Visai neseniai Harvard University Press naujai išleido Oscar Wilde romaną “The Picture of Dorian Gray“.
Knyga pirmą kartą buvo išleista Anglijoje 1981aisiais metais, bet jau gerokai cenzūruota su išbraukytomis teksto dalimis. O.Wilde teko ištrinti homoerotines scenas. Ir nors knyga buvo gerokai apkarpyta, ji vistiek buvo vadinama vulgaria ir nešvaria.
Tai po šitiek metų pagaliau galėsime perskaityti visą O.Wilde tekstą.
K.Ž.G.
Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, 
jog jos neskaitysiu, nes bijau.
Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)
E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.
Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.
Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.
Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.
Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai. Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.
Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.
Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.
Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.
Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.
Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta, bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.
Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.
Ne veltui knyga pateko į Booker premijos 2010 trumpąjį ir į Orange 2011 ilgąjį sąrašus.
Tikrai yra už ką nominuoti.
Vakar rašiau apie jo knygą “a million little pieces”, o šiandien nuėjusi į The Guardian puslapį radau naują pokalbį su juo. Jame autorius kalba ne tik apie savo debiutinę knygą, bet ir apie savo naujausią prieš keletą dienų išleistą knygą “The Final Testament of the Holy Bible“. 
JAV knyga bus išleista Didįjį penktadienį, o straipsnyje ji aprašoma taip:
“But the novel is called The Final Testament of the Holy Bible, and is all about the second coming of Christ, who returns to earth as a promiscuous bisexual drug user who performs euthanasia, approves of abortion, impregnates a prostitute, and preaches a gospel in which there is no afterlife, no holy judgment and no supernatural deity, only love. ”
Straipsnio apie J.Frey autorė rašo : “…the book turns out to be nothing like as self-consciously contrived as it might sound, and infinitely more enjoyable – a gently humorous, surprisingly plausible, rather charming read. “ Knygos recenzija tame pačiame The Guardian taip pat teigiamai atsiliepia apie knygą.
Tai vietoj to, kad šiandien šį Didįjį trečiadienį senu žemaitišku papročiu vilkčiau silkę į bažnyčią (ot įdomūs tie mūsų papročiai), einu turbūt į Amazon.com užsisakyti naujos J.Frey knygos
K.Ž.G
Čia tikrai pati keisčiausia rašytojo nuotrauka, kurią įdėjom į šitą blogą. Bet taip reikia. Joje- knygos “a million little pieces” autorius James Frey, kai jis eilinį kartą buvo sulaikytas policijos
2003-iaisias buvo išleista biografinė-semibiografinė (apie tai šiek tiek vėliau) J.Frey knyga “a million little pieces”, kurioje jis pasakoja apie tai, kaip būdamas 23metų patenka į rehabilitacijos centrą dėl daugiau nei dešimtmetį trunkančio alkoholizmo ir narkomanijos.
Pačioje knygos pradžioje jis pabunda lėktuve ir neturi supratimo nei kaip jis ten atsirado, nei kur jis skrenda. Jis neturi nė vieno asmeninio daikto su savimi išsskyrus rūbus, kuriais vilki.
Lėtai ir detaliai J.Frey pasakoja, kaip vyko jo rehabilitacija, apie detoksikacijos procesą, apie tai, kaip jis pamažu bando pradėti gyventi be alkoholio ir be narkotikų.
Kai kurie skyriai yra pilni baisių detalių, tokių, kad jas skaitant ir baisu darosi ir kone pykina.
Ir nors tokios knygos nei siužeto, nei kalbos atžvilgiu nėra mano teritorija, knygą perskaičiau per porą dienų. Tiesiog neįmanoma buvo neskaityti. Ne todėl, kad norėjau sužinoti, kuo viskas baigsis (juk ir taip aišku, kuo viskas baigėsi, kai jis sugebėjo parašyti kelias knygas, o šita išsilaikė perkamiausių knygų sąrašuose ilgą laiką).
Tai, kas man neleido knygos atidėti į šalį pirmiausia buvo J.Frey kalba.
Dažniausiai aš džiaugiuosi, kai kalba būna labai turtinga, kai žaidžiama su žodžiais, kai galva sukasi nuo ilgų , rodos, niekada nesibaigiančių sakinių.
Bet J.Frey kalba- yra visiška to priešingybė. Sakiniai trumpi ir kapoti. Jis nenaudoja metaforų, būdvardžiai- retas dalykas jo pasakojime. Viena iš dažnų stilistinių priemonių- pasikartojimai. Skyrybos ženklai naudojami tik patys būtiniausi, o tiesioginė kalba, kurios knygoje labai daug yra visisškai apnuoginta- jokių kabučių, brūkšnių ir pan.
