Author: knyguziurkeG

Kodėl visi skaito Virginia Woolf?

~ knyguziurkeG ~ 12 Comments

Šeštadieniniame Dagens Nyheter priede “Boklördag” (Knygų šeštadienis) buvo publikuotas Victor Lindbom straipsnis apie Virginia Woolf , kuriame bandyta atsakyti, kodėl jos kūryba net ir šiandien yra populiari.

Kadangi šiandien sueina lygiai 70 metų nuo Virginia Woolf mirties ir kadangi aš esu tikra geraširdė, tai nusprendžiau aš beveik visą tą straipsnį išversti į lietuvių kalbą ir pasidalinti juo su mano drauge K.Ž.L ir tais, kurie skaito mūsų blogą.

Straipsnį išverčiau beveik visą, praleidau tik gal kokią pastraipėlę. Ir nežiūrėkit į vertimo kokybę- verčiau paskubomis, dalį straipsnio verčiau, kai mano trupinukas miegojo po pietų, o kitą dalį- kai kepiau kiaušinienę.

***

 

Pirmadienį sueina 70 metų nup rašytojos Virginia Woolf mirties. Bet šiandien ji aktualesnė nei kada nors anksčiau.

 

1941ųjų metų kovo 28ą dieną Virginia Woolf užsivelka savo paltą, į kišenes prisideda akmenų ir įbrenda į Ouse upę.  Ji bandė nusižudyti keletą kartų prieš tai, bet šįkart jai tai pavyksta ,ir ji padeda  tašką vienoje didžiausių ir novatoriškiausių pasaulio literatūros rašytojiškoje kūryboje.

Bet istorija čia nesibaigia. Būtent po mirties Virginia Woolf sulaukia savo didžiojo pripažinimo, jos knygos traukia naujus skaitytojus ir šiandien. Rašytojai, režisieriai ir meninkai dažnai mini ją kaip savo įkvėpėją.

– Ji yra labai šiuolaikiška,  jos knygose  “Savas kambarys” arba “Three Guineas” rašoma apie tai, kaip vyrų interesai yra laikomi prioritetiniais. Ji abejoja, keičia perspektyvą ir problematizuoja,- sako Björn Kohlström, knygos “Virginia Woolf-rašytojos biografija” autorius.

Nustatyti būtent tai, kas apsprendžia Virginia Woolf svarbą yra sunku. kaip rašytoja ji yra nuolat juda, bando naujus romano modelius.

–Fotografijose ji dažnai atrodo atitrūkusi. Ji žiūri į šoną, šypsosi šiek tiek kaip sfinksas. Sunku ją visiškai suvokti. Taip pat yra ir su jos knygomis. Atrodo, jog turi paskui ją bėgti, bet niekada nepaveji.

Virginia Woolf yra perėjimo nuo seno prie naujo asmenybė. Modernistė, kuri tvirtais lojaliais saitais yra susijusi su devynioliktojo amžiaus literatūra, tuo pačiu metu ir konservatyvi ir radikali. Jos proza yra poetiška ir sklandanti, bet tuo pačiu- pilna stiprių įspūdžių.

–Skatyti ją yra iššūkis, sako Björn Kohlström. Jos knygų neįmanoma šiaip sau atsipalaidavus paskaitinėti. Tačiau mainais už tai skaitytojas tampa protingesnis ir įžvalgesnis.

Jam nekeista, jog Virginia Woolf dažnai laikoma pavyzdžiu. Ji yra užkrečianti.

– Woolf parodo, jog yra verta stengtis save išreikšti. Kai buvom jauni ir lankėmės gerame koncerte, galvojom “Aš sukursiu savo grupę”. Žmogus taip gauna postūmį į priekį. Ji yra rašytoja, kuri įkvepia.

Universitetuose V.Woolf užima stiprią poziciją. Literatūros studentai pirmuose kursuose skaito “Švyturio link”, socialinio lytiškumo kursuose diskutuojamas “Savas kambarys”, o ir diplominių darbų apie ją yra daug.

Lisbeth Larsson, literatūros mokslų profesorė Göteborgo universitete, sako, jog Virginia Woolf paveikslas dažnai pastoja kelią į jos tekstus.

–Žmonės pavertė ją sergančia ir mirštančia moterimi, viena iš tų, kurie mirė jauni, nors jai buvo beveik šešiasdešimt metų, kai ji nusižudė. Tai mane labai erzina,-sako Lisbeth Larsson.

Lisbeth Larsson į Virginia Woolf kūrybą žvelgia kaip į “didelį humanistinį projektą”, kurio tikslas-aprašyti realybę ir žmogų.

–Ji (Virginia Woolf) teigia, jog rašytojas turi būti androgeniškas, kad galėtų parodyti įvairius žmogaus aspektus. Kad negalima žmogaus “užrakinti”  vienoje lytyje ar vienoje socialinėje klasėje. Ji rašė, kad žmogus yra kaip vaivorykštė su daugybe spalvų.

“Savame kambaryje” Virginia Woolf kalba apie tai, jog moterys rašytojos turi sudėtingesnes rašymo sąlygas nei vyrai, ir kaip visuomenė jas sistematiškai engia. Tai dažna tema jos romanuose. Knygoje “Orlando” ji savo androgeniškąjį idealą dar labiau užaštrina ir leidžia pagrindiniam herojui Orlando gimti vyru, bet vėliau tapti moterimi, ir Virginia Woolf neduoda tam jokių paaiškinimų.

– Ji simpatiškai parodo gyvenimo sudėtingumą, pasakyčiau. Ji nekuria intrigų, nerašo “stories”, o vietoj to ji per laiko, lyties ar miesto prizmę aprašo žmogų.

Galbūt tai gali paaiškinti tą didžiulį šiandieninį susidomėjimą jos kūryba. Jos tekstus galima skaityti ir interpretuoti skirtingai, ir kaip skaitytojas niekada nesi baigęs Virginia Woolf kūrybos.

