-Kodėl?- paklausė Rikis.
Category: Apžvalga
Laikraščių berniukas
Gyveno kartą (1959 m.) mikčiojantis berniukas. Net vardo jo nežinome, nes jis jam per sunkus ištarti, na, neužsikertant. Tiek to tas vardas, ir be jo galima istoriją papasakoti. Tikriausiai suprantate, kodėl šis vaikas nemėgsta pauzių – jų tiesiog jo gyvenime per daug, tad ir skyrybos ženklų sakinio viduryje jis nemėgsta (o gal ir dar nemoka sudėti), nes jo kalboje ir taip daug bereikalingų pauzių, ką ten tie skyrybos ženklai. Taip ir pasakoja savo vasaros istoriją – tik su taškais. Žinokit, visai lengva priprasti skaityti be skyrybos ženklų – nieko tokio baisaus, kai istorija įdomi ir įtraukianti.
Taigi, bevardis berniukas liepos mėnesį gauna pavaduoti savo draugą Artą, kurį vadina Ratu, nes taip jam lengviau ištarti, laikraščių išvežiojime. Tas išvežiojimas būtų visai nieko, netgi smagus, nes berniukas yra labai geras beisbolo metikas, numesti laikraštį iki prenumeratoriaus durų jam yra vienas juokas, bet yra vienas bet – penktadieniais jam reikia surinkti pinigus už prenumeratą, o tai reiškia kalbėjimą su svetimais žmonėmis. Tie žmonės gali pradėti uždavinėti visokiausius klausimus, į kuriuos bus galima atsakyti tik neištariamais žodžiais. Čia ir prasideda visi gyvenimo baisumai ir įdomumai.
Berniukas nedaug kalba, bet daug galvoja ir gražu skaityti tas jo mintis ir išvedžiojimus apie situacijas, kuriose jis atsiduria, ir žmones, su kuriais susiduria. Gerais ir nelabai. Bet gi iš to ir susideda susipažinimas su pasauliu – išeini iš savo kiemo ir kalbiesi su naujais nepažįstamais žmonėmis. Net jei mikčioji, ateis diena, kai turėsi iš to kiemo išeiti. Gal geriau per ilgai neatidėlioti, kad nepražiopsotum gerų žmonių, kurie gali tapti tavo draugais.
“Laikraščių berniukas” yra labai graži ir jautri autobiografinė knyga, kurią reiktų perskaityti visiems mikčiojantiems vaikams ir suaugusiems, o taip pat visiems, kas gyvena šalia mikčiojančių žmonių. Tiesa, skaitydama galvojau, kad skaitančiam jaunesniam vaikui reikėtų suteikti šiek tiek konteksto (nors gal ir ne, čia nelabai žinau, kai taip sakau, visada galvoju apie savo vaikus), nes knygoje yra tokios šeštojo dešimtmečio kasdienybės, kuri gali būti šiuolaikiniam vaikui nelabai suvokiama, pvz., amerikietiškų filmų nematęs vaikas gali nesuprasti, kodėl iš viso tie laikraščiai mėtomi, taip par yra gan rūsčių vietų susijusių su juodaodžių situacija (na, apie vietas autobusuose, draudimą lankytis viešosiose vietose ir t.t.) ir net žiaurių pasibadymų peiliais. Aha, peiliais. Tiesa, peilis tai buvo tų dienų berniukų kasdienybė (na, kaip ir senais mūsų laikais) – visi berniukai turėdavo peiliukus, o kuo gi daugiau perpjausi laikraščius rišančią virvelę? Todėl geriausia skaityti kartu su vaiku, na, iki kokių 10 – 12 metų, nors nelabai dar žinau, kokie tie tokio amžiaus vaikai.
Namas kryžkelėje
Pagal viršelį aš šitos knygos tikrai nebūčiau rinkusis, na, nebent būtų suviliojęs “geriausios metų knygos statusas”, tačiau knyga patiko Salomėjai iš Šiukšlynėlio, yra ir daugiau gerų apžvalgų, tai susigundžiau.
