Prieš tai buvusiame poste Giedrė įdėjo nuorodą į Bernardinų straipsnį. Perkeliame čia.
Category: Apie žmones
Baltos lietuviškos lankos, juodos angliškos avys
Užtikau Bernardinuose vieną straipsnį apie dar vieną Amerikos lietuvaitę, dėstančią creative writing :). Parašė knygą, kurioje angliškai baltose lankose ganosi juodos avys (ši mįslė man tikriausiai yra pati gražiausia lietuviška mįslė). Knygoje autorė Daiva Merkelis rašo apie vaikus emigravusių, apie vaikus, kurie augo tarsi tarp dviejų ugnių – tėvų tėvynės ilgesio ir lietuvybės saugojimo iš vienos pusės ir taip traukiančios naujos (tėvams, ne vaikams) tėvynes. Didelė ir skaudi problema visų įmanomų bangų emigrantams. Manau vertėtų knygą išversti, duoti paskaityti tėvams, kad geriau suprastų, kaip jaučiasi jų vaikai emigracijoje dabar, ir kad nereiktų jiems užaugusiems rašyti knygų, kurios jau parašytos.
Kaip susidūrus kultūroms elgtis “Prijaukintoje Anglijoje” pataria A.Užkalnis: “O dėl vaikų, augančių skirtingų kalbų terpėje, paprasta teisybė tokia: vaiką labiau veikia ta aplinka, kuriose jis auga, ir ji – mokykla, televizija, spauda ir draugai – jam turi daug didesnę įtaką nei tėvai. Jei lietuviškai kalba tik vienas iš tėvų, vaiko ryšys su lietuvių kalba yra dar menkesnis. Vienintelis dalykas (ne toks jau ir menkas), kurį gali pasiekti lietuviai tėvai užsienyje (arba vienas iš tėvų), yra supažindinti vaiką su savo kalba ir jos išmokyti, suteikti kuo daugiau informacijos apie savo šalį ir tuomet tikėtis, kad vaikas, kai pasieks protingą amžių, susidomės savo kilme ir praeitimi. Nes paauglystėje visi nori kuo mažiau išsiskirti iš aplinkinių, ir tik paskui aplanko supratimas, kad būti tokiam, kaip visi – anoks pranašumas, ir tinka jis nebent tuomet, kai nori pranykti minioje. Norinčiam pirmauti kitoniškumas yra pranašumas. Štai tuomet – tik tuomet, ne ankščiau – jaunas žmogus grįžta prie to, ką sužinojo ir išmoko vaikystėje: tėvų kalbos ir žinių, kurių neturi kiti.”
Tai va, rašiau apie vieną knygą, o gavosi apie kitą 🙂
|L|
Prijaukintoji Anglija
Paragavęs negali sustot – sugraužiau ir trečiąją Užkalnio knygą “Prijaukintoji Anglija” (vis dar ačiū autoriui už dovaną, Giedre, palauk, mes čia dar paskaitysim, tada ir tu gausi 🙂 ) ir man abi knygos antroji ir trečioji susijungė, persiskaitė tarsi viena knyga, dabar galvoju, kaip čia man nepasikartojus ir ko nors to paties neparašius.
Man šiaip labai smagu, kai knygos taip gerai skaitosi, šitą skaičiau autostradoj Klaipėda – Vilnius tol, kol nepasidarė bloga maždaug apie knygos vidurį. O įdomiausia buvo, kad knygą gavau beskaitydama “Kelionių istorijas” ir abi laikydama rankose baisiausiai nežinojau, kurią dabar skaityti, nes norėjosi skaityti abi iš karto, o laiko skaitymui nebuvo nė vienai. Žinot, kas mane išgelbėjo? Ogi žymiosios iškeiktosios Užkalnio išnašos, nes aš kaip atskiras istorijas (o jos dažniausiai ir yra atskiros istorijos) pirmiausia perskaičiau “Prijaukintos Anglijos” išnašas, o paskui jau grįžau prie Istorijų. Palaižiau deserto ir baigiau valgyt pietus.
Na, pagalvokim, kuo man dar tas Užkalnis patinka. Va, man pavyzdžiui labai svarbi yra jo mintis apie tai, kad mes anglams nesam labai įdomūs, bet dėl to visai neverta jaudintis. Negaliu sakyt, kad labai ten jaudinaus, ar esam įdomūs, ar ne, bet turiu priažinti, kad po Užkalnio mano požiūris į užsieniečių sudominimą yra žymiai labiau atsipūtęs, nei seniau. O aš tuo dominimu laikas nuo laiko vis užsiimu, netgi taip, kad paskui mano draugai užsieniečiai mane vadina labai didele Lietuvos patriote ir mylėtoja, o aš iki šiol galvoju, ar teisingą vaizdą jie apie mane susidarė :).