– Mes gyvename vis labiau fragmentiškoje visuomenėje, tad jos pasakojimo būdas yra labai adekvatus. Jau tarpukario metais ji perdavė gyvenimo jausmą, kuris pasiekė mus jau daug vėliau.

straipsnio autorius-Victor Lindbom

***

 

K.Ž.G.

 


 

 

 

Belekaip

~ knyguziurkeG ~ 13 Comments

Žiūriu į savo suverstas lentynas (vėl knygos nebetelpa, o juk nuo naujų lentynų pirkimo nepraėjo nė metai) ir suprantu, jog jose nėra visisškai jokios organizavimo logikos, jokios sistemos. Nors ne, sistema yra ir ji vadinasi Belekaip.

Murakamis glaudžiasi prie Dickenso, o šalia Liūnės Sutemos rinktinės kažkokiu būdu įsitaisė… savipagalbos knyga “Matyk galimybes” (iškart turiu pasakyti, jog jos nepirkau, tiesiog tai mano busvusios darbovietės dovana Kalėdų proga visiems ten dirbusiems).

Ir kaip man tas knygas sudėlioti? Pagal rašytojus? Pagal  žanrus? Pagal kalbas?

O kol aš čia galvojau ir ieškojau įkvėpimo interneto platybėse, radau šitą filmuką. Gerai būtų, jei knygos pačios susiorganizuotų…

K.Ž.G

Knygos už vairo

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Kaip tik dabar žiūriu programą “Hej litteraturen!” per švedišką valstybinį TV kanalą ir, pamačiusi vieną pasakojimą, tiesiog turėjau paspausti “Pause” mygtuką ir parašyti trumpai apie tai bloge.

Programoje kalbama apie tai, kaip literatūra tam tikrais laikais pasiekdavo vis naujas skaitytojų grupes.

Kaip pavyzdį parodė tolimųjų reisų vairuotojus, kurie yra dideli audioknygų vartotojai.

Pasirodo, jog Švedijoje egzistuoja net vienuolika pakelės bibliotekų, įsikūrusių pakelės užeigose. Ir net kai kurios krovinių pervežimo įmonės turi savas bibliotekas darbuotojams.

Vienas vairuotojas pasakojo, kad jis visiems savo kolegoms rekomendavo perskaityti/pasiklausyti L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”.

Įsivaizduokit: Įlipi į autobusą “Vilnius-Klaipėda”, atsisėdi netoli vairuotojo, pasiruoši klausytis dainuškų per radiją, o staiga pasigirsta: “Pirma knyga. Pirmas skyrius. Aleksejus Fiodorovičius Karamazovas buvo mūsų apskrities dvarininko Fiodoro Pavlovičiaus Karamazovo trečiasis sūnus…”

K.Ž.G

 

M.Atwood “Handmaid’s Tale”

~ knyguziurkeG ~ 22 Comments

Mano viena mylimiausių dėstytojų, vėliau mano kolegė, o dabar draugė Marie man jau seniai sakė: “Giedre, skaityk M.Atwood knygas. Man jos pačios geriausios. Pamatysi, ir tau patiks”. Tai kai lankiausi pas ją namuose, ji man iš savo lentynos išrinko dvi M.Atwood (kurios vardas nuolat figuruoja kandidatų Nobelio premijai gauti sąrašuose) knygas: “The Blind Assasin” (Booker premija 2001-aisiais) ir “Handmaid’s Tale” (nominuota Booker premijai 1986 ir patekusi į short-list).

Tai dabar sėdžiu prie kompiuterio, prieš dvi valandas pabaigusi skaityti “Handmaid’s Tale”, ir bandau aprašyti knygą taip, kad tuojau pat pultumėt ją skaityti. Atsiprašau už žodinę klišę, bet pirmiausia kas ateina į galvą, tai pasakyti, kad aš sukrėsta. Siaubingai.

Nes M.Atwood rašo taip, kad man kelis kartus teko sau garsiai pasakyti “Čia tik knyga.”. Porą kartų turėjau padaryti pertrauką, nes protas neišnešė, nes visa esybė protestavo prieš tą Gilead respublikos pasaulį, kuriame gyvena knygos herojė Offred.

Perteikti pagrindinės herojės Offred sugestyvaus pasakojimo ir baisios istorijos čia tikrai nesugebėsiu, bet kad įtikinčiau ir kitus knygą perskaityti, pasakysiu, jog tai , ko gero, bus šių metų geriausia mano skaityta knyga, nors dar tik kovas.

‘The Handmaid’s Tale” – distopija, aprašanti Offred, gyvenusios prieš Gilead respublikos sūkurimą ir jau po jo, istoriją. Gilead respublika – totalitarinė, fundamentalistinė valstybė, įsikūrusi Jungtinių valstijų teritorijoje, kurios įstatymai remiasi pažodiniu Biblijos tekstų supratimu, kur yra grįžta prie taip vadinamų tradicinių šeimos vertybių (Ar jums tai primena ką nors? Man tai labai primena Lietuvoje dabar taip dažną diskursą apie tai).

Dėl gamtinio užterštumo, radiacijos, AIDS, dar nematytos sifilio atmainos, gimstamumas smarkiai mažėja, tad nauja susikūrusi Gilead respublika su tuo kovoja remdamasi Biblijos žodžiu ir sukuria  baisią, atgrasią visuomenę, kurios pagrindas – griežta hierarchija. Moterys, ištekėjusios už aukštas pareigas užimančių vyrų gali būti Žmonomis. Jos visada dėvi mėlynus rūbus ir dažnai yra nevaisingos. Kadangi jos pačios negali susilaukti vaikų visuomenėje priverstinai egzistuoja grupė Tarnaičių, kurių pagrindinė pareiga yra pastoti nuo Žmonos vyro ir išnešioti vaiką, kurio ji, žinoma, pasilikti sau negalės (Ar tai jums ką nors primena?).