Šita knyga kaip audeklas – vieni siūlai ir pasakojimai eina horizontaliai, o kiti – vertikaliai, ir kol viskas nesuaudžiama, nesuprasi, koks audeklo raštas. Ir šioje knygoje viskas susidėlioja iš keturių veikėjų gyvenimo kas keleri, net kas dešimt metų. Iš pradžių vienas pasipasakoja, paskui kitas, niekada neįsiterpia ir nepertraukia vienas kito. Vaizdas lyg ir dėliojasi, lyg ir matosi kažkokie apmetimai, bet neaišku, nei dėl ko, nei kodėl, telieka skaityti toliau ir tikėtis, kad tolimesnis pasakotojas išsiduos. Taip ir bus, kantrybės.
Marija, jos duktė Lahja, šios marti ir vyras.
Mane Marijos istorija labiausiai įtraukė. Gal todėl, kad Marija ryškiausia šeimos asmenybė, didžiausia jungtis ir santarvės puoselėtoja. Drąsuolė ir savotiška laisvamanė, neįtikėtina moteris XXa. pradžioje išdrįsusi būti moterimi, turinčia amatą, save išlaikanti ir turinti nesantuokinę dukterį. Labai tvirta ir žinanti, ko nori, asmenybė. Dėl savo ypatingos specialybės (akušerė) turinti ypatingą statusą tiek tarp vyrų (negali šiauštis prieš moterį, kurios tavo žmonai mirtinai reikia maždaug kas du metai), tiek tarp moterų.
Jos duktė visai kitokia. Ji taip pat nori būti savarankiška, bet kartu nori būti ir silpna, nori būti saugi užnugaryje. Ji nebeturi motinos charizmos ir šilumos, kad ir kaip jos geidžia.
Karina, Lahjos marti, man pasirodė kaip pagalbinis personažas, nelabai vertas turėti savo nytį. Per ją tik labiau supranti, kokia yra Lahja, Karinos linija lėčiausiai skaitėsi ir kažkaip labiausiai buvo gaila knygos išmėtomo gero įsibėgėjimo. Bet Karinai autorius įduoda ir labai svarbią kortą. Kozirį pabaigai.
Na, ir Onis. Vargeli, koks nesuvokiamai sudėtingas buvo gyvenimas būnant kitokiu. Ir dabar sudėtingas, bet tada…
Sutinku, Wassmo’iška knyga. Įdomi, kas mėgsta Wassmo (aš ties kažkuria knyga sustojau ją skaityti), paskaitykit. Mėgstantys šeimos sagas – irgi. Taip pat vienaip ar kitaip susiję ar besidomintys suomiais ir Suomija – nepakenks, bus apie ką padiskutuoti.
Gertrūda
Žodžiu, man labai patiko. Gaila tik vieno dalyko – kad 255 puslapiai, o ne kokie 600. Skaičiau ir džiaugiausi, kad atsirado tie penki šimtai žmonių, kurie parėmė knygstarterį ir dabar turime tokią fainą komiksų knygą – ir juokingą, ir rimtą, ir iki nukritimo (iš juoko) įžvalgią, su Geda ir su Prustu, ir dar su Landsbergiu altorėlyje (totalus nukritimas), ir svarbiausia tokią, kurios negali užversti, kol neperskaitei – kaip trileris praktiškai.
Daugiau net nenoriu rašyti, nes ką ten rašysi, kai vienintelis, ką nori pasakyti tai yra “labai patiko”? Daug labiau nei “10 litų“.
Aš labai tikiuosi, kad Gerda Jord stalčiuje turi kitą komiksą, na, gerai, bent jau pradėtą kitą komiksą, nes jei neturi, tai man labai liūdna, kad dar reikės ilgai laukti kito. Gal yra komiksų žinovų ir galėtų man parekomenduoti kokį gerą komiksą, kuris būtų ne fantasy, ne apie robotus ir žmones vorus, o “iš gyvenimo”?
