Šiandien einu į savo knygų klubo susitikimą. Šiam kartui skaitėme Jojo Moyes “Me Before You”, švediškai pavadinimas kažkodėl buvo išverstas “Gyvenimas po tavęs”. Knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą.
Goodreads knygai suteiktas 4.34 įvertinimas, tinklaraščiuose šimtai recenzijų apie tai, kad tai nuostabi knyga, kad ja privalu skaityti visiems, kad tai verčiantis susimąstyti tekstas. Apie knygą rašė Šiukšlynėlis, ” Aš skaitau“, Levandų jūra
Po tokių pagyrimų jaučiuosi lyg daryčiau kokią šventvagystę, kai sakau, kad nesuprantu to knygos puikumo. Nematau jo. Taip, knyga jausminga. Autorė Jojo Moyes, taip sakant, iškviečia sunkiąją artileriją ašaroms išsspausti. Net ir aš vieną kitą ašarą braukiau. Bet ašaringumas ne visada tiesiogiai proporcingas knygos stiprumui.
Iš knygos aprašymo :”Vilas Treinoras žino, kad po motociklo avarijos prarado norą gyventi. Žino, kad dabar viskas atrodo menka ir atgrasu. Taip pat jis žino, kaip šiai beprasmybei padaryti galą.
Tačiau Vilas nežino, kad netrukus į jo pasaulį įsiverš nuostabioji Lu. Ir nė vienas iš jų nenutuokia, kaip juodu abu pakeis lemtinga akistata su neįprasta galimybe vienas kitą turėti arba visam laikui prarasti.”
Man užkliuvo klišės: turtingas, jaunas, ekstremalas verslininkas Will, iš darbo klasės kilusi, pasaulio nemačiusi, interesų neturinti Luisa. Nuo pat pradžios aišku, kur istorija suka. Luisa pirmą kartą pažiūri užsienietišką nedubliuotą filmą. Luisa pirmą kartą nueina į klasikinės muzikos koncertą. Luisa panori keisti savo gyvenimą ne todėl, kad pati priėjo prie išvados, kad reikia kąžką keisti, ne todėl, kad pati gyvendama šalia Will suprato, kad ji save riboja, o todėl, kad jai tai pasakė Will. Common. Pigmalioniška istorija.
Kitas man užkliuvęs dalykas- perdėm aiškinama. Nei Luisai, nei skaitytojui neleidžiama patiems darytis išvadų. Rašytoja laiko savo skaitytoją už rankos lyg mažą vaiką, pateikdama akivaizdžias tiesas (a ala “Carpe diem”, gyvenk pilną gyvenimą, nepasitenkink mažu gyvenimu ir t.t.), pasikartodama.
Yra ir neblogų dalykų. Pvz Will paralyžius ir Louisos draugo Patriko nuolatinės treniruotės, jo nesenkantis dėmėsys kūnui, raumenims, treniruotėms kontrastuoja ir neišvengiamai verčia pagalvoti apie kūno reikšmę.
Galima klausti, ar till Will yra suparalyžuotas, savo kūno apribotas. Ar nėra Louisa irgi savaip sustingusi, nesugebanti pajudėti dėl savo baimės ir savo praeities?
Dar vienas labai suerzinės dalykas buvo tai, kad beveik viesiems istorijos dalyviams buvo leista kalbėti iš jos ar jo pozicijos viename skyriuje. Didžioji knygos dalis rašyta ir Luisos pozicijos, bet po savo skyrių gavo ir Will tėvai, ir Luisos sesė, bet ne Will.
Knygoje daug kartų rodoma, kaip pačio Will nuomonės nepaisoma, kaip sprendimai priimami jam už nugaros, kai niekas net nesusimąsto paklausti O ko tu, Will, norėtum?” prieš pradėdami jo gelbėjimo operacijas ir bandymus praskraidinti jam nuotaiką. Tad atskiro skyriaus, kuriame Will galėtū kalbėti išš savo pozicijos nebuvimas man nelabai suprantamas. Gerai, kad bent jau laiškas knygos pabaigoje yra jo parašytas, bet jis mažai ką prideda Will paveikslui.
