Istorija prasideda gana įprastai – dažniausiai visi vaikai, kurie neturi šuns, jo nori. Dažniausiai tėvai mano, kad norą turėti šunį galima kompensuoti visokiais kitokiais dalykais, ypač, jei turi daug pinigų. Mano vaikai, aišku, irgi nori šuns, tai aš jiems šuns nebuvimą tikriausiai bandau kompensuoti knygomis. Tuo greičiausiai visai nesiskiriu nuo knygos veikėjo tėvų, kurie atrodo baisiausiai susireikšminę ir nesupratingi.
Sterilieji Halo tėvai nusprendžia, kad maldavimų pakaks ir jie kaip nors pakęs šunį keletą dienų. Per tą laiką tai berniukui jis garantuotai nusibos (jiems tai tikrai), ir tada namuose įsivyraus daiktiška ramybė, kai visi dideli norai yra patenkinami parduotuvėse. Taigi Halo tėtis nuvažiuoja į šunų nuomos agentūrą ir išnuomoja šunį savaitgaliui. Kiek džiaugsmo Halui! Kiek naujų atradimų, pažįstamų ir veiklos! Ir kiek skausmo ir nevilities, kai jam nežinant po kelių dienų šuo yra grąžinamas atgal.
Nieko nebus. Halo kantrybė baigiasi, jis nusprendžia pabėgti iš namų, susirasti savo šunį, jį pagrobti ir keliauti pas senelius! Nuotykiai prasideda! Juose paslėptos gyvenimiškos pamokos apie draugystę, pasitikėjimą, ištikimybę – irgi. Aš irgi užsinoriu šuns, tik nenoriu dar anksčiau keltis iš ryto… Ką daryti?
Vaikystėje taip ir neteko turėti šuniuko. Nepaisant visų pažadų ir maldavimų. Gaila, nežinojau, kad galima laikyti traukinį. Gal traukinio tėvai būtų nenorėję labiau nei šuns ir galiausiai būtų nusileidę?
Skaitai “Kaip prisijaukinti traukinį” ir šypsaisi, nes labai graži knyga. Dar dėl to, kad niekada nepagalvojai, kad galima turėti tokį draugąir dar daip jausmingai – nes vis dėlto prisijaukinimas tokia savotiška apgavystė, na, žinote gi, kaip jaukinami laukiniai arkliai – pirmiausia turi būti pakankamai greitas ir vikrus, kad jį pagautum, paskui kantrus, kad išjodinėtum, ir tik paskui gali džiaugtis abipuse draugyste.
Taip ir su traukiniais – kai jau nusižiūri tau patinkantį, ilgai ir kantriai turi jį jaukintis, su juo žaisti ir juo rūpintis, kad jaukinimas peraugtų į tikrą draugystę. Na, o kaip viską padaryti nuo pradžios iki pabaigos – rasite knygoje, kuri gali tapti nuostabia dovana vaikams, mėgtantiems traukinukus. Jau žinau, kam vešiu dovanų.
Baisi knyga. Skaitai ir galvoji, viešpatie, ir kam aš skaitau iš viso tokį siaubą – daug mažų vaikų balsų pasakoja savo kraupius vaikystės išgyvenimus karo metais. Protu nesuvokiamas, ašaromis neišverkiamas. Tokių baisių, kad pasakojantys senukai apie savo vaikystę iš viso kalba vos ne pirmą kartą po daugelio metų. Savo istorijų, kurių nenori prisiminti, bet pamiršti irgi negali.
Originalo kalba šios knygos pavadinimas kitoks – У войны не женское лицо. Ir, atrodo, viską pasako toks pavadinimas. Nemoteriškas veidas karo ir tiek. Išleista 1985 m. Lietuvoje – 1989. Perleidžiant knygą jau reikėtų geros redakcijos, nes atiduota duoklė tarybinei šlovei – garbingai plaikstosi pionierių kaklaraiščiai, blogieji fašistai ir gerieji gelbėtojai – kankiniai.
Goodreads šita knyga vertinama 4,51. Nesuprantama, kaip galima tokiai knygai iš vso duoti kažkokį vertinimą.
Raising Cain berniukų mamoms ir tėčiams reikia turėti prie lovos ir nuolatos skaityti. Neiškenčiau ir nusipirkau dar vieną to paties autoriaus knygą. Nepasakyčiau, kad sužinojau labai daug naujienų, tačiau daug dalykų tikrai priminė – kaip suprasti berniukus, kaip elgtis, kaip reaguoti. Visokiais atvejais – kai jaučiate, kad tolsta jūsų štai prieš mėnesį dar buvęs jaukus ir meilus nuolatos besiglostęs berniūkštis, kai mušasi su broliu arba tyčiojasi iš paauglės sesers, kai tėčiui depresija, kai pagavote rūkant, jei įtariate, kad sūnus homoseksualus, jei radote prezervatyvų, jei problemos su mokykla ir dar koks šimtas reikalų.
