Category: Apžvalga

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

~ kzL ~ Leave a comment

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂

 

Juodasis namas

~ kzL ~ Leave a comment

juodas namas

Susiviliojau viršelio viliotiniu, iš karto prisipažįstu. Tiek vaizdiniu, tiek aprašu ant nugarėlės. O perskaičius, galvoje susimaišo dvi knygos – atsimenate, prieš pat knygų mugę skaitytas “Pakutinis lapis”, kur veiksmas vyksta atšiaurioje Laplandijoje ir ši, nemažiau atšiaurioje Škotijoje. Nors Laplandija daug daug šiauriau nei Škotija, tačiau, šiaurinės Škotijos salos yra visiškai priklausomos nuo vandenyno malonės. Gal tiksliau, nuo nemalonės.

Taigi, kaip privaloma detektyvui, Luiso saloje, Škotijoje, įvykdoma žmogžudystė ir į pagalbą tyrimui iš Edinburgo siunčiamas Finlis Makleodas, kilęs iš šios salos, mokantis kalbėti vietiniu dialektu ir netgi pažįstančiu nelaimėlį.

skotija

Bet kas, sugebėjęs pabėgti iš nuošalios salos ir užsikabinęs didžiojoje saloje (iš vienos salo į kitą), savaime laikomas laimės kūdikiu. Tik nežinia, ar net pabėgęs nuo senojo gyvenimo Finlis juo jaučiasi, nes pabėgo tai su visa našta ne kokių nutikimų ir prisiminimų. Kad galėtum iš jų išsivaduoti, turi juos pats sau pripažinti, išsiaiškinti su paliktaisiais, sudėlioti taškus, ten kur jų trūksta.

Taigi, skaitytojas eina iš paskos detektyvams, dėlioja taškus ant i ir tikrai turi visą rinkinį pažadėtos įtampos. Ir dar vėjo, bangų ir paukščių. Prie ko paukščiai, sužinos paskaitę.

Mečetė sultono dukteriai

~ kzL ~ Leave a comment

mecete

Nors būna vis pasižadu, kad nebeskaitysiu to paties autoriaus knygų, kad susipažinčiau su kuo platesniu rašytojų ratu, kai kuriems autoriams šis pažadas neveikia. Elif Shafak jaučiu begalines simpatijas kaip drąsiai moteriai, kaip drąsiai turkei (kuria vis sunkiau būti šiuolaikinėje Turkijoje), kaip rašytojai ir taip toliau. Simpatijas stiprina ir gražūs knygos viršeliai, už tai linkėjimai knygos dailininkei Ilonai Kukenytei.

Bet, nepaisant visų didelių simpatijų, “Stambulo pavainikė” išlieka mano mėgstamiausia Elif Shafak knyga. Ir, sakyčiau, stipriausia.

Skaitant “Mečetę sultono dukteriai”, kartas nuo karto vis kildavo mintis – apie ką ši knyga? Visko labai daug ir kažkaip pasigedau vienos ryškios siužeto linijos ir vienos stiprios kulminacijos. Toks jausmas, kad autorė nori papasakoti tiek daug istorijų vienu metu, kad jos tiesiog pasiklysta, užgožia viena kitą. Iš vieno knygos skaitytojo išgirdusi komentarą, kad knygą patiko skaityti kaip “gražią pasaką” – niekaip skaitant to komentaro negalėjau išmesti iš galvos. Tikrai ši knyga yra ilga ir graži pasaka (žinoma ir su savais siaubais, gi kiekvienoje pasakoje kokią Elenytę į žarijų duobę reikia įmesti).

Nepaisant trūkumų, knygą verta paskaityti visiems besidomintiems tų laikų kultūra, tradicijomis. Kaip gyveno sultonas, kaip gyveno sultono žmona ir vaikai? Kokia didžiulė ir kruvina buvo konkurencija dėl sosto, kokios tautos gyveno to meto Stambule? Kokios intrigos virė ir kas jas kurstė? Na, ir kas statė puikius pastatus, pergyvenusius ir jų autorius ir užakovus. Tikra atostogų knyga, ypač jei atostogos Turkijoje.

Žmonių valdymo pultelis

~ kzL ~ Leave a comment

zmoniu

Šios knygos nespėjau pasilikti atsargai skaityti vakarais, nes buvo labai greitai nusavinta ir perskaityta, todėl ir prašau jaunosios skaitytojos pasidalinti savo įspūdžiais.