Man daug labiau patiko filmas The Untouchables, kuris savo tematika labai panašus į Jojo Moyes knygą, bet kuriame, mano nuomone, sėkmingiau išvengta trafaretinių sprendimų.
Nežinau, ar tikrai buvo būtina daryti meilės istoriją iš šito pasakojimo. Viena vertus suprantu, kad meilė mūsų vakarietiškoj kultūroj yra tarsi “koziris” sunkiose situacijose. Mes tikim, kad meilė gali daug ką pakeisti, kad bučinys gali pažadinti iš šimtamečio miego, kad ir nunuodytą Snieguolė gali atsimekti, kai šalia atsiras princas.
Antra vertus, norisi tikėti , kad ne vien heteronormatyviniai, seksualine trauka pagrįsti meilės ryšiai gali būti tokie stiprūs, kad gali išgelbėti tą, kuris mums svarbus.
K.Ž.G
Dylan Thomas yra rašęs:
“I could never have dreamt that there were such goings-on
in the world between the covers of books,
such sandstorms and ice blasts of words,
such staggering peace, such enormous laughter,
such and so many blinding bright lights,
splashing all over the pages”
Emily Dickinson rašė
“Short, sweet escapism:
There is no Frigate like a Book
To take us Lands away
Nor any Coursers like a Page”
Skaitymo it kelionės metafora nėra labai naujoviška. Dažnai ji naudojama tarsi argumentas įkalbinti ką nors skaityti. “Tiek daug naujo sužinai. Tai nuostabus būdas nusikelti į kitus pasaulius”.
Nesiginčysiu. Pritariu.
Bet man skaitymas nėra tik kelionė kitur. Dažnai tai kelionė į save (O siaube, skamba lyg būčiau Coelho stiliaus ir savipagalbos literatūros tpfū tpfu tpfu įkvėpta), o tuo pačiu ir kelionė sau. Nes skaitymas man reiškia šiek tiek atsiriboti nuo to, kas vyksta aplinkui, pasiiimti valandą kitą niekam kitam, o vien tik sau.
Jei skaitai sau tyliai, skaitymas yra individualus, kognytivinis veiksmas.
Bet skaitymo gražumas man yra tame, kad skaitymas nebūtinai lieka tokiu. Juk skaitytas knygas galima aptarti, diskutuoti, aprašyti.
Viena vertus gali tyliai savo kamarėlėj skaityti šimtus knygų, bet jei tau to reikia yra galimybė užvertus knygą parašyti internete “Negaliu atsigauti- tokia nuostabi/blogai parašyta/keista knyga” ir tau atsilieps daugybė žmonių. Facebook grupėse, knygų klubuose, tinklaraščiuose, forumuose gali džiaugtis, piktintis, abejoti, analizuoti: “Negaliu patikėti, kad Sneipas nužudė Dumbledorą”, “Benedict Cumberbatch labai tinka vaidinti Holmsą BBC ekranizacijoj”, “Ar būtinai turėjo Richard Yates nužudyti April savo knygoj? ”
Todėl džiaugiuosi, kad K.Ž.L ir aš jau 4 metai kartu rašom šitą blogą. Šitas projektas buvo noras nukeliauti kur nors, kur dar nebuvau. Bet tuo pačiu ir žinojau tiksliai, kad noriu keliauti su K.Ž.L. ir pas K.Ž.L , kurį yra nepaprastai įdomi ir protinga draugė. Jau per stojamuosius egzaminus i gimnaziją pagalvojau, kad ji yra labai cool. Neapsirikau. Kai ji sėdėdavo per literatūros pamokas antrame suole prie lango ir kalbėdavo apie knygas iškart buvo galima pastebėti, kad ji mėgo skaityti. Ir jau tada ji tiesiai rėždavo savo nuomonę, nevyniodavo į vatą. Atsimenu kaip kliuvo Tiliui, M.Katiliškio knygos herojui, kai K.Ž.L pirmoji pradėjo diskusiją sakydama “Man tas Tilius pasirodė toks mėmė”, o mūsų mokytoja-fėja su berete palenkė galva ir šypsojosi.