Tik pažiūrėkite į tą Muncho “Šauksmą”…
Mano vardas – Marytė
Alvydo Šlepiko Marytė tarsi atkartoja mano šiemet skaitytą Svetlanos Aleksijevič “Paskutinieji liudytojai“. Tik žinoma, iš kitos pusės – tiek literatūrine prasme, nes šį kartą tai yra grožinis kūrinys, tiek politine – pasakojama apie Rytprūsių vokiečius, priešus, visa ko kaltininkus. Nors, kaip sako Šlepikas “Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai visada pralaimi.” Abiejose knygose – didžiausi karo pralaimėtojai.
Apie vilko vaikus buvau girdėjusi, tačiau taip tik apgraibomis suvokiau, kas ten už Nemuno vyko. Nesinori net įsivaizduoti, kai raudonoji išvaduotoja pirmąja banga įžengė į priešo žemę… Pasiimti sau priklausančios grobio dalies. Vyrai – nežinia, kur – vien tik išbadėjusios mėšlu save bjaurinančios moterys ir vaikai palikti atremti išvaduotojų įtūžį. Nedaug kelių – arba į Nemuną (ar kas yra parašęs Rytprūsių paskenduolių istoriją?) arba į vaikams į Lietuvą, kur, nors vokiečių akimis žiūrint ir ubagynas, bet bent jau bado nėra.
Per Nemuną į Lietuvą duonos. Mamai, broliams ir sesėms. Vaikai dėl išgyvenimo instinkto pavirtę vilkiukais, pasiruošę pasimaišiusius kelyje sudraskyti, viduje saugo ypatingą meilę šeimai ir neįtikėtiną valią peralkus visko nesuvalgyti. Vieniši ir pasimetę – vaikai nuo motinų, broliai nuo seserų, vieni nuo kitų. Ir nežinai, gyvas ar miręs, ar dar yra ko ieškoti, nes dažniausiai nebėra kur eiti. Namų nebėra ir esi per mažas, kad pasirūpintum visokiais biurokratiniais dalykais, grąžinimais giminėms ir pasislinkusiai Tėvynei, kai viskas nusistovės ir nurims. Gauni naują vardą, gal, jei pasisekė, net naują mamą, naują tapatybę…
Pati knyga labiausiai įdomi savo istorija, nes kaip parašyta, labiau primena scenarijų, gal net tam pačiam dokumentiniam ar meniniam filmui, kuriam, žinoma, neatsirado pinigų (gal dar atsiras?). Ir pabaiga tokia man – nepabaigta lyg. Bet tiek to, skaitosi lengvai ir gan sklandžiai (nors dieve dieve, kaip nelengva ir negera skaityti), vienam lietingam vakarui knyga.
Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas
Tvarkomė tvarkomės tvarkomės. Dvi panašaus pobūdžio knygos vos ne per savaitę – tikrai didelis pasiryžimas atsikratyti daiktų. Visa filosofija jau galvoje, reikia tik atsidurti namuose po “atostogų” ir pritaikyti.
Skaitant, žinoma, natūraliai abi knygos “lyginosi”. Ir ką? Viena labiau japoniška, kita visiškai amerikietiška. Mažai žodžių vs daug žodžių, daug pakartojimų, na, amerikietiško stiliaus ne grožinės literatūros knyga. Gal kad skaitytojui geriau įsikaltų į galvą? Realiai užtenka paskaityti skyrius “Filosofija” ir “Kryptingas metodas” ir viskas bus aišku. Trečiame skyriuje autorė filosofiją ir kryptingą metodą pritaiko kiekvienam kambariui atkirai, na, kad būtų labai labai aišku, ar virtuvėje reikia dviejų plakimo šluotelių ar ne, arba kad būtų nelabai minimalistiška ir prirašytų daugiau puslapių.