Knyga dialogo forma – klausimas iš susirūpinusios mamos ar tėčio, o tada autoriaus atsakymas. “Raising Cain” nepermuša, tačiau praktiškai labai naudinga, lengviau atpažinti ir pritaikyti situacijas. Net jei tavo berniukas dar visai mažas – geriau būti visaip pasiruošus. Įdomu, kad dažname patarime autorius sako maždaug taip: “Na, jei norite visisškai sugadinti savo santykius su sūnumi, tai elgitės taip, tačiau, jei norite santykius išaikyti…” Čia jau prasideda aukštoji matematika. Kartais ir santykiuose kaip matematikoje galima pritaikyti kokią nors formulę, pvz.:
All boys need from their mother is the mother’s calm acceptance that they are growing into men.
Ach, net sustingau perskaičius autoriaus žodžius, kad vaikai yra “linksmi, nekalti ir beširdžiai”. Tikriausiai dėl to, kad šie žodžiai taip žiauriai skamba ir yra gryna teisybė. Bet čia jau tikriausiai suaugusių reikalas apsimesti, kad yra visai kitaip nei yra. O ši knyga ir yra apie tai, kaip vienas berniukas visai nenori suaugti ir gyventi labai rimto suaugėlių gyvenimo. Tik, jei nori sustabdyti laiką, turi išpildyti keletą sąlygų ir tos sąlygos, kaip ir įprasta sutartyse, būna užrašytos mažytėmis raidėmis – turi gyventi Niekados šalyje ir visam laikui atsisakyti mamos.
Būtent toks yra Piteris, berniukas su visais pieniniais dantukais – lengvabūdis nenuorama, pamirštantis visus pažadus. Ir dar žavingas vilioklis, sugebantis išvilioti iš mamų glėbio mergaites, kurios “dirba” mamomis berniūkščiams Niekados šayje.
Kaip Niekados šalyje atsiranda berniukai? Ach, berniukai pamestinukai, “tai vaikai, iškritę iš vežimėlių, užsižiopsojus auklėms. Jeigu per septynias dienas jų niekas nepasigenda, jie išsiunčiami toli, į Niekados šalį, kad būtų padengtos išlaidos.” Su mergaitėmis taip nebūna, nes “mergaitės per daug protingos, kad kristų iš vežimėlių.” Ir tai yra vienitelė pagyra mergaitėms, kurios šiaip dirbdamos mamomis yra “princesės”, dirbančiomis visus juodus mamiškus darbus. Taip, taip, nesiginu, kad taip nėra tikram gyvenime, dažniausiai būtent taip juk ir yra, bet skaityti savo dukrai apie tai, kaip Vendė ado berniukų kojines, kai berniuka tuo metu šėlioja, man kažkaip nelabai patinka. Man labiau patiktų, kad Vendė nevaidintų mamos ir šėliotų kartu su kitais vaikais.
Taip kad knyga truputį vietomis iškrenta iš mūsų laikmečio, tad vyresnieji skaitytojai turi būti pasiruošę paaiškinti, kas ten prie ko prieš šimtą metų būdavo Škotijoje (Lietuvoje greičiausiai būdavo daug blogiau). Nors, čia, žinoma, tik man viskas kliūva, kaip ir su Danuku Dunduliuku buvo, kur visiems labai linksma, o man – labai liūdna. Garsiai skaitant praleidus keletą pasenusių eilučių, viskas eisis puikiai.
***
Ar žinote, kad vardas Vendė (Wendy) yra sugalvotas šios knygos autoriaus J.M.Barrie?
Knyga figūruoja visokiuose geriausių 2015 m. knygų sąrašuose, o labiausiai gal intriguoja dėl to, kad ją geriausia metų knyga pripažino Barakas Obama, na, ir dar Amazon. O man reikėjo už kažko užsikabinti po Ferrantes triumfo štiliaus, kai nieko nenori, nes, atrodo, geriau nebus jau.
Fortūnos ir Furijos. Sėkmė, likimas ir atsitiktinumas prieš kerštą. Štai kas taip suintrigavo poną prezidentą. Labai prezidentinė tema, ane? Kiekvieno politiko kelyje po fortūną ir furiją už kiekvieno posūkio. Bet, pala pala, čia ne apie politiką. Čia apie santuoką.
Abiejų knygos herojų asmeninės istorijos gerulės, yra ką papasakoti (bet vienas kitam nelabai pasakojasi). Klausant vis persekioja toks negerumo jausmas – kaip žmonės vienas kito nepažįsta diena iš dienos šalia gyvendami ir aplinkai kurdami svajonių poros įvaizdį. Kaip Mathilde prisipažįsta – savo vyrui Lotto ji nemeluoja, ji tiesiog nepasako, o ir kas sakytų, kai ir pačiam greičiausiai norėtųsi daug ką pamiršti.