Tarnaitėmis priverstinai tapo vaisingos moterys, kurios, pavyzdžiui, buvo ištekėjusios antrą kartą arba gyveno nesantuokoje. Tarnaitės visada dėvi raudonus drabužius, ant galvų nešioja savotiškus baltus kykus, kurie neleidžia joms žvalgytis į šalis ir tuo pačiu apsaugo jas nuo vyrų žvilgsnių.

Trečioji kasta – Tetos, pagyvenusios, vaikų nesusilaukusios moterys, kurių pareiga paruošti (greičiau išmuštruot) Tarnaites jų dieviškai pareigai atlikti. Yra ir Nemoterų kategorija, kurią sudaro nevaisingos moterys, pasipriešinime dalyvaujančios politikės, lesbietės, našlės.

Knygos pagrindinė herojė, kuri pasakoja savo istoriją yra vardu Offred. Tai netikras jos vardas, nes tikrą vardą uždrausta naudoti. Dabar ji Fredo (todėl ir Of Fred) ir jo Žmonos Tarnaitė.

Iš Offred pasakojimo galima suprasti, kad net iki Gilead laikų moterims nebuvo lengva, jos buvo dažnai verčiamos objektais, kur joms teko patirti seksualinė prievartą, smurtą ir t.t. (Ar tai jums ką nors primena?). Būtent tai ir yra nuolat pabrėžiama Gilead respublikoje, jog Gilead laikais moterys yra “apsaugotos” griežtomis taisyklėmis, jos yra supančiotos fundamentalistinėmis religinėmis normomis ir tuo pačiu nužmoginamos.

Teta Lydia pasakodama apie vyrus sako “They can’t help it, she said, God made them that way but He did not make you that way. He made you different. It’s up to you to set the boundaries“. Taigi, suprask, vyrus veda jų nekontroliuojami instinktai, o moterys savo instinktus, savo seksualumą privalo suvaldyti. Negana to, būtent moterims užkraunama atsakomybė už ribų nustatymą, būtent ant jų gula kaltė, kai vyrai nesusivaldo.  Ar jums tai ką nors primena? Man tai labai daug ką. Pavyzdžiui tą “Nereikėjo po klubus naktimis vaikščioti”. Arba “Apsirengusi trumpiausiu sijonu, staipėsi staipėsi ir prisistaipė” arba tiesiog “Pati prisiprašė”.

Tarnaičių kūnai yra kiek įmanoma sutaurinti, paversti vaisingumo šventovėmis, kaip kartą knygoje sakoma moterys tapo “vaikščiojančiomis gimdomis” ir iš individo yra paverčiamos į indą, kuriame turi augti vaisius. Tai vienintelis vaisingos moters tikslas, bet koks atsisakymas  gresia baisiomis sankcijomis. Vaisingos moterys priklauso visuomenei, yra tarsi jos nuosavybė.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, bet prisiminkit, kaip elgiasi aplinkiniai, kai moteris laukiasi. Žmonės leidžia sau komentuoti priaugtus kilogramus, vos iš matymo pažįstami  leidžia sau grabalioti nėščios moters pilvą arba aiškinti, kokioje padėtyje geriausia gimdyti.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, kad bažnyčia nereguliuoja mūsų privačių gyvenimų, bet yra daugybė pavyzdžių, kurie sako visai ką kitą. Čia vienas  pavyzdys.

Iš pradžių buvo sunku susivokti, kol nesupratau, kad čia šiurpi distopija, ko negavau daugiau informacijos apie egzistuojančias kastas, bet M.Atwood protingai po truputį  išdalija tą informaciją, ir pasakojimas įgauna savo formą.  M.Atwood rašo lėtai, neskubėdama, kurdama juodos ateities viziją.  Knygoje ne tiek daug veiksmo, kiek Offred kasdienybės aprašymo, bet kadangi mums ta kasdienybė tokia tolima ir nesuvokiama, nėra nuobodu.

Autorė puikiai perteikia Offred vienatvę, jos izoliaciją, nepasitikėjimą niekuo (Gilead respublikoje bet kas gali būti paskųstas ir išduotas), jos turėto, o dabar atimto gyvenimo nostalgiją, žmogiško prisilietimo ilgesį, į narvelį uždarytos ir vaisingumo tikslais išnaudojamos moters išgyvenimus.

Knyga parašyta 1985 metais ir man iki nesuprantama, kaip aš apie ją nieko nebuvau girdėjusi. Kiek tokių įstabių knygų aš esu praleidusi?

1990-aisias pagal knygą buvo sukurtas filmas. Čia jo anonsas.

O mano draugei knygų žiurkei Linai, kuri norėjo sužinoti, ar verta skaityti šitą knygą, sakau: stumk visas kitas į šoną. Tuojau pat.

Daiktų (ne dievų) miškas arba dar kartą apie Silva rerum II

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Kurią lietuvišką knygą norėtumėt būti parašę Jūs?

Aš tai labai būčiau norėjusi parašyti “Silva rerum” tiek pirmą, tiek antrą dalį. Nes iš mano varpinės žiūrint tai šitos knygos gerokai užpildo tam tikras skyles lietuvių literatūroj.

Aš per lietuvių literatūros pamokas visada skųsdavausi, kai skaitėm apie kaimo realijas. Negalėjau pajusti jokios identifikacijos su kaimo gyvenimu. Aš net karvės nesu gyvenime palietusi.

Mano “kaimiška” patirtis apsiribojo braškių ir serbentų rinkimu kolektyviniame sode. Ir niekas iš mano senelių kaime negyveno, todėl mano patirtyje – didžiulės kaimiško gyvenimo spragos. Būtent todėl, man visada daug įdomiau skaityti apie gyvenimą mieste, todėl neatsiplėšiu nuo K.Sabaliauskaitės gyvenimo Vilniuje aprašymų.

Mano akimis žiūrint – K.Sabaliauskaitė sugebėjo įlieti į mūsiškę literatūrą naujumo, bent jau man tai gana nauja ir šviežia skaityti tokį tekstą lietuviškai.

