Category: Apžvalga

Daiktai, kurių neišmečiau

~ kzL ~ Leave a comment

Neseniai kolega (ne lietuvis) pasakojo, kad aplankė tėvus ir kad šie eina per daiktus, tvarko “aukštą,” kviečia vaikus, atvažiuoti ir atsirinkti tuos daiktus, kuriuos šie gal norės pasilikti sau. Kažkaip sukrėtė mane tas pasidalinimas, paklausiau, kiek tėvukams metų, ir nusitebėjau, kokie jie adekvatūs, nesentimentalūs, rūpestingi ir nesavanaudiški. Na, ir, matyt, galima sakyti, nesutraumuoti sovietinės ubagystės. Išgelbėsiantys savo vaikus nuo skaudžios patirties – daiktų išmetimo. Na, bet tikriausiai praras tą kraustymo patirtį dar kartą kilnojant senus daiktus.

“Daiktai, kurių neišmečiau”, ką jie pasakoja apie žmogų? O ką išmetam su išmetamais? Kažkieno prisiminimus, kurių niekas nebežino, silpnybes, aistras ir charakterius, sentimentus. Per tuos daiktus ir atsiminimus, kuriuos jie sukelia, autorius tarsi palydi savo motiną – karingą, kietą, aršią moterį, kuriai nepraiedavo jokios blevyzgos ir snarglėjimaisi. Pokario žydė. Žydė Varšuvoje, nepripažįstančioje savo žydiškos dalies. Žydė, gyvenusi sovietų satelitinėje Lenkojoje.

Marcin Wicha motinos palydos nesentimentalios, be patoso, kiek per šypsnį, kiek ironiškos, apkaišytos istorijom, prisiminimais, nuotrupom. Nedaugiažodžiaujant, bet giliai iki kaulų čiulpų. Sunku nupasakot tą subtilumą, paskaitykit. Tiesa, kelių vietų likau nesupratus, manau, dėl to, kad nežinau lenkiško konteksto. Net norėjos kokio vertėjos komentaro, na, bet iš kitos pusės, nežinia, kiek čia tokių nesuprantančių, neaiškinsi gi kas antro paragrafo. O ir nepagooglinsi, nes nėra už ko užsikabint, čia jau arba žinai arba ne. Gaila, kai nepagauni, praradimo jausmas toks. Nu, bet ką padarysi…

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.

Gėlės Aldžernonui

~ kzL ~ Leave a comment

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Paskutinis samurajus

~ kzL ~ Leave a comment

Helen deWitt buvo geras iššūkis, be knygų klubo būtų sunkoka pasiryžti tokiam skaitiniui. Parašyti kažkokį tai rašinėlį iš viso mission impossible, nes tiek daug ten visokių reikalų prirašyta, kad per 1.5 Raros klubo valandos nespėjome visko aptarti, kuri jau čia mano kelios pastraipėlės.

Žodžiu skaityti sekės visaip – banguotai, suprasti – irgi, tad knygų klubo diskusija buvo pats tas, bet, va, kai perskaitai, tai negaila nei laiko, nei pastangų, o ir galva pilna visokiausių minčių ir idėjų – nuo savo proto ribotumo suvokimo iki pamąstymų, ar teisingai auginu savo vaikus, ir iš kur gauti tiek drąsos gyventi savo nuožiūra, nesirėminant į visuomenei patogias normas ir šablonus. Tokia neįrėminta yra knygos veikėja Sibilė. Nelabai įsirėmina ir jos kūrinys – sūnus Liudas. Vaikas vunderkindas ir genijus. Abu jie genialių smegenų savininkai, kiek išverčiantys skaitytoją iš pusiausvyros. Kaip stipriai, suprasit perskaitę, užvesiu ant kelio pasufleruodama, kad vaikiukas skaito vežimėlyje Iliadą ir Odisėją originalo kalba. Na, ir dar pafilosofuoja, o kas jei geriausi senovės kūriniai neišlikę ir Europa pastatė savo kultūrą ant išlikusių kūrinių, kurie savo laiku tik šiaip sau buvo? Dar minėta porelė, o gal tiksliau pašėlusi autorė, suteikia skaitytojui galimybę išmokti graikų ir japonų abėcėles, biškį hierohlifų logikos ir visokių kalbinių islandų ir arabų kalbos dalykų, apie kuriuos buvo labai įdomu paskaityt, net neįsivaizdavau, kad taip būna. Skamba crazy? Ir yra crazy.

