Author: knyguziurkeG

Citata

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Kaip kartais būna gaila, kai perskaitau kokią gerą knygą švediškai, bet ji nebūna išversta į jokią kitą kalbą. Taip norėčiau padiskustuoti čia bloge, aptarti. Echh.

Pabaigiau klausyti Mia Skäringer knygą “Dygnkåt och hur helig som helst”, kur autorė surinko savo laikraščiuose rašytas kronikas ir įrašus savo bloge. Knyga apie skyrybas, motinystę, šeimą.

Išverčiau vieną citatą iš tos knygos:

Aš pavargau nuo superdupermamų, pasiaukojimo, kankinystės, sekso dėl  šventos ramybės ir netikrų nublizgintų fasadų, aš ilgiuosi tikrumo, pažeidžiamumo ir pilvų su strijomis. Ilgiuosi žmonių, kurie drįsta būti savimi be atotrūkio tarp to, kaip jie jaučiasi ir to, ką jie nori parodyti (…) mamos irgi yra žmonės, ar ne? Pažeidžamos. Silpnos. Pašėlusios ir jautrios.  Su jausmais, kurie ateina ir nueina. Tik pagalvokit jei mes išdrįstume būti savimi bent valandėlę iki mirties. O kad mes su suvoktume, kokios, po velnių, gražios mes esame.

//K.Ž.G

What do the stories look like?

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Labai įdomi Chip Kidd Tedtalk paskaita apie knygų viršelių dizainą, išradingumą, e-knygas ir t.

Citata iš šito TadTalk  “Much is to be gained by eBooks: ease, convenience, portability. But something is definitely lost: tradition, a sensual experience, the comfort of thingy-ness — a little bit of humanity.”

Interviu su Chip Kidd galima paskaityti čia, o čia jis pasakoja apie kai kuriuos jo kurtus knygų viršelius, o čia galite pamatyti dar daugiau

This slideshow requires JavaScript.

jo darytų, kurtų viršelių

Literatūrinė detektyvė ir neįtikėtini pagrobimai

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Jasper Ffrode “The Eyre Affair”

Thursday Next- literatūrinė detektyvė gyvenanti paralelinėje visatoje.

Anglija jau daygybę metų kariauja su Rusija.

Kažkas pavogia Čarlzo Dikenso rankraštį, ir vienas tos knygos antraeilis veikėjas…dingsta iš knygos.

Per prozos portalą galima nusikelti į bet kokią knygą. O tai reiškia, jog knygų veikėjams gresia pavojus.

Kas būtų jei supervagis ir megablogietis Acheron Hades įsibrautų į knygą ir pagrobtų pagrindinį veikėją?

Kas atsitiktų, jei iš knygų dingtų Misteris Ročesteris, Lizzy Bennet? Baisu ir pagalvoti

Juokinga, išmoninga, keista knyga. Paskutinis jos trečdalis man patiko labiausiai. Pirmoji pusė sunkiau skaitėsi, man kažkaip sunku buvo įsivažiuoti į tą keistą, kartais absurdišką ku-ku pasaulį. Kažkuo primena Monthy Pyton, kažkuo The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy.

Turėtų patikti tiems, kurie yra skaitę Bronte “Jane Eyre”, o neskaičiusiems “Jane Eyre” istorijos, abejoju, ar verta skaityti šitą knygą, nes nebus aiškios nuorodos ir veiksmas. Tame pasaulyje, kur gyvena agentė Thursday, “Jane Eyre” knyga baigiasi tuo, jog Džeinė kartu su savo pusbroliu St. Džonu Riversu išvažiuoja misionieriauti. (Jėtus kokia baisi pabaiga, ar ne?).

Važiavau namo pilname autobuse, visi šiandien kažko tokie susiraukę buvo. O aš galvojau, kaip būt gera per prozos portalą nusikelti pas misterį Ročesterį. Ooo, Edwardai!

Письмовник

~ knyguziurkeG ~ 15 Comments

Gimnazijoje mano muzikos mokytoja tikrai bjauriai su manimi elgėsi, ji buvo man siaubingai neteisinga, tad ją prisimenu, jei atvirai, su panieka ir gailesčiu.

Bet yra vienas gražus prisiminimas iš tų jos pamokų- ji mums papasakojo apie ir leido išklausyti visą A.Rybnikovo ir A.Voznesenskio rokoperą (nors rock ten nelabai daug, daugiau synth, electronic kai kur labai labai panašu į Jean Michel Jarre muziką) “Junona ir Avos”.

