo braižą.

Tai summa summarum mano įspūdžiai kuo puikiausi. Platformoje jau perklausiau tris knygas ir nežadu sustot, man blogiausia, kad beveik viską, ką norėčiau iš platformos knygų klausyti, jau esu perskaičius, tada kantriai lauksiu naujų audio knygų.

Anxious People / Nerimo žmonės

Knygą išsirinko sausiui mano darbinis knygų klubas, tokios knygos, žinia labai gerai klausosi, tai ėmiau ir knygą suklausiau. Ir gavosi tokia visai gera Kalėdinės-naujametinės nuotaikos knyga. Gerietiška tokia, teigiama ir labai Backmaniška. Labai tinkama biškį nuotaikai pakelti, biškį paliūdėti, labai fainą filmą bus galima pastatyt. O šioje, kaip ir kitose autoriaus knygose, vieniši, liūdnose ar beviltiškose situacijose atsidūrę žmonės, kuriuos ištinka koks nors kitas žmogus ar žmonės – ar koks gerietis, ar koks atsiskyrėlis, ar dar koks nors keistuolis, kuris niekaip nesutinka atsikabinti paprastuoju būdu ir gaunas taip, kad naiviu atkaklumu pramuša ledus. O tada visiems faina ir būna Kalėdinė nuotaika.

Nieko apie siužetą nepasakosiu, nes labai čia lengva prispoilinti. Man dabar įdomiausia, kaip knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ar dialogai išliko tokie patys žavingi, ar knyga nenubanalėjo, kaip kartais gaunas su lengvų knygų vertimais. Dar labai smalsu, kaip “Nerimo žmonių” vertėja sužaidė su kai kurių knygos veikėjų gimine – nežinau, kaip švediškai, bet angliškai kuo puikiausiai ją galima nuslėpti po “bank robber”, o štai lietuviškai jau sunkiau – čia jau išsiaiškinsiu per knygų klubo susitikimą.

Rekomenduoju skaityti, kai nekokia nuotaika, tamsu, sunku ir norisi kažko mielo.

The Book of Goose

Jau seniai neskaičiau (šios klausiau, tai neklausiau) knygos, kuria taip netikėčiau. Kažkoks netikėjimas prasidėjo nuo autorės ir viršelio (beje, tikrai labai gražaus, bet ar tikrai labai europietiškas?) – pagal jį tikrai nesitikėtum, kad knyga bus apie pokario Prancūzijoje gyvenančias dvi mergaites paaugles. Knygos įskaitytoja irgi skaitydama kartais įmeta akcentą, tai tokia košė galvoj gaunasi ir niekaip nesusiveda galai. Kur jie susives, jei viskas dirbtinai bandoma suklijuot. Ne mano reikalas, apie ką nori autorė rašyt ir kur jos veikėjai turi gyvent, bet nu, seriously, kinų kilmės rašytoja, gyvenanti JAV rašo apie pokario Prancūziją ir Angliją? Kam? Ta istorija puikiausiai galėjo gyventi JAV, kaip ir autorė, ir gal net atrodytų ne tokia netikroviška.

Kadangi netikiu knyga, tai, sorry, spoilinsiu, tai jei galvojat skaityt, toliau nebeskaitykit. Perklausius knygą pradėjau žiūrinėti recenzijas ir nuomones, nieko jos man ten nepadėjo įžvelgt- pilna ir susižavėjusių knyga, ir tokių nesusipratėlių kaip aš. Labiausiai mane nustebino knygos siejimas su Ferrante mergaitėmis, tai nieko panašaus man nepasirodė, gal labiau, sakyčiau, nesėkminga Ferrante draugystės kopija, nei panašumas, o ir pati istorija ale kažkokia Francoise Sagan refleksija – dvi kaimo mergiotės sugalvoja parašyti knygą (vėliau knygoje ir minima, kad po šios istorijos knygą išleido Sagan).