Kuo man patiko antroji knyga – pirmojoje, žinoma, plaukai šiaušės nuo išmetamų daiktų kiekio – lauk!lauk!lauk!viskas lauk! Francine ne tokia kategoriška ir daiktus siūlo mesti atsakingai – rūšiuoti perdirbimui, gerus prietaisus ar įrankius atiduoti labdarai, jaunoms šeimoms ir panašiai. Žinoma, tai reikia daryti labai atsargiai – kad kiti žmonės neapsikrautų daiktais.
Žinau, kas man bus sunkiausia (ir yra) – išlaikyti paviršius neapkrautus (įtraukiant ir grindis). Reikės atsikratyti labai labai daug daiktų, kad visi kiti turėtų lengvai pasiekiamas vietas laikymui ir nenugultų ant stalo, stalelio, baro, lovos ir grindų. Net knygas peržiūrėti nebus taip sunku…
George
Išsirinkau šitą knygą klausyti, bet kol pradėjau klausyti, visai pamiršau, kodėl. Tad pradžioje suklususi klausiausi, kodėl George yra she. Turėjau visokių juokingų situacijų su nelietuviškais vardais, kai bendraudavau pagal vardą alia su moterim, o pasirodo, kad vyras, tad ir šį kartą pagalvojau, kad tiesiog George yra mergaitė ir tiek.
Bet ne, George yra berniukas, ir vėl ne, George yra mergaitė berniuko kūne, George yra transgender. Tad kokia bus istorija – nesunku nuspėti – sunkumai mokykloje, patyčios iš kitų berniukų, bodėjimasis viskuo, kas berniukiška, žavėjimasis mergaitiškais rūbais, žurnalais, žaidimais, rolėmis pjesėse, aplinkos pasipriešinimas ir tas nepaliaujamas noras, o kartu ir siaubas, pasakyti pasauliui, kad esi mergaitė. Net sunku suvokti, kokią naštą patiria transgender vaikas, tikriausiai tokia knyga gali gimti tik iš panašios patirties.
“I know I was different as a kid,”- sako knygos autorius Alex Gino, dar sudėtingesnė ir painesnė asmenybė, tokio termino net nebuvau girdėjusi – genderqueer. Bandau įsivaizduoti tokios knygos išleidimą Lietuvoje. Ir kažkodėl sunkiai sekasi. Gal dėl to, kokiai auditorijai ji yra skirta (maždaug ketvirtokams – aštuntokams)? Bet jei knyga bent vienam vaikui palengvintų gyvenimą, gal ir Marijos žemė galėtų ją pakelti?
Churchillio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją
Ir atsitik tu man taip, kad pasaulis per vieną dieną ima ir apsiverčia aukštyn kojomis ir mano skaitoma knyga tampa savotiška to apsivertimo įkaite. Pradėjus skaityti, knygos autorius Boris Johnson man buvo nė motais, o štai atsibudus Brexit rytą, BJ tikrai netapo mano mėgstamiausiu rašytoju, jau nekalbu apie dieną, kai jis papraščiausiai pasiplovė nuo to, ką prisidirbo. Vargšas mano skaitomas Winstonas. Jis lyg ir iš vis ne prie ko. O bet tačiau… Knygoje daug pamąstymų apie tai, kokią Didžiąją Britaniją Winstonas Churchillis matė Europoje ir kaip jam greičiausiai nepatiktų tai, ką dabartiniais laikais išvystų. O gal? Kas žino.
Skaičiau prisiklausius visokių nuogirdų, kad smagiai ir įdomiai parašyta. Tikrai smagiai ir įdomiai, bet esant dabartinėms aplinkybėms atsiranda savotiškas nepasitikėjimas autoriumi, o kadangi knyga apie istorinę asmenybę, tai neramu, kad nebūtų sužaista faktais. Pats autorius nagrinėja daug Churchilliui priskiriamų juokelių ir frazių, ieško šaltinių patvirtinančių posakių autentiškumą, o skaitant norisi tikrinti autorių, jo pateiktus faktus ir aplinkybes. Ar tik nesusukta norima kryptimi?