Internete skaičiau komentarus apie knygą, tai kai kurie skaitytojai labai erzinosi dėl J.Frey rašymo būdo. Bet man būtent tai turbūt ir suteikė to skaitymo lengvumo, kad aš tiesiog slydau puslapiais.
Manau, jog būtent ta tokia kapota kampuota ir brutali kalba labai gerai rimavosi su J.Frey pasakojama istorija: pasakojimui ji suteikia autentiškumo ir atvirumo.
Jei jau kalba užėjo apie knygos autentiškumą, tai reikia pasakyti, jog iš pradžių autorius teigė, jog tai jo memuarai, bet po kiek laiko pakilo didžiulis skandalas, kai paaiškėjo, jog viskas jo knygoje nėra tai, kaip buvo jo gyvenime. Pavyzdžiui, buvimo kalėjime trukmė buvo pakeista, kai kurie jam pateikti kaltinimai nebuvo tokie, kaip jis juos aprašė knygoje.
Oprah buvo įtraukusi šitą knygą į savo Bookclub, bet kai paaiškėjo, kad viskas knygoje nėra šimtaprocentinė tiesa, tai ji jam savo laidoje užkūrė pirti ir pasakė “more importantly, I feel that you betrayed millions of readers“, nors pats J.Frey sako, jog jis niekada nėra sakęs, jog knygoje pavaizduoti įvykiai ir žmonės yra grynai tokie patys, kaip ir jo gyvenime.
Aš tai visisškai nesupratau tiek Oprah, tiek tų kitų skaitytojų nusivylimo. Internetiniuose forumuose daug žmonių rašo “knyga patiko, bet aš jaučiuosi apgautas“, o aš bandau susigaudyti, kodėl kai kuriems tai yra taip svarbu.
BOATS (based on a true story) knygos vis darosi populiaresnės, Švedijoj apklausti vidurinės mokyklos moksleiviai sako, jog jiems geriau skaityti tikras, o ne fiktyvias istorijas. Kodėl mums taip pasidarė svarbu skaityti apie įvykius, kurie yra faktiniai?
Man tai tas nusivylimas atrodo toks naivokas, kadangi nemanau , jog yra nors viena knyga, kurioje viskas yra teisybė. Nes ta “teisybė” nėra objektyvus dalykas, nes kiekvienas rašytojas, nesvarbu ar rašantis fiktyvią ar nefiktyvią istoriją, interpretuoja įvykius savaip. Ir man kažkaip svetimas tas kone godus smalsumas sužinoti, kaip IŠ TIKRŲJŲ ten viskas buvo.
Juo labiau, kad reto iš mūsų gyvenimas yra puikiai dramatizuotas, su geru įtraukiančiu scenarijumi, su knygos pasakojimui taip reikalingais pakylimais ir nusileidimais, kad be jokių pakeitimų galėtume išleisti knygą, kuri būtų ir įdomi ir gerai parašyta. Todėl aš džiaugiuosi, kad J.Frey atsižvelgė į tuos dalykus ir sukonstravo knygą galvodamas ne vien apie savo pasakojimo autentiškumą, bet ir apie pasakojimo tempą, apie dramatiškų žymių išdėstymą ir t.t.
Man nesusidūrusiai su J.Frey aprašomu pasauliu, knyga paliko stiprų įspūdį. Ir nors pasakojimas yra tamsus, knyga vistiek sugeba pakelti dvasią.
***
Knyga prasideda taip (beje, anglų kalba šitoje knygoje labai labai elementari. Tikrai nesudėtinga suprasti):
“I wake to the drone of an airplane engine and the feeling of something warm dripping down my chin. I lift my hand to feel my face. My front four teeth are gone, I have a hole in my cheek, my nose is broken and my eyes are swollen nearly shut. I open them and I look around and I’m in the back of a plane and there’s no one near me. I look at my clothes and my clothes are covered with a colorful mixture of spit, snot, urine, vomit and blood. I reach for the call button and I find it and I push it and I wait and thirty seconds later an
Attendant arrives.
How can I help you?
Where am I going?
You don’t know?
No.
You’re going to Chicago, Sir.
How did I get here?
A Doctor and two men brought you on.
They say anything?
They talked to the Captain, Sir. We were told to let you sleep.
How long till we land?
About twenty minutes.
Thank you.
Although I never look up, I know she smiles and feels sorry for me. She shouldn’t.”