Jei nesate klausę, jei nesatę girdėję, būtinai pasižiūrėkit. Youtube ji yra visa sudėta, o N.Karačencovo, atliekančio Rezanovo vaidmenį, balsas toks užkimęs ir girgždantis… O ir a.a. A.Abdulovas vaidina… Žodžiu, geras reikalas. Kai klausiausi pirmą kartą mokykloje per pamoką tai net verkiau. O ir dabar be šiurpuliukų niekaip, kai namuose klausomės. Net mano K. su tokiu gražiu švedišku akcentu dainuoja ““Ты меня на рассвете разбудишь,//Проводить необутая выйдешь…”

Opera apie tai, kaip mūsų meilės ir mūsų gyvenimai prasilenkia, apie tai, kas nos ir turėtų įvykti, neišsipildo, apie tai, kaip mes nesusieiname ir išsiskiriam.

Būtent apie tai ir yra ką tik perskityta M.Shishkin knyga “Laiškų knyga” (“Письмовник”). (“Vaga” 2011)

Apie tai ir dar apie šimtus svarbių dalykų mūsų gyvenime. Apie pirmąją meilę, ir apie paskutiniąją.

Apie tai, kaip pilotas sugedus lėktuvui  klausia šturmano:

“-Kaip manai, seni, ištempsim?

O tas atsakė:

-Privalom! Nes mano bilietai į teatrą prapultų”

Apie tai kaip “..mes vasarnamyje baliname lubas, baldus ir grindis apdangstę laikraščiais. Vaikščiojame basi, ir laikraščiai nuolatos prilipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų. Paskui pakabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip įsinorėjau, kad mane pabučiuotume per tą tiulį!”

Skirtingai nuo “Junona ir Avos” ir daugelio kitų tiek aprašytų, tiek apdainuotų meilės istorijų, ši nėra epiška, o atvirkščiai- nepaprastai intymi. Turbūt todėl, kad ji surašyta Sašenkos ir Vovačkos laiškuose vienas kitam, kuriuos skaitydami įsimylėjėliai bučiuoja kiekvieną tašką.

Man lygiai taip pat kaip Linai pasirodė, jog istorija kad viskas vyksta maždaug septintajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose.

Gal todėl, kad tie laikai mums pažįstami? Gal tai rodo šitos knygos ir Sašenkos bei Vovačkos istorijos universalumą. Jog joje kalbama apie dalykus, kuriuos visi pažįstame, apie dalykus, kuriuos išgyvenome, apie dalykus, kurie mums kelia nerimą. Ne mums vienoms tas universalumas paliko įspūdį.

Vienoje recenzijoje rašoma “apie tai, kokiu tiksliai metu jie gyvena, knygoje nerašoma. Kritikai spėlioja, kad vaikinas dalyvauja kare Kinijoje XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, o mergina – šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje, tačiau nei vienoje vietoje nėra minima jos gyvenamoji vieta, veiksmas vyksta kažkokioje abstrakčioje erdvėje

Kitoje  recenzijoje parašyta: ” «Письмовник» — это не история переписки. Это как если бы попробовали предположить, что некий мужчина (некий «мужчина вообще») мог бы сказать некоей «женщине вообще», на какие темы они могли бы говорить, не будучи привязанными к своей эпохе, войнам, замужествам, семьям и смертям.”

Man labai imponuoja autoriaus literatūrinė estetika, jis rašo apie meilę, bet taip nenuvalkiotai, nepricaskintai, tai tikrai, švariai. Aš kaip ir mano draugė K.Ž.L. (ačiū ačiū už atsiųstą knygą) noriu iki pat debesų išgirti šitą knygą. Būčiau literatūros mokytoja, skaityčiau ją su mokiniais per pamoką. Būčiau knygyno ar bibliotekos darbuotoja visiems ją rekomenduočiau. O kaip knygų žiurkė raginu ją perskaityti. Visiems. Sesei. Sesės vyrui. Tėvams. Draugams.

Ir dar pirksiu ją visiems dovanų. Nes, žinot, ta knyga- metų atradimas.

K.Ž.G

Morkavos knygos

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Tik 8 dienos liko iki Orange Prize 2012 ilgojo sąrašo (Long list) paskelbimo. Jame bus dvidešimt premijai siūlomų knygų. Vėliau sąrašas bus sutrumpintas, o gegužės 30ą dieną bus paskelbta Orange premiją gavusi knyga.