Gaila, kad su K.Ž.L labai retai turim galimybę atsisėsti šalia ir paskaityti, kaip šito įrašo nuotraukoje. Bet skaitom kartu, nors ir per atstumą.
1319 įrašų.
4 metai.
Rašysim bent jau iki blogo pilnametystės, ane?
K.Ž.G
Iš viso perskaičiau 48 knygas. Blogiausias skaitymo atžvilgiu mėnuo buvo balandis, neperskaičiau nei vienos. Geriausias-gruodis-11 knygų. 
Šiemet vengiau “plytų”. Skaityti storų knygų keliais prisėdimais galimybės neturiu, tai skaitymas gaunasi per daug fragmentiškas, tad sunkiau pajusti knygos nuotaiką. Vienintelė tikra 2013ųjų plyta tai H.Mantel “Woolf Hall”
Geriausios 2013aisias skaitytos
S.Avallone “Plienas”
C.Toibin “Marijos testamentas”
J.Otsuka “Buda palėpėje”
M.Stepnova “Lazario moterys”
V.Sorokin “”Opričniko diena”
Statistika:
28 autorės buvo moterys ir 20 vyrų.
eknygų-7, audioknygų 2
Lietuvių autorių rašytos knygos buvo 2, švedų 12, rusų 4.
Knygos parašytos neeuropiečių ir ne JAV autorių- 3. Va štai šitas dalykas mane graužia, labai aiškiai matosi, kad mano skaitymas yra įspaustas į vienus rėmus ir kad man būtina plėsti savo skaitymo geografiją. Tai 2014aisiais skaitysiu minimum Taiye Selasi “Ghana Must Go” ir Chimamanda Ngozi Adichie “Americanah”. Kai Göteborgo knygų mugėje sutikau Hanną rašančią blogą “Feministbiblioteket” buvau jos įkvėpta daryti “skaitymą aplink pasaulį”. Nežinau, ar pavyks, bet pamėginsiu.
Šiais metais kaip niekad skaičiau daug knygų n-tąjį kartą- 6 jau anksčiau skaitytos, bet vistiek vertos naujo perskaitymo. Pvz “Jane Eyre” esu skaičiusi kokius 20 kartų paauglystėje. Tada skaičiau ją kaip meilės romaną, o šiemet- kone kaip feministinį manifestą. Jau vien ta citata, kai Jane Eyre sako ““I am no bird, and no net ensnares me; I am a free human being with an independent will, which I now exert to leave you.””
Metų nusivylimas– A.M Homes “May We Be Forgiven”. “Damušinėjau” ją kelis kartus, tai labai gali būti, jog čia mano kaltė, jog aš neįžvelgiau šių metų Women’s Prize of Literature laimėtojo didumo. Esu skaičiusi daug aštresnių satyrų. Be to, knyga man pasirodė per daug ištempta, nelabai fokusuota, su daug pasikartojimų, kurių paskirtis neaiški.
Skaičiau ir neprisimenu apie ką– Amor Towles “Rules of Civility” Daug kas išgyrė ją, bet man ji nebuvo įsimintina.
Geriausia ekranizacija– “Don’t Ever Wipe Tears Without Gloves” pagal to paties pavadinimo Jonas Gardell knygą apie kurią esu rašiusi anksčiau. Šis trijų dalių filmas paliko man vieną stripriausių kultūrinių įspūdžių 2013aisiais apskritai (kartu su Vakhtangovo “Eugenijus Oneginas”). Filmas, atvirai kalbant, yra kelis kartus geresnis nei knyga. Rekomenduoju visiems pažiūrėti, bet nusipirkti teks ko gero patiems iš Amazon ar kur kitur, nes LTV niekaip neužteks drąsos greitu laiku nupirkti šito filmo Lietuvos žiūrovams (Norvegijos TV jau rodė, BBC taip pat)
Knygynis metų įvykis: Göteborgo knygų mugė ir tai, kad savo keturmečiui pradėjau skaityti chapter books (ar yra koks lietuviškas geras terminas?) Per kelias savaites perskaitėm K.DiCamillo “Nuostabi Edvardo Tiuleino kelionė” (puiki dovana kiekvienam vaikui) ir jau pusę “LasseMaja detektyvų biuro” serijos knygų (autorius Martin Widmark, iliustratorė Helena Willis). Jei Lietuvos leidyklos ieško galimo “aukso puodo” vaikų literatūroje, tai “LasseMaja detektyvų biuras”, Švedijoje karaliaujanti tiek perkamiausiaų, tiek labiausiai bibliotekoje skolintų knygų sąrašuose, turėtų būti svarstytina alternatyva.