Kitas dalykas, kuo man labai imponuoja “Silva rerum” yra K.Sabaliauskaitės kalba – tie ilgi sakiniai, savyje talpinantys daug gražaus pasakojimo, tarsi galinga srove nešantys per žmonių istoriją, dosniai dovanojantys milijonus tuometinio gyvenimo detalių, sklandžiai be jokių užsikirtimų keliantys skaitytoją per fabulą. Skaitai, o nuo kalbos pilnumo ir detalių gausumo sukasi galva.

O ir romano struktūrai priekaištų iš manęs nesulauksit. K.Sabaliauskaitė labai protingai išdėliojo pasakojimo akcentus, istorijos porcijas  suraikė tikrai gražiai ir apgalvotai.

Tos jų istorijos gražiai persipina, papildo viena kitą ir tokiu būdu sukuria įvairiaspalvį knygos audinį, tarsi didžiulį barokinį gobeleną, kurį galima apžiūrėti iš arti, visai prikišus nosį ir studijuoti jame mažiausias detales, pavienių žmonių gyvenimo aprašymus. Galima atsitraukti keletą žingsnių ir pamatyti, kaip tos detalės iš pavienių žmonių tampa giminės istorija. O paėjus dar keltą žingsnių atgal galima pamatyti ir visa vaizduojamą paveikslą – savotišką metaperspektyvą – Vilnius-Lietuva-pasaulis.

Dar vienas dalykas, už kurį labai noriu pagirti K.Sabaliauskaitę ir jos knygą, tai yra veikėjų sudėtingumas. Nei vienas jų (na nebent mažoji Teofilė, bet įtariu, jog ji palikta ateinančiai knygai) nėra paprastas, vienasluoksnis, arba geras, arba blogas. Visi su nuodemėm, visi su praeitim, visi su savo žmogiškais instinktais, nė vienas nestatomas ant pjedestalų, nėra aiškių antagonistų, nes nelaimės ateina tiek nuo švedų, tiek nuo rusų, tiek nuo kaimynų, su kuriais labinaisi susitikęs, tiek iš savęs paties.  Žodžiu, visi esam prisidirbę, nė vienas nesame nors-ant-žaizdos-dėk geruolis.

Labai ryšku tai, kad autorė daug laiko praleido ieškodama istorinės medžiagos – knygoje yra daugybė detalių, kurių gausa sukuria sodrų, pilnakraujį pasakojimą apie 1707-1710 metus. Knygoje pilna senų žodžių ir išsireiškimų, kurie suteikia pasakojimui dar daugiau autentiškumo.

Perskaičiusi Norvaišų giminės istorijos tęsinį, užsigalvojau apie dabar taip dažnai vyraujantį požiūrį, jog “viskas priklauso nuo tavęs paties”, “neprarask optimizmo, ir viskas bus gerai”, “the power of positive thinking”. Pabandytų kas tokias klišes pasakyti Uršulei iš Norvaišų Birontienei maro metu peržiegiančiai per tiesiog gatvėje mirusius žmones. Arba badaujančiai Onai Kotrynai, kurią kartu su maža dukra atokiame dvare paliko vyras ir kur ji yra priversta daryti tokius dalykus, apie kuriuos nėra nė sapnavusi.

Kad ir kaip norėtume įsivaizduoti, jog visiškai galime patys apspręsti savo gyvenimus, labai tikėtina, jog yra taip, kaip K.Sabaliauskaitė rašo “Silva rerum II” paskutiniame sakinyje – jog galbūt esame “kiekvienas švelniai nukreipiamas nematomos likimo rankos…”

Būčiau profesionali kritikė, tai dėl profesionalumo reikėtų parašyti ir ką nors neigiamo apie knygą, reikėtų atrasti kokią silpnesnę vietą, besti pirštu į kokią neišvystytą liniją, bet to tikrai šiandien negaliu padaryti. Nes laukiau “Silva rerum II” baisingai, stačia galva  nėriau į ją ir mėgavausi mėgavausi.

Nebuvo laiko ieškoti kažkokių ten kabliukų, priekabių ir pan. Visiškai pasidaviau teksto srovei, pasakojimo gūsiui ir skridau per aštuonioliktojo amžiaus Lietuvos istoriją taip, kaip dar niekada nesu skridusi per jokią kitą lietuvišką knygą.

K.Ž.G.


Diena 5 Knyga, kuri daro tave laimingą

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

K.Ž.G

Iškart pagalvojau apie Helene Hanff  knygą 84 Charing Cross Road. 

Amerikietė rašytoja H.Hanff jaučia didelę meilę britų literatūrai. Ieškodama tam tikrų knygų ir tam tikrų leidimų ji parašo laišką Marks&co antikvariate (įsikūrusiame adresu 84 Charing Cross Road) dirbančiam Frank Doel.

Ir tada viskas prasideda… 20 metų Helene ir Frank susirašinėja, 20 metų Helene užsiprašo tam tikrų knygų, o knygyno darbuotojai su dideliu užsidegimu jai tų knygų ieško ir jas siunčia. Helen taip pat padeda knygyno darbuotojams ir Frank šeimai, kadangi 1949aisiais po karo vis dar buvo jaučiamas didelis prekių trūkumas. Tai per vandenyną keliauja kojakelnės, konservuota mėsa, knygos ir nuostabūs nuostabūs laiškai.

Helene- įdomi, aštri moteris su labai aštriu liežuviu, o Frank- tikras anglas, su geromis džentelmeno manieromis, tai galite įsivaizduoti, koks smagus jų susirašinėjimas.