Tai va skaitytojas gali pamąstyti ir apie švietimo sistemą, ir apie tai, kas yra sėkmė, ar genijus gali būti laimingas, ar žmogui reikia žinoti, kas jo tėvas, ar motina turi teisę vaikui to nesakyti. Kas genijui yra laimė, ar vidutinybių apsuptas genijus gali būti laimingas, o ar jam laimė iš viso reikalinga? Ką reiškia socialumas ir verslumas, ar protinga sąmoningai neišnaudoti savo potencialo? Ar vieniša gyventi apsuptam vidutinio (geriausiu atveju) intelekto žmonių? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nuarauta knyga, žodžiu, bet wow, kaip faina būti tokią perskaičius. Rekomenduot galiu tik ištvermingiausioms knygų žiurkėms, nes kitos po tokios rekomendacijos gali mane išdėt į šuns dienas.

Benui iš Raros ačiū už tokių knygų atvedimą į LT knygų pasaulį, vertėjui Viliui Jakubčioniui už nudirbtą darbą.

Sala

~ kzL ~ Leave a comment

Aišku, kad užsinorėjau i Fererus. Namo – kaip sako knygos personažai. Nesvarbu, kad gyveni Danijoj ir namai už tūkstančio kilometrų. Salų trauka tokia stipri, kad ją nugalėti gali tik meilė, kurios bandoma išvengti (nes per vėlu), nes artumas gali turėti neprognozuojamas pasėkmes, o gal ir prognozuojamas, tik labai stipriai vengiamas. Geriau jau būt toli, leisti laikui ir tylai užglostyt užmarštin tai, ką geriau pamiršt. Taip gaila, kad autorė taip ir neatskleidžia, kodėl Marita nepasiliko salose, juk, mano supratimu, pažadą dar buvo galima atšaukti. Kuris nusprendė – Marita ar Ragnaras?.

Labai ilgesinga knyga – Danijoje užaugusi moteris grįžta į savo senelių žemę, žalias salas, kuriose pasitinka tetos tetulytės, ir kiti giminaičiai, kurie tavęs laukia, maitina “meilės maistu’, kurio tu nevalgai, bet taip nenoriai pasakoja žmonių istorijas – na, kam be reikalo aušinti burną, juk viskas jau seniausiai praėjo, nelabai ir pamenu (sukuos kaip galiu, kad tik nepasakot). Skaitydama taip ir matau mylinčius, bet rūsčius veidus – saviškiams, visiškai abejungus – svetimiems (įsivaizduoju, kad ir aš išlipu iš to lėktuvo, skrendančio iš Kopenhagos). “Čia ne Europa. Čia – Farerų salos.” Taip jie sako, net nebandyk jaustis kaip namie. Ne tau vietinės sakmės, mezgimo paslaptys ir žuvingiausios vietos. Vargu ar ir pusiau fererietei tai verta atskleisti, ar nusipelnė, juk ne veltui ji nesijaučia sava – “svetimumo jausmas paveldimas, jis supakuotas laukia kitos kartos”.

Žodžiu, paskendau aš toj sodrioj Farerų ir knygos viršelio žalioj. “Sala” man buvo kaip meditacija, visiškai įsijaučiau ir persijungiau į vaikščiotoją iš paskos ir tūnotoją knygos kambario kampe. Praktiškai noris atsiverst ir skaityt iš naujo.

Šitos citatos niekur neįpaišiau į rašinėlį, bet palileku čia, nes labai gerai pasakyta – “asimiliacija – tai metodiškas atminties praradimas”. Žodžių, garsų, kvapų, judesių, skonių ir vaizdų, atsparumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Buveinė. Terezės dienoraštis

~ kzL ~ Leave a comment

Tokiai knygai labai lengva pasimesti tarp daugelio naujienų. Aš pati vos nepraleidau, juk knygos autorė Anna Auzina buvo knygų mugėj, bet kažkaip tyliai – nukonkuravo kiti dalyviai ir kitos knygos. O knyga labai verta dėmesio, bandau prisiminti, ar buvau kažką panašaus skaičius.