2013aisiais pasirodęs dažniausiai Švedijos bibliotekose skaitomų rašytojų šimtukas labai aiškiai parodė vieną dalyką- vaikai skaito daug daugiau nei suaugę. Pirmoji rašytoja rašanti suaugusiems šiame sąraše yra 22e vietoje. 1-21 vietoje karaliauja rašytojai, kuriantys knygas vaikams.
K.Ž.G
Kaip tik dabar žiūriu Nobelio baliaus transliaciją.
“Over the years, numerous prominent scientists have received a well-deserved award in this auditorium for having solved some of the great enigmas of the universe or of our material existence. But you, dear Alice Munro, like few others, have come close to solving the greatest mystery of them all: the human heart and its caprices.”
Mano draugė Isabele, kuri dirba mokyklos bibliotekininke ir jos kolega Erik Nobelio dienos proga apsirengė pagal etiketą, pasipuošė ir mokyklos bibliotekoj šitaip priiminėjo moksleivius.
(Ta proga dėkoju tiem bibliotekų darbuotojams, kurie stengiasi sudominti vaikus, kurie iš nieko sugeba sukurti vaikams įdomius renginius ir patirtis. Ačiū!)
Italija. Bet ne ta turistinė, visų įmanomų gelato spalvų. Ne ta brošiūrinė iš akmens ir marmuro, o iš betono ir plieno.
Anna ir Francesca dvi trylikametės draugės, gyvenančios nušiurusių daugiaaukščių rajone Piombino mieste. Via Stalingrado namuose gyvena daugiausia darbininkų iš plieno lydymo fabriko, kurio grubus siluetas niekada nedingsta iš pasakojimo.
Anna ir Francesca gyvena mačistiniame purviname pasaulyje, kur vyrai pasilieka sau teisę naudotis moters kūnu, kur dominuoja S.Berlusconi “papų televizija”, kur tėvai ir vyresnieji broliai mano turį teisę kontroliuoti moterų seksualumą, kur suaugusieji nuolatos apsimeta nematą prievartos prieš vaikus, kur socialinės atskirties resultatas yra menkas išsilavinimas, narkotikai, apatija, o vienintelė ateitis su viltimi yra įmanoma tik išsikrausčius į Romą ar Milaną.
Anna ir Franceska tame grubiame, nešvariame pasaulyje sukuria savo erdvę, kuri, žinoma, yra įtakota aplinkos, bet kurioje vistiek dar yra daugiau vietos šviesai. Anna ir Francesca suvokia esančios gražios, jos mato, kaip vyrai, brolių draugai, klasiokai nulydi jas žvilgsniu, jos girdi jų švilpimus ir “Ei, gražuole pupyte” komentarus, ir jos mėgaujasi jais, nes juk to iš jų ir tikimasi, ar ne? Kas belieka beveik keturiolikmetei, kuri mato, kad gražus jos jaunas kūnas yra vienintelė jos kaip moters “superjėga”, kurią ji turės tik trumpą laiką?
Anna tikisi tęsti mokslus, tapti teisininke ar politike, o Franceska svajoja tapti veline, mergina tv laidose, kuri tik šoka, stovi šalia laidos vedėjo ir nieko nesako, bet tai vėliau, nes dabar – vasara, nenusakomas tiek nuo saulės, tiek nuo plieno liejyklos sklindantis karštis, vidury dienos uždaryti langai, tuščios gatvės, mama virtuvėje daranti pasta, geriausia draugė kartu vonioje besimaivanti prieš veidrodį, kai abi garsiai dainuoja “The summer is magic, is magic. Oh, Oh, Oh”.
