Kelionių istorijos

Kaip liaudies išmintis byloja, kad Užkalnis tautos arba mylimas arba mirtinai nekenčiamas (o mane toks kategorizavimas šiaip užknisa juodai). Tokiu atveju (nes eilinį kartą nėra vidurio), turėčiau būti priskiriama prie Užkalnio mylėtojų, nors nei aš ten mylio jo, nei ką. Man Užkalnis patinka, nes jis yra (na, labiau buvo, nes su trečia knyga nepaskysi, kad čia labai naujas) toks naujas balsas mūsų marijos žemės tyruose – šmaikštaujantis, besišaipantis (iš savęs irgi – žavinga), akinantis pamatyti, atkreipti dėmesį, pasijuokti (iš kitų ir nepamiršti iš savęs), nedūsaujantis, nesibėdavojantis ir nedejuojantis. Kartais įspiriantis skaitytojui į minkštą vietą – pažiūrėk, neapsnūsk, atsimerk! O ypatingai man patinka Užkalnio argumentacija, nes, kai jis sako, jis žino (na, aš tikiuosi 🙂 ) yra patyręs savo kailiu, skaitęs, iš kažkur išknisęs, o ne kaip pas mus mėgstama, tik apsimeta ekspertu, o visa kita tik “nesąmonės”.

Tai, kadangi žinojau paštu keliu pas mus keliaujant trečiąją Užkalnio knygą (dėl to dabar turiu autoriui įsiteigti cha cha cha), tai skubėjau dar nuo vasaros laikomas eilėj “Kelionių istorijas” perskaityti. Turėjo būti paskutinė metų knyga, o va, gavosi pirmoji. Tai su Naujais Metais visus! Manosios “Kelionių istorijos” autografuotos, galit pamatyt, jei jau spaudėt ant nuorodos.

Ką gi sužinojau apie Užkalnio keliones? Na, išprotėjęs jis dėl kelionių, tas tikrai. Ne išprotėjęs keliautojas, kaip kad yra viena mergina, su kuria visai neseniai susipažinau, bet išprotėjęs dėl kelionių. Kad ir kaip egzotiška atrodytų Japonija (baisiausiai laukiu tos knygos, apie tą šalį), man įdomiausi aprašymai buvo apie Tolimuosius Rusijos rytus (kur, nepaisant dešinės kelio pusės eismo, visos mašinos, net ir policijos, yra japoniškos, t.y. pritaikytos kairės pusės eismui, todėl vaizdelis įlaipinantis ir išlaipinantis keleivius į/iš mikrautobuso nuo vidinės kelio pusės, bandau įsivaizduoti, tikrai neeilinis). 🙂 Ir žinot, apie Nidą ir Vilnių. Na, tiesiog norisi pamatyti tuos mūsų miestus kitomis, užsieniečio akimis (kokios šiuo metu ir yra Užkalnio akys), nes kas mums galbūt yra labai įprasta, kitam galbūt yra pasaulio įdomybė, o mes pasirodo, gyvename ir to nežinome arba pamirštame.

Užkalnis gan daug parašo ir apie šalies viešbučius ir traukia per dantį backpackerius, kurie dažniausiai yra low budget keliautojai, bet aš, pavydzžiui, backpack’uose matau daugiau žavesio nei neviltingo pinigų neturėjimo. Visų pirma, man atrodo, kad geriau keliauti taip, negu nekeliauti visai. Ir šiaip prisimenu, kaip mano čimodanai mane užkniso Tailande ir kaip aš visa dušia norėjau geriau turėti kuprinę ant kupros, nes man tas čimodanas buvo kaip lenciūgas šuniui. O visokiuose nebrangiuose nakvynės namuose irgi būna visokių pasaulio stebuklų, bet Užkalnis tikriausiai su manim nesutiks ir užmetys daugybe pagrįstų argumentų, kurie man taip patinka. 🙂

Keli skyreliai knygoje visai ne apie keliones, o apie pavyzdžiui, kvapus, bet man gerai suėjo, nes man kvapai irgi yra mano prisiminimai ir dažniausiai ryškūs ir spalvoti, o tu jau tikriausiai žinai apie ypatingą knygų žiurkių įprotį uostyti knygas. 🙂 Na, ir man tiesiog narkotinis jausmas kilti lėktuvų – būtinas bent keletą kartų metuose, ir dar “kelionėse mane domina ne tik įžymūs pastatai ir muziejai, noriu pamatyti ir gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobuso bilietai ir kokios ten šaligatvių plytelės”. (Mano brangios klasiokės tikriausiai prisimena, kaip suvenyrams pasiėmėm po akmenį iš krūvų supiltų tiesti Prahos senamiesčio šaligatvius 😀 ).