Šitą knygą tai tikrai visiems rekomenduoju perskaityti. Visada toks geras jausmas apima, kai ją skaitau. Ir niekaip nesuprantu, kodėl man niekas nėra apie šitą knygą sakęs? Ar visiems ji taip patinka, kad žmonės nori pasilaikyti ją sau? Nesuprantu, kaip per tiek metų aš galėjau šitą knygą “pražiūrėti”

Yra ir filmas sukurtas- dalį jo galite pažiūreti čia (Frank Doel vaidmenį atlieka A.Hopkins)

KŽL

Kiekviena knyga, kurios noriu, kurios laukiu, kurią gaunu, daro mane  laimingą

Diena 4 Mėgstamiausia knyga iš mėgstamiausios serijos

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

K.Ž.G.

Kadangi jau apsiskelbiau, kad knygos apie Harį Poteris yra mano mėgstamiausia serija, tai turiu dabar išrinkti vieną iš tų knygų… Renkuosi pirmąją – “Haris Poteris ir išminties akmuo”. Po jos kiekviena dalis darosi vis baisesnė ir tamsesnė.

Beje, dabartinis popiežius smerkia knygas apie Harį Poterį. Viename savo laiške jis yra rašęs “It is good that you enlighten us on the Harry Potter matter, for these are subtle seductions that are barely noticeable, and precisely because of that have a deep effect and corrupt the Christian faith in souls even before it could properly grow.”

Knygos apie Harį Poterį taip pat yra bandytos drausti kai kuriose JAV mokyklose dėl knygoje propaguojamos raganystės. (Išsinarinau akis jas bevartydama)

KŽL

Aš neapsisprendžiu…

Diena 3 Mėgiamiausia knygų serija

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

K.Ž.G

Oi teko pasukti man galvą, kad prisiminčiau, kokias serijas esu skaičiusi.  Serijos yra labai dažnas reiškinys fantasy ir mokslinės fantastikos žanruose, o kadangi aš tų žanrų nelabai pažįstu, tai prisipažįstu, jog esu skaičiusi nedaug serijų.

Va mano vyras- tų dviejų žanrų gana geras žinovas be jokio vargo galėjo išvardinti visą sąrašą tų serijų.

Dabar jis kaip tik baigia rinkti R.Jordan “Wheel of Time” seriją, kurią sudaro 14 knygų. Bet su seriju rašymu yra susijusi tam tikra rizika.

Pavyzdžiui, ką tik mano minėtas R.Jordan mirė neužbaigęs serijos.  Tai 12, 13 ir 14 dalį užbaiginėjo B.Sanderson, nes R.Jordan spėjo  surašyti visokius įvykius, nuorodas, ir t.t. kad kas nors tą knygą galėtų užbaigti. Jis manė, jog serijai užteks ir 12 knygų, bet užbaigėjas B.Sanderson nusprendė, jog neįmanoma visko sudėti į vieną knygą, tai seriją pratęsė.

Vaikystėje aš su didžiuliu užsidegimu skaičiau A.Dumas knygas apie muškietininkus. “Trys muškietininkai”, “Po 20 metų”, “Vikontas de Braželonas”.

Jauni, gražūs, sveiki ir gyvi muškietininkai iš filmo

Kita serija, kurią tiesiog dievinau, yra A.Volkovo šešių pasakų serija su iš A.Baumo pavogtais ir nukopijuotais herojais. Atsimenat knygas „Smaragdo miesto burtininkas“, „Urfinas Džiusas irjo mediniai kareiviai“, „Septyni požemio karaliai“, „Maranų ugnies dievas“, „Geltonas rūkas“ ir „Apleistos pilies paslaptis“.  Aš tas knygas esu skaičiusi po milijoną kartų, net dabar grįžusi į Lietuvą jas išsitraukiu, atsisėdu prie virtuvės durų ir skaitau skaitau.

Bet jei reikai išrinkti vieną pačią mėgiamiausią, tai be jokių išlygų pirmąją vietą skiriu J.K.Rowling serijai apie Harį Poterį. Nuostabus išgalvotas pasaulis, stiprus ir įtraukiantis pasakojimas,- galėčiau girti ir girti tas knygas. Skaičiau jas jau būdama suaugusi, bet skaitydama jas vėl pasijutau kaip vaikas, nes vėl pajutau tą nesuvaldomą norą versti puslapį po puslapio, tą knygos trauką, kuri neleidžia išjungti šviesos, nors jau keturios valandos ryto.

KŽL

Mano mėgstamiausia knygų serija yra “Pasaulinės literatūros biblioteka”. Taip, taip ta rudoji. Pasmerkta serija, kuriai daug lemta rinkti dulkes nei būti skaitomai. Todėl man ji labiau yra “žiūrimiausia” knygų serija, o ne “mėgstamiausia”, nes nuo pat mažens iki dabar, nuvažiavus pas mamą, aš mėgstu atsistoti prie šitos serijos knygų lentynos, skaityti pavadinimus ant nugarėlių ir galvoti kažką panašaus: “Na, kas gi gali norėti šitai perskaityti? Šitos tikrai niekada neskaitysiu – kokia storybė (Gargantiua ir Pantagriuelis)! Kas čia toks? O, būtų įdomu šitą paskaityti (Karas ir taika)… kada nors”. Bet kartu ši serija yra ir išgelbėjusi – kai nereikėjo ieškoti Hemingvėjaus, Kafkos, Sinkevičiaus, jei neklystu ir Mickevičiaus.

Tokių serijų, kurias minėjo Giedrė, aš nelabai žinau, labiau gal pamiršau. Hario Poterio nesu skaičius, gal vėliau kada nors. Žinoma skaičiau “Tris muškietininkus”, bet pratęsimai man nepatikdavo. Dabar dar į galvą atėjo labai patikusios knygos apie indėną Harką – ar čia serija?

Diena 2 Knyga, kurią skaičiau daugiau nei triskart

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

K.Ž.G

Pirmoji atėjusi į galvą buvo Charlotte Bronte “Jane Eyre”.  Skaičiau ją greičiau dvidešimt kartų nei tris. Tiesiog galiu atsiversti bet kuri puslapį (išskyrus pirmuosius skyrius, kai Jane auga pas tetulę Reid ir apie jos  pirmuosius  metus Lowoode, man per baisu) ir pradėti skaityti.