Laukiam nesulaukiam

K.Ž.G

Hell is empty and all the devils are here./ W.Shakespeare

~ knyguziurkeG ~ 25 Comments
Autorė Lionel Shriver

Vasarą skaičiau A.Heberlein knygą apie blogį. Tada tinklaraštyje rašiau, jog A,Heberlein teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome).Apie šitai galvojau nuolat skaitydama L.Shriver knygą “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”.

L.Shriver knygos heroja Eva yra Kevino,savo mokykloje nužudžiusio septynis bendramokslius ir du darbuotojus, mama, kuri  nuo pat sūnaus gimimo jautė, kad su juo kažkas ne taip. Jog net vaikystėje Kevinas buvo pilnas blogio.

Lėtai ir detaliai ilguose laiškuose buvusiajam vyrui Franklin pasakoja Eva apie tai, kaip ji išgyveno, suprato ir interpretavo jų gyvenimą kartu, jų sprendimą turėti vaikų, kaip ji matė Kevino vaikystę, paauglystę ir visus tuos šiurpą keliančius Kevino poelgius. Eva labai atvrai savo laiškuose rašo apie savo nesugebėjimą mylėti jų bendro sūnaus, apie tai, kaip ji matė visai kitą Keviną nei jos vyras.

Bet jei L.Shriver būtų tiesiog davusi Kevinui “blogio” diagnozę, knyga nebūtų tokia visapusiška. Nors Eva ir teigia, jog jos Kevinas nuo mažų dienų yra bejausmis, atsiribojęs, ir nuolat bandantis pakenkti kitiems, skaitytojui vistiek yra paliekamas alternatyvus situacijos interpretavimas: o kas jei Kevinas nėra blogas? Kas jei jis tai daro todėl, jog jam trūksta mamos meilės?

Eva labai atvirai, žiaurių įvykių akivaizdoje kapituliuodama pasakoja, kad ji nejautė vaikui meilės, jog ji buvo šalta, egocentriška, nesugebanti be kartėlio pasiaukoti, apversti gyvenimo aukštyn kojom dėl vaikų, atsisakyti savo mylimo darbo. Ji nieko neslėpdama pasakoja, kaip jai visai nesmagu buvo būti namuose, kaip tarp ji nesugebėjo užmegzti šilto ryšio tarp savęs ir vaiko.

Tuo pačiu L.Shriver kelia klausimą, ar yra realu iš  mamos reikalauti, kad ji naujagimiui nuo pat pirmos dienos jaustų begalinę meilę? Ar realu tikėtis, jog motinystės reikalavimus visos moterys turi sutikti be kartėlio? Ar įmanoma justi meilę, kai mama, kamuojama pogimdyminės depresijos negauna adekvačios pagalbos? Ar galima nejausti apmaudo dėl visų dalykų, kurių teko atsisakyti?

Didelė dalis Evos minčių yra tabu, uždrausta zona, tad būtent tas jos tiesumas ir atvirumas visais šiais klausimais suteikia nepaprastos jėgos pasakojimui. Laiškuose Eva tarsi atlieka savo kaltės skrodimą, bet be savigraužos, pasriūbavimų, o labai blaiviai, kai kada net su juoda ironija.

“It’s always the mother’s fault, ain’t it?” she said softly, collecting her coat. “That boy turn out bad cause his mama a drunk, or she a junkie. She let him run wild, she don’t teach him right from wrong. She never home when he back from school. Nobody ever say his daddy a drunk, or his daddy not home after school. And nobody ever say they some kids just damned mean.”

“Kevin was a shell game in which all three cups were empty.”

“…You can only subject people to anguish who have a conscience. You can only punish people who have hopes to frustrate or attachments to sever; who worry what you think of them. You can really only punish people who are already a little bit good.”

Praėjusiame įraše rašiau, jog kaip tik buvau skaičiusi disertaciją apie tai, kaip mamos nuolat prisiima didesnė atsakomybę už vaikus nei tėvai, o kartu su ta atsakomybe ateina ir didesnis kaltės jausmas. Ir nors Eva tiesiai šviesiai sako, kad sūnus buvo blogas, ji taip pat palieka vietos “mea culpa”.

“Mums reikia pasikelbėti apie Keviną” yra juodas sunkus, daug iš skaitytojo reikalaujantis pasakojimas.

Žinot, kai žiūri kokį baisį filmą ir laikai pagalvę arba rankas ant veido, tada kai būna per baisu. Va toks jausmas ir buvo, kai skaičiau knygą. Bet tas pasakojimo baisumas sietinas ne tiek su knygoj aprašomais įvykiais, kiek su pačia mintimi, jog egzistuoja prigimtinis blogis. Jog kai kurie žmonės gimsta kaip jau nuo pat pradžios užtaisyti šautuvai.