Great swaths of her life were white space to her husband. What she did not tell him balanced neatly with what she did. Still, there are untruths made of words and untruths made of silences, and Mathilde had only ever lied to Lotto in what she never said.
Bet ji ne tik Lotto nesipasakoja, beje, Lotto jai irgi nelabai, jos istorijos beveik niekas nežino ir Mathilde tikrojo gyvenimo vienatvė, sugebėjimas susitvarkyti su tokiu mastu išgyvenimų be niekieno pagalbos ir paramos, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra toks, kaip čia pasakius – neįtikėtinas. Tiesiog man pasirodė truputį rieboka vienam žmogui. Lotto’ui irgi kiek per riebu pasirodė (nes jis gal ne toks kiborgas kaip žmona), nors sužinojo tik mažą dalelę graikų dievų intrigų ir detektyvų.
Manau, ne veltui goodreads duoda knygai 3,60. Daugybė komentarų apie tai, kaip apie 80 puslapį knygą norėjosi mest į šalį (kaip ir man, nors nežinau, kelintas ten puslapis buvo). Sakyčiau, autorė tikrai turi ką pasakyti, bet, va, su skaitytojo įtikinimu… Gan daug abejojančių, nors pilna ir susižavėjusių. Daviau 3. Bet tas trejetas toks sakantis, kad visai verta paskaityti, ypač jei patinka tokio tipažo knygos, kaip “Gone Girl” arba “Girl on the Train”. Gal patikėsi arba šiaip pasidžiaugsi, kad tavo iš pažiūros nuobodus gyvenimas gal visai ir nieko.
Pasiėmusi knygą galvojau sau, paskaitynėsiu, pavartysiu (man labai patinka tokio leidimo, tokio viršelio, tokio maketavimo ir šrifto knygos), visai negalvojau, kad taip imsiu ir įkrisiu, kaip į triušio urvą – down down down – į miestus ir salas, okok, salą.
Nežinau, kaip čia parašyti, apie ką knyga. Gal apie detales? Smulkmenas ir judesius, iš kurių susiklijuoja gyvenimai, miestai ir salos? Knyga – “Mažmožių dievas”. Knyga – scena – autorė pastato joje porą personažų, o tada gali juos režisuoti ir visaip žaisti. Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui,
Trys draugai
Vieną dieną eidama gatve pamačiau du besišnekučiuojančius vyrus. Šalia jų ramiai tupėjo didelis baltas triušis.
Viskas? Viskas. Čia iš tikro, ar sapnavo? Kodėl triušis, o ne šuo? O gal vis dėlto ten buvo triušis, gal neįsidėjo linzių ir pūkuotas šuo pasirodė kaip triušis? Nes iš kur tas tiušis vidury miesto? Ir dar ramus. O tas triušis su apavadėliu buvo ar be? O jei be, ta jie nebijojo, kad jis pabėgs, jį partrenks mašina ir tada teks jį suvalgyti. Ir iš viso, palikit tą triušį ramybėje, nes
Kartu
Gatvėje toliau vienas nuo kito sustatytos kėdės norinčiųjų jomis naudotis nesulauks. Po vieną sėdėti niekas nenori.
Tokia kėdė labai tiktų skaityti tokiai knygai. Manau, viena(s) ilgai nesėdėtum. Jei tos kėdės neįmūrytos į šaligatvį, kas nors prisislinktų pažiūrėti, kur prapuolei ir ko ten juokiesi (na, išskyrus mano sesę, kuri, kaip jau esu sakius, skaitydama ir žiūrėdama filmus garsiai nesijuokia, rimtuolė mat (oi, kaip gausiu velnių!)).
Aišku, galima skaityti ir norint daugiau sužinoti apie NewYork, Madrid ir Bali. Bet geriausia skaityti norint juos pajausti.
O čia tai geras! Arthur Conan Doyle prisikėlė iš mirusių. O gal Šerlokas Holmsas? Jau girdžiu Baskervilio šunį kaukiantį tyruose…
Vienu žodžiu, Anthony Horowitz padirbėjo puikiai (Rasa Drazdauskienė tai puikiai kaip visada), nes visiškai nesijaučiau skaitainti ne sero knygą! O suskaičiau tai vienu užsėdimu (tokių jau seniai nebūna), gal greičiau – viena akimi – na, čia taip galima sakyti, kai skaitai bet kurią įmanomą minutę, namų chaosui sukantis apink mano ašį.
Viskas pagal klasikinį scenarijų – į 221B Baker gatvę užsuka garbingas džentelmenas – skrybėlės, lazdos, arbatėlės ir kiti atributai – yra problema. Geriau jau gerbiamasis būtų susiradęs kitą detektyvą, nes šis tai geriau mirs nei jo puzzle neturės vienos detalės… O tos detalės niekas nenori nei pripažinti esančios, nei puzlo skylės egzistuojančios. Beveik karalius nuogas. Ieškojo vieno, o rado kitą, t.y. abu rado, nebūtų Šerlokas Holmsas.