-Kokia pagrindinė knygos mintis?

-Buvo mokykla, kurioje mokėsi daug dvynukų. Ši knyga yra apie du dvynukus- mergaitę ir berniuką, kurie buvo moksliukai, bet ir labai mėgo žaisti kompiuterinius žaidimus. Tų vaikų vardai buvo Elė ir Fredis. Elės tėtis netyčia atsisėdo ant Elės pultelio ir jį sulaužė. Mokykloje senoje kompiuterių klasėje, Elė internete ieškojo naujo pultelio ir staiga ekrane išvydo gražų juodą pultelį su mėlynomis linijomis ir smaragdiniais mygtukais, tiksliau, deimantiniais. Ekrane pasirodė vyras, kuris save vadino Paslaptinguoju vyru. Jis pasakė, kad pultelį duos jiems nemokamai (čia jau man kažkaip ir baisoka, ryškiai mokykloje nebuvo Parental controls programos įdiegta…)

-O žinai, kad nebūna nemokamų daiktų?

-Čia juk knyga. Būna nemokamų. Žemės trupinėlis. Kai ji grįžo namo, pakelis su pulteliu jau buvo atsiųstas.

-Man jau įtarimas, kad čia kažkas blogai.

-Elė pralupo dėžutę ir rado ne tik pultelį, bet ir apyrankę. Fredis užsidėjo apyrankę, o Elė bandė pultelį prijugti prie žaidimų kompiuterio. Ji pradėjo maigyti mygtukus. Fredis užšoko ant palangės, o palangė buvo apie metro aukščio. Elė nežinojo, kaip jis ten užšoko, tai paklausė. Fredis pasakė, kad nežino, kaip užšoko. Tada išgirdo tėčio riksmus lauke ir nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta. Mamos katė buvo lauke užlipusi ant kalėdinės eglės viršūnės ir tėtis šaukė, kad katė nuliptų. Tada Elė pabandė užšokdinti Fredį ant eglės šakų ir paimti katę.

-Pavyko?

-Pavyko.

-O šakos nenulūžo?

-Ne. Eglė buvo labai didelė.

-Ir ką jie tada suprato?

-Kad pultelis valdo žmones.

-Bet reikia turėti apyrankę?

-Taip.

-Koks juokingiausias nuotykis jiems nutiko?

-Visokių. Elė valdė Fredį per futbolo varžybas, o pabaigoje Elės putelis buvo visai išsikrovęs ir jo niekaip nebuvo galima pakrauti. Ir Fredis visus sudėtingus judesius atliko pats ir laimėjo rungtynes.

-O kokia įdomiausia vieta?

-Kai mokyklos chuliganai susikovė su moksliukais.

-O kas laimėjo?

-Žinoma, kad Fredis ir Elė. (Iš kur man žinot?)

-O jie moksliukai?

-Taip.

-Tas mūšis buvo įdomiausia vieta? O kodėl buvo įdomu?

-Nes įdomu. Chi chi

-Ar rekomenduoji kitiems vaikams?

-Taip.

-Ačiū, kad papasakojai.

-Prašom.

-Sveikinu su tarptautine vaikų gynimo diena!

Stay With Me

~ kzL ~ Leave a comment

Stay-With-Me

Kraustysiuosi gyventi į Afriką, nes Afrikoje rašomos geriausios knygos. Garbingai šalia Chimamandos Ngozie Adochie atsistoja kita Nigerijos rašytoja – Ayobami Adebayo. Ir kas per vardų gražumas! Ši knyga, su tokiu sakyčiau nelabai viršeliu ir pavadinimu, kuris tik vėliau atsiskleidžia su savo gražia daugiasluoksne prasme – yra viena iš pretendenčių laimėti šių metų Baileys premiją. Ir tikrai labai verta.

Kodėl? O todėl, kad istorija yra įtraukianti, įtikinanti ir įdomi nuo pradžios iki pabaigos (tai autorės debiutinis romanas ir leidėjai greičiausiai nemynė ant kulnų, kad ji greičiau greičiau baigtų tą savo knygą). Knyga subrandinta ir tikra, nors veiksmas ir vyksta taip tolimoj ir kultūriškai, ir geografiškai Afrikoj. Ir kai aš pagalvoju, kaip reikia apibūdinti pagrindinę veikėją Yajide – tai nežinau, nuo ko pradėti – nes visai nenoriu netyčia atskleisti veikėjos paslapčių ar elgesio motyvų – nenoriu spoilinti ir atimti skaitymo džiaugsmo ir pasakojimo egzotikos.

