Aš dar nieko nesumedžiojau. Bet užtat paparaciai nesnaudžia- jie “pagavo” Švedijos karalių jo atostogų Saint Tropez metu.
Karalius skaito J.Theorin”Blodläge” – trilerį, kurio veiksmas (kaip ir pirmose dviejose serijos knygose) vyksta Öland saloje. Būtent Ölande yra karališkoji vasaros rezidencija Solliden.
Gaila, kad ne aš sumedžiojau, bučiau gavusi du taškus…
Į medžioklę!
K.Ž.G
Rytoj daugiau nei dvi valandas praleisiu pas kirpėją. Tai reiškia, jog turėsiu dvi valandas netrukdomam skaitymui. Su 
paniekos pilnu žvilgsniu pažiūrėsiu į krūvą pletkų žurnalų ant staliuko ir iškilmingai išsitrauksiu knygą iš rankinės.
Praėjusį kartą pas kirpėją skaičiau Metro 2033, o dabar net nežinau, ką skaitysiu. Trinuosi palei lentynas, braukiu per knygų nugarėles, bet niekaip neišsirenku. Pradėjau skaityti tris knygas, bet nė viena neįtraukė dar. Tai nežinau, kurią knygą nešiuosi su savim rytoj.
Tokio užtemimo seniai nesu turėjusi. Dažniausiai pasirenku knygą, nes ji mane labai traukia, tiesiog manęs šaukiasi. O dabar jau kokia ketvirta diena nesugebu įsitraukti į skaitymą.
Knyginė sausra.
K.Ž.G
Po to, kai C.Sittenfeld knyga “American Wife” mane visiškai totaliai absoliučiai pakerėjo, man labai prireikė perskaityti ir kitas C.Sittenfeld knygas. Apie “American Wife” ir “Man of My Dreams” jau rašiau, ir eilė pagaliau atėjo jos debiutiniam romanui “Prep”. Nežinau, ar labai protinga skaityti rašytojos knygas atbuline tvarka, bet taip jau gavosi, ir aš per daug nesiskundžiu.
Kaip ir “American Wife”, “Prep” yra labai detalus psichologinis paveikslas, tik šįkart pagrindinė knygos veikėja yra ne suaugusi moteris, o paauglė Lee Fiora, kuri gavusi stipendiją mokosi prestižinėje internatinėje Ault mokykloje, kurioje daugiausiai mokosi nesuvokiamai turtingų tėvų vaikai.
Knyga persmelkta tos paaugliško nepritapimo baimės, to nuolatinio “Ką apie mane pagalvos?”, noro būti pastebėta, o kartais noro tapti nematoma, vilties būti pabučiuota ir t.t. Ir lyg tas paaugliškas periodas savaime nebūtų pakankamai sudėtingas ir be papildomų komplikacijų, Lee atsiduria jai svetimoje aplinkoje, kur dukros valgo pietus su savo mamomis ir jų apsauginiais, kur (paradoksas) apie pinigus kalbėti yra tabu (“‘People have so much, so it’s like nobody needs to mention it.”)
Toje aplinkoje Lee tarsi ištirpsta, pasimeta tarp tų visų įdomių “high school” tipažų ir daugiau stebi Ault mokyklos gyvenimą nei jame dalyvauja. Tas jos periferinis buvimas, tas nepasitikėjimas savimi padaro ją Ault mokyklos gyvenimo stebėtoja, ir ji pati nepastebi, kaip dėl savo paaugliško neurotiškumo viena po kitos praleidžia įdomias progas ir įdomius žmonės.
Būtent tas paaugliškas neurotiškumas yra vienas žavingiausių aspektų šitoje knygoje. C.Sittenfeld aprašydama Lee kognityvinį pasaulį sugeba labai gražiai perteikti tai ant popieriaus, jog įtariu, kad daugelis mūsų galėtų identifikuotis. Keletą kartų aš pagavau save sakant “KĄ? Ne aš viena galvoju taip nesąmoningai? Ne tik aš turiu tokių keistų minčių savo galvoje? ”
Man patiko tai, kad C.Sittenfeld nepadarė Lee auka. Ta prasme, jog nekaltino kitų, nekaltino aplinkos ir neatėmė iš pačios Lee atsakomybės už savo gyvenimą.
