Paragavęs negali sustot – sugraužiau ir trečiąją Užkalnio knygą “Prijaukintoji Anglija” (vis dar ačiū autoriui už dovaną, Giedre, palauk, mes čia dar paskaitysim, tada ir tu gausi 🙂 ) ir man abi knygos antroji ir trečioji susijungė, persiskaitė tarsi viena knyga, dabar galvoju, kaip čia man nepasikartojus ir ko nors to paties neparašius.

Man šiaip labai smagu, kai knygos taip gerai skaitosi, šitą skaičiau autostradoj Klaipėda – Vilnius tol, kol nepasidarė bloga maždaug apie knygos vidurį. O įdomiausia buvo, kad knygą gavau beskaitydama “Kelionių istorijas” ir abi laikydama rankose baisiausiai nežinojau, kurią dabar skaityti, nes norėjosi skaityti abi iš karto, o laiko skaitymui nebuvo nė vienai. Žinot, kas mane išgelbėjo? Ogi žymiosios iškeiktosios Užkalnio išnašos, nes aš kaip atskiras istorijas (o jos dažniausiai ir yra atskiros istorijos) pirmiausia perskaičiau “Prijaukintos Anglijos” išnašas, o paskui jau grįžau prie Istorijų. Palaižiau deserto ir baigiau valgyt pietus.

Na, pagalvokim, kuo man dar tas Užkalnis patinka. Va, man pavyzdžiui labai svarbi yra jo mintis apie tai, kad mes anglams nesam labai įdomūs, bet dėl to visai neverta jaudintis. Negaliu sakyt, kad labai ten jaudinaus, ar esam įdomūs, ar ne, bet turiu priažinti, kad po Užkalnio mano požiūris į užsieniečių sudominimą yra žymiai labiau atsipūtęs, nei seniau. O aš tuo dominimu laikas nuo laiko vis užsiimu, netgi taip, kad paskui mano draugai užsieniečiai mane vadina labai didele Lietuvos patriote ir mylėtoja, o aš iki šiol galvoju, ar teisingą vaizdą jie apie mane susidarė :).

Knygoje pirmiausia perskaičiau skyrių apie vaikų mokyklas. Dabar baisiai domiuosi visokiais tokiais vaikų lavinimosi dalykais ir vis galvoju, kur čia mokysis mano vaikai, juk noriu jiems visa ko geriausio, tad buvo labai įdomu paskaityt, kaip ten toj Anglijoj su tom privačiom mokyklom. Užkalni, ten net nenorintys mokytis yra užspaudžiami ir išspaudžiami? Nes aš kažkaip iki šiol labiausiai gerus mokslo rezultatus sieju su noru, o ne prievarta.

Žinoma, vienas įdomiausių skyrelių yra apie anglišką humorą – būtina paskaityti. Tikriausiai vienintelis priešnuodis nežlugti patekusiam į anglo pajuokos lauką – pačiam dar žiauriau iš savęs pasišaipyti, o šito jau mums, lietuviams, pasak autoriaus nesišaipantiems iš nenusipelniusių arba nepiktybinių niekam blogo nedarančių žmonių, yra labai sudėtinga. Nes šiaip gi mes rimti, profesionalūs ir taip toliau, ir panašiai, o tokie, ką ten šaiposi, net juokiasi retai. (čia aš ne apie save:P)

Kaip liaudies išmintis byloja, kad Užkalnis tautos arba mylimas arba mirtinai nekenčiamas (o mane toks kategorizavimas šiaip užknisa juodai). Tokiu atveju (nes eilinį kartą nėra vidurio), turėčiau būti priskiriama prie Užkalnio mylėtojų, nors nei aš ten mylio jo, nei ką. Man Užkalnis patinka, nes jis yra (na, labiau buvo, nes su trečia knyga nepaskysi, kad čia labai naujas) toks naujas balsas mūsų marijos žemės tyruose – šmaikštaujantis, besišaipantis (iš savęs irgi – žavinga), akinantis pamatyti, atkreipti dėmesį, pasijuokti (iš kitų ir nepamiršti iš savęs), nedūsaujantis, nesibėdavojantis ir nedejuojantis. Kartais įspiriantis skaitytojui į minkštą vietą – pažiūrėk, neapsnūsk, atsimerk! O ypatingai man patinka Užkalnio argumentacija, nes, kai jis sako, jis žino (na, aš tikiuosi 🙂 ) yra patyręs savo kailiu, skaitęs, iš kažkur išknisęs, o ne kaip pas mus mėgstama, tik apsimeta ekspertu, o visa kita tik “nesąmonės”.