Nors, kokia ten egzotika – Afrika ar Amerika – visi gyvename tais pačiais džiaugsmais ir nedžiaugsmais. Tik pamirštam apie tai ir tradiciškai nudažome žaliai svetimą žolę už tvoros, sienos ar kitame kontinente. Žmonės myli, mylisi, nori būti mylimi. Ir neklauskit, kaip taip atsitiko, kad Yejides ir jos vyro vaikai turi genetinę ligą, kurios tiesiog negali turėti. Ir iš vis iš kur tie vaikai, jei dėl Yejides nevaisingumo anyta prispaudžia sūnų vesti antrą žmoną. Už fasado kunkuliuoja gyvenimas. Sakiau, kad nenoriu išduoti, truputį teko, tikiuosi ne per labai. Gal tų vaikų nė nebuvo? Gal tik įsivaizdavo?

 

Spotas

~ kzL ~ Leave a comment

spotas

Spoto istorija prasidėjo nuo pasiruošimo į darželį. Reikėjo istorijos, kaip vaikai eina į darželį ir kaip ten visiems būna smagu, o svarbiausia, kad galų gale pas visus vaikus ateina mamos ir tėčiai ir pasiima juos namo.

Šitą knygelę skaičiau kokį porą mėnesių ištisai ir iki dabar dar skaitau. Baisiausiai įgriso, tad teko ieškoti kitų Spoto istorijų, kurios, pasirodo, beveik visiškai išparduotos, tad teko ieškoti svetur.

Daug džiaugsmo sukėlė mažų Spoto knygelių rinkinukas iš Švedijos – net tik skaityti smagu, bet ir išimti ir sudėti atgal. Sudedu, žinoma, dažniausiai aš, kaip kiaip. O prieš Vėlykas radau ir Vėlykinį Spotą, bei gimtadieninį, nes, nors ir gimtadienis dar labai toli, jau labai laukia.

spotas dideles

Pasaulyje parduota 60 milijonų Spoto knygučių, jos išverstos į 60 kalbų. Deja, Spoto autorius Eric Hill mirė 2014 m. sulaukęs 86 metų. Nors iš tikro – tapo nemirtingu. Ar skaitot Spotą savo vaikams/

 

The Gustav Sonata / Gustavo sonata

~ kzL ~ Leave a comment

gust

Na ką gi, skaitau (iš tikro tai klausau) Bailey’s prize nominantes. Tuo pat metu skaičiau “Svogūno lupimą”, kuriame veiksmas prasideda nacių Vokietijoje, ir šios knygos pradžioje  – antrojo pasaulinio karo išvakarės ir  Šveicarijos nerimas, ar pavyks išlaikyti neutralitetą, ar ne. Ir pabėgeliai –  žydai plūstantys iš Vokietijos ir jau aneksuotos Austrijos. O tada šveicarų baimė neįtikti Hitleriui ir sienos uždarymas, žinant kas atsitiks su nespėjusiais pabėgti. Štai toks kruvinas neutralitetas.

Gustavas gyvena su mama mažam Šveicarijos miestelyje. Tėvo nėra, Gustavas tik žino, kad jis didvyris, žuvęs per žydus. Kaip susiję tėvas ir žydai Gustavui visai neaišku, kaip ir neaišku, kodėl mama nelabai patenkinta jo draugyste su klasioku Antonu, žydu. Mamos nepaklausi. Mama keista ir Gustavas jai, jei ne trukdo gyventi, tai bent jau tikrai laimės daug neprideda. Meilės irgi. Antono šeima Gustavui – vienintelis džiaugsmo šaltinis ir meilės pavyzdys.

Bet viskam yra priežastys. Ir mamos šaltumui, ir nemeilei. Nesakau, kad pateisinamos, bet yra. Tame ir visa intriga – sužinoti, kodėl atsitiko, kaip atsitiko, ir kaip vėliau susiklostė visų gyvenimai.