***
K.Ž.G
Kai mano darbdavys Kalėdų proga visiems darbuotojams padovanojo knygą “Matyk galimybes- tapk pasisekimo ieškotoju”, daugelis juokavo, kad matyt žada daug ką atleisti per metus.
Juokas juokais, bet taip ir atsitiko.
Net ir man.
Ir vienas dalykas, kuris mane baisingai nervavo, tai kad darbo biržoje nuolat buvo užsimenama, jog svarbiausia neprarasti optimizmo.
Jog galima gauti savo svajonių darbą, jei būsi pozityvus. Vieną kartą per tokį bendrą informacinį susirinkimą man neišlaikė nervai, kai tuos kursus vedantis dėdulė pasakė, jog čia susirinkusieji turi turėti daugiau pasitikėjimo savimi.
Va tada aš ir nesusilaikiau ir pasakiau, jog su mano pasitikėjimu savim nėra problemų. Aš žinau, kad esu gabi, protinga ir kiekvienas darbdavys turėtų džiaugtis mane įdarbinęs, jei ką ir reikėtų kaltinti dėl situacijos tai nenormalius įstatymus, kurie man ilgiau neleido dirbti pas tą darbdavį pagal terminuotą sutartį. (Kaip matote nei su pasitikėjimu savimi nei su per dideliu kuklumu neturiu problemų)
Baisingai erzino tas požiūris, jog mano ir kitų bedarbystė atsirado dėl kliūčių mūsų galvose, o ne dėl darbo rinkos sąlygų.
Tad galite įsivaižduoti, kaip aš apsidžiaugiau, kai išgirdau, jog yra knyga, kuri… kritikuoja beribį ir naivų optimizmą.
Knygos autorė – gana žinoma žurnalistė, feministė ir politinė aktivistė Barbara Ehrenreich, parašiusi daug knygų. Idėją savo naujausiai knygai Bright-sided: How the Relentless Promotion of Positive Thinking Has Undermined America ji gavo tuomet, kai susirgo krūties vežiu ir kaktomuša susidūrė su požiūriu, jog optimizmas- tai nuostabus vaistas nuo visų ligų.
Kai ji internetiniame forume parašė, jog jai pikta dėl to, kad niekas dar tiksliai negali nustatyti vėžio priežasties, jog sveikatos draudimas neveikė taip, kaip jai norėtųsi. Vietoj palaikymo ir supratimo, kitos vėžiu sergančios moterys liepė jai keisti savo nusistatymus, nes kitaip ji niekada nepasveiks.
Negana to, Barbara Ehrenreich pastebėjo tendenciją, jog daugelis žmonių jos situacijose sakėsi esą dėkingi už vėžį, jog tai buvo likimo dovana jiems, nes išmokė kitaip ir geriau gyventi. B.Ehrenreich pradėjo giliau domėtis ta mūsų gyvenime dominuojančia tiesa, jog reikia neprarasti optimizmo, jog reikia į dalykus žiūrėti teigiamai.
Pavyzdžiui, knygoje ji rašo, jog yra studijų, kurios rodo, jog nėra ryšio tarp pasveikimo nuo plaučių vėžio ir paciento optimistiškumo. O studijos teigiančios, jog ryšys tarp minties ir kūno sveikatos egzistuoja, dažniausiai nustato tik koreliaciją, bet ne priežastį ir pasėkmę (ar esame sveiki todėl, kad į gyvenimą žiūrime pozityviai, o gal į gyvenimą žiūrime pozityviai todėl, kad esame sveiki?).
Žodžiu, pradėdama nuo savos patirties, B.Ehrenreich bando parodyti, ką perdėtas optimizmas ir nuolatinis teigiamybių ieškojimas padarė su amerikietiška visuomene. Autorė rašo intelektualiai, gana moksliškai, bet tuo pačiu ir labai smagiai sarkastiškai. Ji bando paaiškinti, kaip atsirado ta pozytivumo mada ir kaip ji paveikia įvairius Amerikos (nors daugelį dalykų galima labai pritaikyti ir Lietuvai ir Švedijai) gyvenimo aspektus.
Autorė negaili kritikos savipagalbos literatūrai ir ją rašantiems (aš skaičiau ir džiaugiausi, kai ji su rimtais moksliškais argumentais į miltus sumalė R. Byrne”The Secret“), ji gerokai “patarkuoja” visokius koučingus ir koučingo guru, meta tokį, sakyčiau, Puntuko dydžio akmenį į verslo daržą ir nuodugniai aprašo darbovietes, kurios reikalauja iš savo parduotojų “positive attitude”.