Tai, kadangi žinojau paštu keliu pas mus keliaujant trečiąją Užkalnio knygą (dėl to dabar turiu autoriui įsiteigti cha cha cha), tai skubėjau dar nuo vasaros laikomas eilėj “Kelionių istorijas” perskaityti. Turėjo būti paskutinė metų knyga, o va, gavosi pirmoji. Tai su Naujais Metais visus! Manosios “Kelionių istorijos” autografuotos, galit pamatyt, jei jau spaudėt ant nuorodos.

Ką gi sužinojau apie Užkalnio keliones? Na, išprotėjęs jis dėl kelionių, tas tikrai. Ne išprotėjęs keliautojas, kaip kad yra viena mergina, su kuria visai neseniai susipažinau, bet išprotėjęs dėl kelionių. Kad ir kaip egzotiška atrodytų Japonija (baisiausiai laukiu tos knygos, apie tą šalį), man įdomiausi aprašymai buvo apie Tolimuosius Rusijos rytus (kur, nepaisant dešinės kelio pusės eismo, visos mašinos, net ir policijos, yra japoniškos, t.y. pritaikytos kairės pusės eismui, todėl vaizdelis įlaipinantis ir išlaipinantis keleivius į/iš mikrautobuso nuo vidinės kelio pusės, bandau įsivaizduoti, tikrai neeilinis). 🙂 Ir žinot, apie Nidą ir Vilnių. Na, tiesiog norisi pamatyti tuos mūsų miestus kitomis, užsieniečio akimis (kokios šiuo metu ir yra Užkalnio akys), nes kas mums galbūt yra labai įprasta, kitam galbūt yra pasaulio įdomybė, o mes pasirodo, gyvename ir to nežinome arba pamirštame.

Užkalnis gan daug parašo ir apie šalies viešbučius ir traukia per dantį backpackerius, kurie dažniausiai yra low budget keliautojai, bet aš, pavydzžiui, backpack’uose matau daugiau žavesio nei neviltingo pinigų neturėjimo. Visų pirma, man atrodo, kad geriau keliauti taip, negu nekeliauti visai. Ir šiaip prisimenu, kaip mano čimodanai mane užkniso Tailande ir kaip aš visa dušia norėjau geriau turėti kuprinę ant kupros, nes man tas čimodanas buvo kaip lenciūgas šuniui. O visokiuose nebrangiuose nakvynės namuose irgi būna visokių pasaulio stebuklų, bet Užkalnis tikriausiai su manim nesutiks ir užmetys daugybe pagrįstų argumentų, kurie man taip patinka. 🙂

Keli skyreliai knygoje visai ne apie keliones, o apie pavyzdžiui, kvapus, bet man gerai suėjo, nes man kvapai irgi yra mano prisiminimai ir dažniausiai ryškūs ir spalvoti, o tu jau tikriausiai žinai apie ypatingą knygų žiurkių įprotį uostyti knygas. 🙂 Na, ir man tiesiog narkotinis jausmas kilti lėktuvų – būtinas bent keletą kartų metuose, ir dar “kelionėse mane domina ne tik įžymūs pastatai ir muziejai, noriu pamatyti ir gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobuso bilietai ir kokios ten šaligatvių plytelės”. (Mano brangios klasiokės tikriausiai prisimena, kaip suvenyrams pasiėmėm po akmenį iš krūvų supiltų tiesti Prahos senamiesčio šaligatvius 😀 ).

Tokia tad istorija su knyga, kurios buvau išsižadėjusi. 😛 O dabar einu slapčiomis iš vyro nukniaukti trečiąją knygą.

|KŽL|