Man patiko, kaip autorė vysto savo veikėjus, kaip motyvuoja jų elgesį, veikėjų charakteriai elgiasi pagrįstai ir įtikinamai, vienintelė gal pabaiga keistoka, trečioji knygos dalis apskritai silpnesnė nei pirmos dvi “sonatos” dalys, bet sakyčiau, autorė vis tiek pabaigą neblogai išsuka. Taip elegantiškai. Na, ir bravo jai už tai. Tik kad Baileys’s likerio butelys tai nuplaukė jau, deja, į shortlist nepapuolė.

Greyhound

~ kzL ~ 2 Comments

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Sleido namas

~ kzL ~ 2 Comments

sleido-namas-1 (1)„Sleido namas“ buvo savotiška geros knygos atgaiva, jei atgaiva galima vadinti siaubo romaną. Atgaiva buvo tame, kad gera buvo skaityti sklandų praryjantį tekstą, po kurio baisu iškišti koją iš po kaldros ir prisižadi sau niekada gyvenime, never ever, neatidarynėti jokių paslaptingų durelių, ypač jei jos neturi nei rankenų, nei spynų.

Ši knyga kaip pasaka „Jonukas ir Grytutė“, kur žmonės tikisi, kad suvalgys namą iš meduolių ir sausainių, bet viskas baigiasi tuo, kad namas pačius juos suvalgo. Ir suvalgo žiauriuoju būdu, kaip kitaip, nepykit, gerbiamieji, tokia jau šita knyga. Siaubinga, kūrybinga, įtraukianti ir kartu džiuginanti, kad tai ne tavo blogas sapnas – pabijojau ir gyvenu toliau. Labai rekomenduoju.

 

Ambasadorius

~ kzL ~ Leave a comment

bragi

Prisipažinsiu, iš šios knygos daug tikėjausi. Gal dėl to, kad knyga buvo smagiai pristatyta knygų mugėje, gal kad šiaip islandams simpatizuoju ir knyga – iš dalies apie Lietuvą. Tai tos simpatijos užteko perskaityti knygą iki galo, nes, jei būtų buvęs kitas nematytas negirdėtas autorius ir kitas miestas – ne Vilnius ir ne Druskininkai, tai tikrai būčiau neapsikentusi.

Labai daug žodžių knygoje, tokių, kur aš vadinu nereikalingais – na, nieko jie nepasako. Gal ten galima ieškoti meniškumo kokio, bet, jei gabalus išmestum iš knygos, tai ir nepasigestum. Skaičiau, skaičiau, truputį kankinau, tada pažiūrėjau goodreads vertinimą – 3.43 – ne per daugiausia… Ech…

Yra ir smagių knygos gabalų, ir nuotaika tokia įdomi, biškį crazy, bet kai iš esmės reikia pasakyti, apie ką knyga, tai pirma mintis, kuri šauna į galvą irgi crazy – dviejų labai gerų lietpalčių istorija poetinėje Lietuvoje. Na, apsakymas apimčiai kaip ir būtų super, bet kad apie tai parašyti romaną, tai reikia aplipdyti visokiais papildomais žmonėmis ir nukrypimais, ir kitais išpūtimais ir gaunasi knyga apie neaišku ką. Apie lietpaltį…

Perskaičiau, bet… Vertinimas būtų 2,5 tik iš 5.

 

 

Rejection Proof

~ kzL ~ 8 Comments

reject

Gauti atsakymą “Ne” nėra pats didžiausias malonumas. Žmonės “Ne” bijo, vengia ir nenori nieko apie tai girdėti. O bet tačiau, kaip rašoma šioje knygoje, “Ne” irgi galima savotiškai suvartyti, sušvelninti ir paversti tuo dievo atveriamu langu, kai kažkas užtrenkia duris prieš nosį. Juk dažniausiai taip ir būna – užsitrenkia tos durys, gauni spyrį į sėdynę ir eini iš savo komforto zonos – esi privestas tą langą susirasti. O dar būna, paaiškėja, kad tas langas yra tai ko ieškojai visą gyvenimą, kas tave geriausiai atskleidžia ir t.t. O postūmiui reikėjo tik to vienintelio “ne”.

Knygos autorius Jia Jiang korporacijoje, kurioje dirbo, jautėsi nelaimingas ir neišsipildęs, todėl, padrąsintas žmonos, nutarė pamėginti kurti savo verslą. Ir kai viskas naujame versle atrodė labai optimistiškai, staiga gavo didelį “ne” iš investuotojų. Ajajajajajai!