Knygoje Churchillis pateikiamas kaip Antrojo pasaulinio karo didvyris. Idėjinis vadas, nusprendęs nepasiduoti Hitleriui, supratęs, kad, nepaisant didelio vidinio Amerikos nepritarimo įsitraukti į karą, Europa be jos indėlio neišsivers, todėl panaudojęs visus savo sugebėjimus ir žavesį, oratorinius sugebėjimus ir gudrumą, kad prisišauktų JAV į pagalbą.
Neįtikėtinai produktyvus rašytojas, Nobelio premijos laureatas, pats parašęs tūkstančius kalbų, straipsnių ir knygų, nuotykių ieškotojas, kuriam ramybės būsenoje svildavo padai ir norėdavosi pulti į karo ugnį. Patrakėlis savimyla, ekscentrikas ir geraširdis jautruolis – kas tik jis nebuvo. Šimtas žmonių viename. Žmogus ugnikalnis.
Na, bet kokiu atveju sužinojau daug visokių istorinių reikalų, supratau, kad nuo mokyklinių laikų esu labai daug ką pamiršusi, daug ko iš viso nežinojau ir nežinau ir gal reikėtų susirasti ir paskaityti kokią knygą apie viską, pvz.:
Save keičiančios smegenys
Atsiprašau, didesnio paveikslėlio nėra, o kadangi knygos klausiausi, tai nufotkint negaliu.
Knyga labai patiko, labai įdomi. Sėdžiu visa patenkinta ir džiaugiuosi savo smegenimis, nes pagal knygą įsivaizduoju, kaip jos viską gali ir kad nežadu leisti joms su laiku apkerpėti ar kitaip nukvakti. Tegul nė nebando. Bus treniruojamos ir dresiruojamos. Ir jokių ten “Man su atmintim blogai.” Basta. Užteks. Kadangi yra stebuklingas instrumentas, tai tegul stebuklus man ir demonstruoja. Nes knygoje, tai patikėkit, tiek visokiausių stebuklingų dalykų prašyta, ir niekam ne paslaptis, kad mes tų savo turtų ir užslėptų lobių papraščiausiai nemokame panaudoti, o sudėtingiausiai – dar tiek apie šitą lobį nesuprantame.
Gyvūnų mylėtojams rekomenduoju skaityti atsargiai, nes, ačiū gyvūnams (žemai lenkiuosi), bandymų su jais dėka, mums pavyko šį tą apie savo smegenis suprasti. Bet silpniems nervams greičiausiai bus per žiauru apie tai skaityti.
Šiaip manau ši knyga turėtų būti analizuojama per biologijos pamokas, nes tada visiems būtų žiauriai įdomu ir visi norėtų būti mokslininkais. Gal kiek perdedu, bet aš tai tikrai būčiau norėjus, gal šios knygos ir pritrūko iki visiško norėjimo. O taip pat ir per kūno kultūrą, nes būtų irgi buvę super įdomu, o geriausia, tai kad bendrai per biologiją ir fizinį, ir tada Lietuvoj visi būtų žiauriai protingi. Tai va, šviesios ateities knyga. Netingėkit, paskaitykit, ypač tie, kurie savo aplinkoje turite nukentėjusių nuo insulto ar šiaip dėl įvairių traumų turinčių problemų su judėjimu, koordinacija ir taip toliau. Nes gal ši knyga taps šviesa tunelio gale.
Nevykėlio dienoraštis. Rašyk ir tu
Aš: kodėl pasirinkai skaityti šitą knygą?
Mano dukra: Skaityti ir rašyti!
Aš: Na, gerai, skaityti ir rašyti. Tai kodėl?
MD: Todėl, kad labai įdomi knyga, kai aš pirmą kartą skaičiau. Pirma dalis labai įdomi.