Shriver raso taip, kad gniaužia kvapą : ne tik pasakojimas yra stiprus, bet ir pasakojimo kalba yra stipri. Ir kas man paliko vieną stipriausių įspūdžių yra tai, kad  tarp Kevino ir mamos buvo stiprus ryšys, stipresnis nei, man atrodo, pati Eva suprato.  Tik tas ryšys nepagrįstas meile, o sugebėjimu tikrai suprasti savo vaiko  esybę. Kad ir kokia juoda ji būtų.

Neabejotinai viena stipriausių mano kada nors skaitytų knygų. Nors nuo perskaitymo praėjo keltas dienų, aš vis  dar vaikštau knygos paveikta. Kai perskaičiau, tai tuoj pat švystelėjau ją į šoną, nes nenorėjau rankose laikyti. Rodės, jog jose laikiau blogį.

Tai net nežadu agituoti ir rekomenduoti.  Ir taip aišku. 2005ųjų Orange Prize  duotas stipriam ir juodam pasakojimui, kuris The Guardian recenzijoje aprašomas taip: ” Few novels are considered classics. Fewer still attain that status within their lifetimes. This, though, is one of them. A novel so compelling, so original, as to warrant being read again and over again.”

K.Ž.G.

This slideshow requires JavaScript.

Mums reikia pasikalbėti apie mamą

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Prieš “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”  (apie kurią kalbėsiu kitame įraše) perskaičiau knygą “Kaltės draugijoje”, kurią parašė Ylva Elvin-Nowak. Ši knyga remiasi jos disertacija, kurios tema yra motinystė ir kaltė. Knygoje kalbama apie tai, kad motinystė ir kaltės jausmas mūsų visuomenėje yra labai tampriai susiję.

Autorė teigia, jog šiandien mamos  jaučia “ypatingą kaltę, tam tikrą kasdieninę kaltę, atsirandančia su vaikais susijusiose situacijose. Dažniausiai kalba neina apie tam tikrą specifinę, apribotą situaciją kaip ”Tą kartą kai buvau neištikima” ar “Tą kartą, kai apsivogiau”, o apie daugiau ar mažiau nuolatinę kasdieninę kaltę, kuri yra labai apsunkinanti, bet dažniausiai su kuria įmanoma gyventi” ir kad tas  “kaltės jausmas , nesugebėjimas ar nenusisekimas kyla  daugiau iš jos pačios nei aplinkinių “.

Autorė teigia, jog “būti mama yra daugialypė būsena ir pozicija. Kaip mes suvokiame, elgiamės ir vertiname save pačias kaip mamas priklauso ne tik nuo mūsų asmeninės patirties, bet  ir nuo istorinio laikmečio, kultūrinio ir politinio konsteksto, kuriame esame“.

Autorė rašo, jog atsakomybė už vaikus yra stipriau užkoduota moteriškumo sąvokoje, nei sąvokoje “vyriškumas”, todėl vyrai turi didesnę galimybę patys pasirinkti, kokio laipsnio atsakomybę  prisiimti už vaikų kasdieninį gyvenimą.  Moterys neturi tokios pačios galimybės mažiau aktyviai dalyvauti savo vaikų gyvenime, nes jos vertinamos pagal visiškai kitą skalę nei lygiai taip pat besielgiantys vyrai.

Situacija iš mūsų gyvenimo: Vyras vienas su vežimėliu- ojojoj kaip gražu, koks jis geras tėtis, kad būna su vaiku. Ar įsivaizduojatm, kad kas nors pasakyt “Ojoj kokia gera mama, kad ji išėjo su vaiku pasivaikščioti”? Kai su mūsų pirmagimiu mano vyras nuėjo į parapijos namuose trečiadieniais vykstančią dainų valandėlę kūdikiams, prie jo priėjo kunigas, paspaudė ranką ir pasidžiaugė, jog smagu buvo matyti tėtį. Tuo metu aplink esančių dešimties mamų jis nepuolė girti, nes joms egzistuoja kita vertinimo skalė.

Arba kita situacija: po antrojo vaiko gimimo mes nusprendėme, kad nuo antro vaiko mėnesio abu dirbsime po pusę savaitės, o kitą pusė kuris nors iš mūsų bus namuose su vaikais. Mano vyras sulaukė daugybės komplimentų kad jis yra nuostabus tėtis, jog nori dalintis tėvystės atostogas lygiai.