Tokia tad istorija su knyga, kurios buvau išsižadėjusi. 😛 O dabar einu slapčiomis iš vyro nukniaukti trečiąją knygą.

|KŽL|

Lietuviai nelietuvių literatūroje II

Jau vieną kartą skaičiavome lietuvius nelietuvių literatūroje. Šiandien viename iš dienraščių perskaičiau apie dar vieną žymią (ne Lietuvoje) knygą, kuri ne Lietuvoje žymesnė, nei Lietuvoje, nors ir buvo išversta į lietuvių kalbą. Tai – Upton Sinclair knyga “The Jungle” apie lietuvių darbą XX a. pradžios Čikagos skerdyklose. Ši knyga iki šiol Amerikoje priklauso prie privalomų skaitymų, o štai Lietuvoje, įtariu, neišpopuliarėjo dėl to, kad sugrįžtantiems visai nesinorėjo, kad giminaičiai žinotų, kokiais pragaro ratais jie pažadėtoje svajonių žemėje vaikščiojo – juk grįždavo užsidirbę tiek, kad galėdavo ūkelius nusipirkti, galbūt prieš savus pasipuikuoti, niekas neskubėjo girtis, kokiu kruvinu darbu visa tai užsidirbo. Na, čia spėlionė mano.

Staripsnį galite paskaityti čia.

O knygą – čia.

Youtube’as pilnas Upton Sinclair nuorodų.

||

Apie gramofonus, ginklus ir Driną

Tokia graži ir šviesi vaikystė senelio pašonėj. Gražiam krašte tarp kalnų, prie nuostabios upės. Taip smagiai skaitės knygos pradžia – su pakikenimais ir žavėjimusi, kaip lengvai apie tą nerūpestingą vaikystę galima parašyti. Bet iš tiesų tai knyga visai nelinksma, nes kartais žmonėms ima ir susisuka protas, o šalia gyvenantys kaimynai ima pro padidinimo stiklą tyrinėti vienas kito kraujo kilmę. “Aš esu mišrūnas. Pusė to, pusė ano. Esu jugoslavas – toks pat pasidalijęs. Mokyklos kiemas stebėjęsis, kaip galiu būti toks sumaišytas, buvo ginčų, kieno kraujas stipresnis, vyro ar moters, aš norėjęs tapti kuo nors aiškesniu arba kuo nors išgalvotu, ko Vukojė Kirminas nebūtų žinojęs, arba kuo nors, iš ko jis nebūtų galėjęs šaipytis, Vokietijos autostrada, vyną geriančiu skraidančiu žirgu, šūviu į namo kaklą.”

Na, ir prasideda visa ta makalynė, kurią turėčiau vadinti košmaru. Net nenoriu rašyti apie knygą, nes galvoje sukasi košmarai, kurių ką tik prisižiūrėjau internete, ir aš nenoriu nieko apie tai žinoti, nes tuoj Kalėdos, stebuklų metas, ir joks stebuklas negali ištaisyti to, kas įvyko Bosnijoje 1995 m. Po tokių įvykių tiesiog nustoji tikėti stebuklais, o aš vis dar noriu jais tikėti.

Drina, upė, kuri teka Aleksandrui per širdį

Tiesa, visa šita niūrybė tai ne iš knygos, iš mano prisiskaityto interneto. Žiūriu į autoriaus nuotrauką ir taip džiaugiuosi, kad jo tėvai jį susipakavo ir pabėgo į Vokietiją. Jo ten, Bosnijoje, nebuvo, tik visi kiti likę, kurie papasakos jam, grįžusiam, užaugusiam, nebe saviškiui. Čia ne Kalėdų knyga, bet turime tokias skaityti. Galvoju, kodėl turime, juk vis tiek niekada nepasimokome…

Niekaip negaliu šiandien rašyti apie literatūrines knygos puses, na, tiesiog kažkodėl man šiandien atrodo, kad tai visiškai nesvarbu.