Beje, jei nematėte BBC šiuolaikinio Šerloko – labai rekomenduoju, iš tikro iš pradžių net galvojau, kad knygoje kažkas panašaus, bet ne, jei seras Artūras prisikėlė, tai prisikėlė savo laikuose, garbingai džentelmeniškai.
O čia tai visai ne vaikams. Na, gerai, gerai, ir vaikams. Kai perskaičiau 23 puslapį ir verčiau toliau, pamačiau, kad jau viskas ir net supykau, nes norėjau daugiau! Kaip taip galima! Tie ledai taip greitai baigiasi! Ne, čia net ne apie tai – čia ledai nukrito nuo kaušelio ant žemės!!! Vos kelis kartus palaižius!
Labiausiai man patiko “Iš kur atsiranda vaikai” – net graudu, nes tobula.
Ir “Apie mamą”, nes
… ir tuomet, kai jos laikinai nėra, tau nieko blogo negali atsitikti. Jei nepaleisi jos neregimos rankos.
Visų pirma, šios knygos viršelis yra toks, pro kurį praeiti bent jau man būtų neįmanoma. Jaučiu, galėčiau jį įsirėminti ir pasikabinti kaip paveikslą. O dar sako, nevertink knygos pagal viršelį. Čia blogiems viršeliams skirta, ne geriems. Ačiū leidyklai, kad nesiėmė išradinėti naujo viršelio.
Kaip sako knygos anotacija “Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys liko beveik nepastebėtas. Antram gyvenimui jis buvo prikeltas 2003 m., kai pasirodė “New York Books Review Classics” serijoje.” Ir tai yra tobulai klasikinis romanas. Tobulas, nes atrodo, kad nėra nė vieno nereikalingo žodžio ir nė vieno nereikalingo žingsnio. Tiek, kiek reikia parašyti apie žmogaus gyvenimą.
Part of “Stoner” ’s greatness is that it sees life whole and as it is, without delusion yet without despair. Tim Kreider
Skaitant knygą manęs visą laiką neapleido kažkoks laikinumo jausmas. Ne akimirkos laikinumo, bet viso gyvenimo laikinumo. Stouneris iš niekur atėjo į universitetą, toks jausmas, kad iki tol net negyveno, o tik šiaip egzitavo kaip tėvų ūkio vienas padargų. Nematomas, nepastebimas žmogus. Visai netikėtai universitete atsiradęs, iš tikro tik tada ir pradėjo gyventi, atsivėrė žmonėms ir pasauliui, keletą kartų spjovusiam jam į veidą. Taip šlykščiai ir, žinoma, žmonių, kurių šiaip gyvenimo tikslas yra neleisti kitiems ramiai gyventi. Jei ne man, tai ir ne tau.
Bet negalvok, kad čia toks neviltingas ir niūrus romanas. Pusę gyvenimo nuolankiai besitraukiantis visiems iš kelio, antroje gyvenimo pusėje Stouneris tarsi įsikūnija į savo pavardę – tampa akmeniu tam pačiam kely, kurį ankščiau visiems užleido. Kai jau atrodo nebėr ką prarasti, galiu užsispyrusiai mėgautis savo esatim – dabar jau jūs apeikit, jei trukdau, nes man taip gerai ir į šalikelę aš nesitrauksiu. Taip žavingai, kad neįmanoma skaitant nesišypsoti ir nepavydėti Stounerio studentams.
Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo ankščiau už jį: Kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.
Romanas dar vadinamas “Didžiojo Getsbio” antipodu. Va taip gražiai Tim Kreider jį paaiškina straipsnyje “Geriausias Amerikos romanas, apie kurį niekad nesate girdėję”:
“Stoner” is undeniably a great book, but I can also understand why it isn’t a sentimental favorite in its native land. You could almost describe it as an anti-“Gatsby.” I suspect one reason “Gatsby” is a classic is that, despite his delusions and his bad end, we all secretly think Gatsby’s pretty cool. Americans don’t really see him as an anti-hero or a tragic figure—not any more than they see the current breed of charismatic criminals on cable as villains. Gatsby’s a success story: he makes a ton of money, looks like a million bucks, owns a mansion, throws great parties, and even gets his dream girl, for a little while, at least. “Stoner” ’s protagonist is an unglamorous, hardworking academic who marries badly, is estranged from his child, drudges away in a dead-end career, dies, and is forgotten: a failure. The book is set not in the city of dreams but back in the dusty heartland. It’s ostensibly an academic novel, a genre historically of interest exclusively to academics. Its values seem old-fashioned, prewar (which may be one reason it’s set a generation before it was written), holding up conscientious slogging as life’s greatest virtue and reward. And its prose, compared to Fitzgerald’s ecstatic art-nouveau lyricism, is austere, restrained, and precise; its polish is the less flashy, more enduring glow of burnished hardwood; its construction is invisibly flawless, like the kind of house they don’t know how to build anymore.