Kai aš papasakodavau aplinkiniams apie mūsų planus, tai išgirsdavau porą komentarų “Aha…tai reiškai jog nemaitinsi vaiko” (Atrodo, jog tai vienintelis “būti mama” aspektas) arba “Ar neskaudės širdies palikti tokį mažutėlį namuose ir eiti į darbą?” Mano vyro, žinoma, niekas neklausė, ar jam nebus liūdna rytais išeiti į darbą. Nors abu su vaikais būsime lygiai tiek pat laiko, sulaukiame visisškai skirtingų komentarų…

Man pačiai labai patiko, kai autorė rašo, jog mamos bando derėtis su savo kaltės jausmu. Pavyzdžiui, daug mamų, tarkim einančių pasportuoti, ar susitikti su draugėmis labai dažnai sako : “Turiu tai padaryti. Turiu šiek tiek laiko skirt sau, kad vėliau galėčiau būti gera ir linksma mama” (Ojėtus kaip man šitas paaiškinimas pažįstamas).

Y.Elvin-Nowak sako, jog tokiu būdu mamos bando nugesinti savo kaltės jausmą, jog tada, kai mamos tiesiogiai nevykdo savo kaip mamiško darbo, jos jaučia kaltę, kad daro kažką sau, o ne vaikams. Daugelis mamų negali pasakyti, jog daro tai tik dėl savęs. Taškas.

Dar man patiko, kai autorė rašė apie pasidalijimą darbais namuose. Iš jos vykdytų interviu paaiškėjo, jog net porose, kuriose  darbai dalijami beveik lygiai, dažniausiai būtent moterys prisiima “nematomą atsakomybę”. Tokią atsakomybę, kurią ant popieriaus ne visada išreikši. “Prisiimti atsakomybę už vaikus, namus ir šeimą reiškia ne vien praktiškus darbus, bet taip pat ir daryti situacijos apžvalgą, planuoti ateičiai. ” Knygoje net yra terminas “mamos su žuvėdros žvilgsniu”, t.y. mamos, kurios iš aukščiau viską mato, žino, kokios kliūtys priekyje, planuoja, sudaro dalykų, kuriuos reikia atlikti sąrašus, guli su tais sąrašais galvoje niekaip neužmigdamos, na, trumpiau sakant, yra šeimos projekto vadovės.  Kas jūsų šeimoje žino visų vaikų batų ir drabužių dydžius? Kuris iš jūsų šeimoje perka dovanas vaikų draugų gimtadieniams? Kuris iš jūsų dviejų prigalvoja žaidimų ir veiklos per vaikų gimtadienius? Kuris labiausiai išgyvena, jei pamiršo darželyje palikti rūbus nuo lietaus? Kuris iš jūsų labiau jaudinasi, jog vaikai darželyje būna per ilgai?

Ir dar viena labai įstrigusi citata: “Nesvarbu ar mes pateisiname ar teisiame kitų mamų elgesį, mes patvirtiname savo pačių trapų pranašumą. Jei jauti daug kasdieninės kaltės ir dažnai jautiesi nepakankama,  gera valandėlei pailsėti žinant, jog “aš bent nesu tokia ar anokia”. Matydama kitų žmonių trūkumus  valandėlei galiu pasijusti esanti pakankama.”

K.Ž.G

Skirtingi

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments
Stereotipinė situacija: "Kokia gėda! Mama Meška išplovė marškinius ir jie susitraukė. Tėtis Meškinas raudonuoja iš gėdos"

Paskutiniu metu labai “užsikabliavau” už leidyklos “Olika” (Skirtingi) leidžiamų knyga.

Ta leidykla leidžia knygas, kuriose nėra lytinių stereotipų, nes vengiu tų visų “mama mala, tėtė kala”, nes kaip rašoma čia   vaikų literatūroję “mergaitės pristatomos kaip mielos, naivios, prisitaikančios ir priklausomos, o berniukai dažniausiai yra aprašomi kaip stiprūs, drąsūs, rizikuojantys, nepriklausomi ir gabūs. Berniukai dažniausiai gauna kovotojų, nuotykių ieškotojo ir gelbėtojo rolę, mergaitėms gi dažniau priskiriamas rūpintojėlės, mamos, princesės, kurią reikia gelbėti ir kuri padeda vyrui vaidmuo “.

O aš noriu, kad mano vaikų tie stereotipiniai rėmai neribotų, kad jie galėtų rinktis tai, ką jie nori kaip individai, o ne tai ką jiems priskiria siauros samanotos ir nuvalkiotos normos, todėl stengiuosi, kad vaikai turėtų visokių knygų, kur tėčiai gali verkti, kur mamos išdykauja apsirengusios žmogaus voro drabužiais

Tai paskutiniu metu nupirkau net tris šitos leidyklos knygas.