Paauglystės metais mano meilė šitai knygai, o ypač misteriui Rochester, atsirado po BBC serialo (1983), kur Rocherster vaidmenį atliko T.Dalton. Atsimenat jį? Nuo tada aš brokyju visus kitus misterius Rochesterius.

“Jane Eyre” man patinka tuo, jog misteris Rochester nėra princas ant balto žirgo, kuria atjoja išgelbėti Jane Eyre. Patinka, nes knyga nagrinėja santykių tarp dviejų nelygių žmonių temą. Na ta prasme, kad Jane neturi nei tokios socialinės padėties, nei pinigų, nei užtarėjų, kad galėtų jaustis lygiavertė būdama su misteriu Rochesteriu. Ji nenori būti jo išgelbėta, ji nenori būti jo sauguoma ir puošiama lėlytė. Ji nori būti lygiavertė.

Tai, manau, net ir dabar yra labai aktuali tema.

Mėgstamiausios knygos vietos- vakaras, kai misteris Rochesteris nukrenta nuo arklio ir kiti jų dviejų kandūs dialogai, kuriuose tiek Jane, tiek Rochester pasirodo esą vienas kitam lygūs intelektualine prasme.

KŽL

Aš neskaitau antrą kartą, juo labiau trečią. Kad ir kaip galvočiau, neprisimenu tokios knygos. Išskyrus vaikiškas, kurias dabar skaitau po milijoną kartų, kol kukulis išmoksta mintinai. Tada aš pradedu skaityti sakinį, o kukulis jį užbaigia. Taip ir skaitom. Pavyzdžiui šitą.

Apie J.Marcinkevičiaus kūrybą

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Man taip gražu, jog straipsnių apie J.Marcinkevičiaus išėjimą komentuotojai  savo komentaruose tiesiog įrašo jo eilėraščius.

Patiko ir R.Tamošaičio mintys apie J.Marcinkevičiaus kūrybą

“Jo kūryba ypatinga tuo, kad suderino valstietišką kultūrą, gamtos žmogaus pasaulėjautą, kaimo poetizavimą ir vaizdavimą sakralioje šviesoje su europietiškomis humanistinėmis idėjomis, subtiliai ir jautriai rašė apie žmogaus jausmus, todėl labai svarbi ir jo meilės, intymioji lyrika. Kitaip sakant, jis aprėpė liaudies kūrybą ir europietiškąją individualiąją lyriką.

Just.Marcinkevičius buvo jungiantis, integruojantis poetas. Nors mes dažnai nepastebime jo lyrikos modernizmo, o iškeliame tautos valios išraišką, tačiau tautiškumo problema neturėtų užgožti menininko. Jis buvo gilaus žmogiškumo poetas.“

O kadangi šiandien vasario šešioliktoji, tai nėra turbūt tinkamesnio teksto šiai dienai paminėti nei J.Marcinkevičiaus “Mindaugas”

 

MINDAUGAS

Ką jau sulipdo kraujas,

To nei ugnis neperskirs, nei vanduo.

Ak Dausprungai, buvau kvailys: tikėjaus –

Sunešime visi po trupinėlį…

Kas atnešė? Kas prisidėjo? Niekas.

Ir vis dėlto aš padariau valstybę,

Kuri jau šiandien gali atlaikyt

Smūgius kryžiuočių. Dar bent dešimt metų –

Ir mes išgelbėsim save ir ainius.

DAUSPRUNGAS

Bet kokia kaina, kokia kaina, broli!

Kas ir kada galėjo pagalvoti,

Kad Lietuvoj lietuviams būtų ankšta.

Pradėję žudynes, ar mes neduosim

Negero pavyzdžio kitoms kartoms.

MINDAUGAS

Ne aš pasiūliau kainą, ak, ne aš…

DAUSPRUNGAS

Vis tiek. Juk tu sukūrei naują dievą,

Pavadinai jį Lietuva. Gerai.

Tikiu tavim. Tiksliau – tikėti noriu.

Bet Lietuvos vardu ir niekšas gali

Žudyti, degint, plėšti. Kaip atskirti,

Kur tikras pranašas, o kur netikras?

MINDAUGAS

Aš nežinau. Aš nieko nežinau.

Tiktai maldauju, Dausprungai: nutilk!

Kam tu pili nuodų į mano širdį?

Abejones kam sėji? Kam žudai

Vienintelį ir šventą mano tikslą?

Aš privalau būti tvirtas. O esu

Tiktai žmogus. Geriau tad mes kaip žmonės

Pasikalbėkime apie ką nors.

Taip, kaip seniau… atsimeni, prie tėvo?

 

 

K.Ž.G

Justinas Marcinkevičius 1930-2011

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

 

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

Diena 1 Geriausia praėjusiais metais skaityta knyga

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

K.Ž.G:

Aš niekaip nesugebėjau išrinkti vienos geriausios. Tiesiog tiek J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” ir N.Krauss “Meilės istorija” tiek stilistiškai, tiek tematiškai labai panašios, todėl niekaip nesugebėčiau pasirinkti vienos iš jų.

J.S.Foer taip nuostabiai žaidžia su potmodernistinėmis teksto išraiškos priemonėmis, kad aš- postmodernistinės literatūros mylėtoja, absoliučiai kapituliuoju. Keičiasi teksto dydis, nuotraukos kaip niekada tampriai susijusios su pasakojimu, subraukytas tekstas- rodo sugebėjimą traktuoti tekstą daug plačiau nei juodai baltas raides ant balto lapo.

Ir N.Krauss neatsiduoda tradicinei romano formai ar chronologijai. Ji moka greitai keisti pasakojimo perspektyvą, tokiu būdu suteikdama knygai stereo tekstą- pasakojimas pas skaitytoją keliauja per skirtingus žmones, per skirtingus laikus, o kai tos istorijos susiliečia, mano skaitytojišku kūnu bėgioja šiurpuliukai.