Knygoje pirmiausia perskaičiau skyrių apie vaikų mokyklas. Dabar baisiai domiuosi visokiais tokiais vaikų lavinimosi dalykais ir vis galvoju, kur čia mokysis mano vaikai, juk noriu jiems visa ko geriausio, tad buvo labai įdomu paskaityt, kaip ten toj Anglijoj su tom privačiom mokyklom. Užkalni, ten net nenorintys mokytis yra užspaudžiami ir išspaudžiami? Nes aš kažkaip iki šiol labiausiai gerus mokslo rezultatus sieju su noru, o ne prievarta.
Žinoma, vienas įdomiausių skyrelių yra apie anglišką humorą – būtina paskaityti. Tikriausiai vienintelis priešnuodis nežlugti patekusiam į anglo pajuokos lauką – pačiam dar žiauriau iš savęs pasišaipyti, o šito jau mums, lietuviams, pasak autoriaus nesišaipantiems iš nenusipelniusių arba nepiktybinių niekam blogo nedarančių žmonių, yra labai sudėtinga. Nes šiaip gi mes rimti, profesionalūs ir taip toliau, ir panašiai, o tokie, ką ten šaiposi, net juokiasi retai. (čia aš ne apie save:P)

Kelionių istorijos
Kaip liaudies išmintis byloja, kad Užkalnis tautos arba mylimas arba mirtinai nekenčiamas (o mane toks kategorizavimas šiaip užknisa juodai). Tokiu atveju (nes eilinį kartą nėra vidurio), turėčiau būti priskiriama prie Užkalnio mylėtojų, nors nei aš ten mylio jo, nei ką. Man Užkalnis patinka, nes jis yra (na, labiau buvo, nes su trečia knyga nepaskysi, kad čia labai naujas) toks naujas balsas mūsų marijos žemės tyruose – šmaikštaujantis, besišaipantis (iš savęs irgi – žavinga), akinantis pamatyti, atkreipti dėmesį, pasijuokti (iš kitų ir nepamiršti iš savęs), nedūsaujantis, nesibėdavojantis ir nedejuojantis. Kartais įspiriantis skaitytojui į minkštą vietą – pažiūrėk, neapsnūsk, atsimerk! O ypatingai man patinka Užkalnio argumentacija, nes, kai jis sako, jis žino (na, aš tikiuosi 🙂 ) yra patyręs savo kailiu, skaitęs, iš kažkur išknisęs, o ne kaip pas mus mėgstama, tik apsimeta ekspertu, o visa kita tik “nesąmonės”.
Tai, kadangi žinojau paštu keliu pas mus keliaujant trečiąją Užkalnio knygą (dėl to dabar turiu autoriui įsiteigti cha cha cha), tai skubėjau dar nuo vasaros laikomas eilėj “Kelionių istorijas” perskaityti. Turėjo būti paskutinė metų knyga, o va, gavosi pirmoji. Tai su Naujais Metais visus! Manosios “Kelionių istorijos” autografuotos, galit pamatyt, jei jau spaudėt ant nuorodos.
Ką gi sužinojau apie Užkalnio keliones? Na, išprotėjęs jis dėl kelionių, tas tikrai. Ne išprotėjęs keliautojas, kaip kad yra viena mergina, su kuria visai neseniai susipažinau, bet išprotėjęs dėl kelionių. Kad ir kaip egzotiška atrodytų Japonija (baisiausiai laukiu tos knygos, apie tą šalį), man įdomiausi aprašymai buvo apie Tolimuosius Rusijos rytus (kur, nepaisant dešinės kelio pusės eismo, visos mašinos, net ir policijos, yra japoniškos, t.y. pritaikytos kairės pusės eismui, todėl vaizdelis įlaipinantis ir išlaipinantis keleivius į/iš mikrautobuso nuo vidinės kelio pusės, bandau įsivaizduoti, tikrai neeilinis). 🙂 Ir žinot, apie Nidą ir Vilnių. Na, tiesiog norisi pamatyti tuos mūsų miestus kitomis, užsieniečio akimis (kokios šiuo metu ir yra Užkalnio akys), nes kas mums galbūt yra labai įprasta, kitam galbūt yra pasaulio įdomybė, o mes pasirodo, gyvename ir to nežinome arba pamirštame.