Kai skaičiau vis laukiau kažkokių baisiai didelių dramatiškų įvykių, laukiau, kad kas nors labai liūdno ar baisaus atsitiks Lee. Iš pradžių nesupratau, kodėl to tikėjausi, o po to sumąsčiau, jog C.Sittenfeld savo rašymo stiliumi iššaukė many tūnančią paauglę, kuri kiekvieną socialinę klaidą traktuoja it didžiausią gyvenimo dramą, kuri bijo pasisakyti, nes galbūt tas gražusis klasiokas juoksis. Bijo ne taip pasielgti, nes po to kai kurios bjaurios klasiokės pasakys ką nors šlykštaus, nenori eiti palaidais plaukais į mokyklą, nes už tai ji gavo ne pačią gražiausią pravardę.
O tiesa yra ta, kad ta paaugliška drama nėra tokia didelė, kaip mums atrodo, kai mes keturiolikos ar penkiolikos. Daugelis iš mūsų išauga iš paaugliškų metų be tikrų sunkių dramų ir tragedijų, daugelis prastūmiame tuos metus pakišę save po padidinimo stiklu visiškai praradę platesnę perspektyvą, savo galvoje afišuodami nepadarytas arba visiškai mažutes klaidas, bandydami susigaudyti neurotiškuose ir kompleksuotuose socialiniuose labirintuose.
Ir knygoje Lee Fiorai nieko TOKIO BAISAUS neatsitinka. C.Sittenfeld detaliai aprašo tuos keturis metus Ault mokykloje, pasakoja apie moksleivius ir mokytojus, kuriuos Lee sutinka, berniukus, kuriuos Lee norėtų pabučiuoti, kambariokes su savo keistenybėm, mokyklines tradicijas. Pati stipriausia knygos pusė tai jau anksčiau minėtas neurotiškas Lee minčių pasaulis ir nuostabiai taiklus paaugliškų jausmų aprašymas.
Citata iš knygos: “I always worried someone would notice me, and then when no one did, I felt lonely.”
K.Ž.G
Kai mano kolegė knygų žiūrkė L papasakojo apie tai, kaip ji medžiojo skaitantį L.Donskį, pamaniau, jog pats laikas yra paskelbti visuotinę skaitančiųjų medžioklę.
Medžioklės taisyklės paprastos: pamačius žmogų kuris skaito, reikia sužinoti, kokią būtent knygą ji arba jis laiko rankose. Už vieną skaitytoją duodamas vienas taškas, o už skaitančią garsenybę- du.
O sumedžiotus skaitytojus prašome registruoti čia, šio įrašo komentaruose.
Į medžioklę!
Papildymas: tas, kuris išdrįs skaitančiojo paklausti apie tai, kokią knygą ji ar jis skaito (o ne tik vogčiomis pažiūrės į viršelį), gaus tris taškus už bendravimo tarp skaitančiųjų skatinimą ir drąsą.
Vakar sugalvojau, kad reikėtų nueiti į vietinį antikvariatą, kur knygos pigios, o ir labai gerų jų dažnai pasitaiko.
Seniau tai būdavo laikai: pasiimi piniginę, užrakini duris ir eini.
Dabar kitokie laikai. Pirmiausia reikia surinkt visokius būtinus dalykus savo mažutėliui: papildomos sauskelnės, megztukas, vanduo, vafliai (kuriais galėčiau papirkinėti savo vaiką, jei jam labai asibostų sėdėti vežime). Aplaksčiau pusę namo, kol suradau kepurę nuo saulės, pamaitinau 
trupinuką, kad neišalktų kelionėje (iki antikvariato 10 minučių kelio), ištepiau kremu nuo saulės, pati pasidariau sau atsigerti, nes siaubingai karšta, viską sudėjau į krepšį, ant rankų paėmiau vaiką, raktus įsidėjau į kišenę- keliaujam!