L

Apklausa

Viename interneto puslapyje akį patraukė apklausa apie knygų skaitymą. Klausimas skamba taip: Kiek knygų šiemet perskaitei? O atsakymai štai tokie:

vaikinai (1361)

 Daugiau nei dešimt. 19.84%

Daugiau nei penkias. 16.24%

Daugiau nei dvi. 16.46%

Vieną – dvi. 20.65%

Knygų neskaitau! 26.82%

merginos (3999)

Daugiau nei dešimt. 32.86%

Daugiau nei penkias. 20.11%

Daugiau nei dvi. 15.10%

Vieną – dvi. 18.18%

Knygų neskaitau! 13.75%

Tai va.

Knygų žmonės Vilniuje 23: knygnešiai

Viskas, ką galima rasti – tai knygnešio J. Masiulio knygynas Panevėžyje. Tai kodėl ši lentelė kaba Vilniuje (smagu, kad ant namo, kuriame vis dar yra knygynas sienos)? Čia gal buvo Panevėžio knygyno filialas? Panevėžio knygynas buvo įsteigtas 1905 m. ir yra seniausias knygynas Lietuvoje. Na, kaipgi ten su tuo Vilniumi? Gal kas žinot?

Apie J.Masiulį, jo knygyną, anūkę ir knygą apie jį pas bernardinus.

Knygų žmonės Vilniuje 21: Marijos knygynas

1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Pociejų rūmuose (dabar Dominkonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1945 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas – vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, sakydama „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2]. Kai 1949 m. knygynas buvo panaikintas, dalis knygų pateko į buvusius Knygų rūmus, dalis – į mokslines bibliotekas. (iš čia)

Prof. Vladas Žukas, rašydamas apie J.Šla­pelį, pažymi:”M.Šlapelienės knygy­nas buvo vienintelis, kuriam vadova­vo universitetinį išsilavinimą turįs žmogus, be to, bibliofilas”. M.Šlape­lienė viename 1958 m. laiške yra ra­šiusi, kad negalinti praeiti pro kny­gyną, negalinti nenusipirkti naujos knygos. O juk tai turbūt vienas svar­biausių bibliofilo bruožų.. (iš čia)

Scenarijus

Mama užmigdo mažėlį ir tyliai prisėda ant sofos su knyga. Už poros minučių šnabždesys:

– Mama, boliukas užmigo? Užmigo? Einam pažaisti!

– Mažute, aš noriu truputį paskaityti knygutę, kol broliukas miega.

– Einam, paskaitysi mano kambariuke.

– Gerai, einam. Galėsiu atsisėsti ant tavo lovytės?

– Galėsi.

Kambarys. Mama skaito. Vaikas žaidžia. Praėjus minutei, kai mama atsisėdo.

– Mamyte, paskaitei? Jau paskaitei knygutę? Einam pažaisti.

Atsidusėjimas

Knygų žmonės Vilniuje 19: Gira

Liudas Gira Lietuvoje žinomas kaip rašytojas, literatas, teatro organizatorius. Prieštaringa asmenybė tiek visuomeninėje politinėje, tiek literatūrinėje veikloje. Tarnavo beveik visoms tuo metu Lietuvoje buvusioms valdžioms. Daugiau biografijos hmm Valstybės saugumo departamento puslapyje čia.

Liudas Gira apie save: “Iš daugel ko sprendžiant, ypač gi iš mano nemokėjimo lig šiol gyventi taip, kaip dauguma išmintingų piliečių gyvena, — gimti visai neprivalėjau. Ir gimiau tikrai iš nesusipratimo. Tasai, deja, nebepataisomas nuotikis įvyko jau prieš 35 metus „slaunam” Vilniaus mieste.

 Pasaulin atsinešiau aš su savim be galo didelį troškimą laimės ir dar bene didesnį nemokėjimą prie jos prieiti. Lig peteliškė į degančią žvakę, — puldinėjau prie jos iš pat mažų dienų, nesuprasdamas, kad jinai — Laimė — yra Gyvybės Liepsna ir degina tą:, kas ją nuogom rankom stverti drįsta. Tad deginau savo sparnus — ir .nemačiau tai nei nejutau: taip Laimės pageidimo pavergtas buvau. Tik jau gerokai apsivylęs — ėmiau tai justi ir atsargesnis būti.