Užkalnis gan daug parašo ir apie šalies viešbučius ir traukia per dantį backpackerius, kurie dažniausiai yra low budget keliautojai, bet aš, pavydzžiui, backpack’uose matau daugiau žavesio nei neviltingo pinigų neturėjimo. Visų pirma, man atrodo, kad geriau keliauti taip, negu nekeliauti visai. Ir šiaip prisimenu, kaip mano čimodanai mane užkniso Tailande ir kaip aš visa dušia norėjau geriau turėti kuprinę ant kupros, nes man tas čimodanas buvo kaip lenciūgas šuniui. O visokiuose nebrangiuose nakvynės namuose irgi būna visokių pasaulio stebuklų, bet Užkalnis tikriausiai su manim nesutiks ir užmetys daugybe pagrįstų argumentų, kurie man taip patinka. 🙂
Keli skyreliai knygoje visai ne apie keliones, o apie pavyzdžiui, kvapus, bet man gerai suėjo, nes man kvapai irgi yra mano prisiminimai ir dažniausiai ryškūs ir spalvoti, o tu jau tikriausiai žinai apie ypatingą knygų žiurkių įprotį uostyti knygas. 🙂 Na, ir man tiesiog narkotinis jausmas kilti lėktuvų – būtinas bent keletą kartų metuose, ir dar “kelionėse mane domina ne tik įžymūs pastatai ir muziejai, noriu pamatyti ir gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobuso bilietai ir kokios ten šaligatvių plytelės”. (Mano brangios klasiokės tikriausiai prisimena, kaip suvenyrams pasiėmėm po akmenį iš krūvų supiltų tiesti Prahos senamiesčio šaligatvius 😀 ).
Tokia tad istorija su knyga, kurios buvau išsižadėjusi. 😛 O dabar einu slapčiomis iš vyro nukniaukti trečiąją knygą.
|KŽL|
Lietuviai nelietuvių literatūroje II
Jau vieną kartą skaičiavome lietuvius nelietuvių literatūroje. Šiandien viename iš dienraščių perskaičiau apie dar vieną žymią (ne Lietuvoje) knygą, kuri ne Lietuvoje žymesnė, nei Lietuvoje, nors ir buvo išversta į lietuvių kalbą. Tai – Upton Sinclair knyga “The Jungle” apie lietuvių darbą XX a. pradžios Čikagos skerdyklose. Ši knyga iki šiol Amerikoje priklauso prie privalomų skaitymų, o štai Lietuvoje, įtariu, neišpopuliarėjo dėl to, kad sugrįžtantiems visai nesinorėjo, kad giminaičiai žinotų, kokiais pragaro ratais jie pažadėtoje svajonių žemėje vaikščiojo – juk grįždavo užsidirbę tiek, kad galėdavo ūkelius nusipirkti, galbūt prieš savus pasipuikuoti, niekas neskubėjo girtis, kokiu kruvinu darbu visa tai užsidirbo. Na, čia spėlionė mano.
Staripsnį galite paskaityti čia.
O knygą – čia.
Youtube’as pilnas Upton Sinclair nuorodų.
||
Apie neskaitymą :(
Knygų žmonės Vilniuje 24: atgimusi Littera
Apie gramofonus, ginklus ir Driną
Tokia graži ir šviesi vaikystė senelio pašonėj. Gražiam krašte tarp kalnų, prie nuostabios upės. Taip smagiai skaitės knygos pradžia – su pakikenimais ir žavėjimusi, kaip lengvai apie tą nerūpestingą vaikystę galima parašyti. Bet iš tiesų tai knyga visai nelinksma, nes kartais žmonėms ima ir susisuka protas, o šalia gyvenantys kaimynai ima pro padidinimo stiklą tyrinėti vienas kito kraujo kilmę. “Aš esu mišrūnas. Pusė to, pusė ano. Esu jugoslavas – toks pat pasidalijęs. Mokyklos kiemas stebėjęsis, kaip galiu būti toks sumaišytas, buvo ginčų, kieno kraujas stipresnis, vyro ar moters, aš norėjęs tapti kuo nors aiškesniu arba kuo nors išgalvotu, ko Vukojė Kirminas nebūtų žinojęs, arba kuo nors, iš ko jis nebūtų galėjęs šaipytis, Vokietijos autostrada, vyną geriančiu skraidančiu žirgu, šūviu į namo kaklą.”