“Kodėl verkia tėtis?” (“Varför gråter pappan?”).Teksto autorė Skrivit: Kristina Murray Brodin, iliustravo “Bettina Johansson .

Ant suoliuko sėdi tėtis ir verkia. Kodėl? Kas jam atsitiko? Alvdis ir Hamsa bando spėlioti, kodėl tas tėtis verkia. Ar jis pavargęs? Gal jis ką nors pametė? Gal jis nukrito nuo dviračio? Gal suvalgė per daug saldainių?

“Jausmų detektyvas” vaikams nuo dviejų metų, kuriame vaikai bando išsiaiškinti, kokios gi gali būti ašarų priežastys.

Kodėl verkia tėtis?
Gal jis labai alkanas?
Gal jis nukrito nuo dviračio?
Gal jis kažką pavogė ir jį pagavo policija?
Tėtis. pasirodo, verkė iš laimės, nes tuoj tuoj jis pasimatys su savo vaikais

Kitas dvi knygas parašė Åsa Mendel-Hartvig, o iliustravo Caroline Röstlund: ” Tesslas mamma vill inte! ” (“Teslos mama nenori!”) ir “Tesslas pappa vill inte!” (“Teslos tėtis nenori!”).

 

 

 

 

 

 

 

Vargšė Tesla! Jos mama nenori valytis dantų, ji nenori teptis kremu, o pažaidusi parke ji nenori eiti namo.

Tėtis nenori gerti kavos, skaityti laikraščio, dėtis kepurės ir eiti į darbą. Teslai tenka sugalvoti įvairių būdų, kaip nugalėti tą nuolatinį tėvų nenorėjimą ir prigalvoti visokių įdomybių, kad jie darytų tai, ką reikia.

Labai žavios knygos, kur tėvai ir vaikas yra susikeitę vietomis, kur parodoma, kaip dažnai mažos kasdieninės problemos išsprendžiamos išradingai ir linksmai.

Teslos mama nenori plautis rankų.- baik prieštarauti, -sako Tesla. - Ne!- sako Teslos mama
Teslos mama nenori valgyti
Teslos tėtis nenori skaityti laikraščio
Teslos tėtis nenori eiti į darbą
Teslos tėtis nenori šukuotis, bet...
jis sutinka šukuotis, kai Tesla prižada jam į plaukus prisegti segtukų
o kepurę Teslos tėtis užsideda tik tada, kai Tesla uždeda ant kepurės blizgutį

K.Ž.G

Nomedos Marčėnaitės “Lėlė”

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Labai apsidžiaugiau, kai mano draugė K.Ž.L atsiuntė mano trupinukams N.Marčėnaitės knygą vaikams “Lėlė” (Tyto Alba 2011).

Šiaip tai aš esu labai patenkinta mūsų namine vaikiška biblioteka, tiksliau, jos švediška dalim. O štai lietuviškų knygų man atrodo, jog turime per mažai. Todėl “Lėlė” sukėlė labai daug džiaugsmo čia. Ypač  man, nes vyresnėlis dar truputį per mažas ją suprasti.

Pirmiausia labai džiaugiuosi, kai rašomos naujos lietuviškos knygos vaikams.  Keliu kepurę prieš lietuviškos vaikų literatūros klasiką (ypač poeziją), bet labai norėčiau, kad kuo daugiau naujų knygų vaikams būtų rašoma ir piešiama. (Todėl labai esu dėkinga, jei galėtumėte tokias man parekomenduoti).

Kaip tik šįryt klausiausi pokalbio įrašo su rašytoja Tove Jansson (trolių mumių “mama”), kur ji kalba apie balansą tarp baisumo, nerimo ir saugumo jausmo vaikiškose knygose, jog vaikų pasaulyje baisumas ir saugumas eina ranka rankon. Būtent apie tą balansą ir pagalvojau, kai skaičiau N.Marčėnaitės “Lėlę”.

Mergaitės mama išvažiuoja dirbti į Airiją ir palieka dukrą kaime pas močiutę. Vaikiškas liūdesys ir nerimas nukeliamas į kaimą- saugią ir ramią vietą, tarsi savotišką burbulą, kurį pasiekia nedaug išorinio pasaulio garsų.

