Jauniausias šeimos narys ištraukė lapelį su knygos laimėtojo vardu. 
Taigi, C.Sittenfeld “American Wife” atitenka Virgai, kuriai rašė, jog jai patinka skaityti H.Wassmo “Septintas sutikimas”.
Plojimai! Sveikiname.
Ačiū visiems, kurie pasidalino savo mėgstamiausiomis knygomis. O konkursų su knygų dalybom dar bus. Pažadam.
//Knygų žiurkės
Beklaidžiodama internete radau 2007aisiais metais Didžiojoje Britanijoje darytą apklausą. Trečdalis apklaustųjų prisipažino, jog yra apsimetę, jog skaitė tam tikrą knygą, nors to iš tikrųjų nėra darę. Didžioji dalis apie tai melavo per pasimatymus, kad padarytų gerą įspūdį.
Knygų, kurias britai apsimeta skaitantys, dešimtukas:
1. The Lord of the Rings – J.R.R Tolkien
2. War and Peace – Leo Tolstoy
3. Wuthering Heights – Emily Bronte
4. Men are from Mars, Women are from Venus – John Gray
5. 1984 – George Orwell
6. Harry Potter and the Philosophers Stone – J.K Rowling
7. Great Expectations – Charles Dickens
8. Jane Eyre – Charlotte Bronte
9. The Da Vinci Code – Dan Brown
10.Diary of Anne Frank – Anne Frank
Prisipažįstu, kad ir aš esu apsimetusi, jog skaičiau knygas, kurių nesu skaičiusi, bet dažniausiai tai būna specializuota, su darbu susijusi literatūra. Vienas profesorius mūsų pokalbio metu gal dešimt kartų paminėjo vieną knygą ir kalbėjo apie ją taip, lyg ją perskaityti būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Aš pritariamai linkčiojau galva, nes labai nenorėjau pasirodyti, jog nesu tos knygos rankose turėjusi. Po to ją šiek tiek paskaitinėjau, bet man pasirodė, jog ji labai prasta, su man svetimomis teorijomis, tai per daug jos ir neskaičiau.
Dar esu apsimetusi, jog esu skaičiusi “Nusikaltimą ir bausmę”. Apsimečiau, nes vienas labai erzinantis kolega visiems aiškino, kad skaito Dostojevskį originalo kalba. Jis nežinojo, kas aš rusiškai moku kalbėti, tai aš jam kažkokią repliką apie pačią knygą rusiškai mestelėjau. Susinepatogino ir kalbą kitur nusuko. Taip ir nepadiskutavom Dostojevskio su juo… Abu mes tądien šiek tiek melavom 🙂
Na, kas dar išdrįs prisipažinti šitą mažą nuodėmę?
K.Ž.G
Vienas artimiausių mano draugų Lars gimė ir užaugo Norrlande – šiaurinėje Švedijoje. Iš ten kilę žmonės, kaip žinia, yra mažakalbiai, per daug neatsiveriantys, bet nuoširdūs žmonės, Bent jau toks yra stereotipas. Ir toks yra mano draugas Lars. Jo mama mirė, kai jis buvo mažas, tad būtent jo tėtis yra pagrindinis vaikystės atsiminimų herojus. Kartu jie stovyklaudavo kalnuose, čiuoždavo slidėmis, kartu prisėsdavo kur nors pailsėti ir gerdavo kakavą iš termoso. Vyras ir berniukas. Tėvas ir sūnus. Būtent apie savo draugą Lars ir galvojau, kai skaičiau P.Petterson knygą “Vogti arklius”, kartais atrodydavo, jog knygoje pavaizduoti tėvo ir sūnaus santykiai tą nostalgišką 1948 ųjų vasarą yra būtent apie jį ir jo tėtį. 