Na štai, Danutė Kalinauskaitė labai fainam interviu sako, kad “Taip pat nuo mažumės žinojau, kad niekada nerašysiu eilėraščių, nes poezija – išimtinai brolio sfera, su viskuo, kas iš to išplaukia, kūrybinėm ir gyvenimiškom krizėm, buvimu „be odos“, įtampom, ir aš, galima sakyti, programiškai neparašiau nė vienos eilėraščio eilutės. Net nebandžiau.” O aš skaitydama noveles visą laiką galvojau, kad gal geriau jai reikėjo tas eiles rašyti (interviu perskaičiau tik ką tik). Dėl milijono priežasčių – pirma iš jų būtų visas tas teksto poetiškumas ir dažnas nuklydimas į tokias nežinau, kaip pavadinti “vardinimo” lankas kaip kad:
…bėgo iš kanalo į kanalą, per pasaulį, žinoma, mėtydamas pėdas, per kalnus, vandenynus, kalkakmenio adatų miškus, aštrius kaip skustuvai, juose, neatsargiai žingtelėjęs, gali pats sau odą nusidirti, per Kolorado kanjono elektros audras, įžiebiančias gaisrus, brovėsi per tirščiausius rūkus, kas būtų pamanęs – jie gali išlaikyti žmogų, ypač tą, kuris pėdas mėto…
Man jau čia pusiau poezija. Pabandykim padaryti eilėraštį. Matai?
…bėgo iš kanalo į kanalą,
per pasaulį, žinoma,
mėtydamas pėdas,
per kalnus, vandenynus,
kalkakmenio adatų miškus,
aštrius kaip skustuvai, juose,
neatsargiai žingtelėjęs,
gali pats sau odą nusidirti
Be reikalo nebandė, vis tiek jie veržiasi, tik vietoj to, kad rikiuotųsi posmeliais, žodžiai eilutėmis gulinėja. Ir taip apgauna skaitytoją – anas ima noveles skaityti, o turi perskaityti paslėptus eilėraščius.
Tai va. Tai man per daug poezijos buvo novelėse. Kai kurios labai kabino ir buvo labai įtraukiančios, kai kurios – teko po kelis kartus skaityti pastraipą, nes pamesdavau mintį, o ją tik pamesk ir ji jau savo eilėraščius kuria – nebeatsimeni nė apie ką novelė (iš tikro tai pats tikriausias eilėraštis, juk jis gali ten visoks būti ir netempti už siužeto ūso). Ir iš viso, mane apsakymai ir novelės labiausiai nervuoja, kad jos gai pasibaigti kaip tik nori, kartais visai niekaip ir jautiesi skaitytojas numestas likimo valiai, be pabaigos. Nes novelei taip gailma – baigtis belekur.
Arba – kitas variantas. Būna tokių knygų, kaip pavyzdžiui kokie Gedos dienoraščiai, M.Vilučio konditeriniai ir kulinariniai šedevrai, kurių negaliu atsisėsti ir perskaityti vienu ypu – per daug tiesiog, per koncentruota, apsalsta širdis. Skaitau po vieną gabaliuką, visai netikėtose vietose, praeidama, neplanuotai pagriebdama knygą tarp kokių beprasmių namų darbelių). Tai paslėptą D.Kalinauskaitės poeziją greičiausiai irgi reikia skaityti dozuotai, grožintis žodžiu ir skambesiu, užsigeriant arbata ar vynu – one at a time.
***
P.S. (pabambėjimas) Nacionalinio diktanto tekstas vis tiek be ryšio…
Viskas su knyga butų gerai, jei nebūtų vienos problemos – nepatikėjau aš ja, kažko man pritrūko. Na, taip kažkaip, nežinau, kaip. Lyg ir autorė užsimena, kad čia remiantis true story (tikra istorija), gal taip ir yra, nesiginčiju, tada sakau, kad tikra istorija papasakota netikroviškai. Pvz., gal ir graži mintis pradėti knygą tuo pačiu vaizdu, kaip ir pabaigti, na, bet ar tikrai tiekos metų skiriamos scenos gali būti tokios vienodos? Ar gali sovietinė trylikos metų mergaitė iš vakarų pasaulio mačiusi tik “Otto” katalogą, tik iš draugės pasakojimų įsivaizduoti kepamų kaštonų kvapą ir mirgančias Times aikštės reklamas (mes tada nė velnio reklamų neįsivaizdavom, o tuo labiau tokių reklamų)? O ar galėjom įsivaizduoti (ypač būdami trylikos metų), kad yra kažkokia Septintoji aveniu kampu su 42-ąją gatve? Dieve, juk mes normalaus spalvoto teliko nebuvom matę, gerai dar kad neįsivaizduoja kokio laptopo, užtenka ir tokio pat netikroviško puodelio kavos rankoje. Visi šitie faktai po kokių 20 metų pasakojami knygos pabaigoje jau yra visiškai normalus dalykas, bet pradžioje… nea.