Na, ir prasideda visa ta makalynė, kurią turėčiau vadinti košmaru. Net nenoriu rašyti apie knygą, nes galvoje sukasi košmarai, kurių ką tik prisižiūrėjau internete, ir aš nenoriu nieko apie tai žinoti, nes tuoj Kalėdos, stebuklų metas, ir joks stebuklas negali ištaisyti to, kas įvyko Bosnijoje 1995 m. Po tokių įvykių tiesiog nustoji tikėti stebuklais, o aš vis dar noriu jais tikėti.

Tiesa, visa šita niūrybė tai ne iš knygos, iš mano prisiskaityto interneto. Žiūriu į autoriaus nuotrauką ir taip džiaugiuosi, kad jo tėvai jį susipakavo ir pabėgo į Vokietiją. Jo ten, Bosnijoje, nebuvo, tik visi kiti likę, kurie papasakos jam, grįžusiam, užaugusiam, nebe saviškiui. Čia ne Kalėdų knyga, bet turime tokias skaityti. Galvoju, kodėl turime, juk vis tiek niekada nepasimokome…
Niekaip negaliu šiandien rašyti apie literatūrines knygos puses, na, tiesiog kažkodėl man šiandien atrodo, kad tai visiškai nesvarbu.
L
Apklausa
Viename interneto puslapyje akį patraukė apklausa apie knygų skaitymą. Klausimas skamba taip: Kiek knygų šiemet perskaitei? O atsakymai štai tokie:
vaikinai (1361)
Daugiau nei dešimt. 19.84%
Daugiau nei penkias. 16.24%
Daugiau nei dvi. 16.46%
Vieną – dvi. 20.65%
Knygų neskaitau! 26.82%
merginos (3999)
Daugiau nei dešimt. 32.86%
Daugiau nei penkias. 20.11%
Daugiau nei dvi. 15.10%
Vieną – dvi. 18.18%
Knygų neskaitau! 13.75%
Tai va.
Knygų žmonės Vilniuje 23: knygnešiai
Viskas, ką galima rasti – tai knygnešio J. Masiulio knygynas Panevėžyje. Tai kodėl ši lentelė kaba Vilniuje (smagu, kad ant namo, kuriame vis dar yra knygynas sienos)? Čia gal buvo Panevėžio knygyno filialas? Panevėžio knygynas buvo įsteigtas 1905 m. ir yra seniausias knygynas Lietuvoje. Na, kaipgi ten su tuo Vilniumi? Gal kas žinot?
Apie J.Masiulį, jo knygyną, anūkę ir knygą apie jį pas bernardinus.
Knygų žmonės Vilniuje 21: Marijos knygynas
1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Pociejų rūmuose (dabar Dominkonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1945 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas – vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, sakydama „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2]. Kai 1949 m. knygynas buvo panaikintas, dalis knygų pateko į buvusius Knygų rūmus, dalis – į mokslines bibliotekas. (iš čia)
Prof. Vladas Žukas, rašydamas apie J.Šlapelį, pažymi:”M.Šlapelienės knygynas buvo vienintelis, kuriam vadovavo universitetinį išsilavinimą turįs žmogus, be to, bibliofilas”. M.Šlapelienė viename 1958 m. laiške yra rašiusi, kad negalinti praeiti pro knygyną, negalinti nenusipirkti naujos knygos. O juk tai turbūt vienas svarbiausių bibliofilo bruožų.. (iš čia)
Scenarijus
Mama užmigdo mažėlį ir tyliai prisėda ant sofos su knyga. Už poros minučių šnabždesys:
– Mama, boliukas užmigo? Užmigo? Einam pažaisti!
– Mažute, aš noriu truputį paskaityti knygutę, kol broliukas miega.
– Einam, paskaitysi mano kambariuke.
– Gerai, einam. Galėsiu atsisėsti ant tavo lovytės?
– Galėsi.
Kambarys. Mama skaito. Vaikas žaidžia. Praėjus minutei, kai mama atsisėdo.
– Mamyte, paskaitei? Jau paskaitei knygutę? Einam pažaisti.