“Vogti arklius”- labai vyriškas romanas. Ta prasme,kad moterys egzistuoja tik periferijoje, tik gyvenimo paraštėje. Trondo tėtis yra idealus (ir kaip vėliau paaiškėja – idealizuotas). Jis viską moka, viską sugeba, yra nagingas, aplinkinių mėgstamas. Su juo gera ir linksma būti, iš jo galima daug ko išmokti. Bet palaipsniui Trondas pradeda suprasti, kad jo tėtis yra ne tik tėtis. Kad jo tėtis turėjo gyvenimą iki Trondo gimimo, ir kad tėtis net dabar yra ne tik tėtis, bet ir vyras, draugas, kaimynas, tiesiog – žmogus. Būtent tas suvokimas inicijuoja Trondo virsmą iš vaiko į suaugusį, iš berniuko į vyrą. Tą nepamirštamą vasarą sūnus ir tėvas labai priartėja vienas prie kito, užmezga šiltus santykius. Jie kartu kerta mišką, nuogi maudosi lietuje, joja į Švediją (jie gyvena Norvegijos ir Švedijos pasienyje) ,ir Trondas tai supranta kaip patvirtinimą, jog jų dviejų santykiai yra ypatingi, jog tarp jų egzistuoja ryšys, ir kad jiedu duoda pažadą nenutraukti to ryšio. Tokios priesaikos ir jos laikymosi mūsų vaikai pilna teise tikisi iš mūsų.
Knyga apie išsiskyrimus. Nelyriškai, bet vistiek labai skaudžiai. Be ašarų, be dramatizmo, bet vistiek – nesugįžamai ir nepataisomai. Taip nepataisomai, jog net paliečia tas kartas, kurios dar nėra gimusios.
Vertėja E.Išganaitytė už šios knygos vertimą į lietuvių kalbą gavo premiją, tad, nors ir knygą skaičiau ne lietuvių kalba,ramia širdim rekomenduoju ją.
K.Ž.G.
Kadangi mes abi labai mylim savo tinklaraščio lankytojus, tai norime suorganizuoti vieną mažytį konkursėlį. 
Dovana laimėtojui- jau gerokai išgirtos C.Sittenfeld knygos “American Wife” angliškasis leidimas popieriniais viršeliais. Jei norite bandyti laimėti knygą, tereikia šio įraš0 komentarų laukelyje parašyti jūsų mėgstamiausią knygą. Pirmadienio vakarą loterijos būdu išrinksime vieną komentatorių, kuriam ta knyga ir atiteks. Tik nepamirškite į tam skirtą laukelį įrašyti teisingo jūsų elektroninio pašto adreso, kad galėtume susisiekti.
Na, tai kuri jūsų mėgstamiausia knyga?
//Dvi knygų žiurkės
Bookseller.com paskelbė 2009 ųjų populiariausių rašytojų Europoje sąrašą. Sąrašas sudarytas pagal dešimties Europos šalių (Lietuvos tarp jų nėra) perkamiausių knygų topą.
Taigi. Girdisi fanfaros: Trampam pam paaaaam. Pakyla uždanga, pasigirsta plojimai. Štai jie – patys populiariausi!
1 Stieg Larsson
2 Stephenie Meyer
3 Dan Brown
4 Paolo Giordano
5 Carlos Ruiz Zafón
6 Camilla Läckberg
7 Herman Koch
8 Tatiana de Rosnay
9 Henning Mankell
10 John Grisham
Prisipažįstu prisidėjusi prie pirmųjų trijų populiarumo- jų knygas pirkau ir skaičiau 2009 aisias.
Lietuviškai S.Larsson, berods, nėra išleistas, na, o daugelyje Europos šalių tvyro S.Larsson knygų karštligė. Jis pats mirė nesulaukęs, kol jo knygos taps beprotiškai populiarios. Pagal jas jau suvaidinti filmai, ir net Hollywood’as derasi dėl teisės filmuoti. Kalba eina apie jo parašytą “Millenium” trilogiją, kur pagrindinė herojė Lisabeth Salander – aspbergerio sindromą turintį hakerė. Ji labiau primena komiksų superheroję su antgamtinėmis jėgomis nei tiesiog žmogų. Aš perskaičiau pirmąją trilogijos dalį (“Vyrai, kurie nekenčia moterų” ) ir turiu pripažinti, kad mano jausmai yra tikrai dvejopi.