Su tokia pradžia galvojau, visai nieko gero nebus, bet vėliau knyga įsivažiuoja ir visai smagiai skaitosi. Nors ir netikiu iki galo vis tiek. Oskaras, kad ir labai mielas ir romantiškas vaikinas, tikras princas, man atrodo netikras. Žinoma, jis ir turėtų toks būti – iš užsienio atvažiavęs į tuoj tuoj būsiančią laisvą Lietuvą, bet vis tiek, gal ne iš Itono koledžo atvažiavo, kad taip jau lotyniškas sentencijas trylikametis skaldo. Tiesiog per anksti. Gal šešiolikametis būtų ok, bet trylikametis, nu, nelabai man tikroviškai atrodo.
Man patiko, kaip buvo pateiktas politinis fonas – be jokių šūksnių ir didelių revoliucijų, nors iš kitos pusės, aš, būdama truputį jaunesnė nei knygos herojė, sausio įvykius išgyvenau labai dramatiškai ir neabejingai, bet nereiškia, kad visi taip išgyveno, tad šitą liniją užskaitau. Kaip ir visus daugiabučio kaimynus, tačiau šiškų namas, kuriame gyvena Oskaras su tėvais, man kažkaip per arti, vos ne per kiemą nuo eilinio proletariato, kas būtų kaip ir ok, jei jie gyventų senamiestyje, tačiau taip nėra.
Knyga turi bendrų taškų su R.Rowell Eleanor & Park, tik šioji labai įtikinama, kad net pradedi pykt, kad priskiriama young adult kategorijai, nes tokių neskaitydami suaugėliai praranda žvilgnį į vaiko pasaulį paauglio akimis. O “Niujorko respublika” – nieko labai blogo, bet ir nieko labai gero. Bet paaugliams tikrai geresnis tekstas skaityti nei Gerb. kunigaikščio Gedimino laiškai.
Kadangi aš pradėjau mokyti lietuvių migrantų vaikus lietuvių kalbos, tai tenka kartais paskaityti lietuviškas mokymosi programas, kad gaučiau kokią idėją. Įdomiausi man – privalomos literatūros sąrašai.
Ilgesingai žiūriu į klasės, kur vykdavo lietuvių kalbos pamokos, langus. Atsimenu, kaip KŽL Tilių iš “Miškais ateina ruduo” mėme pavadino. Ir kaip aš “Anna Kareniną” visą naktį skaičiau, kad spėčiau iki pamokos. Ir kaip mes kuprinėse tampydavomės ne tik vadovėlius, bet ir knygas iš serijos “Pasaulinės literatūros biblioteka”
Štai žemiau yra privalomos literatūros sąrašas 9-10 klasei. Kaip jums jis? Pirmiausia man labai į akis krenta, kad per dvejus metus moksleiviai skaitys 5 rašytojas moteris (geriausiu atveju, nes 2 pateiktos kaip pasirinktina alternatyva). Pasaulinės literatūros sąrašas man atrodo toks praskalautas, plonas, ypač turint omeny, jog užsienio rašytojų vardai programoje dviems paskutinėms klasėms neminimi. Aš lietuviškoj sistemoj nesigaudau, tad jei kas supranta vingrybes, pasakykit man, ar užsienio rašytojus skaitoma paskutinėse dviejose gimnazijos klasėse? Ar nebūtų geriau kai kuriuos kūrinius, pvz., Makbetą, skaityti vėlesnėse klasėse?
Kitas į akis labai krentantis reikalas, kad lietuviškos programos yra siaubingai detalizuotos. Prie poeto nurodoma, kokie būtent jo eilėraščiai yra rekomenduojami (Pvz., minimi 18 Gedos ir 20 Martinaičio eilėraščių). Net Biblijos konkretūs tekstai baksnojami pirštu. Tokiu būdu mokytojui paliekama kūrybinė erdvė, kurioje ji ar jis galėtų labiau pritaikyti pamokas savo moksleiviams yra klaustrofobiškai maža. Lyg nepasitikima mokytojo kompetencija išrinkti tinkamą tekstą.
Aš akimis pavarčiau, kai perskaičiau, jog privaloma skaityti Gedimino laiškus (ar ne geriau jie tilptų istorijos pamokose, o ne literatūros?), Daukšos “Postilės” ir Mažvydo “Katekizmo” prakalbas (gerai gerai-pirmas eilėraštis ir t.t. Suprantu suprantu jo svarbą).