Neskaičius knygos ir pavadinimas atrodo labai keistas, toks kaip ir rimtuoliškas, ypač, kai ant nugarėlės paskaitai, kad “”Buveinė” pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu,” man biškį norisi vartyt akis, taip ir padariau Knygų aikštėj rugsėjį, net neatsiverčiau paskaityt pradžios, o reikėjo. Nes kažkaip tas santykis su Dievu nuskambėjo davatkiškai, o knygoj davatkiškumo nė taškelio. Nuo pat pradžios tekstas priverčia suklusti ir sustingti bandant suprasti, kur gi čia papuoliau.

O papuoliau tai tiesiai į moters buveinę – jos kūną, tą patį jau minėtą seksualumą, visą įmanomą gaivališkumą, gyvybę ir kūniškumą su visais fiziniais kūno audiniais, skysčiais ir funkcijom, buveinę, kurioje taip pat tūno visos mintys, neišsižadant nė vienos, net pačios keisčiausios, troškimai, svajonės, dvejonės, visa emocijų paletė. Ir visa tai taip natūraliai sugyvena, taip natūraliai plaukia iš teksto, kad net keista, kaip taip įmanoma papasakoti (artimiausia gal, ką sakičius tai neįmanomo atsiminti vardo ir pavardės airių autorės knyga “Šmėkla gerklėj“, bet ir tai labai kitaip), o kartu kaip reikia apie tai papasakoti, kad kitos moterys galėtų knygos tekste rasti save, įvardinti save, priimti savo pačios buveinę, Dievo dovaną, visą – nuo pradžios iki pabaigos.

Labai rekomenduoju, labai patiko, paskutinius puslapius skaičiau eidama į keltą, už saulės akinių slėpdama byrančias ašaras.

Akmenyno užrašai

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga prasideda gan intriguojančiai – brandaus amžiaus moteris nusprendžia pailsėti nuo pasaulio vienuolyne – pačiam keisčiausiam ir kažkur pasaulio užkampyje ir – užsilieka. Nelabai romantiška vieta, bet įdomu pats faktas, kad nusprendžiama išbandyti tokį kelią, ypač, kai žmogus neturi nieko bendro su religija. Na, bet intriga tuo ir baigėsi, o toliau man buvo labai sunku su knyga susidraugauti ir rasti ką nors artimo. Nelabai, tiesą pasakius, ir knygos mintį pasisekė pagauti, nors savotiškai pavyko užimti stebinčiosios poziciją, sekioti po koplyčią, kartu su protagoniste tykiai būti, matyti ir girdėti, bet apsalimo, kurį patirė šios knygos fanai, man nepavyko patirti. O gaila.

Labiausiai man įsiminė istorija, kai mano sekiojama veikėja susiduria su savo klasioke, kuri pakilo iš visiško gyvenimo dugno ir skurdo, iškentė visas įmanomas patyčias ir išaugo į moterį, paskui kurią norisi sekti. Bet ir viskas. Nesutrigerino manęs nei pelės, nei kaulai, nei svetimos nuodėmės.

___________________________

Už knygą dėkoju “Balto” leidybos namams.

Vestuvininkai

~ kzL ~ 1 Comment

Knyga vis pakliūdavo į akiratį, bet, nu, jau toks negražus man šitas viršelis, ir šiaip niekaip neapsisprendžiau, skaityt šitą popsą, ar ne. Užinfluencino mane šitai knygai Knygų aikštėj – sakė visai nieko, o aš kadangi buvau užstrigusi su audio, tai galvoju, imsiu ir paklausysiu, kaip nors tą romantiką išgyvensiu.

Ir man patiko! Pirma knygos dalis gal labiau nei antra, bet net nevarčiau akių! Niekur! Žodžiu, ten viena dama sugalvoja nusižudyt (gan juokingu būdu), nes ją paliko vyras ir šiaip jaučias lūzerė, o kadangi jau nebeturi ko prarasti, tai ima ir gyvena taip, lyg gyventų paskutinę savo gyvenimo dieną. Ką, beje, ji ir planuoja. Ir stebuklas! Kaip tas galvojimas ją išlaisvina! Šita knygos vieta buvo superiškiausia! Tau niekas nieko neskolingas, tu niekam neskolinga, tau nereikia niekam įtikti, nereikia būt patogiai, nieko nereikia! Pagaliau galima gyvent iš dūšios! Maždaug viskam sakant – o kodėlgi ne? Žinot, kada patiriam tokį jausmą? Kai apsisprendžiam palikti savo užknisantį šleifą, pasibaigusią meilę, ir šiaip visokias liekanas. Paleidžiam juos, nieko nebesitikim, nusimetam savo primestą ar prisimestą “įvaizdį”. Baisu? Baisu, kol nepadarai. O ir šiaip, kodėl taip užtikrintai manome, kad ši diena tikrai tikrai nepaskutinė, ir dar pagyvensiu ilgai ir (ne)laimingai senąja savimi?