Iš vienos pusės ši detektyvinė istorija yra nuostabiai įtraukianti, atsiplėšti nuo jos beveik neįmanoma, nes įtampa neatslūgsta. Bet mane labai erzino knygos kalba, dialogai ir baisiai detalūs, bet visiškai nereikalingi aprašymai. Kai S.Larsson aprašo Lisbeth naudojamą kompiuterį, skaitytojui pateikiamos štai tokios detalės: Apple Powerbook G4/1.0 GHz aliumininis šasi su PowerPC 7451 procesoriumi, 960 Mb RAM ir 60 Gb kietu disku. (Knygoje detalių daug daugiau) Ar čia kompiuterio reklama? O gal bandymas pademonstruoti skaitytojui savo žinias kompiuterių srity? Galiu susumuoti taip: jei norit gero detektyvo/trilerio, nuo kurio atsiplėšti bus sunku, skaitykit. O jei norit gražios kalbos potyrio, patarčiau paskaityti kokią nors kitą knygą.
Tai kas gi jungia pirmuosius tris rašytojus? Mano nuomone, visiems trims prikišami tie patys dalykai- kalbos kokybė stilistiniu požiūriu, bet niekaip nepaneigsi, kad jie visi trys turi talentą mokėti pririšti skaitytoją, išlaikyti jo dėmesį ir įtraukti į istoriją taip, kad indai lieka neplauti, o televizorius būna išjungtas (kalbu iš savo patirties).
O kuriuos šio sąrašo rašytojus jūs esat skaitę ?Kaip jie jums patiko?
K.Ž.G.
Vakar pašto dėžutėje (norint ją pasiekti teko nusikasti sniegą) radau šio pavasario knygų prekybos katalogą. Va čia tai 488 puslapiai popierinio džiaugsmo! Kataloge- visos šį pavasarį Švedijos leidyklose išleidžiamos knygos.
Šiame numeryje- straipsnis apie rašytojų atlyginimus. Yra rašytojų, kurie yra tikrai turtingi, bet didžioji dalis gauna žymiai kuklesnes pajamas.
Štai ,pavyzdžiui, Karin Alvtegen (ta pati, kuri atvažíuos į Vilniaus knygų mugę ) metinės pajamos yra kaip ir vidurinės mokyklos mokytojos. Tikrai nedaug, bet bilietui iki Vilniaus turėtų užtekti 😉
Kiekviena leidykla pristato savo naujienas
Taip pat trumpai pristatomi visi debiutantai, susumuojamos dažniausiai bibliotekose išduodamos knygos, diskutuojama apie e-knygas.
Tampausi tą katalogą iš vieno kambario į kitą, vartau, žymiuosi knygas, kurių norėčiau ir svajoju, kaip gerai būtų, jei dirbčiau knygų leidykloje.
K.Ž.G
Jau buvau beeinanti miegoti, pamaniau, kad tik peržvelgsiu dar laikraščius internete, o ten skelbiama, kad vakar mirė J.D.Salinger, romano “Rugiuose prie bedugnės” 
autorius.
Pamenu skaičiau knygą paauglystėje ir jaučiausi LABAI suaugusi ir labai pasaulio nesuprasta. Jei atvirai, tai patį veiksmą prisimenu labai miglotai, užtat puikiai atsimenu jausmą. Paauglystėje nesu padariusi nieko, kas prieštarautų taisyklėms, nebandžiau rūkyti, visada ruošiau pamokas ir niekada nemeluodavau tėvams. Bet skaitydama “Rugiuose prie bedugnės” jaučiausi it kokia revoliucionierė.