Ji taip pat analizuoja prosperity theology, kuri paskutiniu metu vis labaiu ir labiau populiarėja JAV, kai žmonės priklausantys tokioms bažnyčioms (nors sunku tai vadinti bažnyčiomis, nes jose nėra JOKIŲ religinių simbolių) mano, jog Dievas nori, kad jie būtų turtingi, jog jei tik jie pakankamai tikės, tai Dievas jiems duos ir didelį namą ir bankas suteiks paskolą, nors tu iš tikrųjų neišgali jos suimokėti. (Kaip tos bažnyčios atrodo ir kaip jose kalbama galite pažiūrėti čia).
Dar vieną gerą spyrį B.Ehrenreich duoda perdėtam amerikiečių optimizmui viename iš knygos skyrių, kuriame ji kalba apie tai, jog būtent tas optimizmas ir buvo vienas iš faktorių, dėl kurių Amerika pateko į tokią gilią ekonominę krizę. Ji cituoja Paul Krugman NYTimes, kuris į klausimą, kodėl niekas nekreipė dėmesio į ženklus rodančius ateinantį nekilnojamojo turto rinkos nuosmukį, atsako “nobody likes a party pooper”
Ir nors autorė parodo, jog egzistuoja mokslinės studijos teigiančios, jog pesimistinės nuotaikos gali būti naudingos sveikatai, jog pesimizmas gali paiilginti gyvenimo trukmę (nes optimistai linkę labiau rizikuoti), ji nėra kokia susiraukusi burbanti ir viskuo nepatenkinta moteriškė.
Jos pagrindinė tezė yra ta, kad perdėtas optimizmas ir nepagrįstas noras viską matyti iš šviesiosios pusės dažnai nepaiso mūsų tikrųjų jausmų. Jei sergame, turime leisti sau pykti ir skųstis, nes nenormalu, jog rimtai sergantis žmogus apkraunamas dvigubai- ne tik turi kovoti su liga, bet dar ir turi jausti stresą, kad nekovoja dainuodamas ar nemano, jog liga- tai gyvenimo dovana.
Kita svarbi tezė yra ta, kad dėl to besaikio optimizmo dažnai pamirštama rizika, kad pavojai yra ignoruojami kiek tik įmanoma.
Ir dar- B.Ehrenreich protestuoja prieš visuomenėje gajų nusistatymą, kad kiekvienas žmogus gali viską pasiekti, kad jam yra viskas įmanoma, jei jis tik to nori, jei jis tik optimistiškai žiūri į gyvenimą ir jei sugeba peržengti per barjerus, egzistuojančius sąmonėje. Autorė teigia, jog toks požiūris į individą mūsų visuomenėje eliminuoja užuojautą, supratimą.
Jei visą atsakomybę dėl pasisekimo sukrauname individui, tai reiškia, jog ignoruojame egzistuojančias neteisybes, diskriminaciją, socialinę atskirtį ir pan.
Trumpą pokalbį su knygos autore galite pažiūrėti čia
Man knyga labai patiko, tai puiki atsvara tai dažnai labai nemoksliškai savipagalbos literatūrai (skirtingai nuo dažnos savipagalbos knygos, B.Ehrenreich knygoje yra daugybė nuorodų į mokslinius tyrimus), ir tuo pačiu suteikia mums visiems galimybę atsipūsti ir suprasti, jog nėra nieko blogo pykti, jog nėra būtina visąlaik į viską žiūrėti optimistiškai.
Jog paburbėjimas ir akių pavartymas savime nėra kažkos blogas reiškinys, o, atvirkščiai, gali leisti labiau kritiškai įvertinti situaciją.
K.Ž.G
Vaikų literatūros kategorijoje NYTimes sąraše- Rutos Sepetys knyga “Between Shades of Grey”. Šitą knygą jau yra minėjusi KŽL , o NYT dar ir išspausdino knygos recenziją.
O kadangi jau žiūrinėjam tuos sąrašus, tai labai apsidžiaugiau, kai trečioje suaugusių literatūros sąrašo vietoje pamačiau S.Gruen “Water for Elephants”.
Tikiuosi, kad ir 
Lietuvoje knygos perkamumas pakils, kai pagaliau jau pagal knygą pastatytas filmas. Nes man buvo truputį liūdnoka, kai “Tyto alba” papasakojo, jog knyga nebuvo labai perkama.
Labai labai tikiuosi, kad knygą atras dar daugiau skaitytojų.
K.Ž.G
Mano mylimas žurnalas apie knygas ir rašytojus “Vi läser” pirmajame šių metų numeryje paminėjo dešimt naujų (jaunų) amerikiečių rašytojų, kurių mes skaitytojai neturėtume paleisti iš akių.