Antroj knygos pusėj pradėjau bijot, kad autorė nieko nesugadintų ir nenučiuožtų į saldybes, o bet tačiau jai tai puikiausiai pavyko. Tad užskaitau, fainai susiklausė, puiki poilsinė ir net terapinė knyga, kuria galima įsikvėpt ką nors keist savo užpelkėjusiam nemielam gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugumai knygų žiurkių jis mielas toks, koks yra ir jame nieko drastiškai keisti net nereikia. Na, o jei reikia keist, knyga kaip tik tau.

Lieka tik oras

~ kzL ~ Leave a comment

Vasaros atostogų knyga. Dabar gailiuosi, kad nepasirašiau pastabų, vis atrodo, kad atsiminsiu, bet detalės išsilaksto, pasimiršta, dabar tik likęs bendras geros knygos įspūdis.

Pačios knygos struktūra labai priminė Agnės Žagrakalytės knygą “Triukšmaujantys katalkai; lengvas būdas parašyti istorinį romaną”. Abu autoriai kiekvienas savo būdu nardo po istoriją, kasasi iš šiandienos gilyn į laiko nuosėdas, kur gali rasti visus, kurie per žmonijos istoriją praėjo pro ten, kur skaitytojas dabar sėdi ir skaito.

Barcena “sėdi” Tonjanese, skaitytojui ir eiliniam keliautojui šiandien visiškai nereikšmingame tikrame miestelyje (Pagooglinkit Tonanes, pamatysite vandenyną, skarsžius ir malūnus), kurį dabar gali pravažiuoti per minutę ir penkias sekundes. Bet kažkam šiam miestelyje atsitiko svarbūs įvykiai – kažkas ten gimęs išvažiavo, kažkas sugrįžo, o kitas – ne, kažkas laukiasi vaiko, kuriam medikai nieko gero neprognozuoja, o kažkas iki išprotėjimo renka fosilijas, net sugadina bažnytines knygas ir taip “ištrina istoriją”, kažkas turguje pametė monetą, kurią kažkas po šimto metų atrado, kažkas susitiko ir įsimylėjo, bet pamiršo paklausti vardo, tad yra pasmerktas begaliniam meilės ieškojimui laike ir erdvėje, o tarpuose tarp įvykių gimsta ir miršta kartos, raitosi ir persipina geneologinių medžių šakos. Iki šiandien.

Knyga dėl savo formos nėra pats lengviausias skaitinys, kartais tikrai pabėga mintis skaitant vardus visų gimusių ir mirusių, bet summa summarum šis istorijos ir fantazijos junginys yra tikrai labai įdomus ir vertas dėmesio, ypač jei mėgstate visokius literatūrinius eksperimentus (žiūr. vieno iš knygos puslapių foto, neišsigąskite, čia teksti intarpas, ne visa knyga tokia), rekomenduoju.

Na, o pavadinimas – iš ispaniškos patarlės apie meilę – atidūs skaitytojai tikrai ras.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi knygoje visi pasakoja, kaip jie prisimena Leonidą Donskį, prisiminsiu ir aš. Leonidas Donskis man labiausiai asocijuojasi su Knygų muge. Galima sakyti, kad Knygų mugėje aš Donskiui sekiodavau iš paskos ir pagal Donskio programą dėliodavau savo lankomų renginių programą. Matyt, kažkada buvo nutikęs koks nors renginys, kuriame aš pajutau tai, apie ką kalba absoliučiai visi knygos kalbėtojai – erudiciją, toleranciją, šviesą ir šilumą. Išvertimą visokiausių pasaulio įvykių ar reiškinių į paprastą žmonių kalbą, sudėliojimą taškų ant i, ir kažkokią ramybę. Kiek daug Knygų mugės diskusijos prarado iškeliavus Donskiui. Visi prapradom. Nes neatsirado toks žmogus, kuris galėtų kompesuoti šį mūsų praradimą. Apie tai perskaitysite praktiškai kiekvienuose atsiminimuose – visuose juose vienas vardiklis – Leonido Donskio ypatingumas.