Privalomos literatūros sąrašas
Lietuvių literatūros tekstai (nurodomi chronologine tvarka)
Lietuvių pasakos. Eglė Žalčių karalienė
Pasakos apie bebaimį herojų ir baimės paieškas
Gedimino laiškai (pasirinktinai) M. Daukša. Postilė. (Prakalba)
M. Mažvydas. Katekizmas. (Prakalba) A. Baranauskas. Anykščių šilelis Maironis. Pavasario balsai
V. Mykolaitis-Putinas arba B. Sruoga (pasirinkti simbolistiniai eilėraščiai)
J. Aistis, A. Miškinis, B. Brazdžionis, S. Nėris (pasirinkti neoromantiniai eilėraščiai)
Žemaitė. Marti
J. Savickis. Kova arba P. Cvirka. Saulėlydis Nykos valsčiuje (Kasdienės istorijos) (pasirinkta novelė)
A. Vaičiulaitis. Valentina arba I. Šeinius. Kuprelis
K. Binkis. 100 pavasarių
H. Radauskas (pasirinkti eilėraščiai)
V. Mačernis. Po ūkanotu nežinios dangum (pasirinkti sonetai) B. Sruoga. Dievų miškas (ištrauka)
A. Škėma. Raštai (pasirinkta novelė)
J. Aputis arba R. Granauskas (1 ar 2 pasirinktos novelės)
J. Grušas. Barbora Radvilaitė arba Meilė, džiazas ir velnias
A. Mackus. Žodžiai ir raidės arba Liūnė Sutema. Tebūnie (pasirinkti kūriniai)
M. Martinaitis. Kukučio baladės (pasirinkti kūriniai) S. Šaltenis. Riešutų duona
J. Ivanauskaitė. Pakalnučių metai arba S. T. Kondrotas. Įvairių laikų istorijos
V. Juknaitė. Išsiduosi. Balsu arba Tariamas iš tamsos (pasirinktos ištraukos)
Visuotinės literatūros tekstai (nurodomi chronologine tvarka)
Graikų mitai. Sizifas. Narcizas
Sofoklis. Edipas karalius arba Antigonė
Biblija. Senasis Testamentas. Pradžios knyga(pasakojimasapieKainąirAbelį, pasakojimas apie Babelio bokštą). Ištraukos iš Naujojo Testamento Evangelijos pagal Matą (Kalno pamokslas, palyginimas apie vynuogyno darbininkus)
Rolando giesmė arba Tristanas ir Izolda, arba Apvaliojo stalo riteriai (ištraukos)
Senovės rytų poezija (pasirinktinai)
M. de Servantesas Savedra (M. de Cervantes Saavedra). Don Kichotas (ištrauka)
V. Šekspyras (W. Shakespeare). Karalius Lyras arba Makbetas
Ž. B. Moljeras (J. B. Molière). Don Žuanas arba Tartiufas
A. Mickevičius (A. Mickiewicz). Vėlinės arba Konradas Valenrodas (pasirinktos ištraukos)
O. de Balzakas (H. de Balzac). Tėvas Gorijo arba Eugenija Grande
A. Platonovas arba I. Buninas (pasirinktas apsakymas)
R. M. Remarkas (R. M. Remarque). Vakarų fronte nieko naujo arba Juodasis obeliskas
Dž. Selindžeris (J. D. Salinger). Rugiuose prie bedugnės
U. Eko (U. Eco). Rožės vardas
J. Gorderis (J. Gaarder). Mergaitė su apelsinais
Pagrindinės teorinės sąvokos. Mokiniai turi suprasti ir vartoti šias sąvokas: aliuzija, antika, antitezė, apybraiža, apysaka, autoironija, avangardizmas, elegija, esė, groteskas, hiperbolė, impresionizmas, įvaizdis, kontekstas, kultūros epocha, lyrinis išgyvenimas, lyrinis subjektas, literatūros kryptis, metafora, miniatiūra, modernizmas, motyvas, neoromantizmas, paradoksas, parodija, realizmas, Renesansas, romantizmas, satyra, simbolis, simbolizmas, siužetinė linija, sonetas, stilius, stilizacija, viduramžiai.
Po Knygų mugės daug daug visko labai mane patraukė link (dėk tą “link”, kur tau labiau pritinka) vaikiškų knygų ir paprastos gyvenimiškos išminties parašytos paprastais žodžiais. O dar kai tokį turtą gali nusipirkti už 1 eurą vietoj kokių dešimt savipagalbos knygų už kokius 100 pinigų. Ir visą tą išmintį perskaitai per kokį penkioliką minučių.
Ir kokia gi ta išmintis? O gi paprasta ir gerai žinoma: gali būti laimingas tik kai esi toks, koks esi, o ne toks, kokiu tave nori matyti kiti ir verčia tokiu kitokiu būti, be to, nebūtinai būti tokiu kaip kitas yra cool, nes dažniausiai matai tik paradinę cool pusę ir nežinai, kiek kainuoja (nervų, sveikatos ir pinigų) ta neparadinė; jei visi dainuoja, o tau dainuoti nepatinka, tai ir nedainuok, nes būsi nelaimingas; savęs turi ieškoti pats, o ne dairytis į kitus dar bijodamas, ką tie kiti apie tave pagalvos. Ir dar – tegul tavo meilė tave suranda tada, kai esi toks, koks esi, nes, priešingu atveju, ji gali tavęs nepažinti ir išsigandusi net imti nuo tavęs bėgti.