K.Ž.G
Šiandien liūdnokos sukaktuvės – lygiai prieš 8 metus mirė Astrid Lindgren. Bet kadangi ji pati nemėgdavo kalbėti apie mirtį (kasdien kalbėdama telefonu su seserimis kiekvieną pokalbį pradėdavo žodžiais “Mirtis mirtis”, kad po to galėtų kalbėti apie kitus dalykus ir nebegrįžtų prie tos temos), tai ir aš nenoriu per daug to šiandien akcentuoti. Geriau jau pakalbėti apie pačią Astrid ir jos knygas.
1944 metais, kai Astrid Lindgren pasiūlė vienai didžiausių leidyklų Bonniers savo knygą apie Pepę Ilgakojinę, jie jos knygą atmetė. Įsivaizduojat, kaip po to jie turėjo nagus graužti iš apmaudo? Ypač turint galvoje, kad iš viso pasaulyje yra parduota apytiksliai 145 milijonai egzempliorių.
Pats populiariausias personažas- taip gerai pažįstama Pepė Ilgakojinė. Knygos apie ją yra išverstos į 64 kalbas. Ji taip pat yra vienas pačių kontraversiškiausių personažų, pvz., Prancūzijoje iki 1995 metų išleistose knygose nebuvo kai kurių įvykių, nes Pepė elgėsi per daug anarchistiškai 😉
Man pati juokingiausia knyga – “Mes Varnų saloje”, o liūdniausia, aišku, yra “Broliai Liūtaširdžiai “. O jums kurios Astrid knygos labiausiai patinka?
K.Ž.G
Aš skaitau važiuodama į darbą, skaitau važiuodama namo. Mano darbovietė – ne tame pačiame mieste, kur aš gyvenu. Tiesa, kelias neilgas, o kelionė tikrai pakankamai patogi. Ypač jei palyginčiau su savo kelionėmis iš standartinio miesto miegamojo rajono į gimnaziją miesto centre kiekvieną rytą pilnuose autobusuose.
Iki šiol puikiai pamenu visus piktus dėdžius ir burbančias tetules, kuriems užkliūdavo mūsų kuprinių dydis, mūsų kvatojimas, istorijos datų kartojimas ir namų darbų aptarimas. Kartais išgirsdavom, kad nėra čia ko autobusu važinėtis į mokyklą, reikia eiti į mokyklą savo rajone, nėra čia ko vietos autobuse užimti. Ir kokia laimė būdavo, jei atsirasdavo laisva vietelė! Tada viena mūsų atsisėsdavo, o likusios sudėdavo jai savo sunkiąsias kuprines ant kelių.
Kaip darosi labai aišku iš aprašymo- ta kelionė į gimnaziją buvo žiauriai nepalanki skaitymui. Grįžtant namo prieš prasidedant piko valandoms dar galėjai išsitraukti knygą, bet ryte tai būdavo neįmanoma.
Šiandien kaip tik prisiminiau tas mūsų keliones. Prisiminiau, nes pagalvojau, kaip lengva skaityti mano kelionės i darbą metu. Iš pradžių- 15 minučių šiltame autobuse, kur visada yra vietos atsisėsti, kur langai nėra apšarmoję ir nereikia juose pratrinti mažo langelio, kad žinotum, kada reikės išlipti. Po to- persėdu į traukinį ir skaitau maždaug 25 minutes. Taigi, per dieną susidaro visa valanda skaitymui (jei koks kolega neatsisėda šalia, ar koks studentas nepradeda kamantinėt, ar jau ištaisiau egzaminą).
Labai smagu, kad daug kas skaito kelionėje. Traukinyje beveik visada netoliese sėdi bibliotekininkė ir iš medžiaginio maišelio su Göteborg’o knygų mugės emblema traukia savo knygas. Šiandien netoliese sėdėjo kokia 16metė mergina ir skaitė “Twilight”. O autobuse vyras, sėdėjęs priešais, skaitė S.Larsson “Men who hate women”. 