Nulipau du laiptus ir prisiminiau, jog vežimas mašinos bagažinėje, o mašina tai mieste, nes vyras ja išvažiavo į darbą. Tai teko atidėti ėjimą į antikvariatą, nes kad ir kaip man knygos patiktų, eiti du kilometrus per 25 laipsnių karštį su vaiku, kuris visai nenori būti nešioklėje, tikrai nesiryžau.
Bet šiandien nustūmiau vežimą ten be problemų.
Antikvariatas įsikūręs gyvenamo namo rūsyje, tai vežimo ten niekaip nepasiimsti, tai teko palikti jį lauke. Užsikabinau krepšį, fotoaparatą, pasiėmiau trupinuką (maždaug 12 kilogramų trupinuką) ant rankų ir atbula (kaip kitaip atidarysi duris?) įeinu į parduotuvę.
Trupinukas (priėjus pirmą lentyną) pareiškė, jog jam nuobodu. Pažadu, jog “Mamytė labai greitai” (negražu meluoti vaikams, bet ką jau čia darysi…). Trupinukas visaip raitosi, sukasi, lipa.
Po 3 minučių užsikeliu jį ant pečių. Trupinukas džiaugiasi, nes tokiu būdu gali pasiekti viršutines lentynas, traukti iš jų knygas ir mesti jas mamai ant galvos. Mama kenčia, nes nori bent jau akimis permesti lentynas. Trupinukas sugalvoja naują taktiką- tampyti mamai už plaukų ir retkarčiais delnu padaužyti per makaulę.
Nuo lubų nuleisti plakaitai su užrašu “Viskas ant stalo kainuoja 10 kronų” yra 
labai linksmas dalykas trupinukui, jis bando į juos nutraukti.
Žodžiu, jokios meditacijos, jokio zen, bet vistiek sugebėjau gerų knygų pasirinkti. O namo su manim parkeliavo Rushdie, Allende, Christie ir dar pora kitų.
Dabar bandau atsigauti po mūsų trumputės iškylos, guliu hamake ir skaitau.
K.Ž.G
Pažiūrėjau šitą trumpą reportažą apie knygų leidimą Lietuvoje ir pritariamai palingavau galvą.
Kadangi WordPress neleidžia įdėti filmuko, tai siūlau tik nuorodą į šitą poros minučių reportažą.
Reportaže pasakojama, jog dabar Lietuvoje leidžiama daug šlamšto, o skaitytojui sunku susigaudyti tarp gausybės šitų knygų, trūksta gairių, trūksta patarimų ir t.t.
Iš dalies pritariu literatūrologui, jog rimtų literatūros kritikų Lietuvoje (ypač kai kalba eina apie užsienio literatūrą) nėra. Tik man labai įdomu, ką veikia ta begalė filologų, kurie kasmet gauna diplomą kokiame nors lietuviškame universitete? Nejau jau taip neįmanoma paruošti gero kritiko?
O gal čia ne tik išmokslinimo kaltė? Kiek gi literatūra gauna vietos lietuviškose medijose? Kai naršau delfi.lt visada nervinuosi, jog “Kultūros parkas” yra nukištas kažkur į galą, po “Autonaujienų”, “Nusikaltimų ir nelaimių”, “Pikantiškų naujienų”, “F-1”, “Lietuvos įžymybių”. (Taip taip, faktas kad Stano (?) turi kloną futbolininką yra svarbesnis nei tai, kad prasideda Kristupo vasaros festivalis).
Apie knygų “pristatymus” žurnaluose nėra nė ko kalbėti, ten parašomi trys nieko apie knygos vertę nesakantys sakiniai. Yra keli rimtesni puslapiai, bet jei jau atvirai, tai kai kurios knygų apžvalgos “Literatūroje ir mene” man primena labai jau auštą filosofinį pilotažą (bet vistiek labai puiku, kad tokių tekstų ir tokių vietų su tekstais yra)
Na negi nesugebama “sukrapštyti” poros gerų kritikų, poros puslapių šeštadieniniame laikraštyje?
Antra vertus, bent jau šitoje nelietuvietuviškoje Baltijos pusėje, kritikai nebėra vieninteliai turintys būdų ir kanalų pareikšti savo nuomonę apie literatūrą. Seniau būtent kritikai turėjo tą galią pirštu pabaksnoti į vieną ar į kitą leidinį arba demonstratyviai nusukti nosį nuo kit0.