 Ir tik dabar imuos statyti tai, kas jau šenai turėtų būti pastatyta: savo gyvenimą,. Gal jau ir per vėlu. Bet vis dėlto labai pritiktų man nūnai veltui išaikvotos jaunos jėgos! O dingo jųjų tiek!

 Ir tik dabar nuvokti pradedu, kur tikras mano .kelias. Tačiau ir nūdien vis dar į jį išeiti tiesiai negaliu. Ir neretai suklystu dar ir klaidžioju. Ir pradedu ieškoti vėl iš naujo. Bet nenusimenu. Nes sieloje jaučiuosiu visada toks pat, kaip kitkart, jaunas. Ir, rodos, jaunas būsiu visada — savoj nenuoramoj širdy, savuose troškimuose. Ir gyvenimą, nors gera labai mažai man jis teparodė, myliu be galo.”

Tikrai keistas žmogus buvo. Koloborantas, kaip rašo apie jį Wiki. Kažkaip keista, kad žmogus, taip apie save rašęs koloboravo. Gal kaip ir Salomėja Nėris? Labai tikėjo, tik paskui suprato? Gal tu žinai, nes aš tai ne

Bibliotekininkė

Žinot, ką? Šiandien atėjau į savo Girulių biblioteką ir… neberadau savo bibliotekininkės 😦 😦 😦 Taaaip liūdna, taaaip gaila. Labai jūsų pasiilgsiu kaip ir jūsų fainuolytės pleputės dukrytės. Tikiuosi, kad aplankysit žiurkes bent bloge. Džiaugiuosi bent tuo, kad jus pakeitė ne ta baisioji lankytojus baidanti  bibliotekininkė, o simpatiška jauna panelė. Tegyvuoja naujas karalius! T.y. knygų karalienė!

‘ 😦 🙂 ‘

Spalio savaitė=N+FKM+DK

Gunter Grass

CRAZY savaitė, sakyčiau. Knygų žiurkėms turėtų būti išeiginės, kad viską spėtų su visu pasauliu nuveikti 🙂 Taigi, tuoj žinosim Nobelio literatūros premijos laureatą, Frankfurte vyksta knygų mugė, kurioje buvo pristatyta didžiausia pasaulio knyga – 2mx3m! Turėtum tokiai vietos namie? Gal vietoj lovos? Apsikabintum ir miegotum 🙂 Visada su knyga.

Frankruto knygų mugėj, į kurią mes su KŽG vieną dieną būtinai nuvažiuosim, dalyvaus Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, nuo mūsų apkalbų raudonom ausim sėdintis J.Franzen, K.Follett (kurio aš visai nepažįstu, bet žadu pažindintis). Dainininkas David Bowie pristatys savo knygą Object.

David Bowie

Mugėje visi daug kalba apie knygos ateitį, apie knygą skaitmeniniame pasaulyje. Kol kas Vokietijoje skaitmeninės knygos sudaro apie 1% knygų rinkos, kurios apyvarta, pavarvinkim seilę seilę, siekia beveik 7 milijardus eurų. Visas straipsnis čia.

|KŽ Frankfurte|

Kolektyvinė pasąmonė arba NYLONbooks

Kartais nepažįstami mokslininkai tą patį atradimą padaro tuo pačiu metu skirtingose pasaulio vietose. Skamba stebuklingai. Atrodo, kad kažkas ten anapus (kur tiesa slypi 🙂 ), kažkas nusprendė eilinį kartą pažaisti. Na, bet ne apie tai. Tiesiog kuisdamasi internete radau dar vieną knygų blogą, kuris vadinasi NYLONbooks, tik nylon čia visai nereiškia medžiagos, o reiškia New York & London, miestus, kuriuose gyvena šį blogą rašančios (merginos/moterys/žmonės). Jos, kaip ir mes su Giedre, gyvena skirtingose vandens pusėse, mėgsta skaityti knygas ir netingi apie jas parašyti. Be to, jų profesijos visiškai nesusijusios su literatūra, kaip ir mūsų. Tiesiog mane apima jausmas, kad mes esame nesąmoningai atsitikęs panašus dalykas.