N.Marčėnaitės pasakojimas yra iš vaiko pozicijos, mergaitės slaptos mintys (“Močiutės nesikarsto. Aš niekada nebūsiu močiutė”), nepasakomi žodžiai yra parašyti kursyvu ir leidžia skaitytojui dar arčiau prieiti prie vaiko pasaulio.

Bet pati gražiausia šitos knygos pusė yra iliustracijos. Nerėkiančios. Išblukusių spalvų. Netgi sugestyvios. Nesaldžios. Su nerimo atspalviais. Kai buvau maža tokių nelabai mėgau būtent dėl to nerimo, to jausmo, kurį tokios iliustracijos iššaukdavo, pvz.S.Eidrgevičiaus, bet kas įdomiausia yra tai, kad būtent tas iliustracijas labiausiai atsimenu.

Knygos iliustracijos yra koliažai, apjungiantys piešinį ir fotografiją. N.Marčėnaitė interviu L.Rytui pasakojo “Į šią knygą norėjau sudėti ne tik savo svajonę apie kaimą, bet ir tai, kas jame dar yra išlikusio autentiško, fiksuotino, saugotino, gražaus ir tikro.Fotografavau daugelyje kaimų, draugų sodybose, savo namuose. Nedariau to kaip nors pakylėtai stilistiškai ar folkloriškai, stengiausi, kad matytųsi autentiški raštai, spalvos, daiktai.”

Man įdomu pasirodė tai, jog daiktiškas pasaulis yra fotografijos, o pati mergaitė/vaikas yra piešta. Tokiu būdu tarsi pabrėžiamas vaiko eteriškumas ir nepiklausymas daiktiškajam suaugusiųjų pasauliu

Labai giriu autorę už jos gražų indėl į šiuolaikinę lietuvišką vaikų literatūrą. Knyga apjungia seno lietuviško kaimo tylą ir dabartinio gyvenimo naujoviškus iššūkius, senąją kartą su jaunąja karta, piešinį su fotografija.

This slideshow requires JavaScript.

Ištrauka iš knygos

Būna, kad garsai gyvena vieni, jiems net nereikia žmonių. Ant aukšto gyvena daiktai, o bažnyčioje garsai. Mat kaip, yra dalykų, kurie nesikeičia. Kai paskutinįsyk buvau bažnyčioje, man irgi pasirodė, kad ji ne žmonių.

– Močiute, čia tikrai negyvena Dievas, čia gyvena garsai.

– O varge, ko tu taip šauki? Klaupkis ant kelių.

Močiutė turi dar vieną balsą, kuriuo šneka bažnyčioje. Jis man nepatinka.

– Aš nešaukiu, bet mano balsas šaukia.

– Tai aidas, vaikeli.

Mergaitė niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele ir niekada nematė, kad kas nors bučiuotų dėdei ranką, bet močiutė pabučiavo.

– Kas yra aidas, dėde?

– Pažvelk į viršų, matai tuos skliautus, kai tu ką nors pasakai, tas garsas pakyla aukštyn, tada atsimuša į skliautą ir vėl sugrįžta. Todėl ir skamba taip stipriai.

– Ačiū, kunige, ačiū…

– Ar tavo vardas Kunigas?

– O varge!

– Ne, mano vardas Jonas. O kuo tu vardu?

– Mano vardas Marija.

– Labai gražus vardas, labai gražus… O kuo ji vardu?

– Ji – Lėlė.

Pagaliau vėl vasara, vėl čiulba paukščiai, švelniai kutena vėjelis, nešiodamas gėlynų, medžių ir tvenkinių kvapus. Ore plevena pažadas. Matai, viskas bus gerai.

– Kodėl pamelavai kunigui, kad tavo vardas Marija?

– Nemelavau. Bažnyčioje prie tos gražios mamos su vaiku buvo taip parašyta. Todėl ir pasakiau.

– Vaikeli vaikeli, kokia gėda. Tai ne mama, tai Dievo motina ir ne vaikas ten, bet Jėzus, Dievo sūnus. Ir kunigui negalima sakyti „tu“. Nesuprantu, kaip mama tave auklėja, kad taip nieko neišmanai.

Aš ne Vaikelis, aš Marija.”

\\\

K.Ž.G

Cenzūra

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Ar skaitėte apie tai, kaip narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pradėjo tyrimą dėl leidyklos „Alma litera“ 2009 metais išleistos vaikų knygos „Miško pasakos“. Susirūpino departamentas, jog knygelė propaguojamas alkoholio vartojimas.