1 Jonathan Safran Foer
2. Joshua Ferris
3. Miranda July
4. ZZ Packer
5. Philipp Meyer
6. Julie Orringer
7. Gary Shteyngart
8. Nell Freuden-Berger
9. Dave Eggers
10. Rivka Galchen
K.Ž.G
Jonathan Safran Foer ir Nicole Krauss
Paul Auster & Siri Hustvedt
Sylvia Plath & Ted Hughes
Jean-Paul Sartre with Simone de Beauvoir
“In Paradise there are no stories, because there are no journeys. It’s loss and regret and misery and yearning that drive the story forward, along its twisted road.”
M.Atwood (The Blind Assassin)
Vienas mano literatūrinių pažadų 2011iesiems buvo perskaityti nors vieną M.Atwood knygą.
Šitą savo pažadą jau įvykdžiau: pirmiausia perskaičiau “Handmaids tale” (būtinai būtinai perskaitykite), o prieš porą dienų baigiau ir M.Atwood knygą “Aklasis žudikas”, kuri yra išleista ir liteuviškai (Alma Littera, 2003).
Knyga 2001aisiais gavo Bookerio premiją, vėliau ir Hammett premiją, nominuota Orange Premijai ir t.t.
Kadangi “Handmaids Tale” mane siaubingai sukrėtė ir aš iki šiol apie tą knygą vis galvoju, tai gal reikėjo man šiek tiek palaukti su tuo “Akluoju žudiku”, nes vos tik pradėjusi skaityti pradėjau ieškoti kažko panašaus į tai, kas sudėta į “Handmaids Tale”.
Na, to paties neatradau. O radau supratimą, jog M.Atwood yra talentinga ir įvairiapusiška rašytoja, sugebanti rašyti skirtingas knygas, kurios skiriasi tiek stilistika, tiek struktūra.
Bet tuo pačiu abiejose knygose buvo bendrumų, pavyzdžiui mokslinės fantastikos intarpai, be galo rišli, stipri ir labai lengvai skaitoma kalba.
“Aklasis žudikas” yra turtinga ir daugiaskluoksnė istorija (struktūriniu požiūriu daug sudetingesnė nei “Handmaids Tale”) apie dviejų seserų -Iris ir Laura- gyvenimą.
Knyga yra tarsi rusiška matrioška: kiekvienoje istorijoje slypi dar viena, po to-dar viena. Galima sakyti, jog knygoje yra keturi siužetiniai sluoksniai.
Pirmasis sluoksnis- sesuo Iris pasakoja apie savo dabartį, kai ji yra jau sena vieniša moteris, žvelgianti atgal, ne tik todėl, kad tos ateities ne tiek jau daug ir liko, bet ir todėl, kad jaučia tam tikrus sąžinės priekaištus dėl jaunystėje padarytų ar nepadarytų dalykų. Jau pirmajame knygos sakinyje skaitytojui pasakoma, kad praėjus dešimčiai dienų nuo karo pabaigos jos sesuo Laura nusižudo nuvažiuodama nuo skardžio. Tad Iris senatvėje pagaliau pasiryžta papasakoti ilgai slėptą teisybę.
Antrasis sluoksnis- Iris pasakoja apie savo ir sesers vaikystę, jaunystę. Apie jų šeimą, mokytojus, įsimylėjimą. Ir svarbiausia apie jų abiejų santykius, apie jų seseriškąją dinamiką.
Trečiasisi sluoksnis- sesers Lauros-žymios rašytojos- parašytos knygos “Aklasis žudikas” skyriai, aprašantys dviejų įsimylėjėlių slaptus, erotinius susitikimus.
O ketvirtajame sluoksnyje- pagrindinis veikėjas vyras iš Lauros knygos “Aklasis žudikas” savo meilužei pasakoja fantasy ir mokslinės fantastikos pilnas baisias istorijas apie gyvenimą ir baisias tradicijas išgalvotama Sakiel-Norn mieste. Tas istorijas pasakodami įsimylėjėliai tarsi bėga nuo realaus pasaulio, kuris yra atgrasus, purvinas ir jiems abiems dėl skirtingų priežaščių pavojingas.
Atrodytų, jog suvaldyti visus šitus sluoksnius ir prasmingai juos surišti būtų sunku, bet M.Atwood tai, atrodo, daro be jokių ypatingų pastangų, lengvai sudėliodama visas trūkstamas daleles.
Su laiku visos tos istorijos priartėja viena prie kitos, sustiprindamos pasakojimą ir galiausiai kulminuojančios į tą teisybę, kurią ir norėjo papasakoti Iris.