O šiaip knygą labai įdomu ir gera skaityt – tarsi iš jos sklinda ta meilė ir šiluma, kurią knygos herojus atidavė kiekvienam pasakotojui – dabar viskas keliauja skaitytojo širdin. Neįtikėtina, kiek žmonių rado užuovėją Leonido ir Jolantos Donskių namuose, kaip žmonės suklikindavo nuo pirmos pokalbio valandos, kaip iš tų namų, iš universitetų, paskaitų ir stovyklų, “kiek daug visur pasklido Leonido mokinių – jo skeveldrų, apie kurių buvimą net nežinome, bet tie žmonės šiandien kuria pasaulį.” Ir visi jie klausia savęs – o ką apie dabartinę pasaulio beprotystę pasakytų Leonidas? “Pašnekovo nebėra, bet nereiškia, kad pokalbis negali vykti.” Gali, bet niekada nebebus toks gilus ir įžvalgus. Kaip gaila, ne tas žodis.

Labai labai rekomenduoju.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”.

Šmėkla gerklėj

~ kzL ~ Leave a comment

Oi, kaip reikia nedelsti su rašinėliais. Čia atostogų knyga ir jau beveik du mėnesiai praėję, įspūdžiai išblėsę ir detalės pasimiršę, tai va, kaip šitas Moher skardžio vaizdas tolumoj man dabar likęs bendras jausmas apie knygą. Labai gerai prisimenu, kaip pradėjus skaityti parašiau, kad visą laiką noriu verkt. Ta pradžia tokia kvepianti kūdikiais, dvelkianti nesibaigiančiais žindymais, nemiga ir besikaupiančiu nuovargiu, o kartu pilna begalinės meilės, savotiško gedulo viso pro tave bėgančio gyvenimo ir negalėjimo veikti, ką labai mėgai, o dabar tiesiog neturi sveikatos ir laiko. Nu, ir šiaip viskas apie apvirtusį gyvenimą, į kurį jau nebeįmanoma sugrįžti.

Tai va, autorė skęsta visam tam vaikų auginime ir dar taip gerokai pačiuožusiai, nes vos tik atsigauna ir kažkiek išsikapsto iš vystyklų ir nemigos, tuoj ir jau vėl hormonai kala, užvaldo geismas ir ji vėl nori naujo kūdikio. Na, kažkurioj stadijoj aš jau stojau į autorės vyro pusę ir stebėjausi ta gaivališka aistringa motinyste, kur jau net atrodo ant išprotėjimo ribos.

Antroji knygos gija pasakoja kitos taip pat labai aistringos airės poetės Eibhlín Dubh Ní Chonaill gyvenimą. O mūsų šiandieninė herojė nuostabiai pasakoja jos istoriją, perpindama su poetės, kurios gyvenimą tyrinėja, ir visų moterų, promočių ir motinų gyvenimus. Kaip jos gyveno, kaip mylėjo, kaip pasidavė tradicijai arba jai priešinosi, ką tai joms kainavo. Kaip mes labiau galime nuspėti iš dainų ir pasakojimų, koks tas gyvenimas buvo nei iš raštų, kuriuos surašydavo vyrai. Tad ji gražiai pasakoja ir kovoja už neužrašytą moterų literatūrą: “Tuo tarpu moterų sukurta literatūra buvo saugoma ne knygose, bet jų kūnuose, gyvuose poezijos ir dainų archyvuose.”

Kieta knyga, rekomenduoju visoms moterims ir vyrams, kurie nori jas labiau pažinti (įtariu, kad daugeliui įveikti pritūks kantrybės, nes tikrai labai moteriška), taip pat rekomenduoju Airijos mylėtojams. O Benui ačiū, kad išleido.