Nusviro rankos, nukrito nuotaika ir Jia, žinoma, pasijuto tikru lūzeriu. “Ne” buvo žlugdantis ir nepakeliamas, todėl kažkiek atsitokėjęs jis nusprendė, kad reikia save prie neigiamų atsakymų pripratinti tiesiog save priešpastatant situacijose, kuriose beveik garantuotai atsakymas bus “ne”. Šimtas dienų – šimtas “ne“. O gal tiksliau – 100 nuotykių?

Kaip dažniausiai būna su tokio tipo knygomis, jei pabrazini ir randi autoriaus TED talk, tai būna labai geras knygos summary. Aš TED talk dar nežiūrėjau, bet, manau, šį kartą tikrai taip ir bus. Tai pažiūrėk ir matysi. Skirti 15 minučių neigiamo atsakymo baimei sumažinti – tikrai verta.

 

 

 

Born a Crime

~ kzL ~ Leave a comment

trevor

Trevor Noah The Daily Show aš pradėjau žiūrėti visai neseniai. Visai neseniai. FB, aišku, kažkaip mano feede jis atsirado ir štai iki ko privedė – prie knygos.

Į šią, dabar visokiose rekomendacijose vis figūruojančią knygą, jau atkreipiau dėmesį, tik, juokingiausia, nesuvedžiau galų, nes tiesiog nežinojau, koks The Daily Show vedėjo vardas. Dėl to, į rekomendacijas žiūrėjau gan skeptiškai. Bet suvedus galus, kad čia tas !!! Trevor Noah, iš kurio pokštų kikenu vakarais, nusprendžiau pabandyti paklausyti audioknygą, kurią pats autorius ir skaito. Žinoma, kas gi geriau galėtų perskaityti!

Trevor Noah gyvenimo istorija tikrai verta dėmesio.  Trevor Noah gimė juodaodei motinai ir baltaodžiui tėvui apartheido metu, tada, kai lytiniai santykiai tarp skirtingų rasių buvo draudžiami ir baudžiami kalėjimu. Štai dėl ko mulatas vaikas buvo nusikaltimas, nelegalas šioje žemėje nuo pirmosios savo gyvenimo sekundės, kai realiai gimdymą priėmę gydytojai turėjo priduoti mamą ir naujagimį policijai. Nes jis – nelegalus!

Bėgiodamas savo vaikystės kiemais, laipiodamas per tvoras ir slėpdamasis nuo persekiotojų (kad ir kas tai bebūtų – mama, apsauginiai ar policija), Trevor taip pat skaitytoją vedžioja po Pietų Afrikos respubliką, po apardheido absurdus, supažindina su visuomenės normom, įpročiais ir ypatumais. Tikrai verta ir nerealiai įdomu paskaityti, ypač turint omenyje, kad apie Pietų Afriką vidutinės mūsų žinios, sakyčiau yra: a) Nelson Mandela, b) apartheidas, c) J.M.Coetzee, d) Pasaulio futbolo čempionatas 2010 metais ir vuvuzelos, e) Limpopo, f) dabar dar Trevor Noah.

Labai rekomenduoju paskaityti visoms/iems, kurie mėgaujasi The Daily Show, įdomu apie Pietų Afriką arba šiaip nori smagios knygos. Tiesa, ne viskas ten smagu, tik papasakota smagiai. Goodreads įvertinimas 4,55 tikrai ne iš piršto laužtas.

Didžioji būtybių knyga

~ kzL ~ Leave a comment

Butybiu-knyga-pasiaurintas-180x267

“Didžioji būtybių knyga” yra tiesiog būtybių enciklopedija, todėl patiks visiems, mėgstantiems enciklopedijas (man). Būtybės yra tokios apibrėžtos ir neapibrėžtos, apčiuopiamos ir neapčiuopiamos esatys, baisiausias kurių yra knygos pabaigoje, o vardu Žiburinis, viešpateliau, tikiuosi tokio niekada gyvenime nesutikti (tiesa, geriau nebijoti, nes, kai bijai, tai visada sutinki, nors jei sutikčiau, galėčiau parašyti lietuvišką Žiburinio sagą alia vampyrų kur buvo manija. Būtų labai tautiška -garantuotas finansavimas iš Seimo kultūros komiteto). Užnešė ant fantazijos, geriau jau sustosiu.