Aš: Ir kas tau čia patinka?
MD: Labai juokingos istorijos ir dienos.
Aš: Kokios dienos?
MD: Kai jis (nevykėlis, jo kitoks vardas – Gregoris) rašo dienoraštį.
Aš: O šitoj knygoj irgi rašo?
MD: Ne, šitoj knygoj reikia kurti savo dienoraštį.
Aš: Tai ištisai reikia pačiam rašyti, ar pagal kažkokį pavyzdį?
MD: Pagal kažkokį pavyzdį. Dabar dėkim pavyzdį
Aš: Tai paaiškink, kaip viską darei.
MD: Tiesiog rašiau, ką sugalvojau, kas mano galvoje.
Aš: Tiek daug TV!!!
MD: Tai čia netyčia gali per didelį padaryti.
Aš: Nu, tikiuosi, kad netyčia…
Aš: Ką dar gali apie knygą pasakyti? Kokios temos tau dar labiausiai patiko.
MD: Įdomi… Ten yra daug komiksų. Man labai patiko tema smegeninė.
Aš: Šita, kur viršuj?
MD: Aha. Ir dar “Ką pasiimtum į negyvenamąją salą.”
Aš: Tai ką tu pasiimtum?
MD: Aš dar neužpildžiau. Visą namą pasiimčiau.
Aš: Tai viskas? Dar nori ką nors papasakoti?
MD: Ne.
Aš: Tai gal pasakyk, kad ir kitos Nevykėlio knygos tau labai patinka?
MD: Taip. Labai patinka.
Aš: Tai ačiū, kad pasidalinai.
MD: AAAAA.
Tvarkingų namų stebuklas
Mano namai didžiąją savo gyvenimo dalį būna labai labai apkuisti. Ir didžiąją savo gyvenimo dalį aš per tą betvarkę perlipu ir einu skaityti knygos, nes betvarkė man skaityti netrukdo (čia ir yra toji paslaptis “kada tu skaitai?” – kai kiti tvarkosi, aš skaitau). O bet tačiau, jaučiuosi žiauriai pavargus ir pikta nuo nuolatinio tvarkymosi ir daiktų rankiojimo (nes tai mažina laiką, kurį galėčiau praleisti skaitydama), tai greičiausiai pasiekiau tokią ribą, kai reikia kažką daryti, o paskutiniu metu kažkaip labai pradėjo į akis kristi knygos apie namų tvarkymą, tad su didelėmis viltimis ir mažais akių vartymais aš jų imuosi. Taip taip – aš.
Tik dabar nesijuokit, nes pradėjus skaityti, pusę pirmos atsikėliau iš lovos ir pradėjau mesti lauk daiktus. Ne pagal knygoje rekomenduojamą tvarką, kad reikia pradėti nuo rūbų – pirmiausia pradėjau nuo popierių. Ir išmečiau pilną juodą maišą popierių! Tą maišą vos pakėliau, tad kitą dieną vilkte nuvilkau į mašiną ir nuvežiau į konteinerį. Ir čia dar ne pabaiga, nes norėjau ir pamiegoti, ne tik tvarkytis. Ir didžiausias nervas dabar, kad aš ne namie ir negaliu išmesti/išdalinti pusės daiktų. Tad vienintelis mano noras dabar yra, kad tik mano sveikas įniršis neišblėstų.
Žinau, kad neįvykdysiu visų autorės rekomendacijų, nes autorė yra totali tvarkos maniakė, o aš – knygų, tai mūsų biolaukai truputį nesutampa, bet mano naktinis popierių metimas rodo, kad knyga veikia!
Glesum
Net jei nesusigundysite skaityti, vis tiek susiraskite knygyne ir palaikykite rankose žvaigždėtą knygą. Nežinau, ar matosi, kad šviesoje knyga spindi? Grįžulo ratai tarp kitų mūsų galaktikos žvaigždžių. Labai super.