Sarbintai

~ kzL ~ Leave a comment

“Sarbintai” labai mielas vaikystės prisiminimų miniatiūrų audio rinkinukas, net nežinau, ar yra kokiam popieriniam ar elektoriniam pavidale. Vaiko vasara kaime. Visi, kas kaime vasarodavo, greičiausiai išsilydys kaip ir aš kad išsilydžiau, ir iš karto užsimaniau sau tokią pasirašyti apie savo vaikystės prisiminimus, tik mano, priešingai nei Justino Žilinsko, būtų žemaitiškai grubūs. Kažkaip reikia susikaupti ir po biškį užrašyti visus šienavimus, bulvių sodinimus ir kasimus, balius, gyvulių priežiūrą, agrastų skynimus ir stiklainių plovimus, o taip pat begalinę laisvę eit laukais be jokių užkandėlių ir gertuvių, atsigert galima ir iš upelio, jei labai ištroškti. Žodžiu, jei klausysite, būkit pasiruošę prisiminimams. Įdomu, kaip kaime nevasarojusiems suveikia? Gal labai svetimas šitas tekstas būtų?

Labai gražus klausymėlis, rekomenduoju, jau du kartus perklausiau – taip miela man buvo klausyt.

Jūroje būna krokodilų

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga paaugliams apie emigrantus. Mano dešimtmetė dukra perskaitė ir jai labai patiko. Aš perskaičiau ir man buvo labai baisu. Net perklausiau dukros, ar jai nebuvo baisu vienas ar kitas momentas. Sako, kad ne, bet man atrodo, kad ji tiesiog nesuprato, apie kokius siaubus pasakoja knygos herojus. Vien jau pati pradžia, kai gelbėdama sūnaus gyvybę motina paleidžia savo dar visiškai vaiką į visišką nežinomybę. Neįsivaizduoju, kaip jai reikėjo tai padaryti. Matyt, tokie dalykai suvokiami tik apėmus siaubingai mirties baimei. Tokia baimė, matyt, baisesnė už tokią nežinomybę.

O šiaip tai neaprėpiamas siaubas, ką tenka tiems žmonėms išgyventi. Nesuvokiama tiesiog. O jei tai reikia išgyventi vaikui? Dvigubai nesuvokiama. Elin Persson “Afganistano sūnūs” nepasakoja apie tai, kaip afganų vaikinai atkeliavo iki Švedijos, bet, skatant apie desperaciją negavus leidimo pasilikti šalyje, galima numanyti, kad kelionė buvo panaši į Enajo.

O viską pergyventi padeda maži žmogiškumo trupiniai – ištiestas duonos kąsnis ar paduotas puodelis vandens, saugi nakvynė, paguodos žodis ar gestas. Kokia laimė, jei vaikas papuola į geras rankas. Apie blogas nesinori galvoti. Kaip ir pabaigoje nežliumbti.

________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvim’.

Slanimo raganos

~ kzL ~ Leave a comment

Nors esu didelė Kristinos Petrauskės insta istorijų gerbėja ir mielai jas paspoksau, knygai pritrūkau kantrybės. Ir taip neskubėjau skaityt, laukiau patikimų atsiliepimų, sulaukus nuskubėjau nusipirkt, o bet tačiau dedu į šoną po pirmosios dalies. Kažkaip nelabai man įdomu tos raganos, nieko naujo apie nesužinojau, tad nelabai verta ir iš istorinio pažinimo pusės skaityt, o ilgos teismo kalbos man tiesiog buvo nuobodžios. Įdomiausios vietos gal buvo pas popienę ir skandinimo scenos kraupokos, jose ir šiokia tokia intriga mezgas, bet ir viskas. Guli knyga prie lovos, net netraukia skaityt. Tai ir mokausi neskaityt, kadangi nebesitikiu ir kokio didelio pokyčio, kuris, kaip būna, knygą ištaukia. Ir gaila šiaip, nes man visada už lietuvių autorius labai norisi sirgt ir palaikyt. Bet aš tikriausiai visai ne nepataikau į knygos auditorija. Nu, ir nieko baisaus gi. Yra kas skaito, yra kam patinka. Nesakau, kad nebandysiu būsimų autorės knygų, gal ir bandysiu. Istorinius romanus mėgstu, o istorijų Kristina Petrauskė tikrai turi. Tai sakau iki kito.