Silvia Avallone buvo 26-eri metai, kai buvo išleista jos debiutinė knyga “Acciaio” (“Plienas”). Vertimo į anglų kalbą pavadinimas “Swimming to Elba” yra sietinas su Elbos sala, kuri yra visai netoliese, kurią nuolatos mato ir Anna, ir Francesca, ir gražuolis Alessio ir Mattia, ir be laiko suvargusi Francescos mama, ir visi kiti Via Stalingrado gyventojai, bet tas grožis, prabanga, turistiniai mirgantys laivai tolumoje yra tolimi, tarsi sapnai, mažai turintys ką bendro su įkaitusio betono, kaimynų už sienos vaidų ir sunkiai apmokamų paskolų realybe.
Man labiau patiko švediškojo leidimo viršelis, kuriama tarp plieninių konstrukcijų matosi du ant betono sienos balansuojantys paaugliški mergaičių kūnai. Tas viršelis puikiai susumuoja tas priešpriešas, kurias S.Avallone aprašo savo knygoje: laisvi, gamtos duoti kūnai ir kietas, vyrų gaminamas plienas, laisvė (įsivaizduojama?) ir plieninis narvas tą laisvę ribojantis, riba tarp vaikystės ir suaugusiško pasaulio realijų.
Socialinis realizmas nėra mano mėgstamiausia literatūros rūšis, bet S.Avallone “Plienas” (“Swimming to Elba”) maniškį pasipriešinimą visai nuginklavo, ir aš turiu pasakyti, jog dėl įdomios veikėjų galerijos, stiprios visuomenės kritikos, perspektyvų kaitos, sugebėjimo rašyti “lyg gyvuonies lyg pat šaknų” ši knyga, ko gero, yra viena geriausių šiemet mano skaitytų.
Ši knyga man “trenkė į paširdžius”, nes ta S.Avalonne aprašoma Italija labai jau panaši į Lietuvą, kad ten aprašyti dalykai apie socialinę atskirtį, požiūrį į moteris, požiūrį į vyrus, požiūrį į santykius šeimoje, siaubingai ankstyvą mergaičių seksualizavimą, prievartą prieš vaikus ir moteris yra, deja, kasdien aktualūs lietuviškame gyvenime. Būtų mano valia, išversčiau šitą knygą į lietuvių kalbą ir įrašyčiau ją į privalomų kasmet skaityti knygų sąrašą nuo kokios 7 iki baigiamosios klasės.
Mums reikia apie tai pradėti kalbėti, jei norime kažką pakeisti.
K.Ž.G
““They ran freely through the crowd, turning to look at one another, joining hands as they ran. They knew that nature was on their side; they knew they were powerful. Because in certain settings, certain places, all that matters is whether a girl is pretty. And if you’re not, if you’re a loser, you go nowhere, you have no fun. If the boys don’t write your name on the pillars in the courtyard…then you’re nobody. You’re thirteen years old, but you already wish you were dead.””
““In the distance, two and a half miles across the water, the white beaches of the Isle of Elba gleamed like an unattainable paradise. The inviolate domain of the Milanese, the Germans, the silky-skinned tourists in black SUVs and sunglasses. But for the teenagers who lived in the huge barracks of public housing, for the children of all the nobodies dripping with sweat and blood at the steel mill, the beach across the way from their front doors was already paradise. The only real paradise.”“
Visiems rekomenduoju pažiūrėti pokalbį su Caitlin Moran iš Göteborgo knygų mugės (Ypač jei diena liūdna, ir reikia save pralinksminti)
” Mano motina, ponia Vinterson, nemylėjo gyvenimo. Ji netikėjo, kad kas nors gali padaryti gyvenimą geresnį. Kartą ji man pasakė, kad visata – tai kosminė šiukšlių dėžė. Apsvarsčiusi jos žodžius, paklausiau, ar jos dangtis uždengtas.
– Uždengtas, – atsakė ji. – Niekas negali ištrūkti.”