Skaitantieji kelionėje nesikalba. Tai būtų tarsi maža nuodemė trukdyti kitą skaitytoją- na, tiesiai to niekas nesako, bet yra tokia nerašyta taisyklė. Bet yra viena išimtis! Kai susitinka du skaitytojai ir jie skaito tą pačią knygą. Pirmasis, tai pastebėjęs, pasuka savąją knyga taip, kad antrasis pamatytų. Ir tada abu vienas kitam nežymiai nusišypso. Knygos riša žmones. Nors ir trumpai sekundei rytiniame traukinyje.
Ateinančią vasarą mano darbovietė persikels į tą patį miestą, kur gyvenu aš, tad nebeteks man į darbą važiuoti traukiniais, ir skaitymas keliaujant į darbą gerokai sutrumpės. Pasiilgsiu to jausmo, kai įlipi į traukinį ir rankinėje makaluoji ranka, kad atrastum knygą. Pasiilgsiu bibliotekininkės su medžiaginiu maišeliu ir garso, sklindančio nuo traukinio bėgių, kai verti puslapį po puslapio ir bandai suspėti perskaityti puslapį prieš traukiniui sustojant stotyje.
O kaip jūs skaitote kelionėse?
K.Ž.G
1832 ųjų sausio 27ą dieną gimė Lewis Carroll. Tas pats, kuris parašė “Alisą stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje”.
Prieš keletą metų man užėjo TOKIA Alisos manija, kad net sunku pačiai suprasti. Tiesiog Alisa Stebuklų šalyje yra puiki metafora mano pirmiesiems metams doktorantūroj: viskas atrodė keista,retas sugebėjo man paaiškinti kai kurias nesuprantamas taisykles, ir daugelis įvykių ir žmonių atrodė tarsi iš stebuklų pasaulio. Garbės žodis, vienas profesorius buvo tikra Češyro katino kopija, o kolega doktorantas- baltasis triušis – toks visada tik pro šalį prabėgantis (“Neturiu laiko su jumis kalbėtis- RAŠAU DISERTACIJĄ”), “pasikėlęs” ir bandantis sudaryti labai svarbaus triušio… , oi atleiskite, doktoranto įspūdį.
Mano darbo kabinete kabo paveikslas vaizduojantis Alisą bandančią atidaryti mažas duris, mano kompiuteris yra pavadintas “Wonderland”, namuose yra net keletas knygos leidimų, o į vieną konferencijai rašytą mokslinį straipsnį esu įrašiusi L.Carroll knygos citatą. Tiesiog man ta knyga pasidarė labai svarbi, nes ji primena man vieną labai svarbų dalyką, kurį visiems būtina prisiminti. Tuoj pasakysiu kokį.
Ar prisimenat pirmąjį skyrių? Alisa nuobodžiauja, nes knyga neįdomi, be paveikslėlių. Ir staiga ji pamato triušį, vilkintį liemenę, o liemenės kišenėje nešiojantį laikrodį ir dejuojantį “Oh dear! Oh dear! I shall be too late!”. Alisa nustemba. Triušis su laikrodžiu? Su kišene? Ir beprotiško smalsumo vedama seka paskui triušį.
Štai būtent todėl ir kabinu paveikslus iš knygos darbo kabinete, todėl ir skaitau knygą eilinį kartą- kad prisiminčiau, jog reikia smalsauti, jog reikia pastebėti keistus dalykus, jog tiesiog negalima pro akis praleisti kalbančių baltų triušių, jog nepriprasčiau prie stebuklų ir nemanyčiau, jog triušių liemenės su kišene ir laikrodžiai yra paprastas dalykas.
Jog nepamirščiau, jog reikia sekti paskui baltąjį triušį.
O tikroji Alisa man – ta iš J.Tenniel (jis iliustravo pirmąjį leidimą) iliustracijų, o ne iš Disney filmo. Na dar ir tarybinių laikų animacinio filmuko Alisa man visai nieko. Ar prisimenat?