Taip, taip, viskas knygelėje, kurią pirkau už 1 eurą. Iliustracijos magaryčių. Ir kas ten sakė, kad vaikiškos knygos yra vaikam. Ar tik ne atvirkčiai?
Mašos Gessen “Words Will Break Cement” pasakoja Pussy Riot trijų narių istoriją. Turbūt Pussy Riot performansas ir teismas visiems yra girdėti dalykai. Aš sekiau tą istoriją su dideliu susidomėjimu ir pasibaisėjimu, kai ji vystėsi prieš mūsų akis. Ir tos mūsų reakcijos buvo visokios: “Taip joms ir reikia”, “Ar būtinai reikia bažnyčioje tą performansą daryti?” “Nu koks čia menas, jos net dainuoti nemoka”.
Mašos Gessen knyga, man atrodo, kaip tik ir sugeba parodyti, jog performansų turinys, jų idėjos yra gerai Pussy Riot narių apgalvotos. Visos trys narės Nadia, Maria, Kat yra labai apsiskaičiusios, savo performansus grindžia filosofinėmis idėjomis, puikiai moka valdyti kalbą, yra intelektualios.
Klausimas “Nu kam reikėjo joms į tą Kristaus Išganytojo katedrą?”atsakomas labai aiškiai Kat paskutininiame žodyje teismo metu:
“Why did Putin feel the need to exploit the Orthodox religion and its aesthetic? After all, he could have employed his own, far more secular tools of power—for example, the state-controlled corporations, or his menacing police system, or his obedient judiciary system. It may be that the harsh, failed policies of Putin’s government, the incident with the submarine Kursk, bombings of civilians in broad daylight, and other unpleasant moments in his political career forced him to ponder the fact that it was high time to resign; that otherwise, the citizens of Russia would help him do this. Apparently, it was then that he felt the need for more persuasive, transcendental guarantees of his long tenure at the pinnacle of power. It was then that it became necessary to make use of the aesthetic of the Orthodox religion, which is historically associated with the heyday of Imperial Russia, where power came not from earthly manifestations such as democratic elections and civil society, but from God Himself.”
Galiausiai keista, jog tos reakcijos buvo nukreiptos į Pussy Riot elgesį, kai kritikuoti reikia Rusijos teisinę sistemą, nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus. Gessen knyga gerai nušviečia būtent tą įvykių pusę, kaip Pussy Riot narėms buvo trukdoma susitikti su savo advokatais, kaip jas į teismą išveždavo be pusryčių, kaip joms nebūdavo duodama pertrauka pavalgyti, kaip jos vėlai būdavo parvežamos į areštinę, kad ryte vėl būtų išvežamos. Knygoje daug kalbama apie nežmoniškas sąlygas kalėjimuos ir kolonijose, kaip žmonės ten dirba kaip vergai 16-17 valandų per dieną, kaip kelias tualetais naudojasi 800 žmonės, kaip taikomos grupinės bausmės, kaip po kiekvieno susitikimo su advokatu Maria buvo verčiama ginekologinei apžiūrai (keturis kartus per savaitę), kaip žmonės būdavo baudžiami vien už tai kad su Nadia gėrė arbatą.
Gražiausi knygos puslapiai man buvo tie, kur publikuoti Marijos laiškai jos draugei Olgai. Tokie tikri, su mažom detalėm apie išgyvenimus, bet pilni nutylėjimų apie baisumus.
Man patinka Maša Gessen publicistika. Ji surenka daug įvairios medžiagos ir sugeba ją gerai surikiuoti, susumuoti, išrinkti svarbesnes detales. Tik nelabai jai pasiseka su laiku. Jau savo ankstesniają knygą “Žmogus be veido” (apie Putiną) ji užbaigia kone pakylėtai, kai aprašo protestus Maskvoje, kurie davė daug vilčių apie pokyčius. Bet knygą buvo išleista, kai jau buvo aišku, kad iš tų protestų nieko neišėjo, kad niekas į geresnę pusę nepasikeitė. Nelabai vykusi pabaiga yra ir “Words Will Break Cement”. Ji išėjo du menesius po Nadios ir Marijos netikėto paleidimo iš kalėjimo, tad knyga nesibaigia jų amnestija. Manau, jog pasakojiams būtų buvęs labiau išbaigtas jei knyga būtų išleista po jų laisvės atgavimo.
Pussy Riot performansas ir teismas visiems yra girdėti dalykai. Aš sekiau tą istoriją su dideliu susidomėjimu ir pasibaisėjimu, kai ji vystėsi prieš mūsų akis. Ir tos mūsų reakcijos buvo visokios: “Taip joms ir reikia”, “Ar būtinai reikia bažnyčioje tą performansą daryti?” “Nu koks čia menas, jos net dainuoti nemoka”.
knyguziurkes.com 