M.Atwood naudojasi dideliu literatūrinių kūrybinių priemonių arsenalu. Laikas jos knygoje nėra linijinis, ji pasakoja istoriją per prisiminimų aprašimus, per fiktyvias istorijas. Ji staigiai stumdo skaitytoja tarp dabarties ir praeities, ir visa tai padeda jai sukurti sodrų ir sudėtingą romaną, kuris yra ir šeimos kronika, ir detektyvas, ir mokslinė fantastika, ir dienoraštinis pasakojimas su dokumentiniais intarpais, ir istorinis romanas apie vieną Kanados laikmečių.
Pradžioje skaičiau ramiai, neskubėdama, o pabaigoje tai jau strimgalviais, nes taip baisingai knietėjo sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko su įdomiąja seserimi Laura.
Ir M.Atwood man, skaitytojai, atskleidžia tamsias šeimos paslaptis ir slaptas dramas. Bet ne per kažkokius pletkus ar banalias užuominas.
M.Atwood veda skaitytoją per geros literatūros puslapius, per gerai sukonstruotą istoriją ir per gražią kalbą. O pačioje pabaigoje įduoda paskutines mažas trūkstamas užuominas apie seserų paslaptis – nepaslaptis.
Nors kolkas esu skaičiusi tik dvi jos knygas, man jau velnioniškai aišku, kodėl apie M.Atwood kaip rašytoją jau yra parašyta krūva knygų. Kodėl jos kalba analizuojama moksliniuose straipsniuose, ir kodėl ji yra tokia populiari rašytoja ne tik Kanadoje.
Ir dar džiaugiuosi, kad ji tokia produktyvi rašytoja, ji yra parašiusi daug knygų, tai man nereikės jausti atwoodiškos abstinencijos. Lentynoje jau laukia “Oryx och Crake” (“Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir “Cat’s Eye”.
K.Ž.G
Laukiu vieno tikro pavasarinio ženklo. Šią arba ateinančią savaitę turi nuvalyti gatves mūsų rajone ir surinkti žvyrą ir smėlį, kuriuo barstė gatves šią žiemą, kuri atrodė niekada nesibaigs. Bet baigėsi.
Kitas pavasario ženklas- geltonos ir mėlynos krokų gerklės. Kai gyvenau Klaipėdoje, pavasariniai ženklai buvo kitokie.
Greitai bus 12 metų, kaip aš gyvenu Švedijoj ir niekaip negaliu nustoti stebėtis, kaip mano pasaulis padvigubėjo, kai aš persikėliau čia gyventi. Skaitau švediškas knygas, žiūriu švediškus filmus, turgelyje perku plunksnomis puoštas dar neišssikleidusias beržų šakeles (pasiruošimas Velykoms) ir klausausi Lars Winnerbäck muzikos
Ir ne tik mano pasaulis išaugo. Mano K. mašinoje visada klausosi A.Mamontovo ir su pačiu gražiausiu švedišku akcentu dainuoja “Tik saldi, juoda naktis/Pasibeldžia į duris/Iš giliausių vandenų/Kyla tūkstančiai laivų“, o po to manęs klausia “Giedre, ką reiškia žodžiai “Kaip kunigas šviečiantis visas po meilės nakties?”
Todėl nėra geresnės dovanos, kurią galėčiau duoti savo mažajam trupinukui K. nei išmokyti jį kalbėti lietuviškai. Kad ir jis galėtų skaityti “Grybų karą” ir “Karaliūną Gargaliūną” ir “Danuko Dunduliuko nuotykius”. Kad ir jis galėtų išgirsti visus tuos pasakojimus apie mano tėvų vaikystę, apie gyvenimą už geležinės uždangos. Labai noriu, kad ir jis rinktų gintarą Klaipėdoj, kad ir jis žinotų skulptūrų pavadinimus Skulptūrų parke. Kad ir jam stebuklinga būtų stovėti ant Parnidžio kopos.
Galvojau vakar apie visus tuos dalykus, nes kaip tik baigiau skaityti A.Makine “Prancūzišką testamentą”- knygą apie brendimą ir humaniškumą (ir jo visišką priešingybę) ir apie tai, kaip savo vaikui galima perduoti vieną gražiausių įmanomų palikimų- galimybę pažinti didesnį pasaulį.
Aliošos vaikystę sovietinėje, pilkoje, industrinėje realybėje pagražina ir papildo jo prancūzės senelės Charlotte Lemonnier pasakojimai apie tolimąją Prancūziją.