Man labai patinka, kad būtybės aprašomos žvelgiant per evoliucijos prizmę – kaip buvo seniau ir kaip yra dabar – tikiuosi, nepagalvojote, kad senovinės būtybės kažkada pirmosios Lietuvos Respublikos priešaušryje ėmė ir išgaravo lyg niekur nieko. Tikrai ne. Jei jautiesi sutrikę ir kiek išsigandę dėl nežinia kur slampinėjačių laumių, vėlių ir nuostabių deivių, tai kviečiu atsiversti šitą gražią knygą ir apsišviesti, na, dėl viso pikto, kad laimės nepražiopsotumėt ar Dievo senelio.

 

Griuvėsių dievas

~ kzL ~ Leave a comment

griuvesiu-dievas-1

Perskaičiau šitą knyga su dideliu pasimėgavimu. Labai gražus tekstas, nuostabus vertimas, skaičiau ir stebėjausi, kaip tobulai išlaikytas kalbos stilius palyginti su “Gyvenimas po gyvenimo” (“Griuvėsių dievas” laikomas tęsiniu, nors autorė knygas pati vadina lygiagrečiomis), o versta tai skirtingų vertėjų (dabar patikrinau ir likau nustebusi, kad vertėjos skirtingos).

Ši knyga yra tokia, kur nelabai žinai, ką pasakyti, kai paklausia, apie ką. Žinoma, visada galima pasakyti, kad apie Tedį, mažąjį numylėtąjį sūnų ir broliuką, bet kartu taip sakant, pasakoma labai mažai, nes knygoje pilna visokių niuansų, nuotaikų, gyvenimo situacijų.

Man labiausiai užstrigo šeimos narių santykių drama, vėl ir vėl apie meilę ir nemeilę, kuri skaudžiai paveikia visų gyvenimus. Apie tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykius. Autorė taip subtiliai ir jautriai, be kažkokio patoso ar didelių emocijų (britiškai), per detales, žvilgsnius ir nepasakytus žodžius perteikia tuos santykius, kad nuolatos galvoji, kaip galima žodžiais (ir pauzėmis reikiamose vietose) visa tai perteikti.

Kitam skaitytojui gal ši šeimos linija pasirodys šalutinė, nes, taip, viena iš knygos siužetinių linijų yra karas, Tedis yra beveik nemirtingas karo lakūnas, su kuriuo skaitytojas sėdi bombonešio kabinoje, mėto tonas bombų ant Vokietijos miestų – viskas dėl to, kad taip reikia, reikia nugalėti blogį, ginti ir kovoti už savo idėją. Bet ar tikrai ta idėja tavo? Ar neprimesta to laiko politikų ambicijų? Kas tu esi? Idėja, siela ar iš lėktuvo krentanti į karo mėsmalę nusiųsta patrankų mėsa?

O visa kita prabėga kaip sapnas. Visa knyga yra tarsi sapnas, kaip vizija. Pasinaudosiu Rasos Aškinytės sakiniu iš  “Glesum“: “Taip nebuvo, bet galėjo būti”. Puikiausiai tinka šiai knygai. Ir kažkaip norisi vėl paskaiti Kurtą Vonegutą. Nes, kai Tedis skrido bombonešiu, Kurtas vaikščiojo ant žemės, į kurias krito Tedžio bombos.

 

 

 

 

M.E.N.A.S

~ kzL ~ Leave a comment

menas-virselis

Paprastai būna, kad tokių knygų prisiperku ir neskaitau – nes nei pasakos, nei apsakymai, ištisai šitą knygą irgi škaityti nei šis, nei tas. Galvoju, kaip čia padarius, kad skaityčiau. Tai sugalvojau kiekvieną vakarą po vakarinės knygos skaitymo paskaityti vieną šiuolaikinio meno istoriją. Puikiai veikia – ir pati šviečiuosi, ir vaikai šviečiasi. Aišku, svarbiausia jiems, kad kuo daugiau perskaityčiau ir ilgiau nereiktų eiti miegoti, bet gal vis tiek kažkas liks galvoje. Gal kokie būsimieji menininkai auga?

O knyga ne tik kad įdomi, bet ir smagi – spalvinga ir gražiai iliustruota, žodžiu, perskaitytim šitą, tada skaitysim Dizainą ir Namuką. Būtinai.