O buvo taip, kad aš stovėjau prie pajūrin atsitemptų knygų krūvos ir galvojau, kurią čia temptis į pliažą. Ir išsirinkau ploniausią, nes ir taip daug daiktų nešti, kur jau ten storą… Ir kai įkritau, tai kol neperskaičiau ir neiškritau. Kažkaip labai jau įtraukiančiai parašyta ir labai džiugu, kad lietuvės autorės ir dar su ne bet kokiu viršeliu.
Įspėja autorė. Tikrai, gal buvo, o gal ir nebuvo, kas ten žino, kas vyko mūsų šiandien vaikščiojamose žemėse prieš dvidešimt amžių. Neapsigaukite visokiais prietarais apie nuobodžią lietuvių literatūrą – aprašomoji istorija apie Seliją, jos vyrą Gondą ir jo namo parsivežtą pagrobtą merginą, kurią jis pavadina Glesum (Gintare) visai nebanali, o tokia gryna, tikra ir… gyvenimiška.
Gryna ir paprastumu graži ir autorės kalba. Atrodo, antrame mūsų eros amžiuje kalba ir negalėjo būti kitokia – tik tokia. Pasakojimas srūva natūraliai ir su intriga, tiesa, kartais vis nusistebi, ar tikrai taip galėjo būti, bet iš kitos pusės, kodėl gi ne, kodėl gi ne.
Likau maloniai nustebinta.
Astrologijos vadovas sudaužytoms širdims
Simpatiškas knygos viršelis su pažadais prajuokinti. Galbūt tobulas pliažo skaitinys? Bandom? Bandom.
Skaitau skaitau – smalsu, bet nelabai juokinga, na, ne tai, kad liūdna, bet nejuokinga. Žodžiu, Alisa yra tokia truputį išsiblaškius mergina, įsikibusi seniai pasibaigusių santykių, kartais per daug gerianti vakarėliuose ir šiaip, juodas dabar jai mėnulis – ir nieko čia nepakaltinsi, kai viskas nesiseka ( o dar ir skaitytoja norėtų įspirti į užpakalį). Neviltis tiesiog, kai jau gerokai per trisdešimt ir visos draugės aplinkui kažką poravimosi srityje jau yra nuveikusios. Spaudimas nerealus, įtariu, kad bus kažkas kaip Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintyje”. Bet nesužinosiu, nes vienos neskaičiau, o kitos nebaigiau.
Ne paslaptis, kad žiauriai nemėgstu nebaigti knygų, bet pati sau prisižadėjau, kad pradėsiu mesti. Kas įdomiausia, kad mečiau ne dėl to, kad visai neįdomu, iš tikrųjų tai smalsu, kaip ten bus ir kaip autorė sudėlios savo knygos veikėjų horoskopus, na, bet skaityti, kaip herojė negali tris puslapius apsispręsti, ką rengtis, na, man čia jau per daug. O apsi- ir nusi- rengti gali daug kartų, nes knyga tai ne plona – virš penkių šimtų. Tiesiog man per daug visokių vardinių batų, suknelių ir makiažų, o taip pat ir kino filmų pavadinimų, pagal kuriuos turėčiau geriau suprasti knygos nuotaiką. Kažkada jau rašiau, kad labai nemėgstu, kai rašoma, kokios firmos batai ar mašina pravažiavo. Mane užknisa. Tikriausiai iš pavydo, nes neturiu nei tokių batų, nei tokios mašinos.
Bet čia tiesiog nesutapo mano ir knygos horoskopai. Aš labai tikiu, kad kažkur visai netoliese šios knygos laukia jos skaitytoja. Kuri alpsta nuo batų, myli savo rūbų spintą ir žino, kaip susiderina jos ir jos draugužio horoskopai.
Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją
Na, negalvojau, kad mano rankose “Svajonių knygos”, bet kaip sakant – nesakyk niekada. Įdavė įrankas ir turiu. Žodžiu, buvo pasinaudota mano smalsumu ir gera valia (šitoj vietoj reikia nusišypsoti, nes šiaip ši skambi frazė – juokinga, ypač mano lūpose).
Nu, ir ką? Ogi visai nieko. Nėra kažkoks metų šedevras, bet gi šito ir nesitikėjau, ane? Bet nėra kažkokia tūpa knygelė, kurią autorius pasirašo slapyvardžiu, nes jam pačiam jos gėda. Skaičiau lengvai ir greitai oro uosto salėje ir lėktuve, intrigos netrūko, kad puslapis vytų puslapį, vertimas irgi visai nieko, išskyrus “high chair”, kuri verčiama kaip “aukšta kėdė”, nors, mano manymu, turėtų būti verčiama kaip “vaikiška kėdutė”, nes lietuviai nereitinguoja kėdžių pagal jų aukštį, or ir dėl tiesioginio pavadinimo vertimo būtų verta padiskutuoti, bet tik tiek.
Nors pradžia tokia atrodo gan saldžiai – pagyvenęs (gerai, gerai, keturiasdešimtmetis) vyriškis iš Londono užkalbina dvidešimtmetę mergiotę kaime, paflirtuoja ir pašnekina, na ir jau galima nujausti, kas ten turėtų įvykti (tik per daug neįsijauskite), bet čia tik pradžia. Ta mergiotė iš tiesų išvažiuoja į Londoną ir įsisuka į bohemišką gyvenimą (ne be vyriškio pagalbos). O štai kita siužeto linija vystosi šiais laikais ir tos linijos turi susitikt kažkur.
Tokia truputį supinta istorija, kai visokios praeities paslaptys iš pasąmonės lenda per visus galus ir tuos gaus reikia sugaudyti ir surišti, kas pabaigoje labai sėkmingai ir įvyksta. Bet mįslių įminimas nebūtinai reiškia laimingą pabaigą, šiuo atveju- naują pradžią, kai reikės išmokti susidėlioti save iš naujo.
Nors ir nelinksmas, bet visai geras skaitinys atostogoms.
The Noise of Time / Laiko triukšmas
Kas gai būti geriau už mažai ir tobulai? Aišku, tobulai visada norisi daug, bet dažniausiai taip nesigauna, kaip jau pastebėjome iš paskutiniu metu išleidžiamų plytinių knygų, kurių 150 puslapių galima išmest lauk.
The Noise of Time yra naujausias Julian Barnes kūrinys. Toks pat trumpas kaip ir The Sense of Ending, ir toks pat geras (su nekantrumu lauksiu gero vertimo ir mielai skaitysiu dar kartą). Plytų rašytojai galės nusigraužti sau nagus, kai Julian laimės dar vieną premiją su plona knyga.
Kas mane labiausiai nustebino ir sužavėjo – kaip žmogus, negyvenęs Sovietų Sąjungoje, taip gerai suvokia gyvenimo už geležinės uždangos slogumą, beprasmybę ir beviltiškumą. Kai net atimama teisė į savižudybę, nes sistemos užspaustas žmogus gerai suvokia, kaip nusižudydamas jis nebeteks balso apsiginti ir po mirties bus apjuodintas ir išvadintas liaudies priešu, kurio muzikos nevalia klausytis. Ach, taip, muzikos laiko triukšme ieško kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, apie jį ši knyga. Ir apie sovietinius siaubus. Apie pasirinkimą, kokiu žmogumi toje sistemoje būti ir kiek savęs parduoti ir atsisakyti. Apie siaubingą spaudimą. Kiek parduoti savo sielos? Ir kiek jos iš tavęs atima? Žaviai manipuliuodami ir spausdami. Apie nelaimę gyventi per ilgai, nes gali pamatyti ir išgyventi daugiau, nei norėtum.
Knyga, po kurios norisi klausytis muzikos.
knyguziurkes.com 