Tai, kas mane ypač įstrigo abiejose knygose yra tiek J.S.Foer, tiek N.Krauss sugebėjimas pasakoti iš vaiko pozicijos. Tiek Oscaro, tiek jaunosios Almos, tiek jos brolio istorijos parašytos su gražia pagarba vaikui/paaugliui, su tikėjimu, jog nebūtina būti suaugusiu, kad pajustum šio pasaulio sudėtingumą. Man net baisu pagalvoti, kokios įdomios ir komplikuotos asmenybės yra mūsų vaikai. Baisu, nes bijau sugadinti, pakeisti savo vaiką, apriboti jį ir kišti jį į kažkokius rėmus… kai jis jau dabar yra daugiau nei stebuklas.

Ir kaip man gaila Leo Gursky iš “Meilės istorijos”, kuris niekada taip ir nepažinojo savo sūnaus ir siaubingai gaila Oscaro, kuris turi augti be savo tėčio.

Kita abi knygas jungianti tema- praeitis ir jos nesibaigianti tąsa mūsų gyvenimuose. Ir apie tai, kad nors ir galime jaustis patys vienišiausi šitame pasaulyje, esame neišvengiamai susaistyti meilės, bendražmogiškumo, bendros istorijos, ilgesio saitais su kitais žmonėmis.

*******************************************************************************************************************************

KŽL

Sandro Veronesi “Ramus chaosas” – Nes toks tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Apie tai, kaip reikia mylėti save, neignoruoti savo jausmų ir norų, nes vidinė ramybė yra vertingesnė ir vaisingesnė, nei neapsakomą galybę energijos suryjantis vidinio chaoso slėpimas po ramybės kauke.

30 knygų

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Viename mano mėgstamame knygų bloge bokhora.se radau kvietimą knygų blogeriams parašyti apie 30 knygų pagal žemiau pateiktą tvarkaraštį. Prisijungiame ir mes.

Nežinau, ar pavyks be petraukos kiekvieną dieną į tuos klausimus atsakyti, bet pabandysim.

Day 01 – Best book you read last year
Day 02 – A book that you’ve read more than 3 times
Day 03 – Your favorite series
Day 04 – Favorite book of your favorite series
Day 05 – A book that makes you happy
Day 06 – A book that makes you sad
Day 07 – Most underrated book
Day 08 – Most overrated book
Day 09 – A book you thought you wouldn’t like but ended up loving
Day 10 – Favorite classic book
Day 11 – A book you hated
Day 12 – A book you used to love but don’t anymore
Day 13 – Your favorite writer
Day 14 – Favorite book of your favorite writer
Day 15 – Favorite male character
Day 16 – Favorite female character
Day 17 – Favorite quote from your favorite book
Day 18 – A book that disappointed you
Day 19 – Favorite book turned into a movie
Day 20 – Favorite romance book
Day 21 – Favorite book from your childhood
Day 22 – Favorite book you own
Day 23 – A book you wanted to read for a long time but still haven’t
Day 24 – A book that you wish more people would’ve read
Day 25 – A character who you can relate to the most
Day 26 – A book that changed your opinion about something
Day 27 – The most surprising plot twist or ending
Day 28 – Favorite title
Day 29 – A book everyone hated but you liked
Day 30 – Your favorite book of all time

K.Ž.G

Kaip A.Škėma su D.Brown kovojo…

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Šiandien Bernardinuose perkaičiau pokalbį su Vytautu Toleikiu. Įdomus pokalbis, įdomus žmogus ir įdomios mintys.

Nors… kažkodėl truputį pasišiaušiau, na dar pasiraukiau, kai skaičiau, nes tikrai nesutinku su visais tais teiginiais.

“Tokią neperskaitytų knygų traumą teko išgyventi ir man pačiam. Kol galiausiai nebepakeldamas to gėdingo fakto apie 2000 metus susidariau nebespėtų perskaityti knygų sąrašą, kurį sudarė gerokai daugiau nei šimtas pozicijų. Ėmiausi vakarais, savaitgaliais  kryptingo, toli gražu ne pramoginio, rimto darbo. Tik dėl savęs, kad rimtam žmogui paklausus, „kaip jums patiko tas ar anas tekstas?“, nereikėtų nudelbus akis neaiškiai sumurmėti:– „skaičiau, visai nieko“. Daugmaž apsiliuobiau per gerus dvejus metus”

Mano pozicija dėl skaitymo yra visai kitokia. Visai nemanau, jog reikia skaityti “kryptingai”, nežiūriu į skaitymą kaip į rimtą darbą. Nežinau, kodėl vis dar taip norima suteikti skaitymui tą intelektualumo aurą.

Suprantu, kad seniau tai skaitymas buvo rezervuotas tiems, kurie turėjo išsilavinimą, tiems, kurie mokėjo skaityti, bet nemanau, jog dabar yra tikslinga perdėm intelektualizuoti patį skaitymą, apgobti skaitymo procesą kažkokiu inteligentams skirtu išskirtinumo švytėjimu. Manau, jog tai visai be reikalo sukuria nematomus ir matomus barjerus.

“Ir tereikėjo tik dvejų metų žemaitiškos kantrybės bei tolesnio pastovaus pasipildymo naujais Lietuvos  autorių  leidiniais.  Tai  kaip po šios patirties gali  rimtai bežiūrėti  kad ir  į Paulo Coelho,  Peterio Hoego, Dan Browno kūrybą? Kai ją palygini su Partizano Dzūko, Alfonso Nykos Niliūno dienoraščiais, Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio tekstais,  Jono Aisčio ar Henriko Radausko eilėmis.”