“Vienintelis būdas ištrūkti buvo Armagedonas, paskutinis mūšis, kai dangus susimaišys su žeme lyg susuktas pergamentas, o išgelbėtieji keliaus gyventi į amžinybę kartu su Jėzumi.
Ji vis dar turėjo savo karo laikų spintelę. Kas savaitę padėdavo į ją po naują skardinę – kai kurios ten gulėjo nuo pat 1947-ųjų, ir aš manau, kad prasidėjus paskutiniam mūšiui mes būtume turėję gyventi po laiptais kartu su batų tepalu ir pro skardines prasigraužti sau kelią. Kadangi anksčiau man neblogai sekėsi su jautienos konservais, neturėjau priežasties nerimauti. Valgysim savo racioną ir lauksim Jėzaus.
Man buvo įdomu, ar mus asmeniškai išgelbės pats Jėzus, bet ponia Vinterson manė, kad ne. „Jis atsiųs angelą.“
Tai va kaip bus – angelas po laiptais.
Man buvo smalsu, kur tilps jo sparnai, bet ponia Vinterson sakė, kad angelas iš tikrųjų neprisijungs prie mūsų po laiptais, jis tik atidarys duris ir pasakys mums, kad jau laikas išeiti. Mūsų dvaras danguje paruoštas.“
Aplink mane visi jau labai ilgai gyrė J.Winterson knygas, išsyrus K.Ž.L, kuri skaitė jai didelio įspūdžio nepalikusią knygą “Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai”.
Kadangi šiuo metu vengiu skaityti “plytas” (knygyne šiandien mačiau J.C.Oates naujausią, jos nenusipirkau), savose lentynose ieškau plonesnių nei 350 psl knygų, tai tą standartą J.Winterson “Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?” labai gerai atitiko.
Tai autobiografinė knyga apie įvaikintos Jeanette baisią vaikystę, apie jos įmotės vykdytą terorą, prievartą, apie visišką meilės vakuumą. Tuo pačiu tai knyga apie meilės poreikį, apie sugebėjimą išgyventi. Viena gražiausių ir svarbiausių knygos gijų – autorės meilės literatūrai deklaravimas.
Jeanette auga namuose, kur tėra šešios knygos, tad ji slapta pradeda rinkti savo biblioteką, kurią jos įmotė sudegina. Tada Jeanette supranta, jog daug sunkiau atimti mintis ir žodžius nei daiktus, ir ji mokosi tekstus mintinai, nuolat lankosi bibliotekoj, ir tai jai suteikia galimybę keisti savo gyvenimą.
Knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą (vertė Aušra Simanavičiūtė, leidykla “Kitos knygos”)
Knyga man pasirodė šiek tiek netolygi, ypač kai J.Winterson rašė ne apie savo vaikystę, o apie dabartinius laikus. Toj knygos daly gal kiek per daug savianalizės, ji gal perdėm terapinė, bet tikrai verta dėmesio.
Man ši knyga yra ypač geras argumentas už tai, kodėl bibliotekos ir literatūra turi būti prioritetas mūsų visuomenėje. Šią savaitę su savo vaikais buvom vaikų bibliotekoj. Skaitėm, jie piešė, dėliojo dėliones, žaidė. O aš prisiminiau, kaip mano mėgstama rašytoja feministė C.Moran Göteborgo knygų mugėje kalbėjo apie bibliotekų svarbą. Čia trumpa citata iš jos The Times kronikos:
“Bibliotekos bendruomenėje yra ir atsarginis išėjimas, ir gelbėjimosi plaustas, ir šventė. Jos yra minties katedros, sielos ligoninės, vaizduotės pramogų parkai. (…) jos tėra vienintelės viešos 
užuovėjos, kur tu esi ne vartotojas, o pilietis.”
O šiandieniniame dienraščio Dagens Nyheter literatūrai skirtame priede buvo publikuotas vieno žinomiausių naujos kartos švedų rašytojo Jonas Hassen Khemiri tekstas apie bibliotekų svarbą ir apie tai, kaip jo šeima nuolat lankydavosi bibliotekoje. Jonas Hassen Khemiri pasakoja apie vieną savo vaikystės pokalbį su mama.
