Category: Apie rašytojus

Vampyrai ir popcornai

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Vakar buvau kine ir žiūrėjau Twilight serijos ketvirtą filmą “Breaking Dawn”. (“Ojėtus. Kodėl ji tuos filmus žiūri ir kodėl ji tas knygas skaito? “)

Nei ketvirtas filmas nei ketvirta knyga nėra stipriausi. Pirmąsias dalis labai smagiai suvalgiau, o skaitydama paskutinę tai akimis varčiau, bet, vistiek, žinoma, skaičiau, nes Twilight man yra kaip liga.   Ir nors siaubingai erzino Kristen Stewart vaidyba, vistiek džiaugiuosi pamačiusi filmą.

Gavau dozę to, ko norėjau- 3 valandos iš namų su saldainiais, popcornu ir nesudėtingu filmu, kuriame buvo kur akis paganyti. Pavyzdžiui į Bellos vestuvinę suknelę, kurią sukūrė Carolina Herrera.

Bet… Vestuvių scenoje šmėkštelėjo pažįstamas veidas… Twilight knygų autorė Stephanie Meyer- tarp svečių

 

 

 

 

 

 

 

S.Meyer ne pirmą kartą atsiduria Twilight filme, ją dar buvo galima pamatyti pirmojoje dalyje.

Kuriame filme norėtum suvaidinti vaidmenį? Aš tai mielai bučiau vaidinusi kurioje nors “Harry Potter dalyje” (įsivaizduojat, su kokia pagarba į mane žiūrėtų mano vaikai ir anūkai?) ir Kapur režisuotoj “Elžbietoje”. Ir kokią nors praeivę su taškuota suknele ir berete filme “Amelija iš Monmartro”.

K.Ž.G

 

 

 

Virginia Woolf lietuviškai !

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

“Vaga” lietuvių kalba visai neseniai išleido V.Woolf romaną “Į švyturį”.

Va čia tai džiaugsmas!

Šaunuoliai “vagiečiai”,spaudžiu dešnę.

Juk tos tikrai geros verstinės literatūros lietuviškai nėra labai daug. O čia dar TOKIA modernizmo klasika, mano (niekam ne paslaptis) be galo

Lietuviško leidimo viršelis

mylima Virginia Wollf.

Apie V.Woolf šitame bloge mes rašome dažnai:

Apie jos knygą “Orlando” rašėme čia

Victor Lindbom straipsnis, kuris bando paaiškinti, kodėl Virginia Woolf kūryba ir šiandien yra populiari

Apie V.Woolf sodą rašėme čia

O čia galima pamatyti V.Woolf darbo vietą

Kadangi man V.Woolf niekada nebus per daug ir todėl, kad “Vaga” išleido “Į švyturį” lietuviškai, tai dar kartą publikuoju jau seniau rašytą šitos knygos recenziją.

Švyturio link

Kai kurios knygos tiesiog praryjamos. Kaip sauja žemuogių. Kaip rožinis cukrinės vatos debesis ant pagaliuko, suspausto tarp lipnių pirštų.  Be didelių pastangų, beveik nepastebimai. Viena žemuogė už vieno skruosto, antra po liežuviu, trečia…V.Woolf knygos man primena kietas karameles, kurios burnoje tirpsta lėtai lėtai, ir reikia valios pastangų ne paskubomis, o lėtai ja mėgautis, kad tiesiog nesutriauškinti  tarp dantų. Nors laikau save patyrusia skaitytoja, bet V.Woolf knygas man nelengva skaityti. Vos tik dėmesys ne visiškai sutelktas į sudėtingą teksto tėkmę, pametu pasakojimo siūlą ir nebesusigaudau tekste.

“Link švyturio” – psichologinis šeimos portretas. Būtent portretas, o ne šeimos istorija, nes V.Woolf kaip visada meistriškai žaidžia su laiko rėmais. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje- tik viena gana idiliška vasaros pabaigos diena. Šeima ir svečiai kitądien planuoja iškylą į švyturį, bet ji neįvyksta. Antroji dalis- žymiai trumpesnė už pirmąją- pasakoja apie dešimtmetį sekusį po tos vasaros dienos, o trečiojoje dalyje- vėl viena diena po ankstesniajame skyriuje aprašytų dešimties metų. V.Woolf tarsi rodytų mums juodai baltą filmą, iš pradžių labai sulėtintai, ištemptai, po to lyg sugreitintai prasuka į priekį karo baisumus ir šeimą ištikusias nelaimes (jos tik trumputės pastabėlės skliausteliuose tarsi pabrėžia žmonių gyvenimų trumpalaikiškumą), o po to vėl grižta prie pradinio sulėtinto tempo, tokiu būdu gražiai struktūriškai įrėmindama knygos tekstą. Man ypač imponuoja tas jos sugebėjimas tarsi sulėtinti dieną, aprašyti ją taip detaliai, jog atrodo, kad ji niekada nesibaigs, jog tai- ilga kaip šimtmečiai diena. V.Woolf “Mrs.Dalloway” juk irgi aprašo tik vieną dieną, bet įspūdį neapsakomą palieka: jei tai viena, niekuo neypatinga diena yra pilna tokių išgyvenimų, minčių, prisiminimų, tai kokio dydžio iš tiesų yra mūsų gyvenimai?