Nesuprantu, kam reikia supriešinti Dan Brown, P.Coelho su A.Škėma arba H.Radausku? Visų pirma juk šių rašytojų kūryba yra labai skirtinga, skirtingi žanrai, skirtingos išraiškos priemonės, skirtingi tikslai ir t.t. Antra, nesuprantu, kodėl negalima skaityti ir A.Škėmos ir P.Hoeg, ir mėgautis jų tekstais? Aš esu skaičiusi abu ir jie vienas kitam netrukdo. Juk skaitomi jie skirtingais tikslais, skirtingomis nuotaikomis ir pan.

Oi kaip man nepatinka tas nuolatinis populiariosios literatūros sumenkinimas.

Vėl ta- intelektualizuoto skaitymo aureolė…

Taip, D.Brown stilistiniu požiūriu su A.Škėma nesulyginsi, bet nematau prasmės pradėti juos lyginti. Galų gale, tai kas kažkada priklausė populiariai kultūrai yra šiandieninė klasika.

Man atrodo, jog per dažnai skaitymo gerumas motyvuojamas kažkokių tikslų pagalba. “Reikia skaityti, kad taptum išsilavinusia asmenybe.” “Skaityk, kad susipažintum su mūsų literatūra.” “Lietuviškos literatūros skaitymas padeda suvokti savo tautiškumą.” “Reikia skaityti, kad žinotum, kas tas Ch.Dickens ir kas tas G.Flaubert.” “Reikia skaityti, kad nereikėtų gėdintis, jei kas nors paklaustų, ar skaičiau. ”

Man asmeniškai visi tie “reikia skaityti” ir “skaityk kad” yra atgrasūs. Dabar, kai aš suaugusi, kai tik aš pati sprendžiu, ką skaityti, prisipažįstu, jog skaitau tai, kas man įdomu. Tai, kas man patinka. Tai, kas man suteikia džiaugsmą. Tai, kas sutrumpina kelionę į darbą arba laukimą eilėje prie gydytojo.tai, kas sukelia minčių. Tai, ką rekomenduoja mano draugai.

Ir kaip jau įprasta, tiesiog būtina įspirti jaunimui:

“atėjo nauja karta, augusi nepriklausomybės gadynėje . Kartais ją vadiname copy paste‘ų karta, kuri anot mano bičiulio Prano Morkaus „na nieko nežino“. Nes jie netikrinę viską ima iš interneto suvesdami tinkamą žodį, jokių pastangų, jokio galvojimo, jokio atradimo džiaugsmo, – visur tik beskonis fast-food‘as.”

Čia net nežinau, kaip reikėtų argumentuoti, kadangi ir pati priklausau tai kartai, tai man labai sunku save ir savo pažįstamus priskirti tai “copy paste” kartai. V.Toleikis labai jau linkęs romantizuoti anuos laikus

“Mano karta, gimusi apie 1960 –uosius metus, dar puikiai prisimena eiles knygynuose prie literatūros klasikų prenumeratos ar perkant Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai be datų“. Ji prisimena klestinčią knygų prekybą iš po prekystalio.”

Kaip tos “copy paste” kartos atstovė galiu pasakyti, jog esu skaičiusi tuos pačius “Dienoraščius be datų” kokius dešimt kartų (bet čia tik tarp kitko). Iš tikrųjų tai aš ir pati atsimenu, kaip knygynuose būdavo eilės prie tam tikrų knygų, bet laikai dabar kiti. Pirmiausia, pasiūla pasikeitė fantastiškai. Nebereikai tenkintis tuo, kas pasiekia lietuviškus knygynus. Nueini į Amazon.com ir ten viso pasaulio knygos. Nenuostabu, kad lietuvių literatūra patiria didžiulė konkurenciją. Gal kam ir baisu, kad aš nejaučiu ypatingo lojalumo lietuviškajai literatūrai, bet kai galiu rinktis tarp Žemaitės ir G.Flaubert realizmo, renkuosi pastarąjį.

Kiek tos kartos jaunimo užsisakinėja knygas iš Amazon.com? Kiek jaunimo Facebooke seka leidyklų naujienas? Kiek rašo knygų blogus? Kiek diskutuoja perskaitytas knygas internetiniuose forumuose? Šitaip “išbrokyti” visą kartą yra nelabai gražu, sakyčiau.

Aš esu už tai, kad vaikus mokintume skaityti ne teisingą literatūrą, o kad jie išmoktų skaityti teisingai. Nemanau, jog yra gera praktika pateikti klasikos sąrašą (teisingas knygas) ir sakyti, jog dabar nuo penktos iki paskutinės klasės skaitysime šitas knygas, nes jos yra labai vertingos, nes jos yra klasika, nes jas reikia žinoti ir kiekvienas pabaigės mokyklą tiesiog privalo žinoti apie ką Stendalio “Raudona ir juoda”.

Geriau reikėtų mokytis skaityti “teisingai”-skaityti taip, kad dūšia atsigautų, skaityti sau, mokėti suvokti ir interpretuoti tekstą, mokėti  kritiškai atsirinkti, kas yra gera literatūra MAN, o ne gera literatūra apskritai mokytiems dėdžiams ir tetoms.

“Esu įsitikinęs, kad mokytojas, jeigu turi ambicijų perduoti tradicines vertybes savo mokintiniams, kasdien turi skaityti bent 50 puslapių.”

Pripažįstu, jog neskaitantys mokytojai ir man kelia ne pačius šilčiausius jausmus, tačiau… “turi skaityti bent 50 puslapių”? Aš suprantu, kad man skaitymas davė ir duoda labai daug. LABAI. Pastebiu, jog skaitymas įtakoja mano santykius su žmonėmis, mano požiūrį į pasaulį ir t.t. bet net ir suvokdama tuos visus su skaitymu susijusius gerumus niekaip nenorėčiau duoti recepto “visiems REIKIA skaityti bent po tiek ir tiek puslapių per dieną”.

Iš kur tas dažnas noras surišti “skaityti” ir “reikia”?

Kaip galima kalbėti apie atradimo ir skaitymo džiaugsmą, jei jis nuolat brukamas su tuo “reikia”?

 

K.Ž.G