“- Aš manau, jog gana keista, kad iš bibliotekos galima skolintis nemokamai.
Mama, viešosios bibliotekos mylėtoja numeris vienas, sutrikusi pažiūrėjo į mane. Aš tęsiau.
– Juk būtų logiška, jei kiekvienas pasiskolinimas kainuotų. Na kokią nedidę sumą. Tipo penkias kronas.
Mama atrodė taip lyg aš būčiau nužudęs bibliotekininkę. Bet aš nesustojau.
-Kodėl knygas galima skolintis nemokamai, kai visa kita kainuoja?
Mes priėjome Hornsgatan. Mama paspaudė mygtuką prie perėjos ir atsakė:
-Va būtent todėl.”
K.Ž.G
The Guardian publikavo M.Atwood tekstą, kuriame ji kalba apie savo draugės ir naujausios Nobelio premijos laureatės gyvenimą.
“Munro found herself referred to as “some housewife”, and was told that her subject matter, being too “domestic”, was boring. A male writer told her she wrote good stories, but he wouldn’t want to sleep with her. “Nobody invited him,” said Munro tartly. When writers occur in Munro stories, they are pretentious, or exploitative of others; or they’re being asked by their relatives why they aren’t famous, or – worse, if female – why they aren’t better-looking.”
Nobelio premija teikiama jau 111 metų, Alice Munro yra tryliktoji rašytoja moteris gavusi ją.
K.Ž.G
Dailės mokykloje man meno istoriją dėstė menotyrininkas Petras Šmitas. Jo pamokos vykdavo kabinete, kuris buvo senojoje dailės mokyklos dalyje, Rumpiškės dvaro pastate, kur girgdždėjo parketas, stovejo baltulėliai biustai, kur neregėto gražumo laiptų turėklų vingius galėdavai sekti pirštu, belaukiant kol mokytojas atrakins kabinetą 
ir ijungs aparatą skaidrėms rodyti.
Būtent tame kabinete esu mačiusi daugybę paveikslų, vienaip ar kitaip vaizduojančių apreiškimą Marijai ,Jėzaus gimimą, įvairiausius Madonos su kūdikiu variantus, skausmo paralyžuotas Pietas, triumfuojančias ėmimo dangun scenas.
Ir daugelyje paveikslų Marija aiškiai vaizduojama nežemiškai.
Dažnai iš jos sklinda šviesa (Giovanni Battista Salvi “Madona and Child”, Aušros vartų koplyčios Mergelės Marijos paveikslas), dažnai Marija vaizduojama su aureole, kad parodyti jos šventumą (Botticelli “Madonna del Libro“, Gentile da Fabriano “Adorazione del Bambino”, Raffaello “La Madonna del Granduca“, George Hitchcock “The Annunciation”).
Be aureolės Marijos išskirtinumą dar rodo atsiveriantis dangus (Raffaello “Visitazione“), grojančių ir giedančių angelų minios (Guido Reni “The Coronation of a Virgin”) arba tai, jog ji eina debesimis (Raffaello “Siksto madona”).
Caravaggio gavo pylos už tai, kad paveiksle “Natività con i santi Lorenzo e Francesco d’Assisi” perdaug ją žmogiškai pavaizdavo Mariją, pusiau gulinčią ant žemės, išvargusią, bet ir čia virš jos galvos sklando angelas, o ir šiaip jau šešėlių ir tamsos meistras Caravaggio daugiausia rytinės šviesos paveiksle skyrė būtent Marijai, o ne kūdikiui.
O kas jeigu…
O kas jei nėra nei angelų, nei karūnų? Kas jei vietoj dangiškos šviesos, vietoj baltų lelijų yra tik kaltės jausmas ir gedulas?
Didžioji dauguma pasakojimų, iš kurių mes sužinome apie Marijos gyvenimą yra papasakoti kokio nors trečio asmens APIE Mariją, bet knygoje “The Testament of Mary” rašytojas Colm Toibin leidžia jai pačiai pasakoti, suteikia jai stiprų balsą, ir vietoje kelių klasikinių momentų (apreiškimas, apsilankymas pas Elžbietą, gimimas Betliejuje, Pieta, ėmimas dangun) skaitytojas gauna sodrų, komplikuotą, įdomų Marijos portretą.
Calm Toibin konstruoja neortodoksišką Mariją, čia ji kardinaliai kitokia nei prie bažnyčios parduodamuose saldžiuose paveikslėliuose: nėra čia nei pamaldžiai sudėtų rankų, nei nuolankios ramybės, nei absoliutaus tobulumo, nei niekada neišsidraikančios plaukų sruogelės. C.Toibin Marijai ir karšta, ir skauda, ir baisu, ir batas trina. Ji pavargusi, nusivylusi, sena, užsidariusi tamsiuose namuose, niekada nesakanti savo sūnaus vardo.
104 motinos kaltės puslapiai, patekę į trumpajį šių metų Bookerio sąrašą.
Colm Toibin buvo praėjusių metų Göteborg knygų mugėje, abi knygų žiurkės klausėmės jo, jis kaip tik rašė autografus į šitą knygą, o aš kažkodėl nepasinaudojau proga ir jos nenusipirkau jau tada. Gailiuosi.
“But I must say it once, I must let the words out, that despite the panic, despite the desperation, the shrieking, despite the fact that his heart and his flesh had come from my hear and my flesh, despite the pain I felt, a pain that has never lifted, and will go with me into the grave, despite all of this, the pain was his and not mine.” //C.Toibin “The Testament of Mary”
K.Ž.G
O kas jei bibliotekoje galėtum nueit į aklą pasimatymą su knyga, težinodamas apie ją labai mažai?
Skoliniesi, bet nežinai, kas ten per knyga slepiasi. Graži idėja, apie kurią paskaityti galima čia
““It’s interesting to consider how gendered our reading choices can be– how we get stuck reading only books from a man’s or a woman’s point of view, or by writers of our own race. Even just the same genre over and over.” The Blind Date with a Book display breaks down that initial impulse to stick to what you know. Instead, readers choose books based on intriguing personal ads, and might find themselves enjoying a story they wouldn’t have picked up otherwise.”
K.Ž.G
Didžioji Britanija 2016 keičia pinigų išvaizdą ir ant 10 svarų banknoto bus Jane Austen portretas.
Ta proga galime prisiminti, kaip ten buvo, kad Žemaitė buvo pasirinkta vieno lito banknotui.
Iš knygos „Lietuvos banknotai”:„Į pasirinktų asmenybių sąrašą pateko tik viena moteris, ji papuošė mažiausio nominalo banknotą. Tai buvo padaryta jau numačius asmenybių sąrašą, po K. Lyniko pastabos, kad jame nėra moterų. Jis sakė, kad išleidę lietuviškus banknotus tik su vyrų portretais, sukelsime viso pasaulio feministinio judėjimo pasipiktinimą todėl būtina įdėti bent vienos žymios Lietuvos moters portretą”
Prieš 15 minučių buvo paskelbtas Women’s Prize 2013 short list.
http://www.womensprizeforfiction.co.uk/2013-prize/2013-shortlist
Bring Up the Bodies Hilary Mantel (Fourth Estate)
Flight Behaviour Barbara Kingsolver (Faber & Faber)
Life After Life Kate Atkinson (Doubleday )
May We Be Forgiven A.M. Homes (Granta Books)
NW Zadie Smith (Hamish Hamilton)
Where’d You Go, Bernadette Maria Semple (Weidenfeld & Nicolson)
Dabar reikia tikėtis, kad ne H.Mantel laimės, nes, nors ji ir tikrai puikiai rašo, noriu, jog premiją gautų kita rašytoja. H.Mantel jau gavo daugybę apdovanojimų, jos kūryba jau gavo pakankamai dėmesio pastaraisiais metais. Tai aš bent jau šiandien tikiuosi, kad laimės B.Kingsolver arba K.Atkinson. Arba Z.Smith, kai perskaitysiu knygas, gal kitaip galvosiu.
O dabar einu į Bookdepository susipirkti visą sąrašą. Juk Women’s prize yra mano mėgiamiausia premija
knyguziurkes.com 