Fabienne – dueto smegenys, bet Agnes tokia lyg ir išvaizdesnė, ir gražiau rašo, tai gudruolės Fabienne prastumiama kaip autorė. Savo rašliavą jos parodo kaimo paštininkui, kuris nusiunčia rankraštį leidėjams, šie susižavėję knygą išleidžia. Išsigandusios, kad paštininkas išduos autorystės paslaptį, mergos apkaltina paštininką priekabiavimu ir šis turi išsikelti iš kaimo. Tuo tarpu, visi ošia ir žavisi Agnes, ir vienos internatinės mokyklos Anglijoje vadovė, pakviečia Agnes į Angliją metams alia Erazmusui – tobulinti savo įgudžius, mokintis kalbos ir tt. Po keletos mėnesių Agnes baisiai nori namo ir bando mokyklos sodininką prikalbint paskolint jai pinigų pabėgimui (net siūlo jam tuoktis). Viskas išaiškėja, vargšą sodininką išmeta ir baisioji direktorė galiausiai sutinka Agnes paleisti namo. Ši grįžta, kaimas niekaip nereaguoja, Fabienne nutolusi, pabėga su keliaujančiu cirku, o Agnes galiausiai išvažiuoja iš kaimo ir, ištekėjus už amerikiečio, atsiduria Amerikoje. Fabbiene grįžta į kaimą nėščia, gimdydama miršta. Nuo to ir prasideda knyga, kad Agnes prisimena savo draugę.

Kažkokia man knyga apie nieką. Didžiausia knygos drama – ar Agnes pasipriešins bjauriosios direktorės norui skaityt jos korespondenciją, ar ne. Pusė knygos veikėjų išviso iš piršto laužti. Ta direktorė kažkokia nei į tvorą, nei į mietą, iš tokios formalios poniutės vienu momentu pavirsta į raganą ir skaitytojai turim išsigąsti ir pajausti knygos sąsajas su pasaka. Nu, žodžiu galvojau Nobelistas bus silpniausia metų knygą, bet šita tai ir Nobelistą nuneša. Nerekomenduoju visiškai, jei pavyks, grąžinsiu audible atgal. Pavyko, galima pamiršt apie ją.

On a Quiet Street

Šitas toks gerulis buvo. Žinia, baisiausi dalykai vyksta paprastam gyvenime, nereikia nei vampyrų, nei ufonautų, puolančių planetą. Vietomis man būdavo tiesiog baisu klausyti toliau, pvz., kai smurtautojas vyras grįžta namo ir žinai, kad bus blogai. Nu, mane tas žinojimas, kad bus blogai, tiesiog varė iš proto. Man matyt ne taip baisu, kai išgąsdina netikėtai, kaip baisu žinoti, kad bus baisu.

Nesinori labai spoilinti trilerio, tai tiesiog trumpai – veiksmas vyksta ramioje gražių namų gatvelėje. Tik ta ramybė, aišku, labai labai apgaulinga. Viename name gyvena niekaip su sūnaus netektimi negalinti susitaikyti motina – jos sūnų visai netoli namų mirtinai partrenkė mašina ir ji teisiog pakvaišusi išsiaiškinti, kas kaltas, kitame vis save bandanti nuraminti ir įtikinti, kad vaidenasi, vyro apgaudinėjama žmona, na, o trečiojo namo gyventoja apskritai kažkoka keistuolė, kuri bijo išeiti iš keimo ribų. Bet ar tikrai bijo? Gal negali? O gal jai neleidžiama?

Man tikriausiai labiausiai šioje knygoje patinka vėliau išsirutuliosianti kaimynių draugystė, kuri taip neįkyriai parodo, kaip svarbu yra ne tik žiūrėti, bet ir matyti, kaip svarbu klausyti savo intucijos ir šešto jausmo, ir kaip svarbu moterims palaikyti viena kitą. Knygos pabaigon jau meldžiausi, kad tik nesugadintų autorė pabaigos, kad sudėliotų visus taškus ir neprifantazuotų. Ir, mano manymu, jai tikrai pavyko. Vienoj vietoj ji vis dėlto sufeilino (parašysiu apačioj įrašo, kur man sufeilino), bet ten jau iš esmės nebėra taip reikšminga, jau aš buvau išgyvenus knygos pabaigą, ten tokia kaip antra pabaiga gaunas, tai apsimečiau, kad nesunervino. Bet iš esmės jau senokai skaičiau tokį gerą psicholiginį trilerį, tai labai rekomenduoju.

_________________________________________

Neskaityti – spoiler alert – nepatikėjau užstato galimybe. Jei skaitysit, padiskutuojam, ar sutinkat.