Pranešime spaudai rašoma “alkoholio reklama skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų, alkoholio reklama pateikta vaikams ir paaugliams skirtoje knygoje, pateikta reklama sieja alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, psichinės veiklos pagerėjimu, gydomosiomis savybėmis bei pateikta neteisinga ir (ar) klaidinanti informacija apie alkoholinius gėrimus.”

Kaip pastebėjo keletas internetinių komentatorių, tai reikia pradėti tyrimus dėl kiekvienos pasakos, kuri baigiasi “Ir aš ten buvau, alų midų gėriau”. O aš dar priminčiau kaip K.Kubilinskas “Ledinuke” rašė “Žiūri — važy sėdi ponas, Nuo arielkos net raudonas”. Ir dar siūlau patikrinti pasaką “Varlė karalienė”, nes joje ta varlytė-caraitė sau į rankovę berods vyno pilstė. Reikia ir tą pasaką pakontroliuoti. O ir A.Lindgren “Ronja plėšiko duktė” plėšikai ne limonadą turbūt geria, tad ir juos reikėtų patikrinti. O jos knygoje “Emilis iš Lionebergos” tai Emilis net prisigeria prisivalgės rūgtelėjusių uogų. Išbraukti gal tą A.Lindgren skyrių reikėtų?

 

Ištrauka iš knygos: ”

„Valtelę paskolinęs Nykštukas jį ir klausia:

– Ką veiksi su tais obuoliais?

– Dar klausia! Valgysiu! O ką gi jūs darote su obuoliais?

– Hm… vieną kitą suvalgom. Bet dažniausiai mes juos geriam.

Ežys net išsižioja.

– Geriat obuolius? Ar tik iš manęs nesišaipai?“ – rašoma knygelėje „Miško pasakos“.

Vėliau Nykštukas nuveda Ežį „į tokį mažą fabrikėlį“, kuriame obuoliai traiškomi ir iš jų spaudžiamos saldžios sultys. Paaiškinama, kad paskui jos ilgai maišomos, rūšiuojamos, kol galų gale supilstomos į mažytes statinaites.

„Šiose statinaitėse obuolių sultys rūgsta ir pamažu bręsta. Atėjus laikui, statinaitės atkemšamos, ir jau galima gerti sidrą.

– Ką tokį?

– Sidrą! Labai skanus! Laikyk! Nykštukas įkliukina iš statinaitės į molinį butelį auksaspalvio, kvapnaus burbuliuojančio gėrimo. Pripila dvi stiklines: vieną sau, kitą – Ežiui. – Paragauk!“

 

Mano pozicija tokia: kištis į tai, kokios knygos turi ir gali būti leidžíamos, reguliuoti  literatūrinių kūrinių turinio valstybei nedera. Jei knyga kokia labai jau netinkama vaikams, tai tėvai tiesiog jos nepirks. bet pradėti lįsti į tekstą… čia jau cenzura. Bjaurus reikalas.

 

Ką Jūs galvojate?

 

K.Ž.G

 

E.Donoghue “Kambarys”- lietuviškai

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Aš visada labai apsidžiaugiu, kai pamatau geras knygas leidžiamas lietuviškai. Neturiu lietuviškos statistikos, bet Švedijoje kasmet išverčiama mažiau ir mažiau užsienietiškų knygų, o tai reiškia, jog tik viena kalba skaitančio skaitytojo literatūrinis akiratis priverstinai mažinamas, ir tenka turkštis vis labiau vietinės reikšmės baloje, o ne plačiuose knygyniuose vandenyse.

Todėl labai apsidžiaugiau, kai šiandien pamačiau, jog knygynuose jau turejo pasirodyti E.Donoghue “Room” lietuviškas leidimas.

Knygą išleido “Alma littera”. Vertėja- Dalė Virginija Jakutienė.

Apie šitą knygą jau esame kalbėjusios, bet kadangi ne kiekvieną dieną Orange (2011) ir Booker premijos (2010) nominantai (patekę į trumpajį sąrašą)  verčiami į lietuvių kalbą, tai dar kartą noriu priminti, ką rašėme apie šitą knygą, todėl šiandien publikuojame jau seniau rašytą tekstą apie ją.

 

                                                                             ***

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

***

Alma littera puslapyje galite paskaityti knygos ištraukas lietuviškai.

K.Ž.G

Statistika

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Per dvejus blogo gyvavimo metus parašėme 939 įrašus, kurių rezultatas 6013 komentarų.

Per tą laiką į namų ruošą nuoširdžiai spjovėm maždaug 500 kartų, maždaug tiek pat kartų sakėm savo vaikams “Mama dabar dirba. Pažaisim po 5 minučių”.