Iškart prisipažįstu, kad esu šališka, ir dar paminėta šitoje knygoje, kurioje autorius rašo, kad gauna laiškų iš gerbėjų. Tai, žinokit, čia apie mane. Prieš porą metų rašiau Stasiui Eidrigevičiui laišką per Facebook, kur rašiau, kokia man svarbi jo kūryba. Jei atvirai, tai dabar suprantu, kad mano supratimas apie jo kūrybą buvo per siauras, nes gerai žinojau tik jo iliustracijas vaikiškoms knygoms. Prisipažįstu, kad jo įkvėpta jo iliustracijų K. Sajos knygai „Už nevarstomų durų“, dailės mokykloje turėjau taškavimo periodą. Manau, kad didžiausia priežastis, kodėl jo iliustracijos taip mane užkabino, buvo jų daugiaprasmiškumas ir sugestyvumas. Kai mano vaikai buvo maži, daugely knygų buvo mokoma jausmų pavadinimų: linksmas, piktas, liūdnas, išsigandęs, bet jose nebuvo jausmo „nerimas“. Vaikų knygose neminimas angst arba anxiety, nors aš prisimenu, kad būtent tai dažnai jaučiau. Būtent tą jausmą man įkūnijo Eidrigevičiaus iliustracijos Vytautės Žilinskaitės knygose.
Kai KŽL paklausė manęs, ko norėčiau iš knygų mugės, pasakiau, jog Eidrigevičiaus. Ji pasakė, kad tą jau ir taip buvo suplanavusi. Tai gavusi autografuotą egzempliorių perskaičiau laiminga, kone išsišiepusi. Knyga sudaryta iš įvairių Eidrigevičiaus esė tekstų, tai skaitytojas tegu nesitiki, kažkokios chronologinės biografijos, nes čia – įspūdžių koliažas. Miestų, parodų, bienalių pavadinimai krenta ant skaitytojo kaip spalvoti konfeti. Eidrigevičius į savo skaitytoją žiūri kaip į labai kompetetingą, apsiskaičiusį žmogų, čia pilna kūrėjų pavardžių ir parodų pavadinimų. Tas, kas šiek tiek domisi šiuolaikiniu menu skaitys lengviau, o tas, kuris nori daugiau sužinoti apie tai, tikrai sužinos.
Pirmiausia, kas krenta į akis, yra autoriaus intelektualinis smalsumas. Jis godžiai „ima“ meną parodose, daug keliauja, su daug kuo susipažįsta. Labai graži žmogaus ypatybė yra būti atviru pasauliui, o pas Eidrigevičių, sprendžiant iš jo tekstų, ta savybė yra viena dominuojančių. Daug tekstų aprašo parodų įspūdžius ir autoriaus žvilgsnis yra labiau stebintis, nei vertinantis, nors kartais labai smagu pamatyti, kad net ir jam kyla abejonių apie kai kurių kūrinių meninę vertę.
Kitas imponuojantis Eidrigevičiaus kaip kūrėjo bruožas yra jo kosmopolitiškumas. Viena vertus, jam labai svarbios jo lietuviškos šaknys, bet tuo pačiu jis yra pasaulio žmogus, dažnai keliaujantis į Japoniją, Meksiką, Prancūziją, Veneciją.
Nė vienos esė negalėjau skaityti be pertraukos, nes man nuolat reikėjo pagooglinti tai kokį nežinomą kūrėją, tai paties Eidrigevičiaus kūrinį. Knygos pradžioje yra daug jo darbų fotografijų, bet kaip ir bet kuri meno knyga negali sutaplinti kiekvieno paminėto paveikslo, tai aš nuolat sustodavau ir ieškojau internete knygoje minimų instaliacijų, peformansų ir t.t. Bet tai, sakyčiau, yra knygos privalumas, o ne trūkumas, nes taip aš daug daugiau sužinojau ir pamačiau. Skaitau vieną puslapį, po to sėdžiu pusvalandį Youtube ir Instagrame, žiūriu, ieškau, skaitau. Smagu.
Kai studijavau Klaipėdoje turėjau vieną nuostabų dėstytoją istoriką Joną Genį. Jis mus, studentus, vedėsi į ekskursiją po Klaipėdos senamiestį: kas dešimt metrų sustodavome, nes jis mums apie kiekvieną gatvės kampą gali tiek visko įdomaus papasakoti, kad mes išsižioję klausėmės. Va toks nuostabus, daug žinantis gidas po šiuolaikinį meną yra ir Stasys Eidrigevičius – norisi gaudyti kiekvieną žodį ir matyti, kaip pasaulis atsiveria.
Kelios citatos iš knygos:
„…susiklostė taip, kad Hockney sutikau Los Andžele, o Niujorke atsitiktinai gavau kvietimą į Andy Warhole Party klube „Palladium“. Su savim turėjau eskizų blonknotėlį ir ėmiau piešti. Prie manęs priėjo tamsaus gymio jaunuolis. „Ką čia piešiat?“ paklausė. Paėmė plunksną ir brūkštelėjo kažkokią figūrėlę, − žiūriu, juk tai garsusis Basquiatas.“
„Tikėjausi, kad dar veikia Gustave Dore“ paroda, − deja, neseniai ji buvo uždaryta. Nusiminęs nuėjau žiūrėti van Gogho. Daugumą paveikslų esu matęs.“
KŽG
knyguziurkes.com 