Iš 
didžiulio lagamino ji traukia įvairias laikraščių iškarpas, aprašančias senus įvykius, ji garsiai skaito Baudelaire, pasakoja apie prezidentą mirusį meilužės glėbyje, apie Paryžiaus restoranuose pateikiamą maistą.
Ir visi tie senelės pasakojimai Aliošai skambantys tarsi burtažodžiai, apkeri jį, keičia visiems laikams ir priartina prie suvokimo, jog jo, Aliošos, identitetas yra nevienalypis.
Jog jame kažkokiu turi susigyventi rusiškoji ir prancūziškoji dalys. O tu pabandyk sujungti tuos du skirtingus pasaulius savyje, kai gyveni tipišką sovietinį gyvenimą, kai tavo tėvai bijo nelauktų skambučių į duris, kai tiek senelis vedės prancūzę, tiek senelė laikomi liaudies priešais šnipais.
Kaip suderinti prancūziškąją estetiką su sovietiniu vulgarumu? Kaip gyventi, jei senelės pasakojimai apie prancūziškąją Atlantidą primenantys gražius meniškus sapnus ir neryškias vizijas taip stipriai kontrastuoja su virtuvine realybe, sovietinės mokyklos kalama ideologija, su kasdiena, kurioje esi priverstas gyventi?
A.Makine meistiškai parodo mūsų identiteto kūrybos sudėtingumą ir daugiasluoksniškumą. Nors rusiškasis ir prancūziškasis pradas sukelia tam tikrų konfliktų Aliošos gyvenime, niekada nekyla minčių, jog reikėtų pasirinkti vieną iš jų.
Kaip ir N.Krauss, kaip ir B.Schlink, A.Makine kalba apie tai, jog mūsų asmenybės ir mūsų gyvenimus formuoja ne vien mūsų pačių dabartis, bet ir ankstesniųjų kartų išgyvenimai ir patyrimai. Kad visi tie prieš mus buvę egzistuoja ne vien pageltusiose karpytais kraštais nuotraukose ar pasakojimuose. Kad jie yra mūsų sąmonėje, mūsų identitete, mūsų veiksmuose.
Neabejotina knygos stiprybė- A.Makine meniška impresionistinė poetiška kalba. Ji yra visiškai nuginkluojanti.
Neturiu jokio priekaišto. Jokios pastabos.
Kaip kad Alioša buvo užburtas savo senelės pasakojimų, taip ir aš esu A. Makine kalbos pakerėta.
K.Ž.G
Nuo 2014ųjų Švedija turės naujus banknotus.
Dabar skelbiamas naujųjų banknotų dizaino kunkursas, tad niekas dar nežino, kokie tie pinigai bus.
Bet užtat jau žinoma, kokios asmenybės ant banknotų bus vaizduojamos: Ingmar Bergman, Greta Garbo ir kt.
Šiandieninį 20ies kronų banknotą su Selma Lagerlöf pakeis banknotas su Astrid Lindgren.
Tai, kad A.Lindgren bus pavaizduota ant kurio nors banknoto, buvo aišku nuo pat pradžių. Jei Švedijos bankas nebūtų priėmęs tokio sprendimo, būtų kilusi baisiausia audra.
Kažkada ir mes Lietuvoje turėjoma moterį rašytoją ant banknoto, bet pažiūrėjus į dabartinius pinigus pasidaro labai aišku, jog Lietuvos istorijoje ir kultūriniame gyvenime dominavo vyrai.
Kokią Lietuvos moterį Tu pasiūlytum pavaizduoti ant banknoto?
K.Ž.G
Turbūt nėra dabar Švedijoj krikštynų ar mažų vaikų gimtadienių, per kuriuos vaikas negautų dovanų kurią nors knygą iš “Barnkammarböcker” (“Vaikų kambario knygos”) serijos.
Dažnai būna ir taip, kad vaikas gauna dvi identiškas knygas, tada labai patogu, kad švedai turi tradiciją išsaugoti dovanų kvitus, tad knygą galima pasikeisti į kokią kitą dovaną.
Serijos idėja labai smagi (ir kaip įtariu labai pelninga): kiekviena knyga (skirta arba 0-3 metų arba 3-6 metų grupei) sudaryta iš įvairių dainų, skaičiuočių, pasakų, kurios dažniausiai parenkamos pagal tam tikrą temą.
Pavyzdžiui, “Raudonoji knyga” skirta 3-6 metų vaikams ir joje surinktos klasikinės pasakos, kurias iliustravo patys žinomiausia šiuolaikiniai švedų iliustratoriai. “Juodąją knygą” sudaro pasakos apie raganas ir vaiduoklius, o “Geltonojoje knygoje” yra pasakos ir dainos apie transporto priemones.