O dabar aš labai laukiu kovo, nes tada – Tim Burton (to paties, kuris režísavo “Edvardą žirkliarankį” , “Big Fish” ir kt. filmus) režisuoto filmo “Alisa Stebuklų šalyje” premjera. Vaidina Johnny Depp, Mia Wasikowska, Helena Bonham Carter ir Alan Rickman. Ekranizacijos anonsą galima pamatyti čia.
Aš vos tik jį pažiūriu, iškart užsinoriu ryškiaspalvių karamelių (po vieną už kiekvieno skruosto) ir cukraus vatos debesies.
K.Ž.G.
Emigracija turi savų pliusų ir savų minusų. Vienas tų tokių didelių minusų (gal labiau tiktų vadinti skauduliuku širdyje) man yra tai, kad aš niekaip negaliu susigabenti savo knygų iš Lietuvos į mano naujuosius namus. Oi daug jų guli tėvų namuose ir laukia, kol aš kažkaip sugebėsiu jas parsigabenti. Bet bent po keletą jų guli mano lagamine šalia naujųjų radinių Klaipėdos knygynuose. Įspraudžiu jas tarp aguoninio pyrago, vaistų, sesės ir tėvų dovanų gražių dalykų ir lietuviškų žurnalų. Prisikraunu knygų, po to dar porą jų įdedu. O po to pradedu nervintis, kad oro uosto darbuotojai lieps mokėti už lagamino viršsvorį. Ir taip kiekvieną kartą skrendant atgal. Vieną kartą, kai lagamino svoris labai viršyjo leistiną normą, ir man grėsė mokėti gana daug pinigų, apsiverkiau tiesiog ten pat, oro uoste. Labai jau savęs gaila pasidarė. Tai darbuotoja ten tokia miela dirbo ir sakė : “Ai, studentai čia savo knygas vežasi, tiek jau to”.
Bet kiek džiaugsmo, kai tos vaikystės knygos nutūpia lentynose! Ir kiek prisiminimu iškyla, kai jas vartau. Aš ir sesė didžiąją knygų dalį esam pažymėjusios žvėrelių antspaudais (zuikio, stirniuko ir šerno)- na, kad būtų kaip tikroje bibliotekoje 🙂
Šiandienai siūlau nostalgijos dozę Taidos Balčiūnaitės iliustracijoms, “Vyturėlio” serijai ir vaikiškiems eilėraščiams.
K.Ž.G.
Šiandien rekomenduoju šitą trumpą Erin McKean paskaitą apie tai tradicinio žodyno transformaciją.
Man kažkaip užstrigo tas jos pasakymas, kad žodynai žmonėms nusukelia labai šiltų jausmų. Prisimenu savuosius anglų kalbos žodynus, kurie buvo labai stori, lapai iš jų krito, bet kvepėjo jie labai skaniai ir popieriaus šiurkštoka tekstūra maloniai kuteno pirštą, kai jį vedžiojau žemyn ieškodama reikalingo žodžio. Žodyno- knygos nenaudojau jau kokius 5 metus (o gal dar daugiau?), daug patogiau ir greičiau išverčiu viska interneto pagalba. Juo labiau, kad ir prireikia tų žodžių labiausiai, kai esu prie kompiuterio užsiėmusi darbo reikalais.
Ar prismenat seriala “Felicity”? Tai jame, pamenu, veikėjai atsiversdavo būtent žodyną-knygą ir skaitydavo žodžius, kad pagautų įkvėpimas. Tiesiog atsiverčia ir skaito žodžius, kol kuris nors jų užkliūva sąmonėje ir sukelia minčių seką.
K.Ž.G.
Ak, kaip lengva šiais laikais: “pagooglini” šiek tiek, atsakai į keletą testo klausimų ir gauni “diagnozę”. Šį kartą testas, kuris pasako, kokio tipo skaitytojas tu esi.
Man diagnozavo: “All rounder”, o tau?
http://www.bookbrowse.com/quiz/
K.Ž.G.
knyguziurkes.com 