Heknių audinys / Pragaišties naktis

~ kzL ~ Leave a comment

“Seserų varpus” skaičiau kai tik buvo išleista, 2020 metais, jau gerokai laiko praėjo. Nors ir labai patiko, kai išėjo antroji trilogijos dalis, kažkaip vis nesiryžau imti, nes, ai, stora, ai, tos trilogijos dažniausiai būna pirma stipriausia, o ir pirmą reikia pavartyt, prisimint, ir taip toliau. O kai jau trečioji 2025 metais išėjo ir atvažiavo autorius į Knygų mugę, tai iš viso, jau trys, baisu, kiek laiko reikės skaityti, gaunas vos ne 1000 puslapių! Tad nusprendžiau pasiimti atostogoms, kai skaitai ką turi, ir į tave graudžiai nespokso ir nevilioja 2000 knygų lentyna (nežinau, kiek namie knygų, tik spėju, neužtenka kantrybės suskaičiuot iki galo).

Koks geras buvo pasirinkimas, kaip gera man buvo skaityt, kaip patiko, ne tas žodis. “Seserų varpus” prisimenu kaip kiek lėtoką knygą – gražu, bet kartu ir kiek užtęsta vietomis, na, o antroje ir trečioje dalyse jokio lėtumo nebelieka, tik spėt vytis. Be to, didelis malonumas viską skaityti vienu ypu. Buvo gaila, kad pirmoji dalis liko namie ir nebuvo kaip pavartyti ir prisiminti, kas ten kam nutiko ir kodėl.

Labai patiko, kaip gražiai per knygas tęsiamos senosios kaimo bažnyčios linijos – kaip nematomos likimo gijos sieja medinukę su varpais, Heknių seserų audinyje išaustomis vizijomis, Astridos rankų numegztais broliukų megztukais. Vienas svarbus knygos susitikimas gal ir atrodo sunkiai įtikimas, bet ir taip knygoje viskas tarp realybes, sakmės ir pasakos, tai leidau sau tiesiog mėgautis istorija.

Na, o subrendusį kleboną Kajų tiesiog įsimylėjau. Kaip jaunas buvo kvailelis, nesuvokęs medinukės reikšmės ir vertės, taip suaugęs tapo kaimo išminčiumi, atrama ir autoritetu. Toks žmogiškas, toks jaukus, kokia faina jo draugystė su grafiene, ar kas ten toji ponia, mezganti megztinius, buvo. Taip norėjosi apkabinti ištikimąjį Kajų.

Dėkinga autoriui ir už istorinę knygos liniją, man jau nuo Roy Jacobsen knygų įdomus Norvegijos okupacijos laikotarpis, kaip jį išgyveno vietinės šeimos, kaip priešinosi ar kolaboravo, kas vyko pokariu. Taigi, trilogiją rekomenduoju iš visos širdies, ypač pasiilgusiems šeimos sagos ar klasikinio romano. Labiausiai rekomenduoju skaityt visas iš eilės. Jei pirmas dalis skaitėte senokai, bent jau perverskit prisiminimui, nebent turite labai gerą atmintį, ko visai pavydėčiau.

_______

Už knygas dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Nuotrauka iš: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/norvegijos-vikingu-paveldas-ispudingos-medines-baznycios-1630-1657240

Leviathan

~ kzL ~ Leave a comment

Kai a.a. Paul Auster pernai mirė, prisipirkau krūvą jo audio knygų, nes neseniai buvau perklausius jo opus magnum 4 3 2 1. Kovą perklausiau, o balandį pasimirė. Labai nuliūdau, čia – visiškas paguodos pirkinys.

“Leviathan” prasideda stipriai – randamas neaiškiom aplinkybėm susisprogdinęs žmogus, FBI pradeda tyrimą, o knygos pasakotojas, taip pat rašytojas, žino kiek daugiau už visus, ir kol FBI dėlioja puzlą, papasakoja, kaip čia viskas nutiko, kaip pasakotojas susijęs su žuvusiuoju, ir kas apskritai atsitiko.

Man labai patinka Paul Auster rašymo stilius, knyga puikiai įskaityta ir gerai klausėsi, bet kažkaip nuo knygos vidurio pradžioj gerai suregztas ir įtraukiantis siužetas manęs nebeįtikina, paleidžia mano dėmesį ir nueina savais, ne tokiais įdomiais keliais. Nors gal tie keliai ir įdomūs, bet, na, žinot, kaip man reikia tikėt knyga ir tuo kas vyksta, net jei tai science fiction. Žodžiu, nebuvo pati geriausia autoriaus knyga, bet aš neprarandu vilties, klausysiu visas tas prisipirktas iš eilės (nors šiaip tai man kažkokia audio knygų krizė).

Knygos pradžią galima paskaityt čia.