“Rožinė knyga” yra eilėraščių ir pasakų rinktinė apie meilę ir draugystę.
O mažiausiems vaikams, tiems, kuriems yra nuo 0 iki 3 metų yra “Balta knyga” ir “Sidabrinė knyga “su skaičiuotėmis ir dainomis. Knygose, kuriose daug dainų dar būna ir tų dainų kompaktinis diskas, kuris labai greitai atsibosta tėvams (kalbu iš savos patirties), bet vaikai jo gali klausytis po dešimt kartų per dieną
Dar yra ir “Mano knyga”, kurioje be dainų ir lopšinių yra daug puslapių, kurios galima užpildyti įvairia informacija apie vaiko vystymąsi ir visokius su vaiko pirmaisiais metais susijusius dalykus. Pavyzdžiui, man labai patiko, kad viename puslapyje buvo palikta daug vietos aprašyti, “kokios dainos buvo populiarios, kai aš gimiau” arba “kai aš gimiau, laikraščiai rašė apie…”.
Dar yra Auksinė, Mirganti, Žalia. Mėlyna…
Visos knygos labai smagiai iliustruotos, ir tėvams labai niežti rankos po truputį susipirkti visas seriją sudarančias knygas.
K.Ž.G
Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas. Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.
Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.
Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla” sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.”
Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…
De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.
V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie 
sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.
Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.
V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.
Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :
“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”
Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”
Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:
“Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.
Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.
Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.
Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).
Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.
V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.
Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.
“Orlando” yra išverstas ir į lietuvių kalbą.
Rasa Drazdauskienė apie I.Balčiūnienės vertimą į lietuvių kalbą sako: “Tačiau keblumus įveikia ir smulkmenas nustelbia įkvėptai, pagarbiai ir su išmanymu atliktas šio žavaus, sudėtingo, intelektualaus, pašaipaus romano lietuviškasis vertimas“.
Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.”
1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton
K.Ž.G.
Vakar buvo paskelbtas ALMA A.Lindgren atminimo premijos laimėtojas. Šiemet juo tapo Shaun Tan rašytojas ir iliustratorius. Praėjusiais metais premija taip pat teko
ir rašytojai ir iliustratorei Kitty Crowther.
2011ieji metai tikrai laimingi Shaun Tan, pirmiausia jis gavo Oscarą už trumpą animacinį filmą ”The Lost Thing”, o dabar- vieną prestižiškiausių vaikų literatūros premijų ir solidžią sumą- 5 milijonus švediškų kronų (1.9 milijono litų)
Laikraščio Sydsvenskan straipsnyje apie Shaun Tan, Shaun Tan sako, jog vakar jo telefonas netilo visą dieną. “Aš nustebęs ir nudžiugęs,- sako jis“.
Straipsnyje taip pat pasakojama, jog paprašytas papasakoti apie savo kūrybą Shaun Tan sako, jog ji realistinė su fantasy ir mokslinės fantastikos intarpais, savotiškas magiškas realizmas.
Susvetimėjimas, atitolimas ir šiek tiek civilizacijos kritikos yra svarbios jo kūrybos dalys.
“-Veikėjai neretai yra atstumti arba sunkiose situacijose. Svarbiausia yra vaizdas, o pasakojimas yra labiau fragmentiškas.”
K.Ž.G
Paskutiniu metu labai dažnai užeina kalba apie tai, kad būna sunku nustoti skaityti knygą, jei ji nepatinka. Kad jautiesi, jog turi ją užbaigti. Jog skaitai iš pareigos. O kartais tiesiog pasiduodi ir užvertęs knygą padedi ją į lentyną.
Įdomu, kokios jėgos mus verčia versti tuos puslapius? Gal čia toks mokyklinis palikimas, kai knygas mokytojos padiktuotame sąraše skaityti būtina? O gal noras “nugalėti” rašytoją ir savo nenorą? Disciplinos siekis? Noras suprasti, ką kiti toje knygoje TOKIO mato?
Kad ir kaip ten būtų, pastebiu, jog daugeliui tarsi palengvėja, kai pasipasakoju, kad viena ar kita labai giriama knyga nepaliko įspūdžio arba kad ją tiesiog atidėjau į šalį.
Todėl čia prisipažįstu, jog pradėjau, bet nebaigiau šitų knygų: (Yra ir daugiau, bet čia pirmos atėjusios į galvą)
B.Pasternakas “Daktaras Žìvago”
K.Hamsun “Badas”
Homero “Odisėja” ( Vajėtus kokia nuobodybė)
O tu ar išdrįsi prisipažinti?
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