Knygos centre- ponia Ramsey ir jos vyras- pasipūtęs ir labai  savimi patenkintas profesorius bei jų aštuoni vaikai leidžia vasaros dienas Skye saloje. Kartu su jais atostogauja ir šeimos draugai: menininkė Lily Briscoe,moteris žeminantis filosofas Charles Tansley,Augustus Carmichael- nelabai vykęs poetas ir kiti. Apie veiksmą negaliu rašyti, nes jo ten beveik ir nėra. Ne veiksmas yra svarbiausias dalykas V.Woolf knygoje, o veikėjų psichologiniai monologai. Būtent V.Woolf laikoma viena pasąmonės srauto literatūroje pradininke. Ir būtent tas srautas  apsunkina skaitymą ir būtent tas srautas yra magiškas V.Woolf kūrybos ingredientas. Jei įsikabini į jį, jam pasiduodi ir leidiesi būti jo nešamas, neišdildomas  įspūdis yra garantuotas.

 

Tiek ponia Dalloway, tiek ponia Ramsey stengiasi būti puikios ir svetingos šeimininkės. Ponia Ramsey svarbu, kad vakarėlis patiktų svečiams, kad mėsa būtų pakankamai minkšta, kad niekas prie stalo nenobuodžiautų, kad, neduokdie, vaikai nepavėluotų vakarienės. Nes jos kaip moters vertė yra tiesiogai proporcinga į stalo pateikiamos mėsos kokybei. Skamba baisokai, ar ne? V.Woolf labai aiškiai nubrėžia neteisybes tarp lyčių: tai, kuo užsiima vyrai yra be galo svarbu, jiem rezervuotas intelektualinis kūrybinis darbas, o moterys, anot Charles Tansley, “negali rašyti, negali tapyti”. Ponas Ramsey žiūrėdamas į savo žmoną galvoja, kad ji nėra protinga, ji, ko gero, net nelabai supranta apie ką  skaito, bet ji, vis dėlto yra graži. Knygos veikėjai moteris nuolat vertina pagal jų išvaizdą, grožis- vienintelė kategorija rezervuota moterims.  Skaičiau ir erzinausi, skaičiau ir pykau.

Ypač man patiko vakarienės scena. Mano akimis, tai kone meistriškumo viršūnė.  V.Woolf puikiai aprašo didžiulę draugiją už vieno stalo, bet niekaip negaliu atsistebėti, kaip jai pavyko sukurti tą jausmą, jog kiekvienas žmogus yra pats sau. Jog jungia juos tik tokie išoriniai dalykai kaip bendra vakarienė, bendra staltiesė, bendri paviršutiniški pokalbiai. O iš tikrųjų jie yra nepaprastai vieniši

Ramių dienų aprašymuose autorė sugeba paliesti “dideles” temas: laikinumą, realybės sybjektyvumą, lygybę tarp lyčių. V.Woolf sukurta istorija- nepaprasta skoninga, estetiška ir lyriška. Man V.Woolf buvo praėjusių metų atradimas, ir tas atradimas tebesitęsia.

Perfrazuoju vienos žinomos pjesės pavadinimą į klausimą “Kas neskaito Virginijos Woolf?”. Būtinai paskaitykit.

Pirmas sakinys: ‘Yes, of course, if it’s fine tomorrow,’ said Mrs Ramsay.

K.Ž.G.

 

 

Booker 2011

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip ir minėjau – knyga ‘įskaitoma”. Žiūriu būtent tai visur pabrėžiama:

Stella Rimington, a former British spy chief who chaired the panel of judges this year, told reporters:

“We thought that it was a book which, though short, was incredibly concentrated and crammed into this very short space a great deal of information you don’t get out of a first reading.

“It’s one of these books, a very readable book, if I may use that word, but readable not only once but twice and even three times.”

“We were not talking about only readability as some of you seem to have thought,” she told a press conference before a glitzy dinner and awards ceremony at London’s medieval Guildhall.

“We were talking about readability and quality. You can have more than one adjective when you are talking about books.”

Paskelbimo momentas:

http://www.bbc.co.uk/news/entertainment-arts-15361059

Julian Barnes – Booker 2011

~ kzL ~ 2 Comments

Štai naujoji Booker Žvaigždė! Pasakysiu taip – labai labai džiaugiuosi, nes kaip tik dabar klausau šitos knygos! Ir  nors perklausiau dar nelabai daug – šita knyga mane iš tikro kabina. Nesakysiu op op, kol neperšokau, bet smagu vien dėl to, kad iki Julian Barnes pergalės Baltos lankos su juo supažindino Lietuvos skaitytojus, ir, aišku, dėl to, kad šis vardas man jau kažką reiškia, yra pažįstamas. Manau, kad šių metų Booker’is tikrai vykęs jau vien dėl to, kad įmanomas skaityti (nors čia aišku, ne kriterijus). Vienu žodžiu – Valio!