…
Atsidusėjimas
Knygų žmonės Vilniuje 19: Gira
Liudas Gira Lietuvoje žinomas kaip rašytojas, literatas, teatro organizatorius. Prieštaringa asmenybė tiek visuomeninėje politinėje, tiek literatūrinėje veikloje. Tarnavo beveik visoms tuo metu Lietuvoje buvusioms valdžioms. Daugiau biografijos hmm Valstybės saugumo departamento puslapyje čia.
Liudas Gira apie save: “Iš daugel ko sprendžiant, ypač gi iš mano nemokėjimo lig šiol gyventi taip, kaip dauguma išmintingų piliečių gyvena, — gimti visai neprivalėjau. Ir gimiau tikrai iš nesusipratimo. Tasai, deja, nebepataisomas nuotikis įvyko jau prieš 35 metus „slaunam” Vilniaus mieste.
Pasaulin atsinešiau aš su savim be galo didelį troškimą laimės ir dar bene didesnį nemokėjimą prie jos prieiti. Lig peteliškė į degančią žvakę, — puldinėjau prie jos iš pat mažų dienų, nesuprasdamas, kad jinai — Laimė — yra Gyvybės Liepsna ir degina tą:, kas ją nuogom rankom stverti drįsta. Tad deginau savo sparnus — ir .nemačiau tai nei nejutau: taip Laimės pageidimo pavergtas buvau. Tik jau gerokai apsivylęs — ėmiau tai justi ir atsargesnis būti.
Ir tik dabar imuos statyti tai, kas jau šenai turėtų būti pastatyta: savo gyvenimą,. Gal jau ir per vėlu. Bet vis dėlto labai pritiktų man nūnai veltui išaikvotos jaunos jėgos! O dingo jųjų tiek!
Ir tik dabar nuvokti pradedu, kur tikras mano .kelias. Tačiau ir nūdien vis dar į jį išeiti tiesiai negaliu. Ir neretai suklystu dar ir klaidžioju. Ir pradedu ieškoti vėl iš naujo. Bet nenusimenu. Nes sieloje jaučiuosiu visada toks pat, kaip kitkart, jaunas. Ir, rodos, jaunas būsiu visada — savoj nenuoramoj širdy, savuose troškimuose. Ir gyvenimą, nors gera labai mažai man jis teparodė, myliu be galo.”
Tikrai keistas žmogus buvo. Koloborantas, kaip rašo apie jį Wiki. Kažkaip keista, kad žmogus, taip apie save rašęs koloboravo. Gal kaip ir Salomėja Nėris? Labai tikėjo, tik paskui suprato? Gal tu žinai, nes aš tai ne
Bibliotekininkė
Žinot, ką? Šiandien atėjau į savo Girulių biblioteką ir… neberadau savo bibliotekininkės 😦 😦 😦 Taaaip liūdna, taaaip gaila. Labai jūsų pasiilgsiu kaip ir jūsų fainuolytės pleputės dukrytės. Tikiuosi, kad aplankysit žiurkes bent bloge. Džiaugiuosi bent tuo, kad jus pakeitė ne ta baisioji lankytojus baidanti bibliotekininkė, o simpatiška jauna panelė. Tegyvuoja naujas karalius! T.y. knygų karalienė!
‘ 😦 🙂 ‘
Spalio savaitė=N+FKM+DK

CRAZY savaitė, sakyčiau. Knygų žiurkėms turėtų būti išeiginės, kad viską spėtų su visu pasauliu nuveikti 🙂 Taigi, tuoj žinosim Nobelio literatūros premijos laureatą, Frankfurte vyksta knygų mugė, kurioje buvo pristatyta didžiausia pasaulio knyga – 2mx3m! Turėtum tokiai vietos namie? Gal vietoj lovos? Apsikabintum ir miegotum 🙂 Visada su knyga.
Frankruto knygų mugėj, į kurią mes su KŽG vieną dieną būtinai nuvažiuosim, dalyvaus Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, nuo mūsų apkalbų raudonom ausim sėdintis J.Franzen, K.Follett (kurio aš visai nepažįstu, bet žadu pažindintis). Dainininkas David Bowie pristatys savo knygą Object.

Mugėje visi daug kalba apie knygos ateitį, apie knygą skaitmeniniame pasaulyje. Kol kas Vokietijoje skaitmeninės knygos sudaro apie 1% knygų rinkos, kurios apyvarta, pavarvinkim seilę seilę, siekia beveik 7 milijardus eurų. Visas straipsnis čia.
|KŽ Frankfurte|