Man patinka šitas blogas, nes komentarai labai trumpi – dažniausiai parašyti užrašų knygutės lapelyje, o kad nesuskaitantys nesusimaišytų, ir su klaviatūra sumaigyti. Dar patinka knygų vertinimas dešimtbalėj sistemoj. Šiaip, įdomu, nors esu aptikus keletą knygų, su kuriu vertinimu visai nesutinku – pretekstas pakomentuoti ir pasiginčyti :). Ten pat galite rasti ir ilgiausia mano kada nors matytą knygų blogų sąrašą (neikit, nežiūrėkit, galva apsisuks, geriau būkit su mumi :P).

|cotton|

Aliodijos Ruzgaitės baletas

A.Ruzgaitė

Tikiuosi senatvėje būsiu šviesaus proto. Kokie man gražūs šviesūs seni žmonės – su milijonais prisiminimų, daugybe pasakojimų. Manau, kad tai didelė dovana – graži gyvenimo pabaiga. Todėl visą laiką žaviuosi tokiais žmonėmis, taip ir šį kartą, kai skaičiau Aliodijos Ruzgaitės prisiminimų knygą.

Kai atsiverčiau, tikėjausi kažko panašaus į G. Dauguvietytės knygą, bet tuo atžvilgiu visiškai apsirikau, nes tai visiškai kitokios moterys. Jei G. Dauguvietytė visą laiką buvo (ir tikriausiai vis dar yra), kaip aš sakau “patrakus”, tai A.Ruzgaitė daugiau man pasirodė kaip tokia geroji fėja iš vieno savo šoktų baletų – pasitempusi, išlaikyta, santūri, rimta, žavi.

Knyga man pasirodė daugiau ne pasakojimas apie pačią autorę, o pasakojimas apie Lietuvos baleto istoriją, nes asmeniškumų čia ne tiek ir daug (kartais norėjosi daugiau autorės jausmų ir minčių, labiau žinoti, kaip ji jautėsi, o ne tik faktą, kad kažkas įvyko, bet gal ne toks buvo knygos tikslas), o pikantiškų detalių tikriausiai iš viso nerasite, taigi, jei žmogui baletas ne prie širdies, o baleto istorija apkritai nedomina, tai knyga tikriausiai ir nebus labai įdomi, nes ji labiau enciklopedinio tipo, rami, rimta, su nuotabiomis nuotraukomis. Šokėjų nuotraukos tai yra tokie vaizdai, į kuriuos aš galiu atsisėdus žiūrėti valandų valandas – kaip į kokį tekantį vandenį ar ugnį – man taip be galo gražu. Ir šokis, o konkrečiai baletas, yra dar viena mano meilė, kuriai negaliu atsispirti, nes man labai labai gražu ir man užgauna širdį iki pat ten, iš kur ateina šiurpuliukai per visą kūną. Ir galiu žiūrėti, žiūrėti, kol pradedu verkti – man taip gražu.

Todėl sakyčiau, jei esi baleto mylėtoja, tai imk ir skaityk, o jei šiaip žiūrėtojas, tai imk šitą knygą ir bent pavartyk. Arba šiaip, nueikit baletą, nes pas mus jis vis dar labai prieinamas. O jei mėgstat jį, tai išduokit man, koks tavo mylimiausias baletas mūsų operos ir baleto teatre?

|balerina svajonėse|

interviu su autore čia. knygos puslapiai čia.

Mano knygų 100 (39): tas keistas nutikimas

šuniui naktį. Knyga apie berniuką autistą. Buvo įdomu skaityti apie kitokį žmogeliuką, kitaip suprantantį pasaulį, bandantį jį prisijaukinti, atrasti savo vietą. Tiesiogine prasme “sirgau” už Kristoferį, kad jis išdrįstų, nebijotų, kad pasiryžtų, kad jam pasisektų. Paskolinau knygą mamai, kurios sūneliui pripažino autizmą. Kad būtų drąsiau, kad būtų lengviau suprasti savo vaiką, tai,  kas dedasi jo galvelėj. Kad nebūtų taip baisu. Na, ir, aišku, vėl mane žavėjo berniuko gabumai matematikai 🙂 Daugiau apie knygą čia. Lentynoje manęs laukia kita M. Haddon knyga.

|***|