 Dame Stella Rimmington, who chaired the jury, said the book has “the markings of a classic of English Literature. It is exquisitely written, subtly plotted and reveals new depths with each readings”.

Daugiau čia.

Metų knyga 2011

~ kzL ~ 6 Comments

Jau paskelbtas sąrašas lietuviškų pretendenčių į metų knygą. Šiais metais jau net galėčiau rinktis iš dviejų knygų, kurias esu skaičius.

Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“,

Rasos Aškinytės „Lengviausias“,

Henriko Algio Čigriejaus „Ir parnešė apynio kvapą“,

Romualdo Granausko „Trys vienatvės“,

Gabijos Grušaitės„Neišsipildymas“,

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“,

Herko Kunčiaus„Lietuvis Vilniuje“,

Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų“,

Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“,

Undinės Radzevičiūtės„Baden Badeno nebus“

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“.

This slideshow requires JavaScript.

 

Mano išgalvota šalis

~ kzL ~ 4 Comments

Kažkuriam bloge paskaičiau, kad nebuvo įdomi skaityti, nes perskaičius visas Allende knygas, nieko naujo nesužinai. Gal ir tiesa,  bet Allende mane taip žavi, kad man visiškai vis vien, jos knygas man smagu skaityti, kaip jau esu minėjusi, ypatingai tas, kurios apie jos pačios gyvenimą.

“Mano išgalvota šalis” – tai Čilė, kuri jos anūkams jau yra tolima, nereali žemė, su kuria jie neturi nieko bendro. Net močiutės prisiminimai yra fantazijos vaisius, o ir rašytoja vis mini, pati nenori jau išskirti, kur fantazija, o kur ne.

Knygoje daug rašoma apie čiliečius kaip tautą. Skaitydama viduj juokiausi, kad Allende apie čiliečius rašo taip kaip Užkalnis apie lietuvius. Ant Izabelės tikriausiai Čilėj irgi gerai paburnojama, kodėl taip neteisingai, išdavikiškai rašo apie savo tautą. Tikrai nepasaldintai ir iš peties. Bet nuoširdžiai ir tikriausiai teisingai. Man daug kur čiliečiai pasirodė artimi lietuviams. Čiliečiai juk irgi emigrantų tauta, bėgusi nuo rėžimo, ir visur graudžiai apraudojusi Čilės dorybes ir nepakeičiamumą bei burnojanti ant likusio pasaulio keistenybių.

Skaitydama prižadėjau, kad kita mano tolima kelionė bus į Čilę, ir kartu iš savęs juokiausi, nes dabar daugiausia keliauju 300 km, ką jau ten apie Čilę svajoju. Kažin kas arčiau Čilė ar Australija?

Taigi, visiems Allende mylėtojams – imkite ir skaitykite.

84 Charing Cross Road

~ kzL ~ 1 Comment

Laiškų knygelė knygų mėgėjams. Apie knygas, žinoma. Dar apie taip, kaip gyveno Anglija po karo, koks brangus buvo doleris ir maisto korteles. Na, būtent toks įspūdis man susidarė perskaičius knygą. Autorė į knygą sudėjo savo susirašinėjimą su vienu second hand Lodono knygynu – net seilė tįsta skaitant apie visokias nuostabiai išsilaikiusias šimtametes knygas odiniais viršėliais, kuriuos knygyno darbuotojas Frank suranda ir siunčia Helene Hanff. Laiškai taip suartina tuos žmones, kad Helene jiems pradeda siųsti maisto siuntinius ir taip paskanina jų varganą pokario gyvenimą, ji visą laiką kviečiama atvykti ir aplankyti Londoną, tačiau tai vienas, tai kitas netikėtumas vis jai sutrukdo nuvažiuoti, kol… Na, nerašysiu, ar nuvažiavo ar ne, paskaitykit, pamatysit.

Giedrės knygos aprašymas mane eilinį kartą apžavėjo, bet kad taip apžavėjo knyga, negaliu pasigirti. Laiškų dalį perskaičiau smagiai, na, o jau antrą knygos dalį – nelaiškinę pakankinau, pakankinau ir, niekam nesakykit, užverčiau ir padėjau, kažkaip nusibodo man skaityti, rodės vis tas pats per tą patį.

Visą laiką skaitant, kažkodėl galvojau, kad labai panašu į Gernsio literatūros draugiją, kuri man iš tikro labiau patiko, ir dar vis galvojau, kad knygos filmą tikrai labai labai noriu pažiūrėti. Tai tokie tad įspūžiai, dabar einu žiūrėt tos filmo ištraukos, kurią įkėlė Giedrė. Beje, mano knyga irgi antikvarinė – 1979 m. leidimo (ačiū už ją Giedrei).