Dabar gi, kai internetinį tinklaraštį gali turėti kiekvienas, nuomonę apie išleistą knygą gali pareikšti daugelis. O tuo, manau, reikia džiaugtis. Aš pati savo didžiuosius pernykščius literatūrinius atradimus kaip J.C.Oates ar D.Tartt padariau būtent ten, o ne rimtuose puslapiuose.
Tad kol Lietuvos skaitytojas sulauks daugiau gairių iš profesionalių vertintojų, tiems, kurie nori pagalbos naviguoti literatūroje siūlau skaityti apžvalgas laikraščiuose užsienio kalbomis ( Guardian, NYTimes) ir tinklaraščiuose.
K.Ž.G
Skaitau C.Sittenfeld “Prepp” ir viename skyriuje pagrindinė herojė klausosi Bob Dylan dainos “Lay, Lady, Lay”. Nežinau, kaip jūs, bet man tokiais atvejais tiesiog būtina pasiklausyti tos muzikos, kuri minima knygoje. Tokiu būdu skaitymas tarsi integruojasi į muziką, tekstas virsta garsu ir parts skaitymas gaunasi toks “surround”.
Kai skaičiau N.Hornby “High Fidelity” buvo neįmanoma klausytis visų minimų dainų, nes jų ten tiek daug. Anot 
knygos herojaus Rob, kai prasidės muzikinė revoliucija bus nušautas Michael Bolton, Bryan Adam Genesis ir kt. , o geriausios pirmos plokštelės pusės pirmosios dainos yra “Janie Jones (The Clash), “Thunder Road” (B.Springsteen) ir “Smells Like Teen Spirit” (Nirvana).
Kartais muzika yra gerokai paslėpta, ji neminima tekste, bet ji yra įsiliejusi įknygą, nes autorius arba autorė klausėsi jos tuomet, kai rašė. S.Meyer (Twilight serija) visuomet pabrėžia muzikos svarbą rašymo metu. Daug kartų ji mini “Muse”, kurios muzika buvo svarbus fonas, kai S.Meyer kūrė savo pasakojimą (“Muse” dainos yra net ir Twilight filmų garso takeliuose). Be to, S.Meyer savo puslapyje dar publikavo dainų, kurių klausėsi rašydama savo “Twilight” sąrašą. Man tokie dalykai labai patinka, tarsi dar giliau paneri į kūrinį ir pajunti juo nuotaiką.
Įdomu, kokios muzikos klausosi kiti rašytojai, pavyzdžiui H.Murakami? Pokalbyje su Runners World jis pasakojo, jog bėgiodamas klausosi The Beach Boys. Įtariu, jog jei jis ir klausosi muzikos rašydamas, tai turbūt ne tos pačios, kurios klausosi bėgiodamas. Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų rašęs Sputnik Sweetheart ir kartu su The Beach Boys niūniavęs
My buddies and me are getting real well known
Yeah, the bad guys know us and they leave us alone
I get around
Get around round round I get around
From town to town
Get around round round I get around
I’m a real cool head
O kadangi šiandien trečiadienis (o trečiadieniais mes knygų žiurkės esam labai smalsios), tai norim paklausti jūsų, ar knygose esat radę geros muzikos? Kokios?
K.Ž.G.
Vakar internete radau šitą puslapį, kur dirbtinis intelektas padeda naviguoti literatūrinėje geografijoje.
Žinoma, kai kurios geografinės nuorodos mane stebina, bet vistiek linksma pažiūrėti kaip rašytojai išsidėlioja.
Tereikia įrašyti rašytojo vardą, ir prieš akis atsiranda savotiškas rašytojų žemėlapis. Kuo rašytojas arčiau tavo pasirinktojo, tuo didesnė galimybė, jog jis tau patiks.
Pabandykit
K.Ž.G
Šiandien Antoine de Saint Exupery gimtadienis. 
Ta proga kelios jo citatos:
Būti žmogumi – tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam.
Akyla vien širdis: paties svarbiausio akimi nepamatysi.
Žinot tą jausmą, kai kokia nors didelė šventė baigėsi, ir ryte pabundi, o stebuklo, to linksmybių viesulo, kuris gniaužė kvapą, nebėra? Gerokai “nušokti “bateliai guli ant slenksčio, suknelė permesta per sofos atkaltę, ir nebekyla 
abejonių, jog naujos dienos saulė visiškai sunaikino vakarykštę magiją.
Va taip aš jaučiuosi vakar pabaigusi skaityti S.Rushdie “Paskutinį Mauro atodūsį”. Lyg karnavalas būtų pasibaigęs. Lyg sausio pirmosios rytas, pilnas ne ore virpančių, o ant grindų prilipusių spalvotų konfeti. Galvoje vis dar skamba Rushdie kalbos muzika, persipynusių stebuklingų istorijų eufonija, pasakojimo spalvotas fejerverkas.
Tas Rushdie lyg koks burtininkas į skaitytoją paliedžia kerėjimų ir burtažodžių virtinę, apsuka jam galvą, apsvaigina, ir atrodo, kad daugiau spalvų, žodžių, pasakojimų nebesugebėsi priimti. Jog jau pasiekei savo skaitytojišką ribą. O tada autorius paleidžia dar vieną salvę, po to dar vieną. O po to dar ir dar ir dar. Ir man kaip skaitytojai nelieka nieko kito kaip kapituliuoti, pasiduoti magiškojo realizmo srovei ir leistis būti apstulbinama kiekviename puslapyje.
Ir niekaip niekaip nesuprantu, kaip Laimantas Jonušis sugebėjo šitokią knygą šitaip gerai išversti.Bravo.
Apžavėta.
Apie Rushdie jau rašė mano draugė K.Ž.L čia ir čia
K.Ž.G
Rašytojai gali išmokyti įvairių dalykų. Štai pavyzdžiui Achmatova mane išmokė išdidumo, Liūnė Sutema parodė, jog nėra reikalo nagais ir dantimis įsikabinti į savo praeitį, vietoj to geriau kurti namus ir gyvenima ten, kur esi.
Na, o Ernest Hemingway prisidėjo prie mano seksualinio švietimo 🙂
Kalba, žinoma, eina apie žymiąją knygos “Kam skambina varpai” citatą (nepamenu jos tiksliai lietuviškai)
“Did the earth move for thee?”
Pamenu skaitau knygą mokykliniais laikais ir galvoju “Aha! Tai štai, koks jausmas būna, kai myliesi. Štai taip TAI turi jaustis. “
O apie Hemingway aš šiandien pradėjau galvoti todėl, jog buvo paskelbta, kad apie jį bus kuriamas filmas
“Hemingway & Gellhorn”. Gellhorn – Hemingway trečioji žmona – rašytoja ir viena žymiausių karo žurnalisčių Martha Gellhorn.
Marthą vaidins Nicole Kidman, o Hemingway vaidmeniui pasirinktas Clive Owen, vaidinęs filmuose “Sin City” ir “Elizabeth- The Golden Age”.
Šiandien Erich Maria Remarque (1898-1970) gimtadienis.
Tarp jo parašytų knygų yra “Vakarų fronte nieko naujo” (1929), “Juodasis obeliskas” (1956) ir kt.
Naciai degino Remarque knygas, nes buvo paleistas gandas, jog jis yra žydas, o jo tikroji pavardė Kramer.
Gimtadienio proga klausomės Eltono Johno dainos “All Quiet on the Western Front” ir (džiaugiamės, kad gyvenam ne karo metu)
Šiandien mes pasipuošėme, užsidėjome pačias gražiausias diademas
Ir su šampanu, tortu ir saldainiais kartu su visais kitais Švedijos gyventojais įsitaisėmė sofose prieš televizorių žiūrėti princesės Victoria vestuves
Vestuvės buvo labai gražios, o jaunieji atrodė labai laimingi
Jau keletą mėnesių Švediją krečia vestuvinė karštinė. Apie vestuves buvo kuriamos tv programos, leidžiami specialūs laikraščiai, pagaminti vestuviniai suvenyrai.
O aš vestuvių proga skaitau žurnalisto J.Lindwall nepaprastai blogai parašytą knygą apie princesę Victoria. Pats rašymo stilius tai mane siaubingai erzina, bet detalės apie princesišką gyvenimą yra gana įdomios. T.Lindwall yra vienas tų žurnalistų, kuriuos karališkoji šeima prisileidžia arčiausiai, tai knygoje yra aprašomi dalykai, kurie yra žinomi ne visiems.
2008aisias metais viename interviu Victoria prisipažino, jog tik prieš keletą metų ji pirmą kartą savo noru perskaitė knygą. Ne todėl, kad būtų per daug užsiėmusi. Ne todėl, jog skaityti jai tiesiog nepatinka. Princesei Victoria (kaip ir jos tėčiui ir broliui) yra diagnozuota disleksija. Skaityti mokykloje jai buvo labai sunku, klasiokai iš jos juokdavosi, o ji pati prisipažino, jog jautėsi esanti kvailesnė už savo klasiokus. Kai pagaliau buvo konstatuota, jog princesė turi šį sutrikimą, buvo pasirūpinta, jog jai padėtų keli mokytojai. Rašoma, jog valandą prieš pamokas ir valandą po ji sėdėdavo ir rašydavo mokytojų užduotus žodžius.
Įsivaizduojat, kaip sunku, kai tekstas vos vos persiskaito, kai raidės šokinėja, apsikeičia vietomis, o kartais net ir savo vardo parašyti be klaidų neišeina (kartą princesės Victoria tetis savo vardą parašė su dviem klaidom, ir visi tai sužinojo).
Tikiuosi, kad apie disleksiją bus daugiau ir daugiau informacijos, ir kad kuo mažiau žmonių vargs nežinodami, kad šitą sutrikimą turi, o sužinoję gaus reikiamą pagalbą.
K.Ž.G
Viena iš mano silpnybių yra įkvepiančios, uždegančios kalbos. Pasiklausius tokios kalbos jaučiuosi labai pakylėta ir pasikeitusi. Iš visos širdies rekomenduoju pasiklausyti rašytojos J.K.Rowlings (Hario Poterio autorės) kalbos, kurią ji sakė 2008aisias Harvarde.
Keletas labai stiprių citatų iš šitos kalbos:
So why do I talk about the benefits of failure? Simply because failure meant a stripping away of the inessential. I stopped pretending to myself that I was anything other than what I was, and began to direct all my energy into finishing the only work that mattered to me. Had I really succeeded at anything else, I might never have found the determination to succeed in the one arena I believed I truly belonged. I was set free, because my greatest fear had been realized, and I was still alive, and I still had a daughter whom I adored, and I had an old typewriter and a big idea. And so rock bottom became the solid foundation on which I rebuilt my life.
***
Choosing to live in narrow spaces leads to a form of mental agoraphobia, and that brings its own terrors. I think the wilfully unimaginative see more monsters. They are often more afraid. What is more, those who choose not to empathise enable real monsters. For without ever committing an act of outright evil ourselves, we collude with it, through our own apathy.
K.Ž.G
Tokios naujienos man visada sušildo širdį. Po to, kai Westbury-sub-Mendip kaimelyje Somersete nebeliko mobiliosios bibliotekos, gyventojai už vieną svarą nusipirko raudoną telefono būdelę ir joje įsirengė turbūt pačią mažiausią pasaulyje biblioteką!
Bibliotekoje yra apie 100 knygų, CD & DVD. Bibliotekos lankytojai pasiimą norimą knygą, o vietoj jos į lentyną įdeda jau perskaitytą. Tokiu būdu knygos bibliotekoje nuolat atsinaujina.
Va čia tai graži idėja, ar ne?
Gal ir Lietuvos kaimeliuose tokios bibliotekėles galėtų būti?
Ir nereikėtų mums skųstis karpomais bibliotekų pinigais, tiesiog patiems reikėtų pasidaryti nepretenzingas bibliotekėles, kur mes kaip bendruomenė patys pasirūpintume savimi